Viskas apie Rambyno regioninį parką

Rambyno regioninis parkas įkurtas pietvakarinėje Lietuvos dalyje, kur nuo Nemuno ir Jūros upių santakos prasideda Nemuno žemupys. Prieš daugelį tūkstančių metų galinga Nemuno tėkmė perskrodė Vilkyškių kalvagūbrį, kuris jai pastojo kelią link Baltijos jūros. Didinga ketera, privertusi upę pakeisti savo kryptį, nuo seno vadinta Rambynu. Iki šių dienų ją gaubia paslapties, didingumo ir šventumo skraistė, įvairiais istorijos tarpsniais savaip išsiliejusi čia gyvenusių žmonių sukurtais ir iš kartos į kartą perduotais pasakojimais ir padavimais. Ir ne tik... Čia pasakojimais apipinti kalneliai ir piliakalniai, kurių virtinė nutįsta toli palei srauniąją Jūros upę. Net parko maži prūdeliai, ežeriukai ir upelyčiai čia pavadinti skambiausiais vardais, kaip Bitė, Žiogis, Skriaudupis, Dainuojančių rupūžių tvenkinys, Mergežeris, Bitežeris ir t.t. Kiekvienas jų turi savo istoriją, kurioje paslaptis ir mistika persipynusi su sudėtinga ir tragiška šio krašto tikrove.
Dėl savo etnokultūrinio savitumo dabar penktąja Lietuvos etnine sritimi vadinamos Lietuvos dalies kultūra susiformavo įtakoje daugelio istorinių veiksnių. VI-VII a. šiose žemėse gyveno baltų gentis – skalviai, nuo XIII a. čia viešpatavo šią ir daugelį kitų baltų genčių pavergęs Kryžiuočių ordinas, XVI-XVIII a. kraštas priklausė Prūsijai, nuo XIX a.-Vokietijos imperijai, 1920-1920 metais šią teritoriją administravo net prancūzai. Ir tik po 1923 metais įvykusio Mažosios Lietuvos „priglaudimo“ prie Didžiosios Lietuvos mažlietuviams, gyvenusiems dešiniajame Nemuno krante, pagaliau likimas lėmė tapti Lietuvos gyventojais.1939 metais šis kraštas vėl buvo atplėštas nuo Lietuvos ir atiteko hitlerinei Vokietijai.1944-1969 metais dėl sovietų valdžios pabrėžtinos nemeilės ilgus metus Vokietijos valstybėje gyvenusiems žmonėms, kraštą paliko beveik visi gyventojai, su savimi išsiveždami ir gyvąją šio krašto etnokultūrą.
Liko gi labai anksti Mažojoje Lietuvoje (XVII a. L.Rėzos pirmasis liaudies dainų rinkinys) pradėta užrašinėti tautosaka; dar M.Mažvydo laikus menanti senoji šio krašto raštija (XVI a. M.Mažvydas „Katekizmas“, XVII a. K.Donelaičio „Metai“ ir kt. ); europietiška mūrinė miestelių architektūra ir savita medinė kaimų architektūra; dvasinė ir materialinė kultūra, užsifiksavusi puikių bažnyčių architektūroje, apleistų senųjų evangelikų-liuteronų kapinių...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!