Žmogaus laikysena kritinėse situacijose

Žmogaus laikysena kritinėse situacijose Kiekvienam žmogui gyvenime tenka priimti begalę sprendimų įvairiose situacijose. Vieni

sprendimai yra nesunkūs, kasdieniniai, su kuriais susiduriame kiekvieną dieną ir juos priimame per daug negalvodami. Tačiau visiems tenka susidurti ir su sunkumais, kėbliomis situacijomis, kur reikia pasitelkti šaltą protą ir viską neskubant apmąstyti, nors dažnai nugali pirminiai jausmai ir impulsai. Po sunkių, širdį veriančių išgyvenimų, privalu mokėti atsitiesti, o tai reikalauja didelių valios pastangų bei stipraus charakterio. Bet juk yra sakoma : “Tai, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresniais”. Remdamasis lietuvių rašytojais - Vincu Krėve, Baliu Sruoga bei jų kūriniais, aptarsiu žmogaus laikyseną kritinėse situacijose.

Priimti neteisingi sprendimai žmogų gali privesti prie dvasinio žlugimo. Tai puikiai atsispindi Vinco Krėvės dramoje „Skirgaila“, kurioje atskleidžiama pagrindinio veikėjo - Lietuvos valdovo, Skirgailos kova su aplinkiniais ir su savimi, parodomas savigriovos procesas. Šio kūrinio autorius yra vienas reikšmingiausių XX a. pradžios lietuvių rašytojų, literatūros klasikas. 1940 m. tapo okupuotos Lietuvos Liaudies vyriausybės vadovu. Rašytojas atsidūrė situacijoje, kurios sudėtingumas prilygo jo paties kūriniuose personažams sukurtoms dramatiškoms veikimo aplinkybėms. Drama „Skirgaila“, kuri parašyta 1924 m., vadinama pirmąją klasikine tragedija lietuvių literatūroje. Joje yra visa, ko stigo ankstesnėms lietuviškoms pjesėms: konfliktas, nuolat stiprėjanti įtampa, tragiška situacija, veikėjų priešingų nuomonių susidūrimas. Šiame kūrinyje dėmesys sutelktas į Lietuvos kunigaikščio Skirgailos tragediją. Aštraus proto, valingas bei ryžtingas dramos herojus pranoksta savo aplinką, blaiviai vertina istorijos procesus, jaučia permainų būtinybę ir ieško Lietuvai tinkamiausio kelio. Jis yra priverstas rinktis naujas tautos gyvenimo gaires ir kovoti dėl jos išlikimo ne tik su išorės priešais, kurie prisidengdami krikščionybe kėsinasi į Lietuvos žemes ir į jos politinę galią, bet ir su savo aplinka – tradiciniu mąstymu, sena papročių bei tikėjimų sistema, kurią gina konservatyvūs kriviai, vaidilos ir bajorai. Valdovas troško prasmingo gyvenimo, tačiau patiria gyvenimo beprasmybę, jo energingas rūpestis valstybe virsta apatišku neveiklumu, aistringas Dievo ieškojimas – demoniškumu, pasitikėjimas savimi – paniška pralaimėjimo baime. Skirgailos paskutinis žygis neturi nė ženklo kilnumo. Jis kovoja prieš kryžiuotį, kuris yra tik jo meilės konkurentas, o pasirinktas kovos būdas – Skirgaila palaidoja beginklį Kelerį gyvą – kelia pasibjaurėjimą ir šiurpą. Finalo tragiškumą taikliai apibūdina Bronius Vaškelis: „Finalas, kaip paprastai tragedijoje, pabrėžia žmogaus gyvenimą kaip paradoksą – ir pralaimėjimą, ir pergalę. Tuo pačiu metu sukrečia iš nevilties ir bejėgiškumo paklaikusio baisus žmogaus-budelio triumfas.“ Taigi, šiame kūrinyje parodoma, kaip žmogus atsidūręs kritinėje situacijoje, pasieka niekingumo dugną.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!