A. Kamiu "Svetimas"

Romane vaizduojamas visuomenėje susvetimėjas žmogus – Merso. Jau pirmieji romano sakiniai (“Šiandien mirė mama. O gal ir vakar, nežinau”) 1 yra tapę absurdo ir ironiškos situacijos sinonimais o herojus Merso – literatūriniu archetipu. 2Tai skamba tarsi akibrokštas visuomenei, o jam išsakyta mintis nuostabos nesukelia. Nors išskirtiniu savęs niekada nelaikė. Jam tai įprasta, pasakyti mylinčiai merginai, kad jos nemyli, o paprašytas būti draugu atsako : “kad man vis tiek…”.3 Veikėjas neaiškina savo pasakymu, žmonės jį vertina vadovaudamiesi visuotinai priimtinomis elgesio normomis. Jis priima pasaulį tokį, koks jis yra, neklausia kodėl? Žinodamas, kad į tai niekada neras atsakymo. Veikėjas net gi po motinos mirties, jau kitą dieną tarsi nieko nebūtų įvykę gyvena įprastą jam gyvenimą, retkarčiais pagalvodamas kaip elgsis jo viršininkas, ką jam reiks atsakyti. Tai sudaro apatiško žmogaus įvaizdį. Bet kuris kitas žmogus dar ilgai gėdėtų motinos, artimiausio žmogau. O jo tai nesukrečia. Veikėjui buvo svarbu pamatyti motina paskutinį kartą, tačiau nenorėjo atidengti karsto, gal tiesiog įsitikinimo, kad mamos nebėra jam užteko, ar tiesiog mamai atsidurūs senelių namuose jos nebeliko Merso gyvenime. Visos laidotuvės jam tarsi buvo kankinimasis karštyje. Tačiau prieš lemtinga šuvį jis vėl pajuto tą pačią karščio banga. Tai gal visdėlto ta diena reiškė kažkokį lūžį veikėjo gyvenime? Romane pasakojama ir meilės istorija, tik kažin ar būtų galima ją taip pavadinti. Kaip pats Merso prisipažįsta nemylys Mari: „<...>kad tai visai nieko nereiškia, bet man atrodo, kad nemyliu“ 4Tačiau jau antrojoje romano dalyje, prisipažįsta, kad ji jam reikalinga, kad būtent jos veidą norėjo pamatyti šaltose kalėjimo sienose. Merso nori vesti Mari, tačiau iškyla paradoksas, kaip galima vesti nemylima žmogų, veikėjas vis delto pajaučiau norą turėti šeimą, tai galėtų būti nuoroda į tai, kad jis norėtų būti normalus visuomenės narys, o nebe vienišas, užsidarę keistuolis. Tai galėtų įrodyti ir sutikimas rašyti laišką Reimono meilužei, Merso norėjo jam įtikti, stengėsi parašyti laišką, kaip norėjo Reimonas. Ar gi apatiškam žmogui būtu tai svarbu? Turėti draugą, šeimą? Romane vaizduojamas žmogus dažnai pasako, ar padaro tai ko nereikėtų, nederėtų. Dažnai tai būna susiję su aplinkos veiksniais. Kūrinyje dažnai minimas karštis, kaip pagrindinis veiksnys lėmės vienokį arba kitokį Merso poelgį ar išsakytą frazę. Vėliau veikėjas išsako abejonė dėl to veiksmo ar žodžio, bet ilgai neigraužia, tiesiog taip atsitiko ir nieko nepakeisi. Kai antrojoje dalyje Merso jau vaizduojamas kalėjime, kaip pats prisipažįsta greitai pripratęs naujoje aplinkoje, nors daugumai tai būtų ištisus metus trukęs procesas. Tai vėl įrodo šios asmenybės apatiškumą pasauliui arba tiesiog greitą susitaikymą su likimu ir pasauliu, ir nekeliamą egzistencinių klausimų, kurį keltų kiekvienas žmogus-kodėl? Per teismo procesą išryškėja žmonių požiuris į Merso, vieniems tai pasislykštėjimą keliantis, kitiems, žurnalistams, tai puikus straipsnis, dar kitiems tai kartą sutiktas žmogus, kuris šiek tiek keistai elgėsi, bet nieko blogo nepadarė. Tačiau veikėją gerai pažįstamiems žmonėms: Mari, Reimonui, Salaminui, Selestui, Masonui, tai artimas žmogus. Selestui tai geras draugas, daugelį metų pas jį pusryčiavęs, pietavęs, vakarieniavęs. Selestas Merso jau gerai pažįsta. Reimonui, tai nesenai surastas draugas, kuris padarė tai, nuo ko jį išgelbėjo. Galbūt kai kurie iš šių artimų Merso žmonių, ji iš tikro pažino, jo keistoką ir uždarą asmenybę, o kai kurie galbūt dar tik norėjo pažinti. Kūrinyje išryškėja dvi visuomenės, kurios nepriima Merso. Pirmoji visuomenė tai pensionas, kuriame gyveno ir mirė veikėjo motina. Vėliau ši sąvoka išsiplečia-visuomenę įkūnija teismas ir teisėjai, kurie jį teisia ne tiek dėl žmogžudystės, kiek dėl elgesio normų nesilaikymą. Visi visuomenės nariai tų normų laikosi, o Merso išdrįsta jų nepaisyti. Tos visuomenės nuosprendis skaitytojui nesuprantamas: nors veikėjas ir nužudo, tačiau nužudytasis pirmas išsitraukia peilį, Merso buvo iškankintas karščio. Tai tarsi turėtų būti lengvinamosios apalinkybės, tačiau plačiai išnagrinėtas Merso elgėsisi per motinos laidotuvės, padeda paskutinį tašką. Žmogus, kuris atvirai neparodė savo jausmų, drįso nederamai elgtis prie karsto, vertas mirtį. Galbūt čia ne tiek kaltas kitaip besielgentis žmogus, o visuomenė, kurį laikosi elgesio šablonų ir nesuprantanti, kad kiekvienas žmogus nelaimes išgyvena savaip. Taip pat kaip kiekvienas skirtingai suvokia pasaulį ir gyvenimą. Merso buvo svarbiau tenkinti fizinius poreikius, nors kitiems būtų svarbiau siela.Merso visuomenėje taip pat nepriimtinas, todėl kad netiki Dievu („

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!