A. Vaičiulaičio gyvenimas ir kūryba

Vilniaus “Sausio 13-osios” vidurinė mokykla REFERATAS Vaičiulaičio gyvenimo ir kūrybos apžvalga Romanas “Valentina” – supoetinta drama apie meilę Parašė Ieva Vilnius, 2007 Planas I. Nepriklausomos Lietuvos literatūra. II. Neoromantizmas: 1. Kas yra neoromantizmas: a) ko siekė neoromantikai; b) neoromantizmo bruožai; c) vienišo žmogaus vaizdavimas dūžtančių formų pasaulyje. 2. Antanas Vaičiulaitis: a) biografija; b) charakterio bruožai. 3. Kūrybos bruožai: a) kas būdinga A.Vaičiulaičio kūrybai; b) pagrindinės vertybės; c) estetinis pasigėrėjimas; d) novelės; e) proza; f) magiškasis realizmas. 4. Anatano Vaičiulaičio kūrybinis palikimas: a) “Vakaras sargo namelyje”; b) “Pelkių takas”; c) “Tavo veido šviesa”; d) “Valentina”. 5. “Valentina”: a) kas būdinga romanui; b) Valentinos ir An­tano situacija; c) simboliai; d) Antanas; e) Valentina. III. “Aviliai” VII skyrius Nepriklausomos Lietuvos literatūra Neprikalusomoje Lietuvojos valstybėje ėmė koncentruotis Kaune. Lietuviškų knygų leidyba ir vaidinimai dar buvo tęsiami okupuotame Vilniuje, tačiau Kaune 1920m. buvo įkurta visų meno rūšių kūrėjus jungiantiLietuvių meno draugija, kuri rūpinosi valstybės subsidijomis jos įsteigtiems operos ir dramos teatrams, dailės galerijai, meno mokyklai, literatūriniam žurnalui “Skaitymai”. Suvalstybinus meno įstaigas ši draugija iširo griaunama politinės nesantarvės. Tad meninės grupuotės natūraliai ėmė kurtis pagal estetines arba politines pažiūras. Tik 1932 m. įsikūrė politiškai neutrali lietuvių rašytojų draugija, kurios nariai buvo įvairių pažiūrų kūrėjai. Jos rūpesčiu 1935 m. įsteigta valstybinė literatūrinė premija, taip pat atskirų leidyklų bei miestų literatūrinės premijos. Lietuvių literatūra, įsijungusi nepriklausomybės laikais į Europos meninių srovių gyvenimą, per trumpą laiką obsorbavo būdingaiusius XX a. Meninės mąstysenos poslinkius ir modernias žanrines formas. Susitikimas su šiuolaikinėmis struktūromis pagreitino literatūros kitimo tempus, bet neišmušė jos iš vidinės logikos vėžių. Lietuvių literatūra, gyvavusi didelių socialinių ir politinių įtampų laike,iš esmes liko pagrįsta visuomenės atsakomybės patosu ir teigiama pasaulio sutvarkymo galimybe. Šio laikotarpio lietuvių literatūra, egzistavusi nacionalinio suverenumo sąlygomis, pasiekė tokį brandumą, žanrų ir stilių įvairovę, kad tapo atramine baze visai tolesnei lietuvių meninio žodžio raidai. Pagrindinės šio laikotarpio literatūros kryptys: • simbolizmas; • impresionizmas; • avangardizmas; • realizmas; • individualizmas; • neoromantizmas. Neoromantizmas Neoromantizmas - XIX a. pab.–XX a. pr. meno srovė. Siekė atgaivinti romantizmo estetikos principus ir išraiškos formas. Romantizmo bruožus derino su realizmo, simbolizmo, impresionizmo bruožais, tai modernia forma perkartojamas romantizmas. Neoromantizmui būdinga: • natūralios žmogaus prigimties, gaivališkumo priešpriešinimas pasaulio utilitarizmui; • emocingumas; • dramatizmas; • tautinis idealizmas; • šiuolaikiškumas; • romantizmo bruožų derinimas su realizmo, simbolizmo, impresionizmo bruožais; • ilgesys kažko kito - trokštamo ir nepasiekiamo - yra psichologinis neoromantizmo pamatas; • skatinimas keisti gyvenimą, aukotis dėl idealų; • siekimas atgaivinti romantizmo estetikos principus ir išraiškos formas; • grįžti prie tautos šaknų; • suprasti savo tautos dvasią; • sukurti savitą tautinį stilių; • savo tautos kultūrą išvesti į pasaulį; • sumoderninti kūrybos pasaulėvaizdį, todėl kreipė žvilgsnį į tai, kas nematoma (vidiniai išgyveni­mai, regėjimai, slapti patyrimai), į tai, kas nepasiekiama (visatos, kosmo­so gelmės) ir neišsprendžiama (tikėjimo, Dievo problematika); • dėmesys: a) gamtai; b) tautiniams motyvams; c) ryšiui su mitologija ir tautosaka. Vienišo žmogaus vaizdavimas dūžtančių formų pasaulyje - literatūroje būdinga visoms modernizmo atšakoms. Bruožai: • Vaizduojamas suskaldytas pasaulis, vienišas žmogus (žmogus nesijaučia saugus, tikras, nes viskas yra laikina, trapu, nepastovu, prie nieko negalima prisirišti, nes vėliau pasijusi vienišas), • Daug dėmesio skiriama žmogaus pasąmonei, instinktams (žmogus jaučiasi lyg suskilęs. Protas nėra visagalis. Kad vienišas žmogus suprastų pasaulį, naudojasi pasąmone, instinktais, intuicija, vidine prigimtimi. Bandoma paaiškinti, kodėl modernizmo žmogus yra vienišas, kuo jis kitoks (kitoks, nes jis nutolęs nuo gamtos, neturi tėvynės, jis kosmopolitas (beveik gerai jaučiasi visur), neturintis sentimentų, jam nesvarbūs ryšiai su gimine), • Ieškoma naujų formų (romanas tampa retrospektyvus, atsiranda naujadarai, miesto kultūra, paradoksalumas (netikėtos situacijos, gretinami nesugretinami dalykai). Kūriniuose svarbi forma, nes ji beprasmiškus dalykus gali pakeisti į prasmingus. Kūriniui reikia suteikti formą bei prasmę, kurie ir skiria meną nuo ne meno. • Modernizmo žmogus yra pasyvus, maištaujantis prieš save, aplinką, kuri jį tokį vienišą padarė, maištauja prieš tikrovę. • Manoma, kad reikia pakartoti tą patį, tik kitaip. • Atsiranda kraštutinumai, kičas (masinė, beskonė kultūra). Antanas Vaičiulaitis (1906–1992 m.) Slapyvardis: Augustas Raginis. Antanas Vaičiulaitis - vienas žymiausių nepriklausomos Lietuvos prozininkas, neoromantikas, modernios, bet kartu dvasiškai paprastos, elegantiškos prozos kūrėjas, estetas, eruditas, įžvalgus literatūros kritikas, talentingas vertėjas, poetas, redaktorius, diplomatas, vaikų knygų autorius. A.Vaičiulaitis gimė 1906 m. birželio 23 dieną Didžiųjų Šelviu kaime, netoli Vilkaviškio geležinkelio stoties. Rami Sūduvos lyguma ir per ją nuolat dundantys traukiniai – tai lyg koks gyvenimo sukurtas kontrastas, kurį norėdami galėtume prasmingai sieti su rašytojo asmenybe ir talento prigimtimi: tylus būdas, santūrus žodis, pastovus prisirišimas prie gimtųjų vietų, bet platesnių horizontų ilgesys, svetimų kultūrų pažinimo geismas. Rašytojo vaikystė ir iš dalies jaunyste prabėgo medžiais apaugusiame vienkiemyje, pasipuošusiame šimtamečiu ąžuolu, į kurį mažasis A. Vaičiulaitis jau tada kopdavo “po pasaulį pasižvalgyti”. Vaičiulaičiai turėjo aštuoniolika hektarų derlingos, bet sunkiai įdirbamos, molingos žemės ir augino gausią šeimą. Mažakalbis ir griežtas tėvas Tomas Vaičiulaitis buvo prasilavinęs žmogus: mokėjo skaityti, rašyti, kalbėjo rusiškai. Todėl namuose kartais atsirasdavo kokia knyga ar laikraštis. Rašyti A. Vaičiulaitį irgi pramokė tėvas. Motina, nors nebuvo išsilavinusi, dėl gyvesnio temperamento tapo šeimos dvasiniu vadovu. Mokslo poreikis Vaičiulaičių šeimoje ruseno visą laiką. A. Vaičiulaitis, kuris sėkmingai baigė po karo čia pat, prie geležinkelio stoties, įsteigtą mokyklą, pramoko vokiškai ir išlaikė egzaminus į antrąją Vilkaviškio “Žiburio” gimnazijos klasę, čia pradėjo rašyti poeziją. 1925 m. du jo eilėraščius Kazys Puida paskelbė žurnale „Krivulė“. Tėvai tikėjosi, kad sūnus taps kunigu, nes ir intravertiško charakterio berniukas savo elgesiu tokią viltį palaikė: nemėgo kompanijų, nelakstė po vakarėlius, visada atrodė susikaupęs, kartais padraugaudavo su klierikais. Tačiau toms tėvų viltims nebuvo lemta išsipildyti. Apsispręsti padėjo tai, kad paskutinėje klasėje Vaičiulaitis jau pasijuto esąs literatas. Tuometinėje Vilkaviškio gimnazijoje literatūrinės aspiracijos apskritai buvo gana gyvos. Moksleiviai leido šapirografuotus laikraštėlius, naudojosi turtinga draugijos biblioteka. O kadangi į šį sūnaus apsisprendimą tėvai pažiūrėjo taikiai, Vaičiulaitis pasuko Salomėjos Nėries keliu - 1927 m. įstojo į Kauno universiteto teologijos-filosofijos fakultetą, pagrindine studijų šaka pasirinkdamas lietuvių literatūrą, o šalutinėmis - prancūzų literatūrą, pedagogiką ir psichologiją. Pramokęs kalbas galėjo laisvai skaityti vokiškai, prancūziškai, angliškai. Dalyvavo “Šatrijos” būrelio veikloje, visus stebino apsiskaitymu. “Šatrijoje” buvo meno kuopos veiklos narys ir pirmininkas. Šatrijiečiai katalikišką dvasią siekė suderinti su modernumu, manė, kad tolerancija yra visuomenės pamatas. 1934 – 1935 m. baigęs universitetą dėstė Kauno jėzuitų gimnazijoje, bet mokytojo darbas netraukė. Studijų metais galutinai susiformavo A. Vaičiulaičio pasaulėžiūra. Tada subrendo jo estetinės pažiūros ir skoniai. Pasirodė pirmieji vertimai iš prancūzų kalbos, įgyti šiokie tokie redagavimo įgūdžiai. Vaičiulaitį kurti paskatino knygos, ypač Jono Balvočiaus-Geručio versta „Zoologija“, Alphonse’o Daudet „Laiškai iš mano malūno“ ir tėvo už parduotas žąsis nupirkta Homero „Odisėja“, su kuria nesiskyrė visą gyvenimą. Po kiek laiko jį pradėjo slėgti provinciška Kauno atmosfera, todėl jis išvyko į Paryžių. Prancūzijoje turėjo puikias galimybes susipažinti su kultūros laimėjimais, lankyti muziejus, koncertus, bendrauti su kūrėjais: Oskaru Milašiumi (A. Vaičiulaitis – vienas geriausių jo kūrybos vertėjų), Pauliu Claudeliu, François Mauriacu. Nauja europietiška kultūrinė terpė buvo itin palanki formuotis estetinėms A. Vaičiulaičio pažiūroms ir kūrybai. Pasak Alfonso Nykos-Niliūno, „Kuomet dauguma mūsų jaunesnės kartos beletristų tebeužsiiminėjo sentimentaliu gimtojo kaimo idealizavimu, toli gražu nepasiekdami nei Jono Biliūno, nei Krėvės, nei Vaižganto lygio, Vaičiulaitis nuosekliai ir sistemingai pasiekė Vakarų Europos rašytojo formatą, nepasiduodamas populiariai „grįžimo į kaimą“ idėjai (kuri iš esmės buvo nesąmoningas atsilikimo idealizavimas) ir savo kūryboje išlaikydamas lietuvišką charakterį“. 1936 – 1937 m. gilino studijas Grenoblio ir Sorbonos universitetuose, puikiai išmoko prancūziškai ir jautėsi toks drąsus, kad mėgino versti kai kuriuos lietuvių poetus (Salomėją Nėrį, Joną Aistį,Bernardą Brazdžionį) į prancūzų kalbą ir skelbti juos prancūzų spaudoje. Tai buvo vienas kūrybingiausių laikotarpių. 1936 metais buvo išleista apysaka ,,Mūsų mažoji sesuo”. Tais pačiais metais išleistas romanas ,,Valentina” yra apdovanotas ,,Sakalo premija”, kritinė studija ,,Natūralizmas ir lietuvių literatūra”, 1937metais kelionių įspūdžiai ,,Nuo Sirakūzų iki Šiaurės elnio”. 1940 m. grįžo į Lietuvą ir dirbo Eltoje (ELTA), dėstė Kauno universitete naujosios literatūros kursą. Tais pačiais metais išvyko dirbti į Lietuvos pasiuntinybę Italijoje(Lietuvos Ambasada Romoje). Istorinių permainų ir karo audros jis buvo atkirstas nuo gimtosios žemės, į kuria paviešėti pirmąsyk atvyko tiktai 1979 m.1940 m. gruodžio mėnesį persikelė į JAV. Nors savo biografija ir nebūdamas tipiškas išeivis, įsitraukė į pokario išeivių kultūrinę veiklą Amerikoje, ir tapo neatskiriama jos dalimi. Ketvirtajame dešimtmetyje Vaičiulaitis jau buvo gerai žinomas kaip prozininkas ir kritikas. Apie jį entuziastingai atsiliepė skirtingų pažiūrų ir skonių žmonės: Vaižgantas, Jonas Grinius, Petras Cvirka, Juozas Grušas. 1941 – 1945 m. dėstė lietuvių kalbą Marianapolio koledže , dirbo periodikoje. 1947 - 1951m. profesoriavo Skrantono universitete, dėstė prancūzų kalbą. 1948 m. jis vedė savo žmoną Jadvygą. A. Vaičiulaitis be galo mylėjo savo šeimą – dėmesingą ir energingą žmoną, tris dukras, septynis vaikaičius. 1950 – 1964 m. redagavo “Aidų” žurnalą. Nuo 1951m. perėjo dirbti į “Amerikos balsą” lietuviškąjį skyrių ir persikėlė gyventi į Vašingtoną, redagavo “Ateitį“, “Studentų žodį“, “Ameriką“. Gyveno Niujorke , vėliau Vašingtone. Išėjęs į pensiją , atsidėjo tik kūrybiniam darbui. Antanas Vaičiulaitis mirė 1992 liedos 22 d. Vašingtone, 1999 perlaidotas tėviškėje. Antano Vaičiulaičio charakterio bruožai A.Vaičiulaitis – rašytojas, turėjęs stiprią estetinę pa­gavą ir ją branginęs. Grožis, kylantis iš harmoningo kalbė­jimo, jam buvo svarbiau už mokymą, kritikavimą ar idėjų aukštinimą. Jis siekė kurti tarsi iš „nieko“ – jokių ypatingų atsitikimų, įvykių, tik gyvenimo tekėjimas, tik vasaros žydėjimas, o klostosi žmonių likimai, kyla svarbiausi klau­simai. A. Vaičiulaičiui nebeįdomu pasakoti taip, kaip pasa­kojo Žemaitė, - konkrečiai, su daugybe buities detalių. Jam reikia ne tik spalvų ir tonų, bet ir atspalvių, pustonių. Svarbu ir tai, kad vaizduojamas žmogus būtų gyvas, kad jo kalba būtų tikra, siekiama, kad nebūtų paniekintos krikščioniškosios vertybės, kad tekėtų gailestis, pulsuotų viltis, šviestų tikėjimas. Arba nors akimirkai visa sugrįžtų prieš amžinai užmingant. A.Vaičiulaičio charakterio bruožai: • ramus, • įsiklausantis, • tolerantiškas, • nelinkęs nei ko stebinti, nei ką neigti ar kritikuoti, Tai jungiančio, telkiančio žmogaus bruožai, kuriam svetimas kito neigimas, žeminimas. Jis tvirtai eina savo keliu, nekliudydamas kitų. Buvo suvalkietiško būdo: tvarkingas, pareigingas, korektiškas, savikritiškas, kuklus, šiek tiek asketiškas žmogus. Kūrybos bruožai Kaip ir kitiems neoromantikams, A.Vaičiulaičiui labiausiai rūpėjo žmogaus, ypač moters, dvasios pasaulis. Jo kūryba grindžiama idealistine pasaulėžiūra, gyvenimo reiškiniai vertinami krikščioniškosios etikos požiūriu. Jo supratimu, menininko užduotis – įsižiūrėti į būties gilumas, o ne eksperimentuoti. Jo kūryba rėmėsi tokiais principais: dvasia nugali materiją, žmogus ilgisi amžinybės, dieviškoji pasaulio harmonija neišardoma. Jokių “aukštų idėjų” jo kūriniuose nėra, jis vaizduoja žmogaus gyvenimą, tik jam rūpi ne socialinės problemos, ne buitis, o sudėtingesni dalykai. Jo vaizdavimo principas – žaismė, fabulos vyksmė išvedanti už realybės ribų, į fantazijos sritį. Tai ypatingai ryšku ten, kur vaizduojamas poetiškos prigimties herojus. Tai būdinga apsakymui “Kur bakūžė samanota”, “Tavo veido šviesa” ir ypač romano “Valentina” personažui – Antanui, stipriai pajutusiam meilės burtų jėgą. Gamta jo kūryboje iškyla kaip būties pastovumas, nesikeičianti istorijos pervartose, jį išgyvena ir turtingas, ir vargšas. Savo kūrinių herojus: kaimo senutes, miškakirčius, artojus, vaikus, vienuolius – A.Vaičiulaitis nepastebimai pastumia iš kasdieninių santykių į gamtą - į sniego pūgą, kruvinai degančius saulėlydžius, rudens lietų – į amžiną gamtos vyksmą, kur viešpatauja nesudrumsčiama harmonija. Pasaulio sandaros pamatuose nėra jokių prieštaravimų ir jokios grėsmės žmogaus egzistencijai. Visus konfliktus ir nelaimes išsigalvoja pats žmogus. Žmogaus socialinius veiksmus ir poelgius A.Vaičiulaitis stebi su atlaidžia šypsena, kaip laikinybę, kuriai neverta skirti per daug dėmesio. Antano Vaičiulaičio kūrybai būdinga: • taurus humanizmas, • subtilus psichologizmas, • nuolat kintantis pasakojimo ritmas, • pojūčių energijos prisodrinta vaizdinė plastika, • lyrinis frazės niuansavimas, • poetinio pasaulio grožis, • šviesos ir spalvų žaismas, • aiškiumas, • skaidrumas, • elegantiškas stilius, • meniškumas, • estetiškumas, • stiliaus sklandumas, • bendražmogiškos problemos, • universalumas, • lengvumas, • paslapties, likimo, nežinomybės momentai, • abstraktūs samprotavimai, • potekstė, • daug vietos skirta moters temai. Pagrindinės vertybės yra: • žmonių santykių idiliškumas, • poelgių spontaniškumas, • naivumas. Už lakoniško, paprasto aprašymo slepiasi sudėtingi daiktų ir reiškinių ryšiai. Pagrindinis Vaičiulaičio kūrybos bruožas ir yra orientacija į amžinus, pastovius dalykus, nuvalytus nuo laiko apnašų, išgrynintus ir patikrintus. Tai meilė, supratimas, užuojauta, tolerancija, tikėjimas geraisiais žmogaus pradais. Autorius nesidrovi juos ginti, nors kai kam jie gali atrodyti nusibodę ir pasenę. Tai pasakytina ir apie moralines , dvasines vertybes – meilę, supratingumą, užuojautą, toleranciją, tikėjimą geraisiais žmogaus pradais, ir apie patį rašymo būdą – aiškų, skaidrų, elegantiška stilių. Pastarajam rašytojas skiria ypač daug dėmesio: kūrinio meniškumas Vaičiulaičiui – pagrindinė sąlyga, duodanti teisę tam kūriniui funkcionuoti visuomenėje. Gal dėl to ne vienas vertintojas ir yra pabrėžęs , kad Vaičiulaitis pirmiausia – menininkas. Iš tiesų Jo tekste estetinį pasigėrėjimą kelia: • taisyklingas ir švarus sakinys, • prasminga metafora, • muzikalus pasakojimo ritmas, • išraiškingos detalės, • didelis autoriaus pastabumas, • psichologinė nuovoka, • graži spontaniškumo ir racionalumo dermė, pasireiškianti tiek kūrinio kompozicijoje, tiek bendroje meninio pasaulio sąrangoje. Tai sakytume, prancūziško gracingumo prozininkas. Tačiau Vaičiulaitis vis dėl to priklauso prie tų menininkų, kurie ne vien gražiai žaidžia žodžiu ir siekia estetinio įspūdžio. Jis nevengia tiesiogiai ir netiesiogiai išreikšti savo pažiūras į pasaulį ir nebijo prisiimti už ją atsakomybės. Jis nebėga į viliojančia reliatyvizmo ir nutylėjimo ūkanas, kuriomis ne taip sunku dangstyti minties tuštybę ir kurti iliuziją, kad esi išmintingesnis už kitus. Tiesa, paslapties, likimo, nežinomybės momentai Vaičiulaičio kūryboje irgi vaidina svarbų vaidmenį, dar net svarbesnį negu daugelio lietuvių prozininkų raštuose, bet autorius nesijaučia prieš juos sutrikęs. Jis tai laiko aukštesnės valios reiškimosi sfera. Transcendentinis pasaulis jo kūryboje egzistuoja tomis pačiomis teisėmis kaip žemiškasis. Dėl to ne taip retai tekste pasirodo ano pasaulio vardai – Viešpats, Dievas - turintys įvairiausias prasmes: nuo tradicinio liaudies kreipinio ar atsidūsėjimo iki kosminės ar mistinės galimybės, prie kurios šliejasi, į kurią veržiasi pasiklydusi ir išvargusi jo herojaus širdis. Pastaroji nuostata logiškai plaukia iš Vaičiulaičio krikščioniškos pasaulėžiūros, didelių simpatijų katalikiškajai ideologijai, iš ateitininkų doktrinų, su kuriomis jis nuo vaikystės susiejo savo gyvenimą. Novelės Pagrindinis Vaičiulaičio kūrybos žanras – novelė. Formuodamasis lietuvių novelistikos klestėjimo dešimtmečiu, rašytojas, žinoma, negalėjo išvengti bendros tendencijos. Be to, linkęs į santūrų ir tikslų žodį, savaime rinkosi tokį kūrybos tipą, kuris nereikalavo plataus epinio mosto. Kai kurias Vaičiulaičio noveles tiesiog galima priskirti klasikinei žanro atmainai, paremtai iškalbingu įvykiu ir netikėta atomazga. Bet kadangi rašytoją išorinis veiksmas domina mažiau negu herojų išgyvenimai ir nuotaikos, jis laisviau jaučiasi ir daugiau kūrybingumo parodo tuo atveju, kai nevaržo savęs klasikiniais kanonais. Vaičiulaičiui dažnai užtenka neryškių fabulos kontūrų, kad apie juos galėtų konstruoti įsimenančius vaizdus, savo prasmingumu prikaustančius skaitytojo dėmesį ne mažiau negu determinuotų įvykių seka. Ir vis dėl to jo noveles netikslu vadinti lyrinėmis ar besiužetinėmis, bent jau ta prasme, kaip esame įpratę vadinti palaidos kompozicijos refleksinius ir dienoraštinius pasakojimus, neturinčius aiškios pradžios ir pabaigos. Vaičiulaičio novelės: • vientisos, • užbaigtos, • “disciplinuotos”. Joms būdingos dalių proporcijos, epizodus sulydo koks nors leitmotyvinis vaizdas, žodis, nuotaika. Vaičiulaitis labai gerai jaučia kūrinio visumą, moka išankstinį modelį gražiai užmaskuoti, kad kūrinys sukeltų spontaniško kalbėjimo iliuziją. Vaičiulaičio novelių esmę sunku apibūdinti įprastomis literatūrinėmis kategorijomis. Pasakojimo natūralumas ir įvykių paprastumas yra lyg kokia nuožulni plokštuma, nuo kurios nušliaužia tyrinėtojo dėmesys, pripratęs kliūti už imponuojančių turinio ir formos dalykų. Vaičiulaitis – vienas tų retų rašytojų mūsų literatūroje, kurio išsilaisvinimas ir pasaulio kultūros pažinimas pasiekia tokį laipsnį, kai nebejauku žinojimą demonstruoti - aiškumas tampa pagrindine saviraiškos forma. Dauguma novelių daro stiprų ir malonų įspūdį, o kas jį sukelia, neįmanoma trumpai atsakyti, ne bent cituotum ir komentuotum ištisus epizodus, kuriuose ji nedaloma vienumą susilieja ryškūs vizualiniai paveikslai, ramus, bet iš vidaus sujaudintas kalbos tonas, na ir kažkoks tyras graudumas, sklindantis nežinia iš kur: gal iš lietuviškų lygumų, gal iš ilgesingos ir abejojančios sielos, o gal iš kosminių aukštybių. Prie to prisideda “vaičiulaitiška” sakinio melodija: neilgi, neįkyriai banguojantys sakiniai, kur žodžių grupės ir garsiai taip išsidėsto, kad būtų lengva skaityti ir dėmesys be reikalo nešokinėtų. Gal tuo ir pasireiškia teksto magija, neretai būdinga efektų nesivaikantiems menininkams, žinantiems, kad ,,greičiausiai pasensta nauji dalykai” (šią Andrė Gide’o nuomonę karą yra citavęs ir A. Vaičiulaitis). Matyt, A. Vaičiulaičio ,,magiškojo realizmo” terminas, nelabai apibrėžtas ir nelabai įpareigojantis, bet jungiantis du tolimus ar net priešingus momentus: • tai, kas paslaptinga, sunkiai suvokiama, • tai, kas tikra, akivaizdžiai matoma. Per natūralumą ir realumą eiti į paslapties gelmę, o iš paslapties gelmių tiesti rankas į konkretumą ir žemiškumą, prie kurio esi pririštas ir kuriame tau skirta reikštis, - ko gero ir bus esminis Vaičiulaičio nusiteikimas, kai jis imasi plunksnos ir ruošiasi bendrauti su nematomu adresatu – tikriausiu jo, ne itin komunikabilaus žmogaus, pašnekovu. Tas pašnekovas irgi turi pasijusti kasdieniškoje aplinkoje, tarp natūralių daiktų ir pažįstamo žmonių santykiavimo, bet jam reikia išsaugoti norą plėsti pažinimo ribas, suprasti, kas slypi už daiktų ir santykių, juk turi ten būti kokia gilesnė prasmė, jeigu žmogus jos geidžia ir ilgisi. Nevaržyti tikrovės išvadų varžtais, nesprausti jos į keletą bendriausių tiesų, o leisti jai pulsuoti jos pačios ritmu, tikint, kad ji turtingesnė už bet kokias mūsų interpretacijas – tokia yra Vaičiulaičio estetinė nuostata, o gal ir filosofinė pozicija. Užtat novelėse taip keblu rasti dominuojančias idėjas ir tematines koordinates, apie kurias galėtume grupuoti vaizdus , personažus, konfliktus, autoriaus mintis. Proza Prozos kūrinyje A. Vaičiulaitis iškart prabilo tvirtai surištu ir lengvai plaukiančiu sakiniu, kurį valdo išlavintas ritmo jutimas ir skaidraus formulavimo galia. ,,Kurčiame tylume girdėti, kaip kitoj miesto pusėj bažnyčios laikrodis iš lėto valandas skaito, kaip kregždės, aukštai pasikėlusios, suklinka, ir kaip pradeda niurzgėti prieš saulę užsnūdusios katės, kurias bemiegančias užklupo valkata šuva, liesas ir įdubusiais šonais.” Jau pirmuose A. Vaičiulaičio prozos kūrinėliuose pasigirdo ne dienoraštinės prozos subjektyvi ir aukšta gaida, pamėgta debiutuojančių autorių (K. Boruta, P. Cvirka), o ramus pasakojimo tonas, nebandantis nustebinti, sujaudinti, kažką įrodyti. Blaivaus mąstymo ir aiškaus regėjimo pradmenys, paveldėti iš tvirtų Suvalkijos ūkininkų aplinkos, reguliuoja lėtą vaizdų slinktį ir nesudrumsčiamą tvarką. Visi daiktai stovi savo vietose, jie negriūna ant žmogaus iš netikėtų kampų, o ir žmogus nepuola jų tvarkyti. Pasakotojui pirmiausiai rūpi įsižiūrėti į šitą nekintančią pasaulio ramybę, sutvertą Dievo rankų. Amžinybės momentas – A. Vaičiulaitis būtinai trokšta jį pajusti – nusileidžia ant žmogaus šventiška palaima. Tai ne gyvenimo baigmė, tuštuma, niekis, o galutinė pilnatvė, biblijinio rojaus idilė. Tai ramus įsitikinimas, kad dangaus vartai iš tiesų atsivers. A. Vaičiulaitis atsiplėšė nuo lietuvių socialinės prozos, paveiktos natūralizmo ir pozityvizmo srovių. Kasdienybės priežastingumas jo nevaržė; jo kūrinys dažniausiai išveda į pasakos erdvę. Jo vaizdavimo principas – ne logika grindžiamas realizmas, o žaismė, kai fabula pereina į fantazijos sritį ir vėl grįžta į psichologinį vyksmą, siūbuodama pasakojimą tarp novelės ir pasakos (“Apaštalų iškeliavimas”, “Rogės”). Tokiai žaismei reikėjo stilizuoto žodžio, pakylėto virš įprasto natūralumo. Ta žodžio poetika atėjo ne iš tautosakos, o iš kitų kultūros klodų – iš bažnytinės kultūros, iš “Postilių” – palyginimai, epitetai, sakinio ritmika. Tai labai ornamentuotas pasakojimas, kurio tikslas – sukurti giedrumo nuotaiką, bylojančią apie žmogaus santarvę su pasauliu ir savimi, įsigali pastoralinis ramybės santykis su visu tuo, kas yra. A. Vaičiulaičio kūryboje nėra teigiamų ir neigiamų personažų. Bet gerumas akcentuojamas kaip pagrindinė vertybė, atitinkanti gamtos harmoniją. Net pačių menkiausių žmonių – egoistų, piktų, kerštingų – sielose slypi gerumo pradmenys, kuriuos slopina nelemtos aplinkybės. Todėl daugelis novelių baigiasi gėrio pergale. Harmonijos dvasia jo kūriniuose įgauna idilės atspalvį. Tuo jis artimas prancūzų neokatalikybės literatūrai. Šis kuklus, tvarkingas, Dievo gausiai apdovanotas žmogus žinojo didžiąją paslaptį: tyliai kurti kur kas svarbiau ir prasmingiau negu garsiai aiškinti, kad kažką kuri ar sukūrei. Žinojo jis ir daugiau paslapčių. Vaičiulaitis taupė žodį ir gyvenime ir knygose. Jo kūryboje visada pasakyta daugiau negu pasakyta, visada tarp eilučių plyti erdvė, kurią skaitytojas užpildo savo patyrimu, vaizduote ir nuovoka. Rašytojas tiktai teisinga linkme nukreipia jo kuriamąsias ir intuicines temas. Jis mėgo bendrauti laiškais. Vienas rašytojas, su kuriuo jis bendravo laiškais buvo Albertas Zalatorius. Juos suvienijo vienas bendras mylimas bruožas – knygos. Magiškasis realizmas Magiškasis realizmas – terminas kurį A. Vaičiulaitis taikė savo kūrybai, iki šiol literatūros mokslininkams kelia neaiškumų. Apie tai, kad šio prozininko kūrybai „prilimpa“ daug terminų – „magiškasis realizmas“, „neorealizmas“, „estetizmas“, „neoromantizmas“, „impresionizmas“.Rašytojo kūrybai būdingas daugiaprasmiškumas, kuris byloja apie meninio teksto gelmę ir įvairių interpretacijų galimybes. Anatano Vaičiulaičio kūrybinis palikimas Bibliografija • 1931 m. į lietuvių k. išvertė O. Milašiaus “Poemas”. • 1932 m. “Vakaras sargo namely” – apsakymų rinkinys. • 1932 m. į lietuvių k. išvertė A. Maurois “Sielų svėriką”. • 1933 m. “Vidudienis kaimo smuklėj” - novelių rinkinys. • 1936 m. “Mūsų mažoji sesuo” – apysaka. • 1936 m. “Valentina” – romanas. • 1936 m. “Natūralizmas ir lietuvių literatūra” – studija. • 1936 m. į lietuvių k. išvertė F. Mauriaco “Jėzaus gyvenimą”. • 1937 m. “Nuo Sirakūzų lig Šiaurės elnio” - kelionės įspūdžiai. • 1939 m. “Pelkių takas” – novelių rinkinys. • 1939 m. į lietuvių k. išvertė F. Mauriaco “Gimdytoją” . • 1942 m. “Outline history of Lithuanian literature” – apybraiža (anglų k.). • 1943 m. “La Literatura, Guardian de la Nation” – apybraiža (ispanų k.). • 1947 m. “Kur bakužė samanota” - istorijos, pasakos. • 1949 m. “Italijos vaizdai” - kelionės įspūdžiai (už šią knygą gavo Lietuvių rašytojų draugijos premiją). • 1951 m. į lietuvių k. išvertė Nello Vian knygą “Šv. Antanas Paduvietis”. • 1955 m. “Pasakojimai” - rinktinės novelės. • 1957 m. “Auksinė kurpelė” - pasakų rinktinė. • 1965 m. “Noon at a country inn” - rinktinės novelės (anglų k.). • 1966 m. “Gluosnių daina” - padavimai. • 1970 m. “Apaštalų iškeliavimas”. • 1979 m. išleido O. Milašiaus kūrybos vertimų knygą ,,Septynios vienatvės”. • 1980 m. “Ir atlėkė volungė” - eilėraščių knyga. • 1986 m. “Vidurnaktis prie Šeimenos” - novelės ir apsakymai. • 1989 m. “Pasakos”. • 1989 m. “Tavo veido šviesa” - novelės, padavimai, romanas. • 1992 m. “Knygos ir žmonės” - straipsnių rinkinys. • 1996 m. “Popiežiaus paukštė” - rinktinės novelės (sudarė G.Viliūnas). Vakaras sargo namelyje 1932 m. pasirodė knyga “Vakaras sargo namelyje” . Tai pirmoji A.Vaičiulaičio knyga, kuri skirta vaikams (adresatas – sesers dukra Ijolė). Šis rinkinys tik iš dalies skirtas vaikams , nes savo turiniu jis prašoka tikslus , keliamus tradicinėms vaikiškoms knygoms. Autorius stilizuoja pasaulį ne pagal meninę konvenciją “aš esu vaikas”, o “aš esu buvęs vaikas”. Į viską žvelgia patyrusio žmogaus akys. Pelkių takas A. Vaičiulaičio apsakymų rinkinyje “Pelkių takas” nebuvo reikšmingesnių visuomeninių problemų, autorių domino išgyvenimo ar jausmo nuotrupos, neturinčios aiškesnių socialinės aplinkos, laiko ir vietos žymių. Kai kuriuose apsakymuose pavaizduoti ir dramatiškesni konfliktai, giliau analizuojamos veikėjų vidinės būsenos, gaivališki sąmonės procesai. Didelis dėmesys buvo skiriamas meninei detalei, pasakojimo stilizavimui, subtiliam peizažo piešiniui. Tavo veido šviesa “Tavo veido šviesa” – novelė apie būtiškuosius dalykus, nors rašytojas pasakoja apie senę, rodos, jokiu išskirtinumu nepasižyminčią moterį. A.Vaičiulaičio kūrinys – gražus savo stilistika ir žmogaus pasaulėjauta. Priklauso tarpukario neokatalikiškai srovei, kurią pats A.Vaičiulaitis įvardijo kaip “magiškąjį” arba ”estetinį” realizmą. Kūrinyje vyrauja išorinis, daiktiškas vaizdas, objektyvi vaizdavimo maniera, nuosekli siužeto slinktis – paskutinė senutės kelionė. Iškalbingas pavadinimas – nuoroda į problematiką, į intrigą. Pavadinimas, kaip ir pats tekstas, akcentuoja šviesą, kurią suvokiame metaforiškai – kaip vidinę, kaip dvasinę. Kūrinys nugludintas estetiškai, kupinas dramatizmo, perteikiantis esmingiausias būties tiesas, bet čia yra ir vilties, nes einama į mirtį tarsi į šviesą, atlikus savo žemiškąsias pareigas. A.Vaičiulaičiui rūpi žmogaus pasaulėvokos vertikalė – žmogaus prigimties, amžinybės ir Dievo klausimų ašis. Valentina Vaičiulaičio vienintelis romanas „Valentina“ buvo išleistas 1936m. Šis romanas laimėjo „Sakalo“ leidyklos premiją, tai vienas ryškiausių A. Vaičiulaičio kūrinių meilės tema, parašytų iki karo. “Valentina” - tai subtilios meilės istorija, amžina dviejų sielų tapatybė, atsiverianti idealumo ir poetiškumo sferoje, tai pasakojimas apie pirmosios meilės skleidimąsi, jos švytėjimą, liūdesį ir tragišką atomazgą. Romanui būdinga: • subtilus psichologizmas, • daug abstraktumo ir simbolių, • judri kompozicija, • pakilus, poetiškas žodis, kupinas meilės viskam, prie ko prisiliečiama, apgaubtas nerimo dėl visko, apie ką kalbama, • niuansuotos įvaizdžių bei motyvų variacijos, • tradiciją harmonizuojanti stilistinė žaismė. Motyvų daugialypumas romane kuria efektingą gelmės perspektyvą, tragiška atomazga susieta su daugeliu priežasčių ir galiausiai lieka nepaaiškinama. Romano prasmė ambivalentiška, teikianti kelias jo perskaitymo galimybes (bibliniu, romansiniu, psichologiniu, egzistencialistiniu ir kt. kodais). Romanas “Valentina” poetiškai atskleidžia pirmosios meilės patirtį ir tragišką atomazgą. Tarp mylimųjų iškyla ne tik socialiniai barjerai (Valentina privalo tekėti už turtingo inžinieriaus, gelbėdama tėviškę iš skolų), bet ir psichologinės kliūtys, amžinas vyro ir moters nesusikalbėjimo demonas. Maksimalistas poetas Antanas, remdamasis ne autentiška, bet iš knygų pasisemta patirtimi, nesugeba suprasti moters pasaulio, pasiduoda egoistiškoms ambicijoms, galiausiai pražudydamas Valentiną. Panašią istoriją iš tikrųjų galima atsekti autoriaus gyvenime, tačiau romanas šią nesudėtingą fabulą padaro universalią, paverčia himnu idealiai meilei, besitęsiančioje tik akimirką nuodėmingoje žemėje. Kūrinio tekstą persmelkia grožio pajauta – pagrindinė prizmė, per kurią žmogus stebi pasaulį ir suvokia save. Kūrinyje nėra ryškių įvykių grandinės, kuri betarpiškai liestų veikėjus ir būtų su jais susijusi , taip pat ir veikėjai neįtakoja romano įvykių eigos, tačiau čia visas dėmesys skiriamas jausminiam veikėjų santykiavimui su daugybe reiškinių iš karto. Išryškėja ypač gilus ir rafinuotas A. Vaičiulaičio žmogaus savojo “ aš “ pajautimas, į kurį, atrodo, sutelpa visas aplinkinis pasaulis. Siekdamas atskleisti intensyviai jaučiančio (mylinčio) žmogaus emocinio pasaulio kitimą, išorinės, žmogų supančios aplinkos poveikį jo vidinio pasaulio, jausmų kaitai, A. Vaičiulaitis romane akcentuoja akimirkos įspūdžio galią. Galėtume sakyti, jog čia jis artimas impresionistams. Impresionizmo stilistika čia ryški pasakojime. Intymus ir detalus gamtos išgyvenimo piešinys, tarytum būtų rašomas gamtoje. čia daug smulkių aprašymų, vos paliestų jį stebinčio žmogaus savijautos. Viskas teka, juda, kinta, viskas vyksta dabar, šią akimirką. Herojai tarsi neturi praeities, kaip K.Hamsuno herojai (“Panas”). Pasakojimas banguoja, jis primena vargonų muziką. . Ryški prancūzų meninės kultūros įtaka: • subtilus estetinis skonis, • sakinio paprastumas • skaidrumas, • grakštus lengvumas. Natūralūs dialogai ir tiksliai užfiksuotos realijos atsidūrė tarp santūriai metaforizuotų gamtovaizdžių, potekstėje slepiamo poetinio jausmo. Skaistus vasaros vidudienis – pagrindinė kūrinio melodinė linija. Ji atkartota, supoetina kiekvieną meilės jausmo virpesį: mylimosios veidas matomas pro lapus prasiskverbusių spindulių pluošte, kaip impresionistų paveiksle; mylimiesiems išsiskyrus, dangus apsiniaukia ir kyla audra. Susiliedama su gamtos pavidalais meilė tampa tiesiog begalinio grožio apraiška. Ji yra ne tik erotinis, bet ir estetinis išgyvenimas. Poetišku gamtos stebėjimu prasideda kone visi romano skyriai. Gamtos vaizdu užsklendžiama kiekviena psichologinio vyksmo atkarpa įgauna poetinio simboliškumo. Antanas, poetas, įeina į gamtą kaip į pasaulio visumą, ir gamtos išgyvenimas jam yra egzistenciškai svarbus, net dominuojantis. Romane nėra aiškiai apibrėžtos vietos ir laiko. Veiksmo vieta - Kirbynės bažnytkaimis - tai ne geografinė vieta, o tik literatūrinis fonas. Laikotarpio (diktatūrinio rėžimo laikai nepriklausomoje Lietuvoje) bruožai kūrinyje neanalizuojami. Šis atsitraukimas nuo konkrečios vietos ir apibrėžto laiko romane laikytini ne silpnybe, bet psichologinės tikrovės perkėlimu į idealesnę estetinę plotmę. Toji psichologinė tikrovė - pirmosios jaunuolių meilės išsiskleidimas ir jos žuvimas - ir yra tie elementai, dėl kurių "Valentina" nesensta. Romane A.Vaičiulaitis parodo jaunuolių vidaus pasaulio grožį, žavisi Lietuvos gamta. Realybė, gamta, žmonės A. Vaičiulaičio „Valentinoje“ api­brėžiami punktyriškai, prasmes tarsi nustumiant į gilumą. Visa, kas vyksta, neryšku, bet įspūdinga, nes kyla iš neaiškių, sunkiai nusakomų būties gelmių. Net liūdną žinią apie Valentinos mirtį skelbiantis varpas pasigirsta kaip balsas iš gelmių. Svarbiausia vyksta tada, kai išoriškai lyg ir nieko nevyksta. Dviejų vienas kitą mylinčių žmonių – Valentinos ir An­tano – situacija iš pirmo žvilgsnio yra paprasta, o iš tiesų sudėtinga, keliaplanė. Moteris ir vyras, išgyvenantys savo jausmų pavasarį, yra viena grandis begalinėje laiko grandi­nėje. Amžinybės šviesa krinta ant jų, apšviesdama skau­džiai ir ryškiai. Visa žmogaus kultūrinė patirtis yra juose – pirmiausia kaip bendros žmoniškumo idėjos. Antanas, važiuodamas į Kirbynę, išgyvena savo jausmą vienąkart matytai mergaitei būtent kaip idėją. Bet jis tuomet net negalėjo įsivaizduoti, kad vėliau ją beprotiškai pamils. Jau nuo pat pirmų pažinties dienų jie puikiai vienas su kitu sutarė. Antanui ji buvo tarsi saulė apniukusiam dangui. Tačiau Valentina į Antaną žiūrėjo kiek kitaip. Ji galėjo lengvai draugauti, kalbėti, bet nenorėjo, kad Antanas ją įsimylėtų. Tuo metu jos tėvai buvo labai įsiskolinę todėl kaip ir daugelį to meto šeimų Valentinai išrinko turtingą vyrą. Kol dar jos gyvenime nebuvo Antano, ji buvo susitaikiusi su ta padėtini ir ketino tekėti. Antanas sujaukė visas jos mintis. Pati to nenorėdama pamilo jį ir tada prasidėjo vargai. Įžeistas jaunikis Modestas dar norėjo atleisti jai ir viską pamiršti, o ji pasimetusi tarp tėvų ir Antano nusprendė stoti į vienuolyną. Tam prieštaravo Antanas. Vieną kartą, kai Valentina atėjo pas Antaną, nes turėjo pradėti stipriai lyti, šis buvo supykęs, nes ankščiau Valentina buvo palikus jį vieną ir nuėjus su Modestu. Jis negalėjo atleisti išdavystės, todėl šiurkščiai su ja kalbėjo. Valentina supratusi kad paguodos pas jį neras per lietų išlėkė, pasiėmė senelio valtį ir plaukė į vienuolyną, kuris buvo kitoj pusei ežero. Ji buvo labai nusilpusi. Atiduodama visas jėgas bandė pasiekti krantą, tačiau nepavyko. Ją leisgyvę ištraukė žvejai ir nunešė į vienuolyną. Ten ji mirė nuo išsekimo. Paskutinis vargonų akordas užgeso kartu su jos gyvybe. Romane persipina dvigubo tikėjimo ženklai bei simboliai: Valentina pamoja Antanui į tą pusę, kur jos namai - ten, už ežero, ir pradingsta snaudžiančioje vakaro tyloje: “ paskęsta rugių lauke” . Archaiškajame tikėjime rugiai, žiemkenčiai, kaip tvirčiausi ir ištvermingiausi kultūriniai augalai, siejami su Dievo sfera. Ši Antano vizija tampa tarsi iš pasąmonės gelmių vaizduotėn iškylanti Valentinos likimo nuojauta. Ypač svarbiu simboliu romane tampa ežeras, skiriąs Valentinos namus nuo miestelio, kuriame apsigyveno Antanas. Jo nuolat besikeičianti stichija - ne tik kliūtis. Ežeras sujungia juos, nes kaip tik ant ežero vieną švelnų vasaros vakarą, pilną žmonių balsų, lempų ir žvejų laivų, susitinka Antanas ir Valentina. To paties ežero audringi vandenys tampa likimu, kada juose apsiverčiaValentinos laivelis. Ežeras tarsi simbolizuoja jų meilę: veidrodinis paviršius gali žaisti baltais debesėliais saulėtą popietę, kada jiedu, plaukia, giedrai šnekučiuojasi apie niekniekius. O ežero gelmėse tūno likimas, tartum susipainiojusios žolės, panašios į jų susipynusius jausmus. Antanas Svarbiausias romano herojus - Antanas ypač jautrus kiekvienai jį supančios tikrovės detalei, kiekvienam savo nuotaikos niuansui. Net mažas jį supančios tikrovės pasikeitimas atsiliepia jo viduje, pažadina jausmą. Visą romaną tarsi “gaubia“ nuojauta. Daiktai ir reiškiniai slepia mistiškas prasmes, veikėjai tarsi gyvena simbolių pasaulyje, kur kiekviena dalelė juos supančios aplinkos ir jie patys tampa amžinybės atspindžiais. Antanas - rimtas darbštus vaikinas, draugiškos sielos, su visais stengėsi sutarti draugiškai. Į Kirbynę atvyko padėti senam ponui, kuris buvo ligos išvargintas ir negalėjo rašyti. Jis taip pat nenuspėjamas romantikas, visada mokėjo su Valentina kalbėti gražiai taktiškai. Jaunuolis bailus, bet kartu ir atkaklus. Jis stengiasi užkariauti Valentinos širdį, bet kartu ir nedrįsta prisipažinti, kad ją myli. Ir štai vieną katą jis pabučiavo mylimąją, bet ji atstūmė jį. Antanas jautėsi lyg būtų viską sugadinęs. Bet nenusileido, buvo per daug įkyrus, savanaudis. Tuo momentu jis negalvojo apie Valentinos skausmą, jam svarbiausia buvo jo pačio troškimai. Valentina Moteris romane graži, lyg ir tradicinė – iš sodybos, iš vienkiemio, to pagrindinio būties centro lietuviui. Bet tai kartu ir kultūros moteris – muzika, poezija jai pažįstama ir artima. Tradicinis kelias jai nebepriimtinas ir ji blaškosi tarp pareigos šeimai ir savo pasirinkimo. Vyro valios jutimas ją žeidžia ir verčia priešintis. Ji renkasi meilę, o ne pareigą, bet lygiateisę meilę. Rašytojas pabrėžia jausmo natūralumą, vaikišką naivumą, pakilumą. Valentina ne Veronika (A.Vienuolis). Ji žino, ką daro. Valentiną traukia mirtis, transcendentinės galios. Ji žiūri į žvaigždes ir galvoja apie mirtį, jaučia mistinį jos grožį, yra šaukiama sugrįžti, iš kur atėjo. Tas nežinomas galias atspindi vanduo (ežeras, lietus), net varpas skamba kaip iš gelmių. Vanduo čia nelyginant mituose reiškia pirmapradiškumą, todėl jis ir artimas moteriai, turinčiai galią duoti gyvybę. Sąsaja su rugiais ryški. Yra čia kažkoks paslaptingas ryšys, laukiama rugiapjūtės kaip lemtingo išrišimo. Valentina - graži, nerūpestinga mergaitė, kuri visai neseniai dar buvo mažytė, lakstė po sodžiaus pievas, skynė gėles ir džiaugėsi gyvenimu. Dabar ji jau užaugo. Jauna panelė kaimeliui suteikia gyvybės, ją visi pažįsta ir myli. Antanas sujaukė visas jos mintis, visą gražų, jau atrodo suplanuotą gyvenimą. Jos mintys susijaukia, ji pasimeta tarp savo jausmų, tampa uždaresnė. Labai kenčia, tačiau nežino kaip galėtų rasti išeitį iš susidariusios situacijos, todėl nusprendžia stoti į vienuolyną. Kiekviena bemiegė naktis vis labiau atsispindi jos veide. Jėgos vis senka, nuovargis didėja. Valentina mišta iš nuovargio, o gal dėl to kad Antanas kartą jai yra pasakęs, kad verčiau ją matys mirusią negu vienuolyne tarp vienuolių. “Laukimo dienos” VI skyrius Skyriaus pavadinimas “Laukimo dienos” tiksliai nusako vaizduojamo personažo gyvenimo situaciją, o epigrafas apibūdina tų keistų jį apėmusių jausmų būseną: jis ir čia, realioje erdvėje, savo kambarėly, ir nebe čia, o vizijos pasaulyje, pasaulio pirmapradžiame laike. Išvystame jį ankstyvo ryto valandą pabudusį, bet tarsi bijantį dienos triukšmo ir žmonių, išsiilgusį vienatvės, kad galėtų skrieti svajonėmis ten, kur veržiasi širdis. Rašytojas akcentuoja vieną supančios erdvės požymį – prieblandą. O juk ramybė, tyla ir prieblanda ir yra svajonės valanda, juo labiau, kad ir personažas tebėra “nejudrus ir aptingęs”, tarpinės būsenos: ir atsibudęs, ir dar ne, nors ir susivokia esąs vienas namuose. Ta mintis jį džiugina. Ji išsakyta retoriniu sakiniu. Poetiška personažo dvasia panyra į svaiginančią viziją, į kitą pasaulį, kurio, matyt, ilgisi. Jis jaučiasi taip, nelyginant “gulėtų begaliniam tyrlauky, tartum miręs, tačiau gyvas”. Tai būsena, kai atsiveria tai, kas įprastinėmis valandomis nematoma ir negirdima. Jis girdi “šiurkščios žolės šiurenimą”, tolsta nuo realybės ir panyra į sapną, tikrovės kontūrai išnyksta. Atsiveria keista, nepažįstama erdvė. Nors ji truputėlį baugina, bet ir traukia: “nei vyro, nei moteriškės, nei angies”. Tai pirmapradė Biblijos tuštuma iki pasaulio sukūrimo. Personažas, įveikęs baimę, eina į priekį kažkokio išankstinio žinojimo skatinamas, “jaučia netoliese pirmykštį džiaugsmą, nuogą ir skaistų”, “girdi tolybėje kažką šaukiant”. Jis negali to džiaugsmingo pirmapradiškumo pasiekti ir išgyvena kančią, nes širdis veržiasi ten. Rašytojas sukonkretina atsivėrusią erdvę, išryškina daiktų kontūrus ir perkelia į mitinius laikus. Personažas išvysta prie akmens priklaupusį stiprų ir sveiką, beveik nuogą žmogų iš kaušo lakinantį tigrą. Šalia numestas lankas ir strėlės, o tigras meilus kaip katė. Vyksta tarsi kokios kultūrinės apeigos arba tebeegzistuoja pirmykštė nesupriešinto pasaulio sandora. Ir personažas pajunta sandorą su pasauliu, kai vietoj ano klūpančio žmogaus išvysta save. Susitapatinęs su vizijos žmogumi, personažas išgyvena džiugią nuotaiką. Laikas išnyko. Vizija nuskraidino į pradžių pradžią, kur “visi daiktai stovėjo nauji”, “ir moterys”, “ir vyrai”, “ir balti jų kūdikiai” “buvo ką tik gimę”. Vizijos pasaulis šviesus, nuotaika skaidri, džiugi, o atsivėręs reginys iškilmingas: “visi jie ėjo procesija, iš lėto, giedodami”. Džiaugsmingas vizijos išgyvenimas sugrąžina vieną realybės detalę – mylimosios balsą, skaidrų, pažįstamą, keliantį į dangų. Vadinasi, ir giliausiuose pasąmonės kloduose glūdi pojūtis, kad meilė yra nelyginant Dievo dovana. Tai kulminacinis vizijos momentas. Į jį buvo vedama iš lėto. Juk ir prieš tai, “Viškose” Antanas buvo patyręs slaptą savo svajonę realybėje: šalia stovėjo Valentina, o jis Giesmių Giesmei skambant jau matė ją ir save iškilmingai žengiančius saulės nušviestu taku prie altoriaus. Vizija – pasąmonės klodų vaizdinys. Čia jis motyvuotas: Antanas yra vienas namuose, ankstyvo ryto brėkšma, laukimo dienos, meilės ilgesys. O juk Antanas – poetas, todėl vaizduotė jį gali perkelti į kitą laiką ir erdvę, kur realybė ir jos kriterijai nebeegzistuoja. A.Vaičiulaičio supratimu, pasaulio pirmapradiškume slypėjo nesudrumsta harmonija, jo sandaros pamatuose nėra jokio priešiškumo (žmogus lakina tigrą!), todėl jo vaizduojamas žmogus ilgisi to pirmapradiškumo, vizijose jį regi. Pasaulis, šaltas, kietas, žmogui per daug materialus, kad galėtų nuraminti kažko šviesaus išsiilgusią širdį. A.Vaičiulaičio vaizduojamas žmogus ilgisi vienovės su pasauliu, harmonijos. Jis išveda savo personažą į pasakos erdvę, į fantazijos sritį. O tokiam pasakojimui jau reikia ir ypatingos stilistikos – ir žodžio, ir sakinio. Tai į A.Vaičiulaičio kūrybą ateina iš Šventojo Rašto, iš kitos bažnytinės literatūros ar tautosakos. Tokio stiliaus tikslas – sukurti giedrą nuotaiką, liudijančią žmogaus santarvę su pasauliu ir savimi. Antanas tokią būseną išgyvena pamilęs, bet vizija nutolęs nuo realaus gyvenimo, kuris jam, studentui, nieko gero nežada. “Aviliai” VII skyrius Septintoji dalis “Aviliai” prasideda sakiniu “Už rugių augo laukinė obelis, viena tarp dirvų ir pievų, kresna ir šlamanti tamsžaliais lapeliais.” Ši obelis tarsi simbolizuoja pačią Valentiną, jos pasaulį, kuriame ji jaučiasi vieniša. Ji simbolizuoja tarsi tą ribą tarp Valytės ir išorinio pasaulių, nuo kurios ji jau “nepaklysianti ir neišsigąsianti kiškio.” Po šia obelim “stovėjo aną vakarą, grįždami iš kunigo Motiejaus, Antanas ir Valentina.” Jie kalbėjosi, ir ta vieta jiems abiem liko širdyje kaip pirmoji jų pasišnekučiavimo, pabendravimo toli nuo kitų akių vieta. Prie šios obels Valentina ištarė: “Tenai prie ežero - mūsų namai”, tuo tarsi pristatydama dar nelabai pažįstamam jaunuoliui savo tėviškę, tarsi kviesdama jį užeiti kurią dieną jos aplankyti. “Ir paskui ji nuėjo, ir vakaro tyla snaudė šitoj girių lygumoj, snaudė miežiuos ir žydinčiose bulvėse - tose nedrąsiose, niekeno neminimose taurelėse su geltonais taškasi viduryje.” Mes matome ir jaučiame puikiai autoriaus perteiktą taip mielą kiekvienai lietuvio širdžiai tikrą kaimo peizažą, tylią gamtą, kuri lyg dar labiau prityla ir pasineria į ramybę išejus Valentinai. Šiame sakinyje mes sutinkame miežius ir žydinčias bulves, kurių žiedai išradingai palyginti su taurelėmis. Šios žemės gėrybės - tai vėl simbolis, vaizduojantis tikrą lietuvišką kaimą, jo žmonių darbą. “Ir jinai nuėjo taku, paskendus rugių lauke - ir javai skyrėsi jai iš kelio ir linkčiojo.” Čia Antano poetiška siela mato jau visai kitą Valentiną - ne tą realią kaimo merginą, bet jo įsivaizduojamą meilę, kuriai Valentina suteikia tik kūnišką pavidalą. Ir šiai jo suidealizuotai dvasios meilei “javai skiriasi iš kelio ir linkčioja.” Jai neegzistuoja jokios kliūtys, kadangi, įsimylėjusio vaikino akimis žiūrint, jų ir negali būti. Ir tarsi pati gamta tai patirtina: “Pirmi debesėliai ją pasivijo, žaidė aplink ją ir buvo tokie linksmi.” Ir jos vienplaukė galva “buvo šviesi kaip ta nokstanti žiemkenčių jūra.” Vaičiulaitis visus palyginimus sieja su motule gamta, kaimo vaizdais, kadangi nėra gamtoje disharmonijos ir viskas yra gražu, idealu, kaip ir atrodo romano pagrindiniams veikėjams. Paskutiniais žoodžiais romano autorius tarsi patvirtina faktą, kad “jinai nuėjo…” Tačiau daugtaškis reiškia, kad dar ne viskas baigta, kad tai tik - laikinas išsiskyrimas, ką patvirtina ir stovintis bei besiklausantis mielų vakaro muzikos garsų Antanas, dar nenujaučiantis artėjančios tragiškos jų paskutinio susitikimo valandos. Santrauka Nepriklausomos Lietuvos literatūra Lietuvių literatūra, įsijungusi nepriklausomybės laikais į Europos meninių srovių gyvenimą, per trumpą laiką obsorbavo būdingaiusius XX a. Meninės mąstysenos poslinkius ir modernias žanrines formas. Susitikimas su šiuolaikinėmis struktūromis pagreitino literatūros kitimo tempus, bet neišmušė jos iš vidinės logikos vėžių. Lietuvių literatūra, gyvavusi didelių socialinių ir politinių įtampų laike,iš esmes liko pagrįsta visuomenės atsakomybės patosu ir teigiama pasaulio sutvarkymo galimybe. Šio laikotarpio lietuvių literatūra, egzistavusi nacionalinio suverenumo sąlygomis, pasiekė tokį brandumą, žanrų ir stilių įvairovę, kad tapo atramine baze visai tolesnei lietuvių meninio žodžio raidai. Pagrindinės šio laikotarpio literatūros kryptys: • simbolizmas; • impresionizmas; • avangardizmas; • realizmas; • individualizmas; • neoromantizmas. Neoromantizmas Neoromantizmas - XIX a. pab.–XX a. pr. meno srovė. Siekė atgaivinti romantizmo estetikos principus ir išraiškos formas. Romantizmo bruožus derino su realizmo, simbolizmo, impresionizmo bruožais, tai modernia forma perkartojamas romantizmas. Neoromantizmui būdinga: • natūralios žmogaus prigimties, gaivališkumo priešpriešinimas pasaulio utilitarizmui; • emocingumas; • dramatizmas; • tautinis idealizmas; • šiuolaikiškumas; • romantizmo bruožų derinimas su realizmo, simbolizmo, impresionizmo bruožais; • ilgesys kažko kito - trokštamo ir nepasiekiamo - yra psichologinis neoromantizmo pamatas; • skatinimas keisti gyvenimą, aukotis dėl idealų; • siekimas atgaivinti romantizmo estetikos principus ir išraiškos formas; • grįžti prie tautos šaknų; • suprasti savo tautos dvasią; • sukurti savitą tautinį stilių; • savo tautos kultūrą išvesti į pasaulį; • sumoderninti kūrybos pasaulėvaizdį, todėl kreipė žvilgsnį į tai, kas nematoma (vidiniai išgyveni­mai, regėjimai, slapti patyrimai), į tai, kas nepasiekiama (visatos, kosmo­so gelmės) ir neišsprendžiama (tikėjimo, Dievo problematika); • dėmesys: d) gamtai; e) tautiniams motyvams; f) ryšiui su mitologija ir tautosaka. Vienišo žmogaus vaizdavimas dūžtančių formų pasaulyje - literatūroje būdinga visoms modernizmo atšakoms. Bruožai: • Vaizduojamas suskaldytas pasaulis, vienišas žmogus (žmogus nesijaučia saugus, tikras, nes viskas yra laikina, trapu, nepastovu, prie nieko negalima prisirišti, nes vėliau pasijusi vienišas), • Daug dėmesio skiriama žmogaus pasąmonei, instinktams (žmogus jaučiasi lyg suskilęs. Protas nėra visagalis. Kad vienišas žmogus suprastų pasaulį, naudojasi pasąmone, instinktais, intuicija, vidine prigimtimi. Bandoma paaiškinti, kodėl modernizmo žmogus yra vienišas, kuo jis kitoks (kitoks, nes jis nutolęs nuo gamtos, neturi tėvynės, jis kosmopolitas (beveik gerai jaučiasi visur), neturintis sentimentų, jam nesvarbūs ryšiai su gimine), • Ieškoma naujų formų (romanas tampa retrospektyvus, atsiranda naujadarai, miesto kultūra, paradoksalumas (netikėtos situacijos, gretinami nesugretinami dalykai). Kūriniuose svarbi forma, nes ji beprasmiškus dalykus gali pakeisti į prasmingus. Kūriniui reikia suteikti formą bei prasmę, kurie ir skiria meną nuo ne meno. • Modernizmo žmogus yra pasyvus, maištaujantis prieš save, aplinką, kuri jį tokį vienišą padarė, maištauja prieš tikrovę. • Manoma, kad reikia pakartoti tą patį, tik kitaip. Atsiranda kraštutinumai, kičas (masinė, beskonė kultūra). Antanas Vaičiulaitis Slapyvardis: Augustas Raginis. Antanas Vaičiulaitis - vienas žymiausių nepriklausomos Lietuvos prozininkas, neoromantikas, modernios, bet kartu dvasiškai paprastos, elegantiškos prozos kūrėjas, estetas, eruditas, įžvalgus literatūros kritikas, talentingas vertėjas, poetas, redaktorius, diplomatas, vaikų knygų autorius. A.Vaičiulaitis gimė 1906 m. birželio 23 dieną Didžiųjų Šelviu kaime, netoli Vilkaviškio geležinkelio stoties. Rami Sūduvos lyguma ir per ją nuolat dundantys traukiniai – tai lyg koks gyvenimo sukurtas kontrastas, kurį norėdami galėtume prasmingai sieti su rašytojo asmenybe ir talento prigimtimi: tylus būdas, santūrus žodis, pastovus prisirišimas prie gimtųjų vietų, bet platesnių horizontų ilgesys, svetimų kultūrų pažinimo geismas. Rašytojo vaikystė ir iš dalies jaunyste prabėgo medžiais apaugusiame vienkiemyje, pasipuošusiame šimtamečiu ąžuolu, į kurį mažasis A. Vaičiulaitis jau tada kopdavo “po pasaulį pasižvalgyti”. Vaičiulaičiai turėjo aštuoniolika hektarų derlingos, bet sunkiai įdirbamos, molingos žemės ir augino gausią šeimą. Mažakalbis ir griežtas tėvas Tomas Vaičiulaitis buvo prasilavinęs žmogus: mokėjo skaityti, rašyti, kalbėjo rusiškai. Todėl namuose kartais atsirasdavo kokia knyga ar laikraštis. Rašyti A. Vaičiulaitį irgi pramokė tėvas. Motina, nors nebuvo išsilavinusi, dėl gyvesnio temperamento tapo šeimos dvasiniu vadovu. Antano Vaičiulaičio charakterio bruožai A.Vaičiulaitis – rašytojas, turėjęs stiprią estetinę pa­gavą ir ją branginęs. Grožis, kylantis iš harmoningo kalbė­jimo, jam buvo svarbiau už mokymą, kritikavimą ar idėjų aukštinimą. Jis siekė kurti tarsi iš „nieko“ – jokių ypatingų atsitikimų, įvykių, tik gyvenimo tekėjimas, tik vasaros žydėjimas, o klostosi žmonių likimai, kyla svarbiausi klau­simai. A. Vaičiulaičiui nebeįdomu pasakoti taip, kaip pasa­kojo Žemaitė, - konkrečiai, su daugybe buities detalių. Jam reikia ne tik spalvų ir tonų, bet ir atspalvių, pustonių. Svarbu ir tai, kad vaizduojamas žmogus būtų gyvas, kad jo kalba būtų tikra, siekiama, kad nebūtų paniekintos krikščioniškosios vertybės, kad tekėtų gailestis, pulsuotų viltis, šviestų tikėjimas. Arba nors akimirkai visa sugrįžtų prieš amžinai užmingant. A.Vaičiulaičio charakterio bruožai: • ramus, • įsiklausantis, • tolerantiškas, • nelinkęs nei ko stebinti, nei ką neigti ar kritikuoti, Tai jungiančio, telkiančio žmogaus bruožai, kuriam svetimas kito neigimas, žeminimas. Jis tvirtai eina savo keliu, nekliudydamas kitų. Buvo suvalkietiško būdo: tvarkingas, pareigingas, korektiškas, savikritiškas, kuklus, šiek tiek asketiškas žmogus. Kūrybos bruožai Kaip ir kitiems neoromantikams A.Vaičiulaičiui labiausiai rūpėjo žmogaus, ypač moters, dvasios pasaulis. Jo kūryba grindžiama idealistine pasaulėžiūra, gyvenimo reiškiniai vertinami krikščioniškosios etikos požiūriu. Jo supratimu, menininko užduotis – įsižiūrėti į būties gilumas, o ne eksperimentuoti. Jo kūryba rėmėsi tokiais principais: dvasia nugali materiją, žmogus ilgisi amžinybės, dieviškoji pasaulio harmonija neišardoma. Jokių “aukštų idėjų” jo kūriniuose nėra, jis vaizduoja žmogaus gyvenimą, tik jam rūpi ne socialinės problemos, ne buitis, o sudėtingesni dalykai. Gamta jo kūryboje iškyla kaip būties pastovumas, nesikeičianti istorijos pervartose, jį išgyvena ir turtingas, ir vargšas. Savo kūrinių herojus: kaimo senutes, miškakirčius, artojus, vaikus, vienuolius – A.Vaičiulaitis nepastebimai pastumia iš kasdieninių santykių į gamtą - į sniego pūgą, kruvinai degančius saulėlydžius, rudens lietų – į amžiną gamtos vyksmą, kur viešpatauja nesudrumsčiama harmonija. Pasaulio sandaros pamatuose nėra jokių prieštaravimų ir jokios grėsmės žmogaus egzistencijai. Visus konfliktus ir nelaimes išsigalvoja pats žmogus. Žmogaus socialinius veiksmus ir poelgius A.Vaičiulaitis stebi su atlaidžia šypsena, kaip laikinybę, kuriai neverta skirti per daug dėmesio. Antano Vaičiulaičio kūrybai būdinga: • taurus humanizmas, • subtilus psichologizmas, • nuolat kintantis pasakojimo ritmas, • pojūčių energijos prisodrinta vaizdinė plastika, • lyrinis frazės niuansavimas, • poetinio pasaulio grožis, • šviesos ir spalvų žaismas, • aiškiumas, • skaidrumas, • elegantiškas stilius, • meniškumas, • estetiškumas, • stiliaus sklandumas, • bendražmogiškos problemos, • universalumas, • lengvumas, • paslapties, likimo, nežinomybės momentai, • abstraktūs samprotavimai, • potekstė, • daug vietos skirta moters temai. Pagrindinės vertybės yra: • žmonių santykių idiliškumas, • poelgių spontaniškumas, • naivumas. Pagrindinis Vaičiulaičio kūrybos bruožas ir yra orientacija į amžinus, pastovius dalykus, nuvalytus nuo laiko apnašų, išgrynintus ir patikrintus. Tai meilė, supratimas, užuojauta, tolerancija, tikėjimas geraisiais žmogaus pradais. Autorius nesidrovi juos ginti, nors kai kam jie gali atrodyti nusibodę ir pasenę. Tai pasakytina ir apie moralines , dvasines vertybes – meilę, supratingumą, užuojautą, toleranciją, tikėjimą geraisiais žmogaus pradais, ir apie patį rašymo būdą – aiškų, skaidrų, elegantiška stilių. Pastarajam rašytojas skiria ypač daug dėmesio: kūrinio meniškumas Vaičiulaičiui – pagrindinė sąlyga, duodanti teisę tam kūriniui funkcionuoti visuomenėje. Gal dėl to ne vienas vertintojas ir yra pabrėžęs , kad Vaičiulaitis pirmiausia – menininkas. Iš tiesų Jo tekste estetinį pasigėrėjimą kelia: • taisyklingas ir švarus sakinys, • prasminga metafora, • muzikalus pasakojimo ritmas, • išraiškingos detalės, • didelis autoriaus pastabumas, • psichologinė nuovoka, • graži spontaniškumo ir racionalumo dermė, pasireiškianti tiek kūrinio kompozicijoje, tiek bendroje meninio pasaulio sąrangoje. Magiškasis realizmas Magiškasis realizmas – terminas kurį A. Vaičiulaitis taikė savo kūrybai, iki šiol literatūros mokslininkams kelia neaiškumų. Apie tai, kad šio prozininko kūrybai „prilimpa“ daug terminų – „magiškasis realizmas“, „neorealizmas“, „estetizmas“, „neoromantizmas“, „impresionizmas“.Rašytojo kūrybai būdingas daugiaprasmiškumas, kuris byloja apie meninio teksto gelmę ir įvairių interpretacijų galimybes. Valentina Vaičiulaičio vienintelis romanas „Valentina“ buvo išleistas 1936m. Šis romanas laimėjo „Sakalo“ leidyklos premiją, tai vienas ryškiausių A. Vaičiulaičio kūrinių meilės tema, parašytų iki karo. “Valentina” - tai subtilios meilės istorija, amžina dviejų sielų tapatybė, atsiverianti idealumo ir poetiškumo sferoje, tai pasakojimas apie pirmosios meilės skleidimąsi, jos švytėjimą, liūdesį ir tragišką atomazgą. Romanui būdinga: • subtilus psichologizmas, • daug abstraktumo ir simbolių, • judri kompozicija, • pakilus, poetiškas žodis, kupinas meilės viskam, prie ko prisiliečiama, apgaubtas nerimo dėl visko, apie ką kalbama, • niuansuotos įvaizdžių bei motyvų variacijos, • tradiciją harmonizuojanti stilistinė žaismė. Motyvų daugialypumas romane kuria efektingą gelmės perspektyvą, tragiška atomazga susieta su daugeliu priežasčių ir galiausiai lieka nepaaiškinama. Romano prasmė ambivalentiška, teikianti kelias jo perskaitymo galimybes (bibliniu, romansiniu, psichologiniu, egzistencialistiniu ir kt. kodais). Romanas “Valentina” poetiškai atskleidžia pirmosios meilės patirtį ir tragišką atomazgą. Tarp mylimųjų iškyla ne tik socialiniai barjerai (Valentina privalo tekėti už turtingo inžinieriaus, gelbėdama tėviškę iš skolų), bet ir psichologinės kliūtys, amžinas vyro ir moters nesusikalbėjimo demonas. Maksimalistas poetas Antanas, remdamasis ne autentiška, bet iš knygų pasisemta patirtimi, nesugeba suprasti moters pasaulio, pasiduoda egoistiškoms ambicijoms, galiausiai pražudydamas Valentiną. Panašią istoriją iš tikrųjų galima atsekti autoriaus gyvenime, tačiau romanas šią nesudėtingą fabulą padaro universalią, paverčia himnu idealiai meilei, besitęsiančioje tik akimirką nuodėmingoje žemėje. Kūrinio tekstą persmelkia grožio pajauta – pagrindinė prizmė, per kurią žmogus stebi pasaulį ir suvokia save. . Ryški prancūzų meninės kultūros įtaka: • subtilus estetinis skonis, • sakinio paprastumas • skaidrumas, • grakštus lengvumas. Poetišku gamtos stebėjimu prasideda kone visi romano skyriai. Gamtos vaizdu užsklendžiama kiekviena psichologinio vyksmo atkarpa įgauna poetinio simboliškumo. Antanas, poetas, įeina į gamtą kaip į pasaulio visumą, ir gamtos išgyvenimas jam yra egzistenciškai svarbus, net dominuojantis. Romane nėra aiškiai apibrėžtos vietos ir laiko. Veiksmo vieta - Kirbynės bažnytkaimis - tai ne geografinė vieta, o tik literatūrinis fonas. Laikotarpio (diktatūrinio rėžimo laikai nepriklausomoje Lietuvoje) bruožai kūrinyje neanalizuojami. Šis atsitraukimas nuo konkrečios vietos ir apibrėžto laiko romane laikytini ne silpnybe, bet psichologinės tikrovės perkėlimu į idealesnę estetinę plotmę. Toji psichologinė tikrovė - pirmosios jaunuolių meilės išsiskleidimas ir jos žuvimas - ir yra tie elementai, dėl kurių "Valentina" nesensta. Romane A.Vaičiulaitis parodo jaunuolių vidaus pasaulio grožį, žavisi Lietuvos gamta. Realybė, gamta, žmonės A. Vaičiulaičio „Valentinoje“ api­brėžiami punktyriškai, prasmes tarsi nustumiant į gilumą. Visa, kas vyksta, neryšku, bet įspūdinga, nes kyla iš neaiškių, sunkiai nusakomų būties gelmių. Net liūdną žinią apie Valentinos mirtį skelbiantis varpas pasigirsta kaip balsas iš gelmių. Svarbiausia vyksta tada, kai išoriškai lyg ir nieko nevyksta. Dviejų vienas kitą mylinčių žmonių – Valentinos ir An­tano – situacija iš pirmo žvilgsnio yra paprasta, o iš tiesų sudėtinga, keliaplanė. Moteris ir vyras, išgyvenantys savo jausmų pavasarį, yra viena grandis begalinėje laiko grandi­nėje. Amžinybės šviesa krinta ant jų, apšviesdama skau­džiai ir ryškiai. Visa žmogaus kultūrinė patirtis yra juose – pirmiausia kaip bendros žmoniškumo idėjos. Naudota literatūra 1. “Lietuvių literatūros istorija I” Vilnius, “Vaga”, 1979. 2. Aldona Mackevičienė “Lietuvių literatūra” Vilnius, “Gimtinė”, 1998. 3. Vytautas Kubilius “Literatūra istorijos lūžyje” Vilnius, “Diemedžio”, 1997. 4. Vytautas Kubilius “XX amžiaus literatūra”, Vilnius, “Alma litera”, 1996. 5. http://www.tekstai.lt/metai/200606/estetine.htm 6. http://www.booksfromlithuania.lt/index.php?page_id=4&action=info&BookID=78 7. http://www.lle.lt/FMPro?-db=lle2004.fp5&-format=detail.htm&-lay=straipsnis&-op=eq&ID=2433&-find= 8. http://www.kf.vu.lt/~public/2002/ab1/indre_m/antanas.html 9. http://www.booksfromlithuania.lt/index.php?page_id=3&action=info&WriterID=35 10. http://www.ipc.lt/wg/php/wg.php?zs=36&zn=10 11. http://www.tekstai.lt/metai/200607/kalndvas.htm 12. http://www.filosofija.ktu.lt/literatura/lt.php/raytoj_inynas/vaiiulaitis_antanas/1183

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!