A. Kamiu - Svetimas

 Alberas Kamiu – „Svetimas“ Autorius (istorinis kontekstas, biografijos faktai, susiję su kūriniu). Alberas Kamiu (Albert Camus, 1913–1960) – prancūzų rašytojas, eseistas ir dramaturgas, Nobelio premijos laureatas. Vienas svarbiausių modernių mąstytojų. Kamiu siekė sakyti tiesą apie šiuolaikinį žmogų, sklaidyti iliuzijas, bet ir neprarasti humanistinio tikėjimo. Vargingas gyvenimas sukosi tik apie elementariausius poreikius, santykiai dažnai buvo pikti ir bežodžiai, tačiau kaip tik iš ten Kamiu vėliau kildins patvariausias meilės pamokas, gautas iš nebylios, nuolankios ir nieko neturinčios motinos. Devyniolikmetį, ėmusį publikuoti esė Alžyro spaudoje, netrukus jau supo jaunų intelektualų, universiteto studentų bendrija. Su vienminčiais jis subūrė dvi teatro trupes, dalyvavo kolektyvinėje spektaklių kūryboje, pats vaidino, įsteigė leidyklą ir ėmėsi aktyvaus žurnalistinio darbo, keliavo po Europą ir gyveno savitoje jaunųjų kūrėjų kolonijoje, vadintoje „Namas priešais Pasaulį“, kur rašė pirmąjį romaną „Laiminga mirtis“. Porą metų net priklausė Alžyro komunistų partijai, tikėjosi prisidėti prie kovos už vargingųjų teises. 1942 m. Paryžiuje išleidžiamas romanas „Svetimas“. Publika ir kritikai suvokė jų svarbą – tai sukrečiantys, bet viltingi ir naujoviški tekstai apie šiuolaikinį žmogų. 1957 m. už kūryba paskirta Nobelio premija / Nobelio literatūros premijos laureatas. Kūryba: rašė straipsnius, esė, romanus, noveles, draminius kūrinius. Kūrinio kontekstas (sukūrimo aplinkybės, laikas). 1942 m. išleistas Albero Kamiu romanas, parašytas pirmuoju asmeniu. Kūrinys laikomas egzistencializmo idėjų išraiška. Romane žmogaus gyvenimas vaizduojamas kaip atsitiktinumų, nepriklausančių nuo jo valios, virtinė. Parašyta beveik dienoraščio stiliumi. Pirmojoje dalyje fiksuojamas pasaulis su pačiomis mažiausiomis, keisčiausiomis detalėmis, o antrojoje – sėdėdamas kalėjime Merso atsiveria švelniam pasaulio abejingumui. Kūrinys išleistas Pirmojo pasaulinio karo metais. Kūrinio pavadinimo interpretacija. Romano protagonistas (Merso) yra nutolęs nuo žmonių, pasidaręs svetimas. Kūrinys apie žmogaus susvetimėjimą su visuomenę, apie žmogų, kurio nepriima, nepažįsta, todėl ir nesupranta (o, pavyzdžiui, Kafkos Metamorfozė apie susvetimėjimą su savo šeimos nariais). Žmogus svetimas ne sau, bet visuomenei, kuri, prisigalvojusi veidmainiškų ritualų, verčia jiems paklusti. Įvykių raida/situacija (užuomazga, veiksmo plėtotė, kulminacija, atomazga). Pirma dalis I Šiandien mirė mama. O gal ir vakar, nežinau. Gavau iš prieglaudos telegramą: „Mirė motina. Laidotuvės rytoj. Nuoširdžiai užjaučiame“. Bet kas žino. Gal ir vakar. Susitinka su globos namų direktoriumi. Nenori pamatyti motiną karste, atsisako. Karstas užkalamas. Budi vėlonių naktį su mamos draugais iš globos namų. Geria kavą (Merso kava labai patinka). Pajuda į laiduotuves su Tomu Peresu. Bet prieglaudos direktorius, pasitaręs su gydytoju, uždraudė jam budėti prie velionės naktį. II Linksminosi su Mari Kardona, buvusia įstaigos mašininkė prie vandenio. Sukrupo, kai Merso pasakė, kad vakar mirė motina, o jis pakvietė į kiną. Ryt ir žiūrėjo filmą, kuris buvo juokingas ir kvailas. Netgi keista, nes buvo smagu. Selestas buvo jo draugas („Nesvarbu, kad Reimonas buvo mano draugas, taip pat ir Selestas, kuris buvo daug vertesnis už jį.“). Kai Mari išėjo pas tetą, Merso rūkė cigaretes, žiūrėjo, kas vyko už lango bute, kuris priešai priemieščio gatvę. „Na štai, pagalvojau, prastūmiau dar vieną sekmadienį, palaidojau mamą, rytoj vėl grįšiu į darbą ir, apskritai kalbant, niekas nepasikeitė.“ III Įstaigoje daug dirbo. IV Mari myli Merso ir, nors Merso sako, kad ji graži, tik tiek. Reimonas yra suteneris ir Merso draugas. VI Reimonas pakviečia Merso, Mari (bei Masoną, ponią Mason) prie paplūdimio. Reimoną sekia arabai, kurie sužeidė Reimoną. Matyt, nujautė, kad bus kažkas to. Reimonas atsisuko į mane ir tarė: Tuoj pamatysi, kaip jis gaus į kailį“. Aš sušukau: „Atsargiai, jis turi peilį!“ Bet Reimonui jau buvo perdurta ranka ir perrėžta lūpa. Po incidento ponia Mason verkė, Mari išblyškusi. Gydytojas apžiūri Reimoną. Žaiždos negilios, bet jis niūrus, nori vienas pasivaikščioti. Masonas nesugeba palinksminti. Merso seka Reimoną. Merso nereikėjo eiti atgal, bet jis ėjo atgal: „man vis tiek – šauti ar ne.“ Pamatė tą patį arabą su peiliu. Nežinia, kodėl, bet dėl jo nuotaikos išėjo taip, kad nušovė arabą, kuris buvo išsitraukęs peilį, su Reimono duotu revolveriu 5 kartus: Peilio plienas sutvisko saulėje, ir man pasiregėjo, tarsi ilgi blizgantys ašmenys susmigo į kaktą. Tą pačią akimirką prakaito lašai, susitvenkę antakiuose, staiga ėmė tekėti vokais ir apgaubė juos šiltu ir tankiu šydu. Mane apakino ašarų ir druskos uždanga. Nieko nebejaučiau, tik kaip kaktoje muša saulės cimbolai, ir neaiškiai mačiau prieš save iš peilio iššokusį šviesos kalaviją. Ši liepsnojanti špaga badė blakstienas ir skaudžiai žeidė akis. Ir tada viskas susiūbavo. Jūra tvokstelėjo į mane karšta oro banga. Man pasirodė, kad prakiuro dangus ir iš jo pradėjo lyti ugnimi. Aš visas įsitempiau ir ranka mėšlungiškai sugniaužiau revolverį. Gaidukas pasidavė, pirštas slystelėjo lygia vamzdžio apačia, ir būtent tada, pasigirdus trumpam kurtinančiam trenksmui, viskas ir prasidėjo. Aš nusipurčiau prakaito lašus ir saulės tviskėjimą. Supratau, kad suardžiau dienos pusiausvyrą, neįprastą tylą paplūdimyje, kur buvau laimingas. Tada iššoviau dar keturis kartus, ir kulkos nepastebimai susmigo į nejudantį kūną. Tai buvo tarsi keturi trumpi smūgiai, kuriais aš pasibeldžiau į nelaimės duris. Antra dalis I Susitinka su tardytoju, klausė, ar išsirinko advokatą. Merso iš pradžių į jį rimtai nežiūrėjo, po to jis atrodė protingas: „Išeidamas net norėjau paduoti jam ranką, bet laiku prisiminiau, kad esu nužudęs žmogų.“ Wow. Atvykęs advokatas kitą dieną buvo surinkęs žinių apie Merso asmeninį gyvenimą ir sakė, jog žmonės matė, jog Merso „parodęs abejingumą“. Merso būdas: „Tačiau atsakiau, kad esu kiek atpratęs analizuoti savo jausmus, ir todėl man sunku jam atsakyti. Be abejo, aš labai mylėjau mamą, bet tai nieko nereiškia. Visi sveiki žmonės visada daugiau ar mažiau trokšta mirties tų, kuriuos myli. Čia advokatas mane nutraukė – jis atrodė labai susijaudinęs.“ „Tačiau aš jam paaiškinau, kad tokia jau mano prigimtis – fiziniai poreikiai dažnai sutrikdo mano jausmus. Mamos laidotuvių dieną buvau labai pavargęs ir norėjau miego. Todėl ne visai suvokiau tai, kas vyko. Tikrai galiu pasakyti tik tiek: man atrodė, kad būtų buvę geriau, jei mama nebūtų mirusi.“ Jis, aišku, buvo labiau teisiamas už tai, kad per motinos laidotuves buvo abejingas, bejausmis, o ne dėl to, kad nužudė arabą. Merso advokatui gadino nuotaiką: „Jis manęs nesuprato ir todėl pyko. O aš norėjau jam pasakyti, kad esu toks pat kaip ir visi, absoliučiai kaip visi.“ Bet Merso iš tikrųjų buvo svetimas, nesuprantamas pagal visuomenę, akivaizdu visgi. Merso klausinėjo apie tai, kas vyko tą dieną. Teisme jo nesuprato: „„Jūsų poelgyje, – pridūrė jis, – daug ko nesuprantu. Esu tikras, kad jūs padėsite man tai išsiaiškinu.“ „Pirmiausia jis pasakė, kad žmonės mane apibūdina kaip tylų ir užsidariusį, ir norėjo sužinoti, ką aš pats apie tai galvoju. Aš atsakiau: „Kad aš niekad neturiu ko svarbaus pasakyti, tai ir tyliu“.“ Merso paklausė, ar jis myli motiną. Atsakė, jog taip. Sekretorius, rašydamas išrašą, matyt, to nesitikėjo. Negalėjo atsakyti, kodėl į lavoną šovė 4 kartus. To labiausiai nesuprato tardytojas, kuris tikėjo į Dievą ir viskas buvo aišku, išskyrus tą pauzę. Merso impulsyvus: „Tiesą pasakius, aš menkai tesigilinau į jo samprotavimus pirmiausia todėl, kad man buvo karšta ir kabinete skraidė didelės musės, kurios nuolat taikėsi nutūpti man ant veido, ir dar dėl to, kad šis žmogus mane truputėlį gąsdino. Aš žinojau, kad tai juokinga, nes, šiaip ar taip, juk nusikaltėlis buvau aš. Tačiau jis tęsė toliau.“ Merso ateistas. Tai piktino tardytoją/teisininką. „Karštis dusinte dusino.“ Tardytojas pyko, nes manė, jog visi yra krikščionys, jog tik su religija gyvenimas turi prasmę. Merso buvo nuobodu. Pradėjo sutikti su tardytoju, linktelti, kol atsipeikėjo, kad išties netiki Dievu. Tardytojas jau buvo pavargęs. Visi nusikaltėliai, anot jo, verkė, o Merso turi sudiržusią sielą. Merso sugeba prie visko prisitaikyti. Pirmieji mėnesiai kalėjime buvo sunkūs. Kankinamai geidė moters. Bet gavo vyriausiojo prižiūrėtojo palankumą. Jis paaiškino, kad būtent tai ir yra laisvės (moters) atėmimas. Bėdos su cigaretėmis. Nėra jų. Bet jau atprato Merso. „Niekaip nesupratau, kodėl iš manęs atima daiktą, kuris niekam nedaro bloga.“ Nuobodulys visiškai liovėsi mane kamuoti, kai išmokau gyventi prisiminimais. Padėdavo miegas. Miegodavo po 16 - 18 valandų per parą. Todėl reikėjo prastumti mažiau laiko. Taip ir bėgo laikas. Vieninteliai žodžiai, išlaikę savo prasmę, tebuvo „vakar“ ar „rytoj“. Negalėjo suvokti, kad taip prabėgo 5 mėnesiai. Skyrius baigiasi tuo, kad tardytojas pavadina Merso ponu antikristu. II Pasimatymas su Mari kalėjime. buvo sunku šnekėti. mano, kad merso liks laisvas. III Teismas prasidėjo per patį karštį, spiginant saulei. Net negalėjo matyti liudytojų veidų. Teisme liudytojai: Prieglaudos direktorius su durininku; senasis Tomas Peresas; Reimonas; Masonas; Salamano; Mari; dalyvavo Selestas, kiti pažįstami. Karštis didėjo ir netrukus prasidėjo apklausa. Pradės klausti apie kitus įvykius, kurie galbūt yra artimai susiję su žmogžudyste. Kodėl atidavei mamą į prieglaudą? Dėl pinigų. Ir mamai, ir Merso tiko. Ar grįžai prie šaltinio vienas, ketindamas nušauti arabą? Ne. Tai kodėl buvote ginkluotas? Atsitiktinumas. Kodėl šovė? Net juokinga, bet dėl saulės. V Merso susitaiko su savo lemtimi. „Išsitiesiu, susidedu rankas po galva ir laukiu.“ Trečią kartą atsisakė sutikti kapelioną (kunigą), bet jis vis tiek apsilankė ir jie kalbėjo apie gyvenimo prasmę paskutinius gyvenimo momentus. Mąstė, ar buvo būdų išvengti mirties bausmės (giljotinas):„Jau nežinau kelintą kartą klausiu save, ar buvo tarp pasmerktųjų mirti tokių, kuriems būtų pavykę ištrūkti iš to nepermaldaujamo mechanizmo, dingti prieš pat egzekuciją, prasiveržti pro policijos kordonus. Prikaišioju sau, kodėl anksčiau neskyriau pakankamai dėmesio egzekucijų aprašymams. Visuomet reikėtų domėtis tais klausimais.“ Valdantieji yra prancūzai, ypač po 1789 metų Didžiosios Prancūzijos revoliucijos išpopuliarėjo giljotinas — tai ne tik bausmė, bet ir viešas renginys. Be to, šiame skyriuje sužinome, jog Merso nepažinojo tėvo. Vieną kartą Merso tėvas ėjo pažiūrėti, kaip vykdoma mirties bausmė ir, anot motinos pasakojimo, pamatęs vėmė visą rytą. Dėl to Merso neigiamai vertino savo tėvą. Mąstė tik apie aušrą, malonės prašymą, kada galiausiai viskas pasibaigs. Anot Merso, nuteistasis turėtų būti suinteresuotas bausme, turėtų būti vilties. Pavyzdžiui, galėtų sukurti cheminį junginį, kur 9 atvejais iš 10 pacientas mirs, o dešimtą — gyvens. „Galop nusprendžiau, jog protingiausia — susitaikyti.“ Prisiminė motiną: „Mama dažnai sakydavo, kad niekuomet žmogus nėra visiškai nelaimingas.“ Todėl Merso irgi sugebėdavo surasti teigiamų dalykų ir, žinoma, prie daug aplinkybių prisitaikyti. Apmąstymai prieš egzekuciją: „Na ką gi, vadinasi, aš mirsiu“. „Bet visi žino, kad gyvenimas nėra vertas tų pastangų, kuriomis už jį mokama.“ „Pirmą kartą po ilgo laiko pagalvojau apie Mari. Jau seniai ji man neberašė. Šį vakarą ilgiau pasamprotavęs supratau, kad jai tikriausiai nusibodo būti nuteistojo myriop meiluže. Taip pat pagalvojau, kad ji gal serga arba numirė. Nebūtų nieko nuostabaus.“ Galiausiai, atėjo kapelionas (kunigas) ir paklausė, kodėl atsisako jo priimti. „Atsakiau, jog netikiu Dievu. Jis pasiteiravo, ar aš tuo įsitikinęs. Atsakiau, kad nesigilinau į šį klausimą, nes man jis nėra svarbus. Tada jis atsitiesė ir atsikolė pečiais į sieną, pasidėjęs rankas ant kelių. Tarsi kalbėdamas su kuo nors kitu, o ne su manim, jis pasakė, kad dažnai mes tariamės esą kuo nors įsitikinę, o iš tikrųjų taip nėra. Aš nieko neatsakiau. Jis pažiūrėjo į mane ir paklausė: „Ką jūs apie tai galvojate?“ Atsakiau, kad tai visai galimas daiktas, kad, šiaip ar taip, jeigu aš nesu tikras, kas mane iš tikrųjų domina, tai esu visiškai tikras tuo, kas manęs nedomina. Ir būtent tai, apie ką jis kalba, manęs nedomina.“ „Jo manymu, žmonių teismas yra niekas, o Dievo teismas — viskas.“ Kapelionas tiki, kad gyvenimas nesibaigia mirtimi. Merso nėra įsitikinęs, ar žino, kas yra nuodemė. Kapelioniui pasidarė liūdna ir jis norėjo pabučiuoti Merso. Merso atsisakė. Merso: „Jo buvimas mane slėgė ir erzino.“ Kapelionas mano, jog Merso iš tikrųjų nori kitokio gyvenimo. Merso sutinka, bet mano, kad tai „svajonės“. „Jis norėjo dar pakalbėti apie Dievą, bet aš priėjau prie jo ir paskutinį kartą pamėginau paaiškinti, kad man liko nedaug laiko ir aš nenoriu jo gaišinti su Dievu.“ Merso negalėjo sulaikyti emocijų (pykčio protrūkis) ir pradėjo šūkauti („Pritrūkau kvapo bešaukdamas.“). „Nežinau kodėl, bet tada mano viduje kažkas trūko. Aš ėmiau visa gerkle šaukti, plūdau jį ir draudžiau jam melstis už mane. Aš sugriebiau jį už sutanos apykaklės. Išliejau jam viską, ką turėjau širdy, peršokdamas nuo džiaugsmo prie įsiūčio. Koks jis atrodo teisuolis, ar ne? Tačiau jokia jo tiesa nėra verta nors vieno moters plauko. Jis netgi nėra tikras, ar gyvena, nes jis gyvena kaip numirėlis. Taip, aš jam atrodau nieko neturįs. Bet aš esu tikras savimi, tikras viskuo, tikresnis už jį, tikras tuo, kad gyvenu ir kad tuoj ateis mirtis. Taip, aš teturiu vien tai. Tačiau ši tiesa bent priklauso man, lygiai kaip ir aš jai. Aš buvau teisus, esu teisus ir visuomet būsiu teisus. Aš gyvenau taip, o galėjau gyventi ir kitaip.- Dariau viena ir nedariau kita.“ „Stovėdama ties mirties slenksčiu, mama, matyt, jautėsi išsivadavusi nuo jos ir pasiruošusi viską pergyventi iš naujo. Niekas, niekas neturėjo teisės jos apverkti. Ir aš taip pat pasijutau galįs viską vėl išgyventi iš naujo. Lyg ši didžiulis pykčio protrūkis būtų mane nuvalęs nuo blogio, išvadavęs nuo vilties, šią naktį, pilną ženklų ir žvaigždžių, aš pirmą kartą atsivėriau švelniam pasaulio abejingumui. Išvydęs jį, tokį panašų į save, tokį giminingą, pajutau, jog buvau ir dar tebesu laimingas. Kad viskas būtų baigta, kad aš jausčiausi ne toks vienišas, man belieka palinkėti sau, kad mirties bausmės įvykdymo dieną susirinktų daug žiūrovų ir kad jie sutiktų mane neapykantos šūksniais.“ Pasakotojas, jo pozicija. Iš pirmo žvilgsnio, rodos, pagrindinis romano veikėjas yra smerktinas – jis neverkia prie motinos karsto, o tyrinėja slaugės aptvarstytą veidą, akimis gano musę, geria kavą, rūko, kitą dieną po laidotuvių maudosi jūroje, mylisi su Mari. Tačiau žmonės jo gyvenimą, kuris pačiam Merso yra unikalus ir nepakartojamas dalykas, vertina pagal savo susikurtas taisykles ir elgesio normas, todėl, be abejo, visuomenė, kurią romane įkūnija teismas ir teisėjai, pasmerkia ir nuteisia jį ne tiek už arabo nužudymą, kiek už tų visiems priimtų elgesio normų nepaisymą. Pasakojama pirmuoju asmeniu, pasakojimas primena dienoraštį. Veiksmo erdvė, laikas. Veiksmas vyksta Alžyre ir jo apylinkėse. Kūrinio laikas realus, abstraktus ir nuoseklus. Kūrinio erdvė apibrėžta, tikroviška ir konkreti. Veikėjų analizė, jų paveikslai (veikėjų tarpusavio santykiai, elgesio motyvai). Protagonistas (pagr. veikėjas) — Merso nežino, ar jis pats save supranta, nes abejingas, netiki į Dievą, galima sakyti, kad įžūlus, kišasi ten, kur nereikia. Man vis tiek (viskas jam tas pats). Merso yra abejingas, nerūpestingas, nepriklausomas, nemato gyvenime prasmės. Visuomenės buvo pasmerktas už „kitokį“ elgesį (neverkė per mamos laidotuves, kitą dieną linksminosi). Pavyzdžiui, bendradarbiavo su suteneriu (vadas, pardavinėjantis prostitutes). Mamą atidavė prieglaudai, nes sako, jog turėjo mažai pajamų ir ne daug laiko. Nekeliavo jos aplankyti. Motina susidraugavo su kitu seneliu, kuris ją aplankė per laiduotuves. Merso net nežinojo tiksliai, kada mirė mama. Po mamos laidotuvių Merso eina pramogauti. Visuomenė to nesupranta, netoleruoja. Keista, bet atsisako karjeros galimybių, nenori vykti į Paryžių. Kūrinio absurdas tame, kad Merso teisiamas labiau dėl rūkymo, kavos gėrimo per laiduotuves, o ne dėl to, kad 5 kartus šovė arabą (saulė trukdė matyti). Jis vadovaujasi fiziniais instinktais, gyvena paviršutiniškai. Pagrindinė to mintis – net ir pats stipriausias žmogus palūžtų apkaltintas žmogžudyste, bet nuteistas mirti todėl, kad neverkė per mamos laidotuves. Taigi, mirties bausmės (giljotinuotas) dieną supranta, koks brangus gyvenimas. Pamilo gyvenimą, kai jo mažai liko. Buvo laimingas, kad jo nesigailės prieš mirtį, jeigu gailėtųsi jam būtų sunkiau tai pripažinti. Merso – svetimas visuomenei, bejausmis, šaltakraujis, uždaras, netikintis meile. Mari - Merso moteris, darbšti, paslaugi, rūpestinga, užjaučianti, lankė Merso kalėjime, impulsyvi, meniška, jautri, linksma. Reimonas - kerštingas, lengvabūdis, paslaptingas. Selestas — kaimynas. Reimonas - suteneris, Merso draugas. Salamanas - Selesto šunis. Problemos. Kaip greitai žmogaus gyvenimas gali sugriūti? Kodėl žmonės smerkia už tai, kas jiems atrodo nemoralu? Kodėl žmogus negali būti nuoširdus? Kodėl žmogus turi paklusti dorovės normoms? Kodėl žmonės kerštauja? Kūrinio idėjos, vertybės, pagrindinė mintis. Aprašomas kitokio žmogaus gyvenimą, kuris buvo nuteistas dėl to, kad nesilaikė visuomenei priimtinų elgesio normų. Maištaudamas individas tampa laisvas. Žmogaus gyvenimas absurdiškas, atsitiktinumų ir aplinkybių rankose. Žmogus, pažeidžiantis nusistovėjusias moralės normas, prilyginamas nusikaltėliui. Šaltas, bet kartais ne itin gilus protas individą paverčia asmenybe. Reikia vertinti tai, ką dabar turi, nes vėliau teks gailėtis. Pagrindinė mintis – žmogus teisiamas už tai, kad yra kitoks. Vertybės: draugystė, solidarumas, buvimas savimi, vidinė ramybė, nuoširdumas. Temos: absurdas, beprasmybė, maištas, rutina, žmogiški instinktai, smerkimas, abejingumas, kaltės jausmas. Meninė raiška. Metaforos: „kelionės atimdavo man sekmadienius“, „nuo saulės plyšta kakta“, „suardžiau dienos pusiausvyrą“,, „bemat sutirštėjo sutemos“, „kvėpavau gaiviu žemės aromatu“, „įdegusiais kūnais sruvena nakties vėsa“, palyginimai: „atrodė, lyg kimiai tarškėtų papūgos“, „tai buvo tarsi keturi trumpi smūgiai, kuriais aš pasibeldžiau į nelaimės duris“. Citatos. „Aš gyvenu taip, o galėjau gyventi ir kitaip. Dariau viena ir nedariau kita. Aš nepadariau šito, nes padariau aną.” – parodo, kad Merso elgiasi taip, kaip jam atrodo tinkama ir dėl to nesigaili. „Kad ir kaip ten bebūtų, žmogus visuomet esi truputį kaltas.“ – viasais gyvenimo atvejais žmogus jaučia bent menkiausią kaltę, dėl savo poelgių, net jei ir apsimeta, kad jam nerūpi. „Net kaltinamųjų suole visuomet įdomu pasiklausyt kalbant apie save.“ – žmogui visada įdomu išgirsti nuomonę apie save, net ir tokiomis aplinkybėmis, kai, atrodo, nebėra jokio skirtumo. „ giljotina turi didelį trūkumą: ji nepalieka jokios vilties, absoliučiai jokios. Žodžiu, paciento mirtis garantuota“ – žmogus nenori mirti. Net ir žinodamas, kad ji neiššvengiamai artėja, jis vis tiek turi viltį išgyventi. Apibendrinimas. Pagrindinis veikėjas Merso patenka į absurdišką situaciją. Tą absurdą sukuria beprasmybė ir atsitiktinumas. Jis mato visuomenės veidmainiškumą ir suvokia, kad iš tiesų individas jai nerūpi. Ji tik trokšta žmogui primesti savo išgalvotus ritualus, veidmainiškas elgesio normas. Jei individas elgiasi ne pagal tas normas, visuomenė jį apkaltina, nuteisia ir nužudo. Merso atsisako apsimetinėti, kad labai sielvartauja dėl motinos mirties, kad nori daryti karjerą ar svajoja vesti Mari. Jis nuplėšia veidmainiškai visuomenei kaukę. Už tai ši juo atsikrato. Merso nuteisiamas ne už tai, kad nužudė arabą, o dėl to, kad neverkė per motinos laidotuves. Romane A. Camus pabrėžia, kad absurdo žmogumi negimstama, juo tampama – Merso panieka bausmei ir veik džiaugsmingas mirties laukimas yra jo iššūkis lemčiai, jo laisvė, jo maištas tiesiog išgyvenant malonias būties akimirkas. Tai – knyga apie kankinančią individo vienatvę priešiško pasaulio, absurdo akivaizdoje.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!