Vyrų veikėjų paveikslai

Vyrų veikėjų paveikslai

Vyras — galinga, narsi, fiziškai ir morališkai tvirta asmenybė. Nuo pat seno „stipriąja“ pramintai lyčiai suteikiama galia ir visos įmanomos privilegijos, skirtingai nei moterims. Šeimos išlaikytojai, medžiotojai, turintys atvirą kelią į visas pasaulio galimybės — tai tradicinis, vyrui priklausantis paveikslas. Vis dėlto, bėgant amžiams šis vaizdavimas kito, charakteristika tapo vis labiau įvairialypė, atskleidžiama daugiau užslėpto jautrumo, subtilumo. Renesanso epochos metu prasideda ir vėliau tęsiasi (Apšvietos epochos sentimentalizmas) būtent tokie pokyčiai kultūroje ir ypač literatūroje. V. Šekspyras ir J. V. Getė sukuria vyriškosios grandies veikėjus — Hamletą ir Faustą, kurie tampa savųjų laikotarpių egzistencializmo simboliais. XVI amžiaus anglų dramaturgo V. Šekspyro kūrinio centre — būties idėją apmąstantis ir sunkų pasirinkimo iššūkį priimantis herojus Hamletas. J. V. Getė savo 60 metų rašytame „magnum opus“ (reikšmingiausiame autoriaus kūrinyje) aprašo į gyvenimo prasmės klausimų verpetą patekusį mokslininką Faustą. Danijos princas ir pagyvenęs mokslininkas — nepaprastos asmenybės, apdovanotos įžvalgiu protu (visgi Hamletą teisingiau vadinti morališkai, o Faustą — moksliškai sumaniu). Abu veikėjai pasižymi įtakingais, egzistenciniais monologais ir dialogais su šmėklomis, dvasiomis ir kitomis antgamtinėmis būtybėmis. Hamletas, išvydęs tėvo šmėklą ir išgirdęs iš jos širdį veriančias tiesas, atsiduria gyvenimo kryžkelėje ir privalo priimti sprendimą: „Būt ar nebūt?“ Kovoti su pasaulį aptemdžiusiu blogiu ar likti primityviu, viduramžiškomis vertybėmis besilaikančiu menkysta? Mokslininkas Faustas, visą savo egzistenciją skyręs mokslams ir įvairiam išsilavinimui, vis tiek jaučiasi kvailiu: „Tiek sukaupiau savy, tačiau/ Likau kvailys kaip ir anksčiau.“ Kankina absoliutus nuovargis nuo gyvenimo, žinių, kurios neužpildo vidinės tuštumos, o vis kamuoja beribiai norai pažinti jutiminį pasaulį, suprasti gyvybės esmę. Faustas išbando savo jėgas prieš Žemės dvasią — silpniausią dvasią, kurios negali suvaldyti, o vėliau pasirašo sutartį su velniu ir pažada savo sielą jam, jei ištars „sustok, akimirka, žavinga“. Abiejų kūrinių veikėjai tampa bejėgiais prieš antgamtines būtybes ir pasiduoda jų įtakai. Visgi Hamletas, priešingai nei Faustas, niekada neskuba atlikti veiksmų, o pirmiausia siekia ir bando susivokti situacijoje, suprasti reiškinių priežastis ir esmę. Šitaip V. Šekspyro sukurtas veikėjas sąmoningai elgiasi įsimylėjęs Ofeliją — tyrią, nekaltą, bet tuo pačiu ir tragiško likimo pavergtą merginą — ją atstumia, nes moters paveikslą jam sugriovė sūnų apleidusi motina. Štai Faustas, patapęs jaunu, išvaizdžiu, įsimyli taip pat kaip Hamletas, tačiau mokslininkas Margaritos nenori paleisti — vos patyręs vėjavaikiškos ir nerūpestingos meilės jausmą, per prievartą bando merginą prisivilioti. Vis dėlto, šios emocijos tik laikinos, dalykiškos ir Faustui greitai atsibodusios. Abiejų kūrinių veikėjų meilės istorijos tragiškos ir nelemtingos, taip įrodančios individualaus tyrumo ir išsilaisvinimo svarbą. Taigi, Hamletas ir Faustas — pažeidžiamo, jautraus, subtilaus vyro paveikslo pavyzdžiai, bandantys atsakyti į gyvenimo prasmės klausimus, besistengiantys susidoroti su žemiško ir antgamtinio pasaulio priešprieša bei norintys jaustis laisvais ir mylimais.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!