Antanas Škėma „Balta drobulė“ analizė/konspektas

ANTANAS ŠKĖMA (1911-1961) Biografija. Kūryba. Asmenybė 1 Kūrybos ypatybės 3 Romanas „Balta drobulė" 4 Įžanga. 4 Žanras. 5 Pavadinimas. 5 Moto svarba 5 Temos ir problemos 6 Kompozicija. 6 Laikas ir erdvė 8 Pasakotojas. Pasakojimo būdas 9 Romano simboliai 10 Garšvos charakteristika 10 Liftininkas 10 Poetas. 12 Nevykęs šios žemės gyventojas (kalinys keltuve). 14 Įsimylėjęs. 15 Skeveldrų dėliotojas 17 Egzistencializmo žmogus 18 Apibendrinimas 19 Antanas Škėma - vienas žymiausių XX a. vidurio lietuvių prozinin­kų ir dramaturgų. Savo kūryboje jis išreiškė katastrofų laikotarpio žmogaus pasaulėvoką - vertybių griūties, žmogaus vidinio suskili­mo, baimės, grėsmės, nevilties išgyvenimus. Šiai krizinei patirčiai jis rado ir tinkamą meninę kalbą - suaižytą, daugiasluoksnę, ataustą metaforomis ir simbolinėmis nuorodomis. Biografija. Kūryba. Asmenybė Škėma, panašiai kaip ir Radauskas, yra jau miesto kultūros žmogus. Gimė Lodzė­je (Lenkijoje), ankstyvąją vaikystę pralei­do Lenkijoje, vėliau Rusijoje ir Ukrainoje. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžusi į Lietu­vą šeima kurį laiką gyveno Radviliškyje, paskui persikraustė į Kauną. Būsimasis rašytojas studijavo mediciną ir teisę Vy­tauto Didžiojo universitete, lankė dramos teatro studiją, 1936 m. tapo Kauno, paskui Vilniaus dramos teatrų aktoriumi. Antrojo pasaulinio karo metais parašė pirmą pjesę „Julijana" (1943), kuri buvo pastatyta Vil­niaus dramos teatre, tačiau priartėjus frontui premjera neįvyko. Pa­sitraukęs į Vakarus dirbo įvairius fizinius darbus, vaidino ir režisavo išeivijos teatro trupėse, dalyvavo kultūrininkų sambūriuose. Išleido novelių ir apysakų rinkinius „Nuodėguliai ir kibirkštys" (1947), „Šventoji Inga" (1952), „Čelesta" (1960), romaną „Balta drobulė" (1958), dramas „Pabudimas" (1956), „Žvakidė" (1957). 1961 m. žuvo autokatastrofoje Čikagoje, grįždamas iš Santaros-Šviesos sambūrio suvažiavimo, kuriame vaidino savo paties režisuotoje Kosto Ost­rausko pjesėje. Po mirties draugų išleistuose Škėmos „Raštuose", be minėtų kūrinių, dar išspausdinta pluoštas anksčiau neskelbtų dramų, apysaka „Izaokas", novelių, literatūros kritikos. Asmenybė. Škėmos charakteris buvo sunkus. Maištingas būdas ir nepriklausoma laikysena išryškėjo dar mokantis Kauno „Aušros" gimnazijoje, kai būsimam rašytojui teko gal pirmą kartą nukentėti dėl savarankiškos nuomonės. Literatūros mokytojas paskyrė namų rašinį pa­gal Jono Biliūno apsakymą „Be darbo" tema „Ar gerai padarė Laurynas Dūda pasikoręs?" Buvo duotas rašinio planas, pagal kurį mokiniai turėjo įrodyti, kaip neteisin­gai pasielgė Biliūno personažas. Tačiau jaunasis Škėma parašė darbą pagal savo planą, įrodinėdamas, kad Laury­nas Dūda pasielgė puikiai. Mokytojas pagyrė originalų darbą, bet už plano nepaisymą parašė „kuolą". Tokių „kuolų" Škėmai teko ragauti visą gyvenimą. Kaip aktoriui ir režisieriui jam buvo būdingas tam tikras artis­tiškas noras provokuoti visuomenę, vaizduoti ciniką ir, matyt, net artimiausi draugai ne visuomet suprasdavo, koks jautrus ir pažeidžiamas jis buvo iš tikrųjų. Rašytojui skausmingai rūpėjo kūryboje įprasminti gyvenimą - „palikti savo egzistencijos ženklus popieriuje", tačiau to meto skaitytojų visuomenė nebuvo jam palanki. Vidinę įtampą ir nesaugumo jausmą stiprino baimė, kad nebūtų pa­veldėjęs motinos psichinės ligos Škėma labai jautriai reaguodavo į kritiką ir kentėjo, kad jo nesupranta ir nenori spausdinti. Jis ne kartą deklaravo laiškuose, kad pasitraukia iš literatūros, kaip jau pasitraukė iš teatro, tačiau, laimei, tų pažadų nevykdė. Ilgą laiką tikėjo savo talentu ir, praradęs viltį būti suprastas lietuvių, bandė prasimušti pas svetimuosius, rūpindama­sis, kad jo kūriniai būtų verčiami į anglų kalbą. Deja, vertėjo taip ir nepavyko rasti. Paskutiniųjų metų korespondencijoje ryškėja depresijos ir nevilties ženklai: „...kai žmogus pradeda nebeatlaikyti, jis įtaria per save visus ir visą vi­saą, jis visur ieško juodos spalvos, tuo tik sau pakenkdamas, dar labiau prarasdamas save ir draugus". Škėma nebaigė universiteto ir humanitarinį išsilavinimą įgijo pats, tačiau, nesant normalių intelektualinio darbo sąlygų, jo gausios žinios liko chaotiškos ir nepakankamai gilios. Kritikai ir bičiuliai mėgino atpratinti rašytoją nuo polinkio perkrauti savo kūrinius daugybe įžymių žmonių vardų, tačiau Škėma, labai troškęs atrodyti originalus ir šiuolaikiškas, nepasiduodavo tokiems įtikinėjimams. Bene geriausias Škėmai buvo Vokietijos periodas. Tada jis atrado prancūzų siurrealistus ir kitą Europos moderniąją literatūrą, kurios vertimų buvo gausu vokiečių žurnaluose. Nuo tų laikų didžiuliu autoritetu jam tapo intelektualusis poetas Henrikas Radauskas. Radauskas prisimena, kad pradedantis rašytojas buvo dėmesingas net tokioms pastaboms, kurios, meistro Radausko nuomone, buvusios visai elementarios: dėl žodžio taupumo ar perdėtai įmantrių posakių. Į poeto pastabą, kad reikėtų kruopščiau taisyti tekstus, Škėma sykį atsakė: „Kaip­gi taisyti tai, ką išplėši iš savęs savo krauju?" Ironiškas Radauskas replikavo, kad tarnaitė, prieš žudydamasi iš ne­laimingos meilės, rašo laišką, kuris, be abejonės, yra „iš­plėštas iš širdies", bet drauge juokingas. Toks sulyginimas Škėmą paveikė, jis pradėjo juoktis ir sutiko. Radauskas švietė Škėmą ne tik literatūros, bet ir muzikos srityje. Supažindino su vengrų kompozitoriaus Belos Bartoko kūryba, jo savotiškas „žiaurumas" Škėmai labai patikdavo. Kiek sunkiau sekėsi įpiršti Johaną Sebastianą Bachą, kuris atrodė „simpatiškas senelis", bet per daug paprastas, nemodernus. Škėma mėgo ir aistringai propagavo modernistinį meną, dažnai būdamas neatlaidus savo oponentams iš konservatyviojo fronto. Kartais asmenines nuoskaudas jis perkeldavo į literatūros kritikos plotmę, pvz., „Atsakymuose ,Literatūros lankų' anketai" (1959) piktai užsipuolė poetę Birutę Pūkelevičiūtę, neteisingai apkaltinęs, kad ši nuplagijavo jo „Čelestos" ir „Baltos drobulės" planuotę, vaizdavimo priemones ir mozaikinę techniką. Ne viskas Škėmos, kaip ir kiekvieno žmogaus, gyveni­me verta pasigėrėjimo. Tačiau dėl vieno dalyko turbūt galime būti tikri - rašytojas visuomet kalbėjo iš širdies, įsitikinęs savo tiesa, neveidmainiaudamas ir nebijodamas atkirčio. Škėmos asmenybėje ryški menininko, aktoriaus prigimtis. Jis nesiekė karjeros, patogios buities, gyvenimo tikslu laikė kūrybą. Savo kūriniuose mėgo efektingas detales, aštrius vertinimus, nevengė šokiruoti, šiurpinti konservatyvų suvokėją. Tuo jis artimas avan­gardistiniams rašytojams. Į rašytojo sąmonę giliai įsirėžė Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų patirtys, kuriose atsiskleidė žmogaus gyvenimo trapumas, tragizmas ir menkystės ribos sampynos. Be Radausko, Škėma artimai draugavo su Algimantu Mackumi, kitais modernios pakraipos išeivijos menininkais, dalyvavo ir žemininkų, ir bežemių literatūrinėje spaudoje. Domėjosi vertybių krizę apmąstančia filosofija (Šopenhaueriu, Nyče, Sartru, Kamiu), moderniąja tapyba, muzika. Kūrybos ypatybės Škėmos kūrybos principus prasminga gretinti su vienmečio poeto Radausko estetinėmis pažiūromis. Svarbiausias Radausko kūrybos tikslas - grožio kūryba, estetinio būties matmens išsakymas, o Škėmai svarbu perteikti autentišką XX amžiaus žmogaus egzistencijos patirtį - žmogaus, kuris susiduria su katastrofiška laikotarpio tikrove, patiria vertybių ir asmens tapatybės krizę, grumtynėse su lemtimi tragiškai pralaimi, tačiau lieka ištikimas aukštiesiems humanistiniams idealams. Todėl, kitaip negu Radausko, Škėmos kūryba atvira istorijai, pabrėžtinai subjektyvi, net autobiografiška. Pagrindinės rašytojo kūrybos temos - žmogaus išbandymas ribinėje situacijoje ir žmogus, gyvenantis sudužusių iliuzijų pasaulyje, pasaulyje po katastrofos. Savo kūrybos programą Škėma apibrėžė kaip „kūrybinį nihi­lizmą" - joje vyrauja neigiami žmogaus būtiškosios padėties, jo dvasinių ir kūniškų galių ribotumo, žiaurumo, kančios, skausmo vaizdai. Kančią ir mirtį rašytojas vadino „reikšmingiausia tikrove", kurios akivaizdoje atsiskleidžia tikroji būties esmė, tikroji visų vertybių reikšmė. Rašytojas stengiasi priblokšti suvokėją atvirais smurto, fiziologinio žmogaus gyvenimo vaizdais, priversti jį kentėti. Tradicinės vertybės (humanistinė moralė, tėvynės meilė, religija) Škėmos kūryboje pralaimi, jos nepajėgia atlaikyti nuožmios tikrovės smūgių, tačiau blogiui priešpriešinama žmogaus savigarba, solidarumas su kitu kenčiančiu žmogumi, dorovinis ir kūrybinis sąžiningumas, neleidžiantys nutylėti savo patirties, kad ir kokia nemaloni ji būtų. „Užsimerkti jau per vėlu", - sako vienos Škėmos dramos veikėjas. Škėmos žmogus aistringai ilgisi tiesos ir Dievo, bet yra nežinomos jėgos, nesuvokiamos kaltės nuo jų atskirtas. Todėl jo kūryboje dažni pragaro, apokalipsės vaizdiniai. Visa tai būdinga XX a. vidurio egzistencialistinei literatūrai. Kaip priešprieša tam iškyla gamtos prisiminimai, kūrybos troškulys. Škėmos kūrybos forma netradicinė: vaizduodamas suskilusį žmo­gaus pasaulį, jis atsisako klasikinių prozinio pasakojimo ir draminės kalbos savybių - aiškios išorinio ir vidinio žmogaus pasaulio skir­ties, laiko, erdvės vientisumo, nuoseklaus siužeto. Čia nėra aiškią vertinamąją perspektyvą kuriančio pasakotojo, vaizdų slinktis daž­nai primena chaotišką minčių, pojūčių srautą, valdomą atsitiktinių impulsų, tolimų asociacijų, subjektyvių nuotaikų. Rašytojas atvirai vartoja sąlygiškus, simbolinius teksto elementus, nuorodas į Bibliją, į modernistinį meną, filosofiją ir literatūrą. Škėma yra žymiausias vadinamojo sąmonės srauto technikos atstovas lietuvių literatūroje. Škėma, panašiai kaip Savickis arba Nyka-Niliūnas, yra nelengvai skaitomas rašytojas: jo kūrybą gerai suvokti gali tik išsilavinęs skaitytojas, supratęs modernios kūrybos principus, pažįstantis klasikinę Europos kultūros tradiciją, pakantus šokiruojantiems, tradicinį pasaulėvaizdį sukrečiantiems požiūriams bei vaizdiniams. Romanas „Balta drobulė" Įžanga. „Balta drobulė" - vienas pačių žymiausių XX a. lietuvių romanų. Parašytas 1954 m., šis kūrinys keletą metų nerado leidėjo, o pasirodęs 1958 m. išeivijos spaudoje iš karto sukėlė aistringą polemiką. Konservatyvesnių pažiūrų kritikai jį peikė dėl perdėm atviros erotikos ir pesimizmo, o autoriui artimesni modernieji rašytojai ir kritikai kūrinį gyrė už sąžiningumą, teigė, kad su juo lietuvių proza pagaliau įveikė atsilikimą nuo savo laiko Vakarų literatūros. Praėjus pusei amžiaus „Balta drobulė" yra vienas labiausiai mėgstamų lietuvių literatūros kūrinių, o meilės scenos, kažkada vadintos pornografinėmis, dabartiniam skaitytojui atrodo palyginti nekaltos. „Baltoje dro­bulėje" nerasime to, kas jauną žmogų (ypač augusį mieste) dažnai nervina lietuvių prozoje - čia nėra tradicinio kaimo su jo dvasinėmis vertybėmis, idealizuojamų senelių, ilgesingų peizažų, vaikystės nostalgijos ir gėrio propagavimo. Romane vaizduojami pakankamai tolimi įvykiai (šeštojo dešimtmečio Amerika, Nepriklausomybės laikų Lietuva, rusų okupacija, karas, pabėgėlių stovyklos Vokietijoje), tačiau pagrindinio personažo išgyvenimai jaudina ir šių dienų žmones, patiriančius panašius dalykus: tėvų nesantaiką šeimoje, nelaimingą meilę, savęs neradimo kančią, konfliktą su bukinančia aplinka. Romanas nepateikia gyvenimo prasmės formulės ir verčia skaitytoją patį spręsti tuos klausimus, kurie kankina pagrindinį personažą. Dėl to „Balta drobulė" - tai ir XX a. vidurio lietuvių, europiečių istorinės patirties dokumentas, ir to laikotarpio dvasinės katastrofos apibendrinimas, ir modernaus žmogaus savijautos - vidinio suskilimo, vienatvės, pastovių vertybių ilgesio - negailestingai atvira, skausminga išraiška. Tai ir romanas apie kūrėją ir kūrybą, ir romanas apie meilę; ir bene žymiausias XX a. lietuvių miestiškosios prozos kūrinys. Žanras. Šis kūrinys romanas, nes išplėtota viena siužetinė linija, apimamas ilgas laiko tarpas, kelios erdvės, nemaža apimtis. Romano tipas: a) psichologinis, nes gilinamasi į žmogaus vidinį pasaulį; b) filosofinis, nes keliami būties klausimai. Pavadinimas. Pavadinimas orientuoja į dvi kultūrines sistemas – 1. krikščioniškąją ( ryšys su Turino drobule- į ją buvo suvyniotas mirusio Kristaus kūnas ir stebuklingu būdu išliko to kūno atspaudas; senovės žydų paprotys laidoti mirusiuosius suvyniotus į įkapių drobulę; Veronikos drobulė, kuria buvo šluostomos einančio į Golgotą ir kenčiančio Kristaus ašaros) ir 2. lietuviškąją mitologinę. Pastarąją liudija vėlės, apsigobusios balta drobule (, cituojama iš: A. Škėma, Rinktiniai raštai, t.1,1994; 9b pabaiga - p.366 ir 15 pabaiga, p.417), dabarties akcentai romane ( pamestinuko prijuostė, balti chalatai, tramdomieji marškiniai) ir įvairios folklorinės lino variacijos. Garšvos poetiniuose vaizdiniuose šios dvi sistemos susilieja į vienumą – Kristaus figūra perkeliama į achajinę “aisčių” erdvę, jo palydovais tampa ne apaštalai, o apdriskę, lino kelnyčių meldžiantys kaukai arba laumė ( audėja), kurios paveikslas iš dalies atspindi Marijos Magdalenos funkcijas. Romano rankraštis turėjo antraštę „Keltuvas", bet 1955 m. „Keltuvas" virto „Balta drobule". Naujasis ir galutinis pavadinimas sukėlė šiek tiek maišaties, kuri tęsiasi lig šiol, kai sakoma ar rašoma įvardžiuotinė būdvardžio forma. Beje, leidyklos redaktorius Škėmai net siūlė pastarąją formą vartoti pavadinime, bet rašytojui tokia antraštė skambėjo kaip „košeliena". Moto svarba. Apie vaizduojamo žmogaus išskirtinumą ir svarbiausias idėjas byloja net 3 moto. Pirmasis aforizmas- lyg nuoroda į tai, jog laimingas tik tas, kuris nieko netrokšta. Bepročiams artimi menininkai, kurie taip pat nevalingai, nesuinteresuotai gali atsiduoti grožiui, kaip ir pamišėliai savo kuriai nors idee fixe ( įkyriai minčiai). Antrajame – kinų filosofo žodžiais nuvertinama išmintis ir gražbylystė, nes pasaulyje vis tiek nieko negalima paaiškinti iki galo. Trečiajame- žmonių pasakojimu apie vargonininką rašytojui svarbu paliudyti mintį, kad menas realizuoja didžiausias žmonių galias. Temos ir problemos. Būties prasmės, meilės, kūrybos, beprotybės, istorijos temos suda­ro romano problematiką. Garšva sprendžia amžinus, prakeiktus klausimus: kokia gyvenimo prasmė? Jei jos nėra, kam gyventi? Jei gyvenimo prasmė- pats gyvenimas, kaip jį nugyventi? Kokios yra tikrosios gyvenimo vertybės? Garšva vis iš naujo turi apsispręsti, pasirinkti. Atsakymų jis ieško filosofijoje ( dažniausiai remiasi 19 a. I pusės filosofu A. Šopenhaueriu) ir realybėje ( savo praeityje bei aplinkinių patirtyje). Kompozicija. Tekstas sudarytas iš Įvado, Pabaigos ir 15 skyrių. Kiekvienas jų (išskyrus 15-ąjį) skyla į dvi dalis: iki ir po žvaigždučių. Patogumo dėlei jas vadinsime a ir b dalimis. Įvadas, Pabaiga ir b dalys vaizduoja pasakojimo dabarties situaciją, parašytą iš esmės esamuoju laiku su retais nuslydimais į būtąjį praeities digresijose. Pasakotojas susidvejinęs: kalbėjimas III asmeniu tiesiogiai persilieja į Garšvos vidinį monologą. Visos a dalys ir 15 skyrius vaizduoja praeities gyvenimo momentus ir parašytos būtuoju laiku. 2,5,9,11,12,14 skyriuose pasakojama iš I asmens perspektyvos. Tai praeitis, pavadinta “Iš Antano Garšvos užrašų”. Kitos a dalys dažniausiai vaizduoja netolimą Garšvos praeitį iš gyvenimo Amerikoje arba tuos Lietuvos gyvenimo laikotarpius, kurių prisiminimą buvo užblokavusi dalinė amnezija, atsiradusi ( tai praneša tekstas) kaip enkavedistų kankinimo pasekmė. Šitokią kompoziciją vadiname mozaikine, koliažine. Tą suprasti gali padėti ir šitokia lentelė: Dalis Kas pasakoja Kada, kur vyksta Kas vyksta Įvadas Pasakotojas 15.54. 34-oji gatvė. Niujorkas. Rugpjūtis. Sekmadienis. 16.01- viešbutis Antanas Garšva eina į savo darbo vietą- viešbutį. Ruošiasi darbui 1 Pasakotojas a) prisiminimai. Stevenso taverna b) viešbutis. Paskutinės 5 minutės iki darbo a) pokalbis su Elenos vyru. Paaiškina, kad jo liga sunkėja ir jis skirsis su Elena. b) aprašoma viešbučio aplinka 2 Garšva Pasakotojas a) Prisiminimai apie vaikystę; b) liftas a) tėvo charakteristika: muzikantas, dramaturgas ir režisierius, oratorius, melagis, gamtos mėgėjas, muša žmoną; b) kasdienio darbo ritualas 3 Pasakotojas Pasakotojas ir Garšva a) mokyklos metai b) lifte a) bibliotekoje skaito Šopenhauerį ir užsimano nusižudyti b) mąstymas apie kūrybą ir mylimosios atsižadėjimą 4 Pasakotojas Garšva a) kelionė mašina į paplūdimį; prisiminimai apie Vilnių 1939 m. b) 40 min. Iki pietų pertraukos; 17 min. iki pietų pertraukos a) važiuoja su Elena ir jos vyru b) mąstymas apie Dievą, malda. Pokalbis su Lili. 5 Garšva Pasakotojas ir Garšva a) prisiminimai. Garšvai 19 m. Jis tik baigęs gimnaziją. Nori būti poetu. b) pusvalandžio pietų pertrauka. Persirengimo kambarys a) moterys Garšvos gyvenime. Jonė b) rūko, kalbasi su draugais. Mąsto apie tikėjimą ir kūrybą 6 Pasakotojas Garšva a)1941 m. prie Nemuno b) liftas a) Garšva partizanas nužudo rusų kareivį. b) prisimenamas ruso nužudymas, gegužinės pamaldos, malda, Elenos vizija 7 Pasakotojas a) parkas b) liftas a) pirmasis pasimatymas su Elena. Pasakojimas Elenai apie savo eilėraščius. b) išleidžia būrelį bokso veteranų 8 Pasakotojas Garšva a) Karas. Garšvos namai. Beprotnamis. Pabėgimas į Vokietiją b) liftas a) rašo mitologinį eilėraštį, kurį nutraukia kagėbistai. Kankinimo scenos. Amnezijos pradžia. Ženia ir viešnamis. Šizofrenijos pradžia. b) Paskutinio teismo vizija. Incidentas su senukais dėl šinšilų. Šeimyninės idilijos su Elena svajonės. 9 Garšva Pasakotojas a) vaikystė b) 20.30-21.15 ilgoji pertrauka. Kavinė a) prisiminimai apie kelionę į Karsbadą, vaikystės žaidimus, prakalbą Palangoje. b) mirštantis senis su riešutais koridoriuje. Garšva ir Stanley kavinėje kalbasi apie Mocartą ir savižudybę. Garšvos vizijos. 10 Pasakotojas Pasakotojas a) Garšvos butas b) kavinė a) pasimatymas su Elena. Istorija apie bajorų galvas Vilniuje, Pylimo g. b) pokalbio su Stanley tęsinys. Pasako, kad skirsis su Elena ir serga psichikos liga. Procesijos vizija 11 Garšva Pasakotojas ir Garšva a) prisiminimai apie motiną b) kavinė. Pertraukos pabaiga a) motinos charakteristika: bajoriškos kilmės, moko sūnų gėrio ir grožio, puikiai deklamavo, nemylėjo savo vyro, sirgo šizofrenija. b) Stanley pasakoja apie savo merginą. Procesijos vizijos tęsinys. 12 Garšva Pasakotojas a) prisiminimai. Kaunas. Studentas b) liftas a) pirmasis priepuolis. Uždraudžiamos vedybos. Parašomas I geras eilėraštis. b) pokalbis su Ruduoju žmogumi. Jis gali būti Garšvos antrininku, angelu. 13 Pasakotojas a) Garšvos butas b) liftas. Apie 22 val. a) meilės scena su Elena. Sutariama gyventi kartu. Priepuolis b) jaunimas iš užuolaidų fabriko 14 Garšva a) DP stovykla Bavarijoje b) liftas a) aiškėja gyvenimas Vokietijoje: 3 mėn. Kasė apkasus Rytprūsiuose, Čekoslovakijoje, apsigyveno kaime pas vokietę, jos išvarytas atvyko į DP. Senutės laidotuvės. Eilėraščio rašymas. Konfliktas su Vaidilioniu. b) meditacija apie žėručius. Amžinybės inkvizicijos sprendimas. 15 Pasakotojas Prisiminimai apie vaikystę, paauglystę, studento gyvenimą ( Palanga, Kaunas) Lyg kunigas laiko mišias. Plaukimo varžybos Palangoje. Priešaušrio pasivaikščiojimas Kaune. Pamestinuko suradimas. Didžiulis noras laimingai gyventi. Pabaiga Pasakotojas Liftas 01.05. Garšva baigia darbą. 9.00 . Namie Kelios minutės iki 12 val. Elenos ir Garšvos pokalbis. Sutariama, kad ryt Garšva eis pas gydytoją. Garšva eina namo. Garšva atsikelia, pavalgo, paskambina gydytojui ir sutaria dėl apsilankymo ir sėda rašyti eilėraščio. Prasideda priepuolis ir vis stiprėja. Garšva dar bando kurti. Prisimenamas rudasis žmogus lifte. Atgailos malda. Stanley savižudybė. Garšva rojuje. Laikas ir erdvė. Pasakojimo šerdį sudaro dabartis. Jeigu išmestume a dalis, gautume logišką, rišlų ir suprantamą pasakojimą apie Garšvos darbą keltuve, vidiniuose monologuose ryškėjančius praeities profilius ir tragišką likimo išsipildymą finaliniame epizode. Tai galėtų būti atskira novelė, sąlygiškai vadinama “Keltuvu”. Jam būdinga konkreti erdvė ir labai tiksli laiko nuoroda: penkios minutės iki starto, keturiasdešimt minučių iki pertraukos ir t.t. Lygiai taip pat tiksliai žymimi ir įžanginiai bei baigiamieji laiko parametrai. Šešios iki keturių popiet Garšva išeina į veiksmo aikštelę; kitos dienos kelios minutės iki dvyliktos valandos- Garšvos išprotėjimo finalinis momentas, kai protagonistas nustoja egzistuoti kaip pasakojimo subjektas. Taigi laikas- apie pusdienis. Poetas Garšva vilki keltuvo operatoriaus uniformą ir yra priverstas paklusti objektyviosios tikrovės reikalavimams- veiksmas vyksta keltuve arba viešbučio kitose patalpose (uždara erdvė). Laiko nuorodos suteikia mums galimybę suvokti subjektyvias veikėjo būsenas. Pvz., 8 skyriaus b dalyje keltuve medituojantis Garšva iškrenta iš objektyvaus laiko rėmų ir užsimiršęs sulaužo senukų narvelį su šinšilais. Kitame, 9b skyriuje, pačioje teksto pradžioje pateikiama tiksli laiko nuoroda: Ilgoji pertrauka. Nuo 8,30 iki 9,15. Tokiu būdu incidentas su senukais įgyja papildomą psichologinį foną – Garšva pavargęs, dirbti ( t.y. vaidinti) artėjant poilsio valandai darosi vis sunkiau, keltuvininkui nepavyksta sutramdyti poeto savyje, objektyviosios ir subjektyviosios programų nesutapimas lemia socialinį konfliktą. Taigi per laiką ir erdvę atsiskleidžia pagrindinė opozicija- keltuvininko ir poeto. Dabarties laiko pasakojimas yra įrėminamas Garšvos ėjimo ir grįžimo aprašymo, kertant tokias erdvės atkarpas: peronas, laiptai, požeminis koridorius, laiptai, 34 gatvė, stiklinės saldainių parduotuvės durys. Tai horizontalioji erdvė, nes pasakojimas akcentuoja judėjimą pirmyn. O štai subjekto trajektorija uždaroje viešbučio erdvėje: rūsys, koridorius, nusirengimo patalpa, personalo keltuvas, viešbučio vestibiulis, jo įdubimas, kavinė – tai horizontali veiksmo zona, nes pagrindinis Garšvos laikas prabėga keltuve keliaujant up ir down. Akivaizdi erdvinė horizontalumo-vertikalumo opozicija. Apsivilkęs operatoriaus uniformą, apsimovęs baltas pirštines, subjektas užsideda kaukę, ženklinančią socialinį kontrastą. Perėjimas į hermetišką erdvę žymi visuomeninio statuso pasikeitimą : keltuve protagonistas jau nebėra savarankiškas veiksmo subjektas, o nustatyto vaidmens atlikėjas, lyg robotas, kuris tik spaudžia mygtukus, atidaro ir uždaro duris. Vidinis asmenybės susidvejinimas manifestuojamas ir figūratyviai: būti su pirštinėmis – būti be pirštinių. Kelertienė pastebi, kad Garšva uždarytas narve tiesiogiai kabo tarp Dievo karalystės aukštybėj ir žmogaus būties žemai – tarp 2 erdvių, kurios faktiškai niekada nesusijungia. Dabartis ( b dalis) atveria praeitį, užmezga pasakojimą, vėliau a dalyje išsiplėtojantį į savarankišką novelę. Prisimenami tėvas, motina, Šopenhauerio įtaigotas bandymas nusižudyti, ruso nužudymas, enkavedistų kankinimai ir t.t. Retrospekcijos medžiaga neturi nuoseklaus siužeto, kokį regime dabarties vyksme. Prisiminimų fragmentai komponuojami pagal Garšvos dabarties išgyvenimų logiką. Jie nėra savarankiški, tačiau kur kas spalvingesni už monotonišką veikėjo dabartį. Matyt, autorius panaudoja daug autentiškų įspūdžių, tikrų faktų, asmeninės patirties. Pasakotojas. Pasakojimo būdas. Romane vyrauja sąmonės srautas, t. y. pasaulis vaizduojamas taip, kaip jį suvokia pagrindinis veikėjas Garšva. Išorinė tikrovė egzistuoja kaip Garšvos sąmonės produktas; viskas, ką jis mato, girdi, užuodžia, yra įtraukiama į vidinę prisiminimų, jausmų, asociacijų, vizijų erdvę. Tačiau, be Garšvos vidinių monologu, sakomų pirmuo­ju asmeniu, girdėti ir trečiojo asmens balsas, kuris paaiškina, ką per­sonažas veikia ir kur jis yra. Be šio pasakotojo įsikišimo kai kurių dalykų tiesiog negalėtume suprasti, nebūtų įmanoma ir papasakoti, kaip atrodo išprotėjęs Garšva. Pirmojo ir trečiojo asmens kaitaliojimas daro keistą poveikį skaitytojams: atrodo, kad tai pats Garšva apie save mąsto ir kaip „aš", ir kaip „jis". Skyriuose „Iš Antano Garšvos užrašų" kalbama pirmuoju balsu ir gali susidaryti iliuzija, kad Garšva ir yra užsimaskavęs romano autorius. Tačiau egzistuoja ir kai kurios a dalys, kuriose pasakojama trečiuoju asmeniu. Ten vaizduojami Garšvos dar iki galo neįsisąmoninti maždaug mėnesio senumo epizodai iš gyvenimo Niujorke ir dar senesni - iš praeities Lietuvoje, kuriuos sutrikusios atminties veikėjas sunkiai prisimena. Šiuose epizoduose galime pamatyti Garšvą iš išorės, sužinome, kaip jis atrodo kitiems veikėjams. Tačiau pasakotojas ir čia išlieka labai jam artimas, net galima įsivaizduoti, kad ir šiuos tekstus, bet jau trečiuoju asmeniu, apie save parašė pats Garšva. Tačiau taip galvoti vargu ar būtų teisinga. Garšva niekur nemini, kad šiuos dalykus būtų užrašęs, o skyriai „Iš Antano Garšvos užrašų" egzistuoja ne tik kaip tekstas, kurį perskaitome mes, bet ir kaip romano „tikrovės" dalis: Garšva apie juos galvoja, duoda skaityti Elenai; skaitytojas net sužino, kaip atrodo jo užrašai: „popieriaus lakštai ant stalo buvo suveržti guminėmis juostomis" (13 a skyrius). Romano simboliai.Romanas turi ne tik išorinę, siužetinę, bet ir vidinę, simbolinę plotmę, kuriamą pasikartojančių situacijų, pasakotojo kalboje ir veikėjo sąmonėje šmėsčiojančių simbolinių motyvų. Vienas esmingiausių tokių motyvų yra viešbučio keltuvas, kitas - romano pavadinime nurodyta balta drobulė. Garšvos charakteristika Liftininkas. Pagrindiniame romano pasakojime Antaną Garšvą matome dirbantį didžiausio Niujorko viešbučio keltuvininku (liftininku). Jis dėvi teatrinį kostiumą primenančią uniformą; privalomos baltos pirštinės uždengia motinos dovanotą žiedą, kuris yra Garšvos asmens tapatybės ženklas ir simbolinė jungtis su praeitimi bei Lietuva. Apsivilkęs uniformą žmogus nebeturi teisės būti savimi, taisyklės griežtai riboja jo išvaizdą ir elgesį, kuris turi tiksliai atitikti viešbučio mechanizmo darbą. Švarko atlapų kampuose pritvirtinti skaičiaus 87 ženklai paverčia svečius ap­tarnaujantį keltuvininką savotišku biorobotu, neturinčiu jokių individualybės žymių. Kino filmuose jums tikriausiai yra ne kartą tekę matyti, kaip atrodo prabangių viešbučių patarnautojai, ir nesunkiai galite įsivaizduoti nejaukią taip apsirengusio žmogaus savijautą. Antanui Garšvai ryškiaspalvis keltuvininko kostiumas primena Johano Štrauso (Strauss) operetę, o jis pats, vilkėdamas suaugusiam vyrui nederantį drabužį, jaučiasi kaip į žmonių pasaulį patekęs kaukas. Garšva kenčia ne tik dėl beprasmiško darbo - lietuvių kalba tebemąstantis personažas išgyvena tam tikrą dvilypumą vien angliškai kalbančioje visuomenėje ir ironiškai sa­ve apibūdina kaip lietuvių tautos ambasadorių. Be to, Garšva, kaip poetas, dar stipriau jaučia svetimumą ir priešiškumą sumaterialėjusios Amerikos atžvilgiu. Garšva norėtų nusivilkti uniformą, išsivaduoti iš kauko būsenos ir būti tiesiog žmogus, kūrybinė asmenybė, tęsti Mažvydo pradėtą darbą, tačiau jo laisvę negailestingai suvaržo būtinybė užsidirbti pragyvenimui. Kitų galimybių, išskyrus bukinantį keltuvininko darbą, emigrantas Garšva neturi. Jautrus ir mąstantis žmogus, o ypač menininkas, nerei­kalingas šiai visuomenei, trokštančiai pinigų, pasilinksminimų ir pigaus blizgesio, - intelektas ir erudicija tik trukdo prisitaikyti prie gyvenimo standartų. Viešbučio patarnautojas turi būti „sąžiningas rato dantis", tačiau keltuvininkas Garšva sykiu yra ir poetas, kuris nuolat analizuoja stebimą aplinką ir savo siurrealistišką dvilypumą. Absurdišką Garšvos savijautą atskleidžia kontrastas tarp žodžių, kuriuos jis sako mintyse, ir tiesioginės kalbos frazių, skirtų viešbučio klientams. Pavyzdžiui, 4 skyriaus pabaigoje, prisiminęs prarastą mylimąją Jonę, norėdamas sutramdyti savo ašaras, Garšva mintyse plūstasi: „Prakeikti kalės vaikai, išmaltos kekšės, impotentiški palaižos, prasmirdę dizenterikai, sifilitikių alfonsai, išmatų rijikai, senučių nekromanai. Ką dar šlykštaus galiu sugalvoti?"(p.314). Tai primena ir romano „Dievų miškas“ kalinių situaciją, nes jie gali išlaikyti žmoniškumą tik keikdamiesi. Taip pat tik keikdamiesi išlaiko savąjį žmoniškumą S. Parulskio veikėjai kareiviai romane „Trys sekundės dangaus“. Po šio vidinio monologo iš karto pereinama prie trumputės scenos keltuve, kur Garšva kalba labai maloniai (atkreipkite dėmesį į pirmojo ir trečiojo asmens vartojimą): „Labai malonus oras, madam. Jūs šiandien nuostabiai atrodote! Vos pažinau", sako Garšva hotelio gyventojai, kuri šešiasdešimties metų. „Jūs esate žavus", atsako ji. Ir abu šypsosi. Su viešbučio klientais Garšva elgiasi kaip nuolat besišypsantis akto­rius, pagal aplinkybes improvizuojantis įsiteikiamus žodžius. Nedaug šilumos justi ir bendravime su kitais viešbučio darbuotojais: dažniausiai jie apsikeičia maloniomis replikomis ir prasilenkia lyg du keltuvai, judantys skirtingomis kryptimis. Iš visų darbuotojų, su kuriais bendrau­ja Garšva, išskiriami trys personažai: starteris ir du keltuvininkai. Svarbiausias yra lenkas girtuoklis Stanley, menininkas (muzikantas) kaip ir Garšva. Abiejų draugų likimai panašūs: jaučiasi svetimi Amerikos visuomenėje, negalintys realizuoti savo talento, kenčiantys dėl nesusiklosčiusio asmeninio gyvenimo. Stanley savižudybė romano pabaigoje yra simetriška Garšvos išprotėjimui. Bendrauti kaip žmogus, o ne paskirto vaidmens atlikėjas Garšva gali tik nustatytomis poilsio valandomis ar iški­lus nenumatytoms aplinkybėms. Net lemtingu jo gyvenimo momentu, kai jį aplanko Elena, jis negali palikti savo darbo vietos ir su mylimąja kalbasi važinėjančiame keltuve. Tekste gausu nuorodų, žyminčių keltuvo judėjimą: personažo akyse mirga viens kitą keičiantys skaičiai ir raudonos-žalios strėlių spalvos. Skaitytojas nesunkiai gali įsi­vaizduoti Garšvos patiriamas būsenas: šleikštulio pojūtį, atsirandantį ilgai važinėjant aukštyn žemyn, bei tą psichologinį nejaukumą, kuris užvaldo žmogų, ilgai būnantį uždaroje patalpoje. Užtenka minimalios važinėjimo liftu patirties, kad suprastume, kodėl Garšvos bendradarbiai vadina keltuvus „dėžutėmis galvijams", o Stanley sako, jog „po dvejų metų darbo keltuve kiekvienam maišosi galvoje". Pagrindiniam veikėjui, kenčiančiam dėl psichinės ligos, toks darbas yra tiesiog pražūtingas - jis kenčia lyg narve uždarytas dresuotas žvėris, kuris dar neužmiršo laisvės. Keltuvas romane įgyja daugelį reikšmių, jis ne tik nurodo konkrečią personažo darbo erdvę, bet tampa gyvenimo-kalėjimo simboliu, XX amžiaus Sizifo bausmės kalnu. Poetas. Nuo kitų viešbučio darbuotojų Garšva skiriasi ir tuo, kad yra poetas, kuris kasdienybės rutinai ir aplinkos gniuždymui priešinasi nuolatinėmis kūrybinėmis pastangomis. Poezijos rašymas jam yra ne tik kovos su gyvenimo banalumu būdas, bet aistringas, vos ne manija virtęs no­ras išreikšti save ir ne mažiau stiprus troškimas įveikti mirtį paliekant savo pėdsaką literatūros istorijoje: „Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau. Bijau mirti, todėl ryju tabletes. Viskas vardan mirti", - sako jis Elenai ir šioje ištarmėje skaitytojas atpažįsta pomirtiniu pasauliu nebetikinčio žmogaus tragišką savijautą. Garšvos supratimu, neišvengiama mirtimi pasibaigsiąs žmogaus gyvenimas pats savaime neturi jokios vertės ir nedaug kuo ski­riasi nuo šinšilo vegetacijos. Tiktai kūryba daro žmogų žmogumi (neparašęs knygos Garšva jaučiasi negimęs, nepradėjęs tikrojo žmogiško gyvenimo) ir pratęsia jo egzistenciją kūrinyje, „dvasios amžinybėje". Sutikęs Eleną, Garšva patiki, kad jam pavyks suderinti šeimą ir kūrybą. Bet atsinaujinusi liga sugriauna iliuzijas ir nenorėdamas tapti našta Garšva nutraukia ryšius su mylimąja. Jis įtikinėja save, kad Elena yra jam tik medžiaga eilėraščiams, o tikras poetas turi būti vienas ir atviras kančiai, nuo kurios reikia apsaugoti mylimus žmones. Vargu ar skaitytojas gali be išlygų patikėti tokiomis Garšvos kalbomis. Reikėtų nepamiršti, kad jis išsižada Elenos ne savo noru, o verčiamas aplinkybių (jis juk puikiai žino, kokia kančia yra artimo žmogaus psichinė liga). Praradęs žmogiškos laimės viltį, Garšva itin didelę reikšmę skiria kūrybai, tapusiai vienintele jo gyvenimo atrama. Tačiau užtenka Elenai aplankyti jį viešbutyje ir visos Garšvos deklaracijos apie kūrėjo vienatvę išsisklaido. Romano pabaigoje Garšva išgyvena vidinį virsmą: ilgai ieškotas eilėraštis susidėlioja jo mintyse; scenoje prieš išprotėjimą poetą matome sėdintį prie stalo ir rašantį. Dabar jis mąs­to: „Esu objektyvus, esu mediumas, nenoriu būti absoliučiai originalus. Mano dvasia rado santykį su pasauliu. Aš būsiu nežinomas lyg senovinis japonų tapytojas." Skausmo kankinamas poetas pažada Dievui sudraskyti savo eilėraščius. Paskutinėje scenoje, jau virtęs idiotu šinšilo veidu, Garšva laimingas plėšo popieriaus lakštą, kuriame, kaip skaitytojas gali įsivaizduoti, ir buvo bandomas užrašyti „išspręstas" eilėraštis (pirmąkart eilėraštį irgi suplėšo, kad nepatektų bolševikams). Romano skyriai „Iš Antano Garšvos užrašų" atskleidžia pagrindinius veikėjo kūrybinės biografijos tarpsnius. Kūrėjo galią Garšva pajuto jau vaikystėje. Kūrybiniam pradui svarbus miglos įvaizdis kūrinyje. Aplink jo tėvų namus ypatinga erdvė, primenanti sakmių pasaulį: „Šalia gyveno pelkės.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!