Konspektai

Viešojo sektoriaus ekonomikos paskaitų teorinė medžiaga

9.4   (3 atsiliepimai)
Viešojo sektoriaus ekonomikos paskaitų teorinė medžiaga 1 puslapis
Viešojo sektoriaus ekonomikos paskaitų teorinė medžiaga 2 puslapis
Viešojo sektoriaus ekonomikos paskaitų teorinė medžiaga 3 puslapis
Viešojo sektoriaus ekonomikos paskaitų teorinė medžiaga 4 puslapis
Viešojo sektoriaus ekonomikos paskaitų teorinė medžiaga 5 puslapis
Viešojo sektoriaus ekonomikos paskaitų teorinė medžiaga 6 puslapis
Viešojo sektoriaus ekonomikos paskaitų teorinė medžiaga 7 puslapis
Viešojo sektoriaus ekonomikos paskaitų teorinė medžiaga 8 puslapis
Viešojo sektoriaus ekonomikos paskaitų teorinė medžiaga 9 puslapis
Viešojo sektoriaus ekonomikos paskaitų teorinė medžiaga 10 puslapis
Viešojo sektoriaus ekonomikos paskaitų teorinė medžiaga 11 puslapis
Viešojo sektoriaus ekonomikos paskaitų teorinė medžiaga 12 puslapis
Viešojo sektoriaus ekonomikos paskaitų teorinė medžiaga 13 puslapis
Viešojo sektoriaus ekonomikos paskaitų teorinė medžiaga 14 puslapis
Viešojo sektoriaus ekonomikos paskaitų teorinė medžiaga 15 puslapis
Viešojo sektoriaus ekonomikos paskaitų teorinė medžiaga 16 puslapis
Viešojo sektoriaus ekonomikos paskaitų teorinė medžiaga 17 puslapis
Viešojo sektoriaus ekonomikos paskaitų teorinė medžiaga 18 puslapis
Viešojo sektoriaus ekonomikos paskaitų teorinė medžiaga 19 puslapis
Viešojo sektoriaus ekonomikos paskaitų teorinė medžiaga 20 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

1.1 Įžanga • Viešojo sektoriaus ekonomikos objektas Šio mokslo ir mokymo dalyko objektas – valstybė kaip specifinis ekonominės veiklos subjektas. • Kas yra viešasis sektorius Valstybė, tai institucijų sistema, per kurią užtikrinami suderinti siekiančių bendro tikslo individų veiksmai. Institucijas sudaro įstaigos, įmonės, jų veikla ir jai reikalingi finansiniai srautai. Demokratinė valstybė ūkininkauja savo piliečių vardu ir pavedimu, todėl valstybinis sektorius vadinamas viešuoju. Jeigu viešasis sektorius funkcionuoja neefektyviai, tai ir privatus sektorius nėra efektyvus. • Ekonominė valstybės veikla Valstybė – vienas iš ūkio subjektų, sąveikaujantis su jais ir darantis poveikį rinkos dalyviams. (Mikroekonomika) Koks tas poveikis, kaip prognozuoti įmonių ir namų ūkių padėtį, kaip analizuoti valstybės socialinę-ekonominę politiką? Teorija ir politiniai sprendimai • Kurso struktūra Viešojo sektoriaus funkcijos Valstybės politikos tikslai bei jos atstovaujami interesai Valstybės pajamų formavimas ir mokesčių optimizavimas Valstybės išlaidos ir socialinės programos Viešojo sektoriaus išlaidų bei rezultatų įvertinimas ir lėšų efektyvesnio panaudojimo variantų parinkimas Nacionalinis biudžetas 1.2 Savanoriškumas ir prievarta Pagrindiniai klausimai: Kas yra ekonominė prievarta? Valstybės įtaka efektyvumui. Kam gali būti naudingas perskirstymas? Despotizmo pranašumai ir trūkumai palyginti su anarchija. Prievartos minimizavimas. Demokratinės valstybės funkcijos. 1.2.1 Kas yra ekonominė prievarta? Laisvos rinkos bruožas – savanoriški sandėriai, atliekami remiantis kainomis. Kainų informacijos pagrindu žmonių ir įmonių veikla veda prie Pareto pagerinimų. Valstybės bruožas – įteisinta prievartos galimybė. Prievarta – kai kurių ekonominių galimybių, kurios gali būti naudingos kai kuriems rinkos dalyviams, apribojimas. 1.2.2 Valstybės įtaka efektyvumui Valstybė, nustatydama prievoles riboja rinkos dalyvių pasirinkimo galimybes (Pareto pagerinimų spektrą): Jeigu savanoriški pasirinkimai ribojami, tai prarandamas efektyvumas Jeigu prievarta riboja tik tuos variantus, kurie ir taip nebūtų pasirinkti kaip optimalūs, tai ji – beprasmiška Todėl valstybės įsikišimas reikalauja paaiškinimo ir pateisinimo. Valstybės prievarta siekiama perskirstyti tai, kuo disponuoja kiti. 1.2.3 Kam gali būti naudingas perskirstymas? Perskirstymas gali būti naudingas: Tam kas perskirsto Kitiems arba daugumai Tiems iš kurių perskirsto Nauda tiems iš kurių perskirstoma galima tuo atveju, jeigu kai kurių veiksmų apribojimas padaro prieinamą kitą veiklą, kuri individui gali būti vertingesnė. Prievartos panaudojimas pateisinamas tik tuomet, kai vienų ekonominių galimybių atsisaky­mas atveria kelią kitoms galimybėms, reikšmingesnėms individualios ar visuomeninės gerovės prasme. 1.2.4 Despotizmo pranašumai ir trūkumai palyginti su anarchija Remdamiesi valstybės prievartiniu vaidmeniu paaiškinkite, kokie gali būti despotizmo (ir autoritarizmo, prievartos savo naudai) pranašumai ir trūkumai palyginti su anarchija. Valstybė gina nuosavybės teisę. (Pavyzdžiui, valstybė nustato, kad skola turi būti grąžinama.) Rinkos dalyvių sąveikai būtinas nuosavybės teisių pripažinimas, o sandoris reiškia nuosavybės teisių perdavimą. Jeigu nuosavybė teisė neapibrėžta ir neginama, tai sandoriai gali vykti rinkos dalyviams naudojant jėgą, gaivališką, neprognozuojamą privačių asmenų prievartą. 1.2.5 Prievartos minimizavimas • Jeigu prievarta būtina, tai ją reikia minimizuoti: Prievarta negali naudotis bet kas, o tik valstybinės valdžios subjektai Apribotinos tik tos ekonominės galimybės, kurios tiesiogiai pripažįstamos nepriimtinomis Valstybės įsikišimas yra kaip vaistai, kuriuos reikia vartoti tik sergant, pagal nustatytą diagnozę ir nepadauginant. 1.2.6 Demokratinės valstybės funkcijos • Valstybė: Užtikrina bendras rinkos dalyvių sąveikos sąlygas, gindama nuosavybės teisę Koreguoja (reguliuoja, reglamentuoja) rinkos procesus ir rezultatus (pirmiausia, kai jie savaime neveda prie Pareto pagerinimų) Netgi geriausi sprendimai turi savo šalininkų ir priešininkų, todėl demokratinėje visuomenėje paprastai yra paisoma daugumos interesų 1.3 Rinkos ydos ir valstybės įsikišimas Pagrindiniai klausimai: Kas yra rinkos ydos (nepakankamumas, netobulumas)? Rinkos ydų priežastys (situacijos). Monopolijos rūšys ir valstybės reguliavimas. Kas yra informacijos asimetrija ir kaip ją sumažinti? Informacijos stoka ir valstybės vaidmuo. Eksternalijos ir jų rūšys. Kas yra eksternalijų internalizavimas? Socialiai reikšmingos gėrybės. Viešosios gėrybės ir rinkos ydos. 1.3.1 Kas yra rinkos ydos? Rinkos ydos (nepakankamumas, netobulumas, a.k. – market failure) – situacijos, kuriose racionalus žmonių elgesys neužtikrina Pareto-efektyvaus išteklių išdėstymo (alokacijos). 1.3.2 Rinkos ydų priežastys (situacijos): Monopolija Informacijos asimetrija Informacijos stoka Išoriniai poveikiai, efektai (eksternalijos) 1.3.3 Monopolijos rūšys ir valstybės reguliavimas. • Monopolija– įėjimo į šaką apribojimas Dėl kainų konkurencijos nebuvimo įmonės pasirenka sau naudingesnį kainos ir gamybos (pardavimų) apimties derinį. Esant kitoms sąlygos lygioms, monopolinė kaina viršija tobulos konkurencijos kainą, o gamybos (pardavimų) apimtis nesiekia tos kuri būtų esant tobulai konkurencijai. • Monopolijos rūšys: Situacinė Šiuo atveju tam tikri gamybos veiksniai nėra prieinami konkurentams dėl nuosavybės koncentracijos. Paprastai monopolizuojami tam tikri ištekliai (veiksniai). Pvz., naudingi gamtos ištekliai, infrastruktūros elementai. Šiuo atveju valstybė suskaido įmonę – antimonopolinis reguliavimas. Tačiau tai efektyvumo prasme pateisinama, jeigu demonopolizavimas nepanaikina buvusios ekonomijos dėl mąsto. Natūrali Veiksnių neprieinamumą apsprendžia neefektyvūs konkurentų veiksmai, esant formaliai įėjimo laisvei. Ekonomija dėl mąsto sudaro pagrindą atsirasti natūraliai monopolijai. Demonopolizacija gali būti sunkiai įgyvendinama techniškai: pvz., Vilniaus vandenys. Technikos pažanga kartais sudaro sąlygas įveikti natūralią monopoliją: pvz., telefono ryšiai. Kartais padeda organizacinės inovacijos: skirtingi vežėjai ant vienų bėgių ir pagal bendrą tvarkaraštį. Legali (teisinė) Veiksnių prieinamumą lemia valstybės draudimai ir išimtinių teisių gaminti tam tikras prekes (jas eksportuoti, importuoti, parduoti vietinėje rinkoje) suteikimai pavieniams asmenims arba organizacijoms. Vienas iš pavyzdžių – išradimų patentavimas. Patentavimas skatina techninę pažangą, kadangi duoda naudą išradėjams ir ši nauda gali padengti mokslinių tyrimų bei bandomųjų darbų išlaidas. Patentas paprastai suteikiamas tam tikram terminui; JAV – 17 metų. • Susidurdama su monopolijomis ir demonopolizavimo sunkumais valstybė imasi reguliavimo: Kainų reguliavimas Įėjimo į rinką sąlygų koregavimas Monopolizacijos draudimas; dirbtinis įėjimo į rinką išplėtimas, įveikiant situacinės monopolijos sąlygas; dirbtinis įėjimo į rinką apribojimas, esant natūraliai monopolijai, draudžiant pelno siekiančių organizacijų veiklą – monopolizuoja pati valstybė arba savivaldybės, arba perduoda pelno nesiekiančioms įmonėms ir reguliuoja kainas. 1.3.4 Kas yra informacijos asimetrija ir kaip ją sumažinti? • Informacijos asimetrija – skirtinga gamintojo ir vartotojo kompetencija. Diagnozę ir gydymo metodus nustato gydytojas, o ne pacientas. Mokymo sferoje vartotojas turi pasirinkti gamintoją iki paslaugos suteikimo. Darbuotojas geriau žino savo stipriąsias ir silpnąsias puses negu darbdavys. • Informacijos asimetrijos problemą sušvelnina: gamintojų reputacija ir vartotojų patyrimas arba valstybės įsikišimo priemonės: • licencijavimas • valstybės dalyvavimas tų prekių ar paslaugų gamyboje • prekių ir paslaugų gamybos bei realizavimo valstybės kontrolė 1.3.5 Informacijos stoka ir valstybės vaidmuo • Informacijos stoka Informacijos stoka, gali būti būdinga visiems rinkos dalyviams. Informacijos stokos rezultatas – neefektyvi rinkos dalyvių sąveika ir nepilna rinka. Rinkos ekonomikos idealiame modelyje egzistuoja rinkos viskam, kas turi ekonominę vertę. Pavyzdžiui, efektyvus kapitalo rinkos funkcionavimas galimas, jeigu egzistuoja visų būsimų prekių (pvz., nuotolinio tiesioginės sąsajos mokymo) bei draudimo nuo visų rizikos rūšių rinkos.Tikrovėje funkcionuoja fjūčerinės rinkos, tačiau jose yra tik kai kurios prekės ir vertybiniai popieriai, be to sandoriai sudaromi ne daugiau kaip keliems mėnesiams. Inovacijų srityje labai sunku prognozuoti ilgalaikius pokyčius, todėl šios rinkos nėra tobulos ir pilnos (visaapimančios). • Valstybė taip pat negali pilnai įveikti informacijos stokos. Tačiau ji labiau negu privatūs investuotojai gali paskirstyti riziką tarp mokesčių mokėtojų. Todėl valstybė gali finansuoti ypač ilgalaikius projektus, drausti bankų depozitus ir imtis kitų privatiems investuotojams pernelyg rizikingų veiksmų, įgalinančių pagerinti ekonomikos būklę. 1.3.6 Eksternalijos ir jų rūšys. • Išoriniai poveikiai (eksternalijos) atsiranda, kai dalis naudos arba kaštų, susijusių su konkrečia veiklos rūšimi arba gamybos veiksniu, atitenka pašaliniams asmenims. Neigiamos eksternalijos Individas arba įmonė ant kitų perkelia dalį gamybos kaštų: pvz., atmosferos tarša, kaip kaštai, kurie mažina kitų gerovę). Neigiamos eksternalijos rodo, kad atitinkama gamyba viršija optimalų tokios gamybos lygį. Teigiamos eksternalijos Pašaliniai asmenys gauna tam tikrą naudą nemokamai. Pvz., profilaktinis skiepijimas. Jeigu tokios sferos būtų rinkos objektu, tai gamyba nesiektų optimalaus lygio). 1.3.7 Kas yra eksternalijų internalizavimas? • Eksternalijų internalizavimas Dėl eksternalijų atsirandantį neefektyvumą galima būtų įveikti savanoriškų susitarimų tarp suinteresuotų pusių pagrindu. Tačiau, pagal Kouzo teoremą, tam reikalinga labai tiksli nuosavybės teisių specifikacija ir atitinkamų sandorių transakcinių kaštų nebuvimas. Tačiau transakciniai kaštai paprastai yra gana dideli, todėl rinkos, sugebančios internalizuoti išorinius efektus, susidaro gana retai. Pats eksternalijų buvimas liudija apie tokios rinkos nebuvimą. Dažnai valstybė imasi eksternalijų internalizacijos funkcijos: draudimai, baudos, kitos nuobaudos, specialūs mokesčiai (kurių pagalba įveikiamos pasekmės). 1.3.8 Socialiai reikšmingos gėrybės Gėrybės, kurių gamyba arba vartojimas sukelia žymius išorinius efektus, vadinamos gėrybėmis su ypatingais privalumais (merit), arba socialiai reikšmingomis gėrybėmis (rekomenduotinomis gėrybėmis1). Jos būdingos švietimo, kultūros, sveikatos priežiūros sferoms. Dėl teigiamų eksternalijų valstybė gali subsidijuoti vartojimą arba taikyti mokesčių lengvatas jų gamintojams; tai jau priklauso valstybės finansų sričiai. 1.3.9 Viešosios gėrybės ir rinkos ydos. Viešosios gėrybės yra susiję su veikla sukuriančia teigiamus poveikius. Dažniausia šių gėrybių gamybą finansuoja valstybė ir dalyvauja jų gamyboje. Valstybės įsikišimo sferose “rinkos” ydos būna susiję su valstybės institucijų klaidomis, tačiau atsiranda ir dėl objektyvių priežasčių. Kitoms sąlygoms esant lygioms, kuo aktyvesnė valstybė, tuo labiau tikėtina susidurti su rinkos ydomis ir efektyvumo praradimu. Nuostoliai taip pat neišvengiami, kai pasyviai reaguojama į rinką. Paprastai tenka rinktis mažesnę blogybę: aktyvus įsikišimas ar pasyvumas. Geresniam reguliavimui skiriamas didelis dėmesys ES. 1.4 Valstybės pajamos ir išlaidos Pagrindiniai klausimai: Viešojo sektoriaus ūkis. Valstybės ištekliai. Valstybės finansų pajamų šaltiniai. Viešųjų išlaidų paskirtis. 1.4.1 Viešojo sektoriaus ūkis Valstybės intervencija2 reikalauja išteklių. Pagrindinis valstybės instrumentas – teisėta valdžia, pirmiausia galimybė nustatyti, saugoti ir keisti nuosavybės teises. Tačiau valstybė ne tik tiesiogiai taiko teisėtus įgaliojimus, bet ir vykdo ūkinę veiklą. Vykdydama abi veiklos rūšis ekonomine prasme valstybė: turi racionaliai naudoti ribotus išteklius, kad įgyvendintų jai iškeltus tikslus Valstybės disponuojamų išteklių visuma sudaro viešojo sektoriaus ūkį. 1.4.2 Valstybės ištekliai • Valstybės išteklius sudaro: Valstybės nuosavybės įmonės ir įstaigos Joms priklausantis žmogiškasis kapitalas Socialinis kapitalas (pvz., trišalės tarybos) Piniginės lėšos – svarbiausia išteklių rūšis rinkos ekonomikoje. Valstybės finansai vaidina pagrindinį vaidmenį viešajame sektoriuje. Visų pirma, tai nacionalinis (valstybės ir savivaldybių) biudžetas, jo pajamos ir išlaidos. 1.4.3 Valstybės finansų pajamų šaltiniai • Svarbiausi valstybės finansų pajamų šaltiniai yra: Mokesčiai (pagrindinis šaltinis) ir Viešųjų gėrybių gamyba valstybinėse įmonėse, parduodant prekes ir paslaugas rinkoje (pvz., vanduo). Paprastai tai prekės ar paslaugos susiję su natūralia monopolija arba informacijos asimetrija bei jos stoka) 1.4.4 Viešųjų išlaidų paskirtis Valstybės tikslų siekimas rinkos ekonomikoje priklauso nuo viešųjų (valstybinių) išlaidų • Viešųjų išlaidų paskirtis: Valstybinės valdžios funkcijoms atlikti Valstybinėms programoms finansuoti Viešiesiems pirkimams privačiame sektoriuje Kitoms subsidijoms bei dotacijoms (pvz. iš valstybės į savivaldybių biudžetus) Iš valstybinių programų didžiausią dalį užima perskirstomosios (kai kurios veiklos rūšių privatus sektorius nenori arba negali vykdyti – pvz., gynyba, socialinė parama) bei viešųjų gėrybių, kurių kaštus dažnai tenka padengti arba subsidijuoti, gamybos programos. Dažnai valstybė parduoda savo produkciją žemesnėmis negu rinkos kainos, o kartais netgi kainomis, kurios, deja, nepadengia gamybos sąnaudų, nekalbant apie gamybos plėtimo poreikius (pvz., kadastro duomenys valstybinėms įstaigoms prieinami labai mažomis kainomis arba netgi nemokamai). Kainų, kurios nepadengia kaštų, naudojimas gali būti susijęs su siekimu skatinti socialiai reikšmingų prekių vartojimą arba užtikrinti pirmojo būtinumo prekių vartojimą (ypač šeimoms turinčioms mažas pajamas: pvz. šildymo kompensacijos). Nurodytais atvejais valstybė vykdo perskirstomąją funkciją, o išlaidos jai vykdyti reikalauja papildomų pajamų). 1.5 Valstybės nuosavybės poveikis privačiai Pagrindiniai klausimai: Nuosavybės teisės elementai. Nuosavybės išskirtinumas bei santykinumas. Privatizavimas. 1.5.1 Nuosavybės teisės elementai: Nuosavybės teisė pagal A. Onorė (britų teisininkas) gali būti skaidoma į savarankiškus įgaliojimus: Turėjimo teisė – įteisinta galimybė fiziškai kontroliuoti nuosavybės objektą. Naudojimo teisė – teisė naudoti šio objekto naudingas savybes. Valdymo teisė – galimybė priimti sprendimus kas ir kokiomis sąlygomis gali turėti priėjimą prie šio objekto. Teisė į pajamas – nuo nuosavybės Teisė į objekto kapitalinę vertę – t.y., jos perdavimą, vartojimą arba sunaikinimą Nuosavybės apsaugos teisės: – jos neterminuotumas, paveldėjimo teisė, skolų ir jų apmokėjimo teisė, žalos atsiradusios dėl nuosavybės įgaliojimų ar jų pasibaigimo atlyginimo santykiai. 1.5.2 Nuosavybės išskirtinumas bei santykinumas • Nuosavybės išskirtinumas Principinę reikšmę turi nuosavybės išskirtinumas. Tam tikrų įgaliojimų turėjimas apibrėžia ne tik savininko galimybes, bet ir atskiria jį nuo kitų, neturinčių tų įgaliojimų. Nuosavybė visuomet yra apribojimas tiems, kurie tų teisių (įgaliojimų) konkretaus objekto požiūriu neturi. Valstybės įgaliojimai vykdomi per jos teisėtus atstovus – pareigūnus bei tarnautojus ir išreiškiami valstybės ar savivaldybės pareigūnų bei tarnautojų statusu bei pareigybinėmis funkcijomis. • Nuosavybės santykinumas Nuosavybės teisė taip pat nėra absoliuti. Pvz. įmonės akcininkai neturi teisės į objektų kapitalinę vertę. Pelno nesiekiančios organizacijos steigėjai negali skirstyti tarpusavyje jos pajamų. Miško savininkas negali naudotis mišku, nepaisydamas ekologinių ar miškotvarkos reikalavimų. Valstybė savo nuosavybės teisę įgyvendina savo piliečių vardu, tačiau nei vienas pilietis savavališkai negali pasinaudoti jokiu valstybinės įmonės objektu.. Valstybės nuosavybės teisė nėra absoliuti ir dėl to, kad ji negali būti naudojama pažeidžiant kitų piliečių teisėtus interesus. 1.5.3 Privatizavimas Valstybė savo nuosavybę gali privatizuoti, tai yra perduoti (parduoti) į privačių asmenų nuosavybę. Apie privatizavimą plačiąja prasme žr. Lane, J. E., p. 263-267. 1.6 Valstybės finansų įtaka privačiai nuosavybei Pagrindiniai klausimai: Valstybiniai užsakymai ir mokesčiai. Valstybės finansų funkcijos. 1.6.1 Valstybiniai užsakymai ir mokesčiai. Valstybės finansų formavimas ir panaudojimas iš esmės keičia savininkų įgaliojimus ir juos paaiškina daugiau negu objektų priklausomybės konstatavimas. Privati įmonė gali būti įtraukta į viešąjį sektorių. Valstybiniai užsakymai Valstybinis karinis užsakymas – privačios įmonės savininkai, norėdami gauti pajamas, gali atsisakyti kai kurių teisių kontroliuoti įmonę (nesilankyti įmonėje ir nesidomėti technologija, neskirti vadovaujančių darbuotojų). T.y., akcininkai kai kurias savo teises parduoda už teisę gauti pelną. Mokesčiai Jeigu akcininkų pelnas apmokestinamas, tai: a) apribojama savininkų teisė į pajamas; b) valstybė tampa savotišku akcininku proporcingai pelno mokesčio normai. Paveldėjimo mokestis paverčia valstybę paveldėtoju ir t.t. 1.6.2 Valstybės finansų funkcijos: Išdėstymo (alokavimo) Šios funkcijos pagalba koreguojama ekonominių išteklių alokacija, jeigu ji nepakankamai efektyvi dėl rinkos ydų. Pvz., kai taikomi mokesčiai, ribojantys prekių su neigiamu išoriniu poveikiu gamybą, arba subsidijuojama socialiai reikšmingų prekių gamyba. Daugelio viešųjų prekių gamybai naudojami valstybės finansai. Šios funkcijos pagalba valstybė keičia finansinių srautų tarp šakų ir organizacijų apimtį ir kryptis. Funkcijos paskirtis – padidinti efektyvumą. Paskirstymo Jos pagalba vykdomas perskirstymas; pvz. socialinio draudimo įmokos naudojamos einamajam pensijų finansavimui. Šios funkcijos pagalba valstybė keičia finansinių srautų tarp individų apimtį ir kryptis. Funkcijos paskirtis – užtikrinti teisingumą. Stabilizavimo Šios funkcijos paskirtis – palaikyti makroekonominę pusiausvyrą. Pastaroji priklauso nuo mokesčių pobūdžio ir dydžio, viešųjų išlaidų, valstybės skolos ir jos finansavimo būdų. Priemonės, kurios naudojamos vienai iš funkcijų vykdyti, paprastai turi poveikį ir kitoms funkcijoms. 1.7 Viešojo sektoriaus dalis ekonomikoje Pagrindiniai klausimai: 2 viešojo sektorius vertinimo būdai. Neadekvatus kai kurių viešųjų gėrybių įvertinimas. Viešojo sektoriaus paplitimo sritys ir rodikliai. Viešojo sektoriaus dalis išsivysčiusių valstybių ekonomikoje. Viešojo sektoriaus raidos tendencijos. 1.7.1 Du viešojo sektorius vertinimo būdai atsargų Išteklių atsargos arba (valstybinės nuosavybės mastas) srautų Surenkamų ir išleidžiamų lėšų srautai arba (valstybės išlaidų ir pajamų apimtis/ Atsargų ir srautų dydžių tarpusavio priklausomybė privačiame ir valstybiniame sektoriuose yra skirtinga. Skiriasi ir viešojo sektoriaus dalies kiekybiniai įvertinimai atsargų ir srautų būdais. Valstybė savo išlaidas finansuoja ne tiek iš pajamų nuo kapitalo, kiek iš mokesčių. Išlaidos taip pat skiriamos ne kapitalo atnaujinimui, o einamiesiems uždaviniams, perskirstymui. 1.7.2 Neadekvatus kai kurių viešųjų gėrybių įvertinimas Ne visada adekvatų įvertinimą turi: Valstybei priklausančios vertybės, kurios negali būti parduodamos rinkoje (nenaudojamos žemės, draustiniai, valstybės saugomos kultūros vertybės ir pan.) Valstybės nemokamai arba su lengvatomis gyventojams teikiamos viešosios gėrybės 1.7.3 Viešojo sektoriaus paplitimo sritys ir rodikliai Valstybinio sektoriaus dalis ekonomikoje priklauso nuo jo paplitimo veiklos rūšimis. O šis skirtingas įvairiose šalyse. Pavyzdžiui, Norvegijoje valstybei priklauso dalis didžiausio komercinio banko (Den Norske Bank) akcijų. Lentelė. Bendrosios valstybės išlaidos, palygintos su bendruoju vidaus produktu, % Šalis 1985 1990 1995 2000 Švedija 60,4 55,9 61,9 52,6 Prancūzija 49,8 47,5 51,4 48,7 Vokietija 43,4 41,8 46,3 43,3 Italija 49,5 52,9 51,1 44,8 Kanada 45,3 45,8 45,0 37,5 Jungtinė Karalystė 42,9 39,0 42,2 34,7 JAV 33,8 33,6 32,9 30,1 Japonija 29,4 30,5 34,4 36,8 Lietuva Nacionalinio biudžeto išlaidos … 32,7* 25,7 21,1 SoDros biudžeto išlaidos … 9,1* 14,4 10,2 Privalomojo sveikatos draudimo išlaidos … – 5,0 4,0 Iš viso … 41,8* 45,1 35,3 * 1993 metų duomenys Klausimas: Kokiose srityse viešasis sektorius dominuoja Lietuvoje? Geriausia viešąjį sektorių atspindi viešojo sektoriaus pajamų arba išlaidų palyginimas su BVP, BNP ir NP 1.7.4 Viešojo sektoriaus raidos tendencijos Didžiojoje Britanijoje XVII-XIX a. viešasis sektorius gamino apie 25% NP Didžiojoje Britanijoje XIX a. pabaigoje apie 10%) Didžiojoje Britanijoje per XX a. išaugo dešimteriopai Viešasis sektorius tarnavo siauram privilegijuotų asmenų ratui (armija, valstybinis aparatas, rūmai) Ėmė aptarnauti plačius sluoksnius. Atsirado viešosios prekės bei perskirstymas socialinėms programoms. JAV valstybės išlaidų dalis BVP 1930 m. sudarė 12,2% (iš jų federalinės vyriausybės išlaidos sudarė tik 3,1% BVP), o 1997 atitinkamai 31,6 ir 19,6%. Išsivysčiusių šalių viešajam sektoriui pastaraisiais dešimtmečiais būdinga, kad viešojo sektoriaus dalies ekonomikoje tendenciją keičia jo dalies stabilizacijos tendencija. 1.8 Viešojo sektoriaus ekonominė teorija: pradmenys Pagrindiniai klausimai: Pradinės idėjos: Smith A., kameralistai ir vokiečių istorinė mokykla, Ricardo D. ir Marshall A., Mill J. Stuart, Schefle A., Wagner A. Teorijos pradmenys: italai (Panteleoni M., Mazzola U. ir de Viti de Marko) bei švedai (Wicksell K. ir Lindahl E) ekonomistai. 1.8.1 Pradinės idėjos Smith A.– 3 valstybės uždaviniai: gynyba, individų teisių apsauga, neatsiperkanti gamyba. Kameralistai, vėliau istorinė mokykla (Vokietija) – ekonominė valstybės veikla. Ricardo D. ir Marshall A. – apmokestinimo problemos, mokesčių naštos perkėlimas nuo vienų asmenų ant kitų Mill J. Stuart – rinkos ydos (informacijos nepakankamumas) Schefle A. – proporcingo patenkinimo taisyklė (visuomeniniai poreikiai – valstybei, privatūs – rinkai) Wagner A. – socialiniai ir technologiniai pokyčiai veda į valstybės ekonominės veiklos didėjimą 1.8.2 Teorijos pradmenys Ties XIX ir XX amžių riba italai (Panteleoni M., Mazzola U. ir de Viti de Marko) ir švedai (Wicksell K. ir jo mokinys Lindahl E.) ekonomistai padėjo viešojo sektoriaus ekonomikos teorijos pradmenis: • individų gerovė priklauso tiek nuo privačių, tiek ir nuo viešųjų prekių vartojimo; • valstybė su savo pajamomis ir išlaidomis yra ūkininkaujantis subjektas. 1.9 Viešojo sektoriaus ekonominė teorija: XX amžius Pagrindiniai klausimai: XX a. pirmoji pusė (Pigou A. C., Ramsay F. P., Keynes J.M.). XX a. vidurys: (Bowen H. R., Black D., Arrow K. J., Buchanan J. M., Tullok G. ir kt.). Samuelson P. A. vaidmuo. Šiuolaikinė situacija ir viešojo sektoriaus ekonomikos tyrimų sritis. 1.9.1 XX a. pirmoji pusė – valstybinių finansų teorijos stiprėjimas • Pigou A. C. mokesčius susiejo su eksternalijomis; • Ramsay F. P. padėjo optimalaus apmokestinimo pagrindus; • Keynes J.M. – makroekonominis valstybės vaidmuo. 1.9.2 XX a. vidurys: • Viešųjų finansų teorija sujungta su kolektyvinių sprendimų ir politinio proceso koncepcijomis (Bowen H. R., Black D., Arrow K. J., Buchanan J. M., Tullok G. ir kt.). • Mikroekonomikos pasiekimai leido sukurti darnią viešųjų gėrybių koncepciją (Samuelson P. A.). 1.9.3 Šiuolaikinė situacija Šiuo metu viešojo sektoriaus ekonomikos teorija sparčiai vystosi, ji, iš esmės, apima apmokestinimo teoriją, jai vienodai svarbios ir viešosios pajamos ir išlaidos. 1.9.4 Viešojo sektoriaus ekonomikos tyrimų sritis • Viešojo sektoriaus ekonomika siekia atsakyti į šiuos klausimus: Kaip kuriama ekonominė ir socialinė politika? Kaip susidaro valstybės pajamos ir turtas? Kaip valstybė tvarkosi su savo ištekliais? O svarbiausia: Kokią įtaką viešasis sektorius turi privačiam sektoriui – įmonėms ir namų ūkiams? • Viešojo sektoriaus dėmesio centre: Mikroekonominė valstybės sąveika su kitais rinkos ūkio subjektais ir šios sąveikos Pozityvioji (vidinė logika) bei Normatyvioji (efektyvių sprendimų pagrindimas ir siūlymas) pusės. 2. Privačiųjų ir viešųjų gėrybių savybės Pagrindiniai klausimai: Atskiriamumas ir varžybiškumas. Viešųjų gėrybių rūšys ir pavyzdžiai. Eksternalijos ir jų internalizavimo galimi būdai. 2.1.1 Atskiriamumas ir varžybiškumas Ar viešosios gėrybės yra viešojo sektoriaus veiklos rezultatas, ar viešasis sektorius atsirado dėl viešųjų gėrybių buvimo? Višta ar kiaušinis? Rinkos ekonomika remiasi 2 prielaidomis apie gėrybių savybes: atskiriamumą (fizinė) ir varžybiškumą (ekonominė). • Atskiriamumas 1. Atskiriamumas, priskiriamumas – kuo daugiau kiekvienas asmuo suvartoja tokios gėrybės, tuo mažiau šios gėrybės lieka bet kurio kito asmens vartojimui (gėrybės ribotos ir dalomos). Šios gėrybės vadinamos privačiosiomis. 2. Neatskiriamumas, nepriskiriamumas – kiekvieno asmens tokių gėrybių vartojimas nė kiek nesumažina bet kurio kito asmens šios gėrybės vartojimo (P. Samuelsonas) (gėrybės neribotos, nedalomos). Tokios gėrybės vadinamos viešosiomis. • Varžybiškumas 1. Varžybiškumas – iš mainų naudą gauna ir sąnaudas turi tik tie, kurie tiesiogiai dalyvauja mainuose. Tačiau vieni gali gauti naudą, o kiti turėti sąnaudų (vienas naudojasi elektros energija, o kitas kvėpuoja užterštu oru; namo remontas, kt). 2. Nevaržybiškumas, vientisumas – naudą vienu metu gali gauti daug vartotojų. Jeigu kiekvienas gali naudotis, tai ribinės sąnaudos lygios nuliui. Nepriskiriamumas, nesumažintumas (Lane, p. 54 pask. eil.). Abu bruožai – santykiniai (ar vartotojų išskyrimas neįmanomas dėl esamų technologijų ar ekonomiškai, t.y. esamų ekonominių institucijų sąlygomis? Technologijų ir institucijų tobulinimas gali gėrybę padaryti atskiriamo vartojimo), todėl sunku nustatyti viešojo sektoriaus ir rinkos ribas. 2.1.2 Viešųjų gėrybių rūšys ir pavyzdžiai Viešosios gėrybės gali būti nacionalinėmis arba vietinėmis, priklausomai nuo to kokią teritoriją apima jų naudingas poveikis. Bendro vartojimo gėrybių atveju (bendras aruodas) vieno asmens gėrybių vartojimas gali atvesti prie kito asmens vartojimo sumažinimo. Kartais naudingas poveikis nukreipiamas ne visiems, o pasirinktinai (koduojamos TV programos, tvora aplink stadioną) ir tai sukuria mišriąsias gėrybes. Pateikite viešųjų gėrybių pavyzdžių. Ar viešosios gėrybės yra ekonominės gėrybės? 2.1.3 Eksternalijos ir jų internalizavimo galimi būdai Ar išorinis poveikis turi tapti viešosios politikos tikslu? Tai priklauso nuo privačių preferencijų; viešojo sektoriaus sąnaudų šioms gėrybėms pateikti; o taip pat nuo galimų eksternalijų internalizavimo būdų: • Subsidijos ir mokesčiai Pagal Pigou A. C. mokesčio norma turi būti tokio dydžio, kuris būtų lygus išorinėms sąnaudoms esant visuomeniškai optimaliai gamybos apimčiai. Mokestis paaukština ribinių privačių sąnaudų kreivę ir gamyba sumažinama iki optimalaus dydžio. Tačiau išorines sąnaudas įvertinti gana sunku (skirtinga tarša ir skirtingas poveikis, priklausomai nuo gyventojų tankumo). • Nuosavybės teisių įtvirtinimas Pagal Coase R. H. teoremą šis būdas priklauso nuo transakcinių sąnaudų. Žiūrite toliau. 2.2 Kouzo (Coase R. H.) teorema Pagrindiniai klausimai: Nuosavybės teisės ir transakciniai kaštai. Kouzo teoremos grafinis variantas. Kouzo teoremos įgyvendinimo sąlygos. 2.2.1 Nuosavybės teisės ir transakciniai kaštai Už Kouzo straipsnį “The Problem of Social Costs”, paskelbtą 1960 metais, 1991 metais buvo paskirta Nobelio premija. Nurodė, kad eksternalijų problema turi abipusį pobūdį. A kenkia B, kaip apriboti A veiksmus – neteisingas požiūris, nes, norėdami išvengti žalos B, mes perkeliame žalą A. Klausimas yra: ar galime leisti A sukelti žalą B, ar reikia leisti B sukelti žalą A? Pagal Kouzą neigiamos eksternalijos atsiranda dėl konkurencijos tarp išteklių panaudojimo skirtingų variantų, jeigu nuosavybės teisės dėl šių variantų nėra įtvirtintos. Kouzo teorema: Išorinius poveikius galima internalizuoti įtvirtinant nuosavybės teises į šiuos poveikius sukuriančius objektus ir per šių teisių mainus, jeigu tai nėra susiję su didelėmis transakcinėmis sąnaudomis3. Jeigu šios teisės tiksliai apibrėžtos ir gali būti perkamos-parduodamos, tai rinkoje šalys gali efektyviai susitarti. 2.2.2 Kouzo teoremos grafinis variantas Tarkime, metalurgijos gamykla teršia vandenis, kuriuose žvejoja žuvininkystės ūkis. Jeigu įmonė turi teisę teršti aplinką, tai kenčiantys gali pirkti iš įmonės taršos sumažinimo teisę; Jeigu gyventojai turi teisę į švarią aplinką, tai įmonė iš jų gali pirkti leidimą teršti. Gamykla sutiks sumažinti gamybą, jeigu jai bus kompensuoti nuostoliai dėl gamybos sumažėjimo. Jos grynąsias papildomas pajamas sudaro skirtumas tarp ribinių pajamų (MR=P) ir privačių ribinių sąnaudų (MC). Tarkime žuvininkystės ūkis sutinka primokėti gamyklai už gamybos sumažinimą iki kiekio q0 mažesnę sumą negu ribiniai išoriniai (ž.ū) kaštai (MSC-MC). Gamykla pareikalaus kitos sumos (skirtumas tarp MR ir MC, esant kiekiui q0. Taigi, esant bet kuriai gamybos apimčiai, mažesnei negu q1, išmokos, kurias gali sau leisti žuvininkystės ūkis, bus nepakankamos, kad gamykla sutiktų sumažinti gamybą Jeigu gamybos apimtis didesnė, negu q1 žuvininkystės ūkio išmokos bus didesnės negu tos, į kurias galėtų pretenduoti gamykla. Partneriai gali susitarti dėl kiekio q1 ir atitinkamos kompensacijos. Tas pats rezultatas būtų gautas, jeigu švaraus vandens nuosavybės teisė priklausytų žuvininkystės ūkiui. 2.2.3 Kouzo teoremos įgyvendinimo sąlygos Vadinasi, rezultatas gali būti pasiektas be valstybės įsikišimo, nepriklausomai nuo to, kam priskirta nuosavybė. Tačiau tuo pasikliauti ne visada galima, nes: (a) transakciniai kaštai gali būti labai dideli dėl didelio skaičiaus teršiančių ir kenčiančių subjektų; (b) išteklių turėtojai turi galėti nustatyti žalos šaltinius ir legaliai išvengti tos žalos, tačiau šaltiniai gali būti tolimi ir sunkiai priskirtini konkretiems subjektams (ozono skylės, rūgštūs lietūs); (c) nuo nuosavybės teisių priskyrimo priklauso subjekto pajamos (vienu atveju didesnes pajamas gaus metalurgijos gamykla, kitu – žuvininkystės ūkis). Efektyvus sprendimas gali pasirodyti nepageidaujamas. 2.3 Viešųjų gėrybių pasiūlos ir paklausos pusiausvyra Pagrindiniai klausimai: Horizontali ir vertikali paklausos kreivių suma. Lindalio kainos. 2.2.1 Horizontali ir vertikali paklausos kreivių suma 2.2 pav. Pasiūlos ir paklausos pusiausvyra Kai tik pagaminamas papildomas viešosios gėrybės vienetas, jis, priešingai negu privačios atveju, tampa prieinamas visiems vartotojams. Todėl, paklausos kreivė yra individualių paklausos kreivių: horizontali suma varžybiškumo atveju (kainos vienodos – vienodas ribinis naudingumas visiems, o ribinė pakeitimo norma lygi ribinei transformacijos normai4 bet visi vartoja skirtingą kiekį); vertikali suma nevaržybiškumo atveju (Lindahl’o kainos skirtingos, bet visi vartoja vienodą kiekį). Paveiksle viešosios gėrybės rinkos paklausa (Dm) ir viešosios gėrybės naudingumas (P), kaip vertikalaus sumavimo rezultatai. Jeigu žinome viešosios gėrybės rinkos paklausą ir ribines sąnaudas, tai galime nustatyti visuomeniškai optimalų jos gamybos mąstą (taškas q2, kuriame susilygina ribinės sąnaudos ir ribinis naudingumas). Tačiau, skirtingai nuo privačiosios gėrybės, viešosios gėrybės ribinis naudingumas lygus kiekvieno vartotojo ribinių naudingumų sumai. Kiekvienas privalo vartoti vienodą viešųjų gėrybių apimtį. Kada ekonomiškai nepagrįsta atskirti žmones nuo kokios nors gėrybės vartojimo? Didelės grupės siekia viešosios gėrybės, tačiau pavieniai asmenys nenori jų įsigyti savarankiškai ir savo sąskaita. Rinkimų metu balsuojama už programas, kurios apima privalomą viešųjų gėrybių gamybą. Balsavimas kartu parodo piliečių preferencijas dėl gėrybių ir jų kiekio. 2.2.2 Lindalio kainos Lindalio kainos tai – mokesčiai, kurie atitinka individualias preferencijas (2.3 pav.). Kiekvienas sumoka tokį mokestį (ti), kuris atitinka jo ribinį naudingumą (paklausą). Tačiau suorganizuoti mokesčių sistemą, kuri atitiktų individualias preferencijas – keblu: nėra tikslios informacijos apie individualias preferencijas; jeigu mokesčiai priklauso nuo paklausos, tai individui naudingiau rodyti mažesnę paklausą ir atitinkamai mokėti mažesnę kainą (mokestį). 2.4 Paklausos ir pasiūlos suderinamumo problema Pagrindiniai klausimai: Siekimas turėti ir nenorėjimas mokėti. Neoptimalus viešosios gėrybės vartojimas 2.4.1 Siekimas turėti ir nenorėjimas mokėti Kuomet privačiosios gėrybės kaina lygi ribinėms jos gamybos sąnaudoms, kiekvienas vartotojas siekia įsigyti tokį šios gėrybės kiekį, kuriam esant jo paties ribinio naudingumo įvertinimas yra lygus ribinėms sąnaudoms, o bendras vartojamos gėrybės kiekis yra optimalus. Įsigyjant viešąją gėrybę yra galimybė gauti naudą iš to jos kiekio, kurį kažkas jau nupirko ir apmokėjo. Tai sukelia norą gauti gėrybę nemokamai. Todėl, nors viešosios gėrybės naudingumas gali žymiai viršyti jos ribinius gamybos kaštus (abc), vartotojai vis vien nereikš noro ją apmokėti. Pavyzdžiui, kai 4 individų paklausa vienoda (D1), o mokestis už gėrybę nustatytas MC, tai nei vienas nebus linkęs mokėti, netgi už pirmąjį šios gėrybės vienetą, nepaisant bendrojo naudingumo, palyginus su ribinėmis sąnaudomis. Kolektyvinio susitarimo atveju bendra nauda bus lygi abc trikampio plotui ir galbūt viršys transakcines sąnaudas (nedidelėje grupėje). 2.4.2 Neoptimalus viešosios gėrybės vartojimas Gali būti, kad nedidelėje grupėje (pvz., 6 asmenų) atsiras bent vienas, kuris savo naudą vertins aukščiau už ribines gamybos sąnaudas (D1), ir apmokės gėrybės q1 kiekio gamybą, nors kiti atsisakys tai padaryti. Tačiau jie galės naudotis šia gėrybe, kai tik ji bus pagaminta, nesumokėję nė skatiko. Kuo daugiau asmenų grupėje, tuo kiekvieno indėlis yra mažiau svarbus ir tuo mažesnė tikimybė, kad vengiantis mokėti bus kritikuojamas ar baudžiamas. Be to, kadangi kiekvieno nauda santykinai maža, tai kiekvienas norėtų garantijų, kad visi mokės. Todėl, kuo daugiau žmonių gauna naudą iš viešosios gėrybės, tuo mažesnė tikimybė, kad ši gėrybė apskritai kada nors bus pagaminta. Kažin, ar privatus verslininkas ras pakankamai pirkėjų tokiai gėrybei, kaip krašto apsauga. Iš čia – nesavanoriški mokesčiai. 2.5 Privati ir viešoji gamyba Pagrindiniai klausimai: Kalinio dilema: individualaus ir kolektyvinio racionalumo kriterijai. Bendruomeninės nuosavybės drama. Selektyviniai stimulai. 2.5.1 Kalinio dilema: individualaus ir kolektyvinio racionalumo kriterijai Suderinti kolektyviniai veiksmai gali reikšti dalyvavimą viešosios gėrybės gamyboje arba jos bendrą finansavimą. Retkarčiais apsieinama be šito (vienišius išradėjas). Kolektyvinio veiksmo problemą iliustruoja kalinio dilema. Jos esmė – elgesys, kuris atitinka individualaus racionalumo kriterijų, gali prieštarauti kolektyvinio racionalumo kriterijui. Yra įkalčių už lengvesnį nusikaltimą (kalėjimas 1 metams). Tačiau, prisipažinus dėl sunkesnio nusikaltimo gresia įkalinimas iki 8 metų. Jeigu prisipažins tik vienas, tai kitas bus nuteistas 8 metams, jeigu prisipažins abu – abu bus nuteisti 5 metus kalėti. Bendradarbiavimas gali būti nenaudingas, jeigu nėra garantijų, kad bendradarbiaus ir kiti. Bendradarbiavimą gali paskatinti ankstesnė patirtis (kaip elgėsi partneriai praeityje), išankstinis susitarimas ir pan. 2.5.2 Bendruomeninės nuosavybės drama Bendruomeninės nuosavybės drama – nuosavybės išskirtinių teisių tarpusavio nepripažinimas. Pavyzdžiai: ganykla, ežeras… Kiekvienas siekia kuo daugiau išpešti iš objekto. Todėl objektas nualinamas ir visi netenka tos naudos, kurią galėjo gauti. 2.5.3 Selektyviniai stimulai Bendradarbiavimas gali padėti išvengti neigiamų pasekmių. Nebūtinai sąmoningas bendradarbiavimas. Tai gali atsitikti, jeigu dalyvavimas viešųjų gėrybių gamyboje leidžia gauti kokias nors privačias gėrybes arba gresia jų praradimu. Selektyviniai stimulai: reputacija, prestižas… 2.6 Klubų teorija Pagrindiniai klausimai: Teorijos grafinis variantas. Galimos teorijos taikymo sritys. 2.6.1 Teorijos grafinis variantas Kai kurioms mišrioms viešosioms gėrybėms būdinga tai, kad, didėjant vartotojų skaičiui, jie pradeda vienas kitam trukdyti. Šios gėrybės vadinamos klubais. Tokių gėrybių pavyzdžiai yra plaukymo baseinas, sportinės žūklės tvenkinys ir pan. Vadinasi iškyla optimalaus klubo problema (žr. 2.6 pav.) – kokio dydžio turėtų būti klubas (Q) ir kiek narių (N) jis gali turėti. 2.6 paveiksle pavaizduotos kaštų (C) ir naudingumo (B) funkcijos: (a) dalyje pagal maksimalų kaštų ir naudingumo skirtumą apskaičiuojamas klubo narių skaičius, esant skirtingam klubo dydžiui; (b) dalyje, pagal maksimalų kaštų ir naudingumo skirtumą apskaičiuojamas klubo dydis, esant skirtingam klubo narių skaičiui; (c) dalyje pavaizduojamos gautos N ir Q reikšmės, o jų susikirtimas (E) duoda optimalų klubą (jo dydį bei narių skaičių). Paaiškinkite, nuo ko priklauso kaštų ir naudingumo funkcijų pavidalas, kodėl kaštų funkcijų pavidalas skirtingas (a) ir (b) grafikuose? 2.6.2 Galimos teorijos taikymo sritys Teorija taikytina projektuojant klubines gėrybes, kurios dažnai yra lokalinio pobūdžio (miesto baseinas, parkas, vaikų darželis ir pan.). 3.1 Pajamų pasiskirstymas ir valstybė Pagrindiniai klausimai: Pajamų pasiskirstymo rinkos veiksniai. Kas nulemia pajamų ir turto diferenciaciją pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu. Skurdo rodikliai Lietuvoje. Tikslingas ir nenumatomas perskirstymas. Tiesioginiai perskirstymo objektai. 3.1.1. Pajamų pasiskirstymo rinkos veiksniai Rinkos ekonomikos pajamų paskirstymo nelygybę nulemia: Individo paveldėti veiksniai (turtas, gabumai); Per gyvenimą sukaupti veiksniai; Sėkmė. Vaikai perima tėvų turtus ir valdžią (socialinį statusą). Tai iš karto suformuoja turto nelygybę bei nevienodas ekonomines galimybes ir tarnauja pajamų nelygybės veiksniu. 3.1.2 Pajamų ir turto diferenciacija pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu Pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu diferenciacija didėja. Jos veiksniai yra: Individų adaptacijos netolygumas Atskirų veiklos rūšių pajamingumo skirtumai Dalies žmogiškojo kapitalo nuvertėjimas (nuosmukis ir struktūriniai pokyčiai) Paklausos kai kurioms profesijoms padidėjimas Biudžeto lėšų griežta ekonomija Privatizacijos naudos netolygus pasiskirstymas 3.1.3 Skurdo rodikliai Lietuvoje 3.1 lentelė. Skurdo rodikliai Lietuvoje 1996 1997 1998 1999 2000 2001 Pajamų pasiskirstymo santykis (S80/S20) 6,6 6,1 5,3 5,4 5,9 5,9 Skurdo lygis po transferų (%) EUROSTAT* 19,3 17,2 17,2 17,2 18,5 18,5 LSD** 18 16,6 16 15,8 16 16,4 * Gyventojų, gaunančių mažiau kaip 60% vidutinių pajamų, dalis ** Gyventojų, gaunančių mažiau kaip 50% vidutinių pajamų, dalis 3.1.4 Tikslingas ir nenumatomas perskirstymas Perskirstymas gali būti: tikslingas (socialinė pašalpa) ir nenumatomas (viešųjų gėrybių gamybos finansavimas iš bendrųjų mokesčių. Pvz., skirtingos Lindalio kainos ir vienoda mokesčių našta. T.y., iš vienų paimama daugiau, negu jie būtų linkę mokėti arba, kitais žodžiais, negu gauna, iš kitų – mažiau). 3.1.5 Tiesioginiai perskirstymo objektai Tiesioginiais perskirstymo objektais gali būti: Pajamos Fizinis ir piniginis kapitalas Ekonominės galimybės (pvz., importo muitų įvedimas, kuris pagerina gamintojų padėtį ir padidina pajamas, bet sumažina vartotojų gerovę; arba minimalaus darbo užmokesčio padidinimas pagerina užimtųjų padėtį, bet sumažina darbo paklausą). Priimant valdymo sprendimus būtina suvokti, kieno interesus šie sprendimai paveiks teigiamai, ir ko jie netenkins. 3.2. Lygybė ir efektyvumas Pagrindiniai klausimai: Lygybės ir efektyvumo konfliktas. Pajamų diferenciacijos poveikis augimui. Perskirstymo ekonominiai nuostoliai. Skurdo ir nedarbo spąstai. 3.2.1 Lygybės ir efektyvumo konfliktas Rinkos ekonomikoje pajamų pasiskirstymas vyksta taip: kiekvienam gamybos veiksnio savininkui tenkančios ribinės pajamos atitinka šio veiksnio ribiniam produktui (jo indėliui į gamybos padidinimą). Pagrindinis vaidmuo tenka įvairaus fizinio ir žmogiškojo kapitalo (o taip pat patentų, paskolų ir kitų pajamų šaltinių) pasiūlai ir paklausai. Pirminį pajamų paskirstymą rinkoje modifikuoja perskirstomoji valstybės veikla (mokesčiai, viešosios gėrybės, išmokos). Rinkoje vyksta paskirstymas (Edžvorto diagrama), o savanoriškas perskirstymas – tik labdaros atveju. Šiuolaikinė valstybių politika nukreipta į nelygybės mažinimą (teisingumo didinimą). Ekonominė lygybė – pajamų ir turto, išreikštų pinigais, lygybė. Tačiau skirtingi individai, tokią lygybę (pajamų naudingumą) vertins skirtingai ir naudingumai taps nepalyginami. Lygybės ir efektyvumo konfliktas – ekonominės nelygybės sumažinimas iki lygio, kai ribinės pajamos ženkliai skiriasi nuo atitinkamų gamybos veiksnių ribinių produktų, sukelia ekonominio augimo tempų sulėtėjimą. Priešingai, skatinant efektyvumą, tenka aukoti pajamų lygybę. Ekonomika nepagrindžia teisingumo, tačiau gali pagrįsti efektyvumo kriterijus. 3.2.2 Pajamų diferenciacijos poveikis augimui Pajamų diferenciacijos teigiamo povei­kio pajamų augimui nereikėtų suabsoliutinti. Naujausi tyrimai leidžia daryti tokias išvadas: Pirma, nėra patikimo ir akivaizdaus ryšio tarp disponuojamų paja­mų nelygybės ir augimo. Antra, per didelės socialinės išlaidos stabdo pajamų augimą. Trečia, aktyvios socialinės priemonės pare­mia pajamų augimą. Ketvirta, didesnė pajamų (be mokesčių ir socialinių transferų) nely­gybė sudaro geresnes sąlygas didinti socialines išlaidas. Penkta, skurdo mažinimas yra svar­bus sie­kiant išvengti sociali­nių neramumų, skatinant investicijas į žmo­giš­kąjį kapitalą ir panašiai. 3.2.3 Perskirstymo ekonominiai nuostoliai. Skurdo ir nedarbo spąstai. Perskirstymas, nukreiptas į pajamų lygybę, susijęs su ekonominiais nuostoliais: Administracinės perskirstymo sąnaudos (kieno sąskaita ir kas gaus pajamas; lėšų surinkimo ir paskirstymo sąnaudos) Destimuliuojantis perskirstymo efektas (pas tuos, iš kurių atimama, ir pas tuos, kurie dykai gauna). Gali susidaryti spąstai: ◦ skurdo ir (Stiprūs skurdo spąstai – situacija, kurioje papildomos individo pajamos, gaunamos dėl papildomų pastangų, yra nepakankamos padengti eksplicitinius (atvirus) ir implicitinius (užslėptus) mokesčius. Atviri – tie kuriuos tiesiog renka valstybė. Užslėpti – tai nuostoliai, kuriuos turi individas, kadangi pasiekęs tam tikrą uždarbio lygį, nustoja gauti išmokas skirtas skurstantiems. Atsidūrusiems stipriuose skurdo spąstuose naudingiau mažiau dirbti ir tokiu būdu sumažinti mokesčius ir gauti socialines išmokas. Silpni skurdo spąstai – kai darbo pastangų didinimas neveda nei prie akivaizdžių nuostolių, nei prie akivaizdžių pajamų (atviri ir užslėpti mokesčiai palyginti su grynosiomis piniginėmis pajamomis) ◦ nedarbo. (Stiprūs nedarbo spąstai – kai grynosios bedarbio pajamos, gaunamos perskirstymo būdu, viršija grynąsias dirbančio žmogaus pajamas (alga minus mokesčiai ir su darbu susijusios išlaidos, pvz., kelionė į darbą). Silpni nedarbo spąstai – kai dirbančio žmogaus grynosios piniginės pajamos didesnės , negu tos, kurias jis gautų būdamas bedarbiu, tačiau jos nepadengia darbo pastangų, reikalingų pajamoms gauti, neigiamo naudingumo.) 3.3. Kompensavimo kriterijus (Kaldoro – Hikso) Pagrindiniai klausimai: Grafinis variantas. Kompensavimo kriterijaus apibrėžimas. Pasiekiamų naudingumų ribų susikirtimo atvejis. Kompensavimo kriterijaus taikymas. 3.3.1 Grafinis variantas Piešinyje (pav. 3.1): Dviejų individų nepalyginamos naudingumo funkcijos (U1 ir U2) Pavaizduota kreivoji vadinama pasiekiamų naudingumų linija arba riba. Ji atspindi išteklių ir technologijų rinkinius, kurie yra Pareto optimalūs. Pavyzdžiui, jeigu pirmojo individo gerovės lygis yra U1A, tai antrojo negali būti didesnis kaip U2A. Judėjimas iš taško A į tašką B reiškia tam tikrą išteklių grynąjį perskirstymą tarp pirmojo ir antrojo individų. Kadangi perskirstymas susijęs su sąnaudomis (nuostoliais), tai dalis kažkurių išteklių dėl perskirstymo bus prarasta arba nepagaminta. Todėl praktiškai, perskirstant, nepavyks išlikti ant pasiekiamų naudingumų ribos, ir jeigu antrajam individui norėsime užtikrinti naudingumą U2B, tai teks sumažinti pirmojo individo naudingumą iki U1C. Taigi, pirmojo individo naudingumo funkcija ne tik mažesnė už pirminę, bet ir už tą jeigu būtų įvykęs grynasis perskirstymas. Perėjimas iš taško B į Tašką C yra Pareto pabloginimas. Situacijos A ir C pagal Pareto kriterijų tiesiogiai nepalyginamos, tačiau: Perėjimas iš C į A yra potencialus Pareto pagerinimas, nes pirmasis individas ženkliai išlošia, antrasis pralošia. Įmanoma, kad pirmasis individas gali potencialiai pilnai kompensuoti antrajam nuostolius taške B ir tai jam bus geresnė situacija negu taške C. Jeigu tai būtų faktiškas kompensavimas, tai būtų faktiškas Pareto pagerinimas. 3.3.2 Kompensavimo kriterijaus apibrėžimas Kompensavimo kriterijus: Ekonominio efektyvumo padidinimas galimas esant tokioms ir tik tokioms situacijoms, kai naujoje situacijoje gaunantys papildomą naudą individai gali pralošusiems kompensuoti jų nuostolius ir tuo pačiu likti geresnėje, palyginus su pirmine, situacijoje. Tai yra perėjimas nuo bet kurio pasiekiamų naudingumų ribos, esančios arčiau koordinačių pradžios, taško (M pav. 3.2), prie kitų taškų, esančių ant pasiekiamų naudingumų ribos, esančios toliau nuo koordinačių pradžios taško, kai nei vienam individui situacija nepablogėja. Nustatydami efektyvumo pokyčius pagal Kaldoro-Hikso kriterijų, galime analizuoti ar išlošia visa visuomenė ir kokioms grupėms atiteks nauda dėl perskirstymo. 3.3.3 Pasiekiamų naudingumų ribų susikirtimo atvejis Pav. 3.3 parodyta, kad kompensavimo kriterijaus taikymas gali duoti prieštaringus rezultatus, kai pasiekiamų naudingumų ribos susikerta. Tai gali atspindėti skirtingus individų skonius (prioritetus). Tarkime visos gėrybės priklauso pirmajam individui ir jis rinkinius S1S2 vertina aukščiau negu T1T2. Jeigu tarsime priešingai, kad visos gėrybės priklauso antrajam individui ir jis T1T2 vertina aukščiau negu S1S2. Kas vienam bus pagerinimas, kitam gali būti pabloginimas. 3.3.4 Kompensavimo kriterijaus taikymas Praktiškai įvertinimo pagal Kaldoro-Hikso kriterijų prieštaringumas neiškyla ir pagal jį galima vertinti valstybės veiksmų skirtingų variantų efektyvumą. Tačiau efektyvūs variantai gali būti ir neįgyvendinti, pavyzdžiui, tuo atveju, kai nauda atitenka santykinai negausiems gyventojų sluoksniams, o dauguma turi nuostolius, todėl variantai tampa politiškai nepriimtinais. Susiduriama su efektyvumo ir teisingumo kriterijų prieštaringumu. 3.4. Visuomenės gerovė Pagrindiniai klausimai: Valstybės institucijų indiferentiškumo kreivės: grafinis variantas. Individų ir valstybės preferencijos. Individualių preferencijų agregavimas: visuomenės gerovės funkcija, Bergsono-Samuelsono visuomenės gerovės funkcija, Bentamo visuomenės gerovės (klasikinė utilitaristinė) funkcija, Roulso (egalitaristinė) visuomenės gerovės funkcija, liberalioji pozicija. 3.4.1 Valstybės institucijų indiferentiškumo kreivės: grafinis variantas Tarkime, kad valstybės institucija turi pasirinkti tarp dviejų alternatyvių priemonių dėl dviejų individų. Tarkime, kad vienos iš jų rezultatu bus ekonomikos būklė K, kitos – L (Pav. 3.4). Abu sprendimai priklauso skirtingoms pasiekiamų naudingumų riboms, kadangi skirtingai paveiks ekonominio efektyvumo lygį. Gerovės požiūriu kiekviena būklė naudinga tik vienam iš individų. Tai priklauso nuo valstybės institucijų indiferentiškumo kreivių (WK arba WL). Bus pasirinkta atitinkamai arba variantas atitinkantis W2L arba W2K. Institucija privalo pasirinkti, todėl egzistuoja jos viena ar kita preferencijų sistema. Yra pozityvioji ir normatyvioji šių preferencijų formavimo teorija. Pirmoji atsako į klausimą kas ir kaip apsprendžia valstybinės institucijos pasirinkimą (kitos dalies objektas). Normatyvioji atsako į klausimą kuo turi remtis sprendimai. 3.4.2 Individų ir valstybės preferencijos Ekonominė teorija grindžiama metodologiniu individualizmu, todėl valstybės preferencijų pagrindu gali būti tik individų preferencijos. Individualių sprendimų pagrįsti nereikia, kadangi pagal ekonominę teoriją individas geriausiai sprendžia apie savo poreikius ir suvereniai pasirenka. Tuo tarpu valstybės sprendimai reikalauja pagrindimo. Be to jie negali būti niekuo kitu, kaip agreguotu individų sprendimu. 3.4.3 Individualių preferencijų agregavimas Kaip agreguoti individualias preferencijas? Nuo agregavimo priklauso, kurie individai turės privalumų, todėl agregavimas turi etinio pasirinkimo pobūdį. Visuomenės gerovės funkcija – tai individų naudingumo funkcija. Kiekvienam individui ne tas pats, ką vartoja kiti individai. Kiekvienam iš jų gali būti būdingas altruizmas ir pavydas. Todėl individo naudingumo funkcija apibūdina gėrybių rinkinius, kuriuos vartoja ne tik konkretus individas, bet ir kiti individai. Bergsono-Samuelsono visuomenės gerovės funkcija – agreguojamos individų preferencijos, kurias kiekvienas turi toms gėrybėms, kurias tik jis pats ir vartoja. Bentamo visuomenės gerovės (klasikinė utilitaristinė) funkcija – kiekvieno visuomenės nario gerovė vienodai svarbi, o visuomenės gerovė yra individualių naudingumo funkcijų suma (individualios naudingumo funkcijos šiuo atveju turi būti tarpusavyje palyginamos, pasvertos). Utilitarizmas – visi reiškiniai turi būti tyrinėjami jų naudingumo prasme (kaip priemonės tam tikram tikslui pasiekti). Šalininkai mano, kad ta pati piniginė suma daugiau padidina vargingų individų naudingumo funkciją, negu turtingų. Todėl perskirstymas vargingųjų labui padidina visos visuomenės gerovę. Kuomet individualioms naudingumo funkcijoms suteikiami skirtingi svoriai, tai padidėja perskirstymo pagrįstumas tų naudai, kurių naudingumo funkcijos vertinamos aukščiau. Roulso (egalitaristinė) visuomenės gerovės funkcija – valstybė maksimizuoja vargingiausio visuomenės nario (narių) naudingumą. Visuomenės gerovės matu pripažįstama mažiausia individualaus naudingumo funkcijos reikšmė. Šią funkciją atspindi pajamų išlyginimo tendencija valstybės politikoje. Tačiau visiška pajamų lygybė negalima, kadangi pažeistų paskatas dirbti ir visų pajamos būtų labai menkos. Tačiau čia pageidautinas tiek maksimalus perskirstymas skurstančių labui, kiek jis nesukeltų katastrofiško efektyvumo sumažėjimo. Liberalioji pozicija abejoja bet kokio perskirstymo tikslingumu. Realioje politikoje pozicijos gali turėti skirtingą reikšmę. 3.5. “Antrojo geriausiojo” principas Pagrindiniai klausimai: “Pirmojo geriausiojo” ir “antrojo geriausiojo” situacijų skirtumai. “Antrojo geriausiojo” principo grafinis variantas. “Antrojo geriausiojo” principo taikymas 3.5.1 “Pirmojo geriausiojo” ir “antrojo geriausiojo” situacijų skirtumai Valstybinei institucijai, priimant alokacijos sprendimus, svarbu ne tik gauti piniginę naudą, bet ir pasiekti optimalią ekonomikos būseną (bendrąją pusiausvyrą). Kai valstybė reguliuoja ar nustato kainas (pvz., monopolinėje rinkoje), tai geriausiai būtų imituoti rinką ir siekti, kad kainos būtų nustatytos ribinių sąnaudų lygyje (dalinė pusiausvyra). Tai pirmojo geriausiojo situacija, kai visose rinkose (išskyrus reguliuojamą valstybės) siekiama Pareto optimalumo. Tačiau jeigu dauguma sektorių monopolizuota, tai sekimas rinkos kainomis būtų abejotinas. Kuo didesnio skaičiaus Pareto-optimizavimo sąlygų įgyvendinimas nėra patikimas būdas pasiekti maksimalų efektyvumą, jeigu kai kurios optimizacijos sąlygos yra pažeistos. Kadangi neįmanoma rasti pirmojo geriausiojo sprendimo, tai reikia ieškoti antrojo geriausiojo, kuriam esant sąmoningai nukrypstama nuo variantų, kurie atrodo efektyviausi dalinės pusiausvyros kontekste. 3.5.2 “Antrojo geriausiojo” principo grafinis variantas Pavyzdys: 3 ekonomikos šakos su produktais X, Y, Z. Kiekvieno produkto vienetas gali būti transformuotas į bet kurio kito produkto vienetą (t.y., kiekvieno produkto gamybos ištekliai – vienodi). Jeigu gamybos pajėgumai duoti, tai visų produktų kiekių suma vienoda (pvz., 70) ir tų kiekių kombinaciją atitinka taškas esantis lygiašoniame trikampyje, kurio aukštis yra 70. Produktų kiekis lygus atstumui nuo taško (pvz., B) iki trikampio kraštinės, priešingos viršūnei, žyminčiai produktą. Statinių, nuleistų iš bet kurio taško suma lygi lygiašonio trikampio aukščiui. Indiferentiškumo kreivės jungia taškus, kurie sudaro tokias X, Y ir Z kombinacijas, kurios rodo vieną ir tą patį visuomenės gerovės lygį. Šios kreivės turi koncentrinių žiedų pavidalą, nors nebūtinai yra taisyklingi apskritimai. Didžiausias visuomenės gerovės lygis, esant duotiems gamybiniams pajėgumams pasiekiamas, esant X, Y ir Z kombinacijai pavaizduotai tašku A. Tiesė TT’ lygiagreti ZY parodo visas galimas Z ir Y produktų gamybos kombinacijas, kai produkto X gaminama CD (pvz. 10) vienetų. Taške C, kai TT’ liečia indiferentiškumo kreivę, pasiekiama geriausia kombinacija. Pav. 3.6 Y ir Z kombinacijos pavaizduotos įprastesniu būdu. Gamybos galimybių ribos – tiesės, pasvirę 45 laipsnių kampu dėl transformacijos 1:1. Kiekviena riba atitinka skirtingą X produkto gamybos lygį ir produktų Y ir Z suminę gamybą (pvz., 10:60). Gamybos galimybių ribos ir visuomenės gerovės funkcijos indiferentiškumo kreivių sąlyčio taškai sudaro tiesę (liniją), kurios kiekviename taške išlaikoma optimalumo sąlyga (MRSYZ = MRTYZ) – visuomenės gerovės funkcijos ribinė pakeičiamumo norma. Tokios linijos gali būti pavaizduotos trikampyje (pav. 3.7 – XD, YE, ZF) ir jos susikerta tame pačiame taške ir parodo pirmojo geriausiojo situaciją. Tarkime, kad Y šakai būdingos rinkos ydos ir todėl sąlyga MRSXZ = MRTXZ negali būti patenkinta, t.y. kainų santykis nelygus ribinių sąnaudų santykiui. Optimali situacija negalima visų trijų produktų atžvilgiu. Galima dalinė pusiausvyra, kur YG kerta XD ir ZF, bet ar turime jos siekti. Piešinyje matome, kitą situaciją, kai indiferentiškumo kreivė (I3) liečia YG ir visuomenės gerovės lygis – didesnis YG susikirtimo su XD ir ZF taškuose. 3.5.3 “Antrojo geriausiojo” principo taikymas “Antrojo geriausiojo” principas gali būti sėkmingai taikomas ne tik kainodarai, bet ir mokesčiams, subsidijoms bei kitiems valstybės politikos įrankiams. Pavyzdžiui, patentai, kurie reiškia laikiną išradimų monopolizavimą ir nukrypimą nuo Pareto optimalios situacijos. Jeigu patentų nebūtų, tai informacija apie išradimą būtų viešoji gėrybė, neišskiriama ir privatūs asmenys neturėtų paskatų įdėti savo išteklius į išradybos veiklą. Patentais pagrįsta monopolija pagerina situaciją, kadangi sukuria išradybos paskatas. Žinoma idealios situacijos (inovacijų maksimalaus poveikio ekonomikai prasme). Praktinis taikymas sunkus (pvz., dėl informacijos apie rinkos pusiausvyros faktorius ribotumo). Kartais įmanoma siekti “trečiojo geriausiojo” arba dalinės pusiausvyros. 4.1 Kolektyvinis pasirinkimas Pagrindiniai klausimai: Visuomeninio pasirinkimo apibūdinimas. Visuomeninio (kolektyvinio) pasirinkimo ir rinkos panašumas. Vienbalsis sprendimų priėmimas ir Pareto optimalumas. Kas riboja vienbalsio sprendimų priėmimo taikymo sritį? 4.1.1 Visuomeninio pasirinkimo apibūdinimas Visuomeninis pasirinkimas – visuma sprendimų priėmimo procesų per politinių institutų sistemą, apeinant rinką. Tai yra sprendimai, kurie nulemia viešojo sektoriaus plėtrą. Ekonomine prasme, tai individo ribotų išteklių panaudojimas savo gerovės didinimui. Todėl visuomeninio pasirinkimo prasmė yra kolektyvinių sprendimų priėmimas dėl viešųjų gėrybių ir jų perskirstymo. Todėl pradedama nuo kolektyvinių sprendimų ir atsiribojama nuo politinės sanklodos. Kolektyviniai sprendimai priimami bet kurioje savanoriškoje bendroje veikloje, todėl kolektyvinis pasirinkimas yra platesnis už visuomeninį. 4.1.2 Visuomeninio (kolektyvinio) pasirinkimo ir rinkos panašumas Privačių gėrybių vartojimas – individualūs sprendimai, individualūs gėrybių rinkiniai. Viešosios gėrybės – kolektyvinis viešųjų gėrybių gamybos ir vartojimo sprendimų priėmimo pobūdis, kadangi visi pasirinkimo dalyviai vartos tą patį viešųjų gėrybių rinkinį ir jiems būtina suderinti individualias preferencijas. Suderinimo įprastas mechanizmas – demokratijos politinės institucijos, kurios leidžia priimti sprendimus paisant daugumos, o ne atskiro individo interesų. Demokratijos prasmė – individualių preferencijų įvairovės apskaita formuojant viešųjų gėrybių gamybos ir perskirstymo programas. Visuomeninio pasirinkimo ir rinkos panašumas – socialiniai mechanizmai, kurie padeda atskleisti ir įgyvendinti individų preferencijas jų tarpusavio sąveikos procese. Mechanizmai veikia todėl, kad individai, norėdami maksimizuoti savo naudingumo funkcijas, kartu verčia judėti gėrybių ir pajamų srautus, tokiu būdu, kad rezultate susidaro ekonominė situacija, kuri yra geresnė palyginus su pirmine situacija visiems arba daugumai sąveikos dalyvių. Visuomeninio pasirinkimo skirtumas nuo rinkos – tikslingo pozicijų suderinimo reikalavimas. Kainos – tai nuasmeninta informacija. Kolektyvinis sprendimas – sąmoningai priimtos procedūros, kuriomis remiantis išaiškinamos individualios preferencijos ir jų palyginimo pagrindu priimami bendri sprendimai. Suprantama, kad jie didele dalimi priklauso nuo naudojamos procedūros ypatybių, ir skirtingai nuo rinkos sąveikos, procedūra nėra kažkas objektyviai duota. Ši procedūra, galiausia, yra tam tikra individualių nuomonių išraiškos ir apskaitos tvarka, kitaip tariant, balsavimas. Be to, rinkos sąveika visada veda prie Pareto pagerinimo; jeigu sandėris neatitinka bent vienos iš šalių interesams, jis neįvyks. Kolektyvinis sprendimas, kuomet jis būtinas ir priimamas ne vienbalsiai, gali sukelti žalą mažumai. Galiausia rinkoje individas indiferentiškas kitų individų preferencijoms. Perkant, jam parankiau, kai visuminė paklausa nėra didelė, kadangi ir kaina bus mažesnė. Kolektyvinio pasirinkimo atveju dalyvis suinteresuotas, kad kitų dalyvių preferencijos sutaptų su jo paties. Kuo panašesnės individualios preferencijos, tuo lengviau jas suderinti ir, pvz., apibrėžti viešosios gėrybės gamybos ar paskirstymo parametrus. 4.1.3 Vienbalsis sprendimų priėmimas ir Pareto optimalumas Vienbalsiai priimami sprendimai – Pareto optimalūs Tik vienbalsiai priimami sprendimai garantuoja, kad vieni dalyviai negaus vienpusiškų pranašumų kitų dalyvių sąskaita. Tokie sprendimai gali būti įgyvendinami nenaudojant prievartos. Jie gali būti priimti, jeigu, pavyzdžiui, esant dviems alternatyvoms x ir y, visi dalyviai suteikia pirmenybę vienai iš jų, arba daliai iš jų viena iš alternatyvų yra geresnė, o likusiems ji – bent jau neblogesnė už kitą. Pirmuoju atveju visi dalyviai balsuos už vieną alternatyvą, antruoju – likusieji nevetuos šios alternatyvos. Tarkime, kad alternatyvos x ir y – skirtingos viešosios gėrybės gamybos apimtys. Tačiau, norint pasirinkti vieną iš jų, reikia papildomos informacijos, kuri yra svarbi sprendimo priėmimo dalyviams (pvz., apie kainas arba mokesčius, kuriuos reikės sumokėti, norint pagaminti tuos kiekius). Jeigu išlaidų ir gėrybių pasiskirstymas tarp individų yra žinomas, tai alternatyvų palyginimas yra įmanomas. Tačiau pasiektas tarp individų susitarimas dar neužtikrina Lindalio pusiausvyros: nėra pagrindo manyti, kad laisvai pasirinktos visuminių išlaidų dalys duotai gėrybei sutampa su Lindalio kainomis kažkuriam viešosios gėrybės kiekiui. Vienbalsis sprendimas nagrinėjamu atveju tereiškia tik tai, kad esant duotam išlaidų pasiskirstymui viena iš alternatyvų visiems individams yra geresnė negu kita. Kiekvienas paskirstymui, bendrai kalbant, atitinka sava Pareto efektyvi būklė (prisiminkime, kaip nustatomas Pareto optimumas privačiųjų gėrybių gamybos, mainų ir vartojimo sferoje). 4.1.4 Kas riboja vienbalsio sprendimų priėmimo taikymo sritį? Žinoma, jeigu visiems labiausiai priimtino viešosios gėrybės kiekio parinkimo, esant kažkuriam išlaidų paskirstymui, galimybės išsemtos, tai, užfiksavus šį kiekį, galima pabandyti parinkti kitą išlaidų paskirstymą ir t.t. Akivaizdu, kad tai procedūrą apsunkina. Apskritai, visus patenkinančio sprendimo parinkimas – paprastai ilgalaikis, darbui imlus ir brangiai kainuojantis reikalas. Tai riboja vienbalsio sprendimų priėmimo taikymo sritį. Kita šios procedūros yda yra tai, kad dalyviai gali būti suinteresuoti nuslėpti savo tikrąsias preferencijas. Tarkime, individą tenkina vienas iš variantų, kuris pateiktas balsavimui, tačiau, pavyzdžiui, naudodamasis veto teise, jis blokuoja sprendimo priėmimą, kadangi tikisi, kad galiausiai kiti dalyviai bus priversti pateikti balsavimui kitą variantą, kuriam esant jo mokestis bus minimalus arba netgi nulinis. Sprendimas, tokioje situacijoje, gali būti apskritai nepriimtas arba liks “zuikio” problema. Išvada: vienbalsis sprendimų priėmimas atitinka Parto optimalumo idėjai, tačiau tokios procedūros taikymas yra gana keblus. 4.2 Sprendimų priėmimas balsų dauguma Pagrindiniai klausimai: Vidiniai ir išoriniai sprendimų priėmimo kaštai. Optimalioji dauguma. 4.2.1 Vidiniai ir išoriniai sprendimų priėmimo kaštai Jeigu ne visi individai priima sprendimą, tai vieni jų gali atsidurti blogesnėje situacijoje, negu kiti. Apskritai, sprendimo priėmimo sąnaudos gali būti: • Vidinės (laikas ir kt.), kurių reikia kolektyviniam sprendimui parengti ir priimti, ir kurios priklauso nuo sprendimo priėmimo procedūros; • Išorinės, kurias apibūdina naudingumo lygių nukrypimas nuo reikšmių, kurios būtų pasiektos priėmus sprendimą vienbalsiai. Kuo didesnės grupės narių balsų dalies reikia varianto pasirinkimui, tuo, kitoms sąlygoms esant lygioms, didesnės yra vidinės sąnaudos ir mažesnės išorinės. 4.2.2 Optimalioji dauguma N – grupės narių skaičius, kurio reikia sprendimų priėmimui (viso grupėje balsuoja N narių); CE – išorinės sąnaudos, o E – išorinių sąnaudų kreivė; CD – vidinės sąnaudos, o D – vidinių sąnaudų kreivė: E + D – visuminės (bendrosios) sąnaudos. Bendrosios sąnaudos yra minimalios, kai sprendimo priėmimui reikia K balsų, todėl optimalioji dauguma yra lygi balsų daliai K/N. Esant tokiai balsų daliai sprendimo priėmimo naudai, laukimas laimėjimas iš kitos alternatyvos pasirinkimo, kurią palaikytų dar vienas balsuojantis, yra pusiausvyroje su papildomomis vidinėmis sąnaudomis, kurių prireiktų šios alternatyvos suradimui ir suderinimui. Apskritai, kiekvienai specifinei balsuojančiųjų grupei ir kiekvienam konkrečiam sprendimui atitinka sava optimali dauguma. Tai priklauso, pirmiausia, nuo grupės narių preferencijų skirtumų. Kuo jos vienodesnės ir kuo mažiau grupės narių, tuo lengviau surasti sprendimą (kreivė D bus labiau palinkusi prie N ašies) ir tuo mažesni bus naudingumų nukrypimai, palyginti su vienbalsiu sprendimų priėmimu (ir kreivė E bus labiau palinkusi prie N ašies). Ir atvirkščiai, kuo preferencijos skirtingesnės, tuo svarbesni potencialūs naudingumų nuostoliai (nukrypimai) kuriuos turės individai, kurių nuomonės bus nepaisyta, ir tuo didesnės patenkinamo sprendimo paieškos sąnaudos. 4.3 Paprastoji dauguma Pagrindiniai klausimai: Paprastosios daugumos taisyklė. Mejaus teorema: rezultato pasiekiamumo, anonimiškumo, neutralumo ir pozityvios reakcijos sąlygos. Mejaus teoremos komentarai. 4.3.1 Paprastosios daugumos taisyklė Labiausiai paplitusi procedūra. Laimi ta alternatyva, už kurią pasisako daugiau negu pusė grupės narių (rinkėjų, balsuojančių). Kai daug variantų, gali būti balsuojama, kol lieka 2 variantai galutinio sprendimo priėmimui. Ar tokia procedūra sumažina kolektyvinio pasirinkimo išorines ir vidines sąnaudas? Jeigu pakaktų ne daugiau kaip pusės balsų, o balsuojančių už ir prieš skaičius būtų lyginis, tai sprendimas galėtų būti ir nepriimtas (50:50) nei per pirmą, nei per pakartotinus balsavimus, nei per derybas ar po jų. Vadinasi, palyginus su pusės balsų reikalavimu, paprastosios daugumos taisyklė [N/2 + 1] sumažina vidines sąnaudas ir, ceteris paribus, bendrąsias sąnaudas. Kuo svarbesnės grupei vidinės sąnaudos, tuo naudingiau remtis paprastosios daugumos taisykle. Paprastosios daugumos reikalavimas – minimalus reikalavimas sprendimą priimančiam pogrupiui, kuriam esant išvengiama situacijos, kurioje grupė priima vienas kitam prieštaraujančius sprendimus. 4.3.2 Mejaus teorema Ar yra protingos procedūros taikomos kolektyviniam sprendimų priėmimui (balsuojant)? Šioje temoje įvedami nauji apibrėžimai. Griežta preferencija. Griežta alternatyvos x preferencija alternatyvai y galima tais ir tik tais atvejais, kai pasirenkantis subjektas pirmąją galimybę vertina aukščiau negu antrąją ir tai žymima xPy. Negriežta preferencija. Negriežta alternatyvos x preferencija alternatyvai y reiškia, kad pasirenkantis subjektas pirmąją alternatyvą vertina kaip geresnę arba kaip lygiavertę antrajai. Negriežta individuali preferencija žymima – xKy, kolektyvinė – xRy. Preferencijų lygiavertiškumas. Dviejų alternatyvų lygiavertiškumas individui žymimas xIy, o kolektyvinio pasirinkimo atitinkamas rezultatas – xIy. Individuali ir grupinė sprendimo funkcija – F. Amerikietis Kenetas Mejus (May K.) įrodė, kad paprastosios daugumos taisyklės taikymas – vienintelė kolektyvinio pasirinkimo procedūra, kuri tenkina 4 sąlygas: rezultato pasiekiamumo, anonimiškumo, neutralumo ir pozityvios reakcijos: 1. Rezultato pasiekiamumo. Grupinė sprendimo funkcija kiekvienai alternatyvų porai įgauna vieną ir tik vieną reikšmę. 2. Anonimiškumo. F reikšmė priklauso nuo individualių sprendimo funkcijų teigiamų, nulinių ir neigiamų reikšmių skaičiaus, bet nepriklauso nuo to kas būtent iš grupės narių priėmė vieną ar kitą individualų sprendimą. 3. Neutralumo. Jeigu tam tikram individualių preferencijų rinkiniui teisinga xPy, ir visiems dalyviams būdingos tos pačios ordinarinės preferencijos poros z ir w atžvilgiu, kaip ir poros x ir y atžvilgiu (t.y. kiekvienam i-ajam individui galioja zRw, esant xRy), tai zPw. 4. Pozityvios reakcijos. Jeigu F = 0 arba F = 1 ir n – 1 dalyvių balsavimo rezultatai lieka nekintami, o vieno dalyvio individualios sprendimo funkcijos reikšmė keičiasi nuo –1 į 0 arba 1, arba nuo 0 į 1, tai F = 1. Nors sąlygos ir atrodo paprastomis, tačiau jų visuma apibūdina vienintelę iš galimų balsavimo procedūrą. Galimas atvirkštinis įrodymas, o būtent, jeigu nurodytos 4 sąlygos tenkinamos, tai kolektyvinis pasirinkimas vyksta pagal paprastosios daugumos taisyklę. 4.3.3 Mejaus teoremos komentarai Anonimiškumo reikalavimas pašalina individualių balsuojančiojo savybių, o neutralumo reikalavimas – unikalių konkrečios alternatyvos savybių įtaką pasirinkimui (vieninteliai alternatyvų požymiai yra jų pavadinimai, kuriuos galima pakeisti, neprieštaraujant sąlygoms). Tuo pačiu formaliai užtvirtinama tik balsų skaičiaus už vieną ar kitą alternatyvą reikšmė. Rezultato pasiekiamumo sąlyga pašalina skirtingus kvalifikacinės daugumos taisyklės variantus. Tai ne tik išvada apie unikalų paprastosios daugumos savybių derinį. Akivaizdu, kad jeigu išvardytus 4 reikalavimus papildytume bent vienu, jų neatitinkančiu, tai jokia kolektyvinio pasirinkimo procedūra neatitiktų naujam aksiomų rinkiniui. Ar tikrai tezė apie privalomą išnagrinėtų reikalavimų vykdymą yra neginčijama? Dvi aksiomos: anonimiškumo ir neutralumo remiasi abstrahavimosi nuo preferencijų intensyvumo prielaida. Anonimiškumas reiškia, kad netgi jeigu vienas iš individų būtų linkęs už pageidaujamą alternatyvą sumokėti žymiai daugiau negu kiti, visi kolektyviniam sprendimui turi vienodą įtaką (vienas žmogus – vienas balsas). Neutralumas reiškia, kad 2 alternatyvų poros traktuojamos vienodai kai atitinkamų preferencijų kryptis yra ta pati, nepriklausomai nuo šių preferencijų intensyvumo. Kas yra preferencijų intensyvumas, ar jis palyginamas kalbant apie skirtingus individus, ar reikia į tai atsižvelgti priimant kolektyvinius sprendimus. Tokių procedūrų, nepilnai atitinkančių 4 aksiomas, yra (žiūrite toliau – Bordo sistema). 4.4 Paprastoji dauguma ir kolektyvinio pasirikimo tranzityvumas Pagrindiniai klausimai: Balsavimo paradoksas. Preferencijų profiliai. Medianinio rinkėjo/balsuotojo (Dunkano Bleko) teorema: grafinis variantas ir teoremos prielaidos. 4.4.1 Balsavimo paradoksas Prancūzas filosofas ir matematikas (Ž. A. N. Kondorse, XVIIIa.) – paprastosios daugumos taikymas gali vesti prie ciklinio balsavimo. 4.4.2 Preferencijų profiliai Pvz. 3 individai (lygiavertės grupės) balsuoja dėl papildomo biudžetinio finansavimo vienai iš 3 šakų: mokslui (M), švietimui (Š) ir kultūrai (K). Balsuojančių visų galimų alternatyvų preferencijų profiliai (rinkiniai) parodyti 4.1 lentelėje. 4.1 Lentelė. Preferencijų profiliai vedantys prie cikliško balsavimo Balsuotojai Labiausia pageidaujama alternatyva Vidutiniškai vertinama alternatyva Mažiausiai vertinama alternatyva I M Š K II Š K M III K M Š Jeigu gretinsime alternatyvas po dvi paprastosios daugumos pagrindu ir nesustosime ties pirmais dviem balsavimo turais, tai balsuosime be galo. Nutraukę balsavimą galime gauti bet kurią alternatyvą, priklausomai nuo to, kuriuo momentu nutrauksime balsavimą. Kitaip sakant, iš lygiaverčių alternatyvų pasirinksime vieną, neturėdami tam pagrindo. Tokiu balsavimo rezultatu galima manipuliuoti, jeigu galima kontroliuoti darbotvarkę: nustatyti variantų palyginimo nuoseklumą, paskelbti balsavimą baigtu. Vadinasi paprastosios daugumos taisyklė yra pažeidžiama. Ši taisyklė neužtikrina kolektyvinio pasirinkimo tranzityvumo, t.y., kad jeigu xRy ir yRz, tai xRz. Tranzityvumo reikalavimas atrodo tiek pat natūralus kaip ir 4 Mejaus reikalavimai. Tačiau nėra vienintelės taisyklės, kuri tenkintų tuos tris reikalavimus. Todėl nėra kolektyvinio pasirinkimo procedūros kuri tenkintų visus penkis reikalavimus. Žinoma, pasirinkimo netranzityvumas (vadinasi, nepastovumas) pasireiškia esant ne bet kuriems preferencijų profiliams. Pavyzdžiui, jeigu lentelėje dviejų balsuotojų labiausia pageidaujama alternatyva sutaps, tai ji ir laimės, nepriklausomai nuo alternatyvų sugretinimo poromis nuoseklumo. Taigi, klausimas – kokios preferencijų profilių ypatybės užtikrina tranzityvų pasirinkimą? 4.4.3 Medianinio rinkėjo/balsuotojo teorema XX a. penktojo dešimtmečio pabaigoje Dunkanas Blekas atskleidė pakankamą (bet ne būtiną) kolektyvinio sprendimo pastovios pusiausvyros sąlygą. Teorema: jeigu alternatyvos išdėstytos vienoje skalėje (Q), visiems pasirinkimo dalyviams būdingos vienos viršūnės preferencijos, apibrėžtos X vektoriuje, o pasirinkimas vyksta pagal paprastosios daugumos taisyklę, tai medianinė pozicija negali pralošti 4.4.4 Grafinis variantas ir teoremos prielaidos Jeigu individualios preferencijos yra vienos viršūnės, tai pastovų kolektyvinį parėmimą gauna alternatyva, kurią bevelija medianinis rinkėjas (žr. 4.1 pav.). Q – viešosios gėrybės kiekis, U – balsuotojų individualaus naudingumo funkcijos, esant tam tikram gėrybės gamybos kiekiui. Naudingumai – nepalyginami, svarbu tik tai, kad atitinkamos funkcijos pasiekia maksimumą (viršūnę) esant skirtingiems kiekiams. Vi – U priklausomybės nuo Q grafikai 5 balsuotojams, kai didėjant kiekiui naudingumas monotoniška didėja, pasiekia maksimumą (viršūnę), o po to monotoniškai mažėja. Trečiasis balsuojantis gali būti traktuojamas kaip medianinis (abipus jo maksimalaus pasitenkinimo yra po dvi kitų maksimalaus pasitenkinimo viršūnes). Matyt, kad trečiasis balsuotojas gali kooperuotis su dviem dešiniaisiais arba dviem kairiaisiais. Visos pasirinkimo alternatyvos išdėstytos vienoje (skalėje) ašyje Q, kas suteikia aiškią medianinio balsuotojo (rinkėjo) prasmę. Q gali būti ne tik gėrybių kiekis, bet ir kiti kintamieji (pvz., mokesčiai), dėl kurių priimami kolektyviniai sprendimai. 4.5 Daugiamatės alternatyvos Pagrindiniai klausimai: Grafinis variantas: abejingumo kreivės ir kontraktinė linija ( 2 individų atvejis); 3 individų ir idealių taškų atvejai. Pastovus pasirinkimo rezultatas ir medianinė balsavimo dalyvio padėtis. 4.5.1 Grafinis variantas: abejingumo kreivės ir kontraktinė linija Jeigu alternatyvas, dėl kurių vyksta kolektyvinis pasirinkimas, galima išdėstyti vienoje skalėje, tai visiškai tikėtina, kad balsuojančių preferencijos bus vienos viršūnės. Žmonės linkę balsuoti už tuos variantus, kurie artimesni jų preferencijoms, palyginus su tolimesniais nuo jų idealų. Jeigu žmogus mano, kad kultūrai reikia skirti 2% biudžeto, tai 1,5% jam priimtinesni negu 1, 3 ar 4%. Klausimas lieka, ar visada vertinamas alternatyvas galima išdėstyti vienoje skalėje? Dažnai vienu metu tenka rinktis skirtingų matavimų alternatyvas, pvz., gėrybių kiekio ir mokesčių dydžio. Beje, netgi esant daugiamačiam pasirinkimui, balsuojančių preferencijos gali susiklostyti taip, kad medianinio pasirinkimo dalyvio supratimas išliks. Problemai esant dviejų matavimų preferencijos pavaizduotos pav. 4.2. Tarkime, X1 ir X2 – dvi savarankiškos alternatyvų charakteristikos (pvz., gėrybės kiekis ir biudžetiniai asignavimai). Individo A preferencijų požiūriu palankiausios alternatyvų charakteristikos bus taške A, individo B – taške B. Įsivaizduokime, kad statmena duotoms ašims – individų alternatyvų naudingumo ašis, tuomet vieno lygio naudingumo alternatyvų projekcija plokštumoje X1X2 bus A ir B bei koncentriški apskritimai IAi ir IBi (nebūtinai taisyklingi) – indiferentiškumo kreivės. Taškai ant šių apskritimų yra lygiaverčiai individų naudingumo požiūriu (pvz., R ir P lygiaverčiai individo A naudingumo požiūriu). Jeigu pasirenka 2 individai (vienarūšės preferencijų požiūriu grupės), tai turėtų būti pasirinktas variantas, kuriam esant susiliečia linijos IAi ir IBi. Iš tikrųjų, jeigu būtų priimtas sprendimas S, tai, pereinant į tašką T, A rinkėjo padėtis būtų pagerinta, nepabloginant B rinkėjo padėties. Susilietimo taškai atitinka Pareto optimalią būklę, o jų visuma sudaro kontraktinę liniją, kuri pavaizduota atkarpa AB pav. 4.3. 4.5.2 3 individų ir idealių taškų atvejai Rinktis gali ne 2, o 3 individai, tuomet jų kontraktinės linijos gali išsidėstyti dvejopai (žr. 4.3 pav. (a) ir (b) variantus). Abiem atvejais AB, BC ir AC – kontraktinės linijos. (a) varianto atveju kontraktinės linijos yra vienoje tiesėje. Šioje specifinėje situacijoje, nežiūrint į daugiamatį (dvimatį) alternatyvų pobūdį, jos išsirikiuoja vienoje skalėje ir B pasirinkimo dalyvis atsiduria medianinio rinkėjo padėtyje. Jis gali tartis ir su A ir su C, atmesdamas vieno iš dalyvių pasirinkimą. Galiausia B užtikrina kompromisą tarp A ir C ir yra pastovus kolektyvinio pasirinkimo rezultatas. (b) varianto atveju pastovaus rezultato pasiekti neįmanoma. Tarkime, kad pasirinktas variantas S. Šis variantas, kaip ir visi kiti, esantys ant trikampio kraštinių ir jo viduje, yra Pareto optimalus. Jeigu iš trijų dalyvių du, A ir C, sudarys koaliciją, tai jie savo naudai ir trečiojo sąskaita gali pasirinkti sprendimą T vietoje S, kuris yra arčiau ir A ir C, tai yra jiems naudingesnis, bet toliau B, tai yra jam nenaudingas. Akivaizdu, kad B gali bandyti sudaryti koaliciją su A arba C ir S pasirinkimą perkelti ant kontraktinės linijos AB arba BC. Tai gali iššaukti ciklišką balsavimą. Medianinio rinkėjo padėtis gali susidaryti ne tik kaip pavaizduota pav. 4.3 (a) variante, bet ir kitais atvejais. Pagrindinė sąlyga, kad visų pasirinkimo dalyvių, išskyrus vieno, preferencijos atsvertų viena kitą. Tuomet lemiamą reikšmę turi medianinio rinkėjo padėtis (žr. 4.4 pav.). A, B, C, D ir E – penkių balsuojančių idealūs taškai. Bet kuri tiesė, nubrėžta per tašką E padalins kitų balsuojančių idealius taškus į dvi lygias dalis. Abipus tokios tiesės esantys balsai atsvers vieni kitus ir lemiama pozicija atiteks medianiniam rinkėjui – E. Vadinasi medianinio rinkėjo supratimas gali būti išplėstas dvimačių (daugiamačių) alternatyvų atvejams. 4.5.3 Pastovus pasirinkimo rezultatas ir medianinė balsavimo dalyvio padėtis Kaip įrodyta, tokioms alternatyvoms kolektyvinio pasirinkimo pastovus rezultatas egzistuoja tada ir tik tada, kada vienas iš balsavimo dalyvių užima medianinę padėtį ta prasme, kaip buvo parodyta. Tai reiškia, kad bet kurioje pusėje bet kurios, einančios per medianinį idealų tašką, hiperplokštumos, kurios dydis vienetu mažesnis, negu alternatyvų dydis, atsiduria ne mažiau kaip pusė visų pasirinkimo dalyvių idealių taškų. 4.6 Pasirinkimo procedūros Pagrindiniai klausimai: Balsavimo taisyklių (vienbalsiai ir paprasta balsų dauguma) taikymas Įsitikinome, kad labiausiai paplitęs sprendimų priėmimo metodas paprasta balsų dauguma garantuoja pastovų rezultatą esant ne bet kuriam preferencijų profiliui. Buvo parodyta, kad pasirinkimo pastovumui padeda tarpusavyje prieštaraujančios ir vien kitą atsveriančios balsavimo poros. Tačiau akivaizdu, kad stabili pusiausvyra visiškai pasiekiama, kai visų ar daugumos dalyvių preferencijos sutampa. Cikliško balsavimo tikimybė visiškai sumažėja jeigu padidėja balsuojančių preferencijų vienarūšiškumas. 4.6.1 Vienbalsis sprendimų priėmimas Pasirinkimo dalyvių grupės pozicijų sutapimas reiškia, kad nagrinėjamos alternatyvos neturi variantų, kuriems esant viena grupės dalis išloštų kitos sąskaita. Kitais žodžiais, tokios grupės viduje panaikinamos perskirstymo galimybės ir ieškoma tik kelių Pareto pagerinimams. Tačiau tiek kiek ieškoma tik Pareto pagerinimų, pasirinkimas gali būti surastas tik balsuojant vienbalsiai. Tokia procedūra ir reiškia ne ką kitą, o tai kad pašalinami perskirstymo variantai ir priimamas vienas iš tų sprendimų, kurį atitinka maksimalus alokacinis efektyvumas. Vienbalsio sprendimo paieška nereikalauja, kad visi balsuojantys turėtų vienodas preferencijas. Pati procedūra atmeta tas alternatyvas, dėl kurių balsavimo dalyviai turi priešingas nuomones. Pavyzdžiui, trys žvejai nori kartu išvažiuoti į žūklę (būtų linksmiau, saugiau, sutaupytų išlaidas kelionei ir t.t.). Visi jie norėtų žvejoti su plūdine meškere, tačiau kiekvienas įsivaizduoja kitokį vandens telkinį (upė, ežeras, tvenkinys). Be to, vienas norėtų išvykti 2 dienoms, kitas – tik vienai, o trečiajam – tas pats. Mėgstantys stovintį vandenį, matyt, bandys įtikinti vieną, kuris bevelija upę, o po to trise susitars ar rinktis ežerą, ar tvenkinį. Taigi, vienbalsis kolektyvinių sprendimų priėmimas neatskiriamai susijęs su savanoriško bendradarbiavimo variantų paieška tikslu efektyviau panaudoti išteklius, kuriuos turi pasirinkimo dalyviai. Vienbalsiškumo reikalavimą natūraliai papildo balsuotojų teisė nesutikti su nepriimtinais variantais ir išeiti iš grupės, kai susitarimo pasiekti nepavyksta. Tarkime, kad žvejai po vieną grįžti negali, todėl gali visi vykti tik 1 dienai arba 2. Tuomet, jiems teks arba atsisakyti bendros kelionės arba susitarti dėl kokios nors visiems būtinos taisyklės, nusakančios kaip bus priimamas sprendimas. Greičiausia, jie nuspręs, kad galioja daugumos taisyklė, ir tuomet lemiamą žodį tars koalicija. Jeigu pirmasis su trečiuoju sudarys koaliciją, tai antrasis irgi turės finansuoti 2 dienų kelionę, nors antroji diena jam nereikalinga ir gali sudaryti papildomų rūpesčių namuose. Taigi, įvyks viešosios gėrybės perskirstymas. 4.6.2 Sprendimų priėmimas paprasta balsų dauguma Jeigu kolektyvinio sprendimo priėmimas nėra vienbalsis, tai jis tampa įpareigojančiu ir prieverstiniu visiems balsavimo dalyviams (ir laimėjusiems ir pralošusiems). Nepatenkinti negali išeiti iš grupės. Procedūros, kurios nereikalauja vienbalsiškumo, taikomos ne savanoriškų sąjungų atveju (leidžiančiu laisvai atsisakyti nuo bendrų veiksmų), o kai reikia spręsti konfliktus pagal nustatytą tvarką, neleidžiant išvengti dalyvavimo. Paprastos daugumos sprendimas neišsprendžia konflikto, bet leidžia imtis bendrų tikslingų veiksmų, kurie iš viso būtų negalimi, nepriėmus sprendimo. Žvejai nebūtų išvykę į žūklę, o tik prisigėrę besiginčydami. Procedūros, kurios pagalba sprendimai priimami nevienbalsiai, dizainas yra ne kas kita, kaip išankstinis konfliktinių situacijų sprendimo būdų nustatymas. Taupant išteklius (laiką), procedūra nenustatinėjama iškilus konfliktui, o iš anksto formuluojami bendri principai (dėl kurių beje lengviau susitarti). Vienok, konfliktas sprendžiamas kažkieno sąskaita. Pralošusieji vis vien nori pagerinti savo padėtį, todėl konfliktas gali atsinaujinti nauja forma, ieškant naujų sprendimo variantų (cikliškas balsavimas). Kas įvyksta jeigu konfliktas nesutaikomas, jeigu pagal apriori priimtą taisyklę sprendimas gali būti priimtas tik konsensusu? Šiuo atveju kiekvienas balsuojantis turi veto teisę, kuri leidžia blokuoti naujų sprendimų priėmimą. Pasekmė – status quo išsaugojimas. Apskritai , kuo didesnės balsų dalies reikalaujama, tuo didesnė tikimybė, kad kolektyvinis sprendimas nebus priimtas. Taigi, atsisakymas spręsti konfliktus perskirstymo būdu ir stengimasis minimizuoti išorines sąnaudas – stabilizuoja vystymąsi. Tai nėra visada blogai. Tačiau nepajudinant kieno nors interesų sunku išvengti stagnacijos. Ekonomikoje konfliktai galiausia yra susiję su tuo, kaip paskirstytos nuosavybės teisės. Akivaizdu, kad tokie sprendimai negali būti priimti vienbalsiai, o tai apibūdina valstybės vaidmenį priimant sprendimus. Viena iš išvadų: skirtingoms problemoms tinka skirtingos balsavimo taisyklės. Vienbalsio balsavimo reikalavimas tinka kai nustatomi alokacinio efektyvumo didinimo būdai.Kitos procedūros numato, kad sprendimai bus priimami atsižvelgiant į perskirstymo efektyvumą, arba, netgi, perskirstymas atsidurs pirmajame plane. 4.7 Kolektyvinių sprendimų priėmimo alternatyvios taisyklės Pagrindiniai klausimai: Alternatyvių taisyklių (santykinė balsų dauguma, pritariantis balsavimas, Bordo sistema, nepriimtiniausios alternatyvos atranka, priimtiniausios alternatyvos atranka) privalumai ir trūkumai Paprastosios daugumos taisyklės atveju rezultatyvus pasirinkimas užtikrinamas tik tuomet, jeigu palyginamos tik 2 alternatyvos ir niekas iš balsuojančių nesusilaiko. Kuomet variantų daugiau negu 2, tenka nuosekliai lyginti poras. Tokia sistema vadinama Kondorse sistema. 4.7.1 Alternatyvių taisyklių privalumai ir trūkumai Yra procedūrų, kurios leidžia iš karto pasirinkti iš kelių alternatyvų, bent jau tuomet, kai nėra susilaikančių (prisiminkime, kad bet kuri besiskirianti nuo paprastosios daugumos procedūra neturi bent vienos pastarajai būdingos savybės): 1. Pasirenkama alternatyva, kuri gauna santykinę daugumą balsų (t.y., daugiau nei bet kuri kita). Šiuo atveju pasirinkimo rezultatą gali nulemti mažuma ir jis netenkins likusios daugumos. Santykinė balsų dauguma. 2. Kiekvienas balsuojantis gali pritarti bet kuriam alternatyvų, dėl kurių balsuojama, skaičiui. Laimi alternatyva, kuriai pritarė dauguma dalyvių. Pritariantis balsavimas. 3. Alternatyvos ranguojamos. Labiausiai preferuojamos alternatyvos rangas lygus alternatyvų skaičiui (pvz., m), sekančios – m – 1, ir t.t. Laimi alternatyva surinkusi didžiausią rangų sumą. Bordo sistema. 4. Kiekvienas balsuojantis nurodo pačią nepriimtiniausią alternatyvą. Alternatyva, kurią nurodė daugiausia dalyvių atmetama ir pereinama prie naujo balsavimo rato, kol lieka tik vienintelė alternatyva. Nepriimtiniausios alternatyvos atranka. 5. Balsuojantis nurodo labiausiai priimtiną alternatyvą. Iš tolimesnio balsavimo pašalinama alternatyva, kurią nurodė mažiausias dalyvių skaičius. Procedūra kartojama kol lieka viena alternatyva. Priimtiniausios alternatyvos atranka. Paskutinės 3 procedūros atsižvelgia į preferencijų intensyvumą (ne tik varianto priimtinumas, bet ir vieta tarp kitų variantų). 4.8 Errou (Arrow K. J.) negalimumo teorema Pagrindiniai klausimai: 6 kolektyvinio pasirinkimo reikalavimai ir jų interpretacija. Racionalaus pasirinkimo sąvoka. Teoremos formulavimas. Sprendžiamoji koalicija. Errou teoremos reikšmė: racionalaus demokratinio pasirinkimo įgyvendinimo pagrindinės prielaidos. 4.8.1 6 kolektyvinio pasirinkimo reikalavimai ir jų interpretacija Ar yra tokių sprendimų priėmimo procedūrų, kurios idealiai atitiktų pakankamai pilnam rinkiniui natūralių reikalavimų (aksiomų)? Mejaus teorema ir Kondorse paradoksas verčia tuo abejoti. Apibendrinantį atsakymą į šį klausimą duoda negalimumo teorema, kurią 1951 m. įrodė Kenetas Errou. Nėra tokios kolektyvinio pasirinkimo taisyklės, kuri vienu metu atitiktų (tenkintų) šiuos 6 reikalavimus: 1. Pilnumo. Taisyklė turi užtikrinti pasirinkimą tarp bet kurių 2 alternatyvų, suteikdama preferenciją vienai iš jų arba abi jas pripažindama lygiavertėmis. 2. Universalumo. Taisyklė užtikrina rezultatyvų pasirinkimą, esant bet kuriam individualių preferencijų deriniui. 3. Tranzityvumo. Bet kuriam trijų (x, y, z) alternatyvų rinkiniui galioja, kad, jeigu xRy ir yRz, tai xRz. 4. Vienbalsiškumo. Jeigu xRy galioja bet kuriam N (?), t.y. visi kolektyvinio pasirinkimo dalyviai bevelija pirmąją iš dviejų alternatyvų, tai xRy, kitais žodžiais, kolektyvinis pasirinkimas įvyksta pirmosios alternatyvos naudai (tai ne kas kita, kaip Pareto-optimizavimo reikalavimas). 5. Nepriklausomumo nuo šalutinių alternatyvų. Kolektyvinis pasirinkimas tarp bet kurių dviejų x ir y alternatyvų priklauso nuo to, kaip individai vertina šias dvi alternatyvas tarpusavyje, bet nepriklauso nuo to, kaip individai vertina kokią nors pašalinę alternatyvą z (pavyzdžiui, xRy pripažinimas neturėtų priklausyti nuo to, kad xRz). 6. “Diktatoriaus” nebuvimo. Tarp kolektyvinio pasirinkimo dalyvių nėra tokio individo, kurio bet kuri preferencija xRy iššauktų xRy, nepriklausomai nuo visų kitų individų preferencijų. 4.8.2 Teoremos formulavimas Kitaip teorema formuluojama įvedant racionalaus pasirinkimo sąvoką. Pasirinkimas yra racionalus, jeigu jis tenkina pilnumo ir tranzityvumo reikalavimus. Individualaus pasirinkimo racionalumas – viena pagrindinių mikroekonomikos aksiomų. Kolektyvinis pasirinkimas visada racionalus, kaip seka iš balsavimo paradokso. Errou teorema sako, kad nėra tokios taisyklės, kuriai esant racionalus kolektyvinis pasirinkimas būtų universalus, Pareto optimalus, nepriklausomas nuo šalutinių alternatyvų ir iš tikrųjų kolektyvinis sprendimas, o ne fiksuojantis vieno individo preferencijas. 4.8.3 Sprendžiamoji koalicija Teoremos įrodymui įvedama balsuojančiųjų sprendžiamosios koalicijos sąvoka. Sprendžiamoji koalicija – tai tokia individų visuma iš bendro kolektyvinio pasirinkimo dalyvių skaičiaus, kad esant vienbalsiškumui šios koalicijos viduje, jos narių pozicija tampa kolektyvinio pasirinkimo rezultatu. Koalicija gali būti sprendžiamąja tik dėl konkrečios alternatyvinių variantų poros, tuomet ji vadinama sprendžiamąja koalicija. Jeigu egzistuoja tokios koalicijos, kurios yra sprendžiamosios dėl bet kurios leistinos alternatyvų poros, tai jos vadinamos sprendžiamosiomis nenurodant konkrečios poros. Įrodysime, kad, jeigu galioja visos šešios nurodytos sąlygos, tai bet kuriai laisvai pasirinktai alternatyvų porai atsiras sprendžiamoji koalicija, susidedanti iš vieno nario. Įrodymo nepateikiame! 4.8.4 Errou teoremos reikšmė Negalimumo teorema, iš pirmo žvilgsnio, duoda netikėtą atsakymą į klausimą apie demokratinio visuomenės problemų sprendimo perspektyvas. Iš tikrųjų šis atsakymas, iš vienos pusės, pakankamai tampriai susijęs su tuo, kas buvo svarstoma anksčiau, iš kitos – visiškai nereiškia politinio gyvenimo demokratinio tvarkymo neperspektyvumo. Principinė Errou teoremos reikšmė yra ta, kad ji aprašo racionalaus demokratinio pasirinkimo įgyvendinimo (ar neįgyvendinimo) pagrindines prielaidas. Atkreipkime dėmesį, kad tarp aksiomų yra pilnumo, vienbalsiškumo ir universalumo aksiomos. Tai reiškia, kad teoremos sąlygos leidžia pasirinkimą tarp įvairiausių galimų Pareto-optimalių būklių, esant įvairiausiems preferencijų profiliams. Vienok mes žinome, kad tokio pobūdžio pasirinkimas galimas pagerinant vienų individų padėtį kitų sąskaita. Jis veda į nesutaikomus konfliktus, ir, kaip matėme paprastosios daugumos taisyklės atveju, provokuoja nepastovių koalicijų formavimąsi. Errou teorema iš dalies kalba apie tai, kad panašiose situacijose pilnai užtikrinti pasirinkimo pastovumą (tranzityvumą) galima tik atsisakymo nuo jo kolektyvinio pobūdžio kaina, kitais žodžiais, tik “diktatoriaus” pagalba. Praktiškai problemos reikšmingumas sumažinamas konstituciškai apribojant perskirstymo variantus, tame tarpe įtvirtinant privačios nuosavybės neliečiamumą. Tai sumažina galimų alternatyvų skaičių, iš kurių galima kolektyviai rinktis, t.y. reiškia atsisakymą nuo pilnumo reikalavimo. Kolektyvinio pasirinkimo sėkmei padeda taip pat junginių, kurių visi nariai turi bendras preferencijas, formavimas (klubai, politinės partijos, asociacijos ir pan.). Jiems universalumo aksioma gali būti tik nežymiai taikoma. Pastovių kolektyvinių sprendimų priėmimas bendruomenėse, kurių nariams būdingos tos pačios vertybės, pasiekiamesnis negu laisvose individų grupėse. Nepriklausomumo nuo pašalinių alternatyvų aksioma tampriai susijusi su atsisakymu atsižvelgti į individualių preferencijų intensyvumą. Tokio atsisakymo tikslingumas gali pasirodyti labai abejotinu ir, pvz., Bordo taisyklė atspindi intensyvumą ir jos taikymas nesukelia cikliško balsavimo. Problema, vienok, ta, kad daugelio individų preferencijų intensyvumo apskaita tuo pačiu laiko momentu numato kiekvienam iš jų būdingų naudingumo “skalių” palyginimą ir įvertinimą (išmatavimą). Bordo taisyklė, iš esmės, yra individualių preferencijų intensyvumo sumavimo būdas. Vienok, asmenų naudingumo skalių tarpusavio palyginimas yra gana stipri prielaida. Palyginimas negalimas be tam tikrų prielaidų apie skirtingų individų gerovės santykinę reikšmę visuomenei. Šios prielaidos, iš esmės, gali remtis konsensusu, daugumos preferencijomis ir t.t. Vienok šiuo atveju jos pačios yra kolektyvinio pasirinkimo produktai, o mes čia nagrinėjame jo išeities sąlygas. Demokratijos praktikoje neapsieinama apie aiškiai ar nelabai aiškiai fiksuojamą supratimą apie atskirų jos narių pozicijų reikšmingumą. Pvz., JAV – praimerizas (vidinių partinių rinkimų įtaka preferencijų intensyvumui renkamiems kandidatams). Galiausia, Errou teorema leidžia suprasti, kad esant skirtingų krypčių interesams, nepriekaištinga demokratinė valstybės struktūra vargu ar įmanoma, ir priešingai, esant visiškam interesų sutapimui, valstybė būtų nereikalinga. 5.1 Sprendimų priėmimo dalyviai Pagrindiniai klausimai: Sprendimų priėmimo piramidė. Individų, politikų bei valdininkų vaidmuo ir ekonominiai interesai. 5.1.1 Sprendimų priėmimo piramidė RINKĖJAI 5.1.2 Individų, politikų bei valdininkų vaidmuo ir ekonominiai interesai Dž. Bjukenenas, G. Tallokas ir kiti ekonomistai išvystė racionalaus elgesio politikos sferoje teoriją. • INDIVIDAS: preferencijos, alternatyvos, pasirinkimas siekiant maksimalios naudos rinkėjas: ◦ alternatyvų rinkiniai: ◦ ribotas skaičius alternatyvių programų, apytiksliai apibūdinančių numatomą perspektyvą ◦ balsavimas siekiant laimėti kaip mokesčių mokėtojas ir kaip naudos gavėjas Remdamasis savo preferencijomis individas neprieštaringai įvertina jam prieinamas alternatyvas ir pasirenka tas, kurios gali jam duoti maksimalią naudą. Žinoma, skirtingi žmonės skirtingai elgiasi pasirinkdami panašius ar skirtingus alternatyvų rinkinius, netgi jeigu jie psichiškai panašūs. Individui prieinami alternatyvų rinkiniai priklauso nuo žmogaus padėties visuomenėje ir vaidmens, kurį jis atlieka vienu ar kitu momentu. Pavyzdžiui, skirtinga pardavėjų ir pirkėjų elgsena remiasi tuo, kad jų tikslų įgyvendinimas galimas skirtingais naudingumo funkcijos maksimizavimo keliais (galimybių rinkiniai), o ne tuo, kad kurie nors iš jų elgtųsi neracionaliai. Vaidmens pasikeitimas veda į galimų alternatyvų ir santykio su jomis pokytį. Kiekvienas individas užima tam tirą poziciją ne tik rinkos, bet ir valstybės institucijų atžvilgiu. Pirmosios apibrėžia savanorišką, antrosios – privalomą (prievartinį) veiksmų koordinavimą. Vieni individai naudoja prievartinę valstybės jėgą, taikydami kitiems individams, kurie jai paklūsta. Kaip ir rinkoje, individai gali pakeisti vaidmenis, tačiau kiekvienu duotu momentu (laikotarpiu) šie vaidmenys apibrėžia individų veiklos erdvę. Demokratijai būdinga, kad visi visuomenės nariai (rinkėjai) galiausiai prisideda prie valstybės prievartos panaudojimo kelių nustatymo. Šiuo požiūriu – visi lygūs. Tačiau šis dalyvavimas ir lygybė daugiausia pasireiškia rinkimų bei referendumų metu. Vadinasi, pagrindinis eilinio piliečio vaidmuo demokratinėje valstybėje yra rinkėjo vaidmuo. Jo alternatyvų rinkiniai yra kandidatų sąrašai arba atsakymų dėl referendumo objekto variantai. Rinkėjo pasirinkimas labiau apribotas negu pirkėjo pasirinkimas. Pirkėjas renkasi iš visos prieinamų prekių ir paslaugų visumos turėdamas kainų informaciją apie jų gamybos ekonomines sąlygas. Rinkėjui prieinamas ribotas skaičius alternatyvių programų, kiekviena iš kurių apima įvairių viešųjų gėrybių gamybą ir tik apytiksliai apibūdina numatomą perspektyvą. Vadinasi, žmogus, būdamas rinkėju, kažkodėl pasitenkina kur kas menkesne informacija ir siauresniu pasirinkimu, negu kai jis yra privačių gėrybių vartotojo vaidmenyje. Priežastis bus atskleista kitame paragrafe. Rinkėjo vaidmuo nėra vienintelis piliečio vaidmuo valstybėje atsakingoje už viešųjų gėrybių gamybą ir perskirstymą. Jis taip pat užtikrina valstybės ekonomines funkcijas kaip mokesčių mokėtojas ir gauna iš jų naudą. Atlikdamas pastaruosius vaidmenis individas vertina savo veiksmų, kurių jis galėtų imtis atsakydamas į valstybės veiksmus, alternatyvas. Rinkėjas balsuoja taip, kad po to galėtų laimėti kaip mokesčių mokėtojas ir kaip naudos gavėjas. Po to, kai politinis kursas gauna pritarimą, individas reaguoja į jį pasirinkdamas savo elgseną tokiu būdu, kad sumažintų mokesčius ir padidintų gaunamą naudą. Šio pasirinkimo prognozė ir analizė sudaro vieną svarbiausių viešojo sektoriaus ekonomikos problemų. • POLITIKAS: formuluoja programas pateikia jas rinkėjų verdiktui užtikrina jų įgyvendinimą. konkretizuoja kontroliuoja politikas vs verslininkas maksimizuoja elektorato palaikymą Politinio kurso formavimo metu rinkėjai sąveikauja su politikais. Pastarieji formuluoja viešojo sektoriaus (visuomenės) raidos variantus, pateikia juos rinkėjų verdiktui, užtikrina variantų, kuriems buvo pritarta, įgyvendinimą. Paprastai rinkėjai sankcionuoja tik gana bendrais bruožais suformuluotą viešojo sektoriaus veiksmų strategiją. Jos konkretizavimas – politikų funkcija. Konkretizavimas reikalauja kolektyvinių sprendimų priėmimo balsavimo būdu (žiūrite ketvirtą temą). Detalių programų sudarymas ir priėmimas yra ne tik atstovaujančių, bet ir vykdančių institucijų funkcija, kurias politikai turi kontroliuoti. Kaip ir verslininkas, politikas savo rizika siūlo rinkėjams viešąsias gėrybes, konkuruodamas su kitais politikais ir tik tuomet išlieka, kuomet gauna tų, kuriems šios gėrybės skirtos, pritarimą (paklausos patvirtinimas – rinkėjų balsai). Skirtumas tas, kad verslininkas gamina prekes savo sąskaita, įvertinamas kaštus ir naudingumą bei siekdamas pelno. Politikas savarankiškai ieško išteklių tik priešrinkiminei kampanijai, o laimėjęs gali naudoti valstybės išteklius savo programos įgyvendinimui. Politikų elgsenos modeliai remiasi ta prielaida, kad jie siekia maksimizuoti elektorato palaikymą, t.y., balsų savo naudai skaičių. Tai nereiškia, kad kiekvienas politikas gali keisti savo pažiūras, norėdamas įsiteikti rinkėjų nuotaikoms. Elektorato palaikymo maksimizavimas reiškia alternatyvų, kurias politikas traktuoja kaip priimtinas, pasirinkimo kriterijaus nustatymą. Jeigu, pasirinkdamas veiksmų variantus, politikas nepakankamai paiso elektorato, tai jis neišvengiamai praloš rinkimus ir pasitrauks iš politikos. Todėl elektorato palaikymo maksimizavimas yra ne tik subjektyvus kiekvieno politiko motyvas, bet ir objektyviai apibūdina tuos, kurie politikoje laimi. • VALDININKAS: ◦ atskirų sprendimų bei sprendimų visumos mastas ir poveikis ◦ maksimizuoja elgseną užtikrinančią pareigų išsaugojimą ir karjerą ◦ siekia: ◦ žinybos gerovės ◦ tiesioginio viršininko pritarimo ◦ lengvesnių užduočių ir kuo daugiau išteklių ◦ skatina viešojo sektoriaus santykinio neefektyvumo tendenciją Viešojo sektoriaus sprendimų priėmimas neapsiriboja rinkėjais ir politikais. Didžiąją dalį kasdieninių sprendimų priima valstybės tarnautojai, valdymo aparato darbuotojai, valdininkai, biurokratai (sinonimai). Paprastai valdininkų atskirų sprendimų mastas ir poveikis viešajam sektoriui yra kur kas mažesni, negu politikų ar rinkėjų. Tačiau valdininkų sprendimų visuma yra tokia didelė, kad jų bendras poveikis gali nulemti viešojo sektoriaus raidos tendencijas. Valdininko elgseną nulemia, iš vienos pusės, politinis kursas, kurio įgyvendinime jis turi dalyvauti, iš kitos – pareigybinėmis prievolėmis ir įgaliojimais. Atskiri valdininkai gali būti skirtingame santykyje su vykdomu politiniu kursu, tačiau tai nėra labai svarbu. Pagrindinė biurokrato racionalios elgsenos tendencija – tokių elgsenos variantų paieška, kurie kaip minimum užtikrina pareigų išsaugojimą ir esant galimybei leidžia pakilti pareigose. Viešojo sektoriaus bendra būklė turi mažai reikšmės konkretaus biurokrato statusui, skitingai nuo politiko statuso. Biurokrato statusui svarbesnę įtaką turi atskiros žinybos gerovė bei tiesioginio viršininko pritarimas. Todėl biurokratai daugiausia paiso žinybinių interesų. Nuo politikų priklauso ar žinybiniai interesai protingai nukreipti ir subalansuoti su bendra politine linija. Rinkėjai ir politikai kelia viešojo sektoriaus plėtros uždavinius, kuriuos turi įgyvendinti biurokratai. Todėl jie siekia, kad šios užduotys nebūtų per daug įtemptos ir kad jų įgyvendinimui būtų skirta kuo daugiau išteklių. Tarnautojai dažnai dalyvauja užduočių nustatyme: jie turi geriausią informaciją apie reikalų viešojo sektoriaus segmentuose būklę; ši informacija leidžia jiems apginti ir pagerinti savo padėtį. Todėl valdininkai, turėdami galimybę sumažinti užduočių sunkumą ir padidinti jų sprendimo sąnaudas, skatina viešojo sektoriaus santykinio neefektyvumo tendenciją. (žiūrite 8 poskyrį). Politikams, rinkėjams ir valdininkams būdingi skirtingų krypčių interesai, kurie turi poveikį viešojo sektoriaus raidai. 5.2 Racionalus abejingumas (neišmanymas, nežinojimas) Pagrindiniai klausimai: Tipiško rinkėjo elgsena. Kaštų ir naudingumo santykis privačių ir viešųjų gėrybių pasirinkimo atvejais. Kada ir kodėl individas atsisako nuo informacijos paieškos. Fiskalinė iliuzija. 5.2.1 Tipiško rinkėjo elgsena Kaip paaiškinti tipiško rinkėjo pasitenkinimą menka informacija apie viešųjų gėrybių gamybos ir perskirstymo perspektyvas, deleguojant politikams teisę pasirinkti jo vardu? Privačiame sektoriuje vartotojas retai patiki pasirinkimą kitiems asmenims. Viešajame sektoriuje išleidžiama apie pusė individo uždirbtų lėšų. Teks parodyti, kad pats sprendimų priėmimo ir iš jo sekančių pasekmių kolektyvinis pobūdis apsprendžia mažesnį, palyginti su privačiu pasirinkimu, suinteresuotumą, kad sprendimas būtų maksimaliai efektyvus. 5.2.2 Kaštų ir naudingumo santykis privačių ir viešųjų gėrybių pasirinkimo atvejais 5.1 lentelė. Pasirinkimo kaštai ir naudingumas Pasirinkimo parametrai Privati gėrybė Viešoji gėrybė Kaina / mokestis 400 Lt 600 mln. Lt (600 mln. Lt / 1,5 mln. = 400 Lt) Galimybė sumažinti kainą 10% 10% Tikimybė rasti pigiau 0,5 0,5 Paieškos maksimalios sąnaudos 20 Lt 30 mln. Lt (30 mln. Lt / 1,5 mln. = 20 Lt) Interesai C  B C  B Veiksmai Individualus suinteresuotumas Kolektyvinis sprendimas (nesuinteresuotumas, zuikiavimas) 5.2.3 Kada ir kodėl individas atsisako nuo informacijos paieškos Informacija apie viešąją gėrybę dažnai pati yra viešoji gėrybė. Jeigu jos nesuteikia valstybė, individui gali būti racionaliau atsisakyti nuo tokios informacijos paieškos, netgi jeigu grupėje, į kurią jis įeina, informacijos paieškos sąnaudos gali atsipirkti. Tai vadinama racionaliu abejingumu. Šiam reiškiniui yra būdingos 2 pusės: pirma, kolektyvinis sprendimų priėmimo pobūdis esant dideliam dalyvių skaičiui reiškia, kad atskiro individo pozicija neturi didelės reikšmės, vadinasi mažėja suinteresuotumas parengti ir parodyti pagrįstą požiūrį, t.y., individo vaidmuo sprendimo priėmime yra apribotas; antra, individui tenka tik nedidelė sprendimo įgyvendinimo kaštų ir naudingumo dalis. Tai taip pat apriboja suinteresuotumą prisidėti prie kolektyvinio sprendimo. Kuo didesnė sprendimą priimanti grupė, tuo ryškesnis šis reiškinys. Racionalus abejingumas turi didelę įtaką visuomeniniam pasirinkimui. Rinkėjams neįdomu, jeigu dažnai organizuojami referendumai, kuriuose jiems tenka pasisakyti dėl svarbiausių politinių klausimų, tenkinantis miglotais kandidatų į renkamąsias pareigas pažadais. Dar daugiau, egoistiško rinkėjo požiūriu, neracionaliu tampa netgi minimalus dėmesys tokiems pažadams ir dalyvavimas rinkimuose, kai balsuojančių yra daug. Visuomeninio pasirinkimo teorija priversta aiškinti visuomeninį eilinių piliečių aktyvumą remdamasi altruistinių motyvų buvimu, saviraiškos tikslais ir kitais psichologiniais reiškiniais. 5.2.4 Fiskalinė iliuzija Su racionaliu abejingumu glaudžiai susijęs fiskalinės iliuzijos reiškinys. Jis parodo, kad rinkėjai nepilnai įvertina viešųjų gėrybių alternatyvius gamybos kaštus. Valstybės atstovai, kurie tiesiogiai suinteresuoti jos veiklos didinimu, sugeba įtikinti piliečius kad tikslinga finansuoti tokios apimties viešosios gėrybės gamybą iš mokesčių, kuri iš tikrųjų reikalauja, kad ribiniai jos gamybos kaštai viršytų jos teikiamą vartotojui ribinį naudingumą. Racionalus abejingumas kiek silpniau negu rinkėjų atveju reiškiasi ir kitų kolektyvinių organų veikloje (valstybės ir savivaldybių, komitetų ir komisijų, ir pan.). Bendra taisyklė yra ta, kad suinteresuotumą susiformuoti nuosavą poziciją mažina individo negalėjimas pilnai apspręsti pasirinkimą ir politinės atsakomybės pasidalinimas tarp visų dalyvių. Tai iš dalies palengvina specialių interesų grupių veikla. Dėl racionalaus abejingumo visuomeninis pasirinkimas pralošia prieš privatų atskleidžiant galimas alternatyvas ir jas nuodugniai įvertinant. 5.3 Atstovaujamoji demokratija Pagrindiniai klausimai: Politikų ir partijų santykis bei racionali elgsena. Partinių programų bei rinkėjų nuostatų suartėjimo ir atitolimo reiškiniai. Galimi rinkimų rezultatai esant rinkėjų preferencijų vienamodalinei bei polimodalinei sklaidai (pasiskirstymui): grafiniai variantai ir jų interpretacija. 5.3.1 Politikų ir partijų santykis bei racionali elgsena Ne rinkėjai priima sprendimus dėl viešųjų gėrybių gamybos ir finansavimo, o politikai, kurie dėka rinkėjų balsų įgyja teisę tvarkyti valstybės išteklius. Kovodami už balsus politikai jungiasi į partijas, paskelbia politines programas ir teikia savo atstovams sistemišką paramą. Rinkimams tinka dėsningumai, apie kuriuos kalbėjome praeitoje temoje. Pavyzdžiui, racionalaus pasirinkimo galimybė išlieka tuo atveju, kai alternatyvos išdėstytos vienoje skalėje. Partijų rinkimo atveju tai reiškia, kad politinių programų visuma skyla į “kairiuosius ir dešiniuosius” arba “konservatorius ir liberalus” ir t.t. Senose demokratinėse valstybėse paprastai ir sutinkama dvipartinė sistema. 5.3.2 Partinių programų bei rinkėjų nuostatų suartėjimo ir atitolimo reiškiniai Realiame politiniame gyvenime nebūtinai kiekvienas rinkėjas pasinaudoja savo balsavimo teise. Jeigu kelių kandidatų (partijų) pozicijos pernelyg suartėja, tai rinkėjas gali tapti abejingu. Taip pat, jeigu kandidato pozicija pernelyg tolima nuo rinkėjų pozicijos, nors ir artimesnė negu kitų kandidatų, rinkėjai gali atitolti nuo kandidato. Abiem atvejais rinkėjų aktyvumas sumažėja ir tai gali atsiliepti balsavimo rezultatams. Svarbu kaip yra išsidėsčiusi rinkėjų pasiskirstymo moda programų požiūriu, tai yra, kokiose politinio spektro srityse koncentruojasi rinkėjų preferencijos. 5.3.3 Galimi rinkimų rezultatai esant rinkėjų preferencijų vienamodalinei bei polimodalinei sklaidai Tarkime, kad rinkėjų preferencijos pasiskirstę kaip parodyta pav. 5.1. P – ranguotos rinkėjų pozicijos; F(p) – rikėjų pasiskirstymo tankis (skaičius atitinkantis tam tikrą poziciją); M – medianinė pozicija; K – modalinė pozicija. Jeigu nebūtų abejingumo ir atitolimo, laimėtų medianinę poziciją turintis kandidatas. Tačiau, rinkėjui, kuriam artima pozicija S, skirtumas tarp M ir K gali atrodyti mažiau reikšmingas negu šių abiejų pozicijų nutolimas (nors M jam ir artimesnė) nuo jo paties pozicijos (pažiūrų). Todėl šis rinkėjas nebalsuos. Tuo tarpu Q ir R balsuos už sau artimą poziciją K. Tokioje situacijoje rinkėjas turintis medianinę poziciją gali ir pralaimėti. Išnagrinėto pavyzdžio ypatybės susiję su tuo, kad rinkėjų pozicijų pasiskirstymas buvo asimetriškas, nors ir vienos viršūnės. Atitolimą nuo medianinio rinkėjo pozicijos gali apspręsti ir tai, kad rinkėjų pozicijos pasiskirstę polimodališkai, t.y., ne vienos viršūnės (žr. 5.2 pav.) Paveiksle pavaizduota visuomeninės nuotaikos poliarizacijos situacija. Jeigu atitolimas nuo medianinės pozicijos yra ryškus, tai rinkėjai balsuos tik už sau artimas pozicijas ir rinkimų kova vyks tarp politikų atstovaujančių pozicijas Q ir R. Jeigu atitolimas nėra toks didelis ir rinkėjai linkę balsuoti už politikus, kurių pažiūros tik santykinai jiems labiau artimos (pavyzdžiui, pagal “mažiausio blogio” principą), tai ir poliarizacijos atveju gali nugalėti medianinė pozicija. 5.4 Balsų mainai Pagrindiniai klausimai: Kas yra balsų mainai ir kada jie atsiranda? Partijų elektorato grynasis laimėjimas. Strateginė elgsena. Kada balsų mainai veda prie Pareto pagerinimo? 5.4.1 Kas yra balsų mainai ir kada jie atsiranda? Jeigu visuomeninio pasirinkimo dalyku tampa iš karto kelių savarankiškų klausimų variantai, tai gali susiklostyti situacija, kurioje pasirinkimo dalyviai vykdys balsų mainus (arba teiks abipusiškas paslaugas – logrolling). Balsų mainai atsiranda kai balsavimo dalyvis nevienodu laipsniu suinteresuotas kad laimėtų jo alternatyvos skirtingais klausimais. Tarkime, kad dvi partijos (I ir II) turi priešingas alternatyvas 2 klausimais (krašto apsauga – A programa ir kultūra – K programa) ir adekvačiai atspindi savo elektorato preferencijas (elektorato viduje preferencijos vienodos). Jeigu preferencijų intensyvumas vienodas, tai nei viena iš programų negaus abiejų partijų palaikymo. 5.4.2 Partijų elektorato grynasis laimėjimas. Tačiau įvertinkime programų teigiamą ir neigiamą naudingumą bei mokesčius, kuriuos reikėtų mokėti programų finansavimui, pinigais. Tarkime, kad pirmosios partijos elektorato rinkėjui A programos patvirtinimas ekvivalentiškas laimėjimui lygiam 100, o K programos patvirtinimas – pralaimėjimui, lygiam 50. Laimėjimas pagal A yra reikšmingesnis negu pralaimėjimas pagal K. Preferencijos pagal A yra intensyvesnės negu pagal K. Tarkime antrajai partijai laimėjimas K reikšmingesnis negu pralaimėjimas A (tarkime 80 ir 60 atitinkamai). Tuomet I ir II verta apsikeisti balsais. Apsikeitimo balsais rezultatas yra Pareto pagerinimas, kadangi vietoje to, kad atsisakyti abiejų programų, priimamos abi, I partijos elektoratas laimi 50, antrosios – 20. Mainai suteikia privalumus. Tuo pačiu balsų mainai gali turėti ir neigimų pasekmių. Jos atiteks ne tiems, kurie dalyvauja balsų mainuose (šie neveiks savo nenaudai), o tiems, kurie mainuose nedalyvauja. Negatyvios balsų mainų pasekmės – tipiška eksternalijų problema. Tarkime, kad dėl A ir K programų seime vyksta debatai tarp 3 partijų. Seime jos turi 30, 30 ir 40 procentų vietų / balsų (I, II ir III atitinkamai) ir atstovauja atitinkamas dalis rinkėjų, kurių preferencijos homogeniškos. 5.2 lentelė. Partijų elektorato grynasis laimėjimas Partijos Programa A Programa K Abi programos I 100 -50 50 II -60 80 20 III -50 -50 -100 Jeigu nebūtų balsų mainų, tai abi programos gautų tik po 30 procentų balsų ir nebūtų priimtos. Susitarimas tarp I ir II partijų užtikrina abiejų programų priėmimą (60% balsų), tačiau pralošia III partija ir jos elektoratui reikės mokėti papildomus mokesčius už programas, kurios jiems jokios naudos neduoda. Jeigu individualūs naudingumai gali būti palyginami ir sumuojami, o elektoratus sudaro atitinkamai 750, 750 ir 1 000 tūkstančių rinkėjų, tai I elektoratas laimės 37 500 tūkst. Lt, II – 15 000 tūkst. Lt, III praloš – 100 000 tūkst. Lt. Šiuo atveju balsų mainai yra perskirstymo prielaida. 5.4.3 Strateginė elgsena Perskirstymo situacijos paprastai skatina pastovių koalicijų formavimąsi. III partija gali sudaryti koaliciją su I susitardama balsuoti už programą A, bet prieš programą K. Be to jos gali susitarti dėl kokios nors trečiosios programos rėmimo, kuri naudinga III partijai. Ir t.t. Su balsų mainais yra susijusi dar viena problema – strateginės elgsenos. Balsų mainų dalyviai suinteresuoti vienas kitą klaidinti. Tai daroma įvairiai. Pirma, dalyvis gali sugebėti slėpti savo polinkį vienai ar kitai alternatyvai, apsimesdamas jos priešininku. Jis gali pareikalauti iš alternatyvos šalininkų kokių nors nuolaidų už tai, kad jis balsuos už šią alternatyvą lyg prieš savo valią (pavyzdžiui, kad bus balsuojama už kitą sprendimą, kuris naudingas apsimetėliui). Antra, susitarimo balsuoti mainais už nuolaidas apsimetėlis gali nesilaikyti (ypač, jeigu vyksta slaptas balsavimas). Nesąžiningas balsuotojas laimi, sąžiningas – pralaimi. 5.4.4 Kada balsų mainai veda prie Pareto pagerinimo? Balsų mainai leidžia pagerinti tų padėtį, kurie dalyvauja šiuose mainuose. Jeigu dalyvauja politinės jėgos atstovaujančios visas visuomenės grupes, tai balsų mainai veda prie Pareto pagerinimo. Tačiau praktikoje balsų mainai dažniausiai naudojami kaip perskirstymo įrankis. Tokiais atvejais balsavimo rezultatai – nepastovūs, o į jo eigą gali įtakoti strateginė elgsena. 5.5 Specialių interesų grupės Pagrindiniai klausimai: Kas yra specialių interesų grupės? Lobizmas. “Didelius išnaudoja maži”. Perskirstomosios koalicijos. Specialių interesų grupių neigiamas poveikis: profsąjungos ir darbdaviai. 5.5.1 Kas yra specialių interesų grupės? Individas politiniame gyvenime paprastai dalyvauja per įvairius susivienijimus: partijas, profsąjungas, asociacijas ir pan. Kodėl jos kuriamos, kaip funkcionuoja, kas nulemia jų sėkmę, kaip jos veikia ekonomiką? Specialių interesų grupes sudaro visuma individų, kuriems vienos ir tos pačios priemonės duoda vienos ir tos pačios krypties naudingumo pokyčius (neigiamus ar teigiamus). Šia prasme, žmogus, netgi to nenutuokdamas, priklauso įvairioms specialių interesų grupėms. Tačiau, kad grupė galėtų ką nors nuveikti kaip viešojo pasirinkimo subjektas, ji turi sugebėti tikslingai kolektyviai veikti. Kolektyviniai veiksmai padeda pagrindą viešosios gėrybės gamybai, o kolektyvinių veiksmų sąlyga yra selektyvinių interesų panaudojimas. Grupės nariams viešoji gėrybė yra jų bendro intereso įgyvendinimas (mokesčių sumažinimas ir pan.). Individas, dėl jo grupės politinės sėkmės, gali padidinti savo priėjimą prie privačių gėrybių (mokesčių sumažinimas). Pats mokesčių sumažinimas – viešoji gėrybė. Tiems kurie įeina į grupę gavusią mokesčio lengvatą, ši lengvata apibūdinama neatskiriamumu ir nevaržybiškumu. Tačiau mokesčių sumažinimas reiškia pajamų (privačiosios gėrybės) padidėjimą. 5.5.2 Lobizmas Jeigu specialių interesų grupė turi tikslą paveikti įstatymų leidžiamąją ar vykdomąją valdžią, tai ši grupė užsiima lobizmu. Lobistai įvairiomis priemonėmis stengiasi patraukti į savo pusę politikus ir valdininkus. Atstovaujamajai valdžiai, kaip ir rinkėjams, yra būdingas racionalus abejingumas. Tai sudaro sąlygas padidinti lobistų įtaką. 5.5.3 “Didelius išnaudoja maži” Kai selektyvinių stimulų nepakanka, lobizmu gali užsiimti pavieniai asmenys. Tuomet atsiranda reiškinys, kai “didelius išnaudoja maži”. Pavyzdžiui, stambi kompanija siekia sumažinti dujų importo mokesčius pati viena, tačiau naudą gaus ir jos smulkūs konkurentai. Tai priklausys nuo to, ar veikdama viena stambi kompanija gaus naudą žymiai viršijančią jos sąnaudas lobistinėje veikloje. 5.5.4 Perskirstomosios koalicijos Lobistinėje veikloje mažos grupės turi privalumų (pavyzdžiui, mokesčio sumažinimas tik 1 procentui mokesčių mokėtojų). Viskas priklauso nuo dosnios lobistinės veiklos ir sugebėjimo pasiekti balsų mainų situaciją. Pavyzdžiui, 10 gerai organizuotų mažų grupių, kurių kiekvieną palaiko tik po 3% seimo narių. Reikia įtikinti dar apie 30% blogai informuotų, paveiktų propagandos šių programų naudai, ir viskas atlikta. Sprendimų paketą šių grupių naudai prastumti lengviau, negu kiekvieną sprendimą atskirai. Suformavus paketą galima sumažinti viešosios nuomonės formavimo kaštus ir įjungti balsų mainų mechanizmą. Specialių interesų grupės gali turėti ir visaapimančių interesų (siekimas to, kas naudinga visiems), tačiau tai daugiau būdinga didelėms grupėms. Todėl mažos grupės daugiau laimi iš perskirstymo, didelės iš bendros ekonomikos raidos. Mažos, gerai organizuotos grupės jungiasi į perskirstomąsias koalicijas, ir, kaip rodo kai kurie tyrimai (M. Olsonas) stabdo ekonomikos augimą. Tai vyksta dėl 3 priežasčių: Pirma, perskirstymas pats savaime susijęs su nuostoliais (destimulioujantis gamybinės veiklos poveikis); Antra, žymių sąnaudų reikalauja lobizmas; Trečia, organizuotos interesų grupės sulėtina individų prisitaikymą prie ekonominių sąlygų pokyčių (pvz., kolektyviniai susitarimai lėtesni negu tiesioginės darbuotojo ir darbdavio derybos). 5.5.5 Specialių interesų grupių neigiamas poveikis: profsąjungos ir darbdaviai Specialių interesų grupių neigiamas poveikis parodytas 5. 3 pav. L – užimto gamyboje darbo kiekis; Y – išraiška pinigais; N – darbo pasiūla; M – darbo paklausa (atitinka ribines pajamas nuo įdėto darbo vieneto); Q – optimalaus užimtumo lygis; Kai L = P, ribinio darbininko poreikiai viršija tą lygį, kurį galėtų pasiūlyti darbdaviai (dalis darbingo amžiaus asmenų laisvanoriškai atsisakytų darbo). Kai L 0, B’’ 0, C’’ > 0. Galima būtų nustatyti optimalų išteklių išdėstymą, tačiau finansuotojas negali patikimai prognozuoti ribinių kaštų. Tuo pačiu, jis neleis, kad bendrieji kaštai viršytų suvokiamą naudingumą. Vadinasi, biuras gali siekti didinti savo biudžetą tol, kol C(Q) nesusilygins su B(Q). Tarkime, kad biuras sąžiningai siekia maksimizuoti duodamą naudą B(Q), esant apribojimams B(Q) > C(Q), ir maksimumas pasiekiamas taške Q = B. Dėl informacijos asimetrijos faktinė veikla bus būtent tokios apimties. Tačiau, B(Q) maksimizavimo uždavinį spręsdami Lagran metodu gautume. B’(Q) = A(1 + A) C’ > 0 Natūralu manyti, kad C’(Qi) > 0, tuomet B(Qi) L0. Skirtumas P0-PD sudaro mokesčio normą t. Kadangi ir pasiūla ir paklausa yra neigiamo elastingumo kainos atžvilgiu, tai ne tik taškas ES1 bet ir ED1 yra žemiau negu taškas E0. Vadinasi, pardavėjo kaina, kurios pagrindu susiklosto darbuotojų realios pajamos, daugiau negu mokesčio t dydžiu mažesnės už darbo kainą iki mokesčio (E0). 7.5 Mokesčių naštos perkėlimas ir bendroji pusiausvyra Pagrindiniai klausimai: Grafinis variantas: pagrindiniai ryšiai. Kokioms sąlygoms esant mokesčių naštos perkėlimo analizei pakanka dalinės pusiausvyros, o kokioms esant – nepakanka. 7.5.1 Grafinis variantas: pagrindiniai ryšiai Paaiškinkite ryšius, kurie atsiras apmokestinus, pavyzdžiui, A šakos produkciją. 7.5.2 Kada pakanka dalinės pusiausvyros, o kada – nepakanka? Tuo svarbiau atsižvelgti į ryšius, kuo didesnis: prekių, paslaugų, darbų tarpusavio pakeičiamumas ir tarpusavio papildomumas; apmokestinamų šakų lyginamasis svoris bendroje pardavimų apimtyje arba tam tikrų išteklių panaudojime. 8.1 Valstybės išlaidų struktūra Pagrindiniai klausimai: Viešųjų išlaidų uždaviniai. Viešųjų išlaidų formos. Viešųjų išlaidų naudos gavėjai. Naudos perkėlimas. 8.1.1 Viešųjų išlaidų uždaviniai Valstybės išlaidos, kurios gali būti vykdomos pinigais arba natūra, yra valstybės pajamų panaudojimo forma. Valstybės išlaidų panaudojimas, kaip ir pajamų formavimas, yra biudžetinis procesas, kurio metu išlaidos siejamos su viešuoju pasirinkimu, laikantis efektyvumo ir teisingumo kriterijų. Visuomeninės išlaidos turi programinio finansavimo struktūrą ir kiekvienos programos ribose siekiama nustatytų tikslų bei uždavinių. Visuomeninių lėšų panaudojimo uždavinius galima suskirstyti į tris grupes: Socialinė parama tiems visuomenės nariams, kurie negali savarankiškai apsirūpinti pragyvenimo reikmenimis. Ji yra dviejų formų: piniginės išmokos (pavyzdžiui, šeimos pašalpa, socialinė pašalpa, kt.) ir natūrinės išmokos arba socialinės paslaugos (pavyzdžiui, būsto ir aplinkos pritaikymas invalidams). Šią valstybės veiklą gali papildyti privati labdara. Privalomasis (darbingų asmenų) draudimas dėl socialinės rizikos veiksnių (senatvė, motinystė, nedarbas). Išlaidos šiuo atveju pirmiausia turi draudiminį pobūdį (atitinka apdraustojo įmokas), tačiau dažnai ir perskirstomąjį pobūdį. Dažnai išmokos yra surištos su specifinėmis markiruotomis įmokomis. Privalomąjį visuomeninį draudimą gali iš dalies pakeisti arba papildyti privatus ir savanoriškas draudimas. Viešųjų (grynųjų arba mišriųjų) gėrybių (paslaugų) įsigijimas bei gamyba. Taip pat gali būti įsigyjamos ir rinkos gėrybės, kurios tarnauja viešųjų gėrybių gamybai (pvz., šaudmenys). 8.1.2 Viešųjų išlaidų formos Viešųjų išlaidų formos: Viešojo sektoriaus įstaigų išlaikymo sąnaudų finansavimas Prekių ar paslaugų viešieji pirkimai Subsidijos įmonėms ar organizacijoms, tiekiančioms produkciją į rinką Išmokos (piniginės ir natūrinės) asmenims pagal socialinės paramos ar socialinio draudimo programas Šios formos gali pakeisti arba papildyti viena kitą. Pavyzdžiui, paramos invalidams programa apima: invalidų laikino apgyvendinimo arba stacionarių namų išlaikymą; lėšas protezų, medikamentų, transporto priemonių ar atitinkamų paslaugų pirkimui; subsidijas ar lengvatas įmonėms, įdarbinančioms invalidus ar gaminančioms jiems reikalingą kompensacinę techniką; išmokas patiems invalidams. Atitinkamai ir išlaidos papildo arba pakeičia vienos kitas. Todėl išlaidų panaudojimo rezultatyvumas gali būti didesnis jeigu išlaidos struktūrizuojamos pagal tikslus ir užduotis, o ne pagal žinybas ar jų padalinius. 8.1.3 Viešųjų išlaidų naudos gavėjai Viešųjų išlaidų programų veikimo sferos Viešąsias išlaidas galima nagrinėti kaip neigiamus mokesčius. Apmokestinimo mikroekonominės pasekmės atsiranda dėl to, kad mokesčiai pakeičia vartojimo gėrybių ir gamybos veiksnių kainas tuo pačiu indukuodami rinkos elgsenos pokyčius. Akcizas, jį mokančiam yra teigiamas, o subsidija – neigiamas sąnaudų padidėjimas. Kaip ir mokesčių atveju, viešųjų išlaidų programų veiklos sfera neapsiriboja tiesioginiais gavėjais ir dažnai yra naudinga ir kitiems. Gavėjais (recipientais) vadiname tuos, kurie nemokamai arba lengvatinėmis sąlygomis gauna iš viešojo sektoriaus gėrybes ar pinigines lėšas. Viešųjų išlaidų programų veikimo sfera vadiname tą asmenų ratą, kuriems galiausiai tenka nauda iš vienos ar kitos programos. 8.1.4 Naudos perkėlimas Pavyzdžiui, dėl bedarbio pašalpos mokėjimo padidėja paklausa maisto prekėms. Jeigu šių prekių pasiūla nėra labai elastinga, tai paklausos padidėjimas iššauks kainų padidėjimą, ir nauda persiskirstys nuo programos recipientų maisto prekių gamintojams ir pardavėjams. Kitu atveju, nedarbo mažinimo programa gali būti nukreipta subsidijuoti darbdavius, kurie sukuria papildomas darbo vietas, arba perkvalifikavimui. Šiais atvejais tiesioginiai recipientai yra ne bedarbiai, o kiti fiziniai arba juridiniai asmenys. Tačiau pačios programos tikslas yra perkelti naudą bedarbiams. Nuo ko priklauso šios naudos perkėlimas? Jeigu darbo vietos sukūrimo ar perkvalifikavimo sąnaudos nustatytos, tai bedarbių gaunama nauda priklauso nuo situacijos darbo rinkoje. Nurodytos priemonės didina darbo paklausą, sumažindamos darbdavių, kurie nori išplėsti gamybą, sąnaudas. Tačiau tas pats sąnaudų sumažinimas gali skirtingai paveikti paklausą. Naudos perkėlimas – pagrindinė priežastis, dėl kurios programos veikimo sfera ne visada sutampa su lūkesčiais tų asmenų, kurie parėmė šią programą, orientuodamiesi į rinkėjų interesus. Kartais nesutapimas gali atsirasti, kadangi iš anksto netiksliai apibrėžiami potencialūs ir tikrieji recipientai. Pavyzdžiu gali būti lengvatinės paskolos mokamam aukštajam išsimokslinimui gauti. Tokia programa nukeipta į turinčius nepakankamas pajamas. Tačiau, jeigu paskola skiriama tik mokymosi sąnaudoms padengti, tai ji nebus labai patraukli tiems, kurie turi patys užsidirbti kasdieniam pragyvenimui. Todėl paskolomis daugiausia naudotųsi tie jaunuoliai, kuriuos gali išlaikyti tėvai. Programos veikimo sfera nėra lengvai nustatoma ypač jos kūrimo fazėje. Tačiau tai būtina padaryti jeigu norima priimti pagrįstą sprendimą. 8.2 Naudos perkėlimas ir iškreipiantis viešųjų išlaidų poveikis Pagrindiniai klausimai: Subsidijavimo poveikis. Naudos perkėlimo priklausomybė nuo pasiūlos ir paklausos elastingumų bei jų santykių. Grynieji subsidijavimo nuostoliai. 8.2.1 Subsidijavimo poveikis Naudos perkėlimas ir išlaidų iškreipiantis poveikis parodytas 6.1 pav. per tam tikros prekės subsidijavimą konkurencinėje rinkoje. Subsidija gali būti teikiama pardavėjui (pasiūlos kreivė – S – pasislenka žemyn) arba pirkėjui (paklausos kreivė – pasislenka aukštyn). Dėl subsidijavimo pardavimai padidėja nuo Q iki Q1 ir susidaro atotrūkis tarp “pardavėjo kainos” (PS) ir “pirkėjo kainos” (PD). Pasikeitus pirkėjo ir pardavėjo pusiausvyros taškams, pirkėjo perviršį sudaro trapecijos P0E0EDPD plotas, pardavėjo – P0E0ESPS plotas. Viešąsias subsidijavimo išlaidas atitinka stačiakampio PDEDESPS plotas. 8.2.2 Grynieji subsidijavimo nuostoliai Trikampis E0ESED sudaro skirtumą ir rodo grynuosius nuostolius, kuriuos apsprendžia ši viešųjų išlaidų programa. Šie nuostoliai atsiranda dėl to, kad prekės subsidijavimas skatina pakeisti pirminę vartojimo ir gamybos struktūrą nauja struktūra, kurioje ši prekė, esant kitoms sąlygoms lygioms, užima didesnę dalį. 8.2.3 Naudos perkėlimo priklausomybė nuo pasiūlos ir paklausos elastingumų bei jų santykių Varianto (a) atveju paklausa santykinai elastingesnė negu pasiūla, o jų abejų elastingumas didelis. Varianto (b) atveju paklausa mažiau elastinga negu pasiūla, o jų abiejų elastingumas – mažas. Pirmuoju atveju, palyginti su antruoju: grynieji nuostoliai – didesni pardavėjo perviršis didesnis negu pirkėjo perviršis Vadinasi, elastingumas subsidijų atveju veikia priešingai negu mokesčiai. Tas rinkos dalyvis, kuris daugiau pralošia nuo mokesčių įvedimo, daugiau išlošia nuo šiems mokesčiams simetriškų subsidijų taikymo. Iškreipiantį viešųjų išlaidų pobūdį apsprendžia jų iššaukti pakeitimo efektai. (jeigu viešosios išlaidos būtų paskirstomos atsitiktinai ir todėl turėtų akordinių grantų pobūdį, tai paveiktų tik pirkėjų pajamas ir iškreipiančio poveikio nebūtų). 8.3 Pašalpų poveikis darbo pasiūlai Pagrindiniai klausimai: Grafinis variantas. Socialinės pašalpos modelis Lietuvoje ir jos poveikis darbo pasiūlai. 8.3.1 Grafinis variantas Paprastai viešųjų išlaidų programų tikslas yra apsaugoti mažas pajamas turinčius gyventojus. Tokiais atvejais išmokos priklauso nuo pajamų ir neišvengiamai turi poveikį pasirinkimui tarp darbo ir laisvalaikio. Dažnai išmokos mažėja didėjant darbo pajamoms ir todėl santykinai mažina darbo patrauklumą. Tarkime, kad iki programos įvedimo (8.2 pav.) priklausomybę tarp darbo (L) ir pajamų (Y) atspindėjo biudžetinis apribojimas Z0, kuris pavaizduotas tiese, kurios atkarpa 0D – punktyrinė linija. Įsivaizduokime, kad įvesta mažas pajamas gaunančių rėmimo programa, kuri sudaryta taip: Tie individai, kurie neturi jokių darbo pajamų (pvz., sunkios negalios asmenys), gauna pašalpą lygią Y*. Asmenys, kurių darbo užmokestis mažas, taip pat gauna pašalpą (G), bet mažesnę, be to pašalpa proporcingai mažėja, didėjant pajamoms: G = aY, kur a  1. Be to, nustatyta viršutinė bendrųjų pajamų (įskaitant pašalpą) riba Y**, kurią pasiekus asmuo nebetraktuojamas, kaip turintis mažas pajamas, todėl pašalpos nebegauna. Tokia programa patraukli teisingumo prasme, bet efektyvumo požiūriu turi trūkumų. Programos biudžetinis apribojimas su kuriuo susiduria individas sudaro laužtinę liniją: esant didelėms Y ir L reikšmėms (dešiniau D) jis sutampa su pradiniu apribojimu (Z0). Jeigu individas linkęs įdėti daugiau darbo sąnaudų, negu LD, tai ši rėmimo programa jam netaikoma; intervale BD jis horizontalus (esant darbo sąnaudoms LB, LC ir LD pajamos vienodos Y**). Jeigu individo galimybėms ir preferencijoms iki programos įvedimo būtų atitikę darbo sąnaudos kiek mažesnės už LD, tai programos įvedimas jus paskatintų atitinkamai sumažinti darbo sąnaudas iki LB. [Jeigu įsivaizduosime, kad indiferentiškumo kreivė liečia BD, pavyzdžiui, taške C, tai reikštų, kad pajamų lygis individui nėra veiksnys, kuris nulemtų darbo sąnaudų lygio pasirinkimą. Netgi, jeigu nesant programos, individas būtų linkęs dirbti LD lygyje, kad savarankiškai uždirbtų Y** pajamas, tai dabar jis pasirinks tašką LC ir efektyvumas bus prarastas]. Biudžetinio apribojimo atkarpa BD pavaizduoja ribinę biudžetinių išlaidų destimuliuojančią situaciją, kuri praktiškai nėra labai veiksmingai pasireiškianti; intervale Y*B jis lėkštesnis negu Z0; tai yra darbo sąnaudų didinimas didina ir pajamas, tačiau mažiau negu nesant programos. Tarkime, kad įvedus programą, individas pasirinko pajamų ir laisvalaikio derinį, atitinkantį tašką A. Jo darbo sąnaudos lygios LA, darbo pajamos YA, o iš programos lėšų jis gauna skirtumą. Individas A taške yra ant indiferentiškumo kreivės IA. Nubrėžkime šios kreivės liestinę Z1, kuri būtų lygiagreti Z0.Y*B lėkštesnė už liestinę, kadangi a  1, todėl Z1 kerta Y ašį žemiau (Y***) negu biudžetinis apribojimas Y*, vadinasi, norint, kad individas atsidurtų pageidaujamame pusiausvyros taške būtų užtekę mažesnės akordinės išmokos, negu faktinė išmoka. Pusiausvyra būtų pasiekta taške F, o ne H. Atkarpa AH rodo nuostolius, atsirandančius dėl viešųjų išlaidų iškreipiančio poveikio. 8.3.2 Socialinės pašalpos modelis Lietuvoje ir jos poveikis darbo pasiūlai Socialinė pašalpa skaičiuojama, kaip dalis (0,4 – pagal 1990 metų įstatymą; 0,9 – 2003 metais) skirtumo tarp valstybės remiamų pajamų (135 Lt 2003 metais) ir šeimos nariui tenkančių pajamų. Socialinė pašalpa skaičiuojama ir mokama kiekvienam šeimos nariui. 8.3 paveiksle pateikta, kaip atrodytų šeimos narių pajamos, esant skirtingoms socialinės pašalpos skaičiavimo taisyklėms. Įvertinkite, kaip darbo pasiūlą gali veikti skirtingi socialinės pašalpos skyrimo modeliai. 8.4 Subsidijos natūra Pagrindiniai klausimai: Subsidijų natūra sąnaudos: grafinis pavyzdys, kai valstybė subsidijuoja pusę prekės kainos. Panagrinėsime situaciją, kai parama teikiama natūra (produktais, subsidijomis tam tikrų produktų ar paslaugų pirkimui, prekių ar paslaugų įsigijimo kuponais, talonais). Pavyzdžiui, socialinis būstas, nemokamas moksleivių maitinimas ar socialinė pašalpa natūra Lietuvoje. Blogybė yra ta, kad “natūralizavimas” skatina pakeisti vienų gėrybių vartojimą kitomis. 8.4 paveiksle parodyta situacija, kai valstybė subsidijuoja pusę vienos prekės kainos: Individo išlaidos šiai prekei įsigyti parodytos ašyje C, o išlaidos kitoms prekėms ašyje Y; Y0C0 – biudžetinis apribojimas neįvedus subsidijų; Y0C1 – biudžetinis apribojimas įvedus subsidijas; I1 – indiferentiškumo kreivė, kuri rodo individo gerovės lygį po subsidijų įvedimo. Taške E1 ši kreivė liečia Y0C1. Pravedame I1 liestinę, kuri būtų lygiagreti ir liečia taške E2, kuri yra kairiau negu taškas E1. Akivaizdu, kad pasiekti tašką E2 reikia mažiau viešųjų išlaidų, negu pasiekti tašką E1. Tačiau individas turėtų teisę leisti pinigus taip kaip jis geidžia ir subsidijuojamos prekės vartojimas nepadidėtų tiek kiek subsidijuojant ją natūra. 8.5 Apribotų subsidijų poveikis Pagrindiniai klausimai: 3 grafiniai variantai ir jų palyginimas efektyvumo požiūriu. Panagrinėsime situaciją, kai subsidijos taikomos ribotai (limituotos (apribotos) viešųjų išlaidų programos). 8.5 paveiksle plonomis linijomis pavaizduoti biudžetiniai apribojimai, jeigu nebūtų viešųjų išlaidų programos. Storomis laužtinėmis pavaizduoti biudžetiniai apribojimai, įvedus programą. Paveikslo (a) ir (b) dalyse punktyrinė linija pratęsia biudžetinių linijų AB atkarpas. Paveikslo (a) dalis parodo situaciją, kai individas, gauna tam tikrą gėrybę nemokamai už sumą (CL), o jeigu jam to nepakanka, tai papildomai gali nusipirkti pats. Galimybė nusipirkti papildomai nepanaikina individo teisės į subsidiją ir jos panaudojimą gėrybei įsigyti. Paveikslo (b) dalis atitinka situaciją, kurioje individas gali įsigyti gėrybę lengvatinėmis sąlygomis. Subsidijos suma didėja proporcingai individo asmeninių išlaidų dydžiui, kol bendros išlaidos (su subsidija) nepasieks CL. Jeigu individas nori įsigyti dar didesnį kiekį tos gėrybės, tai jis savo lėšas eikvoja negaudamas valstybės paramos, bet taip pat nepraranda gautos subsidijos. Paveikslo (c) dalis atitinka situaciją, kurioje individas praranda teisę į subsidiją, jeigu jis nepasitenkina nustatytu vartojimo (išlaidų) normatyvu. Situacijų (a) ir (b) atveju AB biudžetinio apribojimo atkarpose pusiausvyros pasiekimas nėra susijęs su pakeitimo efektu. Tuo tarpu YA atkarpoje apribota natūrinė parama skatina tos konkrečios gėrybės vartojimą ir sukelia pakeitimo efektą. Vargu ar bus pasiekta pusiausvyra taške C*. Situacijoje (c) pusiausvyros pasiekimas susijęs su indiferentiškumo kreivių padėtimi (aukščiau esanti kreivė žymi didesnį gerovės lygį). Limituotos natūrinės paramos programos sukelia mažesnius grynuosius nuostolius, nes daliai recipientų nesukelia pakeitimo efekto. Tačiau laužtiniai biudžetiniai apribojimai gali sukelti iškraipymus. 8.6 Piniginė ir natūrinė parama Pagrindiniai klausimai: Šių paramos formų privalumai ir trūkumai. Tarpusavyje susiję naudingumai ir preferencijos. 8.6.1 Paramos formų privalumai ir trūkumai Recipientai teikia pirmenybę piniginei paramai. Piniginę paramą pigiau administruoti negu natūrinę Biurokratijos interesas plėsti natūrinę paramą. 8.6.2 Tarpusavyje susiję naudingumai ir preferencijos Ne visada svarbūs recipientų lūkesčiai. Svarbesni gali būti programos galutiniai tikslai ir mokesčių mokėtojų interesai. [pvz., darbdavių subsidijavimas kurti naujas darbo vietas, ar mokymo įstaigų subsidijavimas perkvalifikuoti bedarbius]. Tai kas naudinga individui A, gali būti nenaudinga individui B ir t.t. Naudingumų ir preferencijų ryšys reiškiasi altruizmu, pavydu ir pan. Kartais socialinė parama turi ne tik perskirstomąją bet ir skatinančiąją funkciją (pašalpos šeimoms ir gimstamumas). 8.7 Viešasis draudimas Pagrindiniai klausimai: Draudimo formos ir jų paplitimas. Formos pasirinkimo veiksniai: rizikos nesuvokimas, nepalanki atranka, išmokų pagunda, socialinė rizika. 8.7.1 Draudimo formos ir jų paplitimas Privalomasis Savanoriškasis Valstybinis *** * Privatusis * *** *** – forma taikoma plačiai * – forma taikoma tik kartais (pvz., privatusis transporto savininkų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas; savanoriškas pensinis draudimas Lietuvos valstybinio socialinio draudimo fondo valdyboje). Skirtingose šalyse tos pačios rizikos draudimas, pavyzdžiui, sveikatos draudimas gali būti privalomasis valstybinis (Lietuvoje), savanoriškasis privatusis (JAV), arba abiejų formų (Nyderlandai). 8.7.2 Formos pasirinkimo veiksniai • Rizikos nesuvokimas (tokie rizikos faktoriai, kaip senatvė ar liga, nėra lengvai suvokiami ir priimami kol žmogus jaunas ir sveikas, todėl žmonės nelinkę draustis nuo šių ir kitų rizikos veiksnių); • Nepalanki atranka – adverse selection, a.k. – (besidraudžiantys būtų linkę draustis nuo rizikos veiksnių, kurie jiems yra didesni, tuo tarpu draudimo kompanijos bevelija drausti tuos, kurių rizikos – susirgti, mirti ir pan. – yra mažesnės); • Išmokų pagunda – moral hazard, a.k. – (apdraustas turtas, sveikata arba gyvybė yra mažiau saugomos, kadangi juos praradus draudimas kompensuoja nuostolius; kartais apdrausti dalykai netgi specialiai sunaikinami, tikintis gauti draudimo išmoką); • Socialinė rizika (tai rizika, kuri negali būti priskirta individui, pavyzdžiui, politinė – valdžios perversmo ar pilietinio karo, stichinių nelaimių ir panaši rizika). 9.1 Viešosios išlaidos ir gamyba valstybiniame sektoriuje Pagrindiniai klausimai: Valstybinė ir privati gamyba bei finansavimas. Finansavimo būdai. Gamybos viešajame sektoriuje tikslingumo pagrindimas. Administracinio gamybos reguliavimo turinys ir poveikis. Viešoji gamyba ir perskirstymas. 9.1.1 Valstybinė ir privati gamyba bei finansavimas Viešosios išlaidos reikalingos ne tik socialinės paramos ir socialinio draudimo finansavimui, bet ir viešųjų bei kai kurių privačių gėrybių gamybai. Tai išlaidos gynybai, moksliniams tyrimams, švietimui, sveikatos apsaugai, kultūrai. Gamyba vykdoma valstybinėse arba privačiose įmonėse. Pastarosios vykdo valstybės užsakymus arba dirba pagal sutartis. Pavyzdžiui, valstybė gali užsakyti tyrimus iš nevalstybinių mokslo, sociologinių tyrimų ar kitų organizacijų, subsidijuoja nevalstybines organizacijas švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos srityje. Taip pat valstybė tiesiogiai valdo mokslo, švietimo, kultūros bei kitas organizacijas. Šios organizacijos neretai ima mokestį iš savo produkcijos (paslaugų) vartotojų, todėl viešosios išlaidos nėra vienintelis šių įstaigų finansavimo šaltinis. Vadinasi, organizacijų, kurios gauna lėšas iš viešojo sektoriaus ratas, nesutampa su organizacijomis, kurios yra valstybės nuosavybėje ir viešajam sektoriui priklauso kaip gamybiniai vienetai. Kokioms sąlygoms esant galime pateisinti viešojo sektoriaus dalyvavimą prekių ir paslaugų gamyboje? Kokioms sąlygoms esant tikslinga gaminti valstybinėse, o ne privačiose įstaigose? Kaip galima privatų sektorių pritraukti vykdyti viešojo sektoriaus funkcijas? Kaip užtikrinti valstybės lėšų racionalų panaudojimą viešajame ir privačiame sektoriuose? Viešojo sektoriaus paskirtis – vykdyti tik tas funkcijas, kurios reikalauja teisiškai apriboti rinkos dalyvių pasirinkimą. Galimi įvairūs deriniai. Kiekvienoje valstybėje arba, priklausomai nuo vietinių sąlygų šie deriniai gali būti skirtingi. Pavyzdžiui, Lietuvos geležinkeliai – valstybinė įmonė, tačiau pervežimai geležinkeliais gali būti ir privatizuoti. Miesto autobusų parkai, paprastai, privatūs didžiuosiuose Lietuvos miestuose, tačiau mažesnių miestų (rajonų) autobusų parkai kartais neprivatizuojami (neapsimoka privatiems vežėjams, arba reikalingi savivaldybių funkcijoms). Statybos vykdomos pagal sutartis su privačiomis kompanijomis, tačiau, pavyzdžiui, krašto apsauga turi savo statybos ir remonto padalinį. Maitinimą ligoninėse gali organizuoti pačios ligoninės arba užsakyti iš privačių keiteringo (catering) kompanijų. Valstybinis ir privatus finansavimas gali papildyti vienas kitą (pavyzdžiui, šildymo ir karšto vandens išlaidų kompensacijos). Finansavimo būdai Valstybė taip pat gali dalyvauti finansavime per mokesčių lengvatas. Panašiai kaip ir subsidijos, mokesčių lengvatos siejamos su socialiai prioritetiškais išteklių išdėstymo variantais. Jeigu organizacija pasirenka būtent tokį variantą, tai valstybė, suteikdama lengvatą, atsisako šios organizacijos naudai nuo lėšų, kurios esant kitiems alokaciniams sprendimams pakliūtų į biudžetą. Skirtingų variantų buvimas reiškia geriausio iš jų pasirinkimą. Kartu tai parodo, kad valstybinio finansavimo priežastys, nesutampa su tomis dėl kurių viešajame sektoriuje organizuojama gamyba. Finansavimas iš viešųjų lėšų yra būtinas, kadangi “zuikiavimo” reiškinys veda į viešųjų gėrybių nepakankamą gamybą, kurios gali būti socialiai reikšmingos, tai yra, sukeliančios teigiamus išorinius poveikius. Pastarųjų gamybos valstybinį finansavimą galima palyginti su koreguojančiais mokesčiais. Abiem atvejais tai yra priemonės, kurios turi kompensuoti rinkos pusiausvyros pasislinkimą nuo optimalaus lygio, kurį sąlygoja išoriniai poveikiai (eksternalijos). Vadinasi, kai nagrinėjame viešąsias gėrybes ir eksternalijas, yra būtinas prievartinis išteklių peralokavimas iš vienų šakų į kitas, kas vykdoma viešųjų finansų pagalba (mokesčiai, biudžetiniai asignavimai, subsidijos, lengvatos ir pan.). Gamybos organizavimas viešajame sektoriuje šiems tikslams, apskritai, nebūtinas. Tą patį galima pasakyti apie valstybės inicijuojamus investicinius projektus. Valstybė dažnai imasi vykdyti stambius projektus, ypač kai yra rizika ir didelis laiko skirtumas tarp pirminių įdėjimų ir rezultatų. Jeigu kapitalo rinka nepakankamai išvystyta, tai potencialios galimybės, susijusios su tokiais projektais gali būti prarastos. Tačiau ir išvystytoje rinkos ekonomikoje ypač ilgalaikius projektus pavyksta racionaliai įgyvendinti tik su valstybės iniciatyva ir jai vadovaujant. Tuo pačiu, prievarta šiais atvejais reikalinga lėšų mobilizavimui projekto finansavimui, o ne jo įgyvendinimui. Gamybos viešajame sektoriuje tikslingumo pagrindimas Gamybinę veiklą viešajame sektoriuje lemia daug įvairių priežasčių ir ji paprastai turi alternatyvas. Kaip antai, gamybos organizavimas viešajame sektoriuje dažnai būna reakcija į natūralios monopolijos ir informacijos asimetrijos reiškinį. Pirmojo atvejo pavyzdžiai yra geležinkelių transportas ir komunalinės paslaugos. Sveikatos apsauga – tipiškas antrojo atvejo pavyzdys. Administracinio gamybos reguliavimo turinys ir poveikis Natūralios monopolijos ir informacijos asimetrijos atvejais, skirtingai nuo anksčiau nagrinėtų, prievarta naudojama ne tik tam, kad nukreipti finansinius srautus iš vienų šakų į kitas. Valstybė dažnai tiesiogiai reguliuoja gamybos ir kainodaros procesą. Pvz., informacijos asimetrija sveikatos apsaugoje verčia nustatinėti konkretų paslaugų sąrašą, jų kokybę ir pan. (privatus gydytojas gali manipuliuoti paslaugų sąrašu ir kokybe, kurių, dėl informacijos asimetrijos, pacientas įvertinti negali). Suprantama, kad poveikio sferoje visada yra ne kas kita kaip alokacinė elgsena, kurią galima išreikšti pardavimų apimtimi bei kainomis. Tačiau kartu egzistuoja ir tam tikros ypatingos reguliavimo formos, kaip gamintojų licencijavimas arba naudojamų technologijų nustatymas. Tokio reguliavimo pavyzdžiais gali būti švietimo standartai, leidžiami naudoti (registruoti) vaistai. Finansinių srautų reguliavimas ekonominėmis priemonėmis ir administraciniais nurodymais gali būti įvairiame santykyje ir skiriasi skirtingose šalyse. Administracinai nurodymai verčiantys pasirinkti tam tikrus sprendimus (ko ir už kiek gaminti ir parduoti) gali žymiai iškreipti ekonominius stimulus. Tačiau dažnai administraciniai apribojimai visiškai išstumia ekonomines reguliavimo priemones (pvz., narkotikų, ginklų prekyboje). Todėl egzistuoja administracinių apribojimų mechanizmų pasirinkimo problema Gamybos organizavimas valstybiniame sektoriuje laikantis detalių nurodymų – vienas iš tokio pasirinkimo variantų. Viešoji gamyba ir perskirstymas Perskirstymo motyvai dažnai nulemia gamybos valstybiniame sektoriuje pasirinkimą, valstybės dalyvavimą finansavime. Jeigu yra biudžetinio finansavimo poreikis, tai didesnė tikimybė, kad gamyba vyks valstybiniame sektoriuje. Pavyzdžiui, praeityje valstybinės ligoninės aptarnavo tik skurstančius, o dideles pajamas turinčius aptarnavo privačiai praktikuojantys gydytojai (nors ir jų veikla buvo reguliuojama). Valstybės turto privatizavimas remiasi ekonominio efektyvumo kriterijais. Tuo tarpu gamyba valstybiniame sektoriuje remiasi ekonominių galimybių paskirstymo tarp valstybinio ir privataus sektoriaus motyvais. Politinio pobūdžio motyvai lemia tai, kad ūkio šakos ar objektai gali būti priskiriami turintiems strateginę reikšmę ir tam tikrą laikotarpį arba apskritai neprivatizuojami (Mažeikių nafta, Ignalinos atominė elektrinė, Lietuvos geležinkeliai). Valstybė neperleidžia į privataus sektoriaus rankas tokių ekonominių galimybių, kaip pinigų emisija (pelningiausias verslas), krašto apsauga. Toks ekonominių galimybių paskirstymas atspindi politinės įtakos pasiskirstymą tarp valstybinio ir privataus sektoriaus, nors politinė įtaka, žinoma, nesusiveda tik į ekonominių galimybių pasiskirstymą. Paskirstymo įtaka valstybės sektoriaus mastui ir sudėčiai taip pat pasireiškia užimtumo politikos kontekste. Nedarbo ribojimo motyvais grindžiamas kai kurių gamybų subsidijavimas, darbo vietų išsaugojimas bei naujų darbo vietų kūrimas valstybiniame sektoriuje. Valstybė šiuo atveju suteikia finansines garantijas tokioms įmonėms ir jų personalui. Valstybės sektoriaus mastui ir sudėčiai turi įtakos specialių interesų grupių veikla, šiuo atveju, pirmiausia, biurokratija. Jų interesus labiausiai atitinka, kad valstybė neapsiribotų finansiniu poveikiu, bet ir organizuotų gamybą, naudodama plačiai išsišakojusiais administracines struktūras. Politinės jėgos taip pat gali vesti prie įvairių perskirstomųjų sprendimų (lengvų narkotikų verslo privatizavimas), kurie priklauso nuo daugumos. Efektyvumo analizė paprastai atskleidžia perteklinę gamybą ir finansavimą viešajame sektoriuje ir gali parodyti kelius, kaip sumažinti išlaidas, susijusias su perskirstomaisiais sprendimais ir kur, jų atsisakius, atsirastų efektyvumo didinimo galimybės. Dažnai šių galimybių panaudojimas nereikalauja atsisakyti nuo nustatytų paskirstymo prioritetų. Pavyzdžiui, užimtumo palaikymas valstybinėse įmonėse gali būti mažiau efektyvus negu atitinkamo finansavimo panaudojimas skatinti darbo vietų privačiame sektoriuje kūrimą bei užtikrinti bedarbio pašalpų mokėjimą. Privatizavimas Privatizavimas pagal supratimo plotį: • Valstybės ir savivaldybių turto (akcijų ar kito turto) perdavimas potencialių pirkėjų nuosavybėn pagal sudarytus privatizavimo sandorius, taip pat valstybės ar savivaldybės kontrolės perdavimas valstybės ar savivaldybės kontroliuojamose įmonėse, kai iš papildomų įnašų išplatinama nauja akcijų emisija. • Valstybės dalyvavimo tiesioginėje gamybinėje veikloje mažinimas; • Valstybės įsikišimo (tame tarpe ir finansinio) sferos mažinimas; Valstybės dalyvavimo tiesioginėje gamybinėje veikloje mažinimas gali būti pasiekiamas naudojant įvairias formas: savininko pakeitimas (pardavimas), nuoma, sutartys su privačiu sektoriumi, gamybos privačiame sektoriuje skatinimas. Lietuva Privatizavimas už investicinius čekius 1991 – 1995 Lietuvoje pirmasis privatizavimo etapas prasidėjo 1991 metais. Tai buvo labai dinamiškas procesas palyginus su kitomis Centrinės ir Rytų Europos šalimis. Šio etapo tikslas buvo valstybės turto privatizavimas už investicinius čekius (įskaitant dalinius mokėjimus grynaisiais pinigais), kuris leido aktyviai dalyvauti privatizavimo procese. Šiam tikslui buvo atidaryta per 2,6 mln. investicinių sąskaitų bankuose, kuriose buvo sukaupta investicinių čekių daugiau kaip už 10,2 mlrd. litų. Per pirmąjį privatizavimo etapą privatizuota 5714 objektų, iš kurių 2928 didelės ir vidutinės įmonės buvo privatizuotos viešo akcijų pasirašymo būdu, 2726 smulkūs objektai parduoti aukcionuose, 12 įmonių parduota paskelbus konkursą geriausiam verslo planui parengti, bei 48 objektai parduoti už laisvai konvertuojamą valiutą. Užsienio investuotojai galėjo dalyvauti privatizavimo procese už grynuosius pinigus. Kai kurios pasaulyje gerai žinomos kompanijos atėjo į Lietuvą būtent per pirmąjį privatizavimo etapą (Phillip Morris S. A. ir Kraft General Foods International, Inc.). Buvo privatizuota gana daug įvairių ūkio šakų objektų. Privatizuoti 98 procentai statybos ir 97 procentai buitinio aptarnavimo sektoriaus objektų. Per 1991 – 1995 metus privatizuotas 81 procentas numatyto privatizuoti valstybės turto. Privatizavimas už grynuosius pinigus (1996-2001). Privatizavimo už grynuosius pinigus specifiniai bruožai: • įvertintas valstybės ir savivaldybių turtas parduodamas fiziniams bei juridiniams asmenims už grynuosius pinigus rinkos verte; • vietiniai ir užsienio investuotojai, taip pat fiziniai bei juridiniai asmenys turi lygias teises, privatizuodami valstybės ir savivaldybių turtą. Vienas iš pagrindinių privatizavimo už grynuosius pinigus tikslų yra privatizuojant valstybei priklausančias įmones padaryti jas pelningas. Be to, labai svarbu perteikti įmonėms potencialių investuotojų žinias ir patirtį, taip pat pritraukti užsienio investuotojų kaip indėlį į Lietuvos ekonomiką. Per 1996 – 1997 metus už 84,2 mln. litų buvo privatizuoti 324 objektai. 1998 metais už 2,33 mlrd. litų buvo privatizuoti 344 objektai, iš kurių 131 už 2,3 mlrd. litų pardavė Valstybės turto fondas. Pagrindinė pajamų dalis buvo gauta, pardavus 60 procentų AB „Lietuvos telekomas“ akcijų paketo pardavimą. 1999 metais parduoti 693 objektai, už kuriuos gauta 470 mln. litų. Per 2000 metus parduoti 939 įmonių akcijų paketai ir nekilnojamojo turto objektai už 902 mln. litų. Per 2001 metus parduota 842 imonių akcijų paketų ir nekilnojamojo turto objektų už 468 mln litų. 2002 metais parduoti 963 objektai už 349 mln. litų. Privatizavimo būdai Lietuvoje: • viešo konkurso būdu; • viešo aukciono būdu; • nuomos su išpirkimu būdu; • viešo akcijų pardavimo būdu; • tiesioginių derybų būdu; Nuoma reiškia tik objekto tvarkymo perdavimą (ribojamas įmonės profilio keitimas, išsaugojamos užimtumo garantijos ir kitos susiklosčiusios gamybinės veiklos sąlygos). Kontarktavimas užtikrina valstybinio finansavimo derinimą su privačiu gamybos organizavimu. Užsakovas pasilieka kokybės kontrolės funkciją. Privačių įmonių ir nevalstybinių nekomercinių organizacijų skatinimas. Subsidijos ir mokestinės lengvatos. Privatūs teatrai ar valstybiniai? Nuoma bei pardavimas remiasi privačiu finansavimu. 2 kitos formos – valstybiniu. Abiem atvejais siekiama efektyvumo išvengiant valstybės ydų. Privatizavimo sėkmę nulemia konkurencinės rinkos buvimas. Kontraktavimas, viešieji pirkimai Valstybių dalis gamybinėje veikloje nuolat mažėja; gamybą keičia viešieji pirkimai bei užsakymai. Susiformuoja pusiau valstybinis sektorius, kurio gamybinė veikla nukreipta į valstybinius užsakymus. Patys užsakymai vis daugiau liečia esminius viešojo sektoriaus funkcionavimo aspektus. Nepriklausomai nuo to ar yra konkurencija dėl valstybinių užsakymų, svarbiausią reikšmę turi sutartimis numatomi reikalavimai gamybinei veiklai. Ne visose srityse juos lengva suformuluoti. Vienas iš būdų, įgalinančių kontroliuoti viešųjų gėrybių gamybą – sutarčių sudarymas kai kurioms viešųjų gėrybių dalims (ginkluotei, vaistams, pan.). Kitas būdas – užtikrinti vartotojo pasirinkimą. Vaučerinės sistemos. Naudojimą riboja informacijos asimetrija. Užsakovas turi ribotas galimybes kontroliuoti vykdytoją, ypač esant informacjos asimetrijai. Siekiant įveikti šias problemas naudojami įvairūs sutarčių tipai: Fiksuotos kainos kontarktas. Naudojama kai rezultatai apibrėžti. Kontarktas “sąnaudos + pelnas”. Atsiskaitoma pagal faktines sąnaudas + sutartimi nustatyta pelno norma. Tiekėjas nerizikuoja. Kontraktas pasidalijant sąnaudas. Nustatomos bazinės sąnaudos, o jas viršijus sąnaudos dalijamos tarp užsakovo ir tiekėjo. Tai skatinančios sutartys. Kuo didesnė rizika, tuo didesnę dalį nenumatytų sąnaudų tenka prisiimti valstybei. Ne visada galima prognozuoti paslaugų apimtį. Sergamumas gali padidėti. Todėl gali būti įvairios kontraktų modifikacijos. Kontraktas – sąnaudos paslaugos vienetui. Apmokama pagal faktiškai suteiktas paslaugas. Kaip ir “sąnaudos + pelnas” šie kontraktai taip pat veda į sąnaudų augimą. Kitas tipas “grupinis (blokinis) kontraktas”. Pavyzdžiui, apmokėjimas pagal prisirašiusius poliklinikoje gyventojus. Rizika tenka tiekėjui. Kontraktas “sąnaudos ir apimtis”. Pastarųjų dviejų kontraktų kombinacija. Viešojo pirkimo būdai: 1) atviras konkursas; 2) ribotas konkursas; 3) skelbiamos derybos; 4) neskelbiamos derybos. Supaprastinti pirkimai atliekami: 1) supaprastinto atviro konkurso būdu; 2) supaprastinto riboto konkurso būdu; 3) skelbiamų supaprastintų derybų būdu; 4) neskelbiamų supaprastintų derybų būdu; 5) taikant įprastą komercinę praktiką. Kvazirinkos Ligonių kasos perka paslaugas iš valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų. Įstaigos finansavimas priklauso nuo to, kaip joms pavyksta sudaryti sutartis. Tačiau jos turi turėti galimybę konkuruoti tarpusavyje dėl klientų. Teritorinės ligonių kasos veikia kaip pacientas, turintis laidavimą, tačiau jos žymiai geriau informuotos apie paslaugas. Ligonių kasos turėtų atstovauti paciento interesą gauti daugiau ir pigesnių paslaugų. Sveikatos priežiūros įstaigos suinteresuotos didinti savo pajamas. Vadinasi viešajame sektoriuje sudaroma konkurencinė aplinka ir priešpastatomi lygiaverčiai interesai. Organizacijų tipai Valstybinės įmonės, skirtingai nuo privačių, negali laisvai rinktis alokacinės elgsenos pagal rinkos konjunktūrą ar kitus veiksnius, o turi vykdyti “gamybinę programą”. Priklausomai nuo alokacinės elgsenos organizacijos gali būti skirstomos į: • Privačias • Valstybines • Valstybines nekomercines • Privačias nekomercines (3 sektorius) Įžanga Programų ir projektų įvertinimas palyginant rezultatus ir sąnaudas. Pagal pasiektą lygį: kartojamos jau padarytos klaidos, stagnacija dėl struktūros panašumo, nors poreikiai keičiasi. Kai permainos nedidelės – tiesiog pridedame (?). Kuo gilesnės permainos – tuo svarbiau ieškoti alternatyvų ir jas palyginti tarpusavyje. Formalizuotos procedūros atspindi efektyvumo, o ne teisingumo kriterijus, todėl “lemia” politiniai sprendimai. Tačiau galima įvertinti, kurie variantai yra blogiausi, kurie – geriausi. Įvertinimai – kainuoja. Rezultatų ir sąnaudų įvertinimas privačiame ir viešajame sektoriuose Rezultatų ir sąnaudų įvertinimas svarbus abejuose sektoriuose ir apima: a) sąnaudų komponentus; b) pasekmes, prie kurių šios sąnaudos veda; c) ekonominius matavimus, leidžiančius išmatuoti sąnaudas ir rezultatus vienodomis ekonominėmis dimensijomis; d) grynąjį rezultatą, tai yra, skirtumą tarp rezultatų ir sąnaudų. Šių uždavinių sprendimas skiriasi priklausomai nuo interesų privačiame (investuotojai) ir viešajame sektoriuose (mokesčių mokėtojai). Privačios įmonės sąnaudos tai – personalo darbo kaštai, perkamos prekės ir paslaugos bei mokesčiai. Rezultatai – tai prekės ir paslaugos, kuriose įkūnytos sąnaudos, parduodamos rinkoje. Ekonominiai sąnaudų ir rezultatų matavimai yra kainos, kuriomis perkama ir parduodama. Grynieji rezultatai – pelnas. Viešajame sektoriuje sąnaudos ir rezultatai turi būti įvertinti remiantis visuomenės požiūriu, o grynieji rezultatai sudaro skirtumą tarp visuomeninės naudos ir visuomeninių sąnaudų. Vadinasi, ir rezultatus ir sąnaudas reikia įvertinti atsižvelgiant į eksternalijas. Jeigu privati įmonė teršia, tačiau neturi sankcijų, ji šios taršos neapskaito savo išlaidose, jeigu įvedamas mokestis, jos išlaidos padidėja. Viešojo sektoriaus veikla reikalauja neigiamas eksternalijas pilnai įtraukti į sąnaudas, o jų sumažinimą nagrinėti kaip teigiamą rezultatą, atitinkantį visuomenės interesus. Privačioje įmonėje teigiamos eksternalijos neįtraukiamos į pajamas, tačiau viešajame sektoriuje jos – svarbios. Privačios įmonės orientuojasi į rinkos konjunktūrą. Viešajame sektoriuje dažnai tenka koreguoti rinkos kainas (darbo apmokėjimas, palūkanos ir t.t.). Viešųjų išlaidų sektoriuje tenka įvertinti sąnaudų ir rezultatų komponentus, kurie netampa rinkos objektu. Tai vadinama neapčiuopiamomis gėrybėmis. Gėrybės, kurios neparduodamos rinkoje ir ištekliai, kurie rinkoje neperkami, tačiau riboti, turi turėti ekonominį įvertinimą. Šiems įvertinimams naudojamos buhalterinės (accounting) kainos5, kurios adekvačiai atspindi visuomenės prioritetus ir alternatyvinius kaštus (sąnaudas). Tokios kainos vadinamos šešėlinėmis). Vadinasi, viešajame sektoriuje, skirtingai nuo privataus, nepakanka rinkos informacijos. Ten kur yra rinkos ydos, rinkos kainos nepakankamos Pareto optimalumo pasiekimui. Be to, viešojo sektoriaus sprendimai yra susiję su perskirstymu, kurio tiesiogiai rinka neatspindi. Tačiau rinka pateikia pirminę informaciją, kuria remiantis galima apskaičiuoti visuomenines sąnaudas ir naudingumą. Projekto (politikos) ciklas ir įvertinimo rūšys Įvertinimo kriterijai Viešųjų išlaidų racionalumą apsprendžia jų taupumas, naudojamų išteklių efektyvumas ir sąnaudų rezultatyvumas. Taupumas (economy)6 – apibūdina tokius sprendimus, kuriems esant būtinos sudėties, kokybės ir kiekio ištekliai įsigyjami ir naudojami su mažiausiomis sąnaudomis. Taupumas reiškia kad nėra išlaidavimo, tai yra neįsigyjami nereikalingi ištekliai, negaminamos nereikalingos gėrybės. Efektyvumas7 (efficiency) – tai santykis tarp produkcijos (paslaugų) kiekio ir sąnaudų jai pagaminti. Tai gali būti darbo našumas ar kitų išteklių efektyvumo rodikliai, o taip pat apibendrinantys visų išteklių sąnaudų efektyvumo rodikliai. Rezultatyvumas8 (effectiveness) – ar atitinka viešosios išlaidos ir jų dėka pasiekti rezultatai konkretiems tikslams, kuriems turi tarnauti viešasis sektorius. Efektyvumo atveju turime omeny produkcijos kiekį. O rezultatyvumo atveju – tos produkcijos atitikimą visuomenės preferencijoms (pirmenybėms). Rezultatyvumas gali reikalauti apriboti gamybą tam tikru kiekiu, kas gali prieštarauti taupumo kriterijui, nes pastarasis gali didėti dėl masto ekonomijos. Galiausia paprastai lemia rezultatyvumo kriterijus. Projektų vertinimo kriterijai svarbūs tiek rengiant, tiek ir vertinant projektus. Naudojami projektų vertinimo kriterijai yra šie: - Svarbumas, (relevance) – ar projekto dizainas yra stiprus nukreipimo į naudos gavėjų realius poreikius ir problemas; - Taupumas (efficiency) – ar tie patys rezultatai gali būti pasiekti su mažesnėmis sąnaudomis; ar gali būti tų pačių rezultatų pasiekimo kiti, labiau tinkami būdai; - Rezultatyvumas (effectiveness) – ar planuojama nauda faktiškai gaunama, ar keičiasi naudos gavėjų elgsenos būdai, ar aplaidumas bei šalutiniai veiksniai turi įtakos projekto tikslų pasiekimui; - Poveikis (impact) – platesni rezultatai didesnei asmenų grupei ar visuomenei; sėkmės ir nesėkmės siekiant bendrų tikslų ir pagrindinės jų priežastys; - Ilgalaikiškumas (sustainability) – ar tęsis naudos gavimas ar ne ir kodėl. Rezultatyvumo rodikliai Jų sudarymas reikalauja atsižvelgti į tikslų pasiekimą. Plačiai naudojami rodikliai apibūdinantys tam tikros funkcijos įgyvendinimo savalaikiškumą ir pilnumą. Pavyzdžiui, kaip greitai į iškvietimą sureaguoja greitoji pagalba, gaisrinė, policija. Kartais parastų rodiklių nepakanka ir naudojama rodiklių sistema, apimanti ekspertinius įvertinimus. Efektyvumo ir rezultatyvumo rodikliai yra susiję. Pavyzdžiui, bedarbiai yra perkvalifikuojami. Tikslas – įdarbinimas. Našumą atspindės išlaidos vienam kursų dalyviui, tačiau rezultatyvumas parodys kokia dalis baigusių kursus faktiškai gaus darbą. Sąnaudų (kaštų) ir rezultatyvumo analizė Tai visuma būdų, kurie leidžia nustatyti išteklių sąnaudas specifinio (konkretaus) tikslo pasiekimui ir nustatyti optimalius šiuo požiūriu sprendimus. Konkrečios užduotys atskiruose sektoriuose reikalauja specifinių būdų rezultatyvumui išmatuoti. Todėl šie matavimai bus tarpusavyje nepalyginami. Tačiau, kai reikia paskirstyti visuomeninius išteklius, toks nepalyginamumas tampa nepageidautinu, nes neaišku, kur svarbiau išdėstyti visuomeninius išteklius. Jeigu galime išmatuoti rezultatus ir išteklius, tai galime apskaičiuoti ir palyginti vidutinius ir ribinius dydžius. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto policija (ar greitoji pagalba) gavo naujų automobilių. Kaip juos paskirstyti tarp komisariatų (greitosios pagalbos stočių)? Daug kas priklauso nuo rezultatyvumo kriterijų. Tarkime, kad rezultatyvumą atspindi komandos atvykimo pagal iškvietimą laikas. Akivaizdu, kad papildomas automobilis turėtų būti nukreiptas į tą miesto rajoną, kuriame jis duos maksimalią laiko ekonomiją. Toks automobilių partijos paskirstymas leis suvienodinti laiko pagal iškvietimą rodiklius tarp miesto rajonų. Kai rezultatų yra daug, naudojama sąnaudų ir naudingumo analizė, kuri reikalauja subendramatinti (palyginti tarpusavyje) skirtingus rezultatus. Tam parastai naudojmi svoriai (koeficientai), parastai nustatomi ekspertiniu būdu. Pavyzdžiui, greitosios pagalbos veiklos gerinimas turi tokius rezultatus: a) mirtingumo sumažėjimas (x metų papildomos gyvenimo trukmės); b) sergamumo sumažėjimas (y metų laikino nedarbingumo, slaugymo, buvimo stacionare ir t.t. trukmės sumažėjimas), c) invalidumo sumažėjimas (z metų buvimo invalidu sumažėjimas). Bendras rezultatas bus sveiko gyvenimo metų skaičiaus padidėjimas (ax + by + cz). Panašius rezultatus gali turėti profilaktikos gerinimas. Palyginę sąnaudas šioms priemonėms ir rezultatus galime rasti efektyvesnį sprendimą. Kaštų ir naudos analizė Problema ir sąvokos Kur nukreipti išteklius, jeigu vienodai kainuoja: Gyventojų gyvenimo trukmės prailginimas 1 metais = strateginio bombonešio įsigijimas = aukštojo mokslo suteikimas papildomam 1 tūkstančiui studentų = oro užterštumo sumažinimas 5 procentais ir t.t. Viešosios politikos alternatyvių sektorių pasirinkimas, išteklių paskirstymas tarp privataus ir viešojo sektorių. Kuomet prioritetai nustatomi neaiškiai tai pasirinkimas gali būti netranzityvus ir neracionalus, specialios interesų grupės gali išsikovoti lėšų skyrimą mažiau efektyviam visuomenės gerovės požiūriu projektui. Vadinasi, skirtingi projektai turi būti palyginti pagal jų naudingumą vartotojams. Naudingumų srautą atsirandantį per laikotarpį reikia išreikšti dabartine verte. Projekto grynojo naudingumo bendra vertė – kiekvieno laikotarpio naudos ir kaštų dabartinės vertės suma. Pasirenkant projektus geresnis yra tas, kurio grynasis naudingumas, esant duotiems biudžetiniams apribojimams, yra didesnis. Efektyvus išteklių paskirstymas reikalauja, kad ribinis naudingumas būtų lygus ribiniams kaštams. Tačiau, jeigu nėra rinkos kainų, tai tą naudingumą palyginti yra gana keblu. Tam tarnauja CBA. CBA yra: Projektų įvertinimas, atsižvelgiant į ilgalaikę perspektyvą ir eksternalijas. CBA projektus parenka tokiu būdu: kur: = nauda gaunama išleidus xLt i-tajam projektui = vartojimo naudingumas gautas iš projekto t metais = projekto kaštai t metais = diskonto norma esant palūkanų normai r n = projekto gyvavimo trukmė = pradinės kapitalo išlaidos i projektui Pirmiausia reikia nustatyti tinkamą investavimo kriterijų. Po to reikia nustatyti: (a) kokie kaštai ir naudingumai turi būti įtraukti? (b) kaip juos įvertinti? (c) kokią palūkanų normą taikyti diskontavimui? Investavimo kriterijus Yra dvi sprendimų priėmimo taisyklės: (1) vidinės grąžos normos metodas ir (2) dabartinės vertės metodas. Vidinės grąžos normos metodas Šiuo metodu sprendimo ieškome tokiai palūkanų normai, kuriai esant dabartinės grynosios projekto naudos vertė yra lygi nuliui. Ši palūkanų norma, vadinama vidine grąžos norma (IRR), tuomet palyginama su atitinkama rinkos grąžos norma rm. Jeigu IRR > rm, tuomet ištekliai investuoti į projektą duos didesnę grąžą negu investavus kur nors kitur. (priešingu atveju investuoti neapsimokėtų). Tačiau dar reikėtų įvertinti vartojimo srautą, kuris atsirastų, jeigu ištekliai nebūtų panaudoti šiam projektui. Jeigu IRR = rm tai sprendimo priėmėjui turėtų būti tas pats – investuoti į projektą ar ne. Remiantis IRR dydžiu galima palyginti skirtingus projektus. Vidinės grąžos metodo trūkumai: Gali nebūti vieningos vidinės grąžos normos, nes gali būti keli sprendimai. Jeigu du projektai turi skirtingus laiko profilius arba grynuosius naudingumus, tai metodas neleis jų tarpusavyje palyginti. Sunku rasti atitinkamą rinkos grąžos normą rm. Dabartinės vertės metodas Šiuo atveju renkamės palūkanų normą (pvz., rinkos palūkanų normą) ir apskaičiuojama kiekvieno projekto grynojo naudingumo dabartinė vertė. Jeigu grynojo naudingumo dabartinė vertė yra teigiama, tai projektas duoda didesnį vartojimo srautą, negu bet kuris rinkos projektas kurio grąžos norma yra rm. Jeigu dabartinė vertė lygi 0, tai tas pats investuoti ar ne. Jeigu yra keli projektai, tai pasirenkamas turintis didžiausią dabartinę vertę. Kita sprendimo taisyklė B/C santykis (norma). Tas projektas parenkamas, kurio dabartinės vertės B/C norma – didžiausia. Tačiau ši taisyklė gali prieštarauti dabartins vertės kriterijui. Projektai Kaštų dabartinė vertė Naudingumo dabartinė vertė Naudingumo/kaštų santykis Grynojo naudingumo dabartinė vertė 1 2 3 (2/1) 4 (2 – 1) X 200 450 2.25 250 Y 400 800 2.00 400 Z 600 900 1.5 300 Dviprasmiškumo šaltinį matome paveiksle Įtraukiami kaštai ir naudingumai Privatus sektorius Viešasis sektorius – tiesioginiai kaštai ir naudingumai bei išoriniai poveikiai. Įtraukiami tik technologiniai, o ne piniginiai išoriniai poveikiai Pavyzdžiui: greitkelis. Tiesioginė nauda: greičiau nuvykstama į darbą, pailgėja laisvalaikis, sumažėja nelaimingų atsitikimų. Tiesioginiai kaštai: kelio tiesimas, priežiūra, greitkelių policija. Išorinė technologinė nauda: tenkanti pėstiesiems ir aplinkiniams gyventojams (saugumas, švaresnė aplinka). Išorinė piniginė nauda – pakelės parduotuvių, garažų, restoranų pelnas (tai perskirstymas, o ne naudingumo padidinimas; be to atspindi padidėjusius automobilių srautus, todėl būtų pakartotinis skaičiavimas). Nėra griežtų taisyklių, kaip atpažinti ir įtraukti eksternalijas, kada sustoti jas skaičiavus. Kaštų ir naudingumo įvertinimas Kainos turėtų būti Pareto optimalios pusiausvyros. Buhalterinės. Tačiau rinkos kainos gali būti ne Pareto optimalios arba gali neegzistuoti. Tuomet šešėlinės kainos skaičiuojamos naudojantis rinkos informacija. Kainas iškreipia monopolija, mokesčiai (išskyrus bendros sumos mokesčius), nedarbas, pusiausvyros skirtumai trumpu ir ilgu laikotarpiu. Kai rinkos kainų nėra, gali padėti apklausos: ar vartotojas būtų linkęs padengti projekto kaštus (problemos: strateginė elgsena, vidutinių dydžių apskaičiavimas – priklausomai nuo pajamų ar ne) Kaip reaguos ekonomika į viešąją investiciją? Jeigu monopolistas padidins gamybą, tai geriau naudoti ne rinkos kainą o ribinius kaštus. Jeigu projektas didelis CBA gali nepakakti ir reikia nagrinėti bendrąją pusiausvyrą. Diskonto normos parinkimas Jeigu parinksime per mažą palūkanų normą, bus vykdomi neefektyvūs projektai, jeigu per didelę – nebus priimti efektyvūs projektai. Tai kartu nulemia ir išteklių išdėstymą tarp privataus ir viešojo sektorių. Tobuloje kapitalo rinkoje vienintelė palūkanų norma yra ta kuri sulygina indėlininkų ribinę laiko preferencijos normą (MRTP – marginal rate of time preference) su ribiniu kapitalo našumu, tokia turėtų būti socialinė laiko preferencijos norma (SRTP). Tačiau tobula kapitalo rinka neegzistuoja. Norma turėtų įvertinti išteklius perkeltus iš privataus sektoriaus ir/arba būsimo vartojimo (visuomenės naudos dėl projekto įgyvendinimo) kainą. Praktinės problemos: Individai linkę nuvertinti būsimą vartojimą Šiandieniniai poreikiai gali neigiamai paveikti aplinką ateityje Kaip įvertinti būsimų kartų preferencijas Mokesčių finansai paprastai mažina privatų vartojimą, paskolų finansai – privačias investicijas Monopolinė kainodara didina privataus sektoriaus investicijų grąžą Rinkos palūkanų norma padidinta dėl rizikos, kuri didesnė privačiame sektoriuje negu viešajame. Tačiau viešieji projektai gali būti itin rizikingi Rizika ir neapibrėžtumas Galimos pasekmės turi būti aprašytos ir jų tikimybė nustatyta. Taip pat turi būti atsižvelgta, kad gali būti neapibrėžtos (nežinomos) pasekmės. Koks yra tikėtinas pasekmės dydis (vertė)? Pavyzdžiui, naudingumas 1 metais gali įgauti vieną iš reikšmių , su tikimybėmis . Tuomet, laukiamas naudingumo dydis 1 metais bus:   Paprastesnis būdas – jautrumo analizė. Šiuo atveju laukiamas naudingumas skaičiuojamas pagal pesimistinį, optimistinį ir realistinį (aukso vidurys) scenarijus. Tačiau rezultatai gali priklausyti nuo to, kiek priimantis sprendimą linkęs rizikuoti. Kai tikimybės nežinomos, tai pagal Bajeso (Bayes) kriterijų, kiekvienam iš variantų suteikiama vienoda tikimybė. CBA apribojimai: perskirstymas, politiniai sprendimai, biurokratija, nutolimas nuo Pareto optimalios būsenos (CBA – dalinės pusiausvyros įrankis). Kiti įrankiai: programinis planavimas ir biudžetavimas, nuiis biudžetavimas CBA pavyzdys: Darbų saugos ir sveikatos teisės aktų poveikio įvertinimas Nauda Kas gauna Rūšis Matavimo metodas 1 VDI Padidėjęs našumas (Vidutinis metinis vieno inspektoriaus atlyginimas) x (papildomų vizitų per metus vienam inspektoriui) / (vidutinis vizitų skaičius per metus vienam inspektoriui esant senai sistemai) 2 Įmonės Sumažėję baudos (Bendras baudų dydis esant senai sistemai) - (Bendras baudų dydis esant naujai sistemai) 3 Įmonės Padidėjęs našumas (Bendras gamybos apimties padidėjimas įmonėje) x (bendras panašių įmonių skaičius) NB: Dydžiai turi būti paskaičiuoti kiekvienam apklaustų įmonių tipui 4 Įmonės Padidėję užsienio investicijos (Padidėję užsienio investicijos į įmonę) x (panašių įmonių bendras skaičius) NB: Dydžiai turi būti paskaičiuoti kiekvienam apklaustų įmonių tipui 5 Darbuotojai Sumažėju­sios mirtys [(Mirtys 1989)-(Mirtys 1998)] x asmens mirties įvertinimas Lietuvoje 6 Darbuotojai Sumažėjusi žala sveikatai [(Žala 1989)-(Žala 1998)] x (žalos įvertinimas Lietuvoje) NB: Kur įmanoma, turi būti išskirta skirtingos žalos rūšys ir jų įvertinimas Kaštai Kas turi Rūšis Matavimo metodas 1 SADM/DSS Naujos sistemos įdiegimas (Darbuotojų kaštai per valandą) x (Žmogaus darbo valandų skaičius) 2 VDI Mokymas (Darbuotojų, kuriuos reikia išmokyti skaičius) x (Išlaidos vienam apmokomam) 3 VDI Informacijos paskleidimas Papildomos Informacijos centro išlaidos, įtraukiant personalo, patalpų ir medžiagų išlaidas 4 VDI Naujos sistemos įdiegimas (Darbuotojų kaštai per valandą) x (Žmogaus darbo valandų skaičius) 5 Įmonės Saugios dar­bo aplin­kos užtikri­nimas (Darbuotojų kaštai per valandą) x (Žmogaus darbo valandų skai­čius) x (Panašaus tipo įmonių skaičius) NB: Dydžiai turi būti paskaičiuoti kiekvienam apklaustų įmonių tipui 6 Valstybės biudžetas Baudų praradimas (Bendras baudų dydis esant senai sistemai) - (Bendras baudų dydis esant naujai sistemai)

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 27878 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Šaltiniai
✅ Šaltiniai yra
Failo tipas
Word failas (.doc)
Apimtis
56 psl., (27878 ž.)
Darbo duomenys
  • Ekonomikos konspektas
  • 56 psl., (27878 ž.)
  • Word failas 1 MB
  • Lygis: Universitetinis
  • ✅ Yra šaltiniai
www.nemoku.lt Atsisiųsti šį konspektą
Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt