A. Mickevičiaus poema "Ponas Tadas"

„PONAS TADAS” „Ponas Tadas” – paskutinis didelis Adomo Mickevičiaus kūrinys, parašytas emigracijoje. Poema turi ilgesnį pavadinimą – „Ponas Ta­das arba Paskutinis antpuolis Lietuvoje” – ir paaiškinančią paantraš­tę – „Bajorų nuotykiai iš 1811 ir 1812 metų dvylikoje eiliuotų knygų”. Tai epinis pasakojimas apie istorinės Lietuvos bajorus ir valstiečius: apie seną dvarą, herojinius bajorų žygius ir juokingus nutikimus, dramatiškas paslaptis ir paviršines gyvenimo intrigas. Poemą išvertė Vincas Mykolaitis-Putinas ir Justinas Marcinkevi­čius. Putinas yra tiksliai pastebėjęs „Pono Tado” savitumą ir skirtu­mą nuo kitų poeto kūrinių: „Epinis romumas, vaizdų plastiškumas, žmonių pavidalų bei charakterių ryškumas, giedros, nuotaikingos poezijos paprastumas – štai šio paskutiniojo Mickevičiaus šedevro būdingiausi bruožai. Savo kūrybinėje raidoje juo poetas priartėja prie realistinės kūrybos krypties. Jame nėra tokios jausmus kurstančios ugnies, kaip ankstyvesniuose romantiniuose veikaluose, užtat yra gyvenimiškos teisybės ir išminties”. „Vėlinės” yra ryškus romantiz­mo kūrinys, o „Ponas Tadas” – daugiau realistinis, aprašomasis. „Ponas Tadas” rašytas iš tėvynės ilgesio, iš noro kūryba grįžti į gimtąsias vietas. Mickevičius yra sakęs, kad rašy­damas gyvenąs Lietuvoje, „giriose, smuklėse, su šlėkta, su žydais”. Jis viską atsiminė, regėjo, girdėjo, mintimis grįžda­mas į gimtąsias Naugarduko apylinkes, tarsi susitikdamas su savo tėvų kaimynais, Napoleono žygio į Rusiją išvaka­rėse svajojančiais pasinaudoti istorijos suteikta galimybe ir atkurti Lietuvos ir Lenkijos – Abiejų Tautų – Respubliką. Poemos pradžia ypatinga. Tai prisiminimo sukelta vi­zija, regėjimas, sujaudinto balso preliudija, meilės ir pagarbos tėvynei išreiškimas, jungiantis šlovinimo ir nuolankumo intonacijas: Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą! Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato, Kas jau tavęs neteko. Nūn tave vaizduoju Aš, ilgesy grožiu sujaudintas tavuoju. Pradžioje keli vietos ypatingumo – šventumo akcentai: minimas Vilnius su Aušros vartais ir stebuklingu Dievo Motinos paveikslu, lietuviško vardo miestas Naugardukas su pilimi, Nemunas, banguo­jantis per kalvas, lankas. Atkreipkime dėmesį, koks artimas Mickevičius turėjo būti Mairo­niui, kai šis vaizdavo gimtinę: „Ten, kur Nemunas banguoja / Tarp kalnų, lankų” („Mano gimtinė”) arba kai ieškojo gimtinės vaizdinio konkretumo ir minėjo tuos pačius žvangučius („Kur bėga Šešupė”). Siužetinis pasakojimas pradedamas tokiu vietos ir laiko nusa­kymu: Vidur tokių laukų kadaise prie upelio, Beržiniam gojuje, stovėjo ant kalnelio Bajoro senas dvaras. Tokia pat pradžios kompozicija yra ir Šatrijos Raganos „Sename dva­re”: pirma jausminga įžanga, o paskui kitos intonacijos pasakojimas apie seną dvarų, kaip ir sodybą (valstietiškoji kultūros dalis), veikusį Lietuvos istoriją, meną, žmonių likimus. Į gerai tvarkomą, rūpestingai prižiūrimą seną dvarą – Soplicynę – pas seną viengungį dėdę iš mokslų grįžta ponaitis Tadas (vardą gavęs Tado Kosciuškos, 1831 metų sukilimo vado, garbei). Dvaro gyvenimas vaizduojamas idiliškai: visur žiūrima tvarkos, laikomasi gamtos ir Dievo įstatymų. Grįžęs jaunasis ponaitis pastebi permainas dvare, pamato darže gražią mergaitę Zosę, kuri krinta jam į širdį. Dėdė, Tado globėjas, turi savo planų, nori, „Kad Tadas vestų žmo­ną , / Kad ūkį perimtų ir kaime įsikurtų / Ir įpėdiniu liktų jo sukrautų turtų”. Ponia Telimena, vystanti gražuolė, gundo jaunąjį Tadą. Taip palengva pinamos svarbiausios siužeto gijos – Soplicų ir Horeškų nesantaikos, Tado ir Zosės meilės, paslaptinga vienuolio Robako, kaip paaiškėja – Tado tėvo, istorijos. Pasakojami įvairūs praeities įvykiai, nutikimai. Margame ir sekti įdomiame pasako­jime apie bajorų gyvenimą (medžiok­lių, pokylių, ginčų, antpuolių, meilių, teismų scenos) neišleidžiama iš akių svarbiausia- tėvynės likimo – te­ma. Jei Napoleonas pultų Rusiją, atsirastų viltis: „Jei Vytis dar kovon sukeltų Žemaitiją, / Jei tūkstantis bent rankų stvertų kalaviją…”. Poema baigiama senovine bajorų puota. Tadas susižieduoja su Zose, nu­sprendžia paleisti į laisvę savo dvaro baudžiauninkus. Meniniais vaizdais perteikiamas senojo gyvenimo gyvy­bingas sūkurys, tarsi paties gyvenimo šventas ritmas, kuriame dalyvauja ir daiktai (senas servizas, pasikeičiantis pagal metų laikų spalvas). Poemos pasakotojas tarsi savotiš­kas gyvenimo sakmės sekėjas. Jis žino ir persako kitiems tai, ką yra girdėjęs: „Ir aš tenai buvau, tą midų, vyną gėriau, / O ką girdėjau – tą į šias knygas sudėjau”. Paskutinė poemos dalis – „Epilogas” – kitokios nuotaikos: jame grįžtama į kitą tikrovę („Ką dar gali Paryžiuj prisi­minti…”), paryškinamas kontrastas tarp romantinių prisiminimų ir realybės. Poemos įvykius perkerta poetiniai grįžimai į Lietuvos istoriją; gamta ir istorija vaizduojamos susipynusios: Tie medžiai kunigaikščių Lietuvą dar mena! Baltvyžy, Paneriuos ir šiandien jie šiurena. Miškai, kurių ūksmė ir šlamesys ramino Vytenį, Mindaugą ir didį Gediminą, Kai šis, medžioklėj taurą Paneriuos nudėjęs, Ant kalno, degant laužui, prietemoj ilsėjos Ir senojo Lizdeikos klausės padavimų, Liūliuojamas Vilnelės ir Neries ošimo. Mickevičius leidžiasi į priešistorinį laiką. Į laiką, apie kurį kalba padavimai, mitai (apie Vilniaus įkūrimą). Primenamas ir Dionizo Poškos Baublys. Mickevičius išsako ypatingą žavėjimąsi, pagarbą medžiams, asmeninį ryšį su jais kaip likimo broliais: „Gimtiniai ma­no medžiai! Jeigu Dievas duotų, / Kad laimė grįžt Tėvynėn man nepavėluotų, / Ar būtų lemta man jus vėl tenai išvysti, / Jus, prie kurių prabėgo mano kūdikystė?” Frazė „Ir aš esu tiek daug saviems miškams skolingas!” atskleidžia Mickevičiaus pasaulėjautą, jos arti­mumą lietuvių gamtojautai, persmelkiančiai literatūrą iki pat XX a. paskutinių dešimtmečių. Visoje Mickevičiaus kūryboje svarbus kraštovaizdis. Poetas kuria apibendrintus gamtos vaizdus, kurie suvokiami kaip konkre­taus krašto vaizdai. Gyvendamas toli nuo Lietuvos, jos kraštovaizdį poetas mintyse regėjo kaip prarastąjį rojų. Gamtos spalvos išlieka romantinės – medžiai turi atmintį („Tie medžiai kunigaikščių Lietuvą dar mena”), žemė – paslapčių, kurias išgirsti gali tik ypatingą klausą turintis žmogus, pavyzdžiui, medžiotojas, laisvasis šaulys, klajoklis: „Jis kaip raganius žemę kalbina ir klausia, / Ir ji garsų daugybę kuž­da jam į ausį”. Svarbiausi kraštovaizdžio akcentai – miškai ir vandenys. Giria yra paslaptis, giria slepia gyvenimo mįslę. Girios ir jūros, svarbiųjų ro­mantizmo įvaizdžių, interpretacija Mickevičius atvėrė ir filosofinę paviršiau s ir gelmės san­tykio problemą. Kas Lietuvos girias lig pat gelmių ištyrė, Kur klaikūs tankumynai prieblandoje svyri? Žvejys tinklus tik jūros pakrašty padriekia, Medžiotojas girias tiktai iš krašto siekia, Tik jų paviršių, garsą, išvaizdą pažįsta, Bet jųjų paslapčių pasiekti neišdrįsta. Mickevičiaus poema „Ponas Tadas” apima plačią XVIII a. pab.-XIX a. pr. senosios Lietuvos bajorijos gyvenimo panoramą, perteikia to laiko papročius, mąstymo būdą, garbės, orumo, įsipareigojimo valstybingumui sampratą. Mickevičius talentingai sujungia abu gy­venimo ratus: aukštąjį (valstybė, idealai) ir žemąjį (kasdienybė, papročiai). Siužetinis pasakojimas apie įvykius ir nutikimus suderi­namas su pakiliais ir paslaptingais gamtos aprašymais. Visą XIX a. lietuviai mėgo ir skaitė „Poną Tadą”. Poema neabe­jotinai padarė poveikį literatūrai lietuvių kalba, į ją, ypač į gamtos vaizdus, buvo įsiskaitęs „Anykščių šilelio” autorius Antanas Bara­nauskas.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!