Žydų kultūra ir gyvenimas II pasaulinio karo metais

Žydų kultūra ir gyvenimas II pasaulinio karo metais

Žydai arba žydų tauta – etnoreliginė grupė ir tauta, kilusi iš istorinio Izraelio ir Judo izraelitų ir hebrajų. Antrojo pasaulinio karo metais buvo vykdytas masinis šios tautinės mažumos genocidas. Tai opi problema, plačiai aptariama ir literatūroje. Ryškiausiai žydų tautos dramatizmą savo kūryboje atskleidė prozininkas Icchokas Meras bei XX. Katastrofų literatūros rašytojas Balys Sruoga. Taigi, su kokiomis sąlygomis susidūrė žydų tautybės žmonės?

Visų pirma, Antrojo pasaulinio karo metais žydai susidūrė su šiurpia kasdienybe, buvo viena labiausiai nuskriaustų ir engiamų tautų. Ši mintis atskleidžiama žydų kilmės prozininko Icchoko Mero romane ,,Lygiosios trunka akimirką”. Tai pirmasis romanas lietuvių literatūroje, taip skaudžiai ir tuo pačiu subtiliai prabilęs apie holokausto problemą. Icchoko Mero romane žydų gyvenimas vaizduojamas kaip itin šiurpus, liūdnas, nenuspėjamas. Rašytojas vaizduoja žmonių nužmogėjimą, nykstančią vertybių sistemą, smurto, sadizmo ir agresijos temas. Kūrinyje atkuriami vaizdiniai, kuomet žydai buvo uždaromi koncentracijos stovyklose ir buvo verčiami sunkiai dirbti, o jei nepaklusdavo – sulaukdavo bausmės. Bausmės būdavo labai įvairios: nuo uždarymo į dujų kamerą, iki sušaudymo, sudeginimo ar netgi pakorimo. Šiame kūrinyje žydų gyvenimas vaizduojamas kaip itin šiurpus, liūdnas, nenuspėjamas. Žydų tautos žmonės gete susidūrė su šiurpia kasdienybe. Žmonės, uždaryti į gerą, prarado ne tik savo laisvę, bet ir buvo įbauginti, turėjo atsisakyti svajonių. Getai būdavo aptverti didžiule tvora, saugomi sargybinių. Icchoko Mero romane ,,Lygiosios trunka akimirką“ vaizduojama, jog okupantai negailėdavo net mažų vaikų, turinčių svajones ir ateities siekius. Žydų gete žmonės kentė badą, troškulį ir nepakenčiamą šaltį. Taigi, Antrojo pasaulinio karo metais žydų kultūros žmonės susidūrė su žiauria geto kasdienybe.

Be to, Antrojo pasaulinio karo metais žydų tauta susidūrė su masinu žmonių žudymu, kentė badą, nepriteklių, blogas sąlygas. Šios žydų tautos kančios plačiai aprašomos ir Holokausto aukos, žymiausios dienoraščių rašytojos Anos Frank autobiografiniame kūrinyje ,,Dienoraštis”. Tai vienas iškalbingiausių ir labiausiai jaudinančių holokausto liudijimų. Dienoraštyje pasakojama apie masinį žmonių žudimą, badą, nepriteklių, blogas sąlygas. Trečiojo Reicho priešais buvo laikomi ir persekiojami žydai, čigonai, socialdemokratai ir kiti politiniai oponentai, Jahovos liudytojai, homoseksualai, recidyvistai ir asocialūs asmenys (elgetos, klajojantys prekeiviai, valkatos). Trylikametė Ana Frank dienoraštį rašė sau, nes neturėjo tikros draugės, rašė, nes „Popierius atlaiko daugiau nei žmonės“. Aišku, Ana turėjo mylinčius tėvus ir šešiolikmetę seserį, o štai tikro draugo – ne. Todėl per savo tryliktąjį gimtadienį, gavusi dovanų raudonai ir baltai languotą dienoraštį, ji pradeda rašyti laiškus Kitei – savo įsivaizduojamai draugei. Vėliau dienoraštyje rašė ne tik apie savo praėjusį gimtadienį, mokyklą, draugus, bet ir žiaurius išgyvenimus holokausto metu, kai 1940 metais į Olandiją įsiveržė vokiečiai. Tuomet Anos šeimos gyvenimas pasikeitė. Ji, kaip ir kiti žydai, turėjo nešioti geltoną žvaigždę, jai buvo draudžiama naudotis viešuoju transportu, rodytis teatruose ar kitose pasilinksminimų vietose. Tai tik maža dalis to, kas jai ir kitiems žydams buvo draudžiama. Ir apie 1942 metus mergina su visa savo šeimyna privalėjo slėptis, kad vokiečiai neišvežtų jų į koncentracijos stovyklą. Baimė, kad jie bus surasti nacių pastoviai sukasi jos galvoje ir atsispindi jos įrašuose: „Mes esame apsupti tamsos ir pavojaus. Aš paprasčiausiai negaliu įsivaizduoti, kad pasaulis kada nors vėl bus toks pats kaip buvo. Galvoti apie tai, kas bus po karo, yra tarsi statyti oro pilis“. Kūrinyje pasakojama apie žiaurius žmonių išgyvenimus holokausto laikotarpiu – tai sistemingas, masinis žydų genocidas, vykdytas Antrojo pasaulinio karo metais Adolfo Hitlerio vadovaujamų nacių bei jų kolaborantų. Nacistinės Vokietijos vadovas Adolfas Hitleris teigė, kad žydai nepriklauso net žemesniajai rasei, jie esą tiesiog ne žmonės. Jis skelbėsi pasaulio gelbėtoju nuo žydų pavojaus, o tą gelbėjimą suprato kaip visų žydų sunaikinimą. Tai žiaurus laikotarpis, nusinešęs begales aukų. A. Frank ,,Dienoraštyje” pasakojama apie tas dienas, kai naciai siuntė žydus į darbo stovyklas ir bandymai užmegzti bet kokį kontaktą su išoriniu pasauliu buvo pavojingi – tiek paauglei, tiek jos šeimai. Todėl tai tik dar labiau paskatino merginą rašyti dienoraštį, kuris padėjo išlikti stipriai. Taigi, Antrojo pasaulinio karo metais žydų tauta susidūrė su sistemingu, masiniu žydų genocidu, kentė badą ir nepriteklių.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!