1945 – 1956 metų elegancija

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS 1945 – 1956 m. elegancija Referatas Šiauliai, 2006 Kostiumas yra „ryškiausia materialinio apvalkalo išraiška, po kuria glūdi žmogaus esmė.<...> Kostiumo istorija – tai idealų ir idėjų istorija, glaudžiai susijusi su bendriausiais kultūros, meno raidos dėsningumais“ (Guzevičiūtė R. Europos kostiumo tūkstantmetis (X-XX a.). Vilnius, 2001, 9). Visos kostiumos istorijos, paskubomis prabėgusios Antrojo pasaulinio karo metus, su malonumu apsistojo ties 1947m. Būtent šiais metais Christianas Dioras atvėrė salono duris ir pasiūlė siluetą new look1 (1 pav.). Griežtas taupumas, kurio reikalavo skurdus pokario gyvenimas, Diorui buvo nėmotais,- jo kūriniams buvo sunaudota 15 – 20, net 60m pliusuoto gazo virš šiugždančių apatinių sijonų (keliolika metų kiekviena mergaitė ar moteris 5 – 75m, priėmusi siluetą new look, būtinai dėvėjo apatinį sijoną). Dioras išmetė lauk vatinius petukus ir rekomendavo nuolaidžius, natūralius pečius. Dar labiau suveržė liemenį ir privertė moteris vėl nešioti korsetus ar 25cm pločio korsetines juostas guepieres, kurios suspausdavo tik patį liemenį, o klubus palikdavo apvalius. 1946m. sijonas jau buvo pasiekęs kelių vidurį, o Dioras pasiūlė jį pailginti beveik iki kulkšnių (iki 24cm nuo žemės). Buvo panaudotos drapiruotės, sudarančios nelygų apatinį kraštą. Sijonas kaip gėlės žiedas „sprogo“ klostėmis, dažnai užsiūtomis ties klubais ir išsiplečiančiomis link krašto (2 pav.). Kojos apmautos plonomis kojinėmis ir grakšti avalynė demonstravo lux2 mados įsigalėjimą. Tiesius sijonus dėvėjo su labai populiariais po karo kostiumais, pasiūtais aiškiai pabrėžiant liemens liniją, su pasipūtusia įvairaus ilgio baskine. Virtuoziškai pasiūtos suknelės vidinei konstrukcijai buvo naudojama gausybė pamušalinių audinių, tuo metu jau gamintų iš sintetinių verpalų. Tiesios suknelės galėjo turėti trapecijos formos dvipusį švarkelį, siekiantį klubus, plačiomis rankovėmis su atvartais. Jas dėvėjo su nepaprastai plačiais ir ilgais tapeciniais paltais didžiulėmis pusiau stačiomis, pusiau atlenkiamomis apykaklėmis. Tokio tipo paltai dienai buvo siuvami iš vilnos, o vakarui – iš faille3. Vakarines tiesias sukneles papildė didžiuliai to paties audinio šaliai, surišami ant klubų taip, kad susidarytų drapiruotė, primenanti turniūrą. „1948m. Dioras sukūrė suknelę kokteiliui (3 pav.). Gili iškirptė arba tiesiog stuomuo su atvirais pečiais, kuklus ilgis, - visa tai tinka bet kokioms vakarinėms iškilmėms“ (Bernotienė B. Mados istorija XX a. pirmoji pusė. Kaunas: Technologija, 2004, 78). 1950m. Dioras sukūrė kolekciją, susidedančią iš juodų marškinių tipo suknelių be rankovių, pailginta iškirpte, su ilgais karolių vėriniais, nutįsusiais iki pat klubų. 1953m. tapo madingi kostiumėliai su „pieštuko“ formos siauru sijonu ir prigludusiu prie figūros švarku, suveržtu liemeniu bei aukštu biustu, „išlygintu“ pilvu ir aptakiais klubais. Sijonai buvo labai siauri ir nepatogūs, todėl Diora pasiūlė klostę nugaroje. Baliai pražydo šilko, aksomo, tiulio ir taftos sūkuriais, korsažas tapo dar minimalesnis, o sunkus sijonas pasiekė grindis ir vis plėtėsi. Prie tokių tualetų derėjo ilgiausios (virš alkūnės) pirštinės, kurias dieną nešiojo susmauktas prie riešo (4 pav.). Kaklą puošė kelios eilės tikrų ar dirbtinių perlų, suvertų griežtai pagal dydį ir glotniai prigludusių (5 pav.). Madingi tapo nedideli perliniai auskarai, dideli auksiniai kreolo žiedai ir trys apyrankės, nešiojamos ant pirštinių. Vakarines sukneles ir pirštines puošė siuvinėjimai, pasiskolinti iš 4 dešimtmečio ir ankstesnių epochų. Svarbiausias penktojo dešimtmečio aksesuaras buvo platus diržas. Juo damos susijuosdavo taliją, jei liemuo buvo labai plonas – juo brėždavo taliją. „1946m. Europą pasiekė amerikietiški džinsai. Tai originalus darbo drabužis, tobulos kelnių konstrukcijos, sukirptas pagal kaubojiškus analogus“ (Bernotienė B. Mados istorija XX a. pirmoji pusė. Kaunas: Technologija, 2004, 81). Penktame dešimtmetyje buvo moteriškų kelnių variantas: su paaukštintu liemeniu ir taip smarkiai siaurėjantis į apačią, kad apačioje aš abiejų pusių būdavo įsiuvami užtrauktukai. Jos galėjo būti pasiūtos iš geltono velveto, prie jų avėdavo baletines kurpaites primenančią avalynę ir aptempiantį liemenį juodą džemperį stačia apykakle arba „V“ raidės ar „laivelio“ formos iškirpte. „Armijoje vilkėti drabužiai tuoj po karo buvo dar daugelio dėvimi įvairiausiais pavidalais.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!