Visuotinės istorijos teorija egzaminui

 FRANKAI. V a. didžiausi užkariautojai – germanai – indoeuropiečiai. Germanų gentys, gyvenę Reino baseine, III a. pradėjo skverbtis į Romos imperijos teritoriją – Galiją,. Juos viliojo turtingos žemės. Kraustytis privertė ir atšalęs klimatas., maisto stygius, gyventojų skaičiaus išaugimas. Romėnams ( graikams) barbarai – svetimšaliai, kalbantys kita kalba, o t. p. visi gyvenę už Romos imperijos ribų. Visuotinis sujudimas prasidėjo 400 – 410 m.., kai centrinę Europą užgriuvo iš Azijos atėję hunai. Jų karalius Atila nusiaubė Galiją ir Italiją. Visus savo priešus jie nustūmė į Vakarus: to pasekoje vestgotai įsitvirtino Pirėnų pusiasaly, vandalai per Gibraltarą pasiekė š. Afriką, frankai ir burgundai įsibrovė į Galiją, alemanai įsitvirtino dabartinės Šveicarijos vietoje, anglai, saksai fryzai – dabartinėje Anglijoje. Nepaisant to Romos imperija gyvuos dar kelis dešimtmečius, kol 476 m. barbarų vadas Odoakras nuvertė paskutinį Romos imperatorių Romulą Augustulą – Romos imperijos pabaiga, žyminti vergovinės santvarkos pabaigą ir viduramžių bei feodalizmo pradžią. 486 m. Merovingų dinastijos pradininkas Chlodvigas , nugalėjęs paskutinį Galijos vietininką Siagrijų ties Suasonu, įkūrė Frankų karalystę, 496 m. politiniais sumetimais priėmė katalikybę: • Tikėdamasis vietos gyventojų lojalumo ir paramos, • Tikėjosi Galijos katalikų dvasininkų paramos, • __ ,,___ vietos gyventojų paramos kovoje su burgundais ir vestgotais , nes jie buvo arijonys. Frankų valstybė gyvavo nuo 486 m . iki 843m. Frankų valstybės patvarumo priežastys: • neatiminėjo žemių iš vietinių gyventojų , • nesusimaišė su vietiniais galais, romėnais, • nenutraukė ryšių su gimtosiomis vietomis, • priėmė katalikybę, išvengdami religinių nesutarimų. • ,, Salijų teisynas” – frankų genčių grupės Salijų Va. Chlodvigo laikų ir VII – VIII a . teisinių papročių ir karaliaus įstatymų rinkinys ( teisynas). Jis suteikia mums žinių apie: frankų ūkį: • vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, medžiokle ir žvejyba, • paplitusi dvilaukė žemdirbystės sistema, • naudojo geležinį plūgą, traukiamą jaučių, • egzistavo kilnojamojo turto privatinę nuosavybę, • VI II op. Įteisinta ariamosios žemės privatinė nuosavybė ( alodas). apie visuomeninę santvarką: • Iro gimininiai ryšiai, • Visuomenę sudarė laisvi frakai, pusiau laisvi ( litai), vergai, • Nevienoda etninė gyventojų sudėtis, • Išskirtinė moters padėtis, • Aukščiausia valdžia priklausė karaliams, • Nebešaukiami liaudies susirinkimai, • Užkariautas sritis valdė grafai (vadovavo kariaunai,rinko mokesčius, teisė). • ŽYMIAUSI FRANKŲ VALDOVAI: • Chlodvigas ( 481-511) - Merovingų dinastijos pradininkas. Užėmė Galiją,perimdamas romėnų papročius apsikrikštijo, sumušė ir išvijo vestgotus iš P. Galijos. • VIIa. Valdžią`perėmė majordomai ( vyr. karaliaus dvarų tvarkytojai) Pipinas Heristalietis – Karolingų dinastijos pradininkas • 732 m. Karolis Martelis ties Puatje sumušė arabus , sustabdė juos (,, Rolando giesmė”). • Karolis Didysis ( 768 – 814) surengė 50 žygių , užkariavo saksus, Italijos šiaurines žemes, š.- r. Ispaniją. Stiprino imperijos sienas, centralizavo krašto administravimą, pertvarkė teismus, rūpinosi ūkiu ir kultūra ( Karolingų renesansas – mokyklos, dvaro akademija, germanų kalbos gramatika). 800 m. Karolis, kurio valstybėje gyveno visos krikščioniškos Europos tautos , pasiskelbė imperatoriumi. FEODALIZMO FORMAVIMASIS. Feodalizmo pradžia laikomas alodas t.y. privatinė žemės nuosavybė. Prekariumas, komendacija – negalėdami išlaikyti alodo valstiečiai pasirašydavo šiuos dokumentus, kuriais netekdavo asmens laisvės bei žemės, ir tapdavo baudžiauninkais. Baudžiavos augimą spartino beneficijų reforma. Klostėsi žemvaldžių asmeniniai globos ryšiai – vasaliniai santykiai. ( senjoras – stambus žemvaldys, vyresnysis. Vasalas – karinis tarnas, pagalbininkas,už karinę tarnybą gavęs žemės. Jis privalėjo remti savo senjorą pinigais išperkant iš nelaisvės, ištekinant dukrą, įšventinant sūnų į riterius, vykstant į karo žygius). Investitūra – beneficijos ( leno )perdavimas vasalui su simbolinėmis apeigomis. IX daugelis beneficijų virto feodais – paveldimomis valdomis. Jų savininkai gaudavo iš senjoro imuninius raštus( laisvas nuo prievolių) , suteikiančius teisę rinkti mokesčius, vykdyti administravimą ir teisti. SVARBIAUSI FEODALIZMO BRUOŽAI: • Imunitetas, • Vasaliniai ryšiai, • Valstiečių įbaudžiavinimas, • Stambiosios žemėvaldos susidarymas. VIII-IX a. įvyksta agrarinis perversmas: • Nyko vertikalūs vasaliniai ryšiai, • Žemvaldžiai ėmė tvarkytis savarankiškai, tai vedė į feodalinį susiskaldymą. Karolio Didžiojo anūkai 843 m. Verdene pasidalijo imperiją. Tai padarė Liudvikas Vokietis, Karolis Plikagalvis ir Lotaras. Stipriausią valdžią išlaikė Vokietijos karalius, todėl 962 m. Otonas I buvo paskelbtas Šv. Romos imperijos imperatoriumi . Viduramžiais tai buvo didžiausia ir galingiausia valstybė, o imperatoriaus nuomonė labai daug reiškė Europoje. Ši imperija egzistavo iki 1806 m. , kol Napoleonas Bonapartas ją panaikino ir sukūrė vokiškų valstybių Reino sąjungą. DATOS: VARDAI: SĄVOKOS: 1. 476 m., 1. Chlodvigas, 1. barbarai, 2. 486 m., 2. Pipinas Heristalietis, 2. ,, vandalai”, 3. 496 m., 3. Karolis Martelis, 3. Merovingai, 4. 481 – 511m., 4. Karolis Didysis, 4. Karolingai 5. 732 m., 5. Karolis Plikagalvis, Liudvikas, 5. Salijų teisynas, 6. 768 –814 m., Vokietis Lotoras, 6. litai, 7. 843 m., 6. Otonas I. 7. majordomai 8. 962 m., 8. 9. 1806 m. 9. senjoras, 10. vasalas, 11. vasaliniai santykiai, 12. investitūra, 13. imuninis raštas, 14. prekariumas, 15. komendacija 16. Šv. Romos imperija. BIZANTIJA. 326 m. Konstantinas perkėlė Romos imperijos sostinę į Bizantijų, nuo 330 m. pavadintas Konstantinopoliu. 395 m. Teodosijus padalino imperiją į 2 dalis - Vakarų Romos imperiją ir Rytų Romos imperiją arba Bizantiją. Bizantijos klestėjimo priežastys: 1. dideli turtingi miestai – Konstantinopolis, Aleksandrija, Antiochija. 2. nebuvo vidinių nesutarimų, 3. mažai maištingų vergų , nes žemę dirbo laisvi valstiečiai, kurie nemokėjo didelių mokesčių, bet esant reikalui tapdavo kariais, 4. karo vadai ir kariuomenė neturėjo tokio savarankiškumo kaip legionai ir jų vadai, 5. stipri imperatoriaus vadžia, 6. sostinė Konstantinopolis – jūrų ir sausumos kelių sankryžoje. 7. prekyba teikė daug pajamų, kurias panaudojo tvarkyti , puošti statyti miestą , Šv. Sofijos bažnyčią. Joks Europos miestas negalėjo prilygti II Romai, turinčiai požeminę vandentiekio sistemą. POLITINĖ SISTEMA: ◦ aukščiausia valdžia priklausė imperatoriui, ◦ jam pavaldūs visi šalies gyventojai, stačiatikių bažnyčios galva – patriarchas, ◦ pagal imperatoriaus leidžiamus įstatymus visas gyvenimo sritis prižiūri valdininkai. ŪKIS: • prekybos kelių kryžkelė, prekyba davė daug lėšų iždui mokesčių pavidalu. Prekiavo su Rytų šalimis, kontroliavo šią veiklą, nes Europoje amatai tuomet buvo menkai išsivystę, viešpatavo natūrinis ūkis • amatai – stiklo gamyba, vilnoniai ir šilkiniai audiniai, ginklai, juvelyriniai dirbiniai, keramika, laivų statyba. Bizantijos amatininkų dirbinių ir monetų archeologai randa įvairiose Azijos, Europos, Š. Afrikos šalyse. • Žemdirbiai išaugindavo gausesnį derlių. Bizantijos galią ir svarbumą nulėmė: 1. klestinti prekyba, 2. amatai, 3. žemės ūkis, 4. patogi geografinė padėtis, 5. aukšta kultūra. I tūkstantmečio pabaigoje , sumažėjus iždo įplaukoms, galia ėmė mažėti, nes vis daugiau valstiečių nusigyveno, jie buvo atleisti nuo karo tarnybos, imta samdyti kariauną. Imperatorius Justinianas( 527 –565) mėgino atkurti Romos imperiją: • užkariavo vandalų karalystę, ostgotų valdas, vestgotus Pirėnuose. Tačiau ilgi karai ištuštino iždą. • Justinianas sudarė palankias sąlygas prekybai, intelektualiniams bei meniniams mainams. • Sukūrė efektyvią centralizuotą administraciją. • Surenka ir klasifikuoja visus romėnų įstatymus –529 m. Justiniano kodeksas. • Konstantinopolis tampa atkurtos imperijos sostine; didingi rūmai, akvedukai. Tiltai, ligoninės, viešosios pirtys, didžiausia krikščioniškame pasaulyje šv, Sofijos bažnyčia. Antroji sostinė – Ravena. Bet netrukus ne tik vakaruose, bet ir rytuose valdos ima slysti iš rankų: 1. 7 praranda Siriją, Palestiną, Egiptą. 2. 10 patyria normanų antpuolus, 3. 1204 m. IV kryžiaus žygio dalyviai nusiaubia Konstantinopolį, nukentėjo net bažnyčios, užimtoje imperijos dalyje kryžininkai įkūrė Lotynų imperiją (1204 – 1261). Valstybė ėmė silpti, ją draskė vidiniai prieštaravimai, iškilo naujas pavojus – turkai- osmanai, įkūrę savo valstybę, Bizantija tapo jos vasalu. Iš didelės valstybės liko tik Konstantinopolis su apylinkėmis. 1453 05 29 krito Konstantinopolis – paskutinis imperatorius Konstantinas IX žuvo, sostinė pavadinta Stambulu, šv. Sofijos bažnyčia paversta mečete. KULTŪRA: • antikinės kultūros paveldėtoja. Vietoj lotynų kalbos IX graikų kalba. • Aukštas raštingumo lygis. • Kritiška pažiūra į pagonišką tikėjimą – 529 m. uždarė Atėnų akademiją( Platono). • Justiniano kodeksas. • Veikė valstybinės, bažnyčios ir privačios mokyklos. • 9 Konstantinopolyje įsteigtas pirmasis universitetas. • Moksliniai išradimai panaudojami praktikoje: ,, graikų ugnis”. • Cerkvės puošiamos mozaikomis, paveikslais, ikonomis.( ortodoksų ir katalikų bažnyčios atsiskyrė 1054 m.). • Kirilas ir Metodijus 9 misionieriai – slavų apaštalai – graikų raidyną pritaikė slavų kalboms - ,, kirilica”-jie išvertė į slavų kalbą ir ,, Evangeliją”. Iš Bizantijos krikščionybę stačiatikybės forma priėmė: serbai, bulgarai (864m.) , rusai(988) .Bizantija šioms tautoms perdavė ir raidyną, bažnyčių statybą, ikonų tapymo tradicijas, metraščių rašymo ir iliustravimo tradicijas. DATOS: ŽODŽIAI: VARDAI: 1. 326, 1. Justiniano kodeksas, 1.Konstantinas Didysis, 2. 330, 2. kirilica, 2. Teodosijus 3. 395, 3. mozaika, 3. Justinianas, 4. 527 –565, 4. ikona, 4. Kirilas ir Metodijus. 5. 1204, 5. ,, graikų ugnis” 6. 1453. ARABAI. Arabijos pusiasalio gyventojai, semitų grupės tauta. Gamta šykšti: dykumos , pusdykumės, nebuvo upių. Gyventojų dauguma – beduinai ( stepių gyventojai) – klajokliai gyvulininkai, auginę kupranugarius, ožkas, arklius. Pietvakarių Arabijoje žemės tinkamos žemdirbystei. Svarbiausias miestas – Medina – amatų ir prekybos centras per ją ėjo keliai iš Bizantijos į Indiją ir Afriką. Arabijos pusiasalyje vyravo: 1. gimininiai santykiai; 2. ortokuzeninė santuoka ( tarp brolių vaikų); 3. kraujo keršto paprotys; 4. pagoniškas tikėjimas, tikėjimo centras Kaabos šventykla Mekoje; 5. daugpatystė, laikina santuoka; 6. VI – VII ėmė rastis vergovinės santvarkos bruožų. ISLAMAS. ( ,, paklusnumas”), musulmonas – klusnus dievui. Atsiradimo priežastys: 1. susikomplikavusi padėtis Arabijos pusiasalyje, grėsmė arabams būti išnaikintiems. Pradininkas – Mahometas – pranašas ( hanitas), (570 – 632). Vedęs našlę, tapo turtingu pirkliu, apie 40 –uosius gyvenimo metus ėmė matyti vizijas: archangelas naujoji religija sukėlė Kaabos žynių neapykantą, Gabrielius ragino skelbti tik vieno dievo – Alacho religiją. Mahometas ir 70 jo pasekėjų buvo priversti išvykti iš Mekos į Jatribą , vėliau pavadintą Medina – pranašo miestu. Persikėlimas iš Mekos į Mediną vadinamas hidžra ( 622 07 16). Svarbiausieji islamo bruožai - surašyti šventojoje musulmonų knygoje ,, Korane”. Jį sudaro 114 skyrių ( surų) , išdėstytų pagal ilgumą ir reguliuojančių visuomeninį ir asmeninį gyvenimą, nurodant pagrindines musulmonų priedermes: 1. tikintiesiems nesuteikta valios laisvė; 2. leista daugpatystė ( žmonos privalo klausyti vyro, slėpti savo veidą); 3. nustatytos 5 musulmono priedermės: 1 – tikėti tik vienu dievu Alachu; 2. 5 kartus dienoje melstis atsisukus į Meką ( mečetėje kryptį nurodo mirabas – niša sienoje) 3. aukoti pinigus ir dalį derliaus bendruomenės vargšams; 4. laikytis Ramadano mėn. pasniko; 5. bent kartą gyvenime aplankyti Meką – chadžas, dėl to prie vardo prisideda ,, chadži” kiti reikalavimai musulmonui – nevalgyti kiaulienos, negerti alkoholio, nežaisti azartinių žaidimų, nelupikauti, turi skleisti, platinti tikėjimą. Kitatikiams skelbiamas šventasis karas – džihadas. Kaip ir krikščionybė islamas yra monoteistinė religija, turi daug panašumų • tikėjimas amžinu gyvenimu ir sielos išganymu; • dangaus ir pragaro įvaizdis; • vieno dievo skelbimu. Po Mahometo mirties susikūrė arabų valstybė – teokratinė valstybė. ARABŲ UŽKARIAVIMŲ ETAPAI: 1. 7 vid. ( 632 – 656 ) nukariavo Siriją, Palestiną, Iraną, Egiptą, dalį Armenijos ir Gruzijos; 2.7 pb. – 8 pr. nukariavo visą š. Afriką, Pirėnų pusiasalį, vid. Aziją, Užkaukazę, Afganistaną, š . v. Indiją, veržimąsi į Europą sustabdė Karolis Martelis 732 m. mūšyje prie Puatje. Didelės valstybės sostine tapo Damaskas ( 750 nauja Abasidų dinastija perkėlė sostinę į Bagdadą). Sėkmingų arabų užkariavimų priežastys: 1. Bizantija ir Iranas buvo nusilpę nuo tarpusavio kovų. 2. Islamiškasis fanatizmas. 3. Karių materialinis suinteresuotumas. Užkariavimai baigėsi dėl: 1. frankų ir kitų tautų pasipriešinimo; 2. susidarė per didelė valstybė, kurią valdyti iš vieno centro darėsi neįmanoma. KALIFATO VALDYMAS: Kalifas – pranašo vietininkas, jam priklausė aukščiausioji pasaulietinė ir dvasinė valdžia. 8 susiformavo centrinės valdžios organas – viziriai, jie tvarkė finansus, nustatinėjo mokesčius. Emyrai- provincijų valdytojai ( užkariautų kraštų). VISUOMENĖ. 1. Ją sudarė musulmonai arabai. 2. Islamą priėmę kitų tautų atstovai. 3. Užkariautų kraštų krikščionys ir žydai . Jie mokėjo žemės, pagalvės mokesčius. Jų ūkinė veikla nebuvo apribojama. ( tik negalėjo tapti aukštais pareigūnais). 4. Vergai – gabenami iš svetimų kraštų, kalifato pavaldiniai vergais tapti negalėjo . valstybnė kalifato kalba – arabų, piniginis vienetas – denaras ( auksinis), dirhemas ( sidabrinis), kadangi pirklių kelionės buvo labai pavojingos, išplito atsiskaitymo forma –čekiai, 9 atsidarė pirmieji bankai. KALIFATO NUSILPIMO PRIEŽASTYS: 1. Prievarta sujungęs tautas kalifatas nebuvo patvarus. 2. Iš vieno centro buvo sunku valdyti didžiulę valstybę. 3. Vienybės trūkumas musulmonų tarpe ( sunitai ,pripažįstantys sunas – korano papildymus ir šiitai, kurie pripažįsta tik Koraną. 4. Valdininkų savivalė, korupcija, nepakeliami mokesčiai. 5. Maištai ir sukilimai. 6. Valdovų asmeninės savybės, emyrų savanaudiškumas. KALIFATO SUIRIMAS: 1. 756 m. atsiskyrė Kordobos kalifatas. 2. 8 pb. š. Afirikoje susidaro Idrisų ir Aglabidų valstybės, rytuose Tachiridų valstybė. 3.Centrinėje teritorijoje įsikuria Bagdado kalifatas, į kurį įeina Arabija, Sirija, Palestina, Egiptas. 4. 11 karinę galią įgiję turkai perėmė valdžią ir įkūrė Osmanų imperiją, kuri 1453 m. nukariavo ir Bizantiją. KULTŪRA: FILOSOFIJA – vertė senovės graikų filosofų ir rašytojų kūrinius, Averojus sukūrė naują filosofijos kryptį averoizmą- pagrindinė mintis dievas nesukūrė pasaulį, o tik nustatė tvarką. MATEMATIKA- sukūrė algebrą, patobulino indiškus skaičius ( įvedė 0). ASTRONOMIJA- sukonstravo astroliabiją, aprašė žvaigždžių padėtį , apytikriai apskaičiavo žemės rutulio didį, statė observatorijas, Al Birunijus spėjo ,kad žemė sukasi apie saulę. GEOGRAFIJA – sudarė žinomų šalių ir jūrų žemėlapius. MEDICINA – Avicena parašė apie 100 medicinos veikalų, žaizdų nuskausminimas, arterijų perrišimas, apendicito operacijos. CHEMIJA – sieros rūgštis, amoniakas, salietros gamyba, parakas. ARCHITEKTŪRA – iš nukariautų tautų perėmė kupolą, arkas. Naudojo arabeskas – sudėtingus ornamentus iš geometrinių figūrų, lapų, gėlių. LITERATŪRA – poezija, pasakos. DATOS: ŽODŽIAI: 1. 622, 1. ortokuzeninė santuoka, 11. šiitai, 2. 630, 2. islamas, 12. kalifatas, 3. 7-8 , 3. musulmonas, 13. kalifas, 4. 7-15 4. Kaaba, 14. emyras, 5. 756. 5. chadžas, 15. viziris, 6. ramadanas, 16. denaras, 7. hidžra, 17. dirhemas, 8. teokratinė valstybė, 18. minaretas, 9. Koranas, 19. muedzinas, 10. sunitai, 20. džihadas. VIKINGAI ( 8 – 11 ). I tūkst. pb. Europa kentėjo nuo plėšikų, pagonių normanų antpuolių. Normanai – žmonės iš šiaurės – danų, švedų, norvegų protėviai. Rusioje jie vadinami variagais, Bizantijoje – rusais, Lietuvoje – žuvėdais. Patys save vadino – vikingais. Pirkliai, amatininkai, žemdirbiai, žiaurūs plėšikai ( 8 – 12 Ip.). 787 m. Jų laivai pasirodė prie D. Britanijos krantų. Anglijoje ir Airijoje įkūrė kolonijas. Ginkluoti kovos kirviais, kalavijais, ietimis, lankais, skydais puldinėjo kaimus, miestus, vienuolynus. Laivai : drakarai – karo , knorai – prekybiniai. Laivas mirusiam vadui atstodavo kapą, kapai – laivo formos, namai- visai kaip apversti laivai. 9 nusiaubė Hamburgą, Kiolną, Paryžių, per Gibraltarą pasiekė viduržemio jūrą, kur šeimininkavo arabai, net buvo užėmę Sicilijos salą ir Italiją, apie 1000 m. pasiekė Amerikos krantus. VIKINGŲ PERGALIŲ PRIEŽASTYS: • pakrančių gyventojai nebuvo pasiruošę duoti atkirtį, • kariniai feodalų būriai – silpni, • riteriai pripratę kovoti tik pagal taisykles. Užimtose žemėse įkurdavo gyvenvietes š. Prancūzijoje. 911 m. karalius su vikingų vadu Rolo sudarė sutartį, pagal kurią vikingai galėjo pasilikti , sekančiais metais jis krikštijosi ir tapo hercogu, karaliaus vasalu Robertu, gaudamas Normandiją , vėliau Normandijos hercogas Vilhelmas 1066 m . užkariavo Angliją ir tapo jos karaliumi. Runos vikingu rašmenys, iškalti akmenyje, seniausi padavimai – sagos – tai sakmės apie didvyrių žygius. Jas kurdavo skaldai – dainiai. Normanai , laisvieji žmonės, susirinkdavo į asamblėją – tingą – aukščiausią valdymo organą, ten priimdavo įstatymus, teisdavo. Karaliui nepriklausė aukščiausia valdžia, jis renkamas iš tos pačios giminės, neleidžia įstatymų, neteisia- jis tarpininkas tarp dievų ir žmonių. Vikingai – politeistai. Pagrindiniai dievai – Odinas ( vyriausias), Toras ( gynėjas, globėjas), Frėjas ( vaisingumo dievas) – gyvena Asgaro tvirtovėje. Nuo 9 krikščionybė skverbėsi į Skandinaviją. 826 m. Danijos pasienyje pastatyta pirmoji bažnyčia. Xa. apsikrikštijo valdovai ir jų pavaldiniai, krikščionybė tapo viena iš priežasčių , kodėl baigėsi vikingų puldinėjimai. DATOS: ŽODŽIAI: VARDAI: 1. 787m., 1. normanai, 1. Rolo, 2. 853m., 2. vikingai, 2. Robertas, 3. 870m., 3. variagai, 3. Vilhelmas Nukariautojas 4. 977m., 4. žuvėdai, 4. Odinas, 5. 982 m. , 5. runos, 5. Toras, 6. apie 1000 m., 6. sagos, 6. Frėjas, 7. 1066 m. 7. skaldai, 7. Erikas Rudasis. 8. tingas. RUSŲ VALSTYBĖ. RYTŲ SLAVAI. KIJEVO RUSIOS SUSIKŪRIMAS. Rytų slavų gentys – rusų, ukrainiečių, baltarusių protėviai. Vertėsi žemdirbyste. 8-9 pradėjo formuotis feodaliniai santykiai, spartėjo turtinė nelygybė. Rusų metraščiai mini virš 10 genčių ir jų sąjungų. Seniausias metraštis ,,lėtopis vrėmėnih lėt”- ,, būtųjų metų pasakojimai”. Jį parašė vienuolis Nestoras Kijeve. 882 m. iš Novgorodo atvykęs variagų kunigaikščio Riuriko karvedys Olegas ( 882-912) įkūrė Kijevo Rusios valstybę – I rytų slavų valstybę. Kunigaikštis turėjo kariauną, kurią išlaikydavo , rinkdamas duoklę -,, pasižmonėdamas”. Kunigaikštis teisdavo ir bausdavo. Rusų miestai – Novgorodas, Kijevas, Smolenskas, Pskovas – prekybos centrai. Kunigaikščiai organizuodavo karinius žygius. Kunigaikštis Sviatoslavas ( 945-972) nugalėjo Pavolgio bulgarus, chazarus. Kariavo su Bizantija. RELIGIJA: iki 10 – pagoniškas tikėjimas, politeistinis: Perūnas ir Jarila ( saulė) pagrindiniai dievai. 988 m. kunigaikštis Vladimiras Sviatoslavičius iš Bizantijos priėmė krikščionybę stačiatikybės forma. Krikščionybės priėmimo reikšmė: • vienuolynai tapo religijos, meno, mokslo, rašto, metraščių rašymo centrais, • cerkvių statyba skatino architektūros, ikonų tapymo, giedojimo tradicijas, • slavišką abėcėlę graikų raidyno pagrindu sukūrė IX vienuoliai misionieriai Kirilas ir Metodijus. Jie išvertė evangeliją ir kitą bažnytinę literatūrą. • Bažnyčios galvą – metropolitą skirdavo Konstantinopolio patriarchas. • Rusioje plito Bizantijos kultūra. KIJEVO RUSIOS SUKLESTĖJIMAS IR SUIRIMAS. 11 –12 Kijevo Rusia didžiausia Europos valstybė. Ypač suklestėjo valdant Jaroslavui Išmintingajam (1019 – 1054 ), taip pramintas dėl švietėjiškos veiklos. Plito raštija, miestų statyba, švietimas. Pradėjo I rašytinės teisės sąvadą ,, Rusų tiesa”. Augo tarptautinis Rusios autoritetas: Jaroslavo duktė Ana buvo Prancūzijos karaliaus Henriko I žmona. Tuo metu pastatyta šv. Sofijos cerkvė (soboras). Valstybę sudarė stambios kunigaikštystės ir bojarinų tėvonijos. Atskirų žemių kunigaikščiai turėjo savo kariaunas, jie buvo savarankiški, nepriklausomi nuo didžiojo kunigaikščio, šalies susiskaldymą skatino natūrinis ūkis: pirkdavo tik druską, metalą, prabangos prekes. 1132 m. metraštininkas rašė, kad ,,iškriko visa Rusios valstybė”, susilpnėjo kunigaikščio valdžia. Atsirado nepriklausomos kunigaikštystės: Vladimiro, Galičo, Voluinės. MONGOLŲ TOTORIŲ UŽKARIAVIMAI. MASKVOS VALSTYBĖS IŠKILIMAS. Mongolai gyveno centrinėje Azijoje, vertėsi klajokline gyvulininkyste. 13 pradžioje susidarė Mongolų valstybė ( nuo Baikalo iki Gobio dykumos ) . pagal vienos genties vardą – dar vadinami ir totoriais, 1206 m. didžiuoju chanu tapo Čingischanas. VALSTYBĖS BRUOŽAI. 1. Chanas ir diduomenė rėmėsi ginkluotomis pajėgomis ( kariuomenėje griežtas drausmė, besąlyginis paklusnumas). 2. feodaliniai santykiai maišėsi su klajoklinio gyvenimo būdu. UŽKARIAVIMŲ PRIEŽASTYS: • Naujų praturtėjimo šaltinių poreikis, • Dauguma kaimyninių šalių išgyveno feodalinio susiskaldymo laikotarpį. MONGOLŲ UŽKARIAVIMAI. I etapas ( 1215 – 1227 ) – užėmė Kiniją, piet. Sibiro dalį, vid. Aziją- Chorezmą, Samarkandą, Bucharą, Urgenčą, Mervą`, Iraną, Azerbaidžianą, dalį Gruzijos,įsiveržė į polovcų stepę. 1223 m. mūšyje prie Kalkos pirmą kartą susidūrė su Rusios kariaunomis, kurios buvo atėjusios klajokliams į pagalbą. II etapas (1237-1238) – Batijaus žygis į Rusią: užėmė Riazanę, Vladimiro – Suzdalės žemes, užkariauta visa šiaurės rytų Rusia. III etapas ( 1239 – 1240) – pavergė Perejaslavą, Černigovą, Krymą, Kijevą – užkariauta visa Rusia, pasuko kariuomenę į centrinę Europą, bet tokių didelių teritorijų Batijus negalėjo išlaikyti. 1243 m. prie Volgos Batijus įkūrė Aukso Ordą ,kurios sostine tapo Sarajus.rusų žemės tiesiogiai neįėjo į Aukso Ordą, tapo vasale, mokėjo duoklę, kurią rinko baskakai. Kunigaikščiai prisiekė chanui, vyr. Rusios kunigsikščiu tapdavo tas, kuris gaudavo Vladimiro kunigaikštystės jarliką. MONGOLŲ –TOTORIŲ JUNGO PADARINIAI. 1. Sugriovė miestus, išžudė gyventojus, išsivarė į vergiją amatininkus, 2. sulėtėjo ekonominė, politinė, kultūrinė raida. 3. merdėjo ir mongolų valstybė – sumažėjo gyventojų,prisigrobti turtai atiteko diduomenei. 4. gyventojai pasitraukė į š. ir ryt. Rusios dalį – plėtėsi dirbamos žemės plotai, amatų centrai, atsirado sąlyginis žemės valdymas – bajorai. 5. 13 iškilo keletas centrų , toliau nuo priešų niokojamų žemių: Maskva, Tverė, Storodubas, Beloozeras. MASKVOS IŠKILIMAS. 1. Maskvos kunigaikštystės pradininkas Aleksandro Neviškio sūnus – Danijilas. Maskvos kunigaikščiai pradėjo kovą dėl Vladimiro jarlyko. 2. Sustiprėjo valdant Ivanui Kalitai ( 1325- 1341) . Gavo Vladimiro jarliką, į Maskvą privertė persikelti metropolitą, vykdė gudrią politiką mongolų atžvilgiu, mongolai rečiau rengdavo niokojamus žygius. Pradėjo jungti rusų žemes, remdamasis tarnybiniais bajorais, feodalams irgi buvo reikalinga stipri centrinė valdžia. RUSŲ ŽEMIŲ JUNGIMASIS PRIE MASKVOS. 1. 14 pb. Dmitrijus prijungė Suzdalę, Nižnij Novgorodą. 2. 15 Vasilijus I – Jaroslavlį, Rostovą. 3. 1478 m. Ivanas III- Novgorodą. 4. 1485 m. __,,___ - Tverę, 5. 1510 m. Vasilijus III – Pskovą, 1514 – Smolenską, 1521 m. – Riazanę. KOVA SU MONGOLAIS TOTORIAIS. • Chanas Mamajus suvienijo jėgas prieš Maskvą: pasikvietė Jogailą ir 1380 09 08 Kulikovo lauke įvyko mūšis ( vieta , kur Nepriavdos upė įteka į Doną) . Jogaila pavėlavo į mūšį, mongolai pralaimėjo. Rusų kariaunai vadovavo Dmitrijus Ivanovičius ( Ivano Kalitos anūkas), po mūšio pramintas Doniečiu. Nepaisant skaudaus pralaimėjimo , po poros metų chanas Tochtamyšas sudegino Maskvą. • 1476 m. Ivanas IIInustojo mokėti Ordai duoklę. • 1480 m. sudaręs sąjungą su Krymo chanu , Ivanas III patraukė prieš mongolus, tačiau mūšis prie Ugros upelio , Okos intako neįvyko.chano Achmedo kariuomenė atsitraukė. Rusia galutinai nusikratė mongolų totorių jungo (tęsėsi 240 m.; nuo 1240 m. iki 1480m.). VIENINGOS RUSŲ VALSTYBĖS SUSIKŪRIMO REIKŠMĖ: • atsikratė mongolų jungo; • susidarė sąlygos plėtoti ūkį, prekybinius ryšius, kultūrą • 1497 m. paskelbtas Teisynas bendras visai valstybei: a) baudžiavos įteisinimo pradžia; b) valdovas rėmėsi bojarinų dūma c) centrinės valdžios organas – prikazai; d) vietose valdžią vykdė vietininkai. DATOS: ŽODŽIAI: VARDAI: 1. 982; 1. natūrinis ūkis, 1. Čingis chanas, 2. 988, 2. ,, Rusų Tiesa”, 2. Batijus, 3. 1223, 3. chanas, 3. Timūras, 4. 1236, 4. mongoliai – totoriai, 4. Mamajus, 5. 1237 – 1238, 5. Aukso Orda, 5. Ivanas Kalita, 6. 1239 – 1240, 6. jarlikas, 6. Dmitrijus Donietis, 7. 1243, 7. baskakai. 7. Ivanas III. 8. 1380, 9. 1480, 10. 1497. KRYŽIAUS ŽYGIAI. Kryžiaus žygiais vadinami Vakarų Europos riterių žygiai į Artimuosius Rytus 1095 – 1270 m . PRIEŽASTYS: • siekimas išvaduoti iš musulmonų šventąsias krikščionims vietas, • geresnio gyvenimo , turtų troškimas, • žemių trūkumas Europoje ( majorato teisė) – bežemių riterių atsiradimas, • valstiečių siekimas išsivaduoti iš baudžiavos, • bandymas neutralizuoti normanų įsiveržimus, • jėgų santykio tarp Rytų ir Vakarų pasikeitimas Rytų nenaudai. • Religinis fanatizmas. 1095 m. popiežius Urbonas II Klermone ( Prancūzija) paskelbė kryžiaus žygius. Popiežius tikėjosi išplėsti katalikų bažnyčios įtaką Rytuose, priversti Konstantinopolio patriarchą pripažinti jo valdžią visiems krikščionims. ŽYGIAI: 1. 1096 – 1099 m. – užimta Jeruzalė, įkurtos 4 krikščioniškos valstybės rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje: Jeruzalės karalystė, Antiochijos kunigaikštystė, Edesos ir Tripolio grafystės. 2. 1147 – 1149 m. – nepavyko susigrąžinti prarastos Edesos. 3. 1189 – 1192 m. – nepavyko atgauti prarastos Jeruzalės. Žygyje dalyvavo valdovai – Anglijos – Ričardas Liūtaširdis, Prancūzijos – Pilypas Augustas, Vokietijos –Fridrichas Barbarosa ( keldamasis per upę nuskendo, nemokėjo plaukti). 4. 1202 – 1204 m. kryžiuočiai užėmė krikščionišką miestą Konstantinopolį, sugriovė Bizantijos valstybę, įkūrė Lotynų imperiją (1204 – 1261). 5. 1212 – nesėkmingas. 6. 1228 – 1229 m. – žygis į Tripolį nepavyko. 7. 1248 – 1254 m. – planuotas žygis į Egiptą nepasisekė, o be to dar kilo maras. 8. 1270 m. – žygis baigėsi nesėkme Tunise. Išlaikyti užgrobas teritorijas kryžininkai galėjo tik padedant Vakarų Europos riteriams. Gintis nuo priešų buvo įkurti trys riterių vienuolių ordinai: joanitų, tamplierių, teutonų ( vokiečių). PADARINIAI: Ekonominiai : • Paspartėjo prekyba Viduržemio jūros baseine, sustiprėjo Italijos prekybinės pozicijos. • Europoje pradėtos auginti naujos žemės ūkio kultūros ( ryžiai, citrinos, abrikosai, grikiai, cukranedrės • Išmoko gaminti šilkinius audinius, veidrodžius. • Nuskurdino riterių klasę. Socialiniai: • Prasidėjo baudžiavos irimo procesas. • Dar labiau praturtėjo ir sustiprėjo stambieji feodalai. Politiniai : • Padidėjo katalikų bažnyčios prestižas. • Įvedė karo žygio mokestį dvasininkijos reikmėms, dalį lėšų panaudojo kovai su erezija. • Žygiai gimdė netoleranciją , žydų pogromus ( paskelbtas gandas, kad jie užnuodijo šulinius ir dėl to kilo maro epidemija). • Paaštrėjo prieštaravimai tarp krikščionių ir musulmonų, tarp prancūzų, anglų, vokiečių, pagilino duobę tarp Vakarų Europos ir Bizantijos. DATOS: VARDAI: ŽODŽIAI: 1. 1095, 1. Urbonas II, 1. kryžiaus žygiai, 2. 1096 – 1270, 2. Gotfridas Bulonietis. 2. kryžininkai, 3.1099. 3. Lotynų imperija, 4. 1204. 4. ordinai, 5. majorato teisė. CENTRALIZUOTŲ ANGLIJOS IR PRANCŪZIJOS VALSTYBIŲ IŠKILIMAS. LUOMINĖS MONARCHIJOS. Anglijos valstybė susidarė 829 m. , Prancūzijos - 843 m. XI feodalinio susiskaldymo laikotarpiu karaliai turėjo tik nominalinę ekonominę bei politinę galią, nes hercogai ir grafai savo žemėse buvo visiškai savarankiški, nors formaliai buvo karaliaus vasalais. Daugelio didikų valdos buvo didesnės nei karaliaus. Karaliaus padėtis feodalinio susiskaldymo laikais: • Asmeninė karaliaus valda – domenas, jo pajamomis naudojosi karalius, kitur rinkti mokesčių negalėjo. • Karaliaus nurodymai galiojo tik jo valdose ( nebuvo bendrų įstatymų visai valstybei). • Šalyje siautėjo tarpusavio vaidai ir kovos, nebaudžiami siautėjo plėšikai, savivaliavo stambieji feodalai. • Feodalinio susiskaldymu piktinosi miestiečiai, kentę nuo senjorų savivalės ( miestai stovėjo feodalų žemėse) ir pirkliai ( dėl muitų). Vystantis feodaliniams santykiams, augant miestams, atsirado gyventojų grupės – luomai- turinčios paveldimas, papročių ir įstatymų nustatytas teises, pareigos ir privilegijos. Luomai buvo 3 : 1. dvasininkija, 2. bajorija, 3. miestiečiai. Luomai turėjo savų interesų, kai kurie jų sutapdavo: • Įtvirtinti ir išplėsti savo teises, • Siekė politinės valdžios 1215 m. Anglijoje prieš Joną Bežemį kilo stambiųjų feodalų, bajorų, riterių ir miestiečių sukilimas. Karalius pasirašė ,, Didžiąją laisvių chartiją” – dokumente išvardytos laisvųjų Anglijos gyventojų teisės: • Feodalų valdos tapo paveldimomis, • Mokesčiai už jas nebus didinami, • Feodalus teis ,, lygiųjų” teismas. • Nė vienas laisvas Anglijos gyventojas negali būti suimtas ir nubaustas be teismo sprendimo. • Garantuota prekybos laisvė, miestų savivalda. • Karalius sprendimus priims tik kartu su Didžiąja Taryba. REIKŠMĖ: 1.Didžioji Laisvių Chartija” – šiuolaikinės konstitucijos prototipas. 2. Iš šios chartijos 1265 m. išsivystė Parlamentas. XIV parlamentas pasidalijo į dvi dalis: lordų ( kviesdavo karalius) ir bendruomenių ( rinkdavo po 2 atstovus iš kiekvienos grafystės ir po 2 miestiečius) rūmus. Karaliai, valdydami šalį, kovodami su priešais, stengėsi turėti kuo didesnę gyventojų paramą. Karalius Pilypas IV 1302 m. per konfliktą su popiežiumi Bonifacu VIII sušaukė Generalinius luomus. Kiekvienas luomas turėjo vieną balsą. Nuo 14 pb. renkami Generaliniai luomai ir Parlamentas ribojo karaliaus valdžią, ji nebuvo absoliuti – įsitvirtino luominės monarchijos. ŠIMTAMETIS KARAS ( 1337 – 1453 ). PRIEŽASTYS: 1. Vienydamas Prancūziją , karalius susidūrė su Anglijos karaliaus valdomis Prancūzijoje ( Normandija, Anžu, Flandrija, Akvitanija) – dar 1066m. Normandijos kunigaikštis Vilhelmas tapo Anglijos karaliumi. PRETEKSTAS: Anglijos karaliaus Eduardo III pretenzijos į Prancūzijos sostą. KARO ETAPAI: 1. 1337 – 1360 m. – anglų pranašumas – * 1346m. mūšis prie Kresi, * 1356 m. mūšis prie Puatje ( Prancūzijos karalius pateko į nelaisvę) . * 1360 m. –taikos sutartis – Prancūzija prarado 1/3 žemių. 2. 1360 – 1415 m. – prancūzų pranašumas - *prancūzai atsiėmė iš anglų 200 tvirtovių. * 1396 m. sudarytos paliaubos su Anglija. 3. 1415 – 1420 m. – anglų pranašumas - * 1415 m. mūšis prie Azenkūro. * Burgundijos kunigaikštis perėjo į Anglijos pusę. * 1418 m. anglai užgrobė Paryžių. * 1420 m. Trua taika ( Anglija ir Prancūzja sujungtos į vieną valstybę) . 4. 1420 – 1453 m. – anglų , pabaigoje prancūzų pranašumas- * 1428 m. Orleano apsuptis . * anglų išvijimas iš Orleano per 10 d., vadovaujant Žanai d , Ark. * anglų išvijimas iš Prancūzijos ( išskyrus Kale uostą). ŠIMTAMEČIO KARO REIKŠMĖ: • Prancūzija atgavo žemes, atsigavo ūkis. • Stiprėjo centralizacija. • Galutinai valstybę suvienijo Liudvikas XI , susidorojęs su ,, Visuomenės gerovės lyga”, nunuodijęs brolį Karolį, ištekinęs paauglę dukterį, prisijungė Burgundiją ir Bretanę. • 16 Prancūzija – galingiausia ir labiausiai centralizuota Europos valstybė. PERGALĖS PRIEŽASTYS: ◦ Žanos d Ark fenomenas ( iš Lotoringijos), vadinama Orleano mergelė. /1430 m. pateko į nelaisvę, 1431 m. sudeginta Ruane, 1920 m. pripažinta šventąja./. ◦ Teocentrinės pasaulėžiūros išraiška. ◦ Patriotiniai jausmai. Anglija taip pat neišvengė vidaus neramumų, silpninančių monarchiją: ▪ plėšikavimai, valstiečių maištai, vidaus kivirčai silpnino karaliaus valdžią. ▪ Kunigaikščių grupuotės stoja viena prieš kitą, geisdami karūnos. ROŽIŲ KARAS: Lankasteriai ir Jorkai , jų herbuose balta ir raudona rožės. Laimėjo Lankasteriai – Henrikas VII Tiudoras , susitaikė su Jorkais, vesdamas dukterį. Baigė vienyti šalį, palaužė kilmingųjų feodalų pasipriešinimą. ANGLIJOS PARLAMENTAS: PRANCŪZIJOS GENERALINIAI LUOMAI: • Pradžia 1265 m. * Pradžia – 1302 m. • Sudarė dveji rūmai – lordų ( vyskupai, * Sudarė 3 rūmai : dvasininkų, bajorų, miestiečių. abatai, kilmingieji feodalai) ir * didelės politinės galios neturėjo, nes tarp luomų bendruomenių ( riteriai, miestiečiai). dažnai kildavo ginčų, kuriuos karalius panaudo- • Politiniame gyvenime turėjo labai davo savo interesams. didelę reikšmę. * juos karalius sušaukdavo esant reikalui. • Veikė nuolat, tvirtino mokesčius, priimdavo įstatymus. BENDRA: ◦ Sudarė trys luomai. ◦ Dalį skirdavo karaliai, dalį rinkdavo gyventojai. ◦ Prisidėjo prie valstybių vienijimo. DATOS: ŽODŽIAI: 1. 1215, 1. Didžiojia laisvių chartija, 2. 1265, 2. parlamentas, 3. 1302, 3. generaliniai luomai , 4. 1337 –1453, 4. centralizuota valstybė, 5. 1346, 5. šimtametis karas, 6. 1431, 6. Rožių karas, 7. 1455 –1485. 7. domenas. DIDIEJI GEOGRAFINIAI ATRADIMAI. Didžiaisiais geografiniais atradimais vadinami trys žymiausi XV pb. – XVI pr. įvykiai.: • Amerikos atradimas (1492 ). • Jūrų kelio iš Europos į Indiją atradimas ( 1498m.) • Pirmoji kelionė aplink pasaulį ( 1519 – 1522m.). • GEOGRAFINIŲ ATRADIMŲ PRIELAIDOS: ◦ Perėjimas iš viduramžių į naujuosius amžius negalėjo vykti ir be tam tikro technologinio pasirengimo. Naują erą žymėjo išradimai ir atradimai. ◦ Navigacinės technikos ir instrumentų patobulinimas ( karavelės, kompasas, astroliabija, portulanas). GEOGRAFINIŲ ATRADIMŲ PRIEŽASTYS: ▪ Europiečių siekis prekiauti su Rytų kraštais be tarpininkų ( nes prekybą ir jos kelius kontroliavo musulmonai). ▪ Amatų , prekybos raida reikalavo daugiau brangiųjų metalų monetų kalybai. ▪ Gandas, kad kažkur Rytuose yra krikščioniška Abisinijos karaliaus krikščionio Jono Presbiterio valstybė ( suvienyti jėgas kovai su musulmonais). ▪ Pirmieji į pavojingas jūrų keliones leidosi portugalai ir ispanai – jūrinių valstybių gyventojai. Iki XIII portugalai priklausė arabams. ,,Atsikratę” arabų leidosi į nuotykių kupinas keliones. 1417 m. pasiekė Bochadoro kyšulį, 1445 m. – Žaliąjį kyšulį, 1471 m. perkirto ekvatorių. 1487 m. Bartolomėjus Diasas apiplaukė piečiausią Afrikos žemyno smaigalį, pavadindamas jį ,, Audrų kyšuliu”, o Portugalijos karalius davė jam ,, Gerosios vilties kyšulio “ vardą. Viltis rasti jūrų kelią į Indiją dar labiau sustiprėjo. 1497 07 08 Vaskas da Gama išplaukė iš Lisabonos keturiais laivais su 200 žmonių įgula. 1498 05 18 jis pasiekė Kalikutą (Kožikodę). Nors ekspedicijos metu žuvo 2/3 įgulos, pargabentas krovinys kainavo 60 kartų brangiau nei atsiėjo ekspedicijos suorganizavimas. Kelionės metu buvo ištaisyta klaida, kurią kadaise padarė geografas Ptolomėjas , teigdamas, kad Indijos vandenynas yra uždara jūra. 1483 m. genujietis Kristupas Kolumbas išdėstė Portugalijos karaliui savo sumanymą pasiekti Indiją iš Vakarų pusės, bet nesulaukė pritarimo. 1491 m. Ispanijos karalienė Izabelė Kastilietė sutiko paremti Kristupo Kolumbo sumanymą. Kolumbo kelionės: 1. 1492 10 12 išsilaipino Bahamų salyno saloje ir pavadino ją San Salvadoru / tai oficiali Amerikos atradimo data, Kolumbo laivai - ,, Santa Marija”, ,,Pinta” ir ,, Ninja”/. 2. 1493 – 1496 m. atrado daug salų Karibų jūroje. 3. 1498 – 1500 m. – išsilaipino Pietų Amerikos pakrantėje( dabartinė Kolumbija). 4. 1502 – 1504 m. – išsilaipino sąsmaukoje jungiančioje šiaurės ir pietų Amerikas. Visų kelionių metu Kolumbas tikėjo atradęs kelią į Indiją, todėl gyventojus pavadino indėnais. Ispanai nusivylė, nes iš naujos žemės neparvežė nei aukso , nei prieskonių. Kolumbas mirė patekęs į nemalonę, taip ir nesužinojęs, kad atrado naują žemyną. Tik XVI apiplėšus indėnų civilizacijos centrus, į Ispaniją ėmė plaukti turtų prikrauti laivai. K. Kolumbo klaidą ištaisė Amerigas Vespučis. Keliaudamas į Ameriką jis suprato, jog atrastos žemės yra naujo kontinento, kuris nėra Indija, dalis. Jo garbei naujai atrastas žemynas ir buvo pavadintas Amerika (1507m.) 1513 m. ispanų misionierius Balbao nuo Panamos kalnų viršūnės pamatė nežinomą jūrą, ar čia negalėjo būti naujas vandens kelias? 1519 m. Ispanijai tarnaujantis portugalas Fernandas Magelanas su 5 laivais (275 įgulos nariai) leidosi į ilgą kelionę. Pradžioje plaukė rytinėmis P. Amerikos pakrantėmis, atrado sąsiaurį ( Magelano) , išplaukė į vandenyną, kurį pavadino Ramiuoju. 1521 m. pasiekė Filipinus, kur žuvo F. Magelanas. 1522m. į Ispaniją grįžo tik vienas laivas ,, Viktorija” su 21 jūreiviu – taip baigėsi pirmoji kelionė aplink pasaulį, galutinai įrodžiusi , kad žemė rutulio formos. Atradimai greitai virto užkariavimais. Portugalai ir ispanai tapo nesutaikomais priešais. 1494 m. jie pasidalino pasaulį Tordesiljo sutartimi: portugalams atiteko Rytai, ispanams – Vakarai nuo to paties meridiano. Portugalai Afrikos ir Azijos pakrantėse įsteigė prekybos kontoras.ispanai užvaldė Centrinę Ameriką. 1520 m. Fernandas Kortesas su 600 kareivių sutriuškino Actekų imperiją. Pietų Amerikoje siautėjo Pisaras ir Almagras: žudo, griauna, naikina, vienintelis tikslas – praturtėti. Prancūzai , anglai, danai, olandai irgi siekė savo pyrago riekės.1534 m. Žakas Kartje Pranciškaus I vardu Kanadą paskelbė Prancūzijos nuosavybe. 1584 m. Valteris Ralegas įkūrė Virginiją – I anglų koloniją. 1587 m. Džonas Devis nuplaukė iš Grenlandijos į Ameriką. 1576 m. Barencas atrado Špicbergeną ( olandas). ATRADIMŲ REIKŠMĖ: • Prekybos keliai iš Viduržemio jūros regiono persikėlė į Atlanto bei Indijos vandenynus. Sumenko Genujos ir Venecijos reikšmė, iškilo nauji prekybos centrai – Lisabona, Sevilija, Antverpenas. • Pinigų kiekio padidėjimas sukėlė Europoje kainų revoliuciją. Steigėsi prekybinės bendrovės – jų pagrindinis rūpestis – juodaodžių ir arklių gabenimas į Naująjį Pasaulį. • Į Europą atkeliavo bulvės, pomidorai, kava, kalakutai, kokainas, tabakas. • Kelionės padėjo geriau pažinti tautas ir svetimus kraštus, plėtėsi europiečių geografinis akiratis, nors iš kitos pusės – sparčiais tempais nyko indėnų gentys. • Įvyko didžiulis perversmas žmogaus sąmonėje – įsigalėjo nauja mokslo samprata, jo tikslu skelbiant ,, gamtos užvaldymą visuomenės labui” ( F. Bekonas). • Kelionės atvėrė ne tik pasaulį, bet ir naują pasaulėvaizdį, kurį Mikalojus Kopernikas siūlė laikyti atviru, dinamišku, pagrįstu heliocentrizmu. J. Gutenbergo (knygų spausdinimas) išradimas leido užrašytą informaciją paskleisti plačiai ir greitai. • Prasiplėtė krikščionybės ir europinės kultūros ribos. DATOS: ŽODŽIAI: VARDAI: 1. 1497, 1. geografiniai atradimai, 1. B . Diasas, 2. 1498, 2. astroliabija, 2. V. da Gama, 3. 1492 10 12, 3. karavelė, 3. K . Kolumbas, 4. 1519 – 1522. 4. indėnai, 4. Kortesas, 5. majai, 5. Pisaras, 6. actekai, 6. karalienė Izabelė, 7. Tordesiljo sutartis. 7. F. Magelanas, 8. A. Vesputis, 9. J. Gutenbergas. RENESANSAS. Žlugus Romos imperijai, prasidėjo viduramžių epocha, kai bažnyčia valdė valstybes ir žmones. XIV prasidėjo renesanso ( atgimimo) laikotarpis – pereinamasis etapas nuo viduramžių prie naujųjų laikų ( 1350 – 1500m. ). Tai Europos kultūros, meno ir visuomeninės minties suklestėjimo epocha. Jos bruožai: • Antikos kultūros tradicijų atgaivinimas. • Dėmesys žmogaus asmenybei bei gamtai. • Pasaulietinis kultūros pobūdis . Ši kultūra atsirado ir susiformavo Italijoje. Ji skirstoma į 3 laikotarpius: • XIV vid. – XV – ankstyvasis ( Petrarka, Bokačas). • XVI iki IV dešimtmečio – brandusis ( T. Moras, L. da Vinčis, Rafaelis, Mikelandželas, Makiavelis). • XVI II trečdalis – XVII pr. – vėlyvasis ( Rable, Šekspyras, Brunas, Galilėjus). RENESANSO ATSIRADIMO PRIELAIDOS: ◦ Italijos miestai išsikovoję nepriklausomybę, suklestėjo ekonomiškai. ◦ Po kryžiaus žygių Italijos miestai tapo Europos prekybos ir finansų centrais. Tobulėjo gamybos technologija ir procesas, pradėjo formuotis kapitalistiniai santykiai. ◦ Pasikeitė socialinė visuomenės struktūra ir politinių jėgų santykis ( feodalai prarado viešpataujančią padėtį, išaugo prekybininkų, pinigų keitėjų, amatininkų ( populanų) įtaka. ◦ Politinis gyvenimas įtraukė daugybę žmonių. Pasaulietinių nuotaikų augimas ir domėjimasis praktine žmogaus veikla – svarbiausias idėjinis Renesanso kultūros formavimosi veiksnys. ◦ Net viduramžiais nenutrūko Italijos ryšys su antikos kultūra bei švietimu. Pasikeitus gyvenimo sąlygoms, reikėjo vis daugiau architektų, menininkų, kvalifikuotų mokytojų. Tokie žmonės ir kūrė Renesanso kultūrą. RENESANSO ATSIRADIMO PRIEŽASTYS: • Į areną įžengė nauja veikli buržuazijos klasė, suinteresuota technikos, mokslo, literatūros ir meno raida. • Miestuose atsiradusi inteligentija tenkino kylančios turtingos miestų viršūnės poreikius. Atsirado siekis išgarsinti savo vardą , išgarsėti. • Atsirado žmonių, kurie nepripažino bažnyčios propaguojamo nuolaidumo ir susilaikymo. Jie ypač aktyviai įsijungė į politinį gyvenimą. HUMANIZMAS: Tai nauja pasaulio vizija, žinių atnaujinimas, naujas literatūros ir meno vertinimas, naujai apmąstyta pedagogika, kritiškas žvilgsnis į tradicijas ir institucijas, naujas požiūris į žmogų. Humanistai pabrėžia žmogaus orumą ir laisvę. Pirmieji humanistai – Marsilijus Fičinis, Džovanis Pikas dela Mirandola ( italai), prancūzai – L. d’ Etaplis, G. Biudė, anglas - T. Moras, Erazmas Roterdamietis ( vadinamas humanistų karaliumi). Jų įsitikinimu – žmogus – visatos centras, laisvas, gebantis kritiškai vertinti pasaulį. HUMANIZMO BRUOŽAI: • Pasaulietiškumas, proto kultas. • Tikėjimas neišsemiamomis žmogaus kūrybinėmis galiomis ir jo sugebėjimu pažinti pasaulį. • Asmens laisvės ir nepriklausomybės skelbimas. Naujos pasaulėžiūros kūrėja ir skleidėja – inteligentija. Jos socialinė sudėtis marga:pirkliai, gydytojai, tarnautojai, teisininkai, menininkai. Tai visapusiškai išsilavinę žmonės, kuriuos vienija domėjimasis antikos kultūriniu palikimu. Humanizmo centras – Florencija. Humanizmo idėjų plitimui didelę reikšmę turėjo J. Gutenbergo knygų spausdinimo išradimas. ŽYMIAUSI RENESANSO KULTŪROS ATSTOVAI Sritis Atstovas Nuopelnas Ankstyvoji literatūra 1. F. Petrarka 2. Dž. Bokačas 3. K.Soliutatis 4. L. Brunis 5. N. Makiavelis 1. Rašė meilės sonetus mylimajai Laurai, padėjo pagrindus humanistinei literatūrai. 2. ,, Dekameronas” – miesto gyvenimo temos, tikroviška to meto visuomenė. 3. Analizavo dorovės ir išsilavinusio žmogaus ugdymo klausimus. 4. Padėjo pagrindus renesanso istorijos mokslui , respublikinio valdymo šalininkas, pilietinių laisvių, lygybės prieš įstatymą propaguotojas. 5. ,, Florencijos istorija” , ,, Valdovas” – sukūrė absoliutizmo teoriją. Menas 1. Leonardas da Vinčis 2. Rafaelis 3. Mikelandželas 1. nutapė 15 paveikslų, daug darbų nebaigė. Sukūrė dvasiškai ir fiziškai tobulo žmogaus idealą - ,, Mona Liza” (,, Džokonda”). Sukūrė perspektyvos pagrindus , įspėjo šviesos ir šešėlio paslaptį. 2. kūrė amžininkų portretus ir madonas su kūdikiais ( ,, Siksto Madona”). Puikiai valdė kompoziciją ir erdvės iliuziją. 3. skulptorius. Architektas, tapytojas, poetas. Kūrė galingų, stiprių žmonių skulptūras - ,, Dovydas”, freska ,, Paskutinė vakarienė”, popiežiaus Julijaus II antkapinis paminklas. Literatūra 1.T. Moras 2. V. Šekspyras 3. F. Rable 1. ,, Utopija” – fantastiškoje saloje kūrė idealios visuomenės viziją. 2. ,,Otelas” , ,,Karalius Lyras”, ,,Romeo ir Džiuljeta” 3. ,, Gargantiua ir Pantagriuelis” – šaiposi iš feodalinės visuomenės. Mokslas 1. L. da Vinčis 2. M. Kopernikas 3. Dž. Brunas 4. G. Galilėjus 5. Servetas ( isp.) 6. Paracelsas (vok.) 7. Kremeris 1. Pateikė idėją apie pasaulio pažinimą protu ir pojūčiais. ,,Mokslas karvedys, praktika – kareiviai”. Iškėlė hipotezę, kad žemė nėra visatos centras. 2.Įrodė, kad žemė sukasi apie savo ašį ir kartu su kitomis planetomis skrieja apie saulę. Tiksliai apskaičiavo planetų judėjimą. 3. Tvirtino, kad visata – beribė, saulė nėra visatos centras, o tik viena iš žvaigždžių. 4. Pagamino teleskopą, nustatė, kad žvaigždes nuo žemės skiria dideli atstumai. Suformulavo mokslinės mechanikos pradmenis. 5. Suartino mediciną su chemija, gydė savo pagamintais vaistais . 6. Atrado kraujotakos sistemą. 7. Sukūrė naujus matematiškai pagrįstus žemėlapių sudarymo principus, sudarė tobuliausią tais laikais žemėlapį. RENESANSO KULTŪROS YPATYBĖS: Literatūra- tapo politinio poveikio priemone, atsirado tautinė literatūra, realaus žmogaus ir gyvenimo vaizdavimas. Menas – individualus, realistiškas, dėmesys konkrečiam žmogui, naudotos antikinam menui būdingos detalės architektūroje. Mokslas – nesidomėta daiktų esme, tyrinėta gamta ir jos reiškiniai. REFORMACIJA. Dėl Renesanso įtakos XVI didesnėje Europos dalyje vyksta visuomeninis, politinis ir ideologinis judėjimas dėl religijos atnaujinimo ir Katalikų bažnyčios pertvarkymo – reformacija. Reformacijos tėvynė – Vokietija. REFORMACIJOS ATSIRADIMO PRIEŽASTYS: • Žmonių nebetenkino aklas tikėjimas Bažnyčia ir jos mokymu. Atsiranda kritiškas požiūris į Bibliją, nesitenkinama oficialiais teologų aiškinimais • Smunka Romos autoritetas ir jos, kaip krikščioniškos Europos sostinės įtaka ( nuo 1516 m. Prancūzijos karalius pats pradėjo skirti vyskupus). • Žmones apima nepasitenkinimas dėl nuolat didėjančių mokesčių, pinigų rinkimo bažnyčių statybai. Dvasininkų gyvenimas toli gražu neatitiko Evangelijoje skelbiamo taikstymosi su neturtu. Reformacija davė pradžią protestantizmui – vienai iš svarbiausių krikščionybės krypčių. Katalikų bažnyčia Vokietijoje užėmė labai privilegijuotą padėtį lyginant su jos padėtimi kitose Europos šalyse. Romos popiežius gaudavo iš Vokietijos milžiniškas pinigines sumas. Prancūzijos, D. Britaniijos, Ispanios mokėjimai popiežiaus kurijai buvo apriboti dėl to , kad šiose šalyse buvo stipri karaliaus valdžia. 16 pr. socialiniai santykiai Vokietijoje buvo labai sudėtingi. Prieš dvasininkiją priešiškai buvo nusiteikusios įvairių klasių grupės: • Kunigaikščiai ir riteriai svajojo apie bažnytinių žemių sekuliarizaciją. • Miestiečiai, suinteresuoti ,,pigios” bažnyčios sukūrimu. • Valstiečius slėgė mokesčiai feodalams ir dešimtinė Bažnyčiai. Reformacijos pradžia – 1517 10 31, susijusi Martyno Liuterio vardu. Protestuodamas prieš indulgencijų ( nuodėmių atleidimo raštas) prekybą prie Vitenbergo bažnyčios durų prikalė ,, 95 tezes’, kuriose smerkė prekybą indulgencijomis ir kvietė ginčytis visus, kurie su juo nesutinka. Liuterio pasekėjai- liuteronai. SVARBIAUSI LIUTERONŲ TIKĖJIMO BRUOŽAI: • Bažnyčia atskiriama nuo popiežiaus. • Neigiamas dvasininkijos, kaip tarpininko tarp žmogaus ir dievo vaidmuo,. • Vieninteliu tikėjimo šaltiniu laikomas Šventasis raštas. • Skelbė visų tikinčiųjų lygybę prieš Dievą. • Atmeta bažnyčios hierarchiją. • Žmogus savo veikla turi tarnauti Dievui. Ne bėgdamas nuo pasaulio, o gyvendamas jame žmogus turi ieškoti išganymo. Reformacijos įtakoje 1525 m. buvo panaikintas kryžiuočių ordinas. REFORMACIJOS SROVĖS NUOSAIKIOJI RADIKALIOJI Liuteronai Anglikonai; Anabaptistai Kalvinai 1.Atskirti Vokietijos 1. Bažnyčia neprik- 1. Atsisakė Šv. paveikslų 1. Dievas nulemia žmonių bažnyčią nuo popiežiaus. lauso nuo popiežiaus. ir apeigų. tautų likimą. 2.Sekuliarizacija. 2. Liko senosios kata- 2.Pripažįsta tik suaugusiųjų 2. Didžiausia dorybė- 3. Atsisako prašmatnių likų bažnyčios apeigos. krikštą. taupumas. apeigų. 3. Uždarė vienuolynus, 3.Propagavo lygybę turto 3. Atmetė išorinius 4. Sukurti pigią Bažnyčią konfiskavo jų turtus atžvilgiu. katalikų kulto atributus. . 5.Panaikinti šventųjų 4. Bažnyčios galva- kara- 4. Tikėjimo šaltinis- Biblija.4. Panaikino bažnyčios relikvijų garbinimą. lius. 5.Kristus – tik paprastas hierarchiją. 5. Išlaiko dvasininkų hierar- žmogus – mokytojas. 5. Tikėjime svarbiausia- chiją. Biblijos skaitymas. 6. Bendruomenės vadovas - presbiteris ( hugenotai- Prancūzijoje, puritonai- Anglijoje). DŽONAS VIKLIFAS – anglų teologas, reformatorius. Išvertė Bibliją į anglų kalbą. Reikalavo sekuliarizacijos, reformuoti katalikų bažnyčią. teigė, kad Bažnytinė valdžia turi būti pavaldi pasaulietinei. Jo veikla turėjo įtakos J. Husui, M. Liuteriui. JANAS HUSAS – čekų religinis reformatorius, Prahos universiteto rektorius. Atskirtas nuo bažnyčios, paskelbtas eretiku, sudegintas. Jo popiežiaus ir bažnyčios kritika suvienijo čekų tautą kovai prieš vokiečių įtaką. JONAS KALVINAS – bažnyčios reformatorius, ideologas.Pažiūras išdėstė veikale ,, Krikščionių tikėjimo pamokymai”. Dar labiau nutolo nuo katalikybės negu Liuteris. Gyveno Ženevoje, vadovavo kalvinistams – evangelikams reformatams. KONTRREFORMACIJA. Katalikų bažnyčios kova prieš reformaciją. XVI II Romos bažnyčia pradeda aktyviai veikti: • Aktyviai veikia Tridento bažnytinis susirinkimas (1545 – 1563), priima svarbius nutarimus, visus protestantus paskelbia eretikais, patvirtina popiežių kaip aukščiausią autoritetą, taip pat visas senas katalikų dogmas ir apeigas. • 1542 m. kovai su erezijomis įsteigė vyriausiąjį inkvizicijos tribunolą. • Įkūrė dvasines seminarijas kunigams rengti. • Įvedė griežtą cenzūrą kunigų kūriniams, pradėjo sudarinėti uždraustų knygų sąrašus( indeksus). • 1540 m. įkurtas Jėzuitų ordinas (įkūrėjas – Ignotas Lojola), kurio nariai aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime, kūrė mokyklas bajorų vaikams, kolegijas, universitetus. Posakis ,, Tikslas pateisina priemones”. Ordinas panaikintas 1773 m., vėl atgijo 1814 m. REFORMACIJJOS REIKŠMĖ: ◦ Reformacijai ir kontrreformacijai tarpusavyje varžantis, susidarė labai palankios sąlygos švietimui, mokslui, filosofijai ir menui plėtotis. ◦ Reformacija padėjo įsigalėti nacionalinėms kalboms Bažnyčioje. ◦ Moterims iš didikų ir biurgerių šeimų reformacija suteikė daugiau saviraiškos galimybių. Imta labiau vertinti santuoką. RELIGINIAI KARAI: ▪ Vokietijoje 1547 – 1555 m. – Augsburgo taika – nebedraus protestantizmo. Kieno valdžia to ir religija. ▪ Prancūzijoje 1562 – 1598 m. – tarp protestantų ir ( Henrikas III) ir katalikų (vadovai – Gizai). 1572 08 24 ,, Baltramiejaus naktis”- nužudė 2 tūkst. hugenotų. 1598 m. Nanto ediktas – protestantams suteikta laisvė išpažinti savo religiją. ▪ Trisdešimties metų karas 1618 – 1648 m. čekų protestantai prieš Habsburgus. 30 – 40% sumažėjo gyventojų. DATOS; ŽODŽIAI: VARDAI: 1. 1517 10 31, 1. Reformacija, 1. Liuteris, 2. 1530 m. - ,,Ausburgo išpažinimas” – 2. kontrreformacija, 2. Kalvinas, liuteronybės pagrindų išdėstymas 3. liuteronai, 3. Husas, 3. 1540, 4. kalvinai, 4. Viklifas, 4. 1545 – 1563 m. – Tridento Bažnyt. 5. anabaptistai, 5. Lojola. susirinkimas 6. puritonai, 5. 1555 , 7. hugenotai, 6. 1562 – 1598, 8. anglikonai, 7. 1572, 9. protestantizmas, 11. religiniai karai. 8. 1598m. 10. Jėzuitų ordinas, 12. vyr. inkvizicijos tribunolas KAPITALISTINIŲ SANTYKIŲ ATSIRADIMAS. NYDERLANDŲ REVOLIUCIJA. Pereinamuoju iš feodalizmo į naujuosius laikus laikotarpiu formavosi naujos kapitalistinės visuomenės bruožai. Brandžiaisiais viduramžiais cechai ( vienos specialybės amatininkų susivienijimas) – veiksmingiausia, labiausiai prisitaikiusi gamybos forma, kuri skatino gamybą, užtikrino kokybę.šiomis sąlygomis buvo sukauptas nemažas gamybinės veiklos patyrimas, patobulinti darbo įrankiai: krumplinės pavaros, gręžimo staklės, domkratas, laikrodis, vandens variklis, kuris pradėtas naudoti kalnakasyboje ir metalurgijoje, statė aukštakrosnes, spausdino knygas. Šie laimėjimai didino visuomenės materialinius poreikius, kurių nebegalėjo patenkinti smulki cechinė gamyba. Cechai atgyveno dėl: • Smulkmeniškos gamybos reglamentacijos ( leidimai gaminti nustatyto dydžio ir formos gaminius), cechų taisyklės. • Žemas darbo našumas dėl darbo pasidalijimo nebuvimo. Dėl to atsirado manufaktūros (padaryta rankomis), tai yra kapitalistinė įmonė. Jos požymiai: ◦ Atsirado darbo pasidalijimas. ◦ Dirbo samdomieji darbininkai. ◦ Priklausė privatiems asmenims. ◦ Gamybą skatino ekonominiai veiksniai ( siekimas išgyventi, praturtėti, galu gale pasitenkinimas darbo rezultatais. Kapitalistiniai santykiai pagrįsti privatine nuosavybe. Be ekonominės raidos, kapitalistinių santykių atsiradimą skatino ir socialiniai procesai. 12 – 14 valstiečiai paleisti iš baudžiavos ir pradėję ūkininkauti savarankiškai , dėl diferenciacijos proceso atsirado samdomieji darbininkai. Pirkliai ėmė investuoti lėšas į gamybą, amatininkai virto samdomaisiais darbininkais. Pirmosios manufaktūros atsirado Italijoje XIV –XV bet neįsitvirtino, dėl : • Italiją nusiaubė svetimos kariuomenės. • Po geografinių atradimų prekybos keliai persikėlė į Atlanto pakrantes, Viduržemio jūros miestai prarado reikšmę. Geresnės sąlygos kapitalizmui vystytis susidarė Nyderlanduose ir Anglijoje, nes čia: ◦ Buvo sparčiai kaupiamas pradinis kapitalas; ◦ Gamintojai atskirti nuo gamybos priemonių; ◦ Susidarė samdomųjų darbininkų armija. XVI pagrindine Anglijos ūkio šaka tapo gelumbės gamyba – 80 %viso eksporto. Išaugo vilnos poreikis, augo jos kaina, avis auginti darėsi pelningiau nei javus. Reikėjo daugiau ganyklų – bajorai ėmė nuvarinėti valstiečius nuo žemės, aptverti tuos plotus. ( aptvėrimai prievartinis valstiečių nuvarymas nuo žemės – tai yra agrarinė revoliucija). Žemės netekę valstiečiai: ▪ Buvo priversti tapti samdomaisiais darbininkais manufaktūrose; ▪ Tapdavo elgetomis (,, kruvinieji “ įstatymai prieš valkatas). Daugelis bajorų, užgrobę valstiečių žemes, pradėjo ūkininkauti naujoviškai ( naujieji bajorai): • Išnuomodavo žemę fermeriams arba patys jais tapdavo; • Gyvuliams prižiūrėti, laukams įdirbti samdėsi žemės ūkio darbininkus – bernus. • Rūpinosi prekybos reikalais. Senieji bajorai ir toliau ėmė duoklę už naudojimąsi žeme. Daugiau pagamindama Anglija daugiau ir parduodavo. Po geografinių atradimų ji ėmė sėkmingiau konkuruoti su Venecijos ir Vokietijos pirkliais. Pirkliai vienijosi į kompanijas ( dėl pavojų kelionėse), kurios gaudavo monopolinę teisę prekiauti su tam tikra šalimi.jūrų prekybos dėka Anglija sukaupė nemažai turto ( pradinis kapitalas). Prasidėjo Anglijos ir Ispanijos kova dėl pirmavimo kolonijose ir jūrose, kuri baigėsi 1588 m. ispanų ,, NenugalimosiosArmados” (134 laivai) sutriuškinimu Lamanšo sąsiauryje. Anglija ėmė viešpatauti jūrose. I Anglijos kolonija – Airija, 17 Džeimstaunas - Virdžinijoje. Iš kolonijų gaunamas lėšas Anglija panaudojo kapitalistinei gamybai plėtoti. KAPITALISTINIŲ SANTYKIŲ ATSIRADIMĄ ANGLIJOJE SĄLYGOJO: • Vilnos paklausa ( aptvėrimai). • Samdomojo darbo atsiradimas. • Pradinio kapitalo kaupimas iš: ◦ Valstiečių išnaudojimo, ◦ Jūrų prekybos, ◦ Kolonijų apiplėšimo. ◦ NYDERLANDAI – Europos sritis tarp šiaurės jūros ir Ardėnų, Reino, Maso ir Šeldos žemupiuose. Ankstyvaisiais viduramžiais priklausė Frankų karalystei, 15 Burgundijos kunigaikštystei, 16 – Šv. Romos imperijai. Nyderlandus sudarė 17 provincijų, svarbiausios – Olandija, Zelandija, Flandrija. 16 čia sparčiai vystėsi kapitalistiniai santykiai, nors Nyderlandai priklausė Ispanijos karaliui Pilypui II. NYDERLANDŲ REVOLIUCIJA ( 1566 – 1609) Revoliucijos priežastys Eiga Padariniai 1. Religinė, politinė ir ekonominė Ispanijos priespauda. 2. Svetimšalių įsigalėjimas žeidė besiformuojančią tautinę savimonę. Pretekstas - 1566 m. ,, Kompromiso sąjungos” kreipimasis į Margaritą Parmietę: * sušaukti Generalinius luomus, * sušvelninti reformatų persekiojimą, * padaryti nuolaidų. 1. Pradžia – 1566 m. – bažnyčių ir vienuolynų pogromai 2. Pilypas II pasiuntė Albos baudžiamąją ekspediciją, Vilhelmas Oranietis išvyko iš šalies. 3. 1571 m. Nyderlandams uždėjo 10% procentų mokestį už bet kokį prekybinį sandorį. 4. Partizaninis karas – miškų ir jūrų gezai ( driskiai). 5. 1572 m. sukilimas, didvyriška kova. 6. 1579 m. 7 šiaurinės provincijos sudarė Utrechto sąjungą: • Sudaryta vieninga valstybė ( respublika) Olandija su bendra vyriausybe, iždu, kariuomene, aukščiausios valdžios organas – General. Luomai. 7. 1609 m. Ispanija galutinai pripažino Olandijos nepriklausomybę. 1. Šiaurės Nyderlandai išsivadavo, sukūrė nepriklausomą valstybę. 2. Susidarė palankios sąlygos plėtotis ekonomikai ir kultūrai. 3. Susidarė I pasaulyje kapitalistinė valstybė – Olandija, kuri netrukus tapo pirmaujančia pramonės ir prekybos valstybe. Amsterdamas – pasaulinės prekybos centras. Olandija – stipriausia jūrų valstybė, netrukus įsigijo kolonijų. REIKŠMĖ: 1. 1566 – 1609 m. vykusi Nyderlandų liaudies išsivaduojamoji kova buvo I buržuazinė revoliucija, nuvertusi feodalinę santvarką ( buržuazinė revoliucija buvo nukreipta prieš feodalizmą ar jo liekanas, vadovas – buržuazija). 2. Nugalėjusioje šiaurėje sparčiai ėmė vystytis kapitalizmas. DATOS: ŽODŽIAI: VARDAI; 1. 1566, 1. Kapitalizmas 1. Pilypas II, 2. 1579, 2. manufaktūra, 2. Vilhelmas Oranietis, 3. 1609. 3. aptvėrimai, 3. Margarita Parmietė, 4. samdomieji darbininkai, 4. hercogas Alba. 5. Nyderlandai, 6. gezai, 7. Utrechto sąjunga, 8. buržuazinė revoliucija. RUSIJA XVI AMŽIUJE. 1533 m. Rusijos sostą paveldėjo 3 metų Ivanas IV. Regente tapo motina Jelena Glinskaja, po jos mirties valdžią užgrobė Šuiskiai, Ivano IV tėvo broliai. Mažametį valdovą globojo Novgorodo arkivyskupas Makarijus ( vėliau taps Maskvos metropolitu). 1547 m. Ivanas IV iškilmingai vainikuotas ir paskelbtas caru (17 m.). REIŠKMĖ: • Caras iškilo virš visos diduomenės. • Pakėlė Rusų valstybę į aukštesnį – karalystės lygmenį. Ivanas IV augęs intrigų ir sąmokslų aplinkoje, centralizuodamas šalį ir stiprindamas valdžią, nesirinko priemonių: mirtimi baudė ne tik kaltus, bet ir įtariamus. Ūmus, žiaurus, nesusivaldąs (Ivanas Rūstusis). 1549 m. jis pradėjo seriją reformų, kurias tikėjosi įgyvendinti padedant Bojarinų Dūmai, bet eigoje išryškėjo bajorų vaidmuo. Ivano IV reformų TIKSLAS: • Sustiprinti caro valdžią; • centralizuoti valstybę. VALDYMO REFORMOS: ◦ Sudaryta išrinktųjų taryba – neoficiali vyriausybė. ◦ Zemskinis susirinkimas – luomų atstovų susirinkimas – svarbesnės reikšmės neturėjo, nes jo nutarimai carui buvo neprivalomi, šaukdavo kada panorėjęs ( paskutinis –1653 m.) ◦ 1550 m. – paskelbtas naujas teisynas, kuriama daug dėmesio skiriama valdančiosios klasės turto ir nuosavybės apsaugai, palikta ,, Jurijaus diena” , tik padidintas išėjimo mokestis. ◦ 1556 m. vietoj vadinamųjų ,,maitinimų”, įvestos ,, rinktinės galvos”. ◦ ,, Gubos” tapo vietinio valdymo ir teismo organais. ◦ Visas problemas vietose sprendė vaivados. ◦ Prikazai – centrinio valdymo organai (dabar atitiktų ministeriją). KARINĖ REFORMA: • Maskvos apskrityje apgyvendinta 1070 bajorų - ,,rinktinis tūkstantis” – didžiausia caro atrama. • Karinė tarnyba bajorams tapo privaloma nuo 15 metų, ji buvo paveldima, už tarnybą atlyginama žeme. • 1550 m. sudaryta šaulių kariuomenė – tarnyba prieinama visiems laisviems vyrams, nepaveldima (,, telktiniai). • Dono kazokai – vietoj atlyginimo gaudavo žemės. Karo atveju Rusia galėjo sutelkti apie 100000 karių. FISKALINĖ REFORMA: • Žemės mokesčių vienetu tapo ,, žagrė”, jos dydis priklausė nuo žemės kokybės ir savininko luomo ( naudingiausia feodalų klasės atstovams). • 1649 m. teisynas galutinai įtvirtino baudžiavą. • SVARBIAUSIA IVANO IV REFORMA – OPRIČNINA (1565 –1572M.) : TIKSLAS – panaikinti feodalinio susiskaldymo liekanas – dalines kunigaikštystes, Sukurti centralizuotą valstybę, Sustiprinti patvaldystę. Opričnina tapo priemone opozicijai sunaikinti. ESMĖ: 1. Centrinės , derlingiausios valstybės žemės išskirtos į atskirą dalį – opričniną, kita dalis – zemščina – tapo centralizacijos priešininkų žeme. 2. Centralizacijos priešininkų žemės ir turtas konfiskuojamos o jie patys ištremiami. 3. Opričninoje žemė dosniai dalinama tarnybiniams žmonėms – reformos vykdytojams ( ,, juodi rūbai, šuns galva, šluota prie balno” – ištikimi carui kaip šunys, šluojantis jo prie priešus). Opričnikai nesiaubė Tverę, Kliną, Novgorodą. Opričnina buvo vykdoma Livonijos karo metu. 1572 m. šią reformą caras atšaukė. REIKŠMĖ: • Grubia jėga caras bandė palaužti ir sunaikinti atvirus centralizacijos priešininkus. • Nusilpnino valstybę. • Paspartino galutinį valstiečių įbaudžiavinimą. Kadangi reformos buvo vykdomos prievarta, smuko valstybės ekonomika bei sutriko socialinė raida. Egzistavo dvi žemės valdymo formos – dvarininkų (,, pomestje”) dvarai ir bajorų - už karinę tarnybą. 1649 m. Teisynas šias žemėvaldos formas suartino, o 1714 m. Petro I įsaku bus visiškai suvienodintos. LIVONIOS KARAS ( 1558 –1582). Caras stiprino valstybę, plėsdamas teritoriją: Kazanės(1552) ir Astrachanės (1556) chanatai. Po to žvilgsnis nukrypo į nusilpusios Livonijos teritoriją. PRIEŽASTIS: Rusia siekė praplėsti valstybę priėjimo prie neužšalančios jūros. PRETEKSTAS: Tartu ( Jurjevas) atsisakė mokėti duoklę. Livonija buvo silpna, plito reformacija. Livonijos magistras kreipėsi pagalbos į LDK ( 1557 m. tarp jų Pasvalyje buvo pasirašyta savitarpio pagalbos sutartis, o 1561 m. sutartimi tapo LDK vasalu). Lietuva viena negalėjo atsilaikyti, todėl 1569 m. pasirašė su Lenkija Liublino uniją. Pozicijos sustiprėjo. Į karą įsijungė Švedija ir Danija. Karas vyko permainingai. 1582 m. Jam Zapolskojės kaime pasirašyta paliaubų (10m. ) sutartis: • Rusijai liko Nevos žiotys, ji neteko Narvos, Jamos, Ivangorodo. • Respublikai atiteko Vidžemė ir Žiemgalos kunigaikštystė. Karas baigėsi 1583 m. Pliuso paliaubomis tarp Švedijos ir Rusios. REIKŠMĖ: 1. Pirmasis Rusijos mėginimas įsitvirtinti prie Baltijos jūros buvo nesėkmingas. 2. Rusija nusilpo ekonomiškai ir politiškai. Karo etapai : ◦ 1558 – 1560 m. – kariavo Rusija ir Lietuva. ◦ 1561 – 1583 m. – kariavo Rusija prieš Respubliką bei Švediją. DATOS: VARDAI: ŽODŽIAI: 1. 1533, 1. Ivanas IV, 1.caras, 2. 1549 –1572, 2. Žygimantas Augustas, 2. centralizacija, 3. 1565 – 1572, 3. Steponas Batoras, 3. Bojarijų Dūma, 4. 1558 – 1582 4. G.Ketleris. 4. prikazai, 5. 1649. 5. Išrinktųjų Taryba, 6. rinktinis tūkstantis, 7.šauliai, 8. ,,žagrė”, 9. gubos, 10. opričnina, 11. zemščina, 12. Zemskinis susirinkimas, 13. Livonijos karas. ABSOLIUTINĖ MONARCHIJA. Monarchija ( iš graik. kalbos monos – vienas+ archo- valdau) – vieno asmens valdžia , kur valdovas savaime yra valstybės galva. MONARCHIJA Parlamentinė Teokratinė ( Monarcho valdžią riboja parlamentas) ( monarchas kartu yra ir vyriau- sias religinis autoritetas). Luominė Absoliutinė ( Monarcho galias varžo luomų nutarimai) (Lot. (Lot.absoliutus- neapibrėžtas, valstybės valdymo forma, kai aukščiausia valdžia priklauso monarchui, o jo valdžios niekas neriboja) . Konstitucinė ( Monarcho valdžią riboja konstitucija, paliekant jam tik vykdomosios valdžios funkcijas). ABSOLIUTIZMO ATSIRADIMO PRIELAIDOS: • Formavosi kapitalistiniai santykiai, krėsi manufaktūros; kaupiamos lėšos iš vidaus bei užsienio prekybos. • Kapitalistiniai santykiai persipynė su feodaliniais. • Karalius sumaniai naudojosi buržuazijos ir feodalų varžymusi ( rūpinosi pramone, prekyba, globojo ir steigė manufaktūras, vykdė merkantilizmo politiką, iš kitos pusės manufaktūros bei prekybos kompanijos mokėjo didelius mokesčius, tačiau politikoje vadovavosi feodalų klasės interesais, nors feodalai buvo ekonomiškai priklausomi nuo karaliaus). IŠVADA: valdyti visuomenę, kurios įvairūs sluoksniai turėjo skirtingus, dažnai priešingus interesus, galėjo tik stipri valdžia, todėl luominė ribota monarchija virto absoliutine. Absoliutizmo Prancūzijoje pradžia XV vidurys, kai generaliniai luomai leido rinkti karaliui žemės mokestį – taliją. Karalius tapo ekonomiškai nebepriklausomas, galėjo nepaisyti luomų nuomonės, samdyti kariuomenę – Liudviko XI laikais ( 1461 – 1483) . XVIa. absoliutizmas susiformavo Ispanijoje, o XVII- XVIII a. įsitvirtino beveik visoje Europoje. ABSOLIUTIZMO BRUOŽAI: • Absoliutinėje monarchijoje didžiulę galią įgijo valdininkai. • Bajorija liko svarbiausiu ir privilegijuotu luomu, bet jos savarankiškumas apribotas. • Absoliutizmas sustiprino valstybės karinę galią. • Absoliutinei monarchijai reikėjo daug lėšų, todėl buvo didinami mokesčiai, skatinama pramonė, prekyba, didinamas eksportas, mažinamas importas. • Karaliai, turėdami neribotą valdžią, švaistė lėšas prabangai. PRANCŪZIJA: religiniai karai išvargino ir katalikus, ir hugenotus. Henrikas IV Burbonas 1598 m. Nante paskelbė pakantumo ediktą:suteikė hugenotams tikėjimo laisvę, rūpinosi šalies ūkio raida. Jis nustojo kviesti Generalinius luomus, pats asmeniškai spręsdavo svarbias valstybės problemas. Jį nužudžius, valdovu tapo mažametis Liudvikas XIII, jam valdant iškilo energingas kardinolas Rišelje, kuris faktiškai valdė Prancūziją, stiprino absoliutizmą, provincijas valdyti perdavė valstybės skirtiems intendantams, likvidavo hugenotų politines teises. 1635 m. įtraukė Prancūziją į Trisdešimtmetį karą ( 1618 –1648). Įkūrė Prancūzijos akademiją ( 1635), parašė ,, Politinį testamentą”, kuriame išdėstė svarbiausius Prancūzijos absoliutizmo bruožus. LiudvikasXIV - ,, karalius saulė” – jam priskiriamas posakis ,, Valstybė – tai aš!”. Didžiąją valdymo dalį ( 32 m. iš 54) kariavo . 1685 m. atšaukė Nanto ediktą hugenotus vertė priimti katalikybę arba išvykti iš šalies( išvyko apie 300.000), dėl to Prancūzija turėjo didelių ekonominių nuostolių Liudviko XV ir Liudviko XVI valdymas – absoliutizmo krizės metai, paspartinę Prancūzijos didžiąją revoliuciją. ABSOLIUTIZMO REIKŠMĖ: • Iki XVII a. pabaigos absoliutizmas teigiamas reiškinys, nes karalius rėmė pramonę ir manufaktūras, skatino kapitalistinių santykių raidą, stiprino tautinę valstybę. • Vėliau tapo ekonomikos stabdžiu – jėga mėgino išlaikyti feodalinę santvarką, bajorų privilegijas. DATOS: ŽODŽIAI: VARDAI: 1. 1598, 1. merkantilizmas, 1. Henrikas XI, 2. 1685. 2. absoliutizmas, 2.Liudvikas XIII, 3. hugenotai, 3. Rišelje, 4. Nanto ediktas. 4. Liudvikas XIV, 5. Liudvikas XV. ANGLIJOS REVOLIUCIJA. XVII a. Anglija – nedidelė ( 5 mln. gyventojų) valstybė. Agrarinis kraštas. Valstiečiai žemės laikytojai – kopiholderiai – mokėjo piniginę duoklę bajorams žemvaldžiams, kiti turintys žemės – jomenai. Plito aptvėrimai – prievartinis valstiečių nuvarymas nuo žemės. Dalis bajorų steigė manufaktūras – naujieji bajorai, vertėsi prekyba. Politinė santvarka – monarchija, bet karalius be parlamento sutikimo negalėjo leisti įstatymų ar įsakų dėl naujų mokesčių. XVII a. Anglijos ypatybės: • baudžiavos nebuvimas; • aptvėrimai; • bajorų bendravimas su miestiečiais; • parlamentas ribojo karaliaus valdžią. Jo valdžia silpnesnė nei kitose Europos valstybėse.; • karalius vadovavo Anglikonų bažnyčiai. • Plito puritonizmas ( kalvinai). REVOLIUCIJOS PRIEŽASTYS: 1. XVII a. I pusėje sustiprėjo prieštaravimai tarp monarchijos ir anglų visuomenės ( Karolis 1629 m. paleido parlamentą ir 11 metų valdė be jo). 2. Absoliutizmas ir feodalinė santvarka trukdė plėtotis kapitalizmui. Karaliaus kariuomenė pralaimėjo škotams ( neužteko pinigų kariaunai papildyti, todėl 1640 m. sušaukė Parlamentą, jis posėdžiavo 13 metų – Ilgasis Parlamentas. Parlamento sušaukimas – Anglijos revoliucijos pradžia, nes parlamentas panaikino neteisėtus mokesčius, suėmė ir įkalino artimiausius karaliaus patarėjus, priėmė įstatymą, draudžiantį paleisti parlamentą be jo paties sutikimo. Augo priešprieša tarp parlamento ir karaliaus. REVOLIUCIJOS CHRONOLOGIJA: • 1640 m. – pradžia, priešprieša su karaliumi. • 1642 – 1649 m. – pilietinis karas. • 1649- 1653 m. Anglijos respublika. • 1653 – 1659 m. – Kromvelio protektoratas. • 1660 – 1688 m. – monarchijos restauravimas. • 1688 m .perversmas – šlovingoji revoliucija ir konstitucinės monarchijos sukūrimas. PILIETINIS KARAS. Karaliaus šalininkai – bajorai( džentelmenai) , katalikai, anglikonai ( šiaurės ir vakarų grafystės) Parlamentą rėmė – rytų ir pietų Anglijos grafysčių puritonai, naujieji bajorai, kylanti buržuazija, miestiečiai - ,, apskritagalviai”. Karo pradžia palankesnė karaliui, bet padėtis pasikeitė, kai Oliveris Kromvelis ( bendruomenių rūmų deputatas, puritonas) sudarė naujo tipo kariuomenę - ,,, geležinšoniai”. 1645 m. prie Nesbio parlamento kariuomenė pasiekė pergalę, karalius pabėgo į Škotiją, bet škotai jį išdavė parlamentui. Pilietinio karo metu parlamentas padarė eilę reformų: • panaikino vyskupystes, nusavino Anglikonų bažnyčios žemes. • Bajorus atleido nuo vasalinės priesaikos karaliui. • Panaikino bajorų paveldėjimo mokesčius. Valstiečių padėtis nepasikeitė, dėl to kilo levelerių judėjimas( lygintojų)- reikalavo visų žmonių teisių sulyginimo, skelbė , kad valdžia turi priklausyti liaudžiai ir suteikti rinkimų teisę. Levelerius rėmė kariuomenė ir O. Kromvelis. 1649 m. bendruomenių rūmai pasmerkė Karolį I mirti, bausmė įvykdyta viešai. I kartą pasaulyje valdovas nubaustas tautos vardu . netrukus buvo panaikinti lordų rūmai ir Anglija paskelbta Respublika. KROMVELIO PROTEKTORATAS: (1653 – 1658): Šalyje nesiliovė valstiečių bruzdėjimai ( digeriai- kasėjai, reikalavo panaikinti privatinę nuosavybę, nemokamai išdalinti beturčiams žemę) ir monarchijos šalininkų maištai.1653 12 16 įvedama karinė diktatūra – protektoratas( iki gyvos galvos išrinkto lordo protektoriaus valdymas). Anglijos respublika nebuvo demokratinė, nes: 1. Kromvelis, nenorėdamas dalintis valdžia, išvaikė Ilgąjį parlamentą 2. Lordo protektoriaus valdžia buvo didesnė nei anksčiau buvo karaliaus valdžia, nes jam besąlygiškai pakluso kariuomenė ir laivynas. 3. Ir parlamentas , ir kariuomenė stojo prieš levelerius bei digerius. 4. 1649 m. Kromvelis su didele kariuomene išsikėlė Airijoje ir žiauriai numalšino sukilimą (,, išdegintos žemės taktika”). Čia anglų kariuomenė prarado savo demokratinius idealus bei virto kolonizatorių armija. 5. Škotija nugalėta ir prijungta prie Anglijos. Anglija tapo stipriausia Europos prekybine ir jūrų valstybe . 1651 m. paskelbtas navigacijos aktas ( Laivybos įstatymas), pagal kurį prekes iš užsienio įvežti buvo galima tik anglų arba prekių savininkų laivais ( kenkė Olandijai). Tačiau nuolatiniai karai, augantys mokesčiai smukdė šalies ūkį, kėlė pasiturinčių sluoksnių nusivylimą O.Kromvelio politika. MONARCHIJOS ATKŪRIMAS: 1658 m. , mirus Kromveliui, protektoriumi tapo jo sūnus Ričardas, valdžios jis neišlaiko,nėra populiarus. 1660 m. į sostą pakviečiamas Stiuartų dinastijos ( nuverstos) princas Karolis II . Škotija tapo atskira valstybe. Karolis II pažadėjo valdyti šalį drauge su parlamentu , palikti naujiesiems savininkams jiems atitekusias Bažnyčios ir karaliaus žemes, puritonams – tikėjimo laisvę. Savo pažadus karalius vykdė tik iš dalies, todėl 1679 m. parlamentas priėmė asmenybės neliečiamybės įstatymą ( Habes Corpus Act), didelį nepasitenkinimą kėlė Stiuartų užsienio politika ir palankumas katalikams. Anglijos bajorai protestantai ir turtingi miestiečiai , siekdami nuversti Stiuartų atstovą Jokūbą II, kartu baiminosi pilietinio karo, nenorėjo respublikos įvedimo , todėl kreipėsi į Olandijos valdytoją Vilhelmą Oranietį ( Jokūbo II žentą), kviesdami atkurti laisvę ir ginti protestantizmą. 1688 m. su nedidele kariuomene jis išsikėlė Anglijoje, įžygiavo į Londoną. Karalius pabėgo į Prancūziją. Šis įvykis vadinamas ,,šlovingąja revoliucija”. Sutikęs priimti sostą Vilhelmas Oranietis turėjo patvirtinti ,, Teisių bilį” ( įstatymą), draudžiantį karaliui sustabdyti įstatymų galiojimą, uždėti naujus mokesčius, rinkti kariuomenę be parlamento žinios ( tai reiškė, kad valdžią karaliui davė ne dievas , o tauta). Anglijoje įsigalėjo konstitucinė monarchija. ANGLIJOS REVOLIUCIJOS REIKŠMĖ: 1. Anglijoje įsigalėjo Konstitucinė monarchija, politinė valdžia atsidūrė Parlamento rankose, karalius tik valstybės simbolis. 2. Susidarė palankios sąlygos ūkiui ir kapitalistinių santykių raidai. 3. Tai pirmoji buržuazinė revoliucija , turėjusi įtakos visos Europos raidai. DATOS: ŽODŽIAI: VARDAI: 1. 1629 ; 1. buržuazinė revoliucija; Karolis I; 2. 1640m.; 2. konstitucinė monarchija; O. Krovelis; 3. 1642 – 1649; 3. jomenai; Dž. Lilbernas; 4. 1649 – 1653; 4. naujieji bajorai; Karolis II; 5. 1653 – 1659; 5. leveleriai; Jokūbas II; 6.1660; 6. dygeriai; Vilhelmas Oranietis. 7. 1688. 7. pilietinis karas; 8. ,, kavalieriai”; 9. ,, apskritagalviai”; 10. ,, geležinšoniai”; 11. Anglikonų bažnyčia; 12. puritonai; 13. protektoratas; 14. Respublika; 15. ,,Teisių bilis” RUSIJA XVII a.pb. –XVIII a. 1613m. į Rusijos sostą įžengė Romanovai, jų valdžia dar ribota, nors Michailas Romanovas jau oficialiai vadinamas patvaldžiu. Rusijoje dar viešpatavo luominė monarchija, greta caro – Bojarinų Dūma. Valdant Aleksejui Michailovičiui ( 1645-1676), vadinamam Tyliausiuoju, dėl mokesčių politikos kilo miestų sukilimai. Augant socialinių sluoksnių tarpusavio kovai 1649 m. Zemskinis susirinkimas priėmė Soboro Teisyną, kuris ilgam įteisino valstybės ir visuomenės santvarką ( kai kurie straipsniai galiojo net iki 1861 m.) – galutinai įteisino baudžiavą, suteikė bajorams paveldėjimo teisę, numatė sunkias bausmes už nusikaltimus bažnyčiai ir valstybei ( rengiant teisyną naudotasi III Lietuvos Statutu – 1588m.)dėl varinių monetų paleidimo į apyvartą kilo ,, vario maištas”. Patriarcho Nikono reforma suskaldė stačiatikius į dvi dalis, atsirado sentikiai ir pravoslavai.( tikratikiai), sustiprino caro valdžią. Baudžiavos įsigalėjimas, karai, vyriausybės finansinės machinacijos sukėlė Stepono Razino vadovaujamą valstiečių karą. XVIIa. Rusijai teko kariauti su Žečpospolita, Švedija, Krymo totoriais, 1654m. Ukrainos kazokai paskelbė, kad susijungia su Rusija ( tuo susilpnino Žečpospolitą), 1686 m. su Žečpospolita buvo sudaryta ,,Amžinoji taika”, nesėkmingai Rusija kariavo su Turkija dėl išėjimo į Juodąją jūrą. Rusija jau valdė visą Sibirą. 1676 m. Rusijos caru tapo Fiodoras, kuris valstybės reikalų netvarkė, už jį valdė sesuo Sofija. 1682 m. jam mirus valdovais tapo Ivanas V ir Petras I, bet ir toliau valdė regentė Sofija.1689m. 17 metų Petras I vedė, tapo pilnamečiu. Prasidėjo prieštaravimai tarp brolio ir sesers, kilo ginkluotas konfliktas. Petras I įsitvirtino soste žiauriai numalšinęs savo priešininkus, jis pradėjo naują Rusijos istorijos etapą – pirmąją pertvarką, kurią įgyvendinti buvo bandoma remiantis Vakarų patirtimi. Petras nekeitė užsienio politikos – reikėjo patogaus išėjimo į neužšalančią jūrą, norint įveikti Rusijos atsilikimą, reikėjo sukurti reguliarią kariuomenę, ją išmokyti, apginkluoti. Petro I reformos ( vidaus politika) Reformų tikslas: • Įveikti ekonominį bei kultūrinį Rusijos atsilikimą; • Išsikovoti patogų išėjimą į jūrą; • Plėsti teritoriją; • Sukurti stiprią kariuomenę bei laivyną; • Įtvirtinti absoliutizmą. Ūkinės Socialinės Valdymo Kitos 1. Įvedė pagalvės mokestį. 2. Sumažino sidabrinių monetų svorį, smulkius pinigus leido varinius. 3. Įvedė mokesčius už druską, svaigalus, už barzdas. 4. įvedė naujas prievoles baudžiauninkams 1. Suvienodino bajorų dvarus su bojarinų tėvonijomis. 2. Bajorai ir bojarinai privalėjo tarnauti kariuomenėje, laivyne, įstaigose – tarnyba neterminuota iki gyvos galvos( ,, Rangų lentelė”). 3. Nekilmingi galėjo tapti bajorais. 1. ,, Monarcho valios tiesa”- valdovo teisė skirti sosto įpėdinį. 2. Suskirstė valstybę į 8 gubernijas, jas padalino į provincijas. 3. Įsteigė senatą, aukščiausią vykdomosios valdžios ir teismo instituciją. 4. Vietoj prikazų sukurta 12 kolegijų ( ministerijų), pavaldžių senatui. 5. Panaikinta patriarcho institucija, stačiatikių Bažnyčią ėmė valdyti švenčiausias Sinodas 1. Įvestas Julijaus kalendorius . 2. Vietoj kirilicos – graždankos abėcėlė. 3. vakarietiški papročiai ir apranga. Reformų reikšmė: 1. Rusijoje galutinai įtvirtintas absoliutizmas, 1721 m. Rusija paskelbta imperija. 2. Rusija iškilo į įtakingiausių Europos valstybių tarpą. 3. Petras I išvedė Rusiją iš atsilikimo, bet tai darė stiprindamas feodalinį išnaudojimą. Petro I užsienio politika. 1. Caras nekeitė užsienio politikos krypties, tik energingiau ėmėsi ją įgyvendinti: norint išplėsti ekonominius, kultūrinius, prekybinius ryšius su Vakarų Europa , reikėjo patogaus ir saugaus išėjimo į jūrą. Surengęs 2 žygius į Azovą, prarado viltį iškovoti išėjimą į Juodąją jūrą. 2. Petras užsimojo įgyvendinti tai, kas nepavyko Ivanui IV – iškovoti išėjimą į Baltijos jūrą, kurios pakrantėje viešpatavo Švedija. 1699 m. buvo sudaryta Šiaurės sąjunga ( Rusija, Saksonija, Danija). Pasirašiusi taiką su Turkija, Rusija paskelbė karą Švedijai: Šiaurės Karas ( 1700 – 1721) Karo pradžia Rusijai nesėkminga, bet jau 1703 m. pasiekė nemažai laimėjimų: Nevos žiotyse pasistatė Petropavlovsko tvirtovę, vėliau čia pastatys Sankt Peterburgą, laimėjo prieš švedus ir Estijos teritorijoje. Bet tuo metu Švedijos karaliui Karoliui XII pavyko sumušti Augusto II kariuomenę, užimti beveik visą Žečpospolitą. Rusija prarado sąjungininką, jau anksčiau Danija buvo atsisakiusi kariauti . Užėmęs Lenkiją , Karolis XII ėmė veržtis į Rusiją, nužygiavo į Ukrainą, kur tikėjosi etmono Mazepos( atsimetęs nuo Rusijos) paramos. Lemiamas mūšis įvyko 1709 m. prie Poltavos , kur švedai patyrė skaudų pralaimėjimą, Karolis XII pabėgo į Turkiją. Rusija , laimėjusi sausumoje vėl perkėlė veiksmus į Baltijos jūrą, kur 1714 m. jaunas Rusijos laivynas ties Hanko pusiasalio sumušė švedus. Rusija tapo galingiausia jūrų valstybe. 1721 m. pasirašyta Ništato taika: 1. Švedija atidavė Rusijai dalį Latvijos, visą Estiją. 2. Rusija atgavo ir žemes prie Suomijos įlankos. Šiaurės karo reikšmė: • Rusija tapo galingiausia sausumos ir jūrų , didžiausia Europos valstybe. • Ji aktyviai ėmė dalyvauti sprendžiant Europos problemas. Petras I artino Rusiją prie vakarų Europos, bet tai darė rūpindamasis baudžiavinės valstybės, one jos žmonių ar socialinių grupių interesais. Už nuopelnus Rusijai vadinamas Didžiuoju, nors dar 150 m. įtvirtino feodalinę santvarką. DATOS; SĄVOKOS: VARDAI: 1. 1689-1725; Švenčiausias sinodas; Petras I; 2. 1700-1721; senatas; Nikonas; 3. 1613; kolegijos; Karolis XII; 4. 1649; bajoras; Augustas II. 5. 1721. Rangų lentelė; manufaktūra; pagalvės mokestis; rekrutai; absoliutizmas; ,, Šiaurės sąjunga” ; šiaurės karas sentikiai. ŠVIETIMO EPOCHA. XVIIIa., paspartėjusi kapitalizmo plėtrai, prasidėjo platus progresyvus kultūrinis – idėjinis judėjimas, žinomas švietimo vardu. Terminas paplito 1784 m. po E. Kanto straipsnio ,, Kas yra švietimas?”. Švietimas glaudžiai susijęs su humanizmu, tai savotiškas jo tęsinys. Humanizmas sunyko XVI a. , kai Europoje išsiplėtė kontrreformacijos sąjūdis, atgaivinęs krikščionybę, nukreipęs visuomenės dėmesį nuo pačio žmogaus, kuriam humanizmas skyrė itin daug dėmesio. Švietėjai kritikavo to meto valstybinę bei visuomeninę santvarką, siūlė įvairius būdus jai tobulinti, iškėlė naujus politinės visuomenės modelius:* apšviestojo absoliutizmo ( Volteras), *konstitucinės monarchijos ( Dž. Lokas, Š. Monteskje), * respublikos ( Ž.Ž.Ruso). I kartą žmonijos istorijoje buvo susidomėta mokslu ir švietimu, kurie , kaip tada buvo manyta, gali atvesti žmoniją į aukso amžių. Tuo metu buvo padaryta daug svarbių mokslo atradimų ir išradimų: • matematikai patvirtino Niutono atrastą visuotinės traukos dėsnį. • Fizikai , tyrinėdami dujas ir šilumą, padarė išvadą, kad galima pakilti virš žemės paviršiaus ( oro balionų skrydžiai). • Amerikietis B. Frankas išrado žaibolaidį, škotas Dž. Vatas- garo mašiną. Švietėjų pasaulėžiūra ir veikla smarkiai pakeitė visuomenės sąmonę ir pažangios buržuazijos ideologiją.švietimas gimė Anglijoje, bet savo klasikinę formą įgavo Prancūzijoje, darė didelę įtaką dailei, muzikai, XVIIIa. Atgimė klasicizmas. Švietimo kultūra ir idėjos labiau nei humanizmas paplito tarp išsilavinusių žmonių, gerokai pakilo raštingumo lygis, atsirado enciklopedijų ir žodynų, padaugėjo periodinių leidinių , mokslo žurnalų. Svarbiausias švietėjų skirtumas nuo humanistų – gyvas domėjimasis visuomenės reikalais. Švietėjų idėjos: • Tikėjo, jog žmonija žengia pažangos keliu; • Visuomenę siekė pertvarkyti taikiai, per žmonių švietimą; • Smerkė luomų privilegijas, religinį nepakantumą; • Reikalavo žmonių lygybės prieš įstatymus; • Teigė, kad visi žmonės turi teisę svarstyti įvairius visuomenės gyvenimo klausimus, nebijodami griauti senas tradicijas. Taigi, švietėjai reiškė kylančios buržuazijos siekius. Švietimo amžius dar buvo vadinamas kosmopolitizmo amžiumi ( kosmopolitizmas- teorija, teigianti, kad žmogaus tėvynė – visas pasaulis, o tautiniai skirtumai – nereikšmingas dalykas, nes įvairių tautų žmonės skaitė ir rašė ta pačia kalba- prancūziškai ( vietoj anksčiau buvusios lotynų kalbos), juos vienijo masonų draugijos ( masonai – draugijos, skelbiančios dorovinį tobulinimąsi ir religinį pakantumą, pradėjo kurtis Anglijoje XVIIIa. Pradžioje ir vienijo išsilavinusius žmones nepriklausomai nuo religinių, luominių ir tautinių skirtumų). Švietėjų idėjos plito visose Europos šalyse ir šiaurės Amerikoje, bet labiausiai įsitvirtino Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje. ŽYMIAUSI ŠVIETĖJAI. 1. Džonas Lokas ( 1632 – 1704) –* iškėlė visuomeninės sutarties teoriją, * siūlė atskirti įstatymų leidimo ir vykdomąją valdžią. 2.Šarlis Monteskje (1689 –1755) – *kritikavo absoliutizmą, karaliaus rūmų išlaidumą, karus, * idealizavo konstitucinę monarchiją. * įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teismų valdžių * padalijimo teorijos autorius . 3. Mari Fransua Volteras ( 1694 – 1778 ) – filosofas, rašytojas, poetas, kurio veikloje įsikūnijo geriausi prancūzų švietimo bruožai: * įsitikinimas begalinėmis proto galimybėmis, * antiklerikalizmas, * kova su baudžiavos liekanomis, luomine nelygybe. Volteras manė, kad asmens ir minties laisvė gali būti pasiekta ir valdant apšviestajam monarchui. 4. Žanas Žakas Ruso ( 1712- 1778) – traktate,, Apmąstymai apie žmonių nelygybės pradžią ir pagrindus”įrodinėja, kad pats nuosavybės atsiradimas jau yra visų visuomenės blogybių priežastis,veikale ,, Apie visuomenės sutartį”skelbia politinės lygybės principus . Ruso svajojo apie demokratinę respubliką, kurioje nebūtų didelio skurdo ir akinamos prabangos.ruso idėjos padarė didelę įtaką Prancūzijos revoliucijos veikėjams, ypač jakobinams. 5. Deni Didro (1713- 1784) – atstovauja enciklopedistams. Jo ,, Mokslo ,menų ir amatų enciklopedija” sudarė 35 tomai, tai kolektyvinės veiklos vaisius. J. G. Fichtė – vokietis- ,, apšviestojo absoliutizmo” šalininkas. ,, APŠVIESTASIS ABSOLIUTIZMAS” NUO 18 a. vidurio Europos valstybių raidai būdingi ryškūs pokyčiai. Pagyvėja pramonė, prekyba. Buržuazija stiprėja ir nebenori taikstytis su esama padėtimi. Švietimo idėjos plinta ir tarp bajorų. Todėl Europos valdovai, siekdami sutvirtinti savo valdžią, vykdė nemažai reformų: • Centralizuojama administracija; • Remiama pramonė, prekyba ir žemdirbystė, baudžiava lengvinama ar visiškai panaikinama; • Plėtojamas švietimas; • Sušvelninami įstatymai, ribotai taikoma mirties bausmė, uždraudžiami kankinimai tardant; • Tvarkomi finansai; • Priimami religinio pakantumo įstatymai. Įgyvendindami reformas monarchai rėmėsi švietėjų rekomendacijomis, vartojo jų terminus. Pasidarė populiarus Europos monarchų susirašinėjimas su filosofais. ,,Sostų ir filosofų” sąjunga truko neilgai tik iki Prancūzų Didžiosios revoliucijos. Jos išgąsdinti monarchai atsisakė planuojamų reformų , o švietėjai jiems dabar atrodė pavojingi – juk jų idėjas per prievartą gyvenimui piršo revoliucija. Tačiau daugelis švietėjų idėjų: • Žmogaus prigimtinės teisės ir laisvės; • Lygybė prieš įstatymus; • Valdžios padalijimas į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teismų; • Valdžios šaltinis – tauta- yra aktualios ir šiandien. SĄVOKOS: VARDAI: 1. švietimas; Dž. Lokas; 2. kosmopolitizmas; Š, Monteskje, 3. konstitucinė monarchija; M. F. Volteras; 4. respublika; Ž. Ž Ruso; 5. ,, apšviestasis absoliutizmas”; D. Didro; 6. masonai; J. G. Fichtė 7. įstatymų leidžiamoji , vykdomoji, teismų valdžia ŠIAURĖS AMERIKOS NEPRIKLAUSOMYBĖS KARAS IR JAV SUSIKŪRIMAS. Šiaurės Amerikos rytinius krantus anglų, portugalų, ispanų ir prancūzų jūreiviai pasiekė XV a. pb. – XVI a. pr., tačiau kolonizacija prasidėjo žymiai vėliau, nes vietos gyventojai nebuvo sukūrę valstybių su dideliais turtingais miestais, neturėjo nei aukso, nei sidabro lobių. Į Šiaurės Ameriką 17 a. ėmė skverbtis anglai, olandai ir prancūzai. 1607 m. anglai įkūrė Virdžinijos koloniją, kurioje didelės pajamos gaunamos iš tabako plantacijų. Plantacijose daugiausia dirbdavo sutartiniai tarnai ( vargingi Anglijos išeiviai, neturintys lėšų susimokėti už plaukimą per Atlantą). Daugelis jų nelaukdavo sutarties baigimo termino, bėgdavo už gyvenamosios kolonijos ribų į vakarus ir savarankiškai užgrobdavo indėnų žemes( ,, skvateriai”) kas kėlėsi į Naująją Angliją? – puritonai ( bėgdavo nuo persekiojimų), valstiečiai( dėl aptvėrimų). 1760 m. trylikoje Anglijos kolonijų gyveno 1,6 mln. žmonių. sparčiai plėtojosi ūkis, augo miestai. Šiaurinėse kolonijose ūkio sankloda skyrėsi nuo pietinių kolonijų. Ir vienur, ir kitur vyravo žemdirbystė, tačiau Naujojoje Anglijoje didelę reikšmę įgavo laivininkystė, prekyba su užsienio šalimis, pramonė. Pietinėse kolonijose vyravo stambiosios plantacijos. Lemiama kova dėl vyravimo Š. Amerikoje įsiliepsnojo Septynerių metų karo laikotarpiu ( 1756 – 1763). Anglijai atiteko Kanada ir Luizianos dalis į rytus nuo Misisipės. Nepriklausomybės karo priežastys: • Draudimas keltis į vakarines žemes; • Žyminės rinkliavos mokestis; • Griešti apribojimai pramonei ir prekybai; • Gubernatorių savivaliavimas. Karo pradžia: 1775 m. Masačiūsetse prasidėjo karo veiksmai, pretekstas- Bostono uosto uždarymas( ,, Bostono arbatėlė”), Masačiūsetso savivaldos panaikinimas. Atsiskyrimas nuo Anglijos darėsi neišvengiamas. Buvo pradėta kurti savanorių kariuomenė, vadas – Džordžas Vašingtonas, įgijęs patirties kovose su indėnais ir prancūzais, Virdžinijos plantatoriaus sūnus.sekantis žingsnis buvo Nepriklausomybės paskelbimas. 1776 m. liepos 4 dieną ,, Nepriklausomybės Deklaracija” paskelbta 13 kolonijų atstovų kongrese Filadelfijoje. Autorius Tomas Džefersonas – švietėjas, mąstytojas, politinis veikėjas: 1. 13 kolonijų skelbė atsiskyrimą nuo Anglijos ir nepriklausomos valstybės sudarymą (JAV). 2. Visi žmonės lygūs ir apdovanoti prigimtinėmis teisėmis. 3. Valdžios šaltinis – tauta, jei valdymo forma tampa pragaištinga jos tikslams, tai tauta turi teisę pakeisti ar panaikinti ją ir sudaryti naują vyriausybę. REIKŠMĖ: • Dokumentas paskelbė I Nepriklausomą valstybę Amerikos žemyne • Iššūkis feodalinei santvarkai, monarchijoms; • Atmestas teiginys, kad Dievas suteikia valdžią; • Padėjo pagrindus I demokratinei valstybei kurtis. KARO EIGA; Anglijos pajėgos – gerai apmokyta ir ginkluota kariuomenė, 1/2 galingo Anglijos laivyno, patraukė į savo pusę indėnus, nepriklausomybės priešininkai ( lojalistai) pačiose JAV. Amerikiečių pajėgos – savanorių kariuomenė, Anglijos priešinikai- Prancūzija, Ispanija, Olandija, savanoriai iš visos Europos( jų tarpe T. Kosciuška). Džordžui Vašingtonui palaipsniui pavyko suburti ir apmokyti kariuomenę. Anglijoje karas irgi nebuvo populiarus, pareikalavo daug lėšų. Amerikiečiai kovėsi ir jūrose. 1781 m. JAV ir Prancūzijos kariuomenė apsupo anglus prie Jorktauno ( Virdžinija) ir privertė jas pasiduoti prasiėjo derybos, kurios baigėsi 1783m. Versalio taikos sutartimi: 1. Anglija pripažino JAV nepriklausomybę. Nepriklausomybės karas kartu buvo ir buržuazine revoliucija, nes naikino feodalizmo bruožus: ◦ Nuvertus kolonijinę valdžią ,panaikinti feodalizmo elementai. ◦ Panaikinti apribojimai kolonijų pramonei ir prekybai bei kitai ūkinei veiklai. ◦ Visi gyventojai ( išskyrus negrus ir indėnus) pasidarė lygūs prieš įstatymus. Šiaurinėse valstijose buvo panaikinta vergija. REIKŠMĖ: 1. Šiaurės Amerikos Nepriklausomybės karas turėjo didelę reikšmę ir įtakos Europai bei centrinei ir pietų Amerikai. JAV VALSTYBINĖS SANTVARKA: (Rinkimų teisė tik baltiesiems, turto cenzas, vėliau gavo visi suaugę gyventojai). Paskelbus nepriklausomybę, JAV centrinė valdžia buvo silpna, todėl 1787 m. buvo priimta Konstitucija: 1. JAV – federalinė respublika. 2. Sustiprinta centrinė valdžia, nors valstijos pačios sprendė vidines problemas. 3. Įstatymų leidžiamoji valdžia – kongresui, kurį sudarė atstovų rūmai ( iš kiekvienos valstijos pagal gyventojų skaičių), t.y. žemieji rūmai ir senatas ( aukštieji rūmai)- po 2 senatorius iš kiekvienos valstijos. 4. Vykdomoji valdžia – Prezidentui , renkamas 4 metams netiesioginiais rinkimais ( gyventojai renka rinkėjus, o pastarieji prezidentą) ir vyriausybė, kurią skiria prezidentas. 5. Teisminė valdžia – Aukščiausias teismas, kurio narius skiria Prezidentas iki gyvos galvos. Kiekviena valstija turėjo savo Įstatymų leidžiamuosius susirinkimus. 1791 m. KONSTITUCIJĄ papildė Teisų bilis( įstatymas): 1. Piliečiams suteiktos žodžio, spaudos, susirinkimų, sąžinės laisvės( demokratinės). 2. Suteikė teisę kiekvienam piliečiui turėti ginklą. 3. Numatė priemones, saugančias žmones nuo neteisėtų suėmimų ir bausmių. REIKŠMĖ: 1. Konstitucija bei ,,Teisių bilis” įtvirtino JAV demokratinę santvarką ir tapo pavyzdžiu kitoms šalims. 2. Šioje demokratijoje tik 2 juodos dėmės – negrų vergija ir indėnų naikinimas. DATOS: SĄVOKOS: VARDAI: 1. 1775 – 1783 ; 1. kolonija; Džodžas Vašingtonas; 2. 1607 2. metropolija; Tomas Džefersonas; 3. 1776 07 04; 3. puritonai; Jurgis III. 4. 1783; 4. sutartiniai tarnai; 5. 1787; 5. skvateriai; 6. 1791; 6. plantacijų ūkis; 7. 1756 – 1763. 7. Naujoji Anglija; 8. Septynerių metų karas; 9. žyminės rinkliavos mokestis; 10. ,, Bostono arbatėlė”; 11. ,, Nepriklausomybės deklaracija” 12. lojalistai; 13. federacinė respublika; 14. Teisių bilis; 15. Konstitucija. JAV XVIII a. pb. – XIX a. I pusėje. 1789 m. pirmuoju JAV prezidentu tapo Dž. Vašingtonas.formavosi federalistų partija ( centrinės valdžios stiprinimo ir valstijų teisių apribojimo šalininkai), demokratų respublikonų partija ( T. Džefersonas; demokratinės respublikos šalininkai). Nuolatine valstybės sostine paskelbtas naujas miestas – Vašingtonas. Jis tapo centrinės valdžios būstine. Nežiūrint įvairių reformų , pietinėse valstijose išliko vergija. Netrukus susikūrė demokratų partija, reiškusi plantatorių interesus. JAV sparčiai augo pramonė, greitai įdiegiamos naujovės, išrastos kitose valstybėse ( geležinkeliai, garlaiviai, telegrafas, fabrikai), bet klestėjo ir pietų valstijos, nes išaugo medvilnės paklausa. 1862 m. priimtas Homstedų įstatymas ( laisvas žemės sklypas , duodamas naujakuriams). Padidėjo valstybės teritorija Luizianos ( nupirko iš Prancūzijos 1803 m. už 15 mln. $) , Floridos ( atkovojo iš Ispanijos), Teksaso ( 1846 m. atsiskyrė nuo Meksikos), Kalifornijos ( 1848 m. pagrobta iš Meksikos) sąskaita. XIXa. 4 – o deš.pr. sustiprėjo abolicionizmas ( vergijos panaikinimo sąjūdis). ,, Slinkimas į vakarus” - indėnų žemių kolonizacija. Lemiamą vaidmenį kovoje su vergija turėjo stiprėjantys Šiaurės ir Pietų prieštaravimai. Susikūrė respublikonų partija, ( 1854 m. , Abraomas Linkolnas - vergovės priešininkas). 1860 m. Linkolnas išrinktas prezidentu, vergovės šalininkai nusprendė atsiskirti nuo JAV ir 1861 m. sukurti savarankišką valstybę – Konfederaciją, paskelbė konstituciją, sudarė naują vyriausybę, sostine paskelbė Ričmondą – pilietinis karas (1861 – 1865 m.) . Pietiečių tikslas – priversti JAV valdžią pripažinti 11 pietinių valstijų atsiskyrimą . Šiaurės pranašumas buvo akivaizdus ( pramonė), bet pilietinio karo eiga – permaininga ir tik griežtesnių priemonių dėka ( iš armijos išvyti nepatikimi karininkai, uždaryti kai kurie laikraščiai, suimta daugelis pietiečių agentų ir konfiskuotas jų turtas) , akto dėl vergijos panaikinimo visose atsiskyrusiose valstijose nuo 1863 01 01 ir visuotinės karinės prievolės įvedimo Šiaurinėse valstjose dėka pavyko pasiekti pergalę, panaudojant išdegintos žemės taltiką. 1865 m. Linkolnas vėl išrinktas prezidentu, bet balandžio 15 d. Vašingtono teatre nužudytas. PILIETINIO KARO REZULTATAI: 1. Karas buvo kruviniausias ir labiausiai alinantis JAVistorijoje. Žuvo 600000 , sunaikintos didžiulės vertybės, smarkiai nuniokotos beveik visos Pietinės valstijos. 2. Medvilnės auaginimas Pietuose nusmuko. Žemė liko plantatoriams, bet negrai tapo laisvais žmonėmis. 3. 1866 m. JAV Kongresas priėmė Konstitucijos pataisą ,, visi valstybės piliečiai, išskyrus indėnus ( nes nemokėjo mokesčių) , nepaisant odos spalvos, privalo turėti lygias pilietines ir politines teises. Vergija buvo panaikinta, bet atsirado vadinamoji negrų problema, ji išliko aktuali net XX a. II pusėje. 1865 m.pieiečių konfederatų karininkai įkūrė Ku Kluks Klaną, slaptą rasistinę organizaciją kovai prieš negrus ir imigrantus. Klestėjo iki 1871 m., kada Kongresas savo sprendimu ją uždarė ( balti rūbai,veidas uždengtas –organizacijos skiriamasis požymis), vėl atgijo 1915 m. kovai už baltųjų pirmavimą pietinėse valstijose: priešiška katalikams, žydams ir apskritai ,, negryniesiems” amerikiečiams.savo apeigomis ir forma panaši į pirmąją, tačiau išpopuliarino kryžiaus deginimo ceremoniją. Apie 1926 m. turėjo per 2000 padalinių įvairiose JAV vietose. DATOS; ŽODŽIAI: VARDAI: 1. 1789; Protekcionizmas; Dž. Vašingtonas; 2. 1861 –1865; federalistai; T. Džefersonas; 3. 1800. kolonizacija; A. Linkolnas. Homstedų įstatymas; ,, slinkimas į vakarus”; aboliucionizmas; Konfederatai; Pilietinis karas; Jankiai; Degančios žemės taktika; Ku Kluks Klanas. KULTŪRA. MENAS. ARCHITAKTŪRA. ROMANINIS STILIUS. [ Pranc. Roman

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!