Antanas Baranauskas, biografija, kūryba, „Anykščių šilelis“ analizė

 • Antanas Baranauskas • (1835 - 1902) Veiklos sritys • Poetas, • kalbininkas, gabus matematikas, • katalikų bažnyčios veikėjas. • Pirmasis, kuris atskleidė lietuvių kalbos grožį ir galimybes. • Pavardė ir slapyvardis • Pavardės formos: • Baranowski, Baranauskis, Baronas. • Pasirašinėjo: • A.B., Bangputys, Jurksztas Smalaūsis, Jurkštas Smalaūsis. Šeima. Vaikystė. • A.Baranauskas gimė 1835m. sausio 17d. Anykščiuose gausioje ,,karališkųjų” valstiečių šeimoje. • Poetas augo kartu su trimis broliais ir seserimi. • Jo vaikystė buvo sunki ir varginga: trobesiai buvo menki, skurdi ir visa buitis, bet aplinkui buvo graži gamta. • Nuo mažens piemenavo, dirbo sunkius ūkio darbus. Mokymasis. Gabumai. • Pirmųjų mokslo žinių A.Baranauskas gavo iš savo tėvo. • Vėliau lankė Anykščių parapinę mokyklą, kurioje pasižymėjo gabumais, ypač matematikai. • Sūnui toliau mokyti Baranauskai lėšų neturėjo, tad būsimajam poetui teko tarnauti Gelvonų klebonijoje, o paskui vėl dirbti tėvų ūkyje. • Dėl silpnos sveikatos ir gabumų mokslui, A.Baranauskas buvo išsiųstas mokytis toliau. • • Anykščiai • Mokslus tęsė • 1851-1853m. Rumšiškių valsčiaus raštininkų mokykla • Nuo 1856m. Varnių dvasinė seminarija • 1858-1862m. Peterburgo Dvasinė akademija • 1863-1864m. Miuncheno, Romos, Insbruko, Liuveno katalikiškieji universitetai • Paskirtas raštininko padėjėju, vėliau raštininku, A. Baranauskas 1853 – 1856 m. dirbo Vainuto, Raseinių, Sedos, Skuodo valsčių raštinėse. • Čia jis patyrė carinės valdžios pareigūnų savivalę ir smurtą, kyšininkavimą, susidūrė su slogia Rytprūsių pasienio buitimi, plėšikavimu. • Nuo žlugdančios sistemos jį gelbėjo kūryba. Mėgino eiliuoti lenkų, o kartais ir lietuvių kalba. • A. Baranauskas eilėmis rašė proginius sveikinimus valsčiaus pareigūnams bei jų žmonoms, aprašė savo kelionę į Tilžę, Vainuto gaisrą. • Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia • Vainuto miestelyje, Šilutės r. Baigdamas raštininkų mokyklą, tai yra 1853m. sausį, pradėjo rašyti dienoraštį, ir ta plona knygelė (14x10cm) yra išlikusi ir saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros institute. • Iš vėlesnių 1853 metų dienoraščio puslapių įrašų, kurie buvo atlikti jau Vainute, ten dirbant raštininko padėjėju, sužinome, kad 1853 m. rugsėjo 18 d. (penktadienį), vakare, savo kambaryje skambinęs gitara, skaitęs I. Krasickio ,,Poną Pustalininkį“. • Prie sausio 31d. užrašų prirašo ketureilį: ,,Ir šaltis sniegą pusto,/ ant medžių karo žilas šerkšnas./ Ir aš, vilčių netekęs,/esu sustiręs, nelaimingas" (versta iš lenkų kalbos). • Vainute susikūrė TAISYKLES, kurių griežtai laikėsi – tai buvo sąmoningas apsisprendimas GYVENTI. • KŪRYBA • „Anykščių šilelis” • „Kelionė Peterburgan” • „Giesmininko pasikalbėjimas su Lietuva” • „Dievo rykštė ir malonė” • „Dainų dainelė” ir kt. Studijų Varniuose metais poetas parašė visus geriausius ir žinomiausius savo kūrinius. • 1856-1858 m. Baranauskas studijavo Varnių katalikų dvasininkų seminarijoje. • Vienas jo dėstytojų kartą pareiškė, kad lietuvių kalba visiškai netinkama poezijai, ir tai tapo lūžiu Baranausko gyvenime, pažadino jo tautinę savimonę. • Norėdamas įrodyti, kad jo gimtoji kalba niekuo nenusileidžia lenkų kalbai, Antanas Baranauskas parašė „Anykščių šilelį“ ir puikių eilėraščių. Karolina PRANIAUSKAITĖ (1828–1859) • Poetė, pirmoji moteris, įėjusi į lietuvių literatūros istoriją. • Skatino A. Baranauską – ,,širdies brolį” kurti lietuviškai. • Mokslinosi namuose, mokytojavo. Neilgą gyvenimą • pakirto džiova. Išvertė J.I. Kraszewskio Vytuolio raudos ištrauką – pasaką apie Eglę žalčių karalienę Žalčio motė (išsp. Lauryno Ivinskio Kalendoriuje, 1859). • Išleido eiliuotą pasakojimą apie Žemaičių Kalvarijos atlaidus eilėraščių rink. Piosneczki (Dainelės, 1858), • poetinis dialogas su Baranausku išsp.Vilniaus literatūriniame žurnale Teka wileńska(1857, 2). • Garsėjo improvizacijomis, apie ją, kaip Žemaitijos fenomeną , savamokslę eiliuotoją, rašė ano meto lenkų spauda. (Regina Mikšytė) Susitikimas su K.Praniauskaite pasuko jaunojo raštininko gyvenimo kelią visai kita kryptimi – nuo jaunystės polėkių ir svajonių gyvenimo kryžiaus su vyskupo šlovės briliantais link. • Dabar jau yra žinomas faktas, kad jaunasis A.Baranauskas yra piršęsis Karolinai, tačiau ji, sunkiai sirgdama džiova ir jausdama savojo gyvenimo laikinumą, prašė savo ,,širdies brolį” rinktis dvasininko kelią... • Paskutinis dviejų vienas kitą mylinčių žmonių susitikimas įvyko Utenoje: sunkiai serganti Karolina glaudėsi pas savo brolį Utenos kleboną kun. Otoną Praniauską, o A.Baranauskas, prieš išvykdamas studijuoti į Peterburgo dvasinę seminariją, keturias dienas praleido Utenoje ir paskutinįkart matė Karoliną gyvą... • Dirbo • 1865m. Peterburgo Dvasinės • akademijos profesorius • 1865m. Kauno katedros • vikaras • Nuo 1867m. Kauno • kunigų seminarijos • profesorius, vėliau inspektorius • 1884m. Žemaičių • pavyskupys • 1897m. Seinų vyskupas • Seinų bažnyčia Katalikiška karjera tapo svarbesnė už lietuvybę • 1884 m. A.Baranauskas tapo • Žemaičių pavyskupiu. • Tai reiškė, kad jis pasidarė • svarbia figūra ir buvo sekamas carinės valdžios. • Tuo metu, greičiausiai nenorėdamas pakenkti karjerai, poetas apleido lietuvybę ir atsidavė matematikai, kuriai turėjo gabumų nuo pat vaikystės. Katalikiška karjera tapo svarbesne už lietuvybę • 1897 m. Baranauskas tapo Seinų vyskupu ir, nors kartais ir pasakydavo kokį pamokslą lietuviškai, pirmenybę teikė lenkų kalbai. • Nuo to laiko Baranauskas akivaizdžiai pradėjo lenkėti, vis rečiau vartodavo lietuvių kalbą. • Į senatvę poetas save vadindavo „gente Lithuanus, natione Polonus“, kas reiškia „lietuvių kilmės lenkas“. • • Antanas Baranauskas – Seinų vyskupas Mirė 1902 m. lapkričio 13 (pagal naująjį kalendorių – lapkričio 26) d. Seinuose. • Palaidotas Seinų katedros Šv. Mergelės Marijos koplyčios kriptoje, • ji paženklinta paminkline lenta su įrašais lenkų kalba. • A. Baranauskas daug nusipelnė lietuvių dialektologijai • sudarė pirmąją lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją („Pastabos apie lietuvių kalbą ir žodyną“), sukaupė tarminės medžiagos, • išvertė į lietuvių kalbą Augusto Šleicherio lietuvių kalbos gramatiką ir jos pagrindu parašė gramatiką „Kalbamokslis lietuviškos kalbos“, • sukūrė kalbos terminų ir originalią rašybą, paremtą kalbos garsų kilmės principu. • MATEMATIKOS PASAULYJE • A. Baranauskas mokykloje matematikos išmoko ne itin daug. Tačiau tiek pajuto jos ,,skonį", kad kiltų susidomėjimas ir noras gvildenti kai kurias matematikos problemas: • Dėmesį patraukė skaičių laipsniavimas. • Sudomino pirminiai skaičiai. • Geometrija. • Begalybės sąvoka. • • 5 • 9 • 3 • 5 • 2 • 7 • 4 • 2 • 3 • 8 • 3 • 6 • A. Baranausko domėjimasis laipsniavimu: • A. Baranauskas griebėsi sudarinėti kvadratų, kubų, o vėliau ir aukštesnių laipsnių lenteles. Jis tyrė dviejų gretimų natūraliųjų skaičių laipsnių skirtumus. Suformulavo formulę: • (n +1)2 − n2 = n + (n+ 1); • Todėl natūraliųjų skaičių kvadratų lenteles galima sudarinėti naudojantis tik sudėtimi. • 12 = 1; • 22 = 12 + 1+2 = 4; • 32 = 22 + 2+3 = 9; • 42 = 32 + 3+4 = 16; • : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : : • Šis metodas buvo jau seniai žinomas, bet • A. Baranauskas jį pastebėjo savarankiškai. • 8 • 3 • 5 • 3 • 2 • 3 • 7 • 4 • 9 • 3 • 6 • 3 • 3 • 2 • Įdomūs A.Baranausko vartoti terminai: • kėstas kampas • keturšonis • skersakampė • ratas • skersinys • gija • stipinas • Vienas iš A.Baranausko spręstų uždavinių... • Kiek už 100 rublių galima nupirkti jaučių, karvių ir veršiukų, jei už jautį reikia mokėti 10 rublių, už karvę – 5 rublius, o veršiukas kainuoja pusę rublio, kad iš viso būtų nupirkta 100 galvų. Poema „Kelionė Petaburkan“ (1859 m.) • A. Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje išreiškė lietuvių tautos protestą prieš carinę nacionalinės priespaudos politiką, • pranašavo caro imperijos žlugimą; • joje yra religinio fanatizmo, nacionalistinių nuotaikų. • ,,Giedu dainelė” • Giedu dainelę, savo giesmelę Apie rūpesčius, vargelius. Lietuvos krašto, ne tiek iš rašto, Giedu senųjų žodelius. Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų Kalnai ir maži kalneliai. Tenai Lietuva per amžius buvo, Kaip sako mūsų seneliai. • Ten miškai snaudė, ten meškas gaudė Kasdien lietuviai iš seno. Ūžė, braškėjo medžiai nuo vėjo Ten, kur lietuviai gyveno. Ant piliakalnių, ant smėliakalnių Ąžuolai švęsti kerojo. Ir tie dievaičiai, kuriuos žemaičiai, Kuriuos lietuviai turėjo. • (Sukūręs muziką, “Giedu dainelė” dainuoja Vytautas Kernagis.) Romantinė poema ,,Anykščių šilelis” • .......Romantinė poema ,,Anykščių šilelis” • Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę! • Kas jūsų grožei senobinei tiki? • Kur toj puikybė jūsų pasidėjo? • Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo, • Kai balto miško lapeliai šlamėjo • Ir senos pušys siūravo, braškėjo? • Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės, Katrų čiulbančių teip ramu klausytis? • Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai? • Kur žvėrių olos, laužai ir urveliai? • Visa prapuolę; tik ant lauko pliko • Kelios pušelės apykreivės liko!.. • (ištrauka, poemos pradžia) ,,Anykščių šilelis“- rytų aukštaičių tarme. • ,,Anykščių šilelis", vėliau pripažintas himnu Lietuvos gamtai, pirmą kartą buvo išspausdintas Lauryno Ivinskio "Kalendoriuje"1860m. ir 1861m. Jurkšto Smalaūsio slapyvardžiu. • Silabine eilėdara, rytų aukštaičių tarme. Reikšmingiausias kūrinys - romantinė poema „Anykščių šilelis“. • Apdainuojama gimtojo krašto gamta, idealizuojama Lietuvos senovė, • kaip kontrastas jo laikotarpio realijomis atskleidžiamas gamtos ir žmogaus • dvasinis ryšys, • protestuojama prieš tautinį lietuvių tautos engimą. • Šita poema - pirmas didelis lietuvių literatūros kūrinys, pagrįstas lyrinio įsijautimo ir išgyvenimo poetika, turįs ryškias potekstes ir daugiaprasmiškumo perspektyvas. • Būdinga gyva, vaizdinga kalba, intonacinis išraiškingumas, gausūs tautosakos elementai. „Anykščių šilelis“ – pirmas lietuvių literatūros kūrinys, turįs ryškias potekstes ir daugiaprasmiškumo perspektyvą“. • Poemoje, anot prof. V. Kubiliaus, • „matome dvi amžinas egzistencijos puses – žydėjimą ir išnykimą. • Joje girdime pirmąjį lietuvių raudojimą ekologine tema. • Kūrinyje jaučiame sunkų nykumą, tvyrantį virš carizmo priespaudos Lietuvoje, ir jau prasikalančią atbudimo viltį. Šioje klėtelėje 1858-1859 m. vasaromis poetas parašė savo pagrindinį kūrinį – poemą „Anykščių šilelis“. • Parvažiavęs atostogoms į Anykščius iš Žemaitijos, iš studijų Varnių kunigų seminarijoje, įsikurdavo klėtelėje, čia ilsėdavosi, skaitydavo. Tėvas jam iš aptašytų sienojėlių sukalė lentynas, pastatė stalą ir suolelį. Baranauskų šeimai klėtelė pirmiausia tarnavo kaip ūkinis pastatėlis • Joje buvo laikomi linai, geresni drabužiai, ūkiniai padargai. • Iki dabar klėtelėje išlikę aruodai, į kuriuos pildavo grūdus, o nesudėtinga ūkio buhalterija buvo vedama kreida brėžiant brūkšnelius durų staktoje. 1904 m. mirus sodybą valdžiusiam Jonui Baranauskui, poeto broliui, nuo 1908 m. senosios Baranauskų sodybos šeimininkais tapo Žukauskai. • 1921 m. sklypas testamentu atiteko Antano Baranausko giminaičiui rašytojui Antanui Žukauskui-Vienuoliui, kuris čia statydinosi savo namus, o klėtelėje ėmėsi kurti muziejų, rinkti eksponatus. Antano Baranausko klėtelėj; Baranauskų odinis krepšys Antano Baranausko klėtelės gaubtas • A. Baranauskui skirti paminklai • • Anykščiuose. Klėtelės kiemelyje. • Atidengtas  1999m.Seinuose.  Prie Anykščių šilelio Anykščių šilelis Anykščių šilelis ,,Anykščių šileliui” - 150 ,,Anykščių šilelio“ analizė Kūrinio skaitymas/klausymas Genezė Tezės 1 psl.įklija TSU 1 psl. įklija Genezė 1.Parašė poemą per dvejas atostogas (1858,1859m.) 2.Varnių seminarijoje dėstytojas pacitavęs Lietuvos girių aprašymą iš A. Mickevičiaus ,,Pono Tado“ pareiškė, kad lietuvių kalba netinkanti poezijai, kad tokį kūrinį galima parašyti tik lenkų kalba. 3. Už tokį lietuvių kalbos įžeidimą poetas pasiryžo įrodyti, kad lietuvių kalba galima parašyti kūrinį, nenusileidžiantį cituotam. Sukurti „Anykščių šilelį“ paskatino daugelis aplinkybių. Tai ir protestas prieš lietuvių kalbos menkinimą, kurį teko A. Bara­nauskui girdėti per paskaitas Varnių kunigų seminarijoje, ir lenkų romantikų, ypač poemoje minimo A. Mickevičiaus, skaitymas. (A. Baranauskui labai patiko grybų aprašymas A. Mickevičiaus poemoje „Ponas Tadas“.) Žavėjo lietuvių poetą ir liaudies posakiai ‘‘apie miško grožį. Pats pasakojo, kad pušų palyginimą su nen­drėmis užgirdęs pirmąkart iš savo tėvo: „Šitie žodžiai taip pasiro­dė gražūs, kad parūpo juos giesmėn įdėti. Iš to rūpesčio ir pra­sikalė diegas „Anykščių šilelio‘‘. Be to, autoriui buvo gerai ži­noma anykštėnų kova dėl miško, kurį iš jų atėmė valdžia. Tačiau svarbiausia priežastis slypėjo paties poeto širdyje — gimtojo krašto meilė, pasipriešinimas priespaudai. Romui Poemos sumanymas yra romantiškas: pavaizduoti mišką, ku­rio jau nebėra. Kūrinys graudus, todėl poeto vadinamas giesme. Visas praeityje buvęs nepaprastas šilo grožis tartum įrėmintas dabarties liūdesio. „Anykščių šilelis‘‘ sukurtas kaip prisiminimas ir vizija. Poemos įžangoje (1 —18 eilutės) aprašomas vietoj miš­ko likęs „nenaudingas plotas‘‘ sukelia poetui didelį neramumą: Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę! Kas jūsų grožei senobinei tiki? Visa prapuolę; tik ant lauko pliko Kelios pušelės apykreivės liko!.. Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą Kepina saulė nenaudingą plotą, Į kurį žiūrint taip neramu regis

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!