A. Škėma „Balta drobulė“ analizė

A.Škėma: autobiografiniai bruožai: jo motina išėjo iš proto, 1941 m. partizanavo Kaune (laiškuose draugams rašė, kad jam pritrūko drąsos, todėl emigravo iš gimtinės – tinka drąsos temai), emigravęs į Ameriką Škėma dirbo keltuvininku.Škėmos kūrybai įtaką darė Šopenhauerio filosofija, jo pesimistinė pasaulėžiūra. (Keturiolikmetis Garšva prisikaitęs Šopenhauerio filosofijos bandė nusižudyti.). Pats autorius pripažino, kad jam nelabai sekėsi anglų kalba, todėl sunkiai sekėsi JAV. Kūrinys:Kraštutinė neurozinės sąmonės įtampa pereina į vidinio monologo fragmentus, kuriuos įrėmina detalizuotos aplinkos piešinys.Per tas 26 valandas poetas išgyvena 40 metų įvykius ir būsenas, išklaidžioja savo atminties labirintus, tarsi iš naujo perskaito jau užrašytus gyvenimo puslapius. Škėma vartoja mozaikinę pasakojimo techniką. Atskirais epizodais, sudėstytais nechronologine tvarka, vaizduojamas pagrindinio veikėjo gyvenimas Niujorke, jam bedirbant keltuvininku viešbutyje, mylintis su inžinieriaus žmona, neįstengiant kurti poezijos ir artėjant į išprotėjimą. Tarp šių epizodų įsiterpia protagonisto ankstesnio gyvenimo vaizdai: vaikystės škicai, pirmoji meilė, kūrybinio darbo sunkumai bolševikmečio ir Vokietijos stovyklų aplinkoj.  istorijos motto: eademsedaliter; aukščiau nei sąmoningas intelektas — sąmoninga ar nesąmoninga valia; kūnas yra valios produktas. Pavadinimas “Balta Drobulė”: Iš pradžių pavadinta „Keltuvas“, o tik vėliau „Balta drobulė“. Taip yra tiksliai apibūdinama bepročio vidinė būsena, atspindinti jo minčių ir veiksmų nenuoseklumą, chaotiškumą, išryškinanti Antano Garšvos gyvenimo tuštumą, juk balta drobulė naudojama suvynioti lavonus. Taigi pavadinimas – tai užuomina į pagrindinio veikėjo nuotaiką ir jausmus, kurie labai svarbūs norint įsigilinti į Antano Škėmos romaną. Veikėjo minčių nepastovumas ir chaotiškumas vis labiau leidžia daryti prielaidą, kad Antanas Garšva – beprotis. Juk skaitytojas negirdi pašnekovo, o tai ženklas, rodantis meninės Antano asmenybės degradaciją, gilią depresiją ir beprotybę. Antanas Garšva–nuo jaunystės neurastenikas. Paveldi šizofreniją iš mamos. Talentingas, meniškos sielos poetas, kuris savo charakteriu, žmogiškosios esmės suvokimu labai artimas pačiam A. Škėmai. Trys meilės taškai: Jonė, Žėnia, Elena.A.Škėmos žmogus grumiasi su meilės, blogio ir gėrio, mirties ir amžinybės problemomis, bet šią kovą pralaimi – tragiškasis herojus, pasmerktas mirti. Jis - žinomas lietuvių poetas, emigravęs į JAV ir dirbantis liftininku, kurio vardas ir pavardė tik 87 numeris. Liftas viso Antano gyvenimo Amerikos didmiestyje simbolis. Šiame gyvenime nereikia mąstyti, nereikia kurti - reikia dirbti.Pasaulis gniuždo Antaną ir morališkai, ir fiziškai. Motinos išprotėjimas, liga, Simučio teroras ir priverstinė emigracija - aplinkos smūgiai, smarkai paveikę Garšvą, privedę prie išprotėjimo. Didelę įtaką turi ir „šinšiliškas”(šinšilos, gyvenančios narvuose viešbutyje) gyvenimas išeivijoje, kur nereikalaujama galvoti, o tik nuolankiai dirbti. Tėvas: statė dramas, grojo smuiku. Jo aštrus profilis atitiko genijaus paveikslą. Jaunas kai buvo, nelabai turtingas – mito sūriu ir vynuogėmis, bet vis tiek rengdavosi ir elgdavosi elegantiškai. Statė dramas, norėjo būti miestelyje žinomas. Kai motina pasisuka protas, jis prieš ją naudoja smurtą. Tėvas miršta nuo pūslės vėžio, ir ilgai kankinosi, nes širdis stipri. Turėjo meilužę. Motina buvo bajoriškos kilmės, o šis – nekilmingas. Tai kai rasdavo progą, jis iš motinos pasidergdavo, nes žinodavo, kad jis – nekilmingas. Motina: bajoriškos kilmės. Ji buvo meniškos sielos, garšvai mažam sakydavo eilėraščius įvairiomis kalbomis. Ji turėjo mylimąjį, bet su juo išsiskyrė, nes turėjo su tėvu vaiką – garšvą. Šeima. Dėl tėvo meilužės jai pasireiškia jautresnė psichika. Šizofrenija. Kai jai pasisuka protas, Garšva su tėvu jai sako kad vyksta atostogų į Palangą, bet iš tikro ją nuveža į psichiatrijos ligoninę, iš kurios ji nebegrįžta. Motinos nusivylimo žvilgsnis lieką visam gyvenimui įrėžis širdyje. VAIKYSTĖ: jo tėvai buvo gimnazijos mokytojai. Jį palikdavo vieną vaiką namuose. Belaukiant pasitelkdavo vaizduotę. Jis žaisdavo su nuo sienos nukritusiais tinko gabaliukais. Stebėdavo šviesos spinduliukus. Mama vakarais skaidydavo pasakas, mokydavo istorijos. Tuos veikejus kai sededavo namie juos isivaizudodavao susiliedavo tikrove ir vaaizduote.Žodis Zoori – tyla, kuri vėliau reiškia Garšvos priepolius (pats taip vadina).zoori-kai tikrasis pasaulis nusibosdavo.samoneje busdavo zoori, kritinesi situacijose tarp savomes netekimo isdykdavo zoori.vaikas rupindavosi pats savimi. Tevai juo nesirupino, jau vaikysteje pradejo formuotis dvylipumas. Is vienos puses labai lauke gritanciu tevu,jiem grizus jis nusivilia kad jie nesirupins juo. Tevas musa motina, nes ji sirgo progresuojancia liga, Garsva nuolat jaucia kaltes jausma antanukas ja apgavo ir isveze i psichiatrine ligonine. Vaziuodamas traukiniu uzsinori vysniu ,jas gaves jis apziurineja ir jau lyg ir nezinia ar nori. Bandė nusižudyti: garšva – gimnazistas, prisiskaitęs Šopenhauso filosofijos. Garšvą įveikė du kolaborantai: Schopenhaueris ir akiniuotasis valdininkas su hemoroidiniu humoru: „ar nenusižudysi?“ Antanas Garšva patikėjo jais ir vieną rudenio šeštadienį, grįždamas iš gimnazijos, užsuko į krautuvėlę Lukšio gatvėje. Jis pareikalavo virvės. Antanas Garšva bandė nusižudyti Pajiesy:„Mano mirtis trijų metrų ilgio“, suformulavo mintį ir nutarė, kad tai bus paskutinis įrašas išminčių sąsiuvinyje. Jo paties sugalvotas.„Mirtis dieviška”. Aš esu garbingesnis už MucijųScevolą. Vieni niekai apdeginti ranką. Aš esu vienintelis stoikų pasekėjas Kauno berniukų gimnazijoje. Tuojau aš mirsiu, nes šitaip tegaliu pasipriešinti Schopenhauerio valiai“. Mažvydo interpretacija: Mažvydas ragino pamiršti visas mitines būtybes: Kaukus, Žemėpačius ir Lauksargus. Garšva save tapatina su Kauku – nekrikštyta mirusio vaiko dvasia, kuri neranda sau vietos(arba žmogaus statuso nepasikusi būtybė). Garšva kaip ta dvasia neranda sau vietos nei tėvynėje, nei svetur. Garšvos žodžiai: „Imkit mane ir marinkit, ir tatai marindami permanykiet“ skaitytoją turėtų priversti susimąstyti apie poetą. Tik tada, kai pamatome iš lėto mirštantį poetą Garšvą, mes galime suprasti, ką jis išgyvena. „B.M.T. Brodway line. Ekspresas sustoja. Antanas Garšva išeina į peroną. Šešios iki keturių popiet. Jis žingsniuoja apytuščiu peronu.“ - taip prasideda romano, poeto Antano Garšvos paskutinė sąmoningo gyvenimo diena. Kitą rytą Garšvos sąmonę užlies nesulaikomas beprotybės potvynis, ir pradėtas rašyti eilėraštis taip ir liks nebaigtas. Belaukdamas Elenos Garšva stebi aplinką. Jo širdis nepastebi grožio: “Drėgna buvo lauke. Vėsoka.” Jo siela uždara kaip “gretimo namo langinės”. Žvilgsnis šokinėja kaip tikro bepročio: Antanas žvelgia tai į artimą namą, tai į tolimąjį liejyklos kaminą.Jis ir jo tėvas gyvena Aukštosios Panemunės vasarnamy. Tėvas statydavo dramas, grodavo su smuiku Antano NKVD sumušimas: Antanas buvo partizanas. Jis rašę eilėraščius. Jį aplanko Simutis ir Zuika (iš NKVD), nes pagal juos, poetas gali būti pavojingas rusų propagandai. Jie duoda 2 savaites Garšvai parašyti gražų eilėraštį apie Staliną. Po 2 sav. grįžę, Antaną sumuša Simutis (kiek kvailokas, klauso Zuikos žodžio). Zuika protingas. Garšvai tada paleido vidurius. Jį paliko. Poto mirė tėvas, o amatininkai iš namo išsikraustė. Garšva liko vienas. Tada pas jį apsigyveno prostitutėŽėnia ir juo rūpindavosi. Ji atidarė „biznį“ (patalpas naudojo prostitucijai). Pas ja apsigyveno dar dvi blondinės, storokos merginos. Kviesdavosi pas save vokiečių kompaniją. Jiems Garšvą apibūdino kaip protingą beprotį, nes palei jas jis buvo rusų muštas plaktuku kol sudurnėjo, bet jis galėjo rašyti tad jis protingas. Garšvos kolegos jį bandė gelbėti, bet jiems nepavykdavo. Kai viena iš merginų pavogė vokiečių auksinį laikrodį, jas ir Ženia pasodino į kalėjimą, o Garšvą kolegos išvežė į ligoninę. Kai į Lietuvą vėl grįžta bolševikai, Garšva bėga į Vokietiją. Simbolizmas kūrinyje, ir ką jis reiškia: 1)Pastraipos pradžioje pastebime įgrisusią kasdienybę: “ir Antanas Garšva tęsia ritualą”. Kadangi tai pirmasis paragrafo sakinys, jis ypač ryškiai pabrėžia tą monotonišką kasdienybę ir pristato tolimesnę kūrinio temą. 2)Pasikartojantys žodžiai: “prašau”, “dėkui”, “mygtuką”, “kyla” įrėmina Antaną Garšvą pastovioje erdvėje. Minėti žodžiai tarsi menamojo monologo ištraukos, kurios atspindi veikėjo kančią, parodo, kad vienišumas yra didžiausia Antano nelaimė, vedanti jį tragiškos baigties link. 3)Aukštų skaičiai: “1,2,3,4,5,6,7,8,9,10” – tai matematika, kuri yra supriešinama su kūrybinga lyrinio subjekto asmenybe. Pastarasis sugretinimas tiksliai nutapo svetimą ir nemalonią Antano Garšvos erdvę. 4)Uniforma: “Antanas Garšva tiesia ranką balta pirštine”, ji patalpina veikėją į dar siauresnę erdvę negu keltuvo dėžutė, padaro jį nereikšminga ir pilka didelio viešbučio grandimi, kuri amžinai yra neįdomi ir griežtai apibrėžta. 5)Monotoniška funkcija: “up ir down, up ir doown”. Šie žodžiai atspindi svetimą aplinką ne vien dėl to, kad jie kartojasi, bet ir todėl, kad jie pasakyti anglų kalba. Taip išryškinamas Antano Garšvos begalinis vienišumas, nelaisvės jausmas. 6)Dar pabrėžiamas darbo beprasmiškumas, kuris sulyginamas su Sizifo darbu: “Nauji dievai čia perkėlė Sizifą. Šie dievai humaniškesni. Akmuo neteko žemės traukos.” Manyčiau, tokiu būdu autorius norėjo atskleisti Antano Garšvos negatyvų požiūrį į savo darbą. Tačiau skaitytojas pastebi ir šiokią tokią ironiją 7)Ironija: nepaisant savo kančios, sugeba plačiai šypsotis: “ir jo dantys sublizga”. Šis poelgis atspindi tipišką Amerikos žmonių bendravimo būdą, jie niekada neatskleidžia, ką iš tikrųjų jaučia ar galvoja, nes tai atskleistų jų silpnybes. Būtent dėl šito amerikietiško papročio kenčia Antanas Garšva. Iš to galime daryti išvadą, kad jis pasidavė standartiniam amerikietiško gyvenimo modeliui, tačiau prie jo neįstengė pritapti. Tai ir yra visa romano problematika ir Antano Garšvos tragizmas. 8)“Europiečiai skaito knygas” įrodo, kad Antanas Garšva buvo kitoks – menininkas, turintis individualią asmenybę. Pirmasis nualpimas: „išnyko laikas“. Grįžus sąmonei Antanas kliedi: “Mačiau juos. Van Gogho batai. Man buvo pikta”. Tuoj pat pasidomi, kaip jis atrodė apalpęs ir tartum romantikas lygina save su venecišku dožu, mirusiu nuo meilės ligos, su nukautu žvėrim “mėlyno kraujo klane”. Šis klanas gilus, jame lemta poetui paskęsti. Jam iš burnos bėgo putos. Elena siūlo kviesti gydytoją, bet Garšvai daktaras nereikalingas: jis juk – beprotis. Ir mintys toliau liejasi srautu… “Trisdešimt aštuoni chalatai”, uždaros langinės “ir plevėsuojanti ugnis”. Garšvai buvo be galo gėda, kad jis nualpo prie Elenos. Kaip ji turi elgtis, jei myli beprotį? Kiek vėliau Garšva nenori įsileisti Elenos į namus, nes jam be galo gėda, dėl nualpimo prie jos. TRYS MOTERYS A. Garšvos gyvenime: JONĖ: Simbolizuoja jaunystę, tad jos mirtis – jaunystės praradimas. Antanui tada 19lika, o Jonė 8-okė. Antanas dėl jos susipažįsta su gyvenimo malonumais(ją pirmą syk išprievartauja(ligos požymis – agresija) prie geležinkelio), išmoksta apgaudinėti, meluoti, sužino apie savo psichinę ligą, dėl kurios atsisako vesti Jonę.Jonė lieka kaip moters idealas ir jaunystės prisiminimas. Ją jis apgaudinėjo, bet vis norėjo vesti. Žėnia: prostitutė. Antanas ją naudojo seksui, bet manė, kad seksas gali pereiti prie tikrų jausmų, tad nustojo. Kai jį sumušo Simutis su Zuika, jis tapo protingu bepročiu, ir juo rūpinosi Žėnia. Vadino katinuku. Jo namų patalpas naudojo prostitutės darbui. ELENA:Tryliktoji dalis pradedama pokalbiu tarp Garšvos ir Elenos. Elena norėtų išvykti į Vilnių, pakeisti aplinką, (vėl) dirbti. Ji galvoja apie ateitį. O Antanas neturi ateities. Gyvendamas šia diena jis kovoja su vienišumo ir meilės, mirties ir amžinybės problemomis. Antanas sutrikęs, kalba trumpai: “Tu – – –”, “Ir?”, “Tu jį paliktum?”. Pagrindinis romano herojus trokšta meilės, bijo netekti savo mylimosios “Atleisk. Suprask.”, “Ateik, aš lauksiu.” Jam nesmagu, kad viename kambaryje sėdi moterisir beprotis. Tas beprotiškumas jau darosi ir paprasta akimi pastebimas: įsirėžusios poakių raukšlės, nusvirę lūpų kampai, drebantys pirštai. Garšva liečia savo veidą tais drebančiais pirštais. Jam baisu pačiam savęs. Garšvai reikia atsisakyti Elenos dėl to, kad jis –beprotis. Be to, jo poetiškai sielai nereikalinga šeimyniška ramybė. Kiek vėliau jis net galvoja, kad jam nereikia Elenos, ir kad ji tik maišysis jam rašyti eilėraščius. Jis tęsia pokalbį apie būtį: “Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau. Bijau mirti, ryju tabletes. Viskas vardan mirti.” Antanas Garšva visiškai nesigėdo savo baimės mirčiai, ją pripažįsta.Garšva nenori būti dabartyje, todėl grįžta į praeitį ir prisimena savo mylimąją Eleną. Ji jam kaip karalienė, kuriai nori padovanoti korneolio žiedą ir užmirštą vagonąQueens aikštėje. Iš konteksto žinome, kad Elena yra paprasta ištekėjusi moteris, bet Garšvos širdyje ji užima ypatingą vietą. DRAUGAS STENLIS: Garšva nesutinka bendradarbiauti su sovietiniu saugumu, todėl nukenčia. Jis lieka nesuprastas ir DP pabėgėlių stovykloje. Antano nesupranta ar neįvertina ir bendradarbiai Amerikos liftininkai. Tik Stenlis, kurį irgi kamuoja beprasmis gyvenimas ir noras nusižudyti, sugeba įsigilinti į Antano išgyvenimus. Tuomet Stenlis nuo tilo šoka į upę ir nusižudo KAMBARIOKAS VAIDILIONIS: garabina idealizmą, „brangujį Dievą“, skirtingai nei Garšva(jis garbina tik literatūrą). Jie dažnai pykdavosi. Būti „moraliu“, anot Garšvos — apsimesti, meluoti, bet Vaidilionio eiles „spausdina, skaito, deklamuoja. Ir sako. Aš palaikau viltį gyventi.“ Garšva teigia, kad tai „rasinis lietuvių kilnumas“. Anot Vaidilionio, Garšvos poezija niekam tikusi, nieks neskaito. Vaidilionis eiliuoja „klasiškai“, o A.G. pažino stovyklos jaunuolių poeziją: „Jie tiki poezija. Jų eilėraščiuose aš suradau ir meilę savo kraštui.“ Garšva: „Čia tu esi saugus ir gauni atlyginimą. Tai nepadoru.“. „Tave jau užmiršo“, - teigė Vaidilionis. „Tu esi paranoikas. Tavo vieta beprotnamy.“ PABAIGA:Sūnus nesugebėjo tapti žymiu poetu.Garšva bučiuoja Eleną. Jis ją labai myli. „Esu 87-asis žmogėnukas aštuoniamilijoniniame newYorke.“. Prasideda priepuolis.Rudas žmogus lifte yra mirties simbolis.Dabar Garšva labai nori gyventi: nori, kad jį išgelbėtų Dievas. Eis į vienuolyną, bus kitoks…Gelbėkit! Antanas Garšva unkščia. Jis rėkia. Ir kumščiais daužo sienas. Garšva išprotėjo: jis jau rojuje, kur gėlėtas linoleumas, mėlyni kalnai, žydi gėlės ir didelės plaštakės tingiai mojuoja sparnais vėduoklėmis. Jam vėsu ir gera. Savizudybes epizodas. a.šopenhauerio pesimistines perskaitytos knygos ideja gyvenimas-blogis jaunatviškas mirties troškimas kai gyvenima dar neišbandytas akiniuotas bibliotekos valdininkas kartą paklausė pastebėjas kad jis tiek dayg skait žopenhauerio nesugalvos nusižudyti? „ar nenusižudysi?“ Vienatvė,viešinumas, meilės trūkumas. Vienas gyvena kaune. Sliagia buitis 1priepuolis Studijos universitete, studijuoja literatura. Pirmasis priepuolis jam einant laisvės alėja kaune, staiga asidaro bloga ir pradeda tamsėti akyse. Susirųpinęs nueina pas gydytoją, nes visą gyvenimą bijojo ,kad paveldės mamos psciinią ligą. Nuėjęs pas gydytoją išgirsta neurastenijos diagnozia ir jam teigia,kad liga kontroliuojama vaistas, gyventi galima, tačiau nepatartina turėti šeimos-moterų nes jos kentės.(garsšvos tėvų pavyzdys, muštynes,pykčiai,barniai dėl ligos) Lošia biliarda, Ruselio užudymas. 1941m birzelio sukilimas.pačiumpa akmeni ir juo sudaužo jam galvą. Neturėjo pasirinkimo, nes arba jį nužudytų arba jis būtų nužudytas.jo pareiga buvo saugoti nemuną, kad juo nieks negalėtų persikelti.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!