Gotikos menas Viduramžiais

Viduramžiais gyvavęs kitas iškilus stilius – gotika. Gotikos tėvynė – Prancūzija. Čia sukurti patys nuostabiausi gotikinio meno kūriniai. Iš Prancūzijos gotika pasklido po kitas V.Europos kultūriniam sluoksniui priklausiusias šalis. Šis menas gyvavo nuo XII iki XV a. Anksčiausiai, dar XV a. gotika išnyko Italijoje.
Gotikinio stiliaus pavadinimas kilęs iš Vokietijos teritorijoje gyvenusių gotų genčių pavadinimo, nors šios gentys su gotika nieko bendro neturėjo. Iš pradžių šis pavadinimas buvo vartojamas apibūdinti tam, kas barbariška, nežmogiška. Mūsų laikais gotikinis stilius laikomas vienu subtiliausių, nuostabiausių ir labai savitų stilių.
Šalia feodalų, valstiečių ir dvasininkų, gotikos laikais susiformavo miestiečių luomas. Jį sudarė daugiausia pirkliai ir amatininkai. Nauji miestai, judresnis gyvenimo būdas, prabangos vaikymasis turėjo įtakos ir menui, tačiau gotikinis menas glaudžiausiai siejosi su krikščionių bažnyčia.
Viduramžių architektūroje pagrindinis vaidmuo tenka bažnyčių statybai.didžiausi sunkumai kildavo keliant tvirtus, gaisrui atsparius pastatų karkasus. Romaniškųjų bažnyčių skliautai – sunkūs pasagiški ar kryžminiai. Juos išlaikyti įstengdavo tik masyvios vientisos sienos. Jose buvo negalima palikti didelių angų langams, todėl bažnyčios visuomet skendėjo tamsoje. Šį trūkumą stengėsi pašalinti gotikos laikais, dėl to reikėjo iš esmės keisti statybos principus.
Smailėjančios langų ir durų arkos išskyrė gotikinę bažnyčią iš jos pirmtakių. Bažnyčios buvo nebepanašios į tvirtoves kaip romanikos laikais. Jos lengvai grakščiais bokštais stiebiasi į dangų – tarsi būtų visai ne iš akmens. Vitražiniai langai užima tiek vietos, kad sienų tarytum nėra. Skliautus palaiko puskolonių apsupti stulpai. Viršuje puskolonės šakojasi į nerviūras. Jas mūrijo iš pjaustyto akmens arba figūrinių plytų. Ant nerviūrų gulė skliautai, kurie, priešingai negu romaniniai, buvo lengvesni ir siauresni. Tačiau skliautams ir nerviūroms reikėjo atramos, todėl išorinėje pusėje, prie sienų, buvo pristatomi stulpai – kontraforsai, o aukštai, tarp centrinės navos sienų ir kontraforsų, statomos palinkusios atraminės pusarkės – arkbutanai. Stulpai, nerviūros, kontraforsai ir arkbutanai sudarė ,,griaučius”, kurie galėjo stovėti patys savaime. Visas karkasas atrodė įtemptas tarsi lankas – romaninio sunkumo neliko nė ženklo. Visos...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!