Antikos posakiai: galima panaudoti rašinyje

VAIZDINGI POSAKIAI-1 Achilo kulnas Senovės Graikijos herojus Achilas buvo, kaip pasakoja legenda, jūros deivės ir paprasto mirtingojo sūnus. To­kiems vaikams gresia visokie pavojai. Jaudindamasi dėl jo likimo, motina nusprendė išmaudyti vaiką šventojoje Stikso upėje, nes tai turėjo apsaugoti nuo bet kokių pavojų. Bet panerdama naujagimį į vandenį, ji laikė jį už kulno, kuris liko vandens nepaliestas. Todėl Achilą ir pražudė Pario paleista strėlė, įsmigusi į jo kulną. Ši legenda visą laiką domino žmones, pagal ją kulno sausgyslė vadinama „Achilo sausgysle“, o posakis „Achilo kulnas“ reiškia silpną, lengvai pažeidžiamą vietą, nebū­tinai kūno. Šią istoriją išdėstė Homeras savo nemirtingame kūrinyje „Iliada“. AUKSO AMŽIUS Senovės žmonės tikėjo, kad praėję metai nuo pasaulio pradžios iki jų gyvenamojo laiko gali būti suskirstyti į tris vienas į kitą nepanašius amžius. Jų gyvenamasis laikotarpis — „geležies amžius“ — žiaurus ir kruvinas, prieš jį buvo „vario amžius“ — irgi nė kiek ne geresnis, bet dar prieš jį buvo „aukso amžius“. Tuomet žmonės gyveno nerūpestingai, jiems nieko netrūko, jie buvo lai­mingi. Tuomet nebuvo nei įstatymų, nei karų, nei bado, nei nusikaltimų. Taip rašė senovės poetai graikas He-ziodas, romėnas Ovidijus. Senovės žmonių naivus tikėjimas „aukso amžiaus“ gerove seniai užmirštas, bet žodžius „aukso amžius“ mes ir dabar sakome, norėdami išreikšti klestėjimo laikotarpį (kultū­ros, mokslo, prekybos, verslo ir t.t.). ARIADNĖS SIŪLAS Atėnus buvo užgriuvusi didelė ir baisi nelaimė: kartą per dešimtį melų jie privalėjo nusiųsti į Kretos salą keturiolika gražių merginų ir vaikinų, kurie būdavo ati­duodami suėsti pabaisai jaučio galva Minotaurui. Jis gyvenęs labirinte. Tai buvęs statinys su daugybe įėjimų, įvairių perėjimų, ir viskas buvo taip supainiota, kad kievienas, patekęs į labirintą, nesurasdavo išėjimo ir ten žūdavo. Bet atsirado narsus jaunuolis Tesėjas, kuris nusprendė nusikratyti tos nelaimės. Jį buvo įsimylėjusi Kretos ka­raliaus duktė Ariadnė, kuri davė jam stebuklingų siūlų kamuolį. Tesėjas pririšo siūlo galą prie įėjimo ir, vy­niodamas kamuolį, įėjo į labirintą. Ten jis surado Mi­notaurą, jį nukovė ir, eidamas pagal siūlą, sėkmingai grįžo. Todėl „Ariadnės siūlu“ vadinama bet kokia priemonė, padedanti išspręsti painų uždavinį, išeiti iš keblios pa­dėties. DAMOKLO KARDAS Sirakūzų tironas (taip Graikijoje buvo vadinami dikta­toriai) Dionisijus turėjo artimą didiką Damoklą. Šis pavydėjo savo valdovui ir to neslėpė. Kartą tironas puotos metu įsakė savo numylėtinį pasodinti j sostą ir reikšti jam visokeriopą pagarbą. Damoklas labai apsi­džiaugė. Bet pakėlęs akis į viršų, jis pamatė, kad virš galvos ant plauko kabo kardas, nukreiptas smaigaliu į jį. "Štai, Damoklai, — tarė tironas, — tu pavydi mano padėties, o dabar įsitikinai, kad aš negaliu būti ramus savo soste". Nuo to laiko Damoklo kardas reiškia grėsmę, kuri gali bet kurią sekundę nukristi ant galvos. DANAJŲ DOVANOS Danajai — viena iš graikų genčių. Jie taip pasivadino mitinio protėvio Danajaus garbei. Graikai apsupo Ma­žosios Azijos miestą Troją. Trojiečiai dešimt metų prie­šinosi. Gudragalvis Odisėjas patarė danajams paimti miestą apgaulės būdu. Buvo padarytas didžiulis tuščia­viduris arklys. Jo viduje pasislėpė rinktiniai kariai. Jie paliko arklį kaip dovaną trojiečiams, o patys pasitraukė laivais į jūrą. Iš visų Trojos gyventojų tik žynys Laokoonas ir pranašė Kasandra įtarė apgaulę. Jie prašė neįvilkti arklio į miestą, bet niekas jų neklausė. Kariai, pasislėpę arklio viduje, naktį išlindo iš jo, atidarė vartus savo draugams, ir miestas buvo paimtas. Romos poeto Vergilijaus poemoje "Eneida" Laokoonas įkalbinėjo žmones neįtempti arklio į miestą ir kartojo pranašiškus žodžius: "Quidquid it est, timeo Danaos et donaferentes!", t.y. "Kas bebūtų, aš bijau danajų, net kai jie duoda dovanas". Nuo to laiko tie žodžiai reiškia raginimą būti budriems, saugotis neaiškių dovanų. Tą patį reiškia ir raginimas saugotis Trojos arklio. GAUSYBĖS RAGAS Vos tik gimęs Dzeusas buvo paslėptas oloje, kur jį savo pienu išmaitino šventoji ožka Amolfėja. Taip buvo pa­daryta todėl, kad Dzeuso tėvas Kronas norėjo sunaikinti savo sūnų ir įpėdinį, suėsti jį, kaip jau buvo suėdęs kitus savo vaikus. Dėkingas Dzeusas, tapęs svarbiausiu ir vyriausiu dievu, paėmė Atnolfėją į dangų. O savo auklėtojoms nimfoms jis padovanojo vieną ožkos ragą: iš to rago byrėjo viskas, ko reikėjo nimfoms.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!