Vinco Mykolaičio Putino psichologinio intelektualinio romano „Altorių šešėlį“ ištraukos interpretacija. Gamtos svarba

(Gamtos svarba poetui)Vinco Mykolaičio Putino psichologinio intelektualinio romano „Altorių šešėlį“ ištraukos interpretacija

Moderniojo meno srovė simbolizmas atsirado XIX a. pabaigoje. Pirmiausia suklestėjo dailėje, o vėliau padaro didelę įtaką ir literatūrai. M.K.Čiurlionio paveikslas „Jūros sonata“, kuriame vaizduojama jūra savo galingiausioje formoje, gali būti pavadintas simbolistinio meno simboliu. Su simbolizmu lietuvių poezijoje siejamos įvairios poetinio mąstymo kryptys kaip vidinis dramatizmas, apie kurį rašė vienas žymiausių lietuvių rašytojų: poetas, prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas, istorikas ir teoretikas Vincas Mykolaitis Putinas savo intelektualiniame psichologiniame romane „Altorių šešėlį“.

Analizuojamoje romano „Altorių šešėlį“ ištraukoje atskleidžiama, kad gamta Liudui Vasariui buvo labai svarbi kaip įkvėpimo šaltinis, ypač jo mylimas kalnas Aušrakalnis. Pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris labai ilgai ėjo dvigubu kunigo ir poeto keliu, bet palaipsniui suprato, kad šių dviejų kelių jis niekaip negali suderinti. Kankinamas vidinių konfliktų, Vasaris paguodos ieškojo jį supančioje gamtoje. Aušrakalnis romane iškyla kaip Liudo Vasario dvasios atitikmuo. Vasariui reikalinga vieta, kuri atvertų nuostabų kraštovaizdį, kur žmogaus žvilgsnis yra aukščiau visko - tokias sąlygas atitinka Aušrakalnis, ant kurio Liudas Vasaris ir praleisdavo didžiąją dienos dalį - tai buvo vieta, kur jis vienas pats galėjo svajoti, ilsėtis, kurti, jautėsi laisvas. Platūs panoraminiai vaizdai, tokie kaip dangus ir žemė, pavyzdžiui, simbolistinėje kūryboje abstrakčiai išreiškia bendriausias emocijas, dėl to pradedančiam kūrėjui jie daug kur tinka. Vasario susiliejimas su gamta rodo ir jo menišką prigimtį, kurį turėjo retas klierikas. Šią vietą jis lankydavo paslaptingu, pilnu svajų metu – vakare („Vieną tylų vakarą, kaip paprastai“). Viduje Liudas nebuvo kunigas, jo mintys sukosi apie Liucę, regėjo viziją, jog jie kartu keliauja („...jam rodėsi, kad jiedu skrenda...“).

Užfiksuotuose brolio Juozo prisiminimuose rašoma, jog V. Mykolaitis-Putinas ant kūrinyje vadinamo Aušrakalnio (tikras pavadinimas yra Krušakalnis) ateidavo saulei leidžiantis, su savimi jis visuomet nešdavosi užrašus ir čia kurdavo. Jį taip paveikdavo ta aplinka, kad namo sugrįždavo tik saulei tekant. Pats rašytojas 1962 m. vieno kūrybos vakaro metu yra sakęs: „Baigdamas noriu čia suminėti dar vieną būtybę – ištikimą, nebylų mano jaunystės svajonių patikėtinį – mano tėviškės kalnelį, anais laikais vadintą Krušakalniu, o šiandien Aušrakalniu. Jis yra su meile pavaizduotas ir taip pavadintas romane „Altorių šešėly“. Jį prisiminęs ir šiandien turiu prieš akis tą gimtųjų vietų peizažą, kuris nuo jo atsiskleisdavo, o ypač per saulėlydžius, kurie tiek kartų mane jaudindavo ramiais vasaros vakarais“. Tiesa, kaip žinoma, pats autorius neigė romano autobiografiškumą. Jis sakė, kad tik pirmoje romano dalyje galima matyti panašumų. Visgi kalbėdama apie „Altorių šešėly“ autobiografiškumą, autoriaus sesuo Magdalena sako, jog šis kalnelis atliko beveik išdavikišką vaidmenį, nes jis patvirtino, kad aprašytasis kalnelis yra šis: ant jo augo lygiai tokios pačios kačpėdėlės ir nuo jo atsivėrė lygiai tokie patys vaizdiniai, kokie aprašyti romane. Būtent gamtos gražumas, gausumas Putino vaikystėje kontrastavo su tėvų griežtumu, nekalbumu ir motinos rūpestingumu. Dramatiški ir skaudūs, išgyvenimų kupini jausmai taip pat daug nulėmė rašytojo kūryboje.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!