Žmogaus laikysena prievartos pasaulyje (Sruoga, Grinkevičiūtė)

Žmogaus laikysena prievartos pasaulyje Žmogaus gyvenime nutinka įvairių netikėtumų. Lygiai taip pat, šiame kelyje, jis būna priverstas atlikti vienus ar kitus darbus, priimti tam tikrus sprendimus. O dar dažniau individą į savo įvykių sūkurius įtraukia istorijos tekmė. Ypatingai XX a. I pusė pasižymėjo itin žiauriais laikotarpiais, kuomet žmogaus gyvybė tapdavo nieku. Tai ypač perteikė patiriama prievarta, kuri buvo tiek psichologinė, tiek fizinė trėmimų į Sibirą metu , uždarymu į koncentracijos lagerius ar tam tikros šalies okupacijos laikotarpiu. Visų šių įvykių chaose prarandama didžiausia vertybė kiekvienoje asmenybėje – laisvė. Lageryje, Sibire ar okupacijoje, žmogus tampa bejėgis. Negalintis pasipriešinti, tačiau nepaisant to, turintis viltį, jog po audros vėl pasirodys saulė. Dėl tokių situacijų gyvenimo kelyje kyla klausimas, kokia vis dėlto yra žmogaus laikysena prievartos pasaulyje, kuomet viskas aplink atrodo smenga į prarają? Žvelgiant į katastrofų laikotarpio literatūrą puikiai galime matyti, jog rašytojai, norėjo perteikti visą šiuolaikiniam žmogui sunkiai suvokiamą žiaurumą, moralinių vertybių sutrypinimą. XX a. I pusės poetas, dramaturgas Balys Sruoga romane ,,Dievų miškas” pasakoja savo išgyvenimus nacių koncentracijos stovykloje. Kaliniai kitaip tariant ,, buvo nepaprasti žmonės, be išimties perėję ugnį ir vandenį tiesiogine prasme, - speigus ir pragarišką karštį. Tai buvo žmonės – didelės fizinės jėgos ir atkaklios valios,- pašėlusio pasiryžimo nugalėti ir gyventi.” Šie žodžiai perteikia žmogaus padėtį lageryje, kuomet pažeidžiamas individo orumas ir jo gyvybė yra menkavertė, nes ,,SS nariai galėjo kalinį kiekvieną momentą nušaut, pakart, pagaliu ar akmeniu užmušt”. Tai parodo, jog koncentracijos stovykloje kalinys buvo pasmerktas mirčiai, kadangi ,,jis reiškė mažiau negu bet kuris daiktas inventoriaus knygose įrašytas.” Po viso žiaurumo skraiste kiekviena ,,klipata” ieškojo būdų, rasti bent menką psichologinį gaubtą nuo visos slogios ir mirtimi dvelkiančios aplinkos. Žinome, jog pats stipriausias ginklas yra žodis. Todėl ,,Dievų miške” norint netapti žvėrimi, o vis dėlto išlikti žmogumi, kaliniai griebdavosi ironijos meno. Ironija buvo lyg kaukė, kuri gelbėjo nuo naikinančio lagerio poveikio. Vis dėlto, nors ir galėdavo į žiaurumą žvelgti viena iš juoko formų, jų neaplenkdavo ir tai, jog norint išgyventi – reikia turėti tvirtą kritinį mastymą, kas taip pat yra svarbus aspektas bandant išlikti stipriam prievartos pasaulyje. Kiekvieną žingsnį kalinys turėjo numatyti į priekį arba tiksliai apgalvoti kokį žodį ketina tarti: ,,Lagery klausti negalima. Lagery turi būti psichologas ir pranašas. Turi žinoti, kada kas kokiam banditui į galvą šauna.” Žmogaus sukaustymas, privertimas pamiršti visas ,,normalaus ir kasdieniško” gyvenimo taisykles ir lyg mokytis visko iš naujo stengiantis atėjus vadui pavirsti į ,,žmogų virdulį” privertė ne vieną giliai apmąstyti ar vis dėlto bandyti išlikti stipriam, ar pasiduoti. Žmogaus laikysena lagerio ir prievartos apsuptyje, vienu atžvilgiu motyvavo stengtis dar išvysti pasaulį už geležinių vielų, o kitų atžvilgiu kuo greičiau iškeliauti pro kaminą. Kitas žmogaus laikysenos prievartos pasaulyje pavyzdys, tremties atsiminimų autorės Dalios Grinkevičiūtės kūrinys ,,Lietuviai prie Laptevų jūros”. Čia pasakojami prisiminimai apie žmones, kurie priverstinai buvo tremiami Sibiro link: ,,Maskvos įsakymu visame Pabaltyje – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – vienu metu prasidėjo masiniai areštai ir žmonių deportacija į Sibirą”. Kiekvieną to meto asmenį apgaubė nežinia, baimė ir klausimas kaip visą tai kas laukia teks iškęsti, ar galės išvysti savo šeimą bei namus? Lygiai taip pat, kaip ir vykstant į koncentracijos stovyklą, žmogui buvo numatytas jo likimas – niekada nebegrįžti namo. Neatsižvelgiant į žmonių jausmus, jie buvo varomi į vagonus. Vienintelis dalykas, kurį galėjo su savimi pasiimti buvo viltis ir visa vidinė stiprybė kovai. Vieni iki paskutinės minutės stengėsi priešintis prievartai teigdami, jog ,,visą savo gyvenimą dirbo Lietuvai, savo tautai, kaltės dėl to nejaučia” ir savyje turėdami vis dar beproto svarbaus orumo bei pasipriešinimo jėgos drąsiai sakė, jog ,,jokio teismo nebijo”. Tai parodo, jog net prievartos pasaulyje, žmogus gali išlikti orus, stiprus bei nepasiduodantis. Taip pat, pasaulį ne vieną laikotarpį gaubė okupacijos šydas. Į tokį teko patekti ir Lietuvai. Čia pasirodė kitokia žmogaus laikysenos raiška. Partizanai - jauni ir pasišventę žmonės, dėl tėvynės laisvės, puikiai suvokdami, jog tuo pačiu aukoja netgi savo gyvybę, ėjo į miškus bei kovojo su okupantais. Prievarta tapdavo tai, kuomet vienas iš tuometinių partizanų atsidurdavo akistatoje su svetimšaliu ir būdavo verčiamas išduoti savo bendražygius. Tai puikiai įrodo poeto, pokario Lietuvos partizano Broniaus Krivicko kūryba. Joje perteikiama žmogaus moralinė pergalė, kuomet jis susitaikydavo su tragiška savo baigtimi pasmerkdamas save mirti, vietoj to, jog išduotų savą. Toks pavyzdys perteikia tai, jog prievartos pasaulyje žmogus gali laikytis iš vien ir nepaisant to, jog save veda pražūties link, išlieka ištikimas bei pasiaukojantis. Taigi, prievartos pasaulis yra be galo didelis išbandymas, reikalaujantis daug jėgų, pasiryžimo, kritinio mąstymo, o kartais net juoko prizmės požiūrio. Žmogaus laikysena, tokiose situacijose, kiekvienoje asmenybėje yra skirtinga. Vieni sugeba išlikti orūs, pasiaukojantys ir su viltimi ištrūkti iš visos nežinios bei žiaurumo, o kitiems širdis vis dėlto pakužda pasiduoti. 746 ž.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!