Vytauto Mačernio konspektas

Vizijos vienintelis baigtas eilėraščių ciklas, kurį sudaro įžanga, septyni regėjimai ir pabaiga. Svarbus skaičiaus septyni (mistinis, magiškas) – nuoroda į septynias pasaulio sukūrimo dienas. Mačernio poezijos subjektas – namus garbinantis klajūnas, gyvenimo prasmės ieškotojas.
„Įžangoje“ vaizduojama, kaip į žemę ateina vakaras, vėjas „ beldžiasi į duris, o lyrinis subjektas savo namuose jaučiasi saugus, jis atitrūkęs nuo atšiauraus pasaulio, mąsto, regi (prisimena) tėviškę: žemę, namus, protėvius. Eilėraščio žmogus suvokia, kad čia senos genties lopšys, kad čia gyveno daug kartų. Lyrinį subjektą jaudina ne jų buities darbai, o ištvermė ir stiprybė gyventi, pasitikėjimas savimi ir tikėjimas savo darbo prasmingumu. Pagrindinė mintis ta, kad namai – tai vieta, prieglobstis nuo skaudžios realybės, žiaurios kasdienybės, įkvepianti žmogų kūrybai, dvasiniam tobulėjimui.
Eilėraštyje „Pirmoji“ vaizduojamas vidurnaktis, ir eilėraščio žmogus, regintis namus: jis įsivaizduoja vidudienį, mergaitę, skambinančią pietums varpeliais, audrą, kuri atgaivina laukus, pabudina medžius, gėles, vėliau suspindusią saulę, artėjantį vakarą, ramybę. Namai eilėraščio žmogaus vaizduotėje iškyla, kaip labai konkreti vieta, su vaikystėje patirtais pojūčiais: vaizdais, kvapais, garsais, jaukūs ir saugūs. Lyrinis subjektas pasineria į tylą, į saulę, į spalvas, dienas ir vakaro ramybę, audros gaivalą – namų erdvei suteikiama šventumo prasmė.
Vizijoje „Ketvirtoji“ eilėraščio žmogus prisimena sekmadienį, vaikystę, kai namuose buvo likę tik jis su senole. Vaizduojamas sakralus laikas (sekmadienis): senolė meldžiasi iš senų maldaknygių, tarsi užmegzdama ryšius su Dievu, o vaikas stebi saulės apšviestą kambarį. Lyrinis subjektas grožisi vidudieniu, ypatingai jautriai reaguoja į aplinką: jaučia, kaip „lyg karalaitės pirštais“ kažkas „paliečia kaktą, lūpas ir akis“. Šią metaforą galime suprasti, kaip perėjimą iš realybės į sapną, kurį staiga sudrumsčia pasaulio šešėlis, tarsi versdamas pamiršti džiaugsmą, svajones. Tačiau išsigandusį vaiką senolė nuramina, paguodžia, nušluosto ašaras, pažada ginti, tvirtina, kad pasaulyje yra „tik jaunystė, saulė ir namai“ - leidžia žmogui patikėti gėrio pergale, šviesia ateitimi. Vadinasi atimi žmonės (senolė) globoja, gina/saugo, jauną žmogų nuo pasaulio tamsos, suteikia jėgų, pasitikėjimo savimi, leidžia...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!