Antano Škėmos “Balta drobulė” konspektas

Lietuvių moderniosios literatūros atstovas, išsakęs didžiuosius Vakarų civilizacijos sukrėtimus išgyvenusio žmogaus dvasinę patirtį, prozininkas ir dramaturgas Antanas Škėma gimė 1910 m. Lenkijoje, Lodzėje, vėliau su tėvais gyveno Rusijoje, Ukrainoje. Šeimai grįžus į Lietuvą, mokėsi medicinos (medicina neatitiko jo meniškos prigimties, vėliau ironiškai sakė, kad iš medicinos išsinešė meilė lavonams, o tai atsiliepė jo kūrybai), teisės, tačiau mokslų nebaigė; daugiausia laiko skirdavo teatrui: vaidino Kauno ir Vilniaus valstybiniuose dramos teatruose, režisavo spektaklius, pats ėmėsi dramaturgijos.
Karo metais su šeima kurį laiką gyveno Kybartuose, buvo kviečiamas eiti pas partizanus, bet atsisakė ir išvyko į Vokietiją. Nuo to laiko visada liko kritiškas savo ir kitų patriotizmui, teigė, kad pirmaeiliai didvyriai žuvo ir žūsta Lietuvoje, o išeiviai visada liks antraeiliais herojais.
1944 m. Kartu su karą pralaiminčia Vokietijos kariuomene pasitraukė iš Lietuvos ir atsidūrė Vokietijos pabėgėlių stovykloje.
1949 m. Škėma su šeima emigravo į JAV, gyveno Brukline, dirbo lifto operatoriumi. Neturėdamas palankių sąlygų kurti, dirbdamas savo meninei prigimčiai svetimus darbus, rašytojas rašė dramas ir prozą.
A. Škėmos literatūrines pažiūras atskleidžia ne tik jo grožinė kūryba, bet ir publicistika bei literatūros kritika. Jis smerkė tokius kūrinius, kuriuose atvirai deklaruojamos tautinės ir krikščioniškos vertybės laikomos svarbesnėmis už meninius literatūros ieškojimus. A. Škėma šaipėsi iš miesčioniško išeivijos skonio ir antrarūšės literatūros garbinimo. Jo nuomone, lietuvių literatūra turi tapti moderni ir artima Vakarų literatūros kontekstui.
XX a. Viduryje totalitarizmo sąlygomis paminamos demokratinės vertybės. Kai milijonai žmonių suvaromi į fronto apkasus, išvežami į mirties stovyklas, niekam neberūpi pavienio žmogaus likimas, jo nuomonė ar skausmas. Fronte ar mirties stovykloje atsidūręs žmogus nėra tikras, ar sulauks rytojaus, tai labai sustiprina gyvenimo absurdiškumo pojūtį. Kokią prasmę turi individo pasiriešinimas totalitarinių rėžimų slėgimui. Šis klausimas nuolatos kils mąstančiam XX a. Vidurio žmogui.
Egzistencializmas gali būti suprastas kaip žmogaus būties, jos prasmės ir galimybių apmąstymas. Egzistencializmu vadinamas XX a. Viduryje Europoje plačiai pasireiškęs filosofinis ir literatūrinis judėjimas, kurio dėmesio centre...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!