Vincas Krėvė „Skirgaila“ išsami analizė

Vincas Krėvė-Mickevičius Drama ,,Skirgaila” Biografija: Vincas Krėvė-Mickevičius - reikšmingiausias XIX amžiaus pabaigos, XX amžiaus pradžios lietuvių rašytojas, intelektualas, dramaturgas, literatūros klasikas, visuomenės ir politinis veikėjas. Tematiniu požiūriu Vincą Mickevičių-Krėvę galima laikyti universaliu rašytoju. Jis – neoromantizmo atstovas. Istorinių veikalų kūrėjas. Savo veikėjų tragiškumu išsiskiria istorinė romantinė tragedija „Skirgaila“. Kūryba bei jos bruožai: Krėvės kūrybos centre – nepalaužiamos asmenybės vaidmuo, kuris pajėgus mesti iššūkį ir stipresniems už save. Vincas Mickevičius-Krėvė puikiai atvaizdavo asmens individualų pasaulį. Žmogus vaizduojamas abejojantis visuomeniniais interesais, stipriai išgyvenantis savo asmenines problemas bei gyvenimo kaitą. Jo personažai didžiausia vertybe laiko – laisvę, kuri propaguoja individualų ir savitą savų norų išaukštinimą. Vyrauja ir noras maištauti prieš taisykles bei visuomeninius idealus. Rašytojui rūpi išaukštinti individo vienišumo, maištingumo savybes. Savo kūrybą jis nemoko ir nemoralizuoja, atvirai nerodo simpatijų ir antipatijų. Jam įdomi netikėti veikėjų poelgiai, sudėtingas vidinis pasaulis. Vincas kreipė dėmėsi į praeitį. Jo dramose dėmesys sutelkiamas į pagonybės laikus, kuriami stiprūs veikėjai. Riteriška meilė. Meilė – kilnus jausmas, galintis pakeisti žmogų. (Vinco Krėvės drama „Skirgaila“). Istorinė drama, tragedija ,,Skirgaila” Microsoft Word - Vincas_Krėvė._Skirgaila.LG3001.doc (xn--altiniai-4wb.info) Pirmasis lietuvių literatūroje dramaturgijos kūrinys, kuriame atskleidžiama žmogaus dvasinio žlugimo drama, savigriovos procesas, vienišo žmogaus tragizmas. Keturių dalių istorijos drama iš senovės lietuvių gyvenimo. Šiame dramos veikale dėmesys sutelktas į Lietuvos kunigaikščio Skirgailos tragediją. Skirgailą matome tragiškoje padėtyje, kurios jis negali nei pakeisti, nei išvengti. Lietuva jau pakrikštyta, kunigaikščio pilyje gyvena kataliku kunigu, svečiuojasi vokiečių riteriai, bet valdovo bendražygiai, tiki senaisiais dievais, ilgisi senųjų laikų. Vienas svarbiausių Skirgailos vidinio dramatizmo šaltinių yra proto ir jausmų konfliktas. Jis supranta, kad reikia gelbėti ne senąjį tikėjimą, o tautą, tačiau širdyje gerbia pagoniškuosius dievus. Skirgailos monologai valdingi, išdidumu, ironiška panika, pykčio priepuoliais jis demonstruoja valstybės galią. Dažnai negirdi pašnekovo, gilinasi vien į save, svarsto gėrio ir blogio, žmogaus ir dievybės, gyvenimo prasmės klausimus. Sakosi norįs panaikinti visa, kas pikta, o pats keršija, smurtauja - gyvą palaidoja Kelerį, per prievartą, veda Oną Duonutę. Įkalina pilyje Lydos kunigaikštytę, Oną Duonutę, kad lenkams kaip kraitis neatitektų jo žemė. Skirgaila tragiška asmenybė, nes nesugeba suderinti valdovo pareigų su troškimu būti laimingam ir mylimam (valstybingumo, svarbios pareigos ir jausmo, valdovo ir žmogaus psichologiniai prieštaravimai). Ona Duonutė pamilusi vokiečių riterį Kelerį atstumia Skirgailą. Jos drąsa, savosios garbės pajutimas, ori laikysena, rodo, kad tai stipri asmenybė, lygi Skirgailai. Tragišką konfliktą dramoje sustiprina ir Skirgailos priešininkas Keleris. Jis pamilsta Oną Duonutę ir pasiaukoja dėl jos garbės - neišsiduoda, kad buvo kunigaikštytės miegamajame, ir leidžiasi užkasamas gyvas. Keleris morališkai stipresnis už Skirgailą, nes pamiršęs savisaugą žūsta dėl kito žmogaus. Dramos pabaigoje, Skirgaila lieka vienas, nelaimingas, neradęs kelio sau ir tautai. Įrodo galią, bet moraliai pralaimi, žiaurumas užgožia riteriškumą, atvirumą, gebėjimą aukotis dėl kitų. Veikėjai: Skirgaila – didysis Lietuvos kunigaikštis, stiprus vyras, aštraus proto, žiaurus. Į tuos, su kuriais kalbasi, visuomet stovi šonu, su niekuo nesiskaito (neišklauso kitų nuomonės, vadovaujasi tik savo protu). Jis jau apsikrikštyjęs, bet pagonis. Jam labai svarbus Stardas pagonių vyriausias kunigas, autoritetas Skirgailai. Vienintelis žmogus, kuriuo pasitiki. Skirgaila tikras Lietuvos patriotas, „viską, ką aš darau, darau tik dėl Lietuvos“. Daugaila – bajoras, Skirgailos karavadas. Visą laiką besistengiantis „pažadinti“ kunigaikštį ir bajorus. Skurdulis – senas, žilas kaip obelis, aukšto ūgio vyras. Stardas – vaidila, senyvas vyras, nuolat karščiuojasi, konfliktiškas, griežtas valdovo oponentas, nepripažįstantis jokių kompromisų. Tiki senaisiais dievais, ilgisi senųjų laikų. Henrikas Mazovietis – Jogailos pasiuntinys, jaunas vyras, Lenkijos Polocko vyskupijos nominatas. Zindramas iš Maškovicų ir Jonas iš Bychovo – lenkų riteriai, rimti, stiprūs. Vartenbergas – senyvas kryžiuotis. VOKIETIS. Keleris – jaunas riteris, vienuolis, grakštus. VOKIETIS, gudrus, drąsus. Negali kurti šeimos, tuoktis, turėti vaikų. Yra priėmęs įžadus saugoti tėvynę, bet vis tiek mergišius, suvilioja Oligę. Keleris ja pasinaudoja tam, kad galėtų su Ona Duonute (kuri griežtai saugoma) susitikti. Keleris ateina kaip gelbėtojas ir įsimyli, įsipareigoja išgelbėti Oną iš nelaisvės. Jis pasiaukoja dėl Onos garbės- neišduoda, kad buvo jos miegamajame ir leidžiasi užkasamas. Ona Duonutė – Lydos kunigaikštytė. Jauna, graži mergelė, kilminga, išmintinga, išauklėta, stipri asmenybė. „Aš ne verge, aš savo likimo valdovė“. Oligė – bajoraitė, jauna, graži mergina, naivi. Jogaila— to meto Lenkijos karalius. Jo broliai: Skirgaila ir Švitrigaila. Jogaila paskiria Skirgailą valdyti Vilnių kaip vietininku, skaitosi, kad jis Lietuvos valdovas. Jogaila sudaro palankias sąlygas politinei, kultūrinei, religinei lenkų išsiplėtimui Lietuvoje. Skirgaila, Jogailos brolis, jo vietininkas Lietuvoje, ieško kelių kaip išsaugoti Lietuvos vientisumą (,,Aš Lietuvos skaldyti dalimis neleisiu.“). Valdžios vyrams Ona yra tik politinis įrankis. KOMPOZICIJA. 4 dalių drama, turi pavadinimus, kurie atspindi kylančią įtampą, he rojaus būsenas ir veiksmo slinktį į tragišką atomazgą: 1 „Tarp dviejų pasaulių“, 2 „Aistrų sūkury“, 3 „Palūžusios sielos“,4 „Bedugnė“. 1.Tarp dviejų pasaulių. Veiksmas vyksta Vilniaus Aukštojoje pily. Henrikas, Zindramas ir Jonas atvykę į pilį piktinasi sutikimu, kunigaikščio „nepagarba“ jiems. Jie menkina lietuvius, esą lietuvių kalba niekam tikusi, su lietuviais negali susišnekėti, o ir pati tauta – bedieviai, laukiniai, nors ir krikštyti bet pagonys, nes nepriima krikščionybės. Lenkai piktinasi Skirgailos valdymu, vadina lietuvius plėšriais žmonėmis, nes Skirgaila pagrobė Lydos kunigaikštytę Oną ir nori ją pasiimti į žmonas dėl žemių (karalius skyrė ją Mozūrų kunigaikščiui). Lenkai laukia Onos. Henrikas vienintelis džiaugiasi, kad kunigaikštytė pagrobta Skirgailos, lygina juodu su praeitimi, su Jogaila ir Jadvyga bei tikisi, kad Ona palenks kunigaikštį Lenkijos naudai taip, kaip kažkada Jadvyga palenkė kunigaikštį Jogailą. Tikisi jis, kad Volynė ir Podolė vėl priklausys Lenkijai. Kitame pilies kambaryje kalbasi Skirgaila, Daugaila, Davainis, Butrimas ir Stardas. Jie kalba apie buvusios LDK didybę bei pagonybę, menkina lenkų ir vokiečių Dievą, sako, jog dausose vietos jų kartai nebėra, nes išdavė senuosius savo dievus. Stardas kreipiasi į Skirgailą, skatina kovoti dėl ankstesnės, pagoniškos Lietuvos. Skirgaila nepriima Stardo aiškinimų ir įtikinėjimų, jis nenori, kad Lietuvą ištiktų Prūsijos likimas. Stardas, pagautas įsiūčio, sudaužo savo kankles į šipulius. Atvyksta ordino kariai- VOKIEČIAI. Veiksmas persikelia į menę. Daugaila sutinka Vartenbergą ir Kelerį, atsiprašo už nepakankamai gerą priėmimą. Šie atsako, jog jie tik riteriai ir yra prie to pratę, o bajorui išėjus apkalbinėja gražias pilies lietuvaites. Užėjus Oligei, Keleris pradeda prie jos priekabiauti, prašo bučinio, nors ji ir atsisako. Jis kviečia merginą ateiti, kai pilyje visos ugnys užges. Ji pabėga. Aukštojoje Vilniaus pilyje Skirgaila kviečia savo draugus į puotą. Jonas ir Henrikas prašo jo paklausyti, kaip rauda pagrobta Ona ir jos pasigailėti ir grąžinti Mozūrų kunigaikščiui. Skirgaila nesutinka, jis nueina į puotą. Ten su Keleriu ir Vartenbergu geria už krikščionybę ir tarpusavio draugystę. Keleris pasako, jog jie su Skirgaila būtų geresni priešai nei draugai, tačiau jo bendražygis tuoj pat pateisina draugą, esą jis čia apsvaigęs nuo midaus taip kalba. Skurdulis ir bajorai smerkia kunigaikščio bičiulystę su lenkais ir vokiečiais, sako, kad tai pražudys Lietuvą. Stardas atsisako groti ir linksminti Skirgailą. Tuo tarpu Oligė, mergos ir Ona kalbasi apie vokiečių riterį, kuris sužavėjo Oligę. Atėjęs Jonas bando įtikinti Oną, kad galbūt tokia Dievo valia, kad ji atsidūrė šioje pilyje. Kalbėdama su Henriku Ona pasako, jog nieku gyvu už Skirgailos netekės. Ji ginčijasi su Skirgaila, tačiau neperkalba jo, nes pastarajam labiau rūpi ne merginos laimė, o šalies likimas. Ji verkia, meldžiasi. Jiedu ginčijasi dėl krikščionių Dievo – Onai jis geras, o Skirgaila tiki tik Perkūno gerumu. Jogaila nori pasiimti Volynę ir Podolę mainais į Lydą, tačiau Skirgaila išvis nemato reikalo derėtis, kuomet jis savo rankose turi visas šias žemes. SKIRGAILA - „Lietuvos kunigaikščiui, kuriam šalies likimas rūpi labiau, negu tavo laimė“ , „Aš netikiu tavo dievo gailestingumu ir niekuomet jo nepanorėsiu. - Visas vargas, kuris ištiko mūsų kraštą, nuo jo pereina. Kol apie jį nebuvo girdėti pas mus, gera buvo mūsų šaly. Taip sako mūsų dainos ir senų amžių padavimai“ , „Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Ką aš manau gera yra, visuomet pasirodo, kad pikta. Aš norėčiau panaikinti visa, kas yra pikta, ir nežinau kaip.“ , „ Aš ir be to esu niekšas, kad žmonių akivaizdoje priverstas esu gerbti nepakenčiamos tautos piktą ir neteisingą Dievą, todėl, kas per jį krauju paplūkusi mūsų Lietuva. Ir dar kalba, kad aš turiu jį geru Dievu vadinti“ , „ Argi mes, garbindami senuosius dievus, žudėme gudus, deginom jų kaimus ir miestus, kai jie patekdavo mūsų globon?” . 2. Aistrų sūkury. Keleriui ir Vartenbergui besikalbant paaiškėja jų atvykimo tikslas. Kryžiuočių ordinas siekia sukiršinti lenkus su lietuviais, įgyti Lydos kunigaikštytės ir Mozūrų kunigaikščio palankumą. Keleris turi ir asmeninių tikslų – užkariauti kunigaikštytės širdį, nes jis galvoja, kad nėra tokios moters, kuri jam panorėjus nebūtų jo. Vartenbergui išėjus į kambarį pas Kelerį įeina Oligė. Dabar ji jau kryžiuočių riterį vadina savo berneliu. Pasimato Kelerio klastingumas – jis, beglamonėdamas Oligę, sužino, kad ji kitą naktį saugos kunigaikštytę Oną, ir paprašo jį įleisti į kunigaikštytės kambarį. Bajoraitė labai myli Kelerį. Ji nesutinka įleisti vienuolį pas kunigaikštytę vien dėl to, kad bijo, jog šis nebemylės jos ir pamils Oną Duonutę. Keleris susuka jai galvą dar labiau – žada pasinaikinti vienuolio įžadus Romoje ir parsivežti Oligę su savimi į savo tėvynę. Bajoraitė nepasiduoda spaudimui, nesutinka įleisti Kelerį pas kunigaikštytę. Šis pratrūksta ir sugriebia ją šiurkščiai už rankos, pavadina verge. Ji išbėga iš kambario. Ona Duonutė ir Oligė verpia viename kambaryje. Oligė staiga pradeda kalbėti apie tai, jog yra riteris, kuris kunigaikštytę galėtų išgelbėti, tačiau kartu ir įkalbinėja kunigaikštytę su vienuoliu nekalbėti (iš pavydo). Žinia nelabai pastarąją jaudina, nes riteris vokietis, kurių Ona nemėgsta. Vėliau bajoraitė įleidžia į kambarį Kelerį. Pastarasis įtikina kunigaikštytę, kad myli ją, ir pažada padėti ištrūkti. Mainais jis paima josios žiedą. Viską išgirdusi Oligė panori savižudybės. Kitame kambaryje kalbasi po medžioklės grįžę Skirgaila, Daugaila, Butrimas ir Stardas. Jie jau žino apie tai, kad vienas iš vokiečių buvo pas Oną. Skirgaila vokiečius pasišaukia, viską išsiaiškinęs duoda įsakymą uždaryti Kelerį į kalėjimą. Jis pabėga su Skirgailos žirgu, o Vartenbergas išvaromas iš pilies. Skirgaila pasišaukia Oną, popą Joną Skarbeką ir liepia juos sutuokti. Kunigaikštytė sutuokiama prieš jos valią, kyla lenkų pasipiktinimas, tačiau jie nesipriešina. 3.Palūžusios sielos. Stardas po mūšio sunkiai sužeistas. Prieš mirtį jis šaukiasi senųjų pagoniškų dievų. Lenkų popas ragina dar atsiversti į krikščionybę, tačiau Stardas miršta kaip pagonis ir yra pakrikštijamas jau miręs. Grįžęs Skirgaila vienas pats geria vyną. Įeina Daugaila ir praneša, kad Fryzų pirklys, esantis pilyje bandė papirkti pilies apsaugininką, kad būtų slaptai įleistas vokiečių riteris, tačiau šis nesutiko. Pasirodo tas riteris tai tas pats Keleris. Jis dar ir parašė laišką kunigaikštienei, kurio Skirgaila neskaito, nes adresuotas ne jam. Skirgaila įtarinėja Daugailą, nepasitiki, sako, jog jis toks pats ištikimas buvo ir broliams Švitrigailai ir Jogailai. Tai žeidžia Skirgailos karavadą. Daugaila išeina, įeina krivis Skurdulis. Jis tikina, kad nėra jokio skirtumo, kokiu vardu žmogus kreipiasi į Dievą, nes Dievas gyvena ne kažkur danguje ar ąžuolynuose, o žmogaus sieloje. Taip jis lyg ir teisina krikščionybės atėjimą. Skirgaila ima galvoti apie savižudybę. Moterų pilies pusėje susiginčija Ona Duonutė ir Oligė. Oligė labai pikta perduoda kunigaikštienei laišką nuo Kelerio, kurį skaitydama kunigaikštienė išrausta. Bajoraitei pavydu, ji jaučiasi menkesnė. Joms susipykus Ona išveja Oligę iš kambario. Įeina Jonas Skarbekas. Jis perskaito Kelerio laišką ir visaip bando įtikinti Oną, kad tai tėra bandymas ja pasinaudoti, melas. Ji lyg ir suvokia, tačiau susižavėjimui riteriu nesipriešina. Ateina Skirgaila, išveja Joną ir kalbasi su savo žmona. Jis nori žmonos užuojautos, buvimo šalia, tačiau ji pasako, kad ji Skirgailai atleido, bet niekad jo nemylės. Ona Skirgailai į akis prisipažįsta, kad ji myli Kelerį, o ne savo vyrą. Skirgaila supyksta ir pažada padovanoti jai jo galvą. Nuo šiol pasižada žmoną laikyti kaip ir visus kitus, lyg kalinę, ja nepasitikėti ir negerbti. Palūžusios sielos prasidėjo tuo, kad kareiviai neša stipriai sužeistą Stardą. Jis norėjo tiesiog vietoj mirti, bet jam neleido. Sako Skarbekui (vienuoliui), kad nekenčia naujo dievo, kad nepakrikštytų. Bet skarbekui nėra svarbu, Skarbekas pila ant galvos vandenį ir… krikštija. Skirgaila susirgo depresija, pradėjo stipriai gerti, visados vaikščioja girtas. „SKIRGAILA. Nuo to meto, kai Stardas atsižadėjo senų dievų ir mirdamas naują pagerbė, aš nebetikiu nei dievais, nei žmonėmis.“ Daugaila sako, kad Skirgaila nesileistų į tamsias mintis. Skirgailos depresinė dabar nuotaika (visur smirda jam). Daugaila bando nuraminti Skirgailą, nes Daugaila yra stabilaus ir ramaus būdo, bet jis nesugeba paveikti Skirgailos, nes tokia ūmi depresija. 4. Bedugnė. Mergos ir Oligė kunigaikštienės kambaryje kalbasi apie mirusiųjų karuose vėles. Kalba apie tai, kaip dabar bijo jau žuvusio Stardo. Oligė su viena mergina išeina į koridorių, tačiau tuoj pasigirsta riksmas ir jos parbėga atgal. Grįžusios tikina, jog matė Stardo vėlę, kuri atrodė lygiai taip kaip gyvas Stardas. Ona patikina mergas, kad nieko ten nėra, pašviečia su žvake ir įrodo savo tiesą. Vis dėlto mergos prisibijo miegoti, tad eina pas tijūno žmoną pasiskolinti nakčiai gaidžio, kad monai neateitų. Kunigaikštienė lieka viena, meldžiasi. Jai pasigirsta, kad kažkas ateina, daro duris. Ji labai išsigąsta, bet vis dėlto atsisuka pasižiūrėti. Jai taip pat rodosi kad tai Stardo vėlė, bet vėliau asmuo prisistato kaip vokiečių riteris Keleris. Jis tikrai nuoširdžiai myli Oną. Prašo jos bėgti kartu su juo, tačiau kunigaikštienė nesutinka nenorėdama pažeisti savo dorovės. Pasigirsta, kad ateina vyrai. Keleris paleidžia apkabintas kunigaikštienės kojas ir bėga per koplyčią, kur ji parodė kelią. Jam nubėgus į kambarį įeina Skirgaila, Daugaila ir kiti ginkluoti vyrai. Keleris užšauna sklendę koplyčioje ir meldžiasi, kad jo niekas nerastų. Jam labiausiai gaila mylimosios, kuriai vargus užkrovė jis savo neatsakingu poelgiu. Sužaibuoja. Pasimato mažas langelis, tačiau Keleris per jį išlįsti netelpa. Jis išima iš karsto Stardo lavoną ir pats atsigula po marška karste. Į koplyčią įsilaužia ginkluoti vyrai, tačiau vokiečio neranda. Vieni jų tikina, kad reikia ieškoti ne vokiečio, o Stardo vėlės, esą mergos nebūtų apsirikę, juk net 2 kartus matė. Skirgaila su Daugaila nusprendžia pasižiūrėti per tą vienintelį mažą langelį, gal vis dėlto vokietis per jį iššoko ir nusižudė. Pirmas žiūri Daugaila ir pamato ten tamsoje gulintį žmogų. Skirgaila nepatiki, bet pažiūrėjęs pats, įsitikina. Kunigaikštis nusprendžia greičiau pakasti Stardo karstą, kuriame dabar iš tikrųjų yra gyvas Keleris. O Stardo lavoną laiko Kelerio lavonu ir nusprendžia dar naktį išplukdyti upe, kad pilies gyventojai nesuprastų kas įvyko. Kunigaikštienė ateina melstis prie karsto. Karste gulinčiam vokiečiui prabyla sąžinė, jame kaunasi šviesusis ir tamsusis vyrai. Šviesusis tikina pasilikti karste, nejudėti, leisti būti palaidotam, kad būtų atpirktos nuodėmės ir kunigaikštienės orumas liktų nepažeistas. Kitas, tamsusis, ragina sujudėti, išgąsdinti žmones ir pabėgti kaunantis su kalaviju. Pakilusi kunigaikštienė pamato, kad karste Keleris. Ji apalpsta. Tada viską pastebi ir Skirgaila ir liepia kuo greičiau karstą pakasti. Karstas užkalamas, nešamas laidoti. Tam nepritaria nė Daugaila nė Jonas Skarbekas, tačiau dvasininką Skirgaila palaiko išdaviku ir liepia jį uždaryti rūsyje. Kareiviai kasa karstą, o iš jo pasigirsta dejonės. Jie suvokia, kad kasa gyvą žmogų, bet dirba toliau, nes valdovas liepia. Vėliau, kai viskas jau užkasta, Skirgaila pamato Daugailą, bandantį atkasti karstą. Skirgaila pagraso, kad bet kurį pilies gyventoją gali ištikti toks likimas. Daugailai jau nerūpi – jis senas, o jaunas vokietis dėl širdies gerumo guli po žemėmis. Skirgaila atima iš savo karavado kastuvą. Vėliau ateina Oligė, Ona. Pastaroji dejuoja susiėmusi už skruostų, Oligė spiegia. Skirgaila liepia kariams padurti Oligę, jei ji dar spiegs, o Onai parodo tikslią vietą kur guli jos meilužis. Ji ten parkrinta, o su ja kartu ir Daugaila. Skirgaila degraduoja kaip žmogus. Jeigu ne Daugaila, būtų nudūręs Oną. Sustabdė bajoras Daugaila. ● Skirgaila, kaip valdovas, buvo visuomet vienas ir pasikliaudavo vien tik savimi. Bendraudamas su žmonėmis jis visuomet buvo tarp pavaldinių. Bet dabar jis pirmą kartą pasijuto vienišas. Jis nueina pas savo neteisėtą žmoną norėdamas pasiguosti, bet jį atstumia: „aš tau ne žmona ir ja niekuomet nebūsiu“. Į tai reaguoja ramiai: „Būsi, kai aš panorėsiu. Bet dabar ne rūsčiai barti – su geru žodžiu atėjau aš pas tave“. Onai Duonutei prisipažinus, „jei dievo būtų lemta man pačiai iš jūsų dviejų pasirinkti, aš jį, ne tave pasirinktau“. Po pažeminimo ir įžeidimo Skirgaila įtūžęs pažada atkeršyti: „iš manęs pasigailėjimo nesulauksi nei tu, nei kiti“. ● Didžiausią smūgį dramos herojus patiria sužinojęs apie Onos Duonutės jausmus kryžiuočių pasiuntiniui Keleriui. Viskas apsiverčia aukštyn kojom: Skirgaila, atėjęs ieškoti draugystės, išeina žiaurus ir nusivylęs, praradęs tikėjimą, gyvenimo prasmę. Netekusi garbės, sulaukusi tragiško likimo, Skirgailos siela palūžta, jį užvaldo pyktis ir įniršis. Skirgaila lieka visiškai vienas. Planuoja pasitraukti iš valdžios ir užsidaryti pilyje, o užkasęs Kalerį gyvą, pralaimi kaip žmogus. Žiaurumas ir kerštas naikiną žmogiška prigimti. Jis išduoda visa tai, ką gynė. Bedugnė atsiveria pačiame jame, dėl jo paties ydų. Kaip Skirgaila siekia Onos Duonutės meilės? Kiekviena karta atėjęs pas kunigaikštienę bando ją meiliai prakalbinti, bet palaipsniui ryškėjant jos priešiškumui, Skirgaila nusivilia žmonėmis ir meile. Negavęs, ko nori gražiuoju, jis pasinaudoja savo valdžia ir galia – veda prievarta, nors ir suvokia, kad per prievartą mylimas nebus. Skirgailos svarbiausias gyvenimo tikslas išsaugoti Lietuvos žemių vientisumą. Tam jis pasiryžęs aukoti savo ir kitų žmonių asmeninę laimę ir gyvenimą. Ona Duonutė siekia asmeninės laimės, todėl konfliktas tarp jų neišvengiamas. POLITINIS LAUKAS Skirgaila būdamas Lietuvos valstybės valdovas yra labai sunkioje padėtyje: jis ir Lietuva atsidūrė dviejų pasaulių – pagonybės ir krikščionybės – kryžkelėje. Oficialiai Lietuva Jogailos pastangomis jau pakrikštyta, bet iš tikrųjų ji tebegyvena kaip ir anksčiau, likusi vieniša pagoniška sala krikščioniškos Europos valstybių jūroje. Skirgaila supranta, kad norint išsaugoti Lietuvos savarankiškumą (Lenkai siekia Lietuvos teritorijų, vokiečiai – sukiršinti lietuvis su lenkais) ir užtikrinti jos ateitį, reikia skaitytis su krikščioniškuoju pasauliu. Skirgailos pečius užgula epochinės reikšmės našta, nes nuo jo priklauso, kas toliau nutiks Lietuvai. Dramoje yra šeši konfliktai, arba trikampiai: 1. Politinis – religinis konfliktas. Dėl Lietuvos kovoja trys priešiškos jėgos: lietuviai, lenkai, vokiečiai. 2. Politinis konfliktas: Skirgaila verčia Oną Duonutę tapti jo žmona dėl kraičio, Mazovietis viešai priešinasi Skirgailai, bet slapta įtikinėja Duonutę tekėti, kad per ją lenkai turėtų įtakos Skirgailai, o Keleris siekia padėti Duonutei pabėgti pas sužadėtinį, kad taip sukiršintų lietuvius ir lenkus, o Mozūrų kunigaikštį palenktų savo pusėn. 3. Konfliktas tarp Skarbeko, Mazoviečio ir Duonutės: vyrai stengiasi įtikinti Duonutę pasiaukoti Lenkijos ir Bažnyčios labui, bet Ona Duonute priešinasi. 4. Konfliktas tarp Skarbeko, Skirgailos ir Duonutės: Skarbekas diplomatiškai įtikinėja priešiškai nusiteikusi Skirgailą leisti Duonutei vykti pas sužadėtinį. 5. Meilės trikampis tarp Skirgailos, Kelerio ir Onos Duonutės: Ona Duonutė abiem priešinasi. 6. Paralelinis trikampis: Oligė myli Kelerį ir nenori jo paleisti, Keleris siekia pasimatyti su Duonute ir ją pamilsta, bet Duonutė atsisako su juo bėgti pas savo sužadėtinį ir tuo pat kyla konfliktas tarp jos ir Oligės. 1. Kaip paskutinės dramos dalies pavadinimas siejasi su jos turiniu? 1. Čia kuriama priešprieša: žemiškojo kapo duobė praryja moraliai pakilusį Kelerį, o moraliai miręs Skirgaila prasmenga dvasios tuštumos bedugnėn. „Bedugnė“ gali simbolizuoti ir padėtį, kurioje yra atsidūrusi visa valstybė. 11. Kodėl Skirgaila pokalbiu lieka nepatenkintas ir nusivylęs Skurduliu ir kodėl taip audringai reaguoja į jo žodžius? 11. Skirgaila tikisi konkrečių atsakymų, kurių Skurdulis jam negali duoti, kalba labai miglotai ir abstrakčia, tad Skirgaila tas netenkina. Mirus Stardui, Skirgaila dvasinės paguodos ieško tikėjime ir Skurdulio paaiškinimuose, tačiau šis tik dar labiau savo kalba klaidina valdovą ir drumsčia jo mintis, tad ir kyla nusivylimas ir nepasitikėjimas visais žmonėmis. Skirgailos audringą reakciją iššaukia ne tik migloti Skurdulio atsakymai, bet ir tai, kad jis apie Dievus ima kalbėti linkdamas krikščionybės pusėn. Šiame pokalbyje yra neapginami moraliniai pasaulėžiūros klausimai, valdovas nepajėgia įsiklausyti į Skurdulio mokymus – įvyksta herojaus dvasios lūžis. 12. Remdamiesi III dalies 3 veiksmu paaiškinkite Skirgailos vertybių pasikeitimą – kodėl svarbiausia jam darosi meilė moteriai? 12. Jis slopina egoizmą, pirmą kartą tampa toks mylintis ir geranoriškas, nes jam reikia meilės, kad būtų išlaikyta ir atstatyta jo dvasinė pusiausvyra (juk jo galia valdžioje silpsta, jo pasirinkimai norint tautai gero akivaizdžiai netinkami ir netikslingi). 13. Ką Skirgaila pasiryžęs aukoti dėl meilės? 13. Jis pasiryžęs atsisakyti net valdžios ir turi naują tikslą, naujus gyvenimo pagrindus – meilę moteriai. „SKIRGAILA. Bijau, kad vėl klystu. Bet dabar aš supratau, kodėl vyrui reikalinga moters meilė, ir ji man turi būti. Todėl supratau, kad aš vienas, ir nėra man draugų.“ – jis meilės siekia kategoriškai, reikalaudamas, kaip jam priklausančios, tačiau juk meilė ne jo galioje. „ Būsi, kai aš panorėsiu.“ Kokia esminė Skirgailos klaida šioje scenoje? Taip pat jis padaro baisią klaidą pasiūlydamas padovanoti Kelerio galvą – jėgos rodymas ir nemokėjimas paveikti žodžiu – silpnumo požymis: „ Gerai. Jei tau jisai tiek patinka, pažadu padovanoti jo galvą.“/ „Matysim, kas daugiau gali, tavo dievas ar Lietuvos valdovas. (Pasikėlęs). O dabar tu užmiršk, ką aš tau buvau sakęs, ir neatsimink. Aš atėjau čion su gera širdimi, norėjau tavo draugas būti. Bet dabar užmiršk tai… Aš būsiu tau valdovas ir viešpats, ir tu greit pajusi tai.“ 13. Iš kur kyla Skirgailos tragizmas? 13. Daugumoje situacijų Skirgaila atsiduria ant negalimumo ribos (jis negali eiti išvien su kryžiuočiais, negali ir jų ignoruoti, negali atšaukti krikšto, bet negali jo viduje ir priimti – meluotų pats sau, nenori atsižadėti pagonybės, bet nepajėgia jos nuosekliai laikytis, nemoka gyventi be žmonių užuojautos, bet tuo pat metu ir negali jos tikėtis, nori būti mylimas, bet nemoka mylėti) – iš čia kyla jo tragizmas. Per visą dramą brėžiama herojaus dvasios žlugimo linija, rodomas jo savigriovos procesas. Kas yra tie Šviesusis ir Tamsusis vyrai? Ar jie realūs? Kas jais atskleidžiama? Šie vyrai nėra realūs. Jie padeda atskleisti Kelerio, herojaus vidinį konfliktą, parodyti dvi jėgas, kovojančias Kelerio viduje. Šviesusis vyras atstovauja žmogaus kilnumą, gėrį; Tamsusis vyras – tarsi savisaugos instinktas, reikalaujantis pirmiausia žiūrėti savęs. ● IŠORINIS KONFLIKTAS Atvažiuoja ir vokiečių kryžiuočių ordino riteriai, Keleris ir Vartenbergas. Atvažiuoja dėl tikėjimo, bet tikslas — supriešinti lietuvius su lenkais. Konfliktas su vokiečiais yra dėl krikšto. Vienintelis Vilniaus kraštas, kurį valdo Skirgaila, vėliausiai apsikrikštyja. Yra konfliktas tarp pagonybės ir krikščionybės. Konfliktas tarp dviejų tikėjimų. Su lenkais: dėl žemių, dėl Volynės, Podolės. Stardas kovoja už pagonybę. Stardas groja kanklėmis ir jo misija — įkvėpti pagonis stoti į kovą su kryžiuočiais, nugalėti juos ir išsaugoti pagonybės tikėjimą. Sako, kad žiaurūs vokiečiai ir klastingi lenkai. Baigiasi tuo, kad Stardas eina į mūšį ir miršta. Jonas Skarbekas (lenkų vienuolis ir kunigas) prieš mirtį pakrikštija jį ir skelbia, kad mirė kaip krikščionis, nors pats Stardas nenorėjo būti krikščioniu. Neteisus Jonas Skarbekas, kad pakrikštijo Starda, nes viską vykdo prieš jo valią, jis tenorėjo nukeliauti pas savo Dievus. Be to, jo krikštas nieko vertas, nes vykdomas po mirties, kada siela jau yra atsiskyrusi nuo kūno, tad krikštas netenka galios. ● Susidūrus priešingiems personažų interesams, kyla konfliktas: kunigaikštytė, besipriešindama vyriškojo pasaulio agresijai, gina savo taurius jausmus, prieštarauja. Ji ir Skirgaila – antagonistai, nesutaikomos asmenybės, besiaiškinančios santykius. Onos įkalinimą ir vedybas per prievartą Lietuvos valdovas įvardija kaip neišvengiamą likimą, išpranašautą dievų. Skirgaila trokšta meilės, jis mėgina apgauti save, kad žmonos šypsena buvo palankumo įrodymas. Remarkos suteikia tikslesnės informacijos apie Lydos kunigaikštytę: “nusigręžus į jį, neapykantos kupinu balsu”. Ji teigia, kad prievarta negalima pamilti. ● DRAMA „SKIRGAILA “ (1924 m.) Joje yra visa, ko stigo ankstesnėms lietuviškoms pjesėms, – konfliktas, nuolat stiprėjanti įtampa, tragiška situacija, draminė kolizija, t. y. priešingų siekių, interesų, nuomonių susidūrimas. Šiame dramos veikale dėmesys sutelktas į Lietuvos kunigaikščio Skirgailos tragediją. Pirmą kartą lietuvių literatūroje skleidžiasi istorinio asmens vidinis pasaulis, parodomi valdovo dvasios pakilimai ir nuopuoliai. „Skirgailą" literatūros istorikai dažnai lygina su V. Šekspyro dramomis, nes Krėvė irgi rėmėsi istorijos šaltiniais. Beveik visas dramos veiksmas vyksta Vilniaus Aukštojoje pilyje, kurią, atrodo, supa dar ne miestas, o gūdi giria. Abiejų dramų pagrindiniai veikėjai tragiški: jų idealai nedera su tikrove, norai su galimybėmis, tikslai su įgyvendinimo būdais. Religinės ir politinės prieštaros Skirgailą matome tragiškoje padėtyje, kurios jis negali nei pakeist, nei išvengti: Lietuva jau pakrikštyta, kunigaikščio pilyje gyvena katalikų kunigas, svečiuojasi vokiečių riteriai, bet valdovo bendražygiai, ypač vaidila Stardas, tiki senaisiais dievais, ilgisi laikų, kai buvo gerbiami šventieji ąžuolynai, kai dainius įkvėpdavo garsūs didvyrių žygiai. Vienas svarbiausių Skirgailos vidinio dramatizmo šaltinių yra proto ir jausmų konfliktas. Jis supranta, kad reikia gelbėti ne senąjį tikėjimą, o tautą („

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!