Žydų teisės genocido laikotarpiu

TURINYS 1. ĮVADAS ------------------------------------------------------------------------------- 2 2. ŽYDŲ PRIGIMTINĖS TEISĖS IR LAISVĖS ----------------------------------- 3 3. ŽYDŲ SPECIALIOS TEISĖS IR LAISVĖS ----------------------------------- 5 4. ŽYDŲ SOCIALINĖS TEISĖS ---------------------------------------------------- 6 5. IŠVADOS ------------------------------------------------------------------------------10 6. LITERATŪROS SĄRAŠAS --------------------------------------------------------11 ĮVADAS Pats teisės terminas nėra vienareikšmis – turime žmogaus teisę, prigimtinę teisę, sukurtą valstybės teisę. Pati teisė padeda žmogui tapti žmogumi ne kaip biologinei rūšiai, o kaip socialinei būtybei, sugebančiai būti ne tik savimi, bet ir drauge su kitais. Neatsitiktinai teisė, pradedant Platonu laikoma būtina moralaus ir civiluoto gyvenimo sąlyga. Žmogų, atskirtą nuo teisės ir teisingumo Aristotelis laikė pačiu blogiausiu1. Kiekvienu laikotarpiu teisė buvo suprantama gan skirtingai, vieni laikė, kad teisė – tai visuma valstybės sukurtų visuotinai privalomų elgesio taisyklių, garantuotų valstybės prievarta. Kiti teigia, kad teisė – tai yra žmonių faktiniai santykiai, susiklostę realiame gyvenime atsižvelgiant į to meto teisingumo sampratą, palitusią visuomenėje. Tretieji teigia, kad teisė tai leistinas ir galimas laisvas elgesys. Bet visi sutinka, kad didžiausios vertybės – tai žmogaus teisės, kurias ji gali realizuoti. Kiekviena valstybė, kiekviena tauta ar bendrija tam tikru laikotarpiu įgyja ar praranda daugiau ar mažiau teisių bei laisvių. Istorijos šaltiniai byloja, kad tam tikros epochos žmonija patyrė žmogiškųjų vertybių ribojimus ar aplamai žmogaus teisės buvo pamintos. Žydų tauta niekada nebuvo nei galinga nei gausi, beto jų bendruomenės buvo išmėtytos po visas Europos šalis. Taigi gal būt dėl šių faktų, susiklostė be jų valios tokia situacija, kai iš jų atimtos visos teisės bei laisvės. Taigi šio darbo tyrimo objektas žydų prigimtinės, pilietinės bei socialinės teisės ir laisvės bei jų realizavimo galimybės laikotarpiu nuo 1933 metų iki 1945 metų, siekiant atskleisti žydų teisių apimtį to meto Vokietijoje, Austrijoje bei kitose to laikotarpio Vakarų Europos valstybėse neužmirštant ir Lietuvos žydų tuometinės teisinės padėties. Šį atsakymą duodą įstorijos šaltiniai, kaip antai prisiminimų knygos, įvairūs rankraščiai ar išlikusių gyvų liūdytojų pasakojimai. ŽYDŲ PRIGIMTINĖS TEISĖS IR LAISVĖS Teisės mokslas nurodo, kad prigimtinės teisės ir laisvės – tai kievieno žmogaus teisės ir laisvės, kurios nepriklauso nuo žmogaus tautybės, religijos, gimtosios kalbos, lyties ar pilietybės, jos pagal savo esmę ir pobūdį įgyjamos gimstant ir bet koks jų nepagrįstas ribojimas laikomas nusikalstamu. Tokiomis teisėmis laikomos teisė į gyvybę, teisė į laisvės neliečiamumą, teisė į orumą, teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, nuosavybės neliečiamumo garantija, teisė turėti savo įsitikinimus. Istorijos šaltiniai byloja, kad žydai jau pradedant 1920 metais palaipsniui netenka paminėtų teisių, ypatingai žiaurus laikotarpis žydų atžvilgiu tai 1941 metai – 1945 metai – masinis žydų naikinimas. Tokias įdėjas iškėlė ir realizavo Hitlerinė Vokietija. Istorija nurodo, kad Hitleris ne visus sprendimus priiminėjo vienas pats, tačiau jis turėjo pakankamai galios įsakinėti kada panorėjęs. Kadangi Hitleris buvo iškilęs aukščiau valdininkijos, jis pats nekurdavo ir retai kada redaguodavo savo pasirašomus įstatymus ar dyrektyvas arba įsakymus liečiančius žydų teisių klausimais. Netrukus įstatymuose pradėtas vartoti terminas „žydas“, atsirado ir tikslus šio termino apibrėžimas. Pagal vidaus reikalų ministerijos parengtą dokumentą žydais imta laikyti asmenis, turėjusius bent du žydus senelius. Be to, pusiau žydiškos kilmės žmonės irgi buvo priskiriami žydams tik tuo atveju, jeigu jie išpažino judaizmą arba turėjo žydą sutuoktinį2. Vokietijos vado galvoje brendo mintis pasikėsinti į žmogaus obsoliučią teisę – teisę į gyvybę. Būtent Hitleris pradedant 1938 – 1941 metais, pasak kitų įstorinių šaltinių 1941 – 1945 metais pradėjo masinį žydų naikinimą. Taigi taip buvo pažeista žmogaus teisė – tai žmogaus biologinio fizinio egzistavimo neliečiamumo teisė3. Okupavę Lebensraum Rytuose, hitlerininkai pradėjo savo didžiausią ir sistemingiausią rasinio genocido kompaniją. Tai, ką su jiems būdingu įmantrumu pavadino „galutiniu žydų klausimo sprendimu“, vėliau imta vadinti „Holokaustu“ arba hebrajiškai Šoa. 1941 metais pradėti žydų šaudymai, nuodijimai ar kitoks fizinis naikinimas naudojant šiuolaikinės priemones siekiant išžudyti Europoje visus žydų vyrus, moteris, vaikus vien už tai, kad jie žydai. 1941 metų kovo pirmosiomis dienomis, Hitlerio pageidavimu turėjo būti pataisytas juodraštinis variantas direktyvos, nurodančios, kaip reikės elgtis su civiliais gyventojais okupuotose Sovietų sąjungos teritorijose. Tam buvo sudaryti specialūs SS ir policijos būriai. Po karo keli saugumo policijos vadai įrodinėjo, neva jiems buvę liepta žudyti visus pakeliui sutiktus žydus. 1941 metų birželio, liepos ir rugpjūčio buvo šaudomi tik žydai vyrai. Tačiau greitai pradėta suvokti, kad žuvus žydams vyrams lieka gyvos žydės moterys ir vaikai, negalintys pasirūpinti savimi vaikai. Šių visiškai beginklių išlaikytinių žudymas buvo naujas posūkis, dar neįprastas dalykas, ir jo vykdytojus slėgė sunki psichologinė našta. Bet procesui įsibėgėjus tai tapo jau rutina4. Reikia paminėti, kad nebuvo kėtinama pasigailėti ir Europos žydų. Tai patvirtina Hitlerio raštas reicho kancelerijos viršininkui Heinrichui Lammersui, nurodant, kad nebebus reikalo leisti dekretų, apibrėžiančių žydų statusą Vokietijoje, kadangi po karo Vokietijoje išvis nebebus žydų5. 1942 metų sausį SS vadai, tarp jų ir Adolfas Eichmannas, RSHA IV-B-4 Žydų reikalų skyriaus viršininkas, surengė dieną trukusį pasitarimą viloje Vanzėjoje netoli Berlyno, buvo nuspręsta spartinti ciklono – B dujų bandymus, įsteigti specialias mirties stovyklas Chelmne, Belze, Sobibore ir Treblinikoje, išplėsti nacistines koncentracijos stovyklas Lenkijoje, ypač KL Aušvic II – Birkenau, pasitarti su geriausiomis Vokietijos firmomis dėl krematoriumų konstrukcijos bei „atliekų utilizacijos“, sudaryti grafikus bei parūpinti riedmenis gabenimui geležinkeliais ir sudaryti pagalbinius junginius. Taigi buvo numatyta „perdirbti 7-8 milijonus „vienetų“. Nuo tada žydų naikinimo procesas vyko be atvangos trejus metus – miestas po miesto, getas po geto, rajonas po rajono, viena šalis po kitos. 1942 – 1943 metais naikinimo procesas buvo nukreiptas į didžiausią atskirą kategoriją – 3 milijonus okupuotos Lenkijos žydų. 1943 – 1945 metais tokios operacijos išplito po Balkanus, Belgiją, Olandiją, Prancūziją, Vengriją6. Rasti vienos žydaitės rankraščiai, mačiusios įvykius vienoje iš Lenkijos koncentracijos stovyklų byloja : „Aušvice (Osvencime) aš tikrai neturėjau pagrindo skųstis, kad man nuobodu

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!