Altorių šešėlyj

Vincas Mykolaitis-Putinas Biografinis, istorinis kontekstas. Vincas Mykolaitis-Putinas gimė Prienų apylinkėse, darbščių, religingų ūkininkų šeimoje.  Putinas tėvų paskatintas, o ir pats manydamas, jog renkasi teisingą kelią, įstoja į Seinų kunigų seminariją. Mykolaičiai labai džiaugėsi ir didžiavosi sūnumi, būsimu kunigėliu. Du kartus per metus aplankyti Seinų seminarijoje besimokančio Vincento susiruošdavo tėvas. Ryždamasis stoti į kunigų seminariją, rinkdamasis dvasininko kelią, būsimasis poetas turėjo galvoje tautinius ir literatūrinius sumetimus - kaip ir Liudas Vasaris „Altorių šešėly“. Labai svarbus buvo Maironio argumentas - kunigas ir didelis poetas. Baigęs Seinų kunigų seminariją, studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje.  Vincas Mykolaitis pasirinko gražų Putino slapyvardį. Būdamas dvidešimt ketverių išleido pirmąją eilėraščių knygą.  Šveicarijoje studijavo filosofiją, meno istoriją, literatūrologijos žinias gilino Miuncheno universitete.  Vincas Mykolaitis-Putinas ilgai ėjo dvigubu - kunigo ir poeto keliu. Pamažu brendo noras atsisakyti vieno iš jų - jauną žmogų ėmė slėgti bažnytiniai kanonai, įprastinė rutina. <...> Kaip rašytojo sukurtasis herojus Liudas Vasaris, taip ir pats romano autorius Putinas bijojo įskaudinti tėvus, didžiausią siaubą jam kėlė vien mintis pagalvojus, kaip tėvams reikės pasakyti žinią apie kunigystės atsisakymą. Ta sūnaus profesija tėvams buvo viso jų gyvenimo svajonė, viltis ir tikėjimas. Sudaužyti tas viltis, amžiams įskaudinti mylinčius tėvus!  Grįžęs į Lietuvą, Kauno universitete dėstė lietuvių literatūrą, rašė eilėraščius, dramas, prozą, literatūros kritikos straipsnius (buvo lyrikas, prozininkas, dramaturgas, literatūros profesorius).  1927 m. išėjo reikšmingas Putino simbolistinės lyrikos rinkinys „Tarp dviejų aušrų“, kuriame apmąstoma visatos darna ir žmogaus prigimties prieštaros. Ketvirto dešimtmečio pradžioje V. Mykolaitis ėmė tolti nuo dvasininkų luomo, oficialiai atsisakė kunigystės, nes neįstengė kunigo pareigų suderinti su kūryba.  Religingas tėvas, iš Putino sesers sužinojęs apie Vinco nutolimą nuo kunigystės luomo, sunkiai susirgo ir greitai mirė.  Sukūrė šeimą, buvo ekskomunikuotas (atskirtas nuo Bažnyčios). Tai skausmingai išgyveno artimieji, ypač motina. Ši patirtis teikė medžiagos ir kūrybai: 1932-1933 m. rašytojas išleido intelektualinį psichologinį romaną „Altorių šešėly“, kuriame plėtojama pagrindinio veikėjo Liudo Vasario gyvenimo ir nutolimo nuo kunigystės istorija. Romaną galima suvokti ir universaliau - kaip savęs ieškojimą einant skaudžių apsisprendimų keliu. Nuo 1940 m. Putino gyvenimas susijęs su Vilniumi. Čia jis patyrė visas tris okupacijas - sovietinę, nacistinę ir vėl sovietinę, čia dirbo mokslinį darbą, dėstė Vilniaus universitete. Dar prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui Europos rašytojai vis garsiau prabildavo apie artėjančios katastrofos nuojautas, kultūros bejėgiškumą, žmogaus gyvenimo absurdą.  Dramatiška prieškario ir karo metų patirtis veikė ir lietuvių rašytojų kūrybą. Apie slegiančius asmeninius išgyvenimus suvokiant, kad netrukus teks apsispręsti - trauktis į Vakarus, dėtis prie antisovietinio partizaninio judėjimo ar mėginti prisitaikyti prie naujosios valdžios, lietuvių poetai buvo linkę kalbėti abstrakčiai, universaliais vaizdais. Tai pasakytina ir apie to meto Putino kūrybą: tragiška įtampa perteikiama biblinę apokalipsę primenančiais vaizdais. Po Antrojo pasaulinio karo Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedroje liko tik Putinas, kuris sąmoningai apsisprendė likti Lietuvoje, prisiimti tą dalią, kuri teko lietuvių tautai. Tikėjo, jog prieš Lietuvą niekuo nenusikalto. Čia gyvena artimieji, giminės, čia kalbama gimtąja jo kalba. Tėvynės meilė jam asocijavosi su Motinos įvaizdžiu - Motina gali išbarti, supykti, nubausti, bet juk niekas pasaulyje neatstos Motinos. 1966 m. Putinas susitaikė su Katalikų bažnyčia, jam buvo panaikintos visos bažnytinės nuobaudos. Rašytojas mirė Kačerginėje, savo vasarnamyje. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. Eilėraščių rinkinys ,,Tarp dviejų aušrų“. Poezijos filosofiškumas Visatos atspindys žmogaus sieloje Putinas - visų pirma lyrikas, poeziją kūręs nuo ankstyvos jaunystės iki paskutinių gyvenimo metų. Jo lyrikos savitumą daugiausia lemia filosofinė pasaulėjauta, siekimas realaus pasaulio vaizdams suteikti gilesnę prasmę, jais atskleisti dramatišką asmenybės jauseną.  Jungdamas romantizmo ir simbolizmo patirtį, jis linko į vidinio pasaulio analizę, filosofinį dvasinės patirties apmąstymą. Rinkinio pavadinimu pasirinktas ypatingas Putinui laikas - tarp saulėlydžio ir saulėtekio.  „Tarp dviejų aušrų“ - romantinio maištingumo ir simbolizmo viršūnė. Šią poeziją galima pavadinti nakties lyrika, nes nakties motyvai yra pagrindiniai. Naktis čia įgyja simbolinės reikšmės: tarp dviejų aušrų vyksta poeto kūrybos procesas. Visų romantikų ir simbolistų kūryboje naktis, kai menkuose šviesos likučiuose ir šešėlių žaidime ištirpsta daiktų kontūrai, išnyksta ribos tarp patiriamo ir neapčiuopiamo dvasinio pasaulio, galima susitelkti į save, apmąstyti santykį su pasauliu ir pačiu savimi. Dieną šviesa negailestingai paslepia žvaigždėtą dangų, tik nakties tamsoje atsiveria „pasaulis kaip pasaka“, žmogus juo žavisi, poeto fantazija ir emocijos gali laisvai banguoti, nekliudomos šviesos realybės, tikrovės dėsnių: patirdamas tolimą,  paslaptingąją,  nesibaigiamąją,  vientisą būtį.       (eil. „Tarp dviejų aušrų“) Lyrinis subjektas nesijaučia atskirtas nuo tolimos būties. Tamsos prieglobstyje jis patiria svaiginančią begalybę ir susiliejimą su ja: Pakėliau veidą į žvaigždėtą aukštį –  Ir tartum lašas jūroj išnykau.              (eil. „Rudenio naktį“) Tokią būties jautimą ir vaizdavimą galima sieti su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, kuris jauniems poetams buvo lyg dieviškas pranašas, kūryba. Apie eilėraščių rinkinio ,,Tarp dviejų aušrų“ atsiradimą Putinas savo autobiografijoje rašo: 1927 m. išleidau eilėraščių rinkinį ,,Tarp dviejų aušrų“, kuriame, atsispindėjo ir mano jaunystės pabaigos, ir savarankiško gyvenimo pradžios kai kurios nuostatos. Tada aš buvau jau pajutęs aštrių prieštaravimų savyje ir aplinkoje. Jie vertė gilintis į save, analizuoti, maištauti, kartais žadino šviesių vilčių ir polėkių, kartais gramzdino į nusiminimą“. „Tarp dviejų aušrų“ ir yra intensyvios dvasinės Putino būties vieta: tarp dangaus ir žemės, tarp tikėjimo ir tarp laisvės, tarp susitaikymo ir maišto, tarp viršūnės ir bedugnės.  Dramatiškas šviesos ir tamsos, dangaus ir žemės kontrastas  Jono Basanavičiaus „Aušros“ poetai, tarp jų Maironis, šviesos, ryto, aušros įvaizdžiais kalbėjo apie tautos atgimimą, prasmingą ateities būtį. Vincas Kudirka „Tautiškoje giesmėje“ su šviesa siejo tėvynės gerovę, žmogaus dorybes. Putino eilėraščiuose, kaip ir Vakarų Europos romantikų poezijoje, svarbesnis ir prasmingesnis nakties metas, atveriantis idealybės erdvę, leidžiantis patirti būties begalybę. Kontrastingi šviesos ir tamsos pasauliai atitinka dramatiškas žmogaus sielos prieštaras. Jis ilgisi idealybės, jos siekia, bet jaučia ir žemės trauką. Kaip ir pasaulis, žmogus yra dvilypis: Tu pasėjai mano gyvastį, dangau,  Bet aš čia, juodojoj žemėj, išdygau.    (eil. „Skriski, are“) Nors „buities kelionė“, „žemės tremtinio takai“ nuvilia (eil. „Rudenio naktį“), jam svarbi žemiškoji prigimtis: Graži ir galinga esi, nuodėmingoji žeme!  Tu praneši dangų savųjų žiedų skaidrumu.  Iš tavo gelmių sau vaivorykštės metmenis semia, -  Iš tavo krūtinės ir aš sau gyvybės imu.             (eil. „Žemei“) Eilėraščiai „Tarp dviejų aušrų“, „Margi sakalai“, „Viršūnės ir gelmės“, „Vergas“, yra šio rinkinio atramos, liudijančio nesibaigiančią žmogaus dvasios kelionę.  Tikrovės ir idealo prieštara Eilėraštyje „Margi sakalai“ sakalų įvaizdis, kilęs iš tautosakos, tampa simboliu. Margi sakalai yra ir paukščiai, bet ne tik jie. Margiems sakalams suteikiamos žmogaus dvasios savybės: jie paniekina žemės sapnus, siekia saulės. Tos savybės maištingos ir dramatiškos. Sakalai įprasmina konfliktą tarp žmogaus dvasios žemumų (arba žemės) ir aukštumų (arba dangaus). Margi sakalai tampa konflikto tarp žemės ir dangaus simboliu. Tai ir žmogaus dvasios konfliktas - tarp žemiškųjų vilionių ir aukštųjų idealų. Eilėraštyje žemės ir dangaus idealai nesuderinami: margi sakalai paniekina žemę, negrįžta iš dangaus. Sakalų skrydis - tai veržlus žmogaus dvasios - troškimų ir svajonių polėkis. Kontrastas tarp dvasios polėkio ir gyvenimo realybės - tai paties poeto ilgesio išraiška, jo bodėjimosi žemiškos būties ribotumu, visu tuo, kas varžo, slegia, pančioja žmogaus dvasią. Idealo ilgesys - tai tikėjimas, troškimas, kad jis pakeis realybę. Nesutaikomą tikrovės ir idealo priešpriešą perteikia viršūnių ir gelmių antitezė eilėraščių cikle „Viršūnės ir gelmės“.  Simbolistiniuose eilėraščiuose Putinas vengia konkrečių vaizdų, smulkių detalių, pasaulėvaizdį konstruoja iš kosminių elementų. Viršūnės ir gelmės tokiame pasaulėvaizdyje žymi priešingus polius. Viršūnėms poetas suteikia idealo, siekiamybės reikšmę. Pakalnės, bedugnės - apatinis pasaulio polius - paniekinamas ilgintis dieviškų viršūnių, bet žmogus negali atsiskirti nuo žemės. Nuolat išgyvendamas siekių ir galimybių, svajojamo idealo ir realaus gyvenimo skaudžius kontrastus, jis svajoja juos sutaikyti, suderinti, vienu metu pasiekti ir viršūnes, ir gelmes - aprėpti būties visumą. Poemėlės „Vergas“ herojus nėra vergas įprastine reikšme. Kaip būdinga simbolizmui, vergo įvaizdis dvilypis. Į viešpačio namus vergas ne prievarta atgabentas, o „užklydęs pakeleivis“. Viešpačio namai puikūs: „šimtabokščiai, krištoliniai, šviesūs rūmai“. Šie rūmai simbolizuoja begalinę gamtos viešpatiją. Joje žmogus ir laisvas („Kur einu - visur atverti vartų vartai...“), ir nelaisvas („Bet išeit į plačią laisvę negaliu“), nes žmogaus nelaisvės, vergiškumo jausmas kyla iš jo bejėgiškumo prieš visatos paslaptis: „Nepramušti lakiai minčiai kieto skliauto - / Būsi vergas ir vergausi amžinai“. Savo kūrinyje Putinas panaudoja faustiškąjį sandėrį su paslaptinga moteriške, kuri už pažadą neberegėti Dievo žemės, nepaliesti pirštais jokio žiedo (tai reiškia atsisakyti žemės džiaugsmų) suteikė vergo minčiai didelę galią, leido jam pasijusti naujos būties ir gyvasties kūrėju. Bet širdis liko alkana, pažinimas jos nepasotino. Valdovo puotoje vergo širdy pabunda maištingas nepaklusnumas ir didis išsivadavimo troškimas. Jo kantrybės taurę perpildo valdovo dukra, tarusi, kad vergas nepažįsta nei laisvės, nei meilės. Vergas išeina į savo laisvės kelią:  Ir ėjau aš, viešpačio palikęs rūmus,  Į naujos būties nežinomą kelionę,  Tiktai vieną žodį širdyje kartodams:  Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus. Aš žmogus, kuriam prailgo jojo dienos  Be nežinomų kitos būties platybių,  Kur kita šviesa kitokius ugdo žiedus,  Kur nėra nei pabudimų, nei sapnų. Šios strofos yra „Vergo“ prasmės centras. Žmogus svarbiau už karalių, valdovą. Išsivaduoti iš vergystės, vadinasi, tapti žmogumi. Būti žmogumi - tai būti laisvam. Turėti laisvę - ilgėtis nežinomybės. Ši humanistinė problematika išliks visoje Putino kūryboje. „Vergas“ turi tarsi dvi pabaigas: pirmoji išreiškia vergo tapimą žmogumi; antroji - laisvas žmogus virsta paslaptingu, neįspėjamu, laisvu klajūnu. Kadangi būties priešybių sujungti neįmanoma, žmogaus lemtis - nuolatinė kelionė, troškimas įveikti kūno ir proto ribas, patirti pasaulio begalybę ir viliojančią paslaptį. Šioje kelionėje didžiai prasmingos pastangos siekti laisvės, įveikti vergo savimonę ir tapti savo likimo kūrėju, - tai pagrindinė poemos „Vergas“ tema. Maištingasis vergas trokšta išsivaduoti, kad pajustų savo egzistencijos prasmę: Ne, ne gyvis aš, į lukštą įsitraukęs,  Tik naujos būties ir gyvasties kūrėjas,  Kur erdvu, platu ir laisva, ir džiaugsminga,  Tartum Dievo būtum skrendanti dvasia. Vien nesibaigiantis ieškojimas įprasmina gyvenimą, ir nepasotinamas sielos alkis - didžioji to gyvenimo vertybė. Ir ėjau aš, viešpačio palikęs rūmus,  Į naujos būties nežinomą kelionę,  Tiktai vieną žodį širdyje kartodams:  Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus. Aš žmogus, kuriam prailgo jojo dienos  Be nežinomų kitos būties platybių,  Kur kita šviesa kitokius ugdo žiedus,  Kur nėra nei pabudimų, nei sapnų. Tokie polėkiai lyrinį subjektą suartina su romantikų herojumi. Dvasios maištas, nuolatinis nerimas, pastangos ištrūkti iš nykaus, svetimo pasaulio, vienišumo kančia - ryškiausi Putino poezijos žmogaus bruožai. Būties prieštaringumas, herojiška vidinė kova, amžinas veržimasis aukštyn lemia didingą eilėraščių skambesį. Eilėraščių rinkinys „Tarp dviejų aušrų“ (1927 m.) - įspūdingiausia lietuviškojo simbolizmo knyga. Intelektualinis, psichologinis romanas ,, romanas ,,Altorių šešėly“ Kas lėmė romano ,,Altorių šešėly“ atsiradimą?  1931 metų rudenį V. Mykolaitis-Putinas, gavęs atostogų, išvyko į kelionę. Aplankė Paryžių, Ženevą ir apsistojo kurortiniame mieste Nicoje, prie Viduržemio jūros. Ten jis sakėsi praleidęs tris ramiausius ir kūrybingiausius mėnesius. Po ilgų svyravimų Vincas Mykolaitis-Putinas ryžosi parašyti tai, kas jam jau daugelį metų rūpėjo labiausiai:  1) nukunigėjimo problema,  2) kunigo ir poeto santykis.   Autoriaus nuomone, atsakymai į šiuos du klausimus padėtų suvokti mįslę, koks turėtų būti idealus kunigas, kurio kiekvieną poelgį  ne tik seka, bet ir griežtai vertina Dievas, visuomenė ir pats kunigas-žmogus.    Putinas jau turėjo didelio romano, vėliau pavadinto „Altorių šešėly“, sumanymą. Per tris mėnesius Nicoje jis sukūrė pirmąjį šio romano tomą ir dalį antrojo. Kunigystė yra pašaukimas. Be pašaukimo ji virsta sunkia, kartais nepakeliama našta. Menininko prigimtis, menininko pašaukimas itin mįslingi. Menininkas kitaip - aštriau ir subtiliau - reaguoja į pasaulį, jam labai svarbios emocinės būsenos, jausmai. Meilė menininko gyvenime ir kūryboje užima itin svarbią vietą. Kunigystė, ypač katalikų kunigo, yra nelengvas, kartais ir labai sunkusietą. Kunigystė, ypač katalikų kunigo, yra nelengvas, kartais ir labai sunkus dvasinis įsipareigojimas, reikalaujantis daug ko atsisakyti. Ypač komplikuota situacija darosi tada, kai kunigystės priedermės susikerta su savo teisių reikalaujančiomis kūrybinėmis galiomis. Toks konfliktas labai palankus romanui: leidžia skverbtis į vidinius žmogaus išgyvenimus, ieškoti priežasčių ir motyvų.  Tais laikais Lietuvos kunigija buvo labai susipynusi su visuomenės gyvenimu ir dėl to itin sukasdienėjusi. Lietuvos kunigas buvo ir ūkininkas, ir kooperatininkas, ir finansininkas, ir politikas, ir diplomatas, ir ministras, ir gydytojas, ir dievai žino dar kas. Jis agitavo mitinguose, aktyviai dalyvauja politinių partijų rietenose.  Lietuvos kunigai, varu atvaryti į seminariją ar įstoję ten per nesusipratimą, dažnai buvę gabūs, talentingi literatai: kartais apysakininkai (kaip Vaižgantas), bet dažniausiai poetai (kaip Antanas Strazdas, Antanas Baranauskas, Maironis). Jų kūryba gana įvairi, ne visuomet dvasiška, bet visada specifinė. Bet ar jie turėjo galimybę savo talentą ugdyti, ar tik jį slopino? Ar šis talentas stiprino juos kaip kunigus, ,,derėjo“ su kunigyste, ar tik pjovėsi, skaldė kunigo-poeto dvasią? Kodėl kartais gabūs kunigai (kaip Vincas Kudirka, Jonas Biliūnas ar Vincas Krėvė) mesdavo kunigystę? Koks jų tolimesnis likimas? Į šiuos visuomeninius, religinius ir psichologinius klausimus ir mėgino atsakyti Vincas Mykolaitis-Putinas, nors puikiai žinojo, jog iš pakankamai uždaro ir konservatyvaus kunigų luomo susilauks daug priekaistų, kad visuomenei paviešino nemažai jų slapto gyvenimo detalių. Tačiau autoriui rūpėjo atskleisti ne tik atskiro žmogaus (individo) ar žmonių grupės (kunigų luomo) visiems matomą veidą-kaukę, bet ir slapčiausius dvasios kampelius.  Per visą kūrinį eina du veikėjai: Liudas ir Liucija, vyras ir moteris, išgyvenantys ilgą ir sudėtingą jausmo istoriją, nutolstantys ir vėl suartėjantys, sąskambingi net vardais. Moters ir vyro santykiai priklauso prie svarbiausių būties santykių. Menininkui meilė yra jo dvasinės, kūrybinės galios šaltinis. „Altorių šešėly“ atskleisti ir kiti žmogui reikšmingi santykiai: santykis su Dievu, arba tikėjimo problema, santykis su gamta, kunigavimo ir kūrybos santykis, nukunigėjimas, arba ekskunigo problema. Visi šie aspektai sueina į centrą: į žmogaus prigimties sudėtingumo, į talento, pašaukimo, kūrėjo įsipareigojimo ir laisvės problematiką. Būtent tai, kad Liudas Vasaris savo prigimtim yra menininkas, kūrėjas, labiausiai komplikuoja ir jo kunigystę, ir santykius su moterimis, ir požiūrį į įvairias gyvenimo aplinkybes. Kaip romaną ,,Altorių šešėly“ sutiko visuomenė? Romanas „Altorių šešėly“ pasirodė 1933 m. ir sukėlė audringą visuomenės reakciją. Vieni kaltino autorių, kad jis per daug atvirai pavaizdavo kunigų luomo gyvenimą, kiti skaitė kūrinį kaip Putino autobiografiją, treti vertino kaip naujovišką, modernų romaną lietuvių literatūroje.  Ar tai autobiografinis kūrinys?  „Altorių šešėly“ nėra autobiografinis romanas. Tai paties Putino ne kartą pabrėžta. Romano herojai - fantazijos kūdikiai, nors Liudo Vasario biografijoje ir galima įžvelgti kai kuriuos Putino autobiografijos bruožus: stojimo į seminariją motyvus, gamtos išgyvenimą, kūrybos supratimą. Bet tai daryti reikia labai atsargiai.  Liudo Vasario paveikslas Kūrinio pavadinimas nusako pagrindinę siužeto kryptį: trijose romano dalyse Liudo Vasario gyvenimas rutuliojasi „altorių šešėly“.  Romano laikas - aštuoniolika metų, nuo įstojimo į seminariją iki prašymo pasitraukti iš kunigų luomo.  Visus tuos metus Vasaris sprendžia pagrindinį sielos konfliktą mėgindamas suderinti kunigo ir poeto kelią. Kunigo gyvensena, mąstysena, įpročiai jam, poetinės prigimties žmogui, yra svetimi. Prisitaikyti, pritapti - vadinasi, išsižadėti savęs, pasmerkti lėtai dvasinei mirčiai.  Vasaris - ne romantizmo laikų maištininkas, vienas stojantis prieš visus, kad galėtų eiti pasirinktu keliu (kaip Vinco Krėvės Skirgaila). Polinkiu analizuoti poelgius ir išgyvenimus, nuolatinėmis abejonėmis jis labiau primena neryžtingąjį V. Šekspyro Hamletą, pasirinkusį vienatvės ir individualaus protesto kelią. Vasaris neįstengia prisitaikyti prie kunigui privalomų gyvenimo normų, bet negali ir aktyviai priešintis, nes pats nėra tikras dėl savo pašaukimo, be to, jį smarkiai veikia socialinė aplinka. Todėl belieka viena - nugrimzti į save, tyliai maištauti ir kentėti nuolat mintyse analizuojant savo ir kitų veiksmus, žodžius, jausmus. Tokios dramatiškos asmenybės, skausmingos žmogaus formavimosi istorijos lietuvių literatūroje iki Putino niekas nebuvo pavaizdavęs. Psichologizmas ir intelektualumas „Altorių šešėly“ - psichologinis, intelektualus romanas. Svarbiausia jo problema - žmogaus pašaukimo.   Iki „Altorių šešėly“ lietuvių literatūroje nebuvo tokio kūrinio, kuriame taip nuosekliai būtų skverbiamasi į pagrindinio veikėjo mintis, išgyvenimus, jausmus, savijautą. Įvykių romane nedaug, o ir juos lemia vidiniai konfliktai.  „Per visas tris romano dalis eina svarbiausio veikėjo Liudo Vasario gyvenimas, prasidedantis nuo kunigų seminarijos ir sustabdytas ant lūžio slenksčio, ryžtantis kunigystės atsisakyti. Romano centre - pagrindinio veikėjo dvasios pasaulis, jausmų ir būsenų kaita, savistaba, savianalizė. Pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris - kunigas, jaučiantis vis stiprėjantį kūrėjo pašaukimą ir iš to kylantį dvasinės laisvės troškimą. Konfliktas tarp kunigystės pareigų ir laisvo kūrybingumo, neatskiriamo nuo meilės, lemia romano dramatizmą.  Žinant autoriaus biografiją, šį kūrinį galima suprasti kaip paties Putino parodytą savo dvasinės brandos kelią, o Liudo Vasario išgyvenimus - kaip savo lyrikos meninį komentarą, nes romano sąsajos su poezija gana akivaizdžios. Nors romanas „Altorių šešėly“ susijęs su paties Putino išgyvenimais, bet jis nėra autobiografiškas. Romane apstu įvairių sąvokų, tarptautinių žodžių, lotyniškų posakių. Tezių formulavimas, argumentavimas, terminijos gausa rodo intelektą. Dėl analitinio pasakojimo pobūdžio „Altorių šešėly“ laikytinas ne tik psichologiniu, bet ir intelektualiniu romanu. I dalis „Bandymų dienos“. Seminarija Uždara, nuolat prieblandoje skendinti veiksmo erdvė - seminarijos koplyčia, Katedros skliautai - yra Vasario išgyvenimų ir apmąstymų fonas, o kartu jo vidinio pasaulio metafora. Jis ne sykį perkrato mintyse stojimo į seminariją motyvus. Daug lėmė tėvų noras, bet ir kiti „sumetimai lenkė jį į seminarijos pusę“: bodėjimasis kasdiene aplinka, troškimas pasiaukoti dideliam darbui, Maironio pavyzdys. Vasaris naiviai tikėjosi, kad studijos seminarijoje pažadins stipresnį religinį jausmą, tačiau su nepasitenkinimu turi pripažinti: išpažintys nepadeda tobulėti, o teologijos mokslas tekalba apie pasaulio nuodėmingumą. Vasaris skaudžiai junta, kad jo vidinis gyvenimas nesutampa su išoriniu. Artimo draugo Varnėno, kuriuo pasitikėjo ir kurį gerbė, pašalinimas iš seminarijos nugramzdina į dar gilesnę apatiją ir rezignaciją, mintyse sukelia chaosą. Nepažįstamoji, kurią klierikas Vasaris išvysta Katedroje, sužadina „mistišką idealo ilgesį“, pažintis su Liuce - meilės jausmą ir pakursto vyriškas ambicijas, norą patikti moterims. Idealo ilgesys ir numanymas, kad jo niekada nepasieks, įkvepia Vasarį kurti, jis parašo pirmąjį eilėraštį. Kūryba teikia ir didelį džiaugsmą, ir liūdesį, nes kunigo sutana yra atitvėrusi jį nuo pasaulio. Bet Vasaris sielojasi ne tik dėl egzistencinių dalykų - bundančios meilės, kūrybos, atšalusių santykių su tėvais (tėvai sako sūnui „jūs, kunigėli“). Jautrios psichikos jaunuolis skaudžiai reaguoja į menkiausią įsivaizduojamo pasaulio ir tikrovės neatitikimą. Kai seminarijos inspektorius jį, jau antrakursį klieriką, be jokios priežasties perkelia į bendrą pirmakursių kambarį „labirintą“, Vasaris pasijunta tarsi skęstantis į „nevilties bedugnę“. Kūrybos galia pasireiškia dideliu jautrumu, vaizduote. Kūrybiškos prigimties žmogus pasaulyje skiria daug daugiau spalvų ir atspalvių, įdėmiau žvelgia į save ir aplinką. Todėl, dar nesuvokdamas savo prigimties unikalumo, Vasaris su ypatingu sąžiningumu susitelkia į tikėjimo klausimą. Romano autorius subtiliai veda jauną seminaristą tikėjimo klausimų ir išbandymų keliu. Vasaris ilgisi tikėjimo kaip meilės, tikėjimo kaip gyvo jausmo: Taip! Gyvas tikėjimas turi būti pagrįstas Dievo meile, nes ji eina iš Dievo malonės. Bet Dievo meilė turėtų būti jaučiama. Juk kiekviena meilė jaučiama. Ji nuolatos mums primena mylimą daiktą, liepia jo pasiilgti, jo netekus liūsti, o jam esant džiaugtis. Septyniolikmečiui Vasariui skaudų nerimą kelia jo dvasios šaltumas tikėjimui, jis stengiasi tą šaltumą įveikti prisimindamas ir savo motinos nuoširdžią religinę ekstazę. Jo būdas drovus, uždaras. Bet uždarumą jis brangina, lyg saugotų savy kažką vertingo, kitiems nesuvokiamo. Gamta priima žmogaus džiaugsmą ir liūdesį, skausmą ir ilgesį. Iš tamsos į šviesą. Gamta – Dievas. Gamtoje kažkas yra. Kūrybinio pašaukimo stiprumas. Kunigystė, dar tik pradėta, jau atskiria jį nuo tėvų; pirmąkart pamatę sūnų su klieriko rūbais, tėvai kreipiasi „jūs, kunigėli“. Bet niekas negali atskirti žmogaus nuo gamtos, kuri patikliai priima džiaugsmą ir liūdesį, skausmą ir ilgesį. Pirmosios Liudo kelionės iš seminarijos namo, atostogų, aprašymas priklauso prie pačių gražiausių romano vietų. Jis prasideda nuo „Toli jau pasiliko miestas...“ ir baigiasi „Į savo kaimą jiedu įvažiavo jau temstant“. Vasaris jaučiasi tarsi iš tamsos eitų į šviesą. Jis nepastebi atskirų detalių o jaučia „pačią Gamtą“, pačią jos visumą, besireiškiančią ir miškais, ir ežerais, ir kalvomis, ir saulės spinduliais, ir žiogelių čirškėjimu, ir paukščių čiulbesiu, ir visokeriopų kitų reikšmių gausumu“. Putinas rašo Gamtą didžiąja raide - kaip Dievą. Savo sukurtą charakterį jis išbando Gamta - ar sugeba ją jausti, ar gali atsiliepti į jos balsą, ar prisimena kūdikystės patyrimus? Taip, Vasaris jaučia, girdi, iš vaikystės jis yra įgijęs nuovoką „kad gamtoje kažkas yra“. Toliau Vasaris tarsi išbandomas pirmu susitikimu su gražia tamsiaplauke mergaite Liucija. Sužadinta Vasario vaizduotė dar išbandoma Katedros Nepažįstamąja, įkūnijančia patį moteriškumą. Ir sekant jo jausmų kaitą apibendrinama: Liudas Vasaris jau stovėjo poeto kūrybos kely. Dar vienas žingsnis pirmyn, dar vienas polėkis aukštyn - ir tas jausmas apsems visą jo esmę - ir reikš jisai jau nebe tą ar kitą konkretų atsitikimą, bet visą jo santykiavimo su pasauliu pobūdį, apsireiškusį tuo ar kitu atsitikimu. Kūrybos jausmas apsems visą jo esmę - taip Putinas išsako kūrybinio polėkio stiprumą. Kūrybinio pašaukimo stiprumą. I dalies pagrindinių įvykių santrauka Apibūdinkite seminarijos aplinką ir jos įtaką jaunam žmogui (veikia slegiančiai, žlugdo asmenybę). 1. Iš miego pažadindavo kieti, plieniniai, negailestingi skambalo smūgiai. Jie priversdavo net krūptelėti iš netikėtumo. Klierikai keldavosi lygiai 5 valandą (šalto rudeninio) ryto, todėl kurį laiką net nesuvokdavo, kur esantys. Gyvenimas seminarijoje priklausė nuo laikrodžio rodyklės ir kieto, negailestingo skambalo garso (kaip, beje, ir visas kunigo gyvenimas) ir iš šalies atrodė liūdnas ir nuobodus: nuo ankstyvo ryto ligi vakaro kas valanda, o kartais ir kas pusvalandis, skambalo garsas, kasdien meditacijos, pamokos – jau per pirmą savaitę gali įgristi ligi gyvo kaulo. Tačiau iš tiesų niekur taip greitai nebėgo laikas kaip seminarijoje, nuobodžiauti nebuvo kada.     2. Seminarijoje egzistavo geležinė dienotvarkė, prie kurios reikėjo prisitaikyti, tapti mažu didžiulio mechanizmo rateliu, nest tik šventadieniais keldavosi 6 valandą, tik ketvirtadieniais išvesdavo visus kartu pasivaikščioti už miesto arba į miškelį. Ir dėl šio griežto gyvenimo, kurį jie leido seminarijos mūruose, turėjo išsižadėti savo laisvės, jaunystės ir visų pasaulio vilionių. 3. Uždara erdvė. Gyvenamoji patalpa, vadinamas ,,labirintu“, siaura, ilga, joje gyveno septyniolika pirmakursių seminaristų. Celės, koplyčia nuolat skendėjo prieblandoje, užtat buvo palankios apmąstymams, išgyvenimams.  4. Seminarijos valdžia. Tiesioginis seminarijos viršininkas - Rektorius. Jis nebuvo lenkininkas, bet ir lietuvių kultūros nepripažino: pašiepdavo naują ,,uodeguotą“ rašybą, o su klierikais niekad neištarė nė vieno žodžio lietuviškai, draudė skaityti lietuviškus laikraščius. Antrasis seminarijos viršininkas, inspektorius Mazurkovskis, buvo 1) tikras lenkas ir uoliausias lenkiškų tradicijų gynėjas. 2) Kad galėtų sėkmingiau sekti būsimus kunigus lietuvius, pats pramoko lietuvių kalbos ir lenkus klierikus skatindavo jos mokytis, kad vėliau galėtų juos siųsti į lietuviškas parapijas, o lietuvius - į lenkiškąsias. 3) Visada vaikščiojo saldžia ir dievobaiminga mina, bet klierikai netikėjo nei jo gerumu, nei pamaldumu. 4) Į klierikų kambarius visada įeidavo tylomis, kaip lapė, todėl niekas nežinodavo ir negirdėdavo, kada jis ateina.  Pirmamečiams visada būdavo skiriamas paskutinio kurso vienas pavyzdingiausių klierikų, kurio pareiga – kartu gyventi, artimai bendrauti ir atidžiai stebėti, ar nėra tarp jų netinkamo dvasiškam luomui, ar kas neturi kokių blogų įpročių.     Išvada: seminarijos vyresnybė stengėsi malšinti lietuvių klierikų patriotinius jausmus, juos persekiojo, o tai stiprino tarpusavio nepasitikėjimą, vertė klierikus imtis konspiracijos, veidmainiauti, pataikauti, užsisklęsti savyje.  5. Visas maldas seminarijoj skaitydavo lotyniškai su lenkiškais įterpimais, visi reikalai buvo tvarkomi tik lenkų kalba, visos pamokos aiškinamos tik lenkiškai, todėl svarbiausia buvo išmokti lenkų ir lotynų kalbas. (Iš pradžių Liudas, kaip ir dauguma pirmakursių, nieko nesuprato, tik apie Kalėdas ėmė suprasti, kas sakoma, o metų pabaigoj ir pats prakalbo lenkiškai.) Kokie Liudo Vasario stojimo į seminariją motyvai (Ko baiminosi? Iš kur tikėjosi grėsmės? Kodėl išsigelbėjimo ieškojo seminarijoje? Apie ką jis svajojo?)?  Iš pradžių Liudas Vasaris dėl jų sau galvos nekvaršino. Taip reikėjo, ir tiek. Tik po daugelio metų, kai atsidūrė gyvenimo kryžkelėj, kai pašaukimo klausimas tapo kruvina sielos žaizda, tik tada jis susimąstė apie stojimo į seminariją motyvus:  1. Ne dėl materialinės naudos ar karjeros. 2. Ne dėl tiesioginių kunigavimo uždavinių: Kristaus mokslo skleidimo, dvasinio tobulėjimo...  3. Tenkino tėvų norą, nes nuo mažens buvo numatytas leisti į kunigus. Todėl pabaigęs 5 klases, tylus ir klusnus, savy užsidaręs 16 metų jaunuolis nė nemėgino priešintis geležinei, viską nulemiančiai tėvo valiai ir tylios jautrios motinos norui. 4. Liudas Vasaris tik ir girdėdavo, jog Dievas - begalinė gėrybė ir tobulybė, o žmogus - visokių blogybių nešiotojas: jis gimė nuodėmėj, jo prigimtis linkusi į nuodėmę, ir visas jo gyvenimas - begalinė nuodėmių virtinė. O tos nuodėmės didelės ir baisios, vedančios į skaistyklą ar net pragarą. Tartum visi žmonės būtų žmogžudžiai, plėšikai, paleistuviai. Be to, dar mokantis gimnazijoje Liudo sielą itin sukrėtė du įvykiai: 1) Lytinio brendimo metais, kaip ir visi, Liudas domėjosi kita lytimi, skaitė medicinines brošiūras, kuriose tie klausimai buvo atvaizduoti perdėtai, kaip didžiausias pavojus. Pagaliau draugo nusižudymas (nusišovė, paliktame raštelyje teigdamas, jog nusibodo gyventi), susirgus venerine liga, tarsi patvirtino, jog gyvenimas purvinas, bjaurus. 2) Kitas jo draugas iš bažnyčios parsinešė Komuniją, norėdamas įrodyti, kad Dievo nėra. Tai iškilus į viešumą, kilo negirdėtas skandalas, plačiai nuaidėjęs ne tik gimnazijoje, bet ir visoje apylinkėje. Taigi Liudas Vasaris, nors jam ir kildavo abejonių dėl Dievo egzistavimo (pvz., gamtos mokslai visai kitaip negu Bažnyčia aiškino pasaulio atsiradimą, žmonių evoliuciją), dėl religingo tėvų auklėjimo ir baimės prarasti tikėjimą, nutarė gelbėtis kunigų seminarijoje.  5. Susižavėjo Maironio kūryba, ypač poema ,,Jaunoji Lietuva“, todėl Maironis tapo jo dievaičiu, idealu. O Maironis juk kunigas! 6. Jaunuoliškas idealizmas, patriotizmas skatino norą dirbti Lietuvai! Rašyti! O rašto darbais jis jau buvo pasižymėjęs, artimesnieji draugai apie jį jau žinojo kaip apie poetą.  7. Per paskutines atostogas Liudui teko matyti vieno savo giminaičio įšventimą į kunigus. Kiek visiems buvo džiaugsmo! O pokalbis su jaunuoju kunigu ne tik kad neatbaidė nuo kunigystės, o tik paskatino ją rinktis: tarp kunigų daug gabių, pasišventusių dirbti Lietuvai literatų, istorikų; jie ruošiasi per kultūrą, mokslą kovoti prieš lietuvių rusinimą ir lenkinimą, t.y. leisti laikraščius, rašyti knygas, steigti įvairias draugijas. Liudas Vasaris taip pat žinojo, kad beveik visi žinomiausi lietuvių literatai yra kunigai.  Kada Vasaris seminarijoje jautė iškilmingą nuotaiką? Nepaprasta diena, kai jie pirmą kartą užsivilko sutanas.  Koplyčia Liudui Vasariui iš pirmos dienos padarė neišdildomą įspūdį: švari, tyli ir paslaptinga, iš abiejų pusių ant sienų didesni už natūralų dydį šventųjų paveikslai su sutanomis, nekaltais veidais ir aureolių apsuptomis galvomis atrodė tarsi apgaubti kažko nesuprantamo, mistiško, paslaptingo. Šie paveikslai kėlė gilios pagarbos bei prietaringos baimės jausmą. Kas neramino Liudą Vasarį? Seminarijoje Liudas Vasaris tikėjosi pajusti stiprų religinį išgyvenimą. Deja, net pirmoji Komunija nepadarė jam gilesnio įspūdžio, nesuteikė didesnio religinio jausmo.  Neramino ir išpažintys. Prieš pirmąsias savo išpažintis, neatsimindamas jokių nuodėmių, jas specialiai padarydavo: sukeikdavo vištą, mušdavo šunį, nesukalbėdavo poterių. Kiekvieną šeštadienį jis kartojo dvasios tėvui vis tuos pačius nereikšmingus dalykus: per meditaciją buvau išsiblaškęs arba snaudžiau, sumelavau, buvo užėję blogų minčių... Jam darėsi nepakenčiama per išpažintis kartoti tą patį, todėl ėmė rūšiuoti savo ,,nuodėmes“: vienas sakė dabar, o kitas pasilikdavo atenančiai savaitei, kad nebesikartotų; taip pat ,,ieškodavo“ naujų nuodėmių ir būdavo patenkintas, kai surasdavo. Taigi tokios išpažintys nebuvo dvasinio tobulėjimo priemonė, bet, priešingai, skatino meluoti, veidmainiauti. Net po metų seminarijoje, jeigu kas nors  būtų paklausęs Liudo Vasario, koks yra dabar jo tikėjimas lyginant su tuo, koks buvo  anksčiau, ar išnyko abejonės, kurias atsinešė į seminariją,  jaunasis klierikas nebūtų galėjęs aiškiai atsakyti, nes nežinojo. Jis patobulėjo, gerai atliko savo pareigas, bet viską darė savaime, iš įpročio, mechaniškai. Pavyzdžiui, per rytmetines arba vakarines maldas Liudas Vasaris uoliai kartu su visais meldėsi, bet mintyse skrajodavo kažkur toli arba net snausdavo. Jis buvo tik tikintis, religingų tėvų sūnus. Stodamas į seminariją jis kiek kitaip įsivaizdavo sukunigėjimo procesą, manė, kad pirmiausia jiems nesugriaunamais argumentais įrodys, jog yra Dievas, išsklaidys visas jų abejones. Dėl to jų tikėjimas pasidarys stiprus. Bet nieko panašaus nebuvo. Jis negalėjo įsivaizduoti ir apibūdinti, koks iš tikrųjų turėtų būti tikrasis tikėjimas. Kuo pagrįstas jo tikėjimas? Tėvų įdiegta tradicija? Seminarijos gyvenimo tradicija? Mirties ir pomirtinio gyvenimo baime? O gal protu? Jo manymu, tikrasis tikėjimas turėtų būti pagrįstas Dievo meile. Bet meilę Dievui turėtum jausti, ji turėtų jaudinti, priversti širdį smarkiau plakti, nuolatos priminti esant Dievą šalia, neleisti jo pamiršti. Deja,  jis, klierikas, nieko panašaus nejautė, jokios dvasinės šilumos. Dievą suvokė kaip orą ar kaip šviesą, be ko paprasčiausiai negalima gyventi. Bet prisiminęs motinos, paprastos kaimo moterėlės, nuoširdžią meilę Dievui, Liudas Vasaris net susigraudindavo ir imdavo vis labiau abejoti savo pašaukimu. Net per išpažintį mėgino klausti patarimo dvasios vadovo, ką daryti, kad išnyktų dvasios šaltumas, bet sulaukė tradicinio atsakymo, kad Dievas galbūt tokiu būdu bando Liudo Vasario tikėjimą ir ištikimybę, kad reikia ir toliau uoliai atlikinėti dvasiškus pratimus ir laukti.     Apibūdinkite klieriką Joną Varioką. 1. Su Varioku niekas nenorėjo bendrauti, nes šis dažnai nesivaldė, kalbėjo užgaulingu tonu, ciniškas, nejautrus, neslepė paniekos kitiems bendrakursiams. 2. Logiškai mąstantis, planuojantis savo ateitį savanaudis karjeristas, trokštantis fiziškai lengvo ir sotaus gyvenimo: stojo į seminariją tik dėl karjeros, nors ir žinojo, jog nebus geras kunigas. Tikėjosi, kad baigus seminariją ir dėdei kunigui padedant gaus gerą parapiją, o gal net gyvens mieste. Tada pataikaudamas vyresnybei ir veidmainiaudamas kils dvasiškos karjeros laiptais. Į savo privatų gyvenimą niekam neleis kišti nosies. 3. Buvo daug vyresnis už kitus, turėjo gyvenimiškos patirties: remiamas dėdės kunigo daug keliavo po Lenkiją, Lietuvą, Rusiją, pažino pasaulį, gyvenimą (žiūrėdamas paveikslą ,,Vergė nelaisvėje“, kaip patyręs žinovas aiškino Liudui Vasariui rytiečių moterų figūros grožio subtilybes).  4. Nebuvo idealistas, puikiai žinojo vidinį kunigų gyvenimą, drįso jį kritikuoti: ,,Šitie poteriai, meditacijos, ceremonijos, - su panieka numojo ranka Variokas, viskas komedijos!“ Anot jo, šiandien mažiausiai du trečdaliai seminaristų meditacijas pramiega arba prasvajoja, o po 10 - 20 metų vieni taps girtuokliais, kiti prasiloš kortomis, treti gyvens su kokia nors poniute. Tik maža dalis gerai atliks kunigiškas pareigas, bet ir iš jų dauguma nejaus kunigiškos dvasios; pataikaujant vyresnybei ir veidmainiaujant kopti dvasiškos karjeros laiptais svajoja ne vienas seminaristas tik nedrįsta apie tai garsiai kalbėti, prisipažinti. Pavyzdžiui, šis penktakursis praeitą vasarą vienose vestuvėse prisigėrė, pradėjo merginas į lovą versti, kibo prie mano sesers. Bet jis toli nueis, nes jį prelatas mėgsta.  Ar gali toks žmogus būti idealiu kunigu? 5. Stebintis aplinką, įžvalgus: tu nori būti geras kunigas (sako Vasariui), bet koks iš tavęs kunigas, meditacijas pramiegi arba prasvajoji, tavo išpažintys nepaprastai trumpos, atlieki tik būtiniausias pareigas...; visuomet esi atsiskyręs nuo kitų, taigi tu nesi idealus kunigas, bet ir ne šnipas, tavimi galima pasitikėti.  6. Pakankamai sąžiningas sau: apsirikau, kad būdamas kunigu padarysiu karjerą. Tam reikia ne tik kitus apgaudinėti, bet ir save, užmigdyti savo sąžinę, o tai man nepakeliama. Mano, kad bus geras žmogus, nes negali būti kunigu. 7. Ryžtingas, pasitikintis savimi: jei nepatinka seminarijoje, tai reikia ją mesti dabar, nes paskįau bus per vėlu. Juk nuo to priklauso žmogaus likimas. Ką Vasaris galvojo apie Varioką? Vasariui patiko Varioko drąsa ir ryžtas. O žinodamas kokie motyvai atvedė Varioką į seminariją, stebėjosi seminarijos rektoriaus palinkėjimo Variokui teisingumu: būti geru žmogumi, jeigu negali būti kunigu.  Kodėl Vasaris kartu su Varioku nepasitraukė iš seminarijos? Variokas buvo subrendęs, pažinojo gyvenimą, nes daug kur buvo buvęs, turėjo pažinčių, turėjo lėšų. O Vasaris savo gyvenime dar geležinkelio nebuvo matęs ir visiškai priklausė tėvų malonės. Dėl savo baikštumo ir paklusnumo per išpažintį prisipažino padaręs nuodėmę – stebėjęs ir aptaręs nuogą moters kūną paveiksle ,,Vergė nelaisvėje“. Už tai sulaukė nemažai kritikos, todėl Varioko autoritetas Vasario akyse gerokai smuko (patvirkęs, todėl ir apie kunigus taip blogai galvoja). Tėvai, sužinoję, kad Variokas palieka seminariją, tuoj pakeitė nuomonę apie jį: dykūnas, seminarijoj jam negerai! Kas palieka seminariją, tą ir Dievas apleidžia. Doro žmogaus iš tokio nebus. O tėvams kokia gėda? Vasaris suvokė, kas tėvai niekad nesuprastų, jei nuspręstų palikti seminariją.  Bet svarbiausia, buvo pasyvus, neryžtingas. Kaip suprantate pasakymą: tėvų meilė Liudui ir jo meilė tėvams gali pražudyti visus? Koks seminarijos poveikis Liudo Vasario asmenybei? Vieni dalykai jam patikdavo, kiti nepatikdavo, bet viską priimdavo kaip būtinybę. Suvokė, kad nieko nepakeis, o kritikuoti vyresnybę buvo nuodėmė.     Seminarija pasmerkė bedvasei rutinai, moralinėms sąžinės kančioms (dėl vidinio ir išorinio gyvenimo neatitikimo).  Tikrų draugų neturėjo, nes artimesnis bendravimas buvo griežtai draudžiamas, be to, bijojo šnipinėjimo, įskundimų vyresnybei, todėl darėsi atsargesnis, dar labiau užsisklendė savyje.  Po pasikalbėjimo su Varioku Liudas Vasaris kritiškiau ėmė stebėti savo bendrakursius klierikus ir taip pat konstatavo, jog pamaldžių visai nedaug. Tokia išvada Vasario neišgąsdino, atvirkščiai, jį padrąsino, netgi buvo maloni, nes suvokė, kad  jis ne vienas toks. Tikras pamaldumas - tai išimtis, Dievo dovana. Užtenka norėti būti geru kunigu. Taigi susikūrė naujus kunigystės idealus (ir Putino, ir Liudo Vasario simbolistinėje poezijoje amžinas ieškojimas, nuolatinė kelionė ir yra vienintelė prasminga žmogaus veikla, didžioji vertybė). Gyveno dvilypį gyvenimą (vidinį ir išorinį). Rūpinosi, kad viršininkų akyse būtų pavyzdingas klierikas, visada įsitikindavo, ar nemato jo rektorius ar inspektorius, jeigu skaitydavo kad ir nekalčiausią lietuvišką knygą, čia pat gulėdavo atverstas ir lotynų kalbos vadovėlis ar Šventasis Raštas. Žodžiu veidmainiavo, apgaudinėjo. Kas labiausiai lėmė vidinius Liudo Vasario išgyvenimus, dvilypumą? Vidinius išgyvenimus ir dvilypumą labiausiai lėmė uždarumas. Jei ne vidinis uždarumas, seminarija jį būtų arba išmetusi kaip netinkamą, neturintį pašaukimo, arba palaužusi kaip savarankiškai mąstantį, kūrybingą menininką. Ką pajuto Liudas Vasaris po pirmo pasimatymo su tėvais? Santykių šaltumą, nenuoširdumą, gėdą Tėvai, pamatę sūnų su kunigo sutana, sumišo ir nežinojo, kaip elgtis. Motinos akyse pasirodė džiaugsmo ašaros, o tėvas norėjo pabučiuoti Liudo ranką, vadino ,,jūs, kunigėli“, dėl ko sūnui pasidarė gėda. Bet jis nesiryžo prašyti tėvų, kad jį kaip ir anksčiau vadintų ,,tu, Liudai“, nes jiems, kaimiečiams, tas ,,jūs, kunigėli“ buvo pasididžiavimas, jų norų pildymasis, o jam tai buvo nepelnyta pagarba, perėjimas nuo nuoširdžių šeimyniškų tarpusavio santykių prie oficialių. Niekas nežinojo, ką vieni kitiems sakyti.  Savo asmenybės, padėties išskirtinumą Liudas Vasaris pajuto, kad tarp jo ir tėvų, brolių bei seserų atsirado kažkokia praraja, kuri vis platėja, nes tėvai išskyrė jį iš kitų brolių-seserų tarpo, juo džiaugiasi, gėrisi, garbina.  Pareigą, atsakomybę Sugriauti tėvų svajones būtų žiauru ir egoistiška.   Kas pakėlė kritusią Liudo Vasario dvasią, suvokus, kad niekada negalės mesti seminarijos? Pašnekesys su trečiakursiu klieriku šiek tiek pakėlė kritusią Vasario dvasią, nes sužinojo, jog seminarijoje reikia lavintis, domėtis kuria nors mokslo šaka ar literatūra, visuomeniniu darbu, nes išėjus iš semijnarijos visa tai bus reikalinga. Tie, kurie tenkinasi tik kunigo pareigų atlikimu, gyvenimui nebus pakankamai pasiruošę, nebus labai naudingi Lietuvai.     Kokia nuotaika apima seminarijos auklėtinius išvažiavimo iš seminarijos dieną? Kodėl? Atėjus išvažiavimo dienai, seminarijoj prasidėjo tikras sumišimas: visi bėgiojo, kraustėsi, šūkavo, atsisveikinėjo. Tai buvo pirmosios atostogos per visus mokslo metus, seminaristai seniai nematę artimųjų, todėl norėjo kuo greičiau pabėgti iš niūrių seminarijos mūrų. Kaip jautėsi tėvas, atvažiavęs parsivežti sūnaus? Vasario tėvas buvo linksmas (dėl griežto, santūraus charakterio - greičiau patenkintas), net atjaunėjęs.  Pats atvažiavo parsivežti sūnaus; skubėjo greičiau parvažiuoti namo, nes ten nekantriai laukė motina ir kiti namiškiai. Visas kaimas žinojo, kad šiandien Vasaris parsiveža iš seminarijos klieriką. Vieni džiaugėsi, kiti pavydėjo. Tai tik patvirtina šio įvykio svarbą kaimo žmonių gyvenime (didžiulė garbė); nuo šiol Liudas Vasaris tėvų namuose tarsi svarbus, garbingas svečias.  Dėl vienas pavyzdys, kad šeimoje turėti kunigą buvo didžiulė garbė, kuria niekas nenorėjo dalintis: klieriką Petrylą išlydėti į seminariją susirinko ne tik giminės, bet ir kaimynai,  o Vasariui teko pažadėti tėvams, kad kitąmet išleistuvės bus jų namuose.  Kokia grįžtančio į namus Vasario savijauta? Vasarį neramino mintys, kaip jis turės elgtis namie su namiškiais (t. y., būti pavyzdys), buvusiais draugais ir pažįstamais, kurie savo elgesiu galbūt jį papiktins kaip klieriką, o galbūt net ir tyčia norės nukreipti nuo teisingo kelio;  Jo, kaip klieriko, viešas pasirodymas žmonėms savo parapijos bažnyčioje.     Juo labiau tolo nuo Katedros ir seminarijos bokštų (t.y. uždaro gyvenimo tamsoje), juo lengviau darėsi klieriko Vasario širdy, šviesiau akyse, nes apie nieką negalvojo, tiesiog mėgavosi laisvės pojūčiu, jį supančios gamtos grožiu, pasinėrė į gamtą, susiliejo su ja (pro juodą sutaną jautė karštą vasaros saulę), tapo jos dalimi (visas kūnas tarsi pavirto į vieną jutimą, o visas dvasios gyvenimas į vieną jausmą, o seminarijoje skyrėsi išorinis ir vidinis Vasario gyvenimas), jis stačiai svaigo, nes jautė Gamtos visumą, išgyveno neapsakomą laimę. Vasaris pirmą kartą savo gyvenime taip stipriai pajuto gamtos visumą ir jos atsiliepimą širdy. Kodėl žodis ,,gamta“ rašomas didžiąja raide? Gamta - Dievo kūrinys, dievybės galios išraiška, todėl yra paslaptinga, tobula, dieviška. Su kuo palyginamas Vasario išgyvenamas jausmas gamtoje? Jaumas palyginamas su simfoninės muzikos klausymu, kai neišskiriami atskirų muzikos instrumentų garsai, bet mėgaujamasi jų visuma, garsų harmonija. Kodėl Vasariui reikšmingi vaikystės prisiminimai? Vaikystės prisiminimai reikšmingi todėl, kad jie neišdildomi, amžini, susiję su gamta ir su poeto lyrikos pasauliu. Kaip vaikystėje matyti gamtos vaizdai (dideli, balti dangumi plaukiantys debesys, naktigonės laužas, saulėtekis ir saulėlydis) siejasi su poeto lyrikos pasuliu?      Liudas Vasaris, pargriuvęs aukštielninkas, žiūrėjo į dangų, o jame plaukė dideli balti debesys. Vaikas išsigando, kad dangus bėga! (tradiciškai paguodos ieškojo pas motiną) Dangui (viršūnėms) suteikiama idealo, siekiamybės reikšmė.     Šiltą vasaros naktį tėvas pasiėmė Vasarį į naktigonę miške, užkūrė didelį laužą. Laužo liepsnos, dūmai, kibirkštys ir aplinkui glūdinti miško tamsa, nematomų arklių prunkštimas, nesuprantami garsai, ypatinga tėvo veido išraiška sukėlė vaiko dvasioje pirmąjį jo gyvenime mistišką įspūdį, įdiegė, suvokimą kad gamtoje kažkas yra. Naktį, kai tamsoje ištirpsta daiktų kontūrai ir lieka tik neaiškūs šešėliai, žmogus nebesijaučia vienišas, jam atsiveria beribis, paslaptingas, mistiškas, pasakiškas pasaulis. Tik naktį žmogus patiria svaiginančią gamtos, kosmoso begalybę ir susilieja su ja. Kartais saulėteky turėdavo nujoti arklius į mišką, o vakare juos parjoti. Rytmetinė arba vakarinė gamta visada sukeldavo guvią nuotaiką. Poezijos žmogus nuolat išgyvena dvasinį pakylėjimą būdamas tarp šviesos ir tamsos, tarp, realybės ir fantazijos, tarp tikrovės ir idealo. Kaip ir kodėl keičiasi Vasario išgyvenimai važiuojant namo? Staiga Liudą Vasarį užvaldė liūdesys, susikaupęs jo širdyje per metus, praleistus seminarijoje. Jeigu nebūtų varžęsis savo tėvo, būtų kritęs ant žemės, įsikniaubęs į ją ir verkęs, verkęs.     Liudas Vasaris ne mąstė, bet jautė, kad gamta, kurioje tiek laisvės, šviesos, spalvų ir džiaugsmo ne jam skirta, nes privalo paklusti seminarijos mokymams – nuolat galvoti apie nuodėmes, atgailą, atsižadėti žmogiškosios meilės, laimės, neturėti jokių kūrybinių ambicijų, t.y. išsižadėti pats savęs. Protas jam pateikė eilę seminarijoje išmoktų priežasčių, kodėl taip turi elgtis, bet širdis su tuo nesutiko. Vasaris seminarijoje, nuolat išgyvendamas idealo ir tikrovės, siekių ir galimybių kontrastus, tikėjosi, svajojo šiuos prieštaravimus sujungti, suderinti, t.y. vienu metu pasiekti ir viršūnes, ir gelmes, bet pajuto, kad šių priešybių sujungti neįstengia, ir tikriausiai to padaryti niekada nepavyks.  Išoriškai, atrodo, nieko neatsitiko, bet Liudo Vasario širdyje vyko tikra jausmų drama. Kaip sutinkamas Vasaris namuose? Motina jį pasitiko kieme (tai rodo, kaip nekantriai laukė, stebėjo kelią) su džiaugsmo ašarom akyse. Broliai ir seserys buvo nedrąsūs, nežinojo, kaip sveikintis, o pasisveikinę traukėsi į šalį, varžėsi jo.    Ar grįžęs namo nepamiršo Vasaris klieriko pareigų? Kodėl? Kaip jas atlikdavo?     Kadangi buvo paklusnus, nuolankus, uolus, iš įpročio stengėsi tinkamai atlikti savo kaip klieriko pareigas.     Ką per šias atostogas sužinojo apie kunigų gyvenimą?  Geria stipriuosius alkoholinius gėrimus, rūko cigarus, daug ir sočiai valgo, lošia kortomis, laiko jaunas ir poniškas gaspadines, pykstasi tarpusavy.  Anot Vasario draugo Petrylos, ir kunigas žmogus, vadinasi nuodėmingas.      Ką sužinome apie Liucę? Liucės kilmė niekam nebuvo gerai žinoma, nes klebonas buvo ne iš šio krašto, giminių ir artimų pažįstamų neturėjo. Buvo kalbama, kad Liucė yra klebono mirusios sesers duktė, kuri dar prieš tai neteko ir tėvo. Todėl klebonas ją  priglaudė, leido į mokslus. Bet pikti liežuviai skleidė gandus, kad Liucė nei veidu, nei temperamentu nepanaši į lietuvaitę, kad klebonas jaunystėje Lenkijoje artimai bendravo su našle...  Taigi Liucė graži, tamsiaplaukė, saulėje įdegusi maždaug 20 metų klebono Rimšos giminaitė, gyvenanti jo namuose. Drąsi, provokuojanti, trokštanti iššūkių (akimis varstė jaunesniuosius kunigus, kiekvienam ką nors pasakydama, nusišypsodama arba nusijuokdama skardžiu balsu); koketė (Vasariui sakė, kad mėgstu viską, kas karšta; atsisėdo šalia jo.) Pamačiusi simpatišką, gerai apsitaisiusį ir gražių manierų kunigą Trikauską, ėmė artimiau su juo bendrauti. Kadangi abudu mėgo muziką, neblogai skambino pianinu, dažnai kartu koncertuodavo, klausėsi kunigo iš Peterburgo parsivežtų operinės muzikos plokštelių, dalindavosi įspūdžiais. Bet po metų Liucei ėmė trūkti naujų, aštrių įspūdžių, todėl pradėjo telių, dalindavosi įspūdžiais. Bet po metų Liucei ėmė trūkti naujų, aštrių įspūdžių, todėl pradėjo dairytis į kitus pas kleboną apsilankančius jaunus kunigus.  Klieriką Petrylą ji paliko ramybėje, nes šis pasirodė menkai išauklėtas, tikras stačiokas.  Liucei būdavo malonu, jeigu pastebėdavo, kad kam nors ,,padarė įspūdį“. Ji matė, kad didžiausią įspūdį padarė jaunam klierikui Liudui Vasariui, kuris iš susijaudinimo negalėjo pasakyti nė vieno žodžio.     Ką naujo sužinome apie Liudą Vasarį?     Nedrąsus (vis traukėsi į eilės galą, kad kiek galima atitolintų susitikimą su Liuce, kuri nešiojo kavą momentą; jai pasitraukus, bijojo, kad ta akiplėša mergiotė vėl nesugrįžtų), kuklus (užkalbintas Liucės iš karto paraudo, suprakaitavo), nežino, kaip elgtis, kaip bendrauti su moterimis (,,Ką aš jai dabar sakysiu?..“ - kvaršino Vasarį įkyri mintis.“), saugiausiai, jaukiausiai jaučiasi tik tėvų namuose (Tėviškės seklyčia, kvepianti medžiu, buvo maloniausia pasauly vietelė. Ten niekas negalėjo sudrumsti jo širdies.). Vasaris, ris, būdamas sode, gėrėjosi vakaru ir saulėlydžio tyla. Atostogos pralėkė kaip trumpas sapnas. Jį buvo užvaldžiusi liūdna atsisveikinimo nuotaika, nes rytoj vakare jis vėl vaikščios apytamsiais, dulkėtais koridoriais, klūpos ankštoj koplyčioj, girdės monotonišką dvasios tėvo balsą.  Tai rodo, kad net po metų, praleistų seminarijoje, šie rūmai jam buvo svetimi.   Ar Liucė padarė Vasariui įspūdį? Vasaris ilgą laiką negalėjo užmiršti Liucės ir jos buvimo šalia sukelto nerimo, jaudulio, gėdos ir pykčio dėl savo varžymosi ir nerangumo (aptėškė jai ranką karšta kava) jausmo. Vasaris netgi įgavo drąsos, ryžto ir nusprendė, pirmai progai pasitaikius, savo klaidą atitaisyti. O būdamas meniškos sielos, asitaikius, savo klaidą atitaisyti. O būdamas meniškos sielos, lakios fantazijos svajotojas, savo vaizduotėje tą pačią kavos gėrimo sceną perkūrė net keletą kartų.     Kitą kartą su Liuce susitiko prieš grįžtant iš atostogų į kunigų seminariją. Prieš susitikimą labai nerimavo, bijojo, netgi gailėjosi, kad sutiko pasimatyti. Širdyje nudžiugo sužinojęs, kad Liucė apie jį klausinėjo, domėjosi. Ką atskleidė pokalbis su studentu apie kunigų ir pasaulietinių inteligentų naudą Lietuvai?     Kunigija yra nusipelniusi lietuvių tautai (Valančius, Baranauskas, Maironis...), bet ne tiek, kad jos nuopelnai atsvertų katalikų kunigijos nešamą blogį lenkinant lietuvių tautą. Kas, jei ne katalikų kunigija, per Bažnyčią kartu su bajorija nutautino nemažą dalį lietuvių tautos? Tas pats buvo ir prieš keturis šimtus metų - XVI a., kai tarpusavyje kovojo protestantai ir katalikai. Pirmieji pradėjo spausdinti lietuviškas knygas reformatai! Katalikai tik tada pradėjo rašyti lietuviškai, kai reikėjo kovoti su reformatais, žmones patraukti savo pusėn, t.y. susigrąžinti prarastą įtaką.       Į kunigų luomą tėvai kasmet siunčia šimtus gabių jaunuolių, nes kunigai iš bado nemiršta, o ir laisvo laiko turi pakankamai. Pagaliau jie lieka dirbti ir gyventi Lietuvoje.  Pasaulietiniai inteligentai dažnai mokosi prieš tėvų ir giminių valią, todėl jiems niekas nepadeda, tenka skursti, badauti, šalti, susigadina sveikatą, dažnas kaip Kudirka ar Vaičaitis suserga džiova. Lietuvoje gauti darbo pagal specialybę beveik neįmanoma. Sukūrus šeimą, tenka dar ja rūpintis. Bet vis tiek pasaulietiniai inteligentai labiau nusipelnę Lietuvai. Ne Valančius ar Baranauskas prikėlė Lietuvą, o Basanavičius ir Kudirka, jų laikraščiai ,,Aušra“ ir ,,Varpas“, kuriuos , beje, nuolat smerkia kunigija. Taip yra todėl, kad kunigai turi daug mažiau kūrybinės energijos nei pasauliečiai. Iš jų tik vienas kitas nenustoja savo individualybės ir kuo nors pasitarnauja Lietuvai. Kodėl Vasaris, antrą kartą susitikęs Liucę, jautėsi dar labiau suniekintas nei pirmą kartą? Kaip ir kodėl jis atstūmė Liucę? Kodėl Liucė pasišaipė iš Vasario?   Liucė iš užpakalio užspaudė Vasariui akis. Iš netikėtaumo Liudas net krūptelėjo. Jis jautė ne tik jos pirštus, delnus, bet ir prie jo prisiglaudusią merginos krūtinę, visą kūną, visai prie pat girdėjo jos alsavimą. Pirmasis jausmas buvo malonus, bet greitai jį pakeitė gėda ir nemalonumu (dėl užspaustų akių, juokingos pozos). Ir jis beveik maldaujančiu balsu prašė paleisti.     Liucė iš tokio elgesio pasišaipė: ,,Kokia nekaltybė!.. Nepriliečiamas!..“ – apsisuko ir paliko Vasarį vieną (tokio kuklaus, nekalto klieriko dar nebuvo sutikusi).  Vasaris jautėsi dar labiau suniekintas nei pirmą kartą ( pats nesuprato nei savo nei Liucės elgesio, todėl ir pyko ant savęs, nes jautėsi kalčiausias). Vasariui buvo malonu jausti Liucės kūną, bet protas, seminarijoje išmoktos taisyklės ir baimė, kad kas nepamatytų, reikalavo atstumti prisiglaudusią merginą. Jam buvo gėda, kad kas nepamatytų, gėda dėl savo poelgio – atstūmė merginą, kuri jam patinka; nevyriškai, neryžtingai prašė, verkšleno lyg moteris). Dėl to dar labiau užsisklendė savyje.  Kas nutiko Šv. Marijos nekalto prasidėjimo atlaidų išvakarėse?  Artinosi Panos Marijos nekalto prasidėjimo atlaidai, kurie Katedroje būdavo švenčiami itin iškilmingai. Kadangi Vasaris giedojo seminarijos chore, todėl prieš pat iškilmes turėjo daug darbo. Bet kai seminaristus ėmė lankyti giminės, o jo neaplankė nė vienas pažįstamas, pasidarė labai liūdna, prisiminė vasarą ir Liucę. Buvo prabėgę nemažai laiko, o ir jis jautėsi labiau subrendęs, labiau pasitikintis savimi, todėl Liucės paveikslas ir ankstesni įvykiai taip nebejaudino Vasario ir vaizduotės nebežadino.  Vaikščiojant tyliame, tuščiame seminarijos sode, ankstyvas žiemos vakaras aptraukė Katedros bokštus ir seminarijos rūmus migla. Vasarį apėmė svajinga nuotaika. Jam atrodė, kad ne ratu suka aplinkui aukšta siena aptvertą seminarijos sodą, bet eina vis tolyn į tamsą, užsimiršo, kad esa seminarijoje, pamiršo nekenčiamą ,,labirintą“, nuobodžias meditacijas, neraminančias išpažintis, žodžiu, viską, kas varžė jo prigimtį ir skyrė nuo gražaus pasaulio. Vasario veidas nušvito, lūpose  atsirado šypsena, krūtinę užliejo šilta malonaus jausmo banga. Jis savo svajose pasijuto atsidūręs tarsi pasakoje, ėjo tolyn ir tikėjosi sutikti idealią būtybę, Nepažįstamąją, kuri netrikdytų jo savo elgesiu, bet  nuolat pažadintų vis priblėstančius jausmus. Jis ilgėjosi poetiškos, idealios meilės. Panagrinėkite Nekalto prasidėjimo atlaidų aprašymą. Atkreipkite dėmesį į spalvas (klierikų kamžos baltos kaip sniegas, juodi biretai), formas ir pavidalus (juodi keturkampiai biretai, rikiavosi po du), kvapus (pakvipo smilkalai), garsus (sugriaudė vargonai). Kokia šio aprašymo paskirtis? Jautėsi iškilmingumas: klierikų kamžos papuoštos mezginiais, baltos kaip sniegas (fizinis, kūniškas tyrumas, nekaltumas ir dvelkiantis šaltis), galvas dengė juodi keturkampiai biretai su šilkiniu kutu viršūnėje (mintys juodos, nuodėmingos, jos slepiamos (galva dengiama); užsidarę savyje, nieko arti neprisileidžia (kampai aštrūs, duriantys), bet iš išorės atrodo, kad viskas gražu, klierikai yra ,,aukščiau“ už kitus žmones, nes arčiau Dievo (šilkinis kutas bireto viršūnėje); iki altoriaus ėjo po du, o paskui išsiskyrė (gyvenime visi - žmonės, paukščiai, gyvūnai – ieško atramos, savo antrosios pusės, žmonių poros bažnyčioje prie altoriaus sujungiamos ir toliau jie keliauja gyvenimo keliu kartu, o kunigus bažnyčia, altorius pasmerkia vienatvei; smilkalai dūmai, didžiulis garsas apsvaigina ir apkurtina žmogų, jis pasineria į transo būseną. Paskirtis – atskleisti iškilmių mastą ir jų nenatūralumą, dirbtinumą. Kaip šiose iškilmėse jautėsi Vasaris? Vasaris jautėsi tarsi upės nešamas, užvaldomas visą bažnyčią gaubiančios bendros iškilmių nuotaikos. Jo jautriai, meniškai sielai atrodė, kad niekad taip graudžiai nedegė žvakės, niekad taip svaiginančiai nekvepėjo smilkalai ir t.t..     Kas bendra tarp atlaidų ir Katedros Nepažįstamosios? Katedros Nepažįstamoji pasipuošusi, pakylėtos dvasios. Apsirengusi tamsiai, o galvą ir veidą apsigaubusi baltu šaliu (kūnas juodas, nuodėmingas, bet galva, mintys šviesios; galbūt nuoširdžiai atgailaujanti). Kaip į Katedros Nepažįstamąją žvelgia Vasaris? Įrodykite, kad Vasaris gyvena ne tikrovės, o iliuzijų pasaulyje. Vasario žvilgsnis užkliuvo už jaunos, aukštos ir lieknos moters, apsirengusios tamsiai, o galvą ir veidą apsigaubusios baltu šaliu. Ji buvo per toli, kad Vasaris būtų galėjęs įsižiūrėti jos veido bruožus, matė tik moters profilį. Vasariui susidarė įspūdis, kad jos veidas yra ramus, bet liūdnas, kad ji nieko nemato ir nejaučia, kas aplink ją vyksta (primena viduramžių šventųjų paveikslus, kurie tarsi neturi veidų, bet jaučiamas jų liūdnumas, paslaptingumas, o juos supanti aplinka neryški, neaiški). Šitas vaizdas svajingą klieriką dar labiau sujaudino, pasirodė lyg kokia vizija, kuri jau nuo vakar vakaro buvo užvaldžiusi jį.     Nesistengė atkreipti jos dėmesį į save, tenkinosi tuo, kad turi savo paslaptį, kuri jį jaudina. Kai giedojo, savo balse girdėjo naujų sąskambių, o užlieję jausmai sukėlė dar nepatirtą džiaugsmo bangą. Net grįžęs iš bažnyčios buvo gerai nusiteikęs, kalbėjosi ir juokavo su kitais klierikais daugiau negu bet kada anksčiau. O užmigo įsivaizduodamas liūdną Nepažįstamosios veidą  ir baltą šilkinį šalį. Nepažįstamosios paveikslas visiškai išstūmė iš Vasario galvos mintis apie Liucę.  Kitą dieną Katedroje praeidamas pro Nepažįstamąją galėjo pamatyti ją visai iš arti, bet pabūgo, neišdrįso pakelti akių, tik savo sutana palietė jos rūbą ir mintyse svaigo nuo jos artumo. Kodėl nepažvelgė į Nepažįstamąją? (Bijojo išvysti nuobodulio kamuojamą, abejingą veidą ar o pašaipų žvilgsnį. Tada  prarastų paties susikurtą mistišką, paslaptingą moters idealą, kurio buvimas Katedroje jį jaudino). Kokią prasmę įgauna Katedroje giedamas himnas Marijos, Kristaus motinos, garbei? Katedroje vyko Šv. Marijos nekalto prasidėjimo atlaidai. / Katedroje užsimezgė nekalta, tyra, ideali, poetiška meilė Nepažįstamaijai, kuri prilygsta šventajai (lūdna, beveidė). Iš meilės ir pagarbos Šv. Marijai giedamas jai himnas. / Vasaris gieda himną ne tik Šv. Marijos, bet ir Nepažįstamosios garbei, todėl ir jo balsas skamba neįprastai, jaudinančiai.  Meilė, pagarba Šv. Marijai, Kristaus motinai visiems suprantama, / todėl Vasariui ir jo jausmai Nepažįstamajai atrodo Meilė, pagarba Šv. Marijai, Kristaus motinai visiems suprantama, / todėl Vasariui ir jo jausmai Nepažįstamajai atrodo natūralūs, savaime suprantami, klierikas nejaučia jokio sąžinės graužimo dėl nepadoraus elgesio.  Šv. Marija yra Kristaus motina. / Nors Nepažįstamoji yra jauna moteris, bet Vasaris idealizuoja, garbina ją kaip motiną (jam nebūtina matyti jos veido, netrokšta patraukti jos dėmesio, t. y. jo jausmai tyri, visai nesusiję su erotiškumu, kūniškumu, tarsi kūdikio šypsnys saulės spinduliui). Giesmėje pirmieji žodžiai tokie: ,,Mano siela šlovina...“ / Šv. Marija yra visų, o Vasaris, kaip meniškos sielos žmogus, labiau linkęs į individualizmą, todėl jis džiaugiasi turėdamas ką nors savo, tik jam vienam priklausančio, t.y. savo paslaptį. Kodėl Vasaris liūdėjo per poilsio dieną? Ką jautė? Po didelių religinių švenčių seminarijoje būdavo poilsio diena. Liudas Vasaris šias dienas mėgo labiau negu pačias šventes, nes, būdamas svajotojas, pasinerdavo į atsiminimus, patirtų įspūdžių analizavimą.  Šį kartą jis ,,gyveno“ nepažįstamos moteries su baltu šaliu vaizdu ir vis atgyjančiu jauduliu. Skirtumas tas, kad Katedroje jam viskas atrodė šviesu, jauku, miela, gera, o dabar užvaldė liūdesys, apatija, nes suvokė, kad gali būti didžiulis skirtumas tarp išsvajoto idealo ir realybės.  Nesąmoningai nujautė, kad kiekviena džiaugsmo akimirka, susijusi su moterimi, jam, kaip būsimam kunigui, yra uždrausta. Kas lėmė Liudo Vasario poreikį kurti? Atsiminė, kaip važiavo iš seminarijos namo per kvepiančius miškus ir laukus, apsuptas gamtos, ir koks pasijuto vienišas, nuskriaustas, kaip norėjosi verkti. Panašiai jautėsi ir dabar dėl slogių  minčių apie Katedroje jį sužavėjusią moterį. Gausybė prieštatingų jausmų anksčiau ar vėliau turėjo kažkaip išsiveržti (pvz., pykčiu arba kūryba), nes kitaip jis būtų išprotėjęs. Kadangi Vasaris buvo vienišius, jautrus, savo idealu laikė kunigą-poetą Maironį, tai ir jo jausmai išsiliejo per kūrybą. Kada Liudas Vasaris parašė savo pirmąjį eilėraštį? Kaip jautėsi? Kai subrendo kaip poetas, t.y. sugebėjo atitrūkti nuo konkrečių įvykių ir išdrįso savo jausmus išsakyti viešai, visam pasauliui, nors kam nors prisipažinti, jog rašo eilėraščius, dar gėdijosi.  Bet kai laikraštyje išspausdino jo eilėraštį, labai susijaudino, džiaugėsi.  Stebėjosi, kad eilėraštyje jis tikras maištininkas, bet realiame gyvenime - menkas, nusižeminęs klierikėlis, bučiuojantis ranką ir vyskupui, ir rektoriui, ir seminarijos inspektoriui...  Apie ką buvo pirmasis Vasario eilėraštis? Pirmasis Vasario eilėraštis buvo ne toks kaip daugelio jaunuolių - apie pirmąją meilę ar moters grožį. Jis rašė apie nepasitenkinimą esamu gyvenimu, laisvės troškimą, žavėjimąsi nepasiekiamu idealu.     Paaiškinkite mintį: ,,Pirmojo Vasario eilėraščio bendrumas išskyrė jį iš visų rašančių jaunuolių ir pastatė išrinktųjų eilėn“. Poetas turi išsakyti savo individualius, paties išgyventus jausmus taip, kad jie būtų svarbūs, artimi daugeliui žmonių, o ne tik jam vienam. Kaip suprantate mintį, kad ,,eilėraštis kuria poetą, o ne atvirkščiai“? Prieš parašydamas eilėraštį, poetas privalo jį išgyventi, išjausti, o ne atvirkščiai. Kaip suprantate pasakymą: ,,Vasaris džiaugėsi gražiomis svajonėmis, kurių nė viena nedrįso tikėti“. Džiaugėsi, kad atrado kūrybą. Svajojo tapti žinomu poetu.     II dalis „Eina gyvenimas“. Parapija Vasaris skiriamas vikaru į Kalnynų parapiją. Jis sąžiningai klauso išpažinčių, tvarko bažnyčią, laiko mišias. Entuziazmas išblėsta matant, kad jo uolumas tapęs pajuokos objektu. Vasaris bjaurisi klebonu Platūnu, vien laukais ir tvartais susirūpinusiu ūkininku, jam atgrasi ir kunigo Stripaičio politinė veikla. Jis jaučia, kad nesuartės ir su paprastais žmonėmis, nepajėgs įnešti šviesos į jų gyvenimą. Nuo sunkių, varginančių pareigų Liudas bėga į gamtą - ten, kur veržiasi jo meniška siela. Pažintis su baroniene Rainakiene jam atveria kitokį dvasios gyvenimą. Dvaras jį traukia „kaip kokia užburta pasakos pilis, kurioje piktas raganius slepia ir auksą, ir sidabrą, ir deimantus, ir perlus ir kalina gražuolę karalaitę“. Vasaris godžiai skaito iš dvaro parsineštas knygas, besišnekučiuodamas su drąsia ir išsilavinusia baroniene, pajunta savo vertę, ima atviriau svarstyti kunigo ir poeto problemą. Tai pagautas entuziazmo ir kūrybinio įkvėpimo, tai vėl susigraužęs, kad elgiasi nederamai, vikaras Vasaris ieško atramos bendraudamas su pavyzdingais kunigais Ramučiu ir Šlavantų tėveliu, bet jų asketiška gyvensena jam svetima. Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas nutraukia jo ryšius su Kalnynų parapija. Išvykdamas į užsienį tęsti mokslų, Vasaris stabteli ant kalvos žvilgsniu atsisveikinti su pirmąja savo darbo vieta ir staiga pamato, kaip kareivių susprogdintas bažnyčios bokštas smunka žemyn. Jam pasirodo, kad „griuvo ne vien tik bokštas, bet griuvo daug jaunystės iliuzijų ir idealų, kurių vedamas jis atėjo į tą vietą“. Simbolinis griūvančio bažnyčios bokšto vaizdas pranašauja Vasario išsivadavimą iš kunigų luomo varžtų. Dvilypumas. Talentas - Dievo kibirkštis, Dievo valia žmoguje. Paskirtas kunigu Kalnėnų parapijoje, Vasaris jau aiškiai jaučia savo dvilypumą. Ypač jį žeidžia klebonas ūkininkas Platūnas ir kunigas veikėjas Stripaitis. Jis kankinasi ir neranda ramybės: „Bet svarbiausia tai, kad jis jaučia savy Dievo kibirkštį, talento sąmonę, ir tas nujautimas stiprėja jame diena iš dienos nuo to laiko, kai jis galutinai išėjo iš seminarijos mūrų“. Šia nuojauta lyg ir išsprendžiama kunigystės ir kūrybos dilema: talentas yra Dievo kibirkštis, Dievo valia žmoguje, kurią reikia vykdyti. Komplikuoja tik gyvenimas, jo, o ne Dievo, taisyklės, įpročiai ir papročiai. Kūrybinės prigimties jautrumas traukia Vasarį prie moters. „Meniškieji ir erotiškieji jo sielos polėkiai visuomet jungdavosi į vieną neišskiriamą visą jo emocinio gyvenimo veiksmą.“ Nuo dvasinio kunigystės pašaukimo nutolusių kunigų charakteriai. Stripaitis po dar vieno raginimo prisidėti prie veiklos sviedžia Vasariui tokią repliką: „Tai kam tu tikęs, po velnių! - pyko Stripaitis. - Su bobom seilėtis? Eiles kalti? Tai kokiem galam dar į kunigus ėjai?“ Koks tu kunigas, jei nesiimi kooperatyvo, neagituoji, neūkininkauji? Kas apskritai yra kunigystė žmogiškuoju požiūriu? Putinui šie klausimai, be abejonės, svarbūs. Jis sukuria kelis nepatrauklius, nuo dvasinio kunigystės pašaukimo nutolusius arba pernelyg schemiškus kunigų charakterius. Graži kunigystė. Prievarta ir pykčiu negalima nieko padaryti. Greta abejojančio, tarp kunigystės ir kūrybos šauksmo besiblaškančio, bet veidmainiauti atsisakančio Vasario romane pasirodo gražią kunigystę įkūnijantis Šlavantų tėvelis. Jo mažoj parapijoj Vasaris pajunta „malonią tvarkingumo ir ramybės nuotaiką“. Čia net trobos atrodo švaresnės ir tvarkingesnės nei kitur. Klebonijos trobesiai „mažučiai ir jaukūs“, viduje asketiškai švaru ir paprasta. Rūpestingai prižiūrima bažnyčia. Žmonių kunigas neskirsto pagal politines pažiūras. Jis žino, kad prievarta ir pykčiu nieko negalima padaryti: „Mes tik galime patraukti ta šviesa ir šiluma, kurią sugebėsime įkurti savo bažnyčiose“. Vasario charakterio dramatizmas - nuolatinis buvimas tarp „taip“ ir „ne“. Į Vasario mintį, kad Bažnyčia turi dalyvauti tvarkant visuomenės reikalus, Šlavantų tėvelis atsako: „...niekas taip nesukelia pasaulio neapykantos prieš Bažnyčią, kaip per dideli kunigijos apetitai ir bandymai atsisėsti į žemės kunigaikščių sostus“. Dalyvaujant pasaulio reikaluose, neįmanoma išvengti neapykantos, o apaštalaujant reikia visus mylėti. Vasariui patraukli tokia kunigystė. Jis sako jai „taip“. „Bet jo prigimtis, jo širdis, jo fantazija, visi jo jaunystės polėkiai, kurių svaigulingą žavesį jis ne kartą jau buvo patyręs, atkakliai jam kuždėjo „ne“. Nuolatinis buvimas tarp „taip“ ir „ne“ yra Vasario charakterio dramatizmo pagrindas. III dalis „Išsivadavimas“. Sostinė II ir III dalies įvykius skiria dešimt metų. Per tą laiką baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, buvo sukurta nepriklausoma Lietuvos valstybė.  Baigęs mokslus dvasinėje akademijoje, Liudas Vasaris keletą metų studijavo Vakarų Europoje. Dabar jį matome jau įgijusį filosofijos daktaro laipsnį ir kartu subrendusį kaip menininką. Grįžęs į Lietuvą jis apsigyvena Kaune. Atgimsta Vasario santykiai su Liuce. Sužinojęs, kad Liucija yra kanauninko Kimšos dukra, ir skaudžiai išgyvenęs jos savižudybę, Vasaris suvokia, jog kunigystė gali žmogų pražudyti. Jaučia, kad ir jam pačiam gresia dvasinė katastrofa. Su kunigija susaistytas pareigų (dirba katalikiškos gimnazijos direktoriumi), pasaulėžiūros ir socialinės padėties, jis nesiryžta tų ryšių nutraukti iš karto, be to, bijo įskaudinti tėvus ir prarasti, kaip pats mano, geriausius savo bruožus - gebėjimą dėl idealo išsižadėti gyvenimo pagundų, moralinį tvirtumą, poeto talentą. Vis dėlto grožinės kūrybos sėkmė paskatina Vasarį ryžtis gyventi vien iš literatūrinio darbo. Nauja pažįstama Auksė Gražulytė, turtingo Amerikos lietuvio dukra, ragina jį kovoti su asmenybės dvilypumu, laiko tai žmogiškąja menkyste. Auksės tikslai akivaizdūs: veikli, ambicinga mergina siekia suvaidinti lemtingą vaidmenį Vasario gyvenime, tapti jo vedle į išsilaisvinimą.  Pagrindinis Auksės klausimas - kas bus toliau - kreipia Vasario mintis prie galimybės sukurti šeimą. Tačiau jam labiau rūpi savo talento ir kūrybos likimas, dėl to jis ryžtasi mesti kunigystę - ne dėl šeimos. Ir prieblandoje skendintys seminarijos skliautai, ir darbas Kalnynuose, ir šeimos gyvenimas - visa tai jam per ankšta, jis vis viena jaučiasi negalintis atsidėti tikrajam savo pašaukimui. Kaip ir visame romane, paskutinėje dalyje Vasariui svarbiausia dvasios gyvenimas. Kūrinio pabaigoje jis aiškiai suvokia save kaip poetą ir supranta savo būties prasmę: „Be vidaus kovų ir kentėjimų nėra kūrybos. Tik nuolatos degdamas ir atsinaujindamas meno žmogus gali kūrybiškai save pareikšti.“ Romanas baigiamas Vasario pareiškimu NN vyskupystės kurijai (kunigystės atsisakymu). Laisvas kūrybai. Be vidaus kovų ir kentėjimų nėra kūrybos. Studijos, gyvenimas Vakarų Europoje dar labiau sustiprina Liudo Vasario charakterio individualųjį pradą pasitikėjimą kūryba ir norą tik jai atsidėti. Moteris tik skatina bei palaiko šį iš jo esybės gelmių kylantį norą ir siekimą. Vasaris nori būti laisvas pirmiausia savo kūrybai. Kartu jis gerai supranta, kad nuo svyravimų, abejonių jis niekada neišsilaisvins:  Aš dabar įsitikinau, kas  aš bebūčiau, abejojimų, vidaus kovų ir kentėjimų vis tiek neišvengsiu. Pagaliau, ar reikia nuo jų bėgti? Aš manau, kad ne. Be vidaus kovų ir kentėjimų nėra kūrybos. Tik nuolatos degdamas ir atsinaujindamas meno žmogus gali kūrybiškai save pareikšti. Šiais žodžiais išsakyta Vasario charakterio esmė: per įvairius svarstymus, laisvės troškimą jis prieina išvadą, kad vidaus kovos, kentėjimai jam, kaip kūrėjui, yra neišvengiami. Nuo jų neišlaisvins ir kunigystės atsisakymas. Tai tėra tik išorinis žingsnis, o ne vidinių problemų sprendimas. Bet dvasios laisvė yra svarbiausias siekimas ir neblėstantis idealas. Moterų charakteriai. Moteriškumo esmė ir paslaptis. Romane sukurti trys apibendrinti moterų charakteriai - savotiška triada: tezė (Liucija), antitezė (baronienė), sintezė (Auksė). Santykiai su šiomis moterimis atspindi tris Vasario charakterio etapus: jaunuolio klieriko bundantį vyriškumą, jauno kunigo vienatvę ir atramos ieškojimą, subrendusio kūrėjo išsilaisvinimo ir būties pilnatvės siekimą. Subtilų dėmesį Vasariui rodo Liucė, atviresnius jausmus skatina baronienė, į šeimos pusę kreipia Auksė. Meniškiausias charakteris - Liucija. „Aš džiaugiuosi šituo savo fantazijos kūdikiu“, - sakė Putinas straipsnyje „Liudo Vasario draugai ir priešai“. Su kitomis dviem moterimis - su baroniene ir Aukse - Liucija santykiauja kaip visuma ir dalis. Liucė „dvilypuojasi“ ir su košmariška nuogos vergės vizija, ir su Nepažįstamąja. Liucijos charakteryje sukaupta moteriškumo esmė ir paslaptis. Santykiai su moterimis tarsi atspindi skirtingas Liudo Vasario evoliucijos pakopas. Viduramžiškai mistiškas santykis su pasauliu. Pirmoji romano dalis. Liudas Vasaris - viduramžiškose seminarijos celėse, iš visų jėgų besistengiantis numalšinti bręstantį vyriškumą. Moteris - gundytoja Liucė, jo vyriškumą provokuojanti. Mistinė Nepažįstamosios vizija - „liūdnas moteriškas veidas, tamsūs plaukai ir baltas šilkinis šalis“. Viduramžiškai mistiškas santykis su pasauliu: „Jis nežinojo, kad Nepažįstamojoj susikaupė visas mistiškas jo ilgesys, kurio nepatenkins nė viena žemės moteris...“ Ji nepavojinga, nes yra „visai nustojusi žemiškos moters realumo“. Bet nerealios vizijos tampa baisiais „ gundymo“ košmarais, besikeičiančiu nuogos vergės paveikslu, įtraukiančiu ir Liucę: Jis žingsniavo koridoriuj, leidosi į salę ir vėl lipo aukštyn, bet pašėlę vaizdai, kaip kokiam demoniškam kine, knibždėte knibždėjo jo įvargusiose smegenyse. Ir vėl ,,vergė“, ir vėl Liucė... Ir abidvi kartu, priimdamos viena kitos pavidalus... Liuciją išgelbsti motinystė. Neteisėtas gimimas, sūnaus mirtis kaip bausmė. Paskutinis palaužtos moters protestas. Tragiška kaltė ir gyvenimo realybė. Per savo jungtuves Liucija apsitaiso juodai, tuo lyg pabrėždama savo atsiskyrimą nuo pasaulio džiaugsmų. Bet gyvenimo realybė yra Liucijai palanki - ją išgelbsti, tam tikra prasme „išgano“ motinystė. Ji tampa rūpestinga, mylinčia motina. Meilė sūnui kompensuoja neišsipildžiusią jaunystės meilę. Bet vyro mirtis ir nelaimingos antrosios vedybos sielos „išganymą“ panaikina ir Liucija grįžta į chaotišką, baugią tamsiųjų galių valdžią. Net žodžiais akcentuojamas sugrįžimas į viduramžius: „mefistofeliška ironijos grimasa“, „kaip koks raganiškas kerėjimas“, „pasileidusi ragana“. Sūnaus liga grąžina ją į pirminę situaciją. Po sūnaus mirties jos „užverktose akyse klaidžiojo negeros karščio liepsnelės“. Neteisėtas gimimas (norėdamas paguosti, kanauninkas pasisako esąs jos tėvas), sūnaus mirtis kaip bausmė. Fatališkos lemtys ir klaidos. Fatališki santykiai su Liudu Vasariu: „Man atrodo, kad Liucija yra fataliai įsipynusi į mano gyvenimą ir kad nuo jos priklauso mudviejų tolimesnis likimas“, - sako Vasaris. Liudas jaučia Liuciją kaip šešėlį, jos mirties valandą regi ją pačią, žengiančią prie lovos. Paskutinis Liucijos balius iš tiesų panašus į kraupią viduramžišką puotą, virstančią piktųjų žmogaus gaivalų orgija. Tik keliems mėnesiams praėjus nuo sūnaus mirties, Liucija šoka baugų, tarsi apeiginį šokį - „su didele aistra, beveik su įnirtimu“. Tai paskutinis palaužtos moters protestas.  Liuciją prislegia tragiška gyvenimo kaltė ir gyvenimo realybė: „Daug kas laikė mane turtinga, išdidžia ponia, o maža kas, gal niekas, nežinojo, kad savo širdy aš jausdavausi nuskriausta, pažeminta, paniekinta ir ujama kaip laukinė katė...“, - rašo ji priešmirtiniame laiške. Liucija - sudėtingas ir meniškas charakteris. Moteris, iš tiesų mylinti. Juodu apdaru einanti prie altoriaus. Liucija - motina, matrona. Liucija - piktųjų galių vis labiau semiama fatali moteris. Liucija - maištaujanti savižudė, nenorinti, kad jos laisvas pasitraukimas iš gyvenimo būtų nuslėptas... Liucija - vienintelė Liudo Vasario moteris. Žmogiškųjų sutarčių gama. Ypatinga jungtuvių simbolika. Vasaris lieka nesuvokęs, kad ir jo gyvenime reikšminga tebuvo Liucija. Liucija yra vienintelė Liudo Vasario moteris. Su ja jis kaip vyras simboliškai išgyveno visą jausmų ir žmogiškųjų sutarčių gamą: susitikimą, dovanų gavimą, nebylų pasižadėjimą skinant gėles ant Aušrakalnio, lemtingą išsiskyrimą. Jaučiama net ypatinga jungtuvių simbolika: į savo jungtuves Liucija eina apsirengusi juodai, o į Vasario primicijas ji atvažiuoja be skrybėlaitės, bet su baltu šilkiniu šaliu ant galvos - panaši į nuotaką. Vasaris to apdaro beveik nusigąsta ir sumišęs pavadina ją panele. Liudo Vasario ir Liucijos gyvenimai yra paralelūs: juodai apsirengusi Liucija išeina į šeimą kaip būsima motina, Vasaris į parapiją kaip dvasios tėvas, Liucija suranda ramybę motinystėje, Liudas bando įsitvirtinti kūryboje, Liucija netenka šeimos ir nelaimingai išteka antrą kartą, Liudas Vasaris išgyvena pašaukimo krizę. Krizės momentais jiedu suartėja. Vasaris suvokia, kad Liucija temylėjo jį vieną, tebuvo jo vieno moteris. Bet jis lieka nesuvokęs, kad ir jo gyvenime reikšminga tebuvo tik Liucija, o kitos moterys tik atspindėjo skirtingas jo gyvenimo peripetijas, norus, siekimus, bet ne esmę. Vasario dvasios atgimimas. Baronienė - Renesanso dvasios moteris. Vasaris vis labiau jaučiasi esąs kūrėjas. Iš savo sielos viduramžių, iš moters kerėjimų, gundymų ir vizijų, iš platoniškos meilės Vasaris pereina į savo renesansą. Renesansas - tai šviesuomenės, dvarų kultūra. Renesanso humanistai iškėlė idėją, kad Biblija yra ne tik dieviškojo, bet ir poetinio įkvėpimo kūrinys. Vasaris ilgisi Lietuvos dvarų kultūros lobių. „O tamsta žinai, kas buvo, Vasari?.. Ne?.. Vasari, tai buvo pirmas italų meno istorikas. Gyveno Renesanso gadynėj...“, - tokiais žodžiais dvare Liudą Vasarį pasitiko baronas. Ši replika taip pat sustiprina Vasario dvasios atgimimo įspūdį. Ponia baronienė - tarsi Renesanso dvasios moteris. Ir savo laisvu elgesiu, ir pažiūromis į meną. Meilėje lygios teisės abiem pusėms, nes „tik abipusis žaismas ir yra malonus“. Baronienė skatina Liudo domėjimąsi literatūra, knygomis. Netikėta, bet dėsninga yra aliuzija į Antiką, Renesanso idėjų šaltinį ir atramą. Ar ne tai ir yra didžioji meniškumo paslaptis? „Pažiūrėk, tamsta, kokie seniau buvo gražūs žmonės. Kaip dievai!..“, - sako baronienė Vasariui, paduodama žurnalą, kur pavaizduotos „nuogos statulos ir scenos iš antikinio pasaulio“. Iš viduramžiškų nuogos vergės košmarų grįžtama į šviesią Antikos kūno harmoniją. Baronienės ir Vasario pokalbiai lengvi ir galantiški. Jiedu skaito K. Tetmajerį, meilės himnų autorių. Vasaris vis labiau jaučiasi esąs kūrėjas. Baronienė savo moteriška nuojauta įspėjo, kad Vasaris - ne koks lengvabūdis sutanotas dabita, bet „talentingas ir giliai jaučiąs jaunuolis“. Priešpriešos, viena kitą traukiančios. Liucija ir Liudas Vasaris - paralelės arba susikertančios linijos. Vasaris ir baronienė - priešpriešos, viena kitą traukiančios. Itin subtiliai šios priešpriešos atskleidžiamos vasaros scenoje: ...baltas kaip sniegas moteries rūbas ir juoda kaip anglis kunigo sutana; ji nudeginta ir užgrūdinta vasaros saulės, jis - pablyškęs, tarsi iš skliautų ir šešėlių į saulę išėjęs kalinys. Jei tokis vaizdas būtų nupieštas drobėje, mes sakytume, kad tai yra simbolis, reiškiąs du priešingu gyvenimo poliu, viens kitą neigiančiu, bet ir nesulaikomai viens kitą traukiančiu. Vasario charakteris jau susiformavęs. Trečiojoje romano dalyje „Išsivadavimas“ Vasaris pasirodo praleidęs dešimt metų, tarsi savo sąmonėje išgyvenęs „naujuosius amžius“, lankęsis visose didesnėse Europos valstybėse, įgijęs filosofijos daktaro diplomą. „Per tą eilę metų aš pats save suradau“, - sako jis Stripaičiui. Pirmuosiuose pokalbiuose atsiranda moters tema (gandai, kad vedęs). Tačiau moteris, kuri pasirodys jo gyvenime, nebegalės turėti tokios reikšmės, kaip ankstesnės. Vasario charakteris iš esmės jau susiformavęs. Keistis gali tik aplinkybės.  Auksė - moderni moteris. Požiūris į Vasarį yra pragmatiškas, ji siekia šeimos. Natūralumas, gamtiškumas. Auksė palengva įtvirtinama kaip moderni moteris. Pirmąjį pasibučiavimą su Aukse Vasaris taip aptaria: „išėjo tarsi kokia improvizacija. Ir gana moderni. Be sentimentalių žodžių, be mėnulio ir atodūsių“. Po Viduramžių, Renesanso, naujųjų laikų dėsningai pasirodo modernizmas. Auksė yra grįžusi iš Amerikos, turtinga, išsilavinusi, muzikali ir laisva pasirinkti. Net jos tėvas pasitraukia iš klasikinei lietuvių literatūrai įprasto griežto lėmėjo vietos. Dukra jis visai pasitiki, yra jos bičiulis. Auksė moderni, bet ne koketė; blaivaus proto, bet romantikė. Tačiau jos požiūris į Vasarį yra pragmatiškas - ji siekia šeimos. Baronienės meilės žaismę Auksė pakeičia šeimos laime. Auksės argumentai racionalūs, apgalvoti, elgesys pamatuotas. Meilė jai turi šeimos „naudą“. Vasario „dvasinę naudą“ keičia Auksės šeimos „nauda“. Visas jos gyvenimas sutelktas į vyriškį ir šeimą, kitų siekimų ji neturi. Sveika, natūrali, nieko nekomplikuojanti merginos jausena. „...Tai labai gražu, stipru, įspūdinga, meniška, kūrybiška - ką nori, bet nenatūralu“, - sako ji apie Vasario lyriką. Natūralumas, gamtiškumas yra Auksės orientyrai. Su vyru moterį Putino kūryboje jungia tik asmeniniai meilės ar simpatijų ryšiai. Bendrai apie romaną Romaną ,,Altorių šešėly“ sudaro trys dalys: ,,Bandymų dienos“, ,,Eina gyvenimas“, ,,Išsivadavimas“, kuriose analizuojamas pagrindinio veikėjo Liudo Vasario dvasinio brendimo kelias nuo įstojimo į dvasinę seminariją iki pasitraukimo iš dvasininkų luomo. Šiose romano dalyse iškeliami trys klausimai: 1. kunigo pašaukimo; 2. santykio tarp kunigo ir kūrybos; 3. asmenybės laisvęs, kuriuos Liudas Vasaris sprendžia veikiamas aplinkos (seminarijos, parapijpos, užsienio ir Kauno miesto) ir moterų (Liucės, baronienės Reinakienės, Auksės). Liudas Vasaris romano pradžioje tėra dar nesubrendęs jaunuolis. Jo kelias į kunigų seminariją būdingas daugeliui to meto besimokančių jaunuolių: 1. Viską lėmė tėvų noras matyti sūnų kunigu, o Liudas, būdamas lėto, tylaus, neryžtingo būdo, nė nemėgino priešintis tėvų valiai. 2. Klaidingos iliuzijos apie plačią kunigų kultūrinę veiklą. Vasaris, būdamas jautrus gėriui, gamtos grožiui, vidiniam sąžinės balsui, seminarijoje tikėjosi tapti ne tik geru dvasininku, bet ir geru poetu. Juk Maironis – jo idealas – taip pat buvo kunigas. 3. Tikėjosi, kad seminarija sustiprins jau pradėjusį svyruoti tikėjimą. Vasario vidiniai konfliktai ir prieštaravimai prasidėjo nuo pat pirmų dienų, įstojus į seminariją. Čia jis susidūrė su griežtu, visokių taisyklių suvaržytu dvasinės seminarijos gyvenimu. Liudui greit pasidarė nepakeliamos nuolatinės maldos, seminarijos vyresnybės brovimasis į jo vidaus gyvenimą, pataikavimas vyresnybei bei veidmainiavimas – du patikimi būdai kopti karjeros laiptais. Vis tik, būdamas iš prigimties drovus, neryžtingas Vasaris visą seminarijos laikotarpį nedrįso išsivaduoti iš tų prieštaravimų, dažnai eidavo į vidinius kompromisus, kas be galo jį skaudino. Todėl, dar pirmaisiais klierikavimo metais Liudas savotiškai žavėjosi savo draugo Varioko apsisprendimu išstoti iš seminarijos. Ir kartu suprato, kad pats tokio žingsnio neišdrįstų žengti (pirmiausia dėl tėvų), nors jo argumentai prieš seminariją ir kunigystę yra svaresni nei Varioko. Norėdamas atsispirti slegiančiai seminarijos aplinkai, Vasaris jai priešinosi vien psichologiškai – užsidarė savyje, susikūrė sau atskirą vidaus pasaulį, griežtai slepiamą nuo pašalinių akių, atribotą nuo seminarijos gyvenimo. Vėliau net santykiai su tėvais tapo šalti, nenuoširdūs. Visa tai Vasarį dar labiau vertė nerimauti, abejoti... Nors jaunučio klieriko dienos ir naktys seminarijoje dvelkė šalčiu, nelaisve, bet kartu kažkas ir intrigavo, prisiminus nuoširdžią motinos religinę ekstazę, netgi skatino tikėtis įveikti dvasios šaltumą tikėjimui. Tačiau nerimas bei dvilypumas įsismelkė ir į religinį jausmą: priimant pirmuosius šventimus, Vasariui didelį įspūdį padarė tik pati ceremonija, bet didesnio ryšio su dievu nepajuto, kas gerokai jį nustebino ir vėl privertė dar labiau susimąstyti. Kiekvienas jausmų plūstelėjimas sukeldavo Liudo Vasario širdyje vidinius prieštaravimus. Net grįžtant namo pirmųjų atostogų, jaunasis klierikas savo širdy išgyveno didžiulę audrą. Niekad dar jis nebuvo taip pajutęs gamtos artumo, harmonijos su miškais, ežerais, kalvomis, saulės spinduliais, žiogelių čirškimu, paukščių čiulbesiu, kur tiek laisvės, šviesos, spalvų ir džiaugsmo. Lygindamas šį jausmą su iš tamsos į šviesą išėjusio žmogaus išgyvenimais, su kurčiojo staigiu klausos atgavimu, Vasaris jautė, kad, deja, visa tai ne jam, užguitam pirmojo kurso klierikėliui, kuriam nuolatos kalbama apie nuodėmes, atgailas, pasaulio džiaugsmų išsižadėjimą, nusižeminimą ir paklusnumą. Vadinasi, jis, Liudas Vasaris, turi išsižadėti laimės, išsižadėti pats savęs? Kam viso to reikia? Protas jam siūlė visą eilę seminarijoje girdėtų formulių, bet širdis su tuo nesutiko. Bręstant vyriškumui, emocijų dvilypumas, prieštaringumas pasireiškė ir pirmuosiuose erotiniuose Vasario išgyvenimuose. Beveik vienu metu į jaunuolio sąmonę įsiskverbė žemiškas, realus, gundantis linksmos klebono giminaitės Liucės paveikslas ir romantiška katedros Nepažįstamosios vizija. Liucė ir katedros Nepažįstamoji taip pat skaldė Vasario prigimtį. Klieriko akimis neteisėtą, nuodėmingą jaunatvišką susižavėjimą Liuce reikėjo nuslopinti. Todėl jis palaipsniui įprato tikrovę pakeisti iliuzija, savo vaizduote kompensuoti tai, ko nepatirdavo tikrovėje. Vasaris žavėjosi Maironiu, garbinusiu gimtąją Lietuvą, jos laukus ir miškus, upes ir ežerus. Vasarį žavėjo ir Maironio patriotiniai eilėraščiai, kuriuos jis taip pat bandė rašyti, įsijungęs į slaptą lietuvių klierikų būrelį. Tačiau eilėraščiai išeidavo nenuoširdūs, sausi, nevykę, nes varžomas seminarijos nuostatų apie daug ką nedrįso rašyti. Vasaris negalėjo laisvai kurti ir mintis, kaip suderinti laisvą poezijos kūrybą su kunigo gyvenimu, jį nuolatos kankino. Jis jautė, kad seminarijos aplinka skatina sielos nesantarvę, o kunigo sutana, atitverdama nuo išorinio pasaulio, neleidžia su juo natūraliai santykiauti. Taip Vasaris, savo aplinkoj nematydamas visuomeninių idealų, kurie jį žavėtų, teiktų įkvėpimą, tapo poetu individualistu, poetu simbolistu. Jis susikūrė sau klaidingą sofistinę formulę: ,,Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas“, ir ilgą laiką ja apgaudinėjo save. Vadovaudamasis šia formule, Vasaris mėgino prie visko prisitaikyti, pateisinti savo poelgius ir kompromisus su sąžine, išspręsti kunigo ir poeto santykių problemą. Asmenybė dar labiau susidvejino. Vieną gyvenimą Vasaris gyveno viešai, kaip paklusnus klierikas, kitą slaptai, kaip mąstantis, maištingos dvasios žmogus. Abu gyvenimai buvo priešiški vienas kitam. Kas viename atrodė natūralu, suprantama, kitame – keista ir neleistina. Visi Vasario seminarijos laikotarpio vidiniai prieštaravimai – emocinio pobūdžio. Tai prieštaravimai tarp širdies troškimų ir proto išvadų, paveiktų seminarijos auklėjimo. Todėl Vasaris klierikavimo metais savo širdies norus palyginti nesunkiai apriboja protu (pvz., meilę Liucei) ar nukreipia kūrybai. Vinco Mykolaičio-Putino kūrybos reikšmė Rašytojo gyvenimą veikė dramatiškiausi XX a. istorijos įvykiai ir sukrėtimai. Jo indėlis į lietuvių literatūrą išskirtinis, jis - vienas ryškiausių pomaironinės kartos poetų, psichologinio romano meistras.  Samprotavimo rašinio pastraipa Svarbiausia individui tinkamai pasirinkti savo gyvenimo kelią, nors tai nėra paprasta. Jaunas žmogus dažnai pats nežino savo galimybių, nemoka savęs teisingai įvertinti. Todėl kartais nemažai prabėga laiko, kol individas pagaliau subręsta tiek, kad ima suprasti, ko nori, kokiu keliu jam geriausia eiti. Ilgų dvejonių, svyravimų ir svarstymų kelią nueina V. Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ protagonistas Liudas Vasaris. Verčiamas rūpestingų tėvų, Liudas tampa kunigu, nors vis labiau supranta, kad yra poetas. Netinkamai parinktas kelias sukelia vidinį dramatizmą, yra nuolatinių kančių ir abejonių priežastis. Praeis ne viena dešimtis metų, kol Liudas Vasaris apsispręs eiti savo – poeto – keliu. Individui labai svarbu atrasti gyvenime savo vietą, nes, nerealizavus gebėjimų, galima nepažinti laimės. Pojūtis, kad esi ne ten, kur turėtum būti, gali vesti vidinės destrukcijos link. Reikia, kad žmogus išdrįstų ieškoti savo pašaukimo, nes su tuo susijusi gyvenimo vertė ir savęs vertinimas, o keisti ir keistis niekada nevėlu.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!