Altorių šešėly Liucė

Liucė • Vienintelė moteris lydėjusi Vasarį visą jo gyvenimą buvo Liucė. .Ji pasirodo kiekvienoje romano “Altorių šešėly” dalyse. Pirmą kartą trečioje dalyje ji paminima, kai Vasaris grįžtą į tėviškę. Kunigo tėvas jam papasakoja, jog jos vyras, Brazgys, esą neišgyveno revoliucijos- žuvo kare, o pati Liucija jau apie trejus metus ištekėjusi už kito. • “Tėvas kažką dar ir toliau pasakojo, bet Liudas jau nebeklausė. Žinia, kad Liucė ištekėjo už kito, jį labai nustebino ir tarsi net užgavo. Gyvendamas užsieniuose, jis gana dažnai atsimindavo ponią Brazgienę. <...> Liucė, kaip pirmoji jo vyriškumą žadinusi moteris, jo atsiminimuose turėjo privilegijuotą vietą.”; “Ir štai dabar sužino, kad ji už kito ištekėjusi, Liudo Vasario širdy ima kilti kaip ir koks priekaištas Liucei dėl tokio jos žingsnio. <...> Liucė ištekėjusi už kažko kito, nepažįstamo, jam pačiam jau tapo neįmanoma, neprieinama, neįsivaizduojama.” • Netrukus Vasaris Liucę sutinka teatre. Trumpos pertraukos spektaklio metu įžiebiamos šviesos ir kunigas pamato moterį, kuri buvo labai panaši į jo pažįstamą Liuciją Brazgienę. Susitikus jų žvilgsniam Vasariui jau buvo aišku, jog tai buvo toji pati “pasiutus merga”. Jiem bekalbant Vasaris sužinojo ne vieną naują dalyką: Liucija jau 4 metus ištekėjusi už kito vyro, jo krikšto sūnus jau buvo ruošiamas į gimnaziją. Dabar Liucė nebuvo nei Liucė, nei Liucija Brazgienė, ji buvo Liucija Glaudžiuvienė. • “Kai pasibaigė antraktas ir užgeso šviesos, Vasaris negreit galėjo sutelkt savo dėmesį į sceną. Išdykėlė, linksmutė Liucė, kurią jis pažino Kleviškio klebonijoj prieš 15 metų, štai vėl pasirodo jam nauju pavidalu. Iš tiesų koks skirtumas tarp Naujapolio ponio Brazgienės ir dabartinės ponios Glaudžiuvienės. Ponia Brazgienė buvo graži, bet provinciališka poniutė, sveika, atvira ir truputį linkusi nutukti. Ponia Glaudžiuvienė gi atrodė tikra miestietė: su bubikopfu, paliesėjusi, dabojanti “linijas”, naudojanti pudrą ir lūpų pieštuką, puošni ir elegantiška. Kas liko iš senosios Liucijos? Plaukų spalva, profilis, veido bruožai, balso tembras... bet ji elgėsi visai kitaip.”; “Stebėdamasis įvykusia Liucėj atmaina, Vasaris nenorėjo dar prisipažinti, kad ponia Glaudžiuvienė jam patinka. “Be galo pasikeitusi, bet nuostabiai graži”,- nusprendė jis, kaip per kitą antraktą, pasivaikščiojęs su ja po fojė ir gerai prisižiūrėjęs, grįžo į savo vietą.” • Kitą kartą Vasaris Liuciją pamatė tik Kalėdų laikotarpiu- nusprendė palinkėti linksmų švenčių. Šio susitikimo metu Vasario susidaryta nuomonė apie naują Liucę tik stiprėjo, dabar ji jam rodėsi “didele ponia”. Vasariui pamačius Liucės naująjį vyrą pasidarė gaila, jog tokia moteris atsidūrė su tokiu vyru- jis nemylėjo nei Liucijos, nei Vytuko. Vasaris jau nuo pat pirmos akimirkos Glaudžių namuose pajuto tarpusavio ryšį. Vytukas juo pasitikėjo, berniukas savo krikšto tėvui papasakojo, koks iš tikrųjų yra jo patėvis. Vytukas sakė, jog jis jam nėra joks tėvelis ir nei jis, nei vaikas vienas kito nemyli. Jog Glaudžių santuoka nelaiminga galėjo suprasti bet kas pabuvęs ilgiau nei 30 min jų tarpe, ir tai poniai Liucei, kažkodėl, nekėlė jokio susirūpinimo, matyt ji jau buvo su tuo seniai susitaikiusi. • Vasaris ir ponia Glaudžiuvienė ne kartą ėjo į teatrą kartu, ir per tuos kartus jų ryšys vis labiau stiprėdavo, jie prisimindavo senesnius laikus, “Jiedu abu yra tapę kitoki, bet vis dėlto vienas antram nesvetimi. Abudu šitai jautė, ir abudu tuo džiaugėsi, nes vienas iš maloniausių subrendusio žmogaus jausmų yra patirti, kad pirmųjų jaunystės susižavėjimų dalyvis dar ir šiandien tau ištikimas ir mielas.” • Ponia Glaudžiuvienė tikėjosi antra santuoka suskurti tokį patį gyvenimą, kaip ir buvo pirmoje santuokoje, deja, tokia viltis po metų naujoje santuokoje išblėso. Liucė matė ryškius skirtumus tarp Brazgio ir Glaudžiaus. Brazgys ją mylėjo, buvo jaunas, geras vyras, o Glaudžius buvo vyresnio amžiaus ir nors jis buvo pasiturintis, tačiau nei jos, nei Vytuko nemylėjo- tai buva dar viena santuoka be meilės ir net prastesnė už pirmąją. Per ketverius metus Liucė taip pat ne kartą atsimindavo Vasarį, jai buvo įdomu pamatyti kaip jis pasikeitė, jos smalsumą didino ir girdimi gandai apie šį poetą/kunigą. Pamačiusi Vasarį teatre Liucė apsidžiaugė, tačiau šį džiaugsmą ji sulaikė savyje, nes norėjo patikti kunigui. “Ponia Liucija pajuto, kad jos širdie reikalai su Liudu dar nėra baigti.” • Po naujųjų metų jiedu susitiko jau tik Trijų Karalių baliuje. Baliuje matomą Liucę Vasaris apibūdino kaip tikrą karalienę, jis dar niekad nematė tokios žavingos ir linksmos Liucės, tačiau jo akys krypo link naujos simpatijos- Auksės Gražulytės (jaunos, gražios, išsilavinusios amerikietės). • Liucės prašymu Vasaris pradėjo mokyti Vytuką ir kiekvieną kartą ateinant į Glaudžių namus ponia Liucija jį vis labiau intrigavo. Kunigą jos “prieinamumas” pamažu ėmė jaudinti ir kurstyti, Vasaris dabar jau jautė, jog jei tik norėtų, tai galėtų užmegzti su ponia Glaudžiuviene daug artimesnius santykius, nei prieš keliolika metų. “Šitie vakar tad ir rišo Liudą prie ponios Glaudžiuvienės, kurstydami jame dilginantį erotizmą ir jaudinančius įvaizdžius.” • “Liudas Vasaris greit pastebėjo, kad dabartinės ponio Liucijos manieros primena jam baronienę Rainakienę

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!