Žydų tauta ir šventės

Įvadas II tūkstantmetyje pr. Kr. Artimuosiuose Rytuose, tarp Viduržemio jūros ir Jordano upės, apsigyveno semitų gentys. Matyt todėl, kad semitai persikėlė per Eufrato upę, juos imta vadinti hebrajais, kas reiškia iš anapus. Vėliau jie buvo pavadinti žydais. Žydų tauta nuo senovės laikų buvo laikoma ypatinga, kitoniška, kadangi pasižymėjo tam tikromis savybėmis, tolimomis ir todėl dažniausiai nesuprantamomis kitoms šalia gyvavusioms tautoms. Žydai neturėjo tokios politinės galios, kaip egiptiečiai, hetitai, asirai ar babiloniečiai. Juos išgarsino tikėjimas. Skirtingai nuo anksčiau gyvavusių ir tuometinių tautų, žydai garbino vieną dievą, taigi pagrindinis žydų tautos skyriamasis bruožas – religija – pirmoji monoteistinė, kuri yra vadinama judaizmu. Ši religija iki šių dienų liko paplitusi daugiausia tarp žydų, kadangi esanti griežtai tautinio pobūdžio ir apibrėžiama kaip tradicinis žydų gyvenimo būdas. Žydų šventės – tai tūkstantmečius puoselėta žydų kultūros išraiška, sukurta tautos, tikėjimo ir istorijos. Išlikusi nepakitusia net veikiama sunkių istorinių laikų: holokausto, genocido, antisemitizmo priespaudos. Šiame darbe aprašomos ne tik šventės, bet ir tautinės tradicijos, atspindinčios pagrindines žydų tautos ypatybes. Žydų šventės Roš a–šana ראש השנה Roš a–šana įkūnyja Naujųjų metų prasmę. Tačiau tai ne tik Naujieji metai ir ne tik naujųjų metų pradžia ir senųjų pabaiga. Šią dieną sprendžiama, “kas kitais metais gyvens, o kas mirs, kas bus pažemintas, o kas išaukštintas”. Dievas sprendžia, kas kitais metais nutiks žmonėms ir kas atsitiks visame pasaulyje. Tai pirmojo žmogaus-Adomo- sukūrimo diena, kitaip tariant - šeštoji Dievo kūrimo diena. Nuo Arbaomo iki mūsų laikų žydų tautoje ,,iš lūpų į lūpas” buvo perduodama tiksli tautinė istorinė chronologija, branginama ir tausojama, laikoma vienu iš brangiausių tautos turtu. Todėl yra tiksliai žinoma, jog šiuo metu yra 5765-ieji metai. Roš a-šana prasideda kaip ir visos kitos žydiškos šventės, likus kelioms valandoms iki saulės nusileidimo. Namų šeimininkas uždega žvakes ir nuo šio momento namuose apsigyvena šventė. • Ruošimasis Roš a-šana šventei Svarbiausias momentas, ruošiantis Roš a – šana šventei yra atsiprašymas visų, ką žmogus įskaudino, įžeidė ar kitaip nusikalto, taip pat tų, preiš ką galbūt nenusikalto, bet jaučiasi nusikaltęs. Metai sulyginami su knyga, o Roš a – šana yra tarsi pirmais knygos puslapis ir kiekvienam žydui be galo svarbu šia knyga pradėti ,,švariu lapu”, kad joks žmogus nejaustų jam pagiežos, nuoskaudos ar pykčio. Taip pat svarbus atleidimo momemtas. Kiekvienas žydas turi būti pasiruošęs atleisti atsiprašančiajam. Ryte einama į kapines, kur lankomi mirusieji, meldžiamasi prie išminčių kapų. Tai neišreiškia jų garbinimo, maldos skiriamos Aukščiausiajam, kuris atsižvelgia į žmonių prašymus mirusių išminčių atminumui.Taip pat nuo ryto yra išsilaisvinama nuo visų prietarų bei suvaržymų. Šiam tikslui skirta speciali procedūra, vadinama gatarat nedarim. Remiantis Toros įstatymais, įprasta frazė ,, Daugiau nevalgysiu saldaus” laikoma pilnaverte priesaika. Taigi, prieš Roš a – šana žydai atsisako visų be išimties pasižadėjimų, apgalvotų ir atvirkščiai. Tam reikia atsistoti prieš tris suaugusius vyrus, tarp kurių yra bent vienas žinantis šio ritualo atlikimo taisykles, ir paprašyti jų išlaisvinimo nuo duotų pažadų. Prašymas yra tam tikri maldos žodžiai. Daugelis iki vidurdienio prieš Roš a – šana meldžiasi sinagogoje. Tikima, jog malda nuplauna tam tikrus dvasinius,,nešvarumus”. Ypatinga laikoma tarnyba sinagogoje šventės metu. • Šventinis stalas Švenčių metu įprasta valgyti apvaliąją pynutę – chala- pilnavertiškumo simbolį. Po to, kai duona pašventinama, ji mirkoma į medų, kas simbolizuoja viltį, jog artėjantys Naujieji metai bus ,,saldūs”,t.y. sėkmingi bei laimingi. Kai suvalgoma didžioji duonos dalis, imamas obuolys, kuris taip pat mirkomas meduje. Prieš suvalgant jį būtina ištarti šventinamuosius žodžius: ,,Te būna tavo noru, Aukščiausiasis, sukurti mums gerus ir saldžius naujus metus”. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog prašymas sukurti ,,saldžius”metus kartojamas kelis kartus, tik antroje maldoje dar prašoma ir gerų metų. Žydų religija byloja, jog viskas, kas vyksta žmogaus gyvenime yra jo paties naudai, kitaip tariant ,, į gerą”. Taigi, aišku, jog viskas, kas ivyko metų eigoje yra lyg kelias į laimę. Prašymas, jog metai būtų geri, reiškia troškimą, jog tas kelias nebūtų sunkus ir ilgas. Pavalgius skaitoma Birkat a-Mazon – malda po valgymo, atsidėkojimas. • Šventės simbolika Šventės metu yra priimta valgyti tam tikrus produktus, simbolizuojančius tą gėrį, kurio tikimasi Naujaisiais metais. Šie produktai yra susieti su viltimi, kurią tikimasi igyvendinti Naujaisiais metais. Po kiekvieno suvalgyto simbolio, tariama tam tikra malda: 1. Svogūnas. Suvalgius jį prašoma Dievo, kad apsaugotų nuo priešų ir nedraugų. 2. Sėklos. Suvalgius prašoma, kad kelyje neatsirastų priešininkų. 3. Datulės (tamar) - תמר . TAM (”pasibaigęs”), o MAR(“kartumas”). Datulės simbolizuoja kančių ir nelaimių pabaigą ir laimingų, saldžių dienų pradžią. 4. Morka. Prašoma Dievo neskirti neigiamo nuosprendžio ir užskaityti geruosius nuopelnus. 5. Granata. Prašoma, kad nuopelnai būtų padauginti iš tokio skaičiaus, kiek granatas turi sėklų. 6. Žuvies galva - ראש הדג . Žuvis - žydų gausybės simbolis. Jų turi būti tiek, kiek žuvis turi žvynų.  Be to , mes visuomet turime būti pirmi, o ne vilktis uodegoj. Šventės metu yra valgomi ir kiti patiekalai, tačiau svarbu, kad simbolinis maistas būtų kuo įvairesnis ir skaniai pagamintas. Svarbus Chazano vaidmuo. Chazanas yra kantorius, renkamas remiantis ne tik jo vokaliniais sugebėjimais, bet ir jo amžiumi bei šeimynine padėtimi. Ti turi būti vyras vyresnis nei 30 m., besilaikantis Toros taisyklių, kuklus bei vedęs. Chazanas gieda maldas. Taip pat svarbus šafaro שופר (10 cm. avino rago) klausymas. Šafaras pučiamas ryte, po Toros skaitymo. Tora nurodo žmogui išklausyti mažiausiai trisdešimt garsinių serijų. Kiekviena serija prasideda ilgu ir besitęsiančiu garsu-tkia. Žmogus, pučia šafarą atsistojęs, tuo metu niekas negali kalbėtis. Šafaro klausomasi susikaupus.“Ragas”-hebrajų kalboje šis žodis kildinamas iš žodžio “kviesti, skaičiuoti”. Jis labai gerai nusako rago paskirtį – sukviesti visus atgailai, pamąstymams apie savo gyvenimą. Šofarą pučia per Roš ha-Šana ir Jom Kipur. Šofaro garsai pažadina žmonių širdyse norą atgailauti už savo nuodėmes. Šofaro pūtimas per žydų naujuosius  metus turi priversti žmones apgalvoti  savo elgesį , pripažinti nuodėmes, bei priminti apie Dievo egzistavimą. Įsidėmėtina, jog Roš a-šana Toroje vadinama ,Jom Kipūru, tai reiškia ,, rago pūtimo diena”. Taigi, Roš a- šana yra žingsnis link Jom Kipūro ( seka po dešimties dienų nuo Roša a- šana šventės). Dangaus vartai - שערי שמיים. Atsidaro Roš Ha Šana dieną. Iki Jom Kipur dienos vartai yra atidaryti tam, kad žmonės melstųsi ir sugebėtų gauti atleidimą už savo nuodėmes Jom Kipūr יום כיפור “Teismo Diena”. Dešimta Tišrej mėnesio diena, pati švenčiausia diena metuose, kai Dievas paskelbia galutinį nuosprendį visiems ateinantiems metams, apsprendžia kiekvieno žydo likimą.Tą dieną žydai privalo prašyti atleidimo už visas padarytas nuodėmes. Kitaip tariant tai apsivalymo ir pasitaisymo diena-Tšuvą (verčiama kaip ,,sugrįžimas į tinkamą kelią,prie Dievo”), laikoma pačia rimčiausia diena metuose. Prieš dešimt dienų buvusioje Roš a-šana šventėje, žmogus tarsi stovėjo prieš patį Dievą. Turėjo galimybę pripažinti savo nuodėmes ir už jas atsiprašyti, dabar tarytum atėjo laikas išklausyti savojo nuosprendžio. Gali kilti klausimas, ar gali pakisti Dievo nuosprendis po Roš a- šana, kai buvo išaiškinti visi žmogaus nusikaltimai ir nuodėmės, ar verta toliau prašyti atleidimo ir kažką daryti siekiant išsiganymo? Judaizmas moko, kad pakeisti neįmanoma, nieko, jei niekas nekeičiama. Taigi, atleidimas sulaukiamas atgailaujant. Pirmas Tšuvos žingsnis yra žvilgsnis į savo praeitį, kurioje išskiriami poelgiai, kurių neturėjo būti. Skaitoma, jog jei žmogus įdėmiai apmąsto savo elgesį ir randa savo vietą pasaulyje bei gyvenime ir jei jo kelias sutampa su Dievo jam skirtu keliu, tai šio kelio radimas reiškia taip pat ir išganymo bei apsivalymo kelio suradimą. Antrasis žingsnis yra gyvenimo tikslo suradimas. Kiekvieno žydo tikslas turi būti tapimas geresniu žydu, nei jis buvo vakar, būti arčiau Toros įstatymų ir žydiško gyvenimo, daryti daugiau tikrojo gėrio, atsiriboti nuo blogio ir nedaryti tokių praeities klaidų apie kurias net gėda prisiminti. Tai suprantama kaip raktas, kurį dovanoja Dievas ir kuriuo atrakinamos kitokio likimo durys, ne to, kuris logiškai atrodo yra lemtas, pasvėrus praeitų metų veiksmus. Dešimt dienų iki nuo Roš a- šana iki Jom Kipūro, vadinami ,,Dešimt tšuvos dienų”. Per šias dienas kiekvienas žydas turi apmąstyti visą kompleksą problemų susijusių su tšuma bei melstis rytais. • Pasninkas: nevalgyti, negerti, mąstyti ir melstis Dievas yra gailestingas ir todėl stumia žmogų į tiesos ir išsiganymo kelią. Kadangi ne visiems pavyksta nuoširdžiai gailėtis ir sėkmingai žengti tšuvos keliu, yra pasitelkiamas žmogaus kūnas per kurį reiškiasi siela ir veikia pasaulyje. Kūnas yra paklusnus sielai, bet tuo pačiu jis turi galią veikti ją ir dažniausiai neigiamai. Tai nereiškia, kad kūnas yra blogis. Atvirkščiai, kūnas yra vienintelė priemonė, kurios pagalba sielai ( žmogui) yra suteikiama galimybė daryti gerą. Tiesiog siela yra labiau linkusi kurti gėrį ir nuolat kovoti su blogiu, kurį skatina vykdyti kūnas. Pergalės ir laimėjimai šioje kovoje- tai pergalės ir laimėjimai žmogaus gyvenime.Tikrosios pergalės deja yra tikruosiuose pralaimėjimuose. Per Jom Kipūra, kada Dievas suteikia žydui galimybę pakeisti savąjį likimą, nepaisant ką jis yra padaręs praeityje, negalima jokiais būdais leisti kūnui kaip nors neigiamai veikti sielą ir trugdyti jai kurti gėrį. Štai kodėl per Jom Kipūrą būtina nevalgyti ir net negerti 25 valandas, nuo saulės nusileidimo iki kitos dienos vakaro. Pasninkauti turi suaugusieji ir vaikai, berniukai nuo 12 metų,o mergaitės nuo 13. Leidžiama nesilaikyti pasninko sergantiems ir pagyvenusiems žmonėms. Tai vadinama taanit – kūno suvaržymu. Taanit suteikia laisvę tfila – sielai. Taanit ir tfila ir yra pagrindiniai Jom Kipūro elementai. PASNINKAI teologų akimis. Judaizmo kulte svarbų vaidmenį vaidina pasninkai. Šiuolaikiniai teologai tvirtina, kad pasninkas taurina žmogų, išvaduoja iš “grubių, žemų” jausmų, skatina mąstyti apie savo būties dvasingumą, suartina jį su dievybe ir kt. Pavyzdžiui, Izraelio teologas Josifas Burgas, skaitydavęs per radiją ketvirtadieniais Toros dalis, aiškino, kad pasninkas, “nors ir sekina mūsų kūną, tačiau apšviečia mūsų sielą ir pakylėja ją iki Jahvės sosto”. Kaip jau buvo minėta, pasninkas siejasi su senovės kultu. Jis atsirado tada, kai pirmykščiai žmonės dėl silpno gamybinių jėgų išsivystymo dar nepajėgė parūpinti sau ir savo dievams pakankamai maisto. Religinė sąmonė susiejo pasninką su būsena, tinkamiausia veikti dievo sprendimus. Žydų religinėje praktikoje labai svarbu laikytis šeštadienio. Tai dvasiškai nepaprastai reikšminga džiūgavimo, kūno atilsio diena.taip pat turi būti švenčiama Išpirkimo diena, Tabernakulio šventė, Sekminės. Esama ir kitų tiek džiūgavimui, tiek sielvartui pažymėti skirtų švenčių ir šventadienių. • Jom Kipūro tradicijos ir trumpas žodynėlis Namų šeimininkas uždega žvakes.Jom Kipūras prasideda likus 18 min. iki saulė nusileidžia. Per šią šventę negalima avėti odinės avalynės, kaip jau minėta, valgyti ir gerti, praustis ( tik pačius pirštų galiukus ryte). Visa tai yra daroma tam, kad žmogus “nusimestų” kasdienybės naštą ir visą dieną paskirtų bendravimui su Dievu. Iš esmės, pasninkas tėra būdas palengvinti žmogui bendravimą su Dievų, o ne suvaržymas.  Valgyti ir gerti galima tik pasibaigus ilgai besitęsusioms maldoms, ištarus paskutiniąją maldą gavdala. Daugelis po šios šventės pradeda ruoštis kitai šventei – Sukot, kuri prasideda po penkių dienų nuo Jom Kipūro. . Šabat Šuva - שבת שובה. “Sugrįžimo Šeštadienis”. Šeštadienis prieš Jom Kipur, pavadintas pagal Toros dalies, kuri yra skaitoma tą dieną, pirmąjį žodį.  Šabat Šabaton - שבת שבתון “Šeštadienių šeštadienis”. Jom Kipur dienos papildomas pavadinimas, pabrėžiantis jo didžiulį šventumą. Per Jom Kipur galioja ir Šabato draudimai, bei pasninko draudimai. Tfila, Tšuva u-Cdaka - תפילה, תשובה וצדקה “Malda, Atgailavimas ir Pagalba vargšams”. Tai trys dalykai, kurie, anot išminčių, padeda pakeisti blogą nuosprendį ateinantiems metams į gerą. U-netane tokef -  ונתנה תוקף “Parodykime pagarbą”. Malda, sukurta viduramžiais ravo (rabino) Amnono, kuris buvo žiauriai nukankintas inkvizicijos. Maldoje kalbama, kad Dievas būtent per tas dešimt dienų nusprendžia, kas įvyks ateinančiais metais, apie Jo galybę ir žmogaus menkumą.  Bein Adam le-chavero - בין אדם לחברו “Tarp žmogaus ir jo artimo”. Įstatymų rūšis, apimanti tik bendravimą tarp žmonių (pvz., negeras elgesys su kažkuo).  Bein Adam le-Makom - בין אדם למקום “Tarp žmogaus ir Dievo”. Įstatymų rūšis, apimanti bendravimą su Dievu (iš esmės, blogas elgesys su žmogumi – tai irgi negeras poelgis prieš Dievą, todėl skirstymas yra tik sąlyginis). Sakoma, kad per Jom Kipur Dievas atleidžia tik nuodėmes prieš Save, bet neatleidžia skriaudos tol, kol nuskriaustasis neatleidžia skriaudikui.  Machzor le-Jom Kipur - מחזור ליום כיפור “Jom Kipur rinkinys”. Jom Kipur maldos, surinktos vienoje knygoje patogia skaitymui tvarka.  Avinu, Malkeinu - אבינו, מלכינו “Mūsų Tėve, mūsų Karaliau”. Malda, kurioje yra atgailaujama, prašoma pasigailėti, be to, vardijamos Dievo gerumo savybės. Izkor - יזכור “Prisimins”. Gedulinga malda, kurią turi sukalbėti žmogus, netekęs bent vieno iš tėvų. Ją sako per keturias šventes: Jom Kipur, Sukot, Šavuot ir Pesach. Kaparot - כפרות  “Apsivalymas”. Jom Kipur išvakarėse imami višta ar gaidys, priklausomai nuo žmogaus lyties (galima imti žuvį ar pinigų), ir sukant juos virš galvos, sakoma, kad tai – žmogaus nuodėmių išpirkimas. Paskui paukštį ar pakaitalą atiduoda vargšams. Šio ritualo tikslas – kad žmogus pagalvotų apie savo klaidas, atgailautų. Seudat mafseket - סעודת מפסקת “Užbaigiantis valgis”. Paskutinis valgis Jom Kipur išvakarėse. Turi būti sotus, nes yra sakoma, kad tas, kas per šį valgymą prisivalgė – tarsi badautų dvi dienas.  Bigdei lavan - ביגדי לבן “Balti drabužiai”. Per Jom Kipur reikia rengtis baltai, nes balta spalva – tai tyrumo simbolis.Tokiu būdu Dievui parodomas apsivalymas nuo nuodėmių bei nenusikaltimų.  Hadlakat nerot - הדלקת נרות “Žvakių uždegimas”. Jom Kipur išvakarėse, kaip ir prieš kiekvieną Šabatą, yra uždegamos žvakės. Kol Nidrei - כל נידרי “Visos priesaikos”. Prieš pat prasidedant Jom Kipur, sakoma malda, kurioje atsižadama visų per metus susikaupusių priesaikų ir pažadų, kad nebūti niekam nieko skolinu, ypač sau, nes neištesėta priesaika gali pakenkti nuosprendžiui.  Neila - נילה “Uždarymas”. Malda, sakoma baigiantis Jom Kipur. Tai - paskutinis šansas ką nors pakeisti. Po jos visi sveikina vienas kitą su laimingais metais.  Kapara – כפרה “Dvasinis išsivalymas”. Pasibaigus Jom Kipur žydai lieka įsitikinę, kad Dievas jiems atleido ir išvalė jų sielas. Šabat šavua - שבת שבה Tai Šabatas, kuris yra tarp Jom Kipur ir Sukot. Sukot סוכות Sukoto šventė prasideda Tišrei mėnesio 15 dieną, po Rosh-Hashana ir Jom Kipur. Tai yra viena iš trijų labiausiai garbinamų švenčių. Tai metas, kai žydai iš viso pasaulio keliaudavo į Jeruzalėje esančią Šventyklą, į šventą vietą, kur linksmindavosi bei aukojo Aukščiausiajam. Tai gamtos bei religijos šventė, kuri skiriasi nuo kitų tuo, kad jos metu žydams tiesiog privaloma linksmintis. Šventė mini derliaus rinkimo laikus, todėl dar ji vadinama “Derliaus rinkimo švente”.Šitaip ji vadinama Toroje hag a-asif ( Sukot turi dar tris pavadinimus: gamtos šventė - חג לטבע, religinė šventė - חג דתי , linksmybės šventė - חג שמח).       Sukot nurodo ryšį tarp žydo ir jo šalies bei praeties šaknų. Šventės simbolika primena žydų klajojimą po Sinajaus dykumą, tuos senovės laikus, kuomet žydų tauta gavo Torą (šventąjį raštą). Šventė švenčiama 7 dienas. Pirmoji diena yra pati svarbiausia, kadangi kaip ir  Šabato dieną (šeštadienį) žydams uždrausta dirbti bet kokį darbą bei ką nors gaminti. Kitos šešios dienos -  ,,pusiau”šventiškos dienos, kažkuo panašios į kasdienybę - Hol Hamoed- חול המועד. Jų metu jau leidžiama dirbti kasdieninius namų ruošos darbus, tačiau per šias dienas žydai dažniausiai atostogauja, linksminasi bei gyvena palapinėse. Aštunta šventės diena yra tarsi atskira šventė - Šmini Aceret שמיני עצרת . Šią dieną skaitoma atskira malda, kurioje prašoma Dievo, kad ,,atsiūstų” lietų. Sekančią dieną prasideda kitas šventadienis, vadinamas Simhat Tora - Toros švente, apie kurią nėra kalbama nei Toroje, nei Talmude. Ji atsirado X a. Babilone. Šią diena žydai baigia metinį Toros skaitymo ciklą ( ištisus metus žydai gyvena pagal Dievo įsakymus, parašytus Toroje ir skaito Šventąjį Raštą kiekvieną dieną). • Šventės simbolika Suka - סוכה Vienas svarbiausių Sukot elementų. Suka simbolizuoja laikiną gyvenimą. Tai yra keturių sienų palapinė, pagaminta iš bet kokių medžiagų, paprastai augaliniu, priklausančių gyvajai gamtai. Suka yra trapi, joje būtų sudėtinga pasislėpti nuo gamtinių negandų, kadangi nėra stogo ir kaip minėta ji statoma iš nepatvarių medžiagų. Stogą puošia palmių lapai, per jį žmonės gali matyti žvaigždes. Tai taip pat įkūnyja tam tikrą prasmę. Buvimas po atvira palapine yra visiškas pasitikėjimas ar atsidavimas Dievui. Per Sukot šventę įprasta puošti suką, svarbiausia, kad jos viduje būtų 7 augalai, kurie šlovinantys Izraelį. Tai  HITA (kviečiai), SEURA (miežiai), GEFEN (vynuogės), TEENA (figos), RIMON (granatas), ZAIT (alyvos), TAMAR (datulės). Tradicija teigia, kad kiekvieną palapinę per Sukot šventę aplanko 7 svečiai – UŠPIZIN אושפיזין . Šie svečiai yra žydų protėvių Abraomo, Izaoko, Jakovo, Josifo, Mozės, Arono ir Dovydo sielos.Yra manoma,jog kiekvienas iš šių protevių jaučia klajonių skonį. Todėl atklysta pas žmonės ir būten šios šventės metu, bet kurią šventės dieną, todėl žydai stato papildomą kėdę palapinėje. Pagal žydų tradiciją kiekvieną vakarą yra skaitoma speciali malda, kuri kviečia protėvį dalyvauti šventėje, o svečių priėmimas - yra vienas iš svarbiausių Dievo įsakymų. Patys svarbiausi keturi augalai per Sukot šventę, vadinami ARBAAT HAMINIM: ETROG – אתרוג - šis vaisius yra iš citrusinių giminės. Jis turi kvapą ir skonį. Šie aspektai simbolizuoja žydą-teisuolį, kuris studijuoja Torą ir vykdo Dievo įsakymus. LULAV – לולב -tai yra palmės šakos, kurios turi būtinai būti tarp kitų trijų augalų per Sukot šventę. HADAS – הדס - mirto lapai. ARAVA – ערבה -verbų šakos.   Keturi augalai atspindi keturias žydų tautos žmonių grupes: žmonių grupę, kuri stengiasi mokytis Toros, tačiau gerus darbus atlieka lyg būtų paprasti, vidutiniokai; kitą grupę sudaro žmonės, kurie skiriasi nuo kitų atliktų gerų darbų gausa, tačiau Toros mokslą išmano menkai; grupę žmonių, kurie nepasireiškia nei gerais darbais, nei Toros išminties žiniomis; bei grupę išminčių, kurie dvelkia šviesa, skelbdami Toros mokslą ir gėrį. Kiekvienas žydas priklauso vienai iš išvardintų grupių, tačiau tik budamos kartu grupės sudaro tautą. Taigi augalai yra tarsi tos žmonių grupės ir prieš kiekvieną žydas lenkiasi laikydamas simbolius drauge, tarsi jungdamas grupes į tautą. Kadangi Sukot dar išreiškia ir derliaus surinkimo metą, darosi aiški ir simbolių prasmė. Tai vaisiai, kiatip tarian derlius, išaugintas ir surinktas žmogaus. Tas derlius yra tarsi jo darbų atspindys.                                  • Šventinės tradicijos Šventė prasideda nusileidžiant saulei, kai namų šeimininkas uždega žvakes. Sakoma malda ir šventinama duona ( per šia šventę ant stalo turi būti dvi chalos). Tačiau prieš šventinant atliekamas rankų sušlapinimas. Chala šiuo atveju mirkoma ne druskoje, o meduje, kaip per Roš a – šana. Jeigu lyja arba yra šalta, sukoje būti negalima. Tai aiškinama Dievo nenorą dėl kokios nors priežasties matyti žmonės joje. Ritualas su Arbaat haminim: Kiekvienas žydas kiekvieną šventės dieną (išskyrus šeštadienį) turi paimti į rankas lulav ir tris šakeles hadas, dvi šakeles aravos, padaryti iš šių elementų puokštelę, sujungti ją su etrogu. Ryte laikant šia puokštelę dešinėje rankoje, o etroga kairėje tariamas malda. Puokšte yra liečiamas dešinys petys, vėliau kairysis, juo nurodoma priešais save ir sau už nugaros. Per šią šventę būdinga lankytis svečiuose, religingieji lanko vieni kitus sukose. Šmini aceret ir Simchat Tora Tai aštuntoji diena po šventės Sukot. Ji vadinama Šmini aceret , kas reiškia sulaikymą. Chahaimai – tautos mokytojai šiai šventei paaiškinti skiria tam tikrą istoriją. Karalius sukvietė savo vaikus septynių dienų vaišėms. Kai atėjo laikas skirtis, karalius tarė: ,,Vaikai, norėčiau paprašyti jūsų užtrukite čia dar dienelę“. Taip ir Toroje bylojama, jog aštuntąją dieną bus šventė - zman simchatenu - džiaugsmo metas. Tai vienas panašumas su Sokot švente. Tęsiant istorija apie karalių, būtina pabrėžti, jog vaikai ne tik sutiko pasilikti dar vienai dienai, bet prisidėjo prie vaišių stalo papildymo, kad būtų dar linksmiau ir maloniau. Taigi šios šventės metu linksminamasi iš visos širdies. Taip pat svarbus Šmini aceret elementas yra Simchat Tora - Toros skaitymo pabaiga. Šia diena ji baigiama skaityti ir pradedama skaityti iš naujo. • Šventinės tradicijos Kaip visuomet – šventinių žvakių uždegimas. Vakare, sinagogoje iš švenčiausios maldos namų vietos ištraukiami Toros ritinėliai. Visi tutintys ritinėlius demonstratyviai vaikšto salės ratu dainuodami ir šokdami. Šis ritualas atliekamas septynis kartus. Ryte iškilmingai pradedama skaityti Tora. Toros skaityme gali dalyvauti visi vaikai ir suaugę. Chanuka חנוכה Chanuka prasideda praėjus dviem mėnesiams po Sukoto. Tai yra šventė, kurios pagrindas – realūs istoriniai  įvykiai, t.y. 166 metai pr. mūsų erą,  kai makavėjai sukilo prieš Antiocho Epifano, graikų karaliaus, valdžią, nes jis pasikesino į tai, kas žydams brangiausia – į tikėjimą. Dar vienas ir svarbiausias šios šventės įvykis – stebuklas, kuris  įvyko 3622 m. (138 m. pr. m. erą) Kislevo 25 dieną. Šventikai turėjo uždegti šventyklos šviestuvą - Menorą, bet nerado nė vieno nepaliesto indo su švariu alyvų aliejumi, šis įvykis sklelbė šventės didžiulę nesekmę, kadangi  šventykloje galima buvo naudoti tik švarų, tam tikru būdu paruoštą aliejų. Jam paruošti reikėjo aštuonių dienų. Neturint tokio laiko ir atsitikus tokiai nelaimėi buvo nuspręsta visvien uždegti Menorą, nepaisant to,kad aliejaus užtektų tik vienai dienai. Tačiau įvyko stebuklas - šviestuvas degė  ištisas aštuonias dienas. Nuo to laiko žydai mini tą dieną, uždegdami po vieną žvakę 8 dienas iš eilės. O speciali šiai šventei skirta žvakidė vadinama Chanukija. • Šventiniai simboliai Chanukija -חנכיה . Tai žvakidė, kuri tam tikra tvarka uždegama Chanukos metu. Kiekvieną dieną uždegama vis nauja žvakė. Visos žvakės yra uždegamos  iš dešines į kairę. Ją sudaro 8 žvakės, o devintoji atlieka tarnybinį darbą. Chanukijos šviesa simbolizuoja Toros šviesą, todėl šia šviesa draudžiama naudotis kitiems reikalams.Šalia chanukijos uždegama kita žvakė- šamašas שמש, kuri atlieka tarnybinės žvakės funkciją.Jos pagalba uždegamos kitos aštuonios žvakės. Ji visada turi stovėti atskirai nuo kitų. Svarbu yra tai, jog ši žvakė uždegama kartu su visa šeima bei giminėmis ir turi degti ne trumpiau 30 minučių. Po žvakės uždegimo sakoma malda, dainuojamas savotiškas himnas. Dažnai chanukija yra maišoma su menora – šventykloje degančia septynžvake. Pamokančios ištraukos iš Toros, kaitomos šventės metu: Toldot – תולדת. Pirmoji Toros dalis, kuri skaitoma Kislevo mėnesį.. Šiame skyriuje pasakojama apie Izaoko palaiminimą. Šis specialus  palaiminimas turėjo atitekti vyresniajam sūnui, bet Jakovas apgavo savo brolį ir tėvą ir gavo palaiminimą, nors buvo jaunesnis už Esavą. Vaece – ויצא. Antroji  Toros dalis, kuri skaitoma Kislevo mėnesį.. Po to, kai Jakovas gavo palaiminimą, jam teko bėgti iš gimtųjų namų, nes brolis norėjo jį nužudyti. Jis apsigyveno Lavano namuose. Iš pradžių jis vedė šeimininko dukterį Lėją, o po to  - Rachel.  Vaeshlach – וישלח. Trečioji  Toros dalis, kuri skaitoma Kislevo mėnesį. Šiame skyriuje pasakojama apie brolių -Jakovo ir Esavo- susitikimą ir susitaikymą.                                        Vaeshav – וישב. Ketvirtoji Toros dalis, kuri skaitoma Kislevo mėnesį.  Šiame skyriuje pasakojama apie Josefą, dvyliktą Jakovo sūnų. Jo broliai nemėgo jo ir norėjo juo atsikratyti. Broliai pardavė jį pirkliui, o tėvui pasakė, kad jį užpuolė plėšrus žvėris. Taip Josefas atsidūrė Egipte. Spurga - סופגניה (Sufganija).Šios šventes metu gaminami valgiai aliejuje. Dažniausiai tai būna spurga Sukutis – סביבון. Žaislas, kuriuo žaidžiama Chanukos metu. Ant sukučio yra surašytos kelios hebrajiškos raidės. Šis žaidimas primena laikus,  kai Izraelį valdė graikai ir žmonės buvo priversti slapčia mokyti vaikus Toros ir gimtosios kalbos. Kad graikų valdžia to nepastebėtų,  jie pradėdavo žaisti įėjus sargybiniams. Tu bi- Švat Tai Naujieji medžių metai. Ši šventė tarsi įkūnyja žydų žemės tausojimą. Jų polinkį duoti, o ne imti. Gali iškilti klausimas apie derliaus nuėmimą. Juk tai irgi savotiškas gamto sturtų ėmimas. Tačiau yra nurodoma, jog surinkus derlių, kiekvienam žydui būtina grąžinti žemei duoklę, t.y. pasėti sėklas iš naujo. Derliaus nuėmimas žydui yra tam tikras dvasinis darbas, o pats derlius, tai ne tik vaisiai ar daržovės, žydams tai tarsi jų paties kūnai išauginti branginamos žemės įsčiose. Taip pat šią dieną masiškai sodinami medžiai. Šios šventės metu įprasta padėti vargšams, duoti jiems maisto, pinigų bei kitų trūkstamų jiems daiktų ar dalykų. Šis aukojimas lydi tautą nuo senovės laikų.Taigi ši gamtos šventė simbolizuoja gėrio kūrimą, personifikuojant gamtą su Toros pamokomis. • Tradicijos  Vakare, susirinkus šeimos nariams, kruopščiai ruošiamas stalas. Dažniausiai stalą puošia įvairiausi vaisiai, kartais net 30 rūšių, nors svarbiausia, kad būtų ne mažiau 15. Savrbiausi vaisiai yra maslinai, datulės, vynuogės, granatai, inžyrai.Išvertus iš jidiš vaisiai - tai medžių kūriniai. Prie galimų stalo vaisių prisideda ir riešutai ir kas stebėtina yam visiškai netinka bananai. Prieš valgant, vaisiai yra šventinami malda-  ; yra šios maldos vertimas į rusų kalbą - ,,Барух Ата А-донай Э-лоэйну мелех аолам, боре при аэц“. Šia malda šventinami medžių kūriniai. Sinagogoje ši diena nepildoma specialiomis maldomis, tačiau šią dieną skaitomi liūdniausi žodžiai. Taip ilgimasi Izraelio žemės, gimtųjų namų, vienintelės tėvynės. Purim פורים Istorija Pasibaigus vergijai Babilone, žydai apsigyveno karaliaus Achašverošo imperijoje. Čia jie išsikovojo gerą padėtį ir pagarbą, o kai karalius išsirinko sau žmoną žydę- Ester - Sinedriono pirmininko Mordechajaus dukterėčią - jų gyvenimas dar labiau pagerėjo. Būdama nepaprastai graži, Ester tapo mylima žmona, o vėliau ir išmintinga karaliene. Tačiau nepaisant tokios ramios bei šiltos padėties, žydams ėmė grėsti pavojus. Amanas, karaliaus patarėjas, jaučiantis neapykantą judėjų tautai, nusprendė sunaikinti visus žydus ir šį reikalavimą pateikė karaliui, pažadėjęs, jog už sutikimą Achašverošas gaus didžiulius turtus. Ir karalius sutiko. Nors šis sprendimas buvo laikomas didžiausioj paslapty, žydai apie jį sužinojo. Mordechajui pasiūlius, Ester paliepė žydams tris dienas pasninkauti. Šiam paliepimui atminti iki šių dienų Adaro 13 dieną laikomasi taip vadinamo Ester pasninko. Ketvirtąją dieną Ester nuėjo pas Achašverošą ir ėmė prašyti išgelbėti savo tautą. Karalius negalėjo atsakyti savo gražiajai žmonai ir atšaukė įsakymą, o Amanas buvo pakartas. • Šventės simbolika bei tradicijos Al ha nisim - על הניסים - speciali padėkos malda Aukščiausiajam u‏ž jo kuriamus stebuklus. Ji pridedama prie maldos Amidui ir Birkat-a-mazon. PUR  - פןר - burtai, kuriuos metė Amanas, kad paskirtų ž‏ydų sunaikinimo dieną Masechot - מסחות Kaukės, kurias dėvime šventės metu. Matanot le-evoinim - מתנות לאביונים - dovanos vargšams, kurias priimta dalinti per Purim. Privalu įteikti dovanėlę ne mažiau kaip dviem ž‏monėm. Mišloah manot - משלות מנות - dovanos su vaišėmis šventei, kuriose turi būti bent  dviejų rūšių valgio. Megilat ester - מגלת אסתר - knyga, kurioje pasakojama apie Purimo įvykius. Ji sudaryta iš pergamento ritinėlio, kuriame ranka už‏rašytas tekstas. Ritinėliai surašyti, laikantis tų pačių griežtų taisyklių, kaip ir rašant  Torą. Raašan – רעשן - tarškynė, naudojama Ester knygos ("Megilat Ester") skaitymo metu, kad nesigirdėtų Amano vardo. “Mišenichnas adar marbim be simha” - מרבין בשמחה משנכנס אפר - “prasidėjus Adaro mėnesiui, daugėja džiaugsmo”. Šis posakis liudija apie Adaro mėnesio vidinį turinį. Nuo pat pirmos jo dienos juntama džiaugsmo atmosfera, pasiekianti kulminaciją per Purimą.  Parašat Zachor - פרשת זכור - tai fragmentas iš Toros, primenantis mums apie Amaleką. Paskutinio Šabato metu prieš Purim (kuris vadinamas Šabat Zachor) skaitantysis Torą melsdamasis sinagogoje papildomai perskaito ypatingą fragmentą, kuris primena mums apie šventą pareigą ištrinti net atminimą apie Amaleką iš pasaulio atminties. Pagal Toros įstatymą, vyrai ir moterys privalo klausytis šios ištraukos skaitymo. Taanit Ester  - תענית אסתר - karalienės Ester pasninkas. Dieną iki Purim žydai stengėsi surasti prieglobstį nuo priešų; jie pasninkavo ir meldė Aukščiausiojo pagalbos. Šių dienų žydai taip pat pasninkauja ir meldžiasi Purim išvakarėse, kad Aukščiausiasis išgirstų tautos maldas ir atgailavimus. Jeigu ši diena sutampa su šabatu, Ester pasninkas nukeliamas į  ketvirtadienį prieš šabatą. Šis pasninkas prasideda vakare ir baigiasi saulei patekėjus. Nešima Achat - נשימה אחת - vienintelis įkvėpimas. Žydų priešų vardai per Purim šventę skaitomi vienu atsikvėpimu, todėl kad visi jie buvo pakarti tuo pačiu metu. Kriat Megilla - קריאת מגילה - Purim įvykių aprašymas skaitymas. Megila skaitoma  šventės išvakarėse po Maariv maldos ir antrą kartą - šventės dieną po Šacharit maldos . Tai apeigos, kurias privalo atlikti visi vyrai, moterys ir vyresnieji vaikai. Labai svarbu išgirsti kiekvieną Megilos žodį, kada ją skaito Baal Krija (žmogus, skaitantis Torą). Megila dar vadinama Jgeret ( laiškas ).   Skaitymo metu sinagogoje ją išskleidžia, kas primena laiško arba dokumento skaitymą.  Akaat Aman - אכת המן - Amano sumušimas. Kai tik Megilos skaitymo metu pasigirsta   Amano vardas, visi ima belsti, kelti triukšmą specialiomis tarškynėmis ir t.t. Taip daroma todėl, kad Amano vardas turi būti  nustelbtas, užgožtas ir , galų gale, ištrintas iš žmonių atminties.  Tačiau verta atsiminti, kad visą likusį Megilos skaitymo laiką negalima triukšmauti arba kalbėtis. Purim meulaš - פורים משולש - Purim “Trikampis” . Jei Adaro 15-ąją išpuola per šabatą, miestai, apsupti siena ( tokie kaip Jeruzalė) švenčia ypatingą, trunkantį tris dienas – “trigubą” – Purim. Megila ir matanot le-evoinim skaitomi penktadienį. Per šabatą ištariama “Al-a Nissim” ir prie įprastinio šeštadieninio Toros skaitymo pridedama  ištrauka, susijusi su Purimu.  Miš loah manot ir Purimo puota rengiami sekmadienį. Seudat purim - סעודת פורים - Purim puota. Purim dieną dengiamas šventinis stalas Purim stebuklui pažymėti. Kol ram - קול רם - garsus balsas. Keturi sakiniai, aprašantys žydų tautos išsigelbėjimą su Ester pagalba. Juos garsiai skaito kiekvienas bendruomenės narys , o po to pakartoja Baal Krija (Toros skaitytojas). Machacit ašekel - מחצית השקר - kadaise, kuomet Jeruzalėje stovėjo Šventykla, kiekvienas žydas  aukodavo jos reikmėms pusės šekelio monetą. Šis paprotys išliko ir dabar. Pvz.: Pietų Afrikoje žydai Purim išvakarėse aukoja tris 50 centų vertės monetas .  Priimta aukoti tris monetas, kurių vertė atitiktų pusę šios šalies piniginio vieneto vertės.   Pesach Šios šventės atsiradimas siejamas su tais laikais, kai žydai buvo klajokliai ir pagrindinis jų verslas buvo gyvulininkystė. Duomenys apie tai išliko ir Biblijoje. Išėjimo knygoje parašyta: “O Mošė sušaukė visus Izraelio sūnų vyresniuosius ir jiems tarė: Eikite, imkite, gyvulius jūsų šeimynoms ir aukokite Paskha. Hisopo saujelę pamirkysite kraujyjeir juo apšlakstykite viršuslenkstį ir abi staktas; nė vienas jūsų te neišeina iš savo namų angos iki rytuiViešpatspamatęs ant viršuslenksčio ir abiejų staktų kraują, aplenks namų angą ir neleis žudytojui įeiti į Jūsų namus ir pažeisti ”. Kai gyvuliai imdavo vesti jauniklius, senovės žydų gyvulių augintojas būdavo ypač susirūpinęs savo bandos būkle. Piemuo vaizdavosi, kad jauniklių skaičius ir jų normalus augimas priklausąs nuo dykumų ir ganyklų dvasių. Dvasias galima palenkti savo pusėn ta pačia gyvulio mėsa. Todėl Joms aukodavo avinėlį, o nuo dvasios – žudikės gelbėdavosi aukojamo gyvulio krauju. Kai žydų gentis pradėjo užsiiminėti žemdirbyste, dvasių palankumui pelnyti skirta šventė virto javapjūtės pradžios (macų – prėskučių) švente. Čia maginės dievų – globėjų vaišinimo apeigos metu buvo pateikiami naujoj derliaus vaisiai. Apie gyvulių augintojų šventės, skirtos dievų palankumui įsigyti, susiliejimą su neraugintų Viešpaties duonų (macų) švente liudija pati Biblija. Rabinų knygoje pasakyta: “Šitos yra šventos Viešpaties dienos, kurias turite švęsti savo metu. Pirmame mėnesyje, keturioliktą mėnesio dieną, vakarop yra Viešpaties Paskha ir penkiolikta to paties mėnesio diena yra Neraugintų Viešpaties duonų iškilmė. Neraugintas duonas valgysite septynias dienas”. Šiuolaikinio judaizmo Pesach apeigose svarbi vieta tenka mesijo vaizdiniui. Šios šventės ceremoniale daug apeigų ir papročių yra susijusių su mesijo ir jo pranašo Elijo atėjimu. Toks Pesach (lietuvių verčiama-Velykų) aiškinimas atsirado viduramžiais, kai Europoje prasidėjo žydų persekiojimai. Judaizmo ideologai pasinaudojo beteise žydų padėtimi ir atgaivino mesianizmo nuotaikas. Jie palaikė liaudyje tikėjimą, esą atpirkimo galima laukti tik iš Dievo. Ypač sunkaus ir žiauraus žydų engimo laikotarpiais, artėjant Velykoms, daugelis egzaltuotų ir karštai tikinčių žydų patikėję rabinais laukdavo stebuklingojo mesijo pasirodymo Velykų naktį. Pastaruoju metu judėjų klerikalai atgaivina mitą apie išėjimą iš Egipto ir į jį nukreipia Velykinę ideologiją. Pasak mito, Jokūbo sūnus Juozapas buvo parduotas Potifarui, Egipto faraono asmens sargybos viršininkui. Patyręs kai kurių sunkių sukrėtimų, Juozapas staiga tapo dešiniąja Egipto valdovo ranka. Numatydamas ateinantį septynerių metų nederlių, Juozapas per septynerius metus iki to laiko faraono aruodus iki kraštų pripildė kviečiais. Atėjus badmečiui, iš Kenaano žemės ieškoti duonos pas jį atvyko jo broliai, tačiau jo nepažino. Po kai kurių svyravimų Juozapas pasisakė, kas esąs, parodė savo palankumą ir įkurdino juos Egipte, Gesemo žemėje. Juozapui gyvam esant, broliai šioje žemėje gyveno gerai, o kai šis numirė, jų palikuonys buvo paversti vergais. Sunkūs vergijos šimtmečiai sukėlė liūdesį ir beviltiškumo jausmą, tačiau vienas žydas, vardu Mozė, pakilo į kovą prieš faraono priespaudą. Biblija pasakoja, kad kai kurios aplinkybės vertė jį bėgti iš Egipto į dykumą. Ten iš erškėčio krūmo jam pasirodė Jahvė ir pareikalavo, kad jis taptų žydų išgelbėtoju iš Egipto nelaisvės. Gauta stebuklinga lazda ir jo brolio Aarono parama padėjo Mozei išlaisvinti savo gentainius. Šiuolaikiniai judaizmo apologetai tvirtina, kad Mozė tautos išlaisvintojas, o Velykas vaizduoja kaip laisvės šventę. Drauge pabrėžiama, kad laisvė, kaip ir Velykų šventė nėra iškovojama, ji gaunama aukščiausiojo valia. Taigi, Velykos išlaisvinimo švente skelbiamos iš esmės tik tam, kad tikintieji įtikėtų, jog būtina nusižeminti ir paklusniai laukti malonių iš dangaus. Taigi Pesach-tai laivės, išsivadavimo iš vergijos šventė. Žydai paliko Egiptą 2448 m. Nisano 15 - tąją. Ši Nisano 15 – toji ir yra pirmoji Pesach šventės diena. Tačiau pasiruošimas šiai šventei prasideda daug anksčiau, iškart po Purimo. • Pasiruošimas šventei Pirmiausia yra tvarkomas butas. Tai galima netgi pavadinti ,, generaliniu švarinimu”. Tikslas išvalyti visus kampus, kad iš visur dingtų chamec miltai, duona ir gaminiai iš šių komponentų, tagi ir alus, degtinėm makaronai ir kt.. Jei šeiminikė turi namie maisto produktų, kurių sudetyje yra chamec, nebūtina tokių produktų išmesti. Yra kelios kitos išeitys: parduoti ar tiesiog atiduoti kitam žmogui, ne žydui, taip pat palikti jam saugoti produktus iki pasibaigs šventė. Net indai, kuriais naudojamasi ištisus metus yra sukraunami į atskirą dėžę, o šventėe metu naudojamasi specialiais Pesach šventei skirtais indais. Tai, ką galima valgyti per Pesach vadinama košeriniu maistu. Izraelyje prekės net yra pažymėtos etikėtėmis, kad žydui būtų lengviau atskirti galimą nuo negalimo. Dažniausiai jau prieš dvi savaites yra pasirūpinama produktais iš kurių bus gaminami Pesach patiekalai. • Tradicijos Šios šventės metu valgomi macai, krienai, virti kauliukai su mėsa, kietai ( vergystės kančio simbolis), virti kiaušiniai, mešrainė iš trintų obuolių, maltų riešutų ( tai simbolizuoja molį, su kuriuo dirbdavo žydai Egipte) bei vynas, kurio išgerti reikia ne mažiau keturių bokalų. Tai simbolizuoja keturis išėjimo iš Egipto etapus: išvedimas, išgelbėjimas, išlaisvinimas, išrinkimas tapti laisvaja tauta. Sedero- taisyklių prasmė, išklausyti pasakojimą apie žydų išėjimą iš Egipto. Skaitomos maldos, dėkingumo pobūdžio. Dėkojama už tai, kad yra galimybė dėkoti. ŠEBUOTAS pažymimas penkiasdešimtąją dieną po antrosios Velykų dienos it todėl dar vadinamas penkiasdešimtadieniu. Išėjimo knygoje apie Šebuoto šventę pasakyta: ”Švęsi taip pat pjūties, savo darbo pirmųjų vaisių, iš to ką pasėsi savo lauke, šventę”. Vadinasi senovėje ši šventė neturėjo jokios specifinės religinės reikšmės Ji buvo susijusi su žemdirbyste ir atspindėjo žemdirbių, nuėmusių savo darbo vaisius, džiūgavimą. Diasporos sąlygomis žydai neturėjo galimybės užsiiminėti žemdirbyste, todėl ir Šebuotas prarado derliaus šventės reikšmę. Tačiau rabinai, norėdami šią Senojo testamento šventę išlaikyti, pradėjo ją aiškinti kitaip. Jie dirbtinai susiejo ją su Velykomis. Velykos, kaip tvirtina rabinai, yra žydų išėjimo iš Egipto šventė, o Šebuotas – šventė, skirta atminti Torai, kurią, praėjus septynioms savaitėms po išėjimo, dievas suteikė pranašui Mozei ant Sinajaus kalno. Šebuotas virto lyg ir baigiamąja Velykų dalimi.       Religijotyros rašto darbas Žydų šventės

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!