Žmogus ir gamta rašinys

Žmogus ir gamta „Didžiausias gėris yra sutikti su gamta ir darniai su ja gyventi“- jau senovėje didysis Ciceronas suprato šią paprastą tiesą. Žmonės, gyvenę daugiau nei prieš 10 000 metų, buvo medžiotojai ir žemės duodamo derliaus surinkėjai – klajokliai, gyvenę mažomis grupėmis. Turėdami pačias kukliausias žinias apie metų ciklus ir augalų bei gyvūnų gyvenimą, naudodami paprasčiausią jiems žinomą techniką jie sugebėjo paimti iš žemės tuos jos resursus, kurie buvo būtini išlikti bei sukurti kultūrines ir menines formas, kurių dalis išliko iki mūsų dienų. Tarp žmonių ir aplinkos vyravo natūrali pusiausvyra. Tačiau toks santykis tarp žmogaus ir gamtos pradėjo nenumaldomai kisti. Mechanistinis pasaulio suvokimas bei tolesnė gamybinių santykių raida humanistinį žmogaus ir gamtos santykių harmonijos supratimą transformavo į utilitarinį-gamybinį racionalizmą, gamtą suvokiant vien kaip žmogaus reikmių tenkinimo šaltinį ir priemonę. Šiandien žmogus gyvena gerokai dirbtinesnėje aplinkoje ir gerokai mažesniame sąlytyje su gamta. Tad verta atsigręžti į senąją kartą, konkrečiau - XVIII - XX a. lietuvių kūrybą, kuomet gamta lietuviui, agrarinės kultūros žmogui, - pasaulis, kuriame randamas prieglobstis, dvasinė ramybė. XVIII - XX a. laikotarpio rašytojai ir poetai vaizdavo gamtą gerbiantį žmogų, patyrusį priespaudą, baudžiavos sunkenybę. Tik gamtos pasaulis padėjo ištverti žmogui gyvenimo negandas ir tapo atrama. Ryškiausiai žmogaus ir gamtos ryšį savo kūryboje atskleidė K. Donelaitis, V. Krėvė, V. Mykolaitis-Putinas J. Tumas – Vaižgantas, Maironis, ir daugelis kitų. Gamtos pasaulis diktuoja gyvenimo būdą agrarinės kultūros žmogui, todėl jis turi mylėti gamtą ir nesugriauti esamos tvarkos. Šią idėją K. Donelaitis išplėtojo poemoje „Metai“. Kūrinyje kalbama apie valstiečių baudžiauninkų (būrų) buitį, tarpusavio santykius. Svarbiausia vertybė yra gamtos puoselėjimas, nes nuo jos priklauso būrų gyvenimas, priešingai nei gamta – ji nuo žmogaus nepriklauso, tai – atskiras, dinamiškas pasaulis. Kitimai vyksta cikliškai, todėl viskas vis pasikartoja: kiekvieną pavasarį saulelė “budina svietą”, rudenį “nuo mūsų atstodama ritas”…  Gamta, jos dalys suvokiamos kaip gyvos būtybės, panašios į žmones. Toks supratimas atsirado iš būriškųjų K. Donelaičio kūrybos pagrindų. Būrui gamta atrodo gyva: laukai  ledais užsikloję miega, žemė rudenį įmurusi verkia, laukus glosto drungni orai. Pagrindinė gamtos jėga – saulė: ji pradeda amžinąjį žmogaus ir gamtos  judėjimo ratą. Pavasarį ji lyg motina pažadina visus gyvenimui, džiaugsmui, juokdamasi pargriauna žiemos darbus ir šalčio “pramones”; vasarą ji, ant dangaus sėdėdama, žaidžia, o rudenį “savo spindulį slepia”. Taigi saulelė, beje, kaip ir visa gamta, sugyvinta. Ši gamta ir supa žmogų, lemia jo gyvenimo būdą, darbų specifiką. Pavasarį ne tik parskrenda paukščiai ir saulė ima skaisčiau šviesti, bet ir žmogus atbunda iš žiemos sąstingio, tampa aktyvesnis, pasirengęs dirbti laukuose. Rudenį apniūksta orai, “atstodama ritas” ne tik saulė, gyvūnai ir paukščiai, bet ir žmogus ruošiasi žiemai, derlius nuimtas, “laukai pasklinda gedulingi”. Taip pat poemoje gausu vaizdų, kurie gretinami su žmogaus gyvenimu: Gandrai grįžę tvarko savo lizdą, ir žmogus raginamas rūpintis savo būstu, „Ar negirdit, kaip šienaut jau putpela šaukia

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!