A. Marčėnas "Rugpjūčio žvaigždės"

Aidas Marčėnas - XX a. pabaigos lietuvių poetas, kūryboje jungiantis įvairių literatūrinių srovių bruožus. Jam artimas egzistencializmas. Eilėraščių temos - žmogaus buvimo prasmė, poeto savasties supratimas, kultūros, kalbos gyvybė. Tai rodo net eilėraščių pavadinimai: „Egzistencinis", „*** ką čia dabar veikiu?" Nesvetimas ir siurrealizmas. Poetas stengiasi atsieti kūrybą nuo kanonų, tradicijos gniaužtų. E. Klimaitė teigia: „kryžiuojasi sacrum ir profanum, pinasi absurdiškumo ir sakralumo jungtys". Bene artimiausia A.Marčėno kūryba postmodernistams. Jo tekstai intertekstualūs, primena žaismą. Viename iš poeto eilėraščių „Rugpjūčio Žvaigždės" taip pat atpažįstama literatūrinių srovių sintezė.
„Rugpjūčio žvaigždės" tarsi atkartoja pirmtakų (simbolistų, romantikų) tradicijas. Jau pa­vadinimas primena S.Nėries kūrybą. Žvaigždė, tobulumo įvaizdis, įsižiebia naktį - mistifikuotą, slėpinių pilną, romantikų poetų taip mėgta. Rugpjūtis - nuoroda į laiką. Vasaros naktis taip pat dvelkia romantika. Atpažįstame ir kitus romantizmo įvaizdžius: žvaigždynai, mėnuo, rūkas, žvaigždžių lietus, mėnesienos vėjas. Lyrinis subjektas kreipia žvilgsnį į aukštumas: „Pažiūrėjau į žvaigždynus". Tai aliuzija į simbolistų idealus, tačiau visiškai tapatinti su simbolizmu nega­lima. Marčeniškos žvaigždės, mėnesienos vėjai, aukštumos neturi užkoduoto simbolio. Tai tik įvaizdžiai, kurie kuria gana banalią (kliše tapusią) situaciją: eilėraščio žmogus (poetas) žvelgia į rugpjūčio žvaigždes. Akivaizdu, jog sekant romantikų ir simbolistų poezijos tradicijomis, tiki­masi pažįstamam turiniui suteikti naujų prasmių.
Eilėraštyje būtent ir keliama kūrybos originalumo, kūrėjo misijos, jo vietos pasaulyje prob­lema. Užsimenama apie dainiaus Orfėjo, pirmojo poeto, mitą (antikinis kontekstas). Dievai Orfėją ir jo poezijos apžavėtus žvėris išaukštino, priėmė į dangų ir pavertė zodiako žvaigždynais. Eilėraštyje situacija kita. Įkyrus lindimas į dausas įkyrėjo net dievams: „manimi turbūt pasibodėjo". Pastebime lyrinio subjekto ironiją. Jis sako: „įkalinę danguj". Tai nepagarbu, o žodis „žvėryną" nuskamba net labai proziškai. Taigi, lyrinis subjektas nesiekia būti pripažintas dievų. Jis svarsto, aiškinasi kūrybos atsinaujinimo galimybes.
Antrame, trečiame posmuose toliau plėtojama poezijos originalumo tema. Vaizduojamas laiko sąstingis: „akimirksnis daugiau nei metai truko". Net mėnuo piešiamas įsipainiojęs rugpjūčio rūke: „Įstrigo mėnuo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!