A. Kamiu ,,Svetimas“

,,Svetimas“

Tai pirmasis A. Camus‘o romanas. Tai tarsi literatūrinė „Sizifo mito“ iliustracija, vaizdingas filosofo absurdo filosofijos įprasminimas. Pagrindiniam romano veikėjui – Merso, jo paties egzistencija yra vienintelė, nepakartojama, unikali. Žmonės Merso gyvenimą vertina remdamiesi visuotinai priimtais sąlyginumais ir elgesio normomis. Merso visai abejingai elgėsi per motinos laidotuves, jau kitą dieną po laidotuvių maudėsi jūroje, bendravo su įtartinais asmenimis. Visuomenė, kurią romane įkūnija teismas ir teisėjai, pasmerkia ir nuteisia Merso ne tiek už arabo nužudymą, kiek už elgesio normų nesilaikymą. Merso, supratęs, kad visuomenė jam yra svetima jaučiasi vienišas, įmestas į pasaulį ir pamirštas jame. Visuomenė ir jos sprendimai, tai „absurdo sienos“, kurių filosofinis įprasminimas pateikiamas „Sizifo mite“ . Kai Merso apakintas saulės nušauna arabą, konstatuoja: „Tai buvo tarsi keturi trumpi smūgiai, kuriais aš pasibeldžiau į nelaimės duris“. Arabo nužudymas sutrikdo monotonišką Merso egzistenciją. Merso pradeda mąstyti. A. Camus teigia, kad mąstymas yra gėris. Įvykdyta žmogžudystė – atsitiktinumo simbolis, tampa pretekstu kitaip pažvelgti į praėjusį gyvenimo etapą. Tai kas atrodė visai natūralu, tampa įkalčiais. Teisėjai ir visuomenė prieina išvadą, kad Merso – abejingas, nejautrus, žiaurus, neturintis jokių skrupulų, nusikaltėlis iš prigimties. Šioje situacijoje, įžvelgiamas paradoksas: prireikia kraštutinio poelgio, kas skaitytojas įsitikintų „absurdo sienų“ buvimu: žmonių susvetimėjimu, nesusikalbėjimu. Merso ir visuomenė svetimi vienas kitam. Pagrindinis herojus nuteisiamas mirti ne dėl to, kad saulės apakintas nužudė žmogų, o už nesiskaitymą su „galingųjų“ primestomis taisyklėmis. Prokuroras ir teisėjas, tarsi Olimpo dievai, nuteisę Sizifą (šiuo atveju Merso). Ir Sizifas ir Merso yra abejingi prieš savo teisėjus. Laukiantis mirties bausmės Merso primena Sizifą, besileidžiantį nuo kalno prie savo uolos: Sizifas yra aukštesnis už savo likimą. Jis yra stipresnis už savo uolą. Merso egzistencijos prasmė atsiveria mirtininkų kameroje. Egzistencija, besistengianti nuolat įveikti kasdienybę, racionaliais principais grindžiamoje visuomenėje, nepageidaujama. Merso tylėjo geisdamas ramybės, jis nenorėjo nieko, ką kiti laikė norma, todėl visuomenės akyse tapo nusikaltėliu. Jo panieka bausmei ir beveik džiaugsmingas mirties laukimas yra jo iššūkis lemčiai, jo laisvė, maištas. Šis „absurdo žmogus“ yra laisvas, praregėjęs, nusikratęs bet kokių iliuzijų. Absurdo žmogus praranda bet kokias iliuzijas. Jis nieko nebelaukia ir nieko nebesitiki, nei iš likimo, nei iš kitų žmonių. Tačiau jis vis tiek gali jaustis laimingas. Merso, būdamas mirtininkų kameroje, atsisako kalbėtis su kapelionu, trumpai atsakydamas: „Buvau ir tebesu laimingas“. Į pasaulio abejingumą jis sugeba atsakyti tuo pačiu, kartu pajausdamas savotišką giminingumą su juo ir laimę

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!