Antikos įvaizdis kultūroje

Kalbėjimas

Antika-senovės istorijos laikotarpis, trukęs nuo 1250m. pr. Kr. Iki vakarų Romos imperijos žlugimo 476m. Antikos laikotarpis daugeliui asocijuojasi su senovės Graikija bei joje vyravusia ir aktyviai plitusia kultūra, didžiausius pamatus turėjo būtent senovės Graikija. Ypač didelį kultūrinį palikimą palikęs ateities kartoms laikotarpis net ir šiandien yra dažnai prisimenamas, aptariamas, vertinamas ir dar dažnai-adaptuojamas kultūroje. Antikos menas, per kelis Europos kultūros tūkstantmečius nuolat inspiravęs įvairių sričių grožines bei mokslines kūrybos pasireiškimus, toks platus, tvarus ir įvairiapusis reiškinys. O jo įvaizdžiai tam tikro objekto subjektyvus vaizdinys, emocinis suvokimas.

Vienas ryškiausių antikos kūrinių įvaizdžių yra laisvas žmogus. Apie tai yra kalbama Sofoklio dramoje „Antigonė“. Antigonė išsiskyrė savo požiūriu į laisvę. Ji manė, kad laisvas žmogus gali laikytis savo įsitikinimų ,tradicijų, papročių, kad galima nesutikti su valdovo nuomone ir kad žmones galima mylėti nepaisant to, koks yra žmogus - priešas ar draugas. Antigonė yra gimusi mylėti ir to moko kitus. Ji vadovaujasi ne rašytais įstatymais, o žmogiškaisiais, saugo protėvių moralės nuostatus – draudimas palaidoti brolį prieštarauja žmogiškumo normoms. Ji saugo tas vertybes, kurias ne žmogus, o dievai davė. Antigonė turėjo seserį Ismenę, kuri iš prigimties buvo tyli, lėta, bailiaširdė. Tai moteris, pripratusi būti valdoma; ji nepaiso nei kas ją valdo, nei kaip. Antigonė yra visiška priešingybė Ismenei. Ji drąsi, stipri, nebijojo laikytis savo įsitikinimų ir pasipriešinti valdžiai. Seserų požiūris skyrėsi į kelis dalykus: papročius, karaliaus įstatymus, pareigą šeimai ir žmogaus pareigą. Antigonė kalbino Ismenę kartu eiti laidoti brolio, kurį buvo uždraudęs laidoti Kreontas. Tačiau ši atsisakė, nes nenorėjo patirti karaliaus bausmės, Antigonė sako: „Palaidosiu aš savo brolį, draugą ir tavo, Jei tu nenori“. Ismenė bandė ją atkalbėti sakydama: „Beprote tu! Kai taip Kreonto uždrausta?“. Protagonistei labai svarbūs papročiai, tačiau Ismenei svarbiau žmonių, o ne dievų įsakymai. Taigi nors ir buvo seserys, jos buvo labai skirtingos. Pagrindinis skirtumas tas, kad Antigonė nebijojo mirti dėl savo įsitikinimų, o Ismenė bijojo parodyti savuosius. Tragikas vaizdavo krašto papročių negerbiantį ir dievų balso neklausantį karalių Kreontą. Visi antagonisto klausė, tačiau jam išleidus įsakymą, neleidžiantį laidoti gimtąjį miestą išdavusio Polineiko, jo sesuo nusprendė pasipriešinti karaliui. Antigonė nuėjusi prie brolio pagerbė jį pagal krašto papročius. Ji nesipriešino ir leidosi nuvedama sargybinių pas karalių. Kreontui paklausus, kaip Antigonė drįso nusižengti įstatymui, ji atsakė:“ „Įsakymo gi tavo nelaikau aš taip/ Galingu, jog, mirtingas, menkas būdamas,/ Pranoktų nerašytą amžiną dievų/ Istatymą...“, taip įrodydama savo ištikimybę dievams. Antagonistas manė, kad Polineikas nenusipelnė būti laidojamas, o Antigonės nuomone – dievų įstatymai visiems vienodi. Taip pat skyrėsi priešininkų nuostatos: Kreonto – „Ir po mirties man priešas bičiuliu netaps“, o Antigonės – „Gimiau ne kad nekęst, o kad mylėt padėčiau“. Karalius nusiuntė savo sūnaus sužadėtinę užmūryti gyvą. Jai net nesuvirpėjo lūpos sužinojus savo likimą. Antigonė atlikdama savo žygdarbį žinojo, kokios bus pasekmės ir drąsiai pasitiko savo lemtį. Nesigaili palaidojusi brolį. Sofoklio Antigonė nesipriešina sargybiniams ir priima savo likimą. Apibendrinant galima teigti, jog Antigonė – asmenybė, valdoma tvirtų vidinių nuostatų ir turinti aukštas moralines vertybes, tai laisvas žmogus.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!