Žinių samprata ir tipai

2. Žinių samprata ir tipai Pagrindiniai žinias nusakantys aspektai Patirtis. Žinios formuojamos palaipsniui, praktikoje pritaikant tai, ką galima išmokti iš vadovėlių, paskaitų, darbinės veiklos, bendraujant su kolegomis ir pan. Patirtis padeda susivokti situacijoje pagal tai, kas nutiko praeityje. Ekspertai – tai patyrę specialistai, kurie yra įgudę ir greitai orientuojasi įvairiose situacijose pritaikydami sukauptą patirtį novatoriškų sprendimų paieškai ir įgyvendinimui. Praktikoje patikrinta tiesa. Šia sąvoka apibūdinama tokia patirtis, kuri gaunama praktinės veiklos metu. Dauguma praktinės patirties įgijimo metodų yra perimti iš kariniuose veiksmuose naudojamų žinių kaupimo būdų. Prie šių metodų priskiriama: atvejų simuliacija, galimų situacijų modeliavimas, atliktų veiksmų stebėjimas ir analizė. Vertinimas. Skirtingai nuo duomenų ir informacijos, žinioms būdingas vertinimas, reiškiantis, jog turimos žinios yra vertinamos pagal tai, kas yra žinoma ir kas įvyksta. Žinios – tai dinamiška sistema, kuri nuolatos keičiasi dėl interakcijos su išorine aplinka. Intuicija. Naujose situacijose intuicija padeda priimti sprendimus, kurie laikomi sukauptos patirties rezultatu. Intuityvus sprendimas yra paprasčiausia sprendimo priėmimo automatizavimo forma, leidžianti sprendimus priimti žymiai greičiau. Informacija – tai žinučių srautas, kuris padidina žinias; tai tarsi žinojimo žaliava. Žinios yra daugiau subjektyvios, jos priklauso nuo individo, grupės, organizacijos. Žinios gaunamos adaptuojant informaciją, integruojant ją į turimą patirtį. Žinios tai (G. Bellinger, D. Castro, A. Mills): • informacijos, faktų, idėjų, tiesos, principų supratimas arba turėjimas; • aiškus supratimas arba išreikšta informacija, pavyzdžiui, apie tam tikrą situaciją arba faktą; • visa informacija, faktai, tiesos bei principai išmokomi per gyvenimą; • žinojimas arba supratimas, įgyjamas per mokymąsi arba patirtį. Pagal Airilą Kaisą žinių hierarchija apima penkis etapus: duomenis, informaciją, žinias, inteligenciją bei išmintį (žr. 8 pav.). Žinių transformacija, autorės nuomone, vyksta mokymosi proceso dėka. Pirmame etape yra dar neinterpretuoti simboliai. Antrame, duomenys įgyja prasmę ir virsta informacija. Trečiame etape yra žinios, kurios leidžia žmonėms atitinkamai veikti bei elgtis, įvertinant turimą informaciją. Informacijos turėjimas palengvina sprendimų priėmimo procesą. Inteligencija suteikia galimybę padaryti teisingą pasirinkimą iš visų galimų sprendimų. Paskutiniame etape yra išmintis, kuri apibrėžiama kaip labiausiai išvystyta žinių forma. Išmintis siejama su inovacijomis bei vertybėmis. 1 pav. Žinių hierarchija (K. Airila, p. 7) J.-C. Spender skirsto organizacijos žinias į sąmoningas (individų turimas išreikštas žinias), objektyvizuotas (organizacijos turimas išreikštas žinias), automatines (neišreikštą individualų žinojimą) ir kolektyvines (labai priklausomą nuo konteksto organizacijos veikloje pasireiškiantį žinojimą). Šiuo atveju jis derina žinių tipus (išreikštos, neišreikštos) ir žinojimo lygius (individualus, socialinis). Kognityvinės žinios Panašiai kaip James (1981), nagrinėjęs “žinias apie”, bei Ryle (1949), rašęs apie “žinojimą, kad”, kai kurie mokslininkai, dirbantys organizacijų tyrimų srityje, kalba apie žinias kaip proto veiklos rezultatą (embrained knowledge). Šis žinių tipas priklauso nuo pažintinių (kognityvinių) gebėjimų, kuriuos lemia fizinė smegenų sandara (Collins, 1993, p. 97) ir konceptualūs įgūdžiai (Blackler, 1995), įgalinantys atpažinti tam tikrus dėsningumus (pvz., naujoje šakoje) (Venzin, von Krogh ir Roos, 1998; Prahalad ir Bettis, 1986). Šiame kontekste Fiol ir Lyles (1985) skiria kognityvinį ir bihevioristinį vystymąsi kaip organizacinio mokymosi rezultatą, t.y., atitinkamai, rutininį, žemesnio lygmens mokymąsi esamų taisyklių apibrėžtose ribose ir aukštesnio lygio mokymąsi, kurio pasekmėje keičiamos šios taisyklės ir normos, mąstymo rėmai bei interpretacinės schemos. (Panašiai Argyris ir Schon (1978) atskiria vienkilpį ir dvikilpį mokymąsi). Fiol ir Lyles (1985) nuomone, būtent aukštesnio lygmens kognityvinis vystymasis turi ilgalaikį poveikį visai organizacijai. Taigi autorės pabrėžia pirminę šio žinių tipo svarbą. Fiol ir Lyles (1985, p. 806) nurodo esminį skirtumą tarp pažinimo ir elgsenos, argumentuodamos, kad žinias galima įgyti neįvykstant jokiems pokyčiams elgsenoje, taigi jos atskiria mokymąsi nuo veiklos, priešingai nei, pavyzdžiui, veiklos bendruomenes (communities of practice) nagrinėję mokslininkai (Brown ir Duguid, 1991; Wenger, 1998). Galima teigti, kad Fiol ir Lyles (1985) požiūris artimesnis pozityvistinei epistemologijai, t.y. požiūriui, kad žinios gimsta smegenyse, loginiais ir racionaliais metodais apdorojant išorinę informaciją. Nors jos gali būti ir neišreikštos, pavyzdžiui, mąstymo žemėlapių (mental maps) forma, tačiau anksčiau ar vėliau jas būtina artikuliuoti tam, kad įvyktų vadinamasis kognityvinis mokymasis. Prahalad ir Bettis (1986) kalba apie šio tipo žinias, nagrinėdami mąstymo žemėlapius, schemas ir “dominuojančią logiką”. Tai egzistuojančios žinių sistemos, išorinio pasaulio atspindžiai, susiformavę per patirtį per tam tikrą laiką. Jie gali būti grupinio pobūdžio, pavyzdžiui, organizacijos vadovams gali būti būdingas bendras kognityvinis žemėlapis ar mąstymo schemų rinkinys, susijęs su šaka, kurioje veikia organizacija, konkurencija toje šakoje ir t.t. Galima teigti, kad Prahalad ir Bettis (1986) nagrinėjama “dominuojanti logika” taip pat artimesnė pozityvistiniam požiūriui į žinias, jas traktuojant kaip gana statišką, pastovų išorinio pasaulio atvaizdą. Pasak jų, norint prisitaikyti prie pasikeitusios aplinkos ir išmokti ją suprasti bei sėkmingai veikti, senąją dominuojančią logiką turi pakeisti nauja, t.y. užleisti vietą naujai reprezentacijai. Pagrindinis tikslas yra susiformuoti naują maksimaliai adekvatų objektyviai egzistuojančio pasaulio atspindį. Tokio pobūdžio mokymasis atspindi aplinkos pokyčius ir pasireiškia pasyvia adaptacija naujoje situacijoje. Jame nėra daug erdvės nuolatiniam žinių kūrimui per aktyvų organizacijos aplinkos konstravimą, kadangi į ją žiūrima kaip į objektyviai egzistuojančią nepriklausomai nuo mūsų. Jau pats terminas “logika” rezonuoja su pozityvistine epistemologine orientacija. Įkūnytas žinojimas Kaip jau minėta, James (1981) vadino šį žinių tipą “pažintinėmis žiniomis”. Jos įgyjamos per jutimus, mažai ką sako apie dalykų ar reiškinių vidinę prigimtį ir yra sunkiai artikuliuojamos bei perduodamos kitiems. Jis pateikia pavyzdį: nors ir puikiai pažįstant mėlyną spalvą, jos praktiškai neįmanoma nupasakoti aklam žmogui (James, 1981, p. 217). Šiam mokslininkui tai žemesnio lygio, paviršutiniškas žinių tipas, kurį galima praplėsti ir praturtinti protu, mąstant apie reiškinį ir jį analizuojant. Tai yra, būdamas pragmatizmo atstovu, James bando integruoti empirizmo ir racionalizmo metodus. Kaip jau minėta, Ryle (1949) vadino šį žinių tipą “žinojimu kaip”. Tačiau, skirtingai nuo James, Ryle laikė šį žinojimą vertingesniu nei “žinojimą, kad”. Pasak jo, protiniai gabumai pasireiškia ne per žinojimą ar nežinojimą tos ar kitos tiesos, bet per sugebėjimą ar nesugebėjimą padaryti tam tikrus dalykus (1949, p. 27). Kritikuodamas “Dekarto mitą” apie kūno ir proto atskirumą, Ryle (1949) teigė, kad protas atsispindi veikloje. Šiam mokslininkui kognityvinės žinios (“žinojimas, kad”) yra mažiau svarbios nei gebėjimas įgyti žinojimą ir panaudoti jį veikloje. Šiuo atveju galima sutikti su Ryle, laikantis pozicijos, kad tik tada galima teigti, jog individas ar organizacija išmoksta kažko naujo, kai pasikeičia jų galimų elgsenų spektras, t.y. žymiai svarbesnis yra žinojimo pasikeitimas, įgalinantis pokyčius veikloje, nei vien tik kognityvinių žinių atnaujinimas. Collins (1993, p. 96) pateikė įkūnyto žinojimo pavyzdį, kalbėdamas apie profesionalų teniso žaidėją: didžioji dalis jo žinių apie tai, kaip žaisti tenisą, yra įkūnyta jo kūno judesiuose, todėl jų neįmanoma artikuliuoti, juo labiau perduoti kitiems individams. Nagrinėdama atvejį, kai celiuliozės ir popieriaus fabrikas, kuriame dirbo didelę patirtį turintys darbuotojai, pereidinėjo prie kompiuterizuotos valdymo sistemos, Zuboff (1988, p. 197-199) apibūdino įkūnytą žinojimą kaip priklausomą nuo fizinio buvimo tam tikroje vietoje, pagrįstą jutimine informacija ir apčiuopiamais objektais, pasireiškiantį veikloje konkrečiame kontekste, visada susijusį su buvusia patirtimi, sunkiai komunikuojamą ir giliai asmeninį. Panašiai kaip Polanyi (1958) bei Nonaka ir Takeuchi (1995) nagrinėjamas neišreikštas žinojimas, įkūnytas žinojimas įgyjamas per veiklą ir perteikiamas per tiesioginį bendravimą. Lygindama popieriaus fabriko darbininkų įkūnytą žinojimą, plačiai naudotą prieš kompiuterizuoto valdymo įvedimą, su gebėjimu manipuliuoti abstrakčiais, elektroniniais kompiuteriniais duomenimis, Zuboff (1988) pažymi, kad pastarasis nėra susijęs su tiesiogine jutimine patirtimi. Vadinasi, jis yra gerokai mažiau priklausomas nuo konteksto, todėl gali būti lengviau suformuojamas ir perduodamas kitiems. Įkūnyto žinojimo interpretacijose, traktuojančiose jį kaip subjektyvų, priklausomą nuo konteksto ir situacijos, įsitvirtinusį veikloje ir neišreikštą, galima įžvelgti konstruktyvistinę epistemologiją. Ugdydamiesi įkūnytą žinojimą, individai konstruoja savo realybę, remdamiesi savo unikalia patirtimi ir sąveikomis su aplinka. Objektyvi realybė šiuo atveju neegzistuoja, nes kiekvienas jų kuria savo pasaulį, remdamasis asmeninėmis interpretacijomis. Kita vertus, toks žinojimas yra dažnai įkūnytas individuose, todėl jo charakteristikos artimesnės radikaliajam, o ne socialiniam konstruktyvizmui, kurio šalininkų įsitikinimu, žinojimas yra kolektyvinis procesas, konstruojamas per socialinę sąveiką tarp individų, duotu momentu egzistuojančių tam tikrame socialiniame kontekste. Todėl įkūnytą žinojimą galima pozicionuoti kaip artimą socialiniam konstruktyvizmui (dar ir dėl to, kad jis formuojasi ne be socialinės sąveikos įtakos), bet krypstantį link radikalaus konstruktyvizmo. Kultūrinis/ paslėptas žinojimas Dėmesys šiam žinių tipui organizacijų tyrimuose buvo nemaža dalimi paskatintas jau minėtų Berger ir Luckmann (1966), kurie traktavo žinojimą kaip socialinį produktą. Venzin, von Krogh ir Roos (1998) bei kai kurie kiti tyrinėtojai kalba apie žinojimą, kuris nėra objektyviai egzistuojantis, bet paslėptas įvairiuose kontekstiniuose veiksniuose - pavyzdžiui, organizacijos kultūroje, bendroje kalboje, darbinėse grupėse ir t.t. Collins (1993) vadina šį žinojimą “kultūriniu”. Jis įsitvirtinęs visuomenėje ir negalėtų egzistuoti, jei neegzistuotų jas turinti socialinė grupė. Jis nuolat kinta, todėl neįmanoma jo išmokyti formaliomis priemonėmis, pavyzdžiui, perduoti rašytine forma. Collins (1993) pateikia vadinamojo Turing testo pavyzdį. Tai kontroliuojamas eksperimentas, kurio metu kiniškai mokantis individas raštu atsakinėja į kinų kalba pateiktus klausimus, turėdamas priėjimą prie daugybės lentelių, sufleruojančių, kurias kiniškų simbolių eilutes naudoti įvairiose situacijose. Collins (1993) pažymi, kad individas gali sėkmingai atsakyti į testo klausimus tik tokiu atveju, jei testo gyvavimo ciklas gana trumpas arba jei lenteles nuolat atnaujina žmonės, kurie ne tik moka kinų kalbą, bet ir yra įsigilinę į kasdien besikeičiančių kinų kalbos papročių kontekstą, t.y. yra pasinėrę į Kinijos kultūrą. Tai yra, norint išlaikyti testą, būtinas “kultūrinis” žinojimas. Akivaizdžiai laikydamasis antipozityvistinių pozicijų, Collins (1993) teigia, kad didžioji visų žinių dalis yra aiškiai socialiai konstruojama: net tikslieji mokslai ir matematika pagrįsti mūsų visų susitarimais žaisti pagal tam tikras taisykles (p. 102) – požiūris, kurio šaknis galima aptikti vėlyvojoje Wittgenstein filosofijoje. Collins (1993) sieja kultūrinį žinojimą su “įprasta elgsena”, kai tą patį veiksmą galima išreikšti daugybe įvairių būdų: pakviesti svečius vakarienės galima pasiunčiant rašytinius kvietimus, telefonu ar tiesiogiai kalbantis. Tokių dalykų neįmanoma išmokyti juos aprašant, nes jų neįmanoma aprašyti taisyklėmis, kadangi jų reikėtų iki begalybės daug, norint numatyti visas įmanomas situacijas ir kontekstus. Tai neišreikštas žinojimas, kurį galima perduoti tik per tarpasmeninę sąveiką ar “socializaciją”, skirtingai nuo pačių elgesio manierų, kurias įmanoma išmokti, perkelti iš vienos kultūros į kitą ir “mechanizuoti” (Collins, 1993). Kaip minėta, kai kuriuose organizacijų tyrimuose kultūrinis žinojimas vadinamas paslėptu, įsitvirtinusiu (embedded). Pavyzdžiui, Brown ir Duguid (1991) kalba apie “nekanoninę praktiką”, t.y. apie faktinius darbo atlikimo metodus, grindžiamus neformalių veiklos bendruomenių turimu žinojimu. Šio tipo žinojimas radikaliai skiriasi nuo žinių, kurios yra formaliai aprašytos organizacijų turimuose veiklos vadovuose, darbo atlikimo instrukcijose ir net mokymo programose. Jis nuolat kinta ir vystosi, maitinamas kasdieninės praktikos ir bendruomenės narių pasakojimų apie savo patirtį, glaudžiai susijusių su socialine sistema, kurioje šie pasakojimai gimsta ir yra naudojami. Šis žinių tipas turi gilios prasmės tik tiems individams, kurie dalyvauja veiklos bendruomenėje, tai yra, jis formuojasi ir gali būti naudojamas tik tame pačiame socialiniame kontekste. Tai kolektyvinis neišreikštas žinojimas, kuris praras savo vertę, pabandžius jį formalizuoti ir įtraukti į rašytines darbo atlikimo instrukcijas ar duomenų bazes, padarant jį išreikštu, laisvu nuo konteksto, statišku ir objektyviu. Jis yra socialiai konstruojamas, t.y. tokios bendruomenės nariai (Brown ir Duguid tyrime tai kopijavimo aparatų remonto meistrų bendruomenė) susikuria savo bendrą, tai konkrečiai bendruomenei būdingą, pasaulio supratimą, kuris atspindi jų individualius išorinės tikrovės atvaizdus, bet yra daugiau nei jų suma. Šiose “interpretacijų bendruomenėse” (Brown ir Duguid, 1991, p. 47) žinojimas nuolat keičiamas, transformuojamas ir perduodamas, jų nariams prisidedant savo pasakojimais prie šių bendruomenių kūrimo ir vystymo. Taigi viena iš svarbių kultūrinio/ paslėpto žinojimo charakteristikų yra bendra kalba (Polanyi, 1958; Berger ir Luckmann, 1966; Brown ir Duguid, 1991; Kogut ir Zander, 1992; Collins, 1993; Blackler, 1995; Venzin, von Krogh ir Roos, 1998). Įvairius požiūrius į paslėptą žinojimą galima aptikti Levitt ir March (1988), Kogut ir Zander (1992), Blackler (1995) ir Badaracco (1991) darbuose. Blackler (1995), pritardamas Levitt ir March (1988), apibrėžia paslėptą žinojimą kaip tokį, kuris yra įsitvirtinęs organizacijų rutinose, t.y. susijęs su socialine ir institucine organizacija. Kogut ir Zander (1992) nagrinėja žinojimą, įtvirtintą organizavimo principuose, kuriais vadovaudamiesi žmonės bendradarbiauja organizacijose. Jie traktuoja jį kaip organizacinį know-how – būdus, kuriais įmonė organizuoja savo veiklą, procedūras, pagal kurias organizaciniame kontekste rekonstruojami ir koordinuojami socialiniai santykiai. Kogut ir Zander (1992) mato organizaciją kaip saugyklą gebėjimų, susijusių su socialiniu žinojimu, paslėptu ilgalaikiuose organizavimo principų struktūrizuotuose individų santykiuose. Šiuos gebėjimus sudaro individualaus ir socialinio žinojimo derinys. Kogut ir Zander (1992) pažymi, kad paslėptas žinojimas nėra lengvai suvokiamas, t.y. labai dideliu laipsniu neišreikštas. Savo darbe apie žiniomis grindžiamus organizacijų santykius Badaracco (1991) nagrinėja paslėpto žinojimo perdavimą aljansuose, suteikiantį įmonėms galimybę pasinaudoti kitų organizacijų gebėjimais ir kompetencijomis. Jis pabrėžia skirtumą tarp lengvai perduodamų “migruojančių” žinių, pavyzdžiui, formalizuotų brėžinių ar formulių rinkinyje, ir tų, kurios yra įsitvirtinusios socialiniuose santykiuose, labai priklausomos nuo konteksto ir todėl sunkiai perduodamos. Badaracco (1991) teigia, kad norėdamos perduoti viena kitai tokį žinojimą, organizacijos turi labai glaudžiai bendradarbiauti, panašiai kaip Polanyi (1996) minimi meistras ir mokinys. Apibendrinant įvairių mokslininkų pateikiamas kultūrinio/ paslėpto žinojimo interpretacijas, galima teigti, kad šis žinių tipas priimtinas tik konstruktyvistinei epistemologijai, nes pozityvistai traktuoja žinias kaip objektyvias ir universalias, t.y. lengvai perduodamas kitiems jas formalizuojant, pavyzdžiui, rašytine forma. Neišreikšto žinojimo ir išreikštų žinių dichotomija Polanyi (1958) pasiūlyta neišreikšto žinojimo sąvoka įkvėpė kai kuriuos tyrinėtojus minčiai apie žinių taksonomijas. Vadybos literatūroje žinių klasifikavimą į išreikštas ir neišreikštas pirmieji pasiūlė Nelson ir Winter (1982). Pasak jų, socialinės organizacijos vystosi adaptuodamos jų narių turimų žinių visumą, ir šis procesas vyksta daugiausia neišreikštame (tacit) lygmenyje. Aiškindami adaptavimo procesą, šie mokslininkai laiko organizacijų rutinas jų genetine medžiaga, dalis kurių yra išreikštos biurokratinių taisyklių forma, o dalis – įkūnytos organizacijos kultūroje. Išreikštasis ir neišreikštasis komponentai sąveikauja evoliuciniu būdu, individams pasirenkant sprendimus priklausomai nuo jų naudingumo konkrečioje istorinėje ir ekonominėje realybėje ir įtvirtinant juos organizacinėse rutinose, kurios savo ruožtu formuoja ir riboja tolimesnius individų pasirinkimus. Nelson ir Winter (1982) teigia, kad organizacija sudaro kontekstą išreikštų žinių ir neišreikšto žinojimo visumos formavimui per sąveiką su išorine aplinka ir jų saugojimui rutinose vėlesniam panaudojimui. Tarp šių dviejų žinių tipų vyksta nuolatinė dinamiška sąveika, o jų ribos yra lanksčios ir permatomos. Taigi Nelson ir Winter (1982) požiūryje į organizacijos žinojimą galima įžvelgti konstruktyvistinę orientaciją, pasireiškiančią socialiai konstruojamo, nuolat besivystančio kolektyvinio neišreikšto žinojimo egzistavimo pripažinimu. Iš tiesų, toks žinojimas labai artimas jau minėtam kultūriniam žinojimui, nors šie mokslininkai žinomi būtent kaip pirmieji organizacijų tyrimų srityje pasiūlę neišreikštų/išreikštų žinių taksonomiją. Panašią žinių klasifikaciją į išreikštas ir neišreikštas, tik individų lygmenyje, galima aptikti žinomame Nonaka ir Takeuchi (1995) darbe apie žinias kuriančią organizaciją. Remdamiesi Polanyi (1958) idėja apie viso žinojimo ištakas, glūdinčias individo intuicijoje, Nonaka ir Takeuchi (1995) teigia, kad žinojimas yra kuriamas ir plečiamas per socialinę sąveiką tarp neišreikštų ir išreikštų žinių (1995, p. 61). Neišreikštas žinojimas transformuojamas į išreikštas žinias ir atvirkščiai per keturis procesus: socializaciją, eksternalizaciją, kombinaciją ir internalizaciją, kurių vyksmas įgalina nuolat kurti organizacijos žinojimą. Tačiau, skirtingai nuo Nelson ir Winter (1992), teigusių, kad organizacija yra pajėgi žinoti nepriklausomai nuo sąmoningo jos narių žinojimo ir mokytis per tobulesnių rutinų kūrimą, Nonaka and Takeuchi (1995) požiūriu, organizacijos žinojimą sudaro bendras individualiems jos nariams žinojimas. Neišreikštas žinojimas glūdi darbuotojų galvose, ir siekiant kurti bei didinti organizacijos žinojimą, visi jos nariai turi pabandyti išreikšti tą žinojimą (vykstant eksternalizacijai), transformuoti ir praturtinti jį per tarpusavio sąveiką (kombinacija) bei vėl jį įsisavinti (internalizuoti), t.y., pasak Nonaka ir Takeuchi (1985), organizacijos žinojimas neegzistuoja nepriklausomai nuo individų. Keturi minėti žinių transformavimo metodai yra pagrindinis organizacijos žinojimo kūrimo įrankis. Taigi nors, šių mokslininkų nuomone, žinoti gali tik individai, tačiau jų žinojimas yra subjektyvus, grindžiamas individualia patirtimi ir vertybėmis, socialiai konstruojamas per sąveiką su aplinkiniais, nuolat besivystantis ir sunkiai perduodamas formaliomis priemonėmis (pavyzdžiui, panašiai kaip Polanyi (1958), jie teigia, kad neišreikštą žinojimą perduoti galima tik per socializaciją – bendrą veiklą ir bendravimą “akis į akį”). Akivaizdu, jog Nonaka ir Takeuchi (1995) požiūris taip pat grindžiamas konstruktyvistine epistemologija. Dar vienas taksonominio požiūrio į žinias atstovas yra Spender (1996a, 1996b), kuris, remdamasis Polanyi ir Durkheim dichotomijomis (išreikštos/ neišreikštos ir individualios/ kolektyvinės žinios, atitinkamai), pasiūlė “pliuralistinę epistemologiją”, atspindėtą žinių tipų matricoje (1996a, p. 70). Pasak Spender, pliuralistinės epistemologijos būtinybę sąlygoja tas faktas, kad realios organizacijos susiduria su keturių žinių tipų kombinacija (1.2 paveikslas). Individualios Socialinės Išreikštos Sąmoningos Objektyvizuotos Neišreikštos Automatinės Kolektyvinės 1.2 pav. Keturi organizacijos žinių tipai (Spender, 1996a, p. 52) Iš 1.2 paveikslo matyti, kad Spender (1996a, 1996b) skirsto organizacijos žinias į sąmoningas (individų turimas išreikštas žinias), objektyvizuotas (organizacijos turimas išreikštas žinias), automatines (neišreikštą individualų žinojimą) ir kolektyvines (labai priklausomą nuo konteksto organizacijos veikloje pasireiškiantį žinojimą). Nors matricos novatoriškumą sudaro tai, kad žinios suklasifikuotos pagal dvi dimensijas (išreikštos/ neišreikštos ir individualios/ kolektyvinės), pats jos autorius nurodo kaip vieną iš jos trūkumų tai, kad ji nepaaiškina sąveikos tarp šių įvairių žinių tipų ir kaip organizacija galėtų sudaryti sąlygas tokiai sąveikai (Spender, 1996b, p. 51). Spender pabrėžia, kad jo požiūris, apimantis dvi minėtas dimensijas, reikalauja pliuralistinės epistemologijos, kai pozityvistinė orientacija taikoma išreikštoms žinioms, o neišreikštas žinojimas traktuojamas remiantis konstruktyvistiniu požiūriu. Pasak jo, organizacijos mokosi ir įgyja bei turi žinias tiek, kiek jų narių savęs suvokimą įtakoja evoliucionuojantis organizacijos socialinis identitetas, pasižymintis organiniu ir sinerginiu pobūdžiu, skirtingai nuo kognityvistinės orientacijos šalininkų propaguojamo mechaninio dalijimosi žiniomis bei požiūrio į organizacijos identitetą tik kaip į klasifikavimo įrankį. Pritardamas Reber (1993), Spender teigia, kad besivystantis neišreikštas organizacijos žinojimas yra socialiai konstruojama realybė, užimanti pozityvistų propaguojamo objektyviai egzistuojančio pasaulio vietą. Taigi nors Spender nedetalizuoja sąveikos tarp savo keturių pasiūlytų žinių tipų, jo argumentuose galima įžvelgti Nelson ir Winter (1982) artimą poziciją, besiremiančia prielaida apie neišreikšto socialinio (jis jas vadina kolektyvinėmis) žinojimo egzistavimą nepriklausomai nuo organizaciją sudarančių individų. Tuo pat metu Spender (1996a, 1996b) sutinka ir su Nonaka bei Takeuchi (1995) idėja apie individualaus neišreikšto žinojimo egzistavimą, taigi jo pagrindinis nuopelnas yra bandymas integruoti skirtingus žinių lygius bei tipus (išreikštos/ neišreikštos) akcentuojančius požiūrius. Kita vertus, organizacijos žinių tipologijas, grindžiamas išreikštų/ neišreikštų bei individualių/ kolektyvinių žinių atskyrimu, kritikavo Tsoukas (1996), kuris teigė, kad į išreikštas žinias ir neišreikštą žinojimą nereikėtų žiūrėti kaip į du atskirus žinių tipus, nes jie yra integruoti vienas į kitą: neišreikštas žinojimas yra neatskiriamas visų žinių komponentas. Lygiai taip pat, pasak Tsoukas (1996), individualus žinojimas atsiranda tik per socialinę veiklą, kurioje individai dalyvauja, todėl individualus ir socialinis žinojimas yra neatskiriami. Šių dichotomijų pavyko išvengti organizacijos žinojimą tyrinėjusiems mokslininkams, kurių požiūrį von Krogh ir Roos (1995) bei Tsoukas (1996) priskyrė “konektyvistinei” (connectionist) epistemologijai. Šie kolektyvinį žinojimą nagrinėjantys tyrinėtojai grindžia savo organizacijos žinių modelius analogija su žmogaus smegenimis, individo protu. Kolektyvinis žinojimas Kolektyvinių žinių sąvoką vartoja Weick ir Roberts (1993), teigiantys, kad organizacijos turi kolektyvinį protą, kurį jie apibrėžia kaip rūpestingai tarpusavyje siejamų veiksmų socialinėje sistemoje modelį, t.y. kolektyvinis protas pasireiškia tuo, kad individai sieja tarpusavyje savo veiksmus. Individai konstruoja savo veiksmus, turėdami omeny bendros veiklos socialinę sistemą, ir susieja juos su ta įsivaizduojama sistema. Kuo daugiau rūpestingumo pasireiškia šiame tarpusavio susiejime, tuo labiau išsivystęs kolektyvinis protas. Weick ir Roberts (1993) traktuoja individų veiksmus ir kolektyvinį protą, kurį jie realizuoja, kaip tarpusavyje susijusius dalykus: individo veiksmas padeda realizuoti kolektyvinį protą tiek, kiek jis yra artimai (rūpestingai) susiejamas su kitų bendros veiklos situacijoje dalyvaujančių individų įsivaizduojamais reikalavimais (Tsoukas, 1996, p. 15). Kolektyvinio proto kuriamas žinojimas yra greičiau “gimstantis jungtinis rezultatas” (Tsoukas, 1996), o ne iš anksto fiksuotas atskiro individo išorinio pasaulio atvaizdas. Weick ir Roberts (1993) vadina tai išsklaidyta sistema (distributed system), nes jos visuma nėra žinoma nė vienam individui, panašiai kaip Hayek (1945) minėtas paskirstytas žinojimas. Taigi Weick ir Roberts (1993) pavyko išvengti anksčiau aptartų žinių dichotomijų teigiant, kad organizacijos žinojimas yra dinamiškai kuriamas per abipusę sąveiką tarp individualių ir kolektyvinių žinių, kurioje esminį vaidmenį vaidina individų veiksmų tarpusavio susiejimas. Sprendžiant iš šių teiginių, jų požiūrį galima priskirti konektyvistinei epistemologijai, besiremiančiai organizacijos analogija su žmogaus smegenimis, kurioms būdingi intensyvūs siejimo procesai (Sanderlands ir Stablein, 1987; von Krogh ir Roos, 1995; Tsoukas, 1996). Konektyvistinę epistemologiją galima traktuoti kaip tarpinę tarp pozityvistinės ir konstruktyvistinės, nes ji nepalaiko pirmosios teiginių apie žinių objektyvumą ir universalumą, bet, kita vertus, neina taip toli kaip pastaroji, teigianti, jog organizacijos pačios kuria savo realybę. Organizaciją kaip pasiskirsčiusio žinojimo sistemą nagrinėjo ir Tsoukas (1996), kuris, kaip minėta, kritikavo bandymą skirstyti žinias į tipus pagal vienokias ar kitokias dimensijas. Tačiau, skirtingai nuo Weick ir Roberts (1993), šis mokslininkas remiasi konstruktyvistine epistemologija. Priešingai nei pozityvistai, jis teigia, kad didžioji dalis individo žinojimo glūdi jo veikloje, o ne prote (p. 16). Tsoukas (1996) traktuoja organizaciją kaip paskirstyto žinojimo sistemą, kurioje žinios yra “iš prigimties neapibrėžtos”, nes organizacijai neįmanoma iš anksto žinoti, ką jai reikės žinoti rytoj. Pasak jo, organizacijos žinojimas nuolat kinta įtakojamas jos narių veiklos, jiems susiduriant su konkrečiomis situacijomis, kur svarbų vaidmenį vaidina individų nuostatos, suformuotos per socializaciją už organizacijos ribų. Tsoukas (1996) remiasi konstruktyvistine epistemologija, traktuodamas žinias kaip nuolat kintančias, įtakojamas konteksto ir situacijos, subjektyvias ir pasiskirsčiusias organizacijos viduje. Žinios apie įvykius / inteligencija Iki šiol nagrinėti žinių tipai buvo susiję daugiausia su vidine organizacijos aplinka, tačiau yra dar vienas tipas, orientuotas į išorinę aplinką. Jis atėjo į vadybą iš karinės žvalgybos ir todėl išlaikė toje srityje vartotą pavadinimą – inteligencija (angl. intelligence). Šis žinių tipas artimas Venzin, von Krogh ir Roos (1998) išskirtoms “žinioms apie įvykius”. Žodynuose nurodoma ne viena intelligence termino reikšmė: gebėjimas išmokti, suprasti ir veikti naujose bei su išbandymais susijusiose situacijose: protas; taip pat: gebėjimas jį panaudoti; gebėjimas taikyti žinias, siekiant manipuliuoti savo aplinka, ar abstrakčiai mąstyti, įvertinamas pagal objektyvius kriterijus (pavyzdžiui, testais); proto aštrumas: įžvalgumas; supratimo, suvokimo veiksmas; informacija, žinios; informacija apie esamą ar galimą priešą ar apie teritoriją; taip pat: organizacija, renkanti tokią informaciją (Merriam-Webster’s Collegiate Dictionary, 2001). Kitaip tariant, šis terminas gali reikšti įvairius dalykus, t.y. gebėjimą panaudoti žinias taikantis prie naujos situacijos, proto kokybę, patį protą, suvokimą, informaciją apie kažką. Tačiau pirmoji reikšmė, susijusi su gebėjimu, plačiausiai vartojama, ypač psichologijos ir filosofijos literatūroje. Pavyzdžiui, Ryle (1949, p. 28-29, 42), apibrėždamas inteligenciją, praktiškai prilygino ją “žinojimui kaip” – gebėjimui ne tik efektyviai veikti, bet ir reguliuoti savo veiksmus kritiškai taikant tam tikrus kriterijus, t.y. nuolat modifikuoti savo elgseną. Gebėjimą prisitaikyti pabrėžia ir inteligencijos apibrėžimai pateikti organizacijų kontekste. Pavyzdžiui, plačiausiai paplitę inteligencijos apibrėžimai yra “sistemos gebėjimas prisitaikyti prie aplinkos” (Dedijer ir Jequier, 1987) ir “gebėjimas teisingai nuspėti” (Herring, 1996a). Šie apibrėžimai akcentuoja gebėjimą, tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ir vadybos literatūroje, ir bendresniame kontekste (pavyzdžiui, anksčiau pateiktoje citatoje iš Webster žodyno) inteligencijos terminas vartojamas įvairiems dalykams apibrėžti. Inteligencija gali reikšti gebėjimą, procesą, produktą, veiklą, sistemą, organizaciją (Jucevicius, 1999). Inteligencija apibrėžiama kaip žinojimas, įgalinantis organizaciją numatyti būsimus įvykius ir imtis veiksmų, jiems dar neįvykus. Pavyzdžiui, Herring (1996b, p. 31) apibrėžė inteligenciją kaip “žinojimą ir numatymą to, kas susiję su mus supančiu pasauliu – pagrindą organizacijos sprendimams ir veiksmams”. Jis pabrėžia, kad skirtingai nuo naujos informacijos, inteligencija – tai žinojimas, integruojantis tai, kas jau žinoma, su naujai įgyjamomis žiniomis, t.y. tai yra visa tai, ką suvokė ar pagavo protas (p. 54-55). Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad dauguma organizacijų inteligenciją nagrinėjančių tyrinėtojų, tarp jų ir pats Herring (1996a, 1996b), dažnai vartoja šį terminą kaip sinonimą ne tik žinioms, bet ir informacijai apibrėžti. Pavyzdžiui, Wilensky (1967) “inteligencija reiškia informaciją susijusią su politika”. Taigi kaip jau buvo pažymėta, tikslių terminų apibrėžimų nepateikimas ir jų netikslus vartojimas yra gana plačiai paplitusi problema organizacijos žinojimą nagrinėjančiuose darbuose. Galima išskirti dvi grupes autorių, nagrinėjusių inteligenciją organizacijų kontekste. Dauguma jų (Dedijer ir Jequier, 1987; Wilensky, 1967; Haeckel ir Nolan, 1993; Herring, 1996a, 1996b; Montgomery ir Weinberg, 1977; Kahaner, 1996; Fuld, 1995; Gilad ir Gilad, 1988) laikėsi informacijos apdorojimo požiūrio (information-processing view), t.y. pozityvistinės orientacijos, traktuodami inteligenciją kaip žinias apie būsimus aplinkos pokyčius, gaunamas sistemingai renkant, analizuojant ir interpretuojant informaciją. Remiantis šiuo požiūriu, pagrindinis inteligencijos tikslas yra sudėti atskirus informacijos gabaliukus į dėlionę, t.y. atrasti teisingą objektyviai egzistuojančio pasaulio paveikslą, remiantis formalios ir loginės analizės metodais. Analizės akcentavimą galima aptikti detalesniuose organizacijų inteligencijos apibrėžimuose, pavyzdžiui: Šiuolaikinėje terminologijoje inteligencija – tai [svarbių ar net gyvybiškai svarbių] žinių apie konkrečią sritį ar dalyką visumos kompiliavimas ir distiliavimas (analizė) (Kirkpatrick, 1968). Visos surinktos informacijos lyginimo, vertinimo, analizės, integravimo ir interpretacijos produktas (Kleppesto, 2000). Kruopštus faktų rinkimas ir analizė, vertinimas ir greitas pateikimas (The Economist, cit. Kleppesto, 2000). Jau tas faktas, kad analizė yra vienas pagrindinių inteligencijos proceso elementų, rodo, kad jo tikslas yra loginiais metodais remiantis atrasti išorinio pasaulio paveikslą. Negana to, šio požiūrio šalininkai įsitikinę, kad galimas tik vienas teisingas toks paveikslas. Pavyzdžiui, Kent (1965) teigia, kad inteligencija turi suteikti vienintelį teisingą atsakymą. Todėl natūralu, kad šio požiūrio šalininkų nuomone, organizacijoje pakanka įsteigti formalų padalinį, kurio pagrindinė funkcija būtų rinkti ir apdoroti informaciją, siekiant gauti teisingas išvadas ir pateikti jas sprendimų priėmėjams. Jei organizacijos nariai ir būtų įtraukti į šį procesą, jų vaidmuo turėtų būti apribotas informacijos, kurią jie gauna iš išorinių bei vidinių šaltinių, perdavimu centralizuotam padaliniui, kuris ją analizuotų, interpretuotų ir pateiktų galutinį produktą – inteligenciją vadovams. Šiuo atveju dalijimasis žinojimu, subjektyvia intuicija ir interpretacijomis tarp organizacijos narių nevyksta ir net yra traktuojamas kaip nereikalingas, nes teisingo atsakymo ieško centralizuoto inteligencijos padalinio darbuotojai, loginiais metodais analizuodami surinktą informaciją. Šis požiūris teikia prioritetą atskirų individų protinei veiklai prieš žinojimą, gimstantį per socialinę sąveiką. Kadangi yra įmanomas vienintelis teisingas išorinio pasaulio paveikslas, jo atradimas nereikalauja daugybės subjektyvių požiūrių – priešingai, jie gali apsunkinti procesą. Kaip pabrėžė Herring (1996a, p. 76), pagrindinis inteligencijos padalinio uždavinys yra padėti organizacijos vadovams pamatyti, koks pasaulis yra iš tikrųjų ir koks jis bus”. Todėl galima daryti išvadą, kad šio požiūrio į inteligenciją šalininkai remiasi pozityvistine epistemologija. Taip traktuojama inteligencija gali būti naudinga, iš anksto įspėjant organizaciją apie artėjančią grėsmę ir tokiu būdu įgalinant ją laiku pasiruošti tai grėsmei. Kita vertus, būsimų pokyčių numatymas įgalina organizaciją būti proaktyvia ir pakeisti artėjančią ateitį, pačiai aktyviai kuriant savo aplinką. Tai jau tolimesnis žingsnis, aplinkos konstravimas grindžiamas pozityvistiniu tikrovės atradimu. Taigi, plačiau traktuojant inteligencijos sąvoką, ji neturėtų apsiriboti gebėjimu suprasti savo aplinką ir prie jos prisitaikyti, bet apimti ir tos aplinkos aktyvų kūrimą. Tačiau tam jau nepakanka vien loginės analizės metodų ir siekio atrasti teisingą objektyviai egzistuojančio pasaulio atvaizdą. Šį vyraujantį pozityvistinį požiūrį kritikavo March ir Olsen (1979), Tsoukas (1996) ir kiti. Tsoukas (1996, p. 18) pastebėjo, kad norint sugebėti numatyti tam tikrą įvykį, mums reikėtų tiksliai žinoti, kokios informacijos reikės tokiam numatymui, t.y. kad mes nežinome, ką mums reikia sužinoti. Priimdami tokią kritiką, kai kurie kiti organizacijų inteligenciją nagrinėję autoriai (Cronin, 1985; Hedin, 1993; Kleppesto, 2000), pradėjo kalbėti apie socialinius tinklus, įgalinčius darbuotojus dalintis informacija ir žinojimu bei leidžiančius organizacijai pasinaudoti požiūrių bei aplinkos interpretacijų įvairove. Tačiau ar šis požiūris artimesnis konstruktyvistinei, ar pozityvistinei orientacijai, priklauso nuo to, ar požiūriais keičiamasi siekiant atrasti vieną teisingą aplinkos interpretaciją, ar siekiama interpretacijų įvairovės tam, kad jas integruodama organizacija pati kurtų savo aplinką. Pirmuoju atveju siekiama atrasti grėsmes ir galimybes, antrasis įgalina patiems kurti galimybes. Nors minėtieji mokslininkai aiškiai neatsako į šį klausimą, inteligencijos tyrimuose kol kas vyrauja pozityvistinė nuostata. Tik visai neseniai ši nuostata ir pačios epistemologinės orientacijos susilaukė tyrinėtojų dėmesio inteligenciją analizuojančioje literatūroje (Serpa, 2000). 2 pav. I. Nonaka žinių valdymo modelis (I. Nonaka, P. Reinmoeller, 2000, p. 90) Modelis akcentuoja tokius aspektus (I. Nonaka, P. Reinmoeller, 2000, p. 90): • dvi žinių formas (išreikštos ir neišreikštos žinios); • dinamišką sąveiką (perkėlimą); • tris socialinius žinių kaupimo lygius (individualų, grupinį, organizacinį); • keturis žinių kūrimo procesus (socializaciją, eksternalizaciją, kombinaciją ir internalizaciją). Kaip matome iš 11 paveikslo, žinias sudaro išreikšti (žinios, išreikštos rašytiniu, vizualiniu būdais, pateiktos kompiuterinių programų ir kt. dėka) ir neišreikšti (nežodinės, intuicinės ir neaiškios žinios) elementai. Modelyje nagrinėjama žinias kurianti organizacija, kurioje nuolat sąveikauja neišreikštos ir išreikštos žinios. Žinių perdavimas vyksta taip (R. McAdam, S. McCreedy, 1999, p. 96; I. Nonaka ir P. Reinmoeller, 2000, p. 91): ▪ nuo neišreikštųjų į neišreikštąsias žinias – socializacija (individai (organizacijos nariai) perduoda vieni kitiems dalį savo neišreikšto žinojimo per bendrą veiklą ir patirtį bei tiesioginį bendravimą, tokiu būdu kintant ir plečiantis jų individualiam žinojimui); ▪ nuo neišreikštųjų į išreikštąsias žinias – eksternalizacija (individai išreiškia savo neišreikštą žinojimą grupėse, pavyzdžiui, per metaforas, analogijas, grafinius vaizdus, maketus ir t.t. Tokiu būdu individualus neišreikštas žinojimas tampa prieinamas kitiems grupės nariams ir gali tapti naujo žinojimo kūrimo pagrindu); ▪ nuo išreikštųjų į išreikštąsias žinias – kombinacija (organizacijos lygmenyje vyksta išreikštų žinių kombinacija, kaupiant, integruojant, sisteminant, skleidžiant ir restruktūrizuojant išreikštas žinias, pavyzdžiui, naudojant informacines ir komunikacijos technologijas, susirinkimų metu ir t.t. Tokiu būdu kuriamos išreikštos žinios, kurios organizacijos lygmenyje vėliau įtvirtinamos procedūrose, veiklos aprašymuose, organizavimo principuose, įkūnijamos strategijose, koncepcijose, produktuose, procesuose ir t.t.); ▪ nuo išreikštųjų į neišreikštąsias žinias – internalizacija (išreikštos žinios transformuojamos į neišreikštą žinojimą, pavyzdžiui, per mokymosi procesą. Per internalizaciją naujas žinojimas pasklinda po organizaciją, praplėsdamas ir keisdamas organizacijos narių mąstymo modelius).

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!