Aloyzas Stasiulevičius

„Sukauptas, vieningas,tikrai save suradęs Aloyzas Stasiulevičius. Pastangos paveiksle harmoningai sujungti jausmą ir protą jo kūrybai suteikia atitrauktos nuo buities, logiškai išprotautos pusiausvyros jausmą.“ Taip taikliai A.Stasiulevičiaus pastarųjų metų kūrybą apibūdino tapytojas S. Jusionis.
Iš tiesų personalinėje Aloyzo Stasiulevičiaus parodoje Vilniaus parodų rūmuose (1969m.) visapusiškai atsiskleidė subrendusi dailininko asmenybė, jo poetiškas užmojis, plastinio mąstymo giluma, spalvos ir formos vienumos siekimas. Su savo darbais dailininkas yra dalyvavęs visasąjunginėse, o taip pat užsienio parodose – Prancūzijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje, Kanadoje.
Aloyzas Stasiulevičius 1956m. baigė Vilniaus dailės institutą. To meto lietuvių tapyboje reiškėsi nauji poslinkiai. Atsisakydamas natūralizmo koncepcijos ir išankstinių paveikslo schemų, tapytojai ieškojo naujos plastinės kalbos, individualaus kūrybos kelio. Tuo būdu A. Stasiulevičiaus pirmasis kūrybos dešimtmetis buvo ir jo kūrybinės individualybės ugdymo metai. Dailininko dėmesį, visų pirma, patraukė impresionizmo sprendžiamos tapybinės ir spalvos problemos. Vėliau jis susidomėjo Vlado Eidukevičiaus kūryba, eksponuota 1961m. parodoje ir sukėlusia mūsų meno gyvenime stiprų atgarsį. Bręstantis menininkas rado analogiškų siekių, kurie paspartino jį traktuoti tikrovę laisvesniu, lyrišku ir poetiniu žvilgsniu. Jis praturtino savo paletę jautriais spalviniais niuansais, daug dėmesio skyrė drobės paviršiaus faktūrai.
1959m. surengtoje Jaunųjų dailininkų parodoje A. Stasiulevičiaus peizažai atkreipė visuomenės dėmesį ir sukėlė gyvas diskusijas. Smulkiais potepiais nutapyti kūrinia, turtingi niuansų, tarsi mozaikos skambėjo naujai ir netikėtai.
Tačiau impresionistinės tapybos metodas dailininkui buvo tik mokymosi pakopa. Dailininkas, atsiplėšęs nuo pažodinės tikrovės interpretacijos, ėmė kurti drobėje naują, savąją realybę. Jis naudojosi dailininko teisėmis apibendrinti ir išryškinti, kondensuoti ir perdėti formas, ir visa tai ne šiaip sau, o siekdamas stipresnės išraiškos.
Dailininko kūryboje susijungia tarsi skirtingi tikrovės reiškiniai ir vidiniai išgyvenimai, kuriuos jis, turėdamas turtingą plastinių priemonių arsenalą, sulydo į bendrą visumą, pats tapdamas savotišku demiurgu, tarpininkaujančiu tarp dangaus ir žemės.senoji Vilniaus architektūra ir šiuolaikinės dailės užduotys, emocinis kūrybos pradas ir intelektualus analitinis mąstymas, temperamentatinga tapysena ir griežtų horizontalių bei vertikalių konstrukcijos, asketiškas monochromizmas ir polinkis į stiprius spalvinius akcentus, - iš visų...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!