Antano Vaičiulaičio kūrinių interpretacijos

Antanas Vaičiulaitis (1906 - 1992 m.) yra 20 a. ketvirto dešimtmečio prozininkas, parašęs novelių, apysakų ir romaną “Valentina”. Jis atstovauja nepriklausomos Lietuvos meninei kultūrai, laikomas estetinio realizmo kūrėju. Jam artima neoromantinė pasaulėjauta.
Šis rašytojas savo novelėse kviečia labiau pasitikėti ne protu, o emocijomis ir tikrovę regėti “dvasios akimis”. Vaičiulaičio novelėse nėra painių žmogaus išgyvenimų, jo veikėjai dažnai patiria didelių sukrėtimų, tačiau rašytojas juos vaizduoja santūriai, parenka taiklių detalių, iš kurių paaiškėja, kas dedasi vaizduojamo veikėjo viduje. Pasakotojo dėmesys paprastai sutelkiamas į veiksmą ir judesį. Ne tik žmonės, bet ir daiktai, gamta parodo veikėjų būseną: nerimą, išgąstį, nežinios baimę. Gamta dažniausiai atspindi veikėjų išgyvenimus, sustiprina tragiškos atomazgos nuojautą. Vaičiulaitis taupius aprašymus derina su gyvais ir natūraliais dialogais, su besikeičiančia veikėjų nuotaika. Novelių pasakotojas nesmerkia ir neteisina savo veikėjų, tačiau žino ir supranta už juos kur kas daugiau. Kaip pagrindinės vertybės išaukštinamas žmogaus gerumas, humaniškumas.
Pasakotojas dažnai tarsi teigia, kad žmogaus išmintis, norai priklauso ne nuo jo paties, kad yra galių, vedančių žmogų tolyn. Taigi žmogus turi įsiklausyti į gamtą ir save, išmokti skaityti jam siunčiamus ženklus, patirti santarvę su pasauliu. Ne vienoje novelėje supinami skirtingi pasakojimo planai (būdai): realistinis, filosofinis, pasakos. Vaičiulaičiui būdingas ramus pasakojimo būdas, elegiška (rami) nuotaika, prasmingos metaforos, raiškios detalės, puikūs gamtos vaizdai ir gili potekstė.
Šios novelės forma klasikinė, rašytojas susikoncentruoja į vieną įvykį, kurio atomazga netikėta. Siužetas yra įtemptas, o kiekviena detalė yra svarbi ar net lemtinga.
Pagrindinio veikėjo Mateikos žūtis vaizduojama kaip atsitiktinis, absurdiškas įvykis, tačiau skaitytojas nuo pat kūrinio pradžios rengiamas tokiam finalui. Juo toliau, tuo labiau Mateikos kelias į namus įgauna simbolinių prasmių (nežinomybę, pavojų, net mirtį). Sutikta senutė keliauja palaidojusi dukterį, tačiau ji susitaikiusi su netektimi, žmogaus laikina egzistencija. Kitaip jaučiasi Mateika. Jis pasiryžęs nepasiduoti, nes jaučiasi atsakingas už paliktą šeimą mieste. Šioje novelėje veikėjų dialogai ir taupūs gamtos aprašymai derinami su besikeičiančia veikėjo nuotaika.
Šioje novelėje...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!