Viešojo sektoriaus ekonomika

Ekonominė problema- kaip paskirstyti išteklius poreikiams. Paskirstymas vyksta rinkoje (pasiūla, paklausa). Ištekliai gali būti ir kažkieno paskirstomi. Kai buvo komandinė ekonomika, valstybė (plano komitetas) planuodavo (penkmečio planai ir pan.). Bet ji žlugo, nes nebuvo motyvo išteklius naudoti taupiai (kuo mažiau sunaudojant resursų pagaminti kuo daugiau), be to, sunku apskaičiuoti. Rinka savaime eina į pusiausvyrą. Šiuolaikinė ekonomika nėra vien tik rinkos ekonomika- įsikiša valstybė (vartotojai valstybei moka mokesčius, valstybė moką ieškomas pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams, be to, yra viešas sektorius, kurį finansuoja valstybė, tad rinkos ratas yra modifikuojamas). Taip pat įvairiais sprendimais valstybė keičia rinką. Mes nagrinėsime valstybės veiklą ekonomikoje, kam ji reikalinga. Pagrindinis klausimas- efektyvumas (kaip patenkinti neribotus poreikius ribotais ištekliais). Viešasis sektorius atsiranda, kai rinka negali išspręsti poreikių-išteklių problemos. Valstybės įsikišimas padidina, bet gali ir sumažinti efektyvumą. Kita problema- socialinis teisingumas (kieno poreikiai tenkinami). Tačiau kartais ekonomistai nekelia šio klausimo. Kai kaina krinta, o sąlygos nekinta, prekių yra perkama daugiau. Rinka veikia gerai, kai yra tam tikros prielaidos. Rinkos nesėkmės: Konkurencijos. Kai yra tobula konkurencija, problemų nėra – kainos nei pirkėjas, nei pardavėjas neįtakoja – ją įtakoja pasiūlos/paklausos faktoriai (uždarbis, mada, kt. prekių kaina ir pan.). kartais konkurencija būna apribota dėl įvairių priežasčių: gamtinių sąlygų nebus išteklių persiliejimo – jei kaina pakils, paklausa nedidės (nes pirkėjai buvo pasiryžę pirkti daugiau tik sena kaina). Rinka neperskirsto išteklių ten, kur reikia; technologinių sąlygų; visuomeninių sąlygų – visuomenės ar valstybės įsikišimas (pvz., valstybė leidžia socialinį darbą dirbti tik turintiems socialinio darbo diplomą, tad bet kas negali šio darbo dirbti). Šios sąlygos gali sudaryti monopolinę padėtį arba apriboti konkurenciją. Jei nesant konkurencijai paliksim pačiai rinkai perskirstyti išteklius, bus blogai. Viešosios gėrybės (kurios vartojamos kolektyviai, pvz., keliai). Sunku nustatyti, kas jomis naudojasi, o kas ne, todėl už šias gėrybes sumoka savivaldybė. Išoriniai poveikiai (jie gali būti tiek teigiami, tiek neigiami). Neapibrėžtumas (nepilnos rinkos/informacinės nesėkmės). Reikia apibrėžti kainą, kokybę ir pan. (pvz., užsisakai internete batus už 300lt, o kai tau juos atsiunčia, pamatai, kad jie verti 100lt). Rinka patiria nesėkmę spręsdama nelygybės klausimą. Konkurencijos nesekme susijusi su masto ekonomija (didinant gamybos apimtį, vieneto sąnaudos sumažėja iki tam tikros ribos). Monopsonija – kai rinkoje yra vienas pirkėjas. Pirkėjas gali nustatyti kainą mažesnę nei ji būtų esant konkurencijai. Problema sprendžiama išlyginant derybines jėgas tiek pirkėjų, tiek pardavėjų pusėje. Valstybė daugiausiai kišasi į darbo rinką, nes šiuolaikinėje rinkoje nėra vienoda galia tarp pardavėjo ir pirkėjo (pirkėjai – darbdaviai yra stambūs, todėl jie reguliuoja rinkos sąlygas). Išeitis – suvienodinti pardavėjų – pirkėjų galią. Valstybė stengiasi sustiprinti darbo jėgos pardavėjus, o ne kontroliuoti darbdavių priimamų darbuotojų skaičių. Valstybė garantuoja laisvą profesinių sąjungų veiklą, nedraudžia joms reguliuoti darbo užmokesčio (aišku, kad jos tik kelia atlyginimą, o ne mažina). Valstybė nustato minimalų darbo užmokestį bei maksimalią tam tikrų produktų (pvz., elektros), gaminamų monopolistų, kainą. Taip pat nustatomas ir darbo laikas, bei viršvalandžių dydis bei apmokėjimas už juos. Darbo laikas negali viršyti 65val./savaitę (tačiau ir tai tik ypatingomis sąlygomis bei trumpą laiką). Žiniasklaida visai neseniai paskleidė dezinformaciją- atseit 65val./savaitę yra norma pagal ES teisinius aktus. Jei norime, kad žmonės dirbtų viršvalandžius, atlyginimą reikia didinti ne proporcingai (tiesine priklausomybe), o daugiau. BVP-kapitalo nusidėdėjimas, nuosavybės pajamos(renta, palūkanos-valstybės biudžetas); verslo pajamos (nepaskirstytos, paliekamos įmonėje, dividendai-valst biudžetas); darbo pajamos(darbo užmokestis-valstybės biudž); pvm ir akcizai-valst biudž Viešųjų gėrybių identifikavimo savybės Gėrybės yra nekonkurencinio vartojimo srityje – didėjant gėrybių vartojimui sąnaudos jų gamybai nedidėja. Gėrybių vartotojų neišskiriamumas vartojimo srityje – neįmanoma nustatyti, kas jas vartoja, o kas ne. Viešosios gėrybės – prekė ar paslauga, kuri turi būti pateikta vienodos apimties visiems (su ja turintiems ryšį) vartotojams. Tačiau kiekvienas vartotojas tą gėrybę gali vertinti skirtingai. Visuminė prekių paklausa – privačių prekių paklausų suma. Pvz., vienam žmogui per mėnesį reikia 1kg apelsinų, antram – 2kg, trečiam – 4kg, tai visuminė paklausa – 7 kg. Tokiu atveju prekių skaičius kinta. O jei būtų apmokestinamos tv laidos ir vienas vartotojas už ją sutiktų mokėti 5lt, kitas - 2lt, trečias – 100lt ir pan., o jos gamintojai reikalautų 1000lt, tai laida būtų transliuojama, jei visų vartotojų siūlomi pinigai sudėjus kartu atitiktų gamintojų reikalavimus (nes laidos laikas nesikeičia). Tačiau tokiu atveju yra problema – vartotojams sunku susitarti ir taip bendrai nusipirkti gėrybę bei gali atsirasti “turtingo kaimyno” fenomenas. Dėl tokio vartotojų neorganizuotumo tenka įsikišti valstybei (paprastai tam tikros gėrybės yra apmokestinamos ir iš surinktų mokesčių valstybė iš gamintojų perka tam tikras gėrybes, kurios yra vartojamos kolektyviai). Mokesčiai renkami nuo pajamų, nepriklausomai, gauna ar negauna gėrybę. Individuali nauda iš viešųjų gėrybių nenustatoma, nes jos rinkoje nėra. Viešasis sektorius tarp ekonomikos ir politikos. Viešųjų gėrybių identifikavimo algoritmas. ar konkurencija vartojant gėrybę? Ar galimas vartotojų išskyrimas? Taip. Kai konkuruojama tai papildomų vienetų gamyba reikalauja didesnių sąnaudų; Taip. Jei taip, tai galima pareikalauti iš vartotojo, kad sumokėtų, jei ne-tai gėrybės negaus. Informatumo nesekmė-valstybė turi prižiūrėti kaip ir iš ko prekė gaminama. Pagrindinės valstybės įsikišimo priemonės:ribojimas naudoti monopolinę jėgą; vartotojų teisių apsauga; prekių priežiūra. Gali būti taip, kad vartotojai sunkiai atskiriami, t.t.nebus apribojamas vartojimas, todėl bus vartojama viskas, kas yra. Nekonkuruojamas vartojimas-nereikalauja papildomų išteklių. Jei vartotojai techniškai atskirti, kyla klausimas ar tas atskyrimas brangus? Kartais brangus, todėl neišskiriama. Jei gėrybė nekonkurencinė tam tikrose ribose, jos riboti nereikia. Jei siekiama maksimalaus pelno, tai gali būti taip, kad pasirenkamas vartotojų kiekis, kurie maksimalizuoja pelną. (pvz. Yra kavinės, kur kavos puodelis kainuoja 6lt, tai sėdi tik keli žmonės, nes kitoje kavinėje kava tik 2lt). Valstybei kontroliuoti lengviau, kai paslaugas suteikia valstybinės įstaigos. Viešųjų gėrybių teorinis taikymas. Pvz. Tiltas pilnas ar tuščias-eksploatuoti išeina tiek pat. Jei vartotojų daugėja-sąnaudos auga. Išoriniai poveikiai. Pirkėjas ir pardavėjas apsikeičia naudomis ir sąnaudomis. Nuostolį ir naudą jaučia ir 3 pusė. Valstybė įsikišdama ir nustatydama, kad kaina ir sąnaudos didesnės, tai tada į tai turi įeiti ir 3 pusės nuostoliai. Kuo kaina mažesnė-tuo pasiūla mažesnė. Valstybė įsikiša kaip: padidindama žmonių pajamas; subsidijuoti gamintojus. Nepilnos rinkos. Informacijos nesekmės. Kad rinka veiktų efektyviai ji turi būti pilna.: pirkėjas, pardavėjas, prekės ar paslaugos kaina----jų charakteristikos, kiekis-kiek parduodama ir perkama, kaininė išraiška. Jei pinigų perkamoji galia kinta, tai kainos neapibrėžtos. Problemos dėl prekės charakteristikos, dėl rinkų trūkumo. Valstybė imasi saugoti pirkėjo interesus nustatydama produktų gamybos standartus. Reklama irgi ribojama. Taip yra, kad gamintojai nepiktnaudžiautų gaminamomis prekėmis. Kaina sudaroma ne sutarties metu. Nors gali būti taip, kad pirma sudaroma sutartis, imami pinigai anksčiau nei gaunama prekė. Pvz. Evelinos butas pirmiausia nuperkamas, o tik po to gaunamas, dar vėliau jis pabrango. Draudimo rinka. Rinkos nesekmės dėl informacijos trūkumo. Paklausa draudimui; standartinės draudimo rinkų veikimo sąlygos; socialinis draudimas (valstybės vaidmuo draudime). draudžiasi asmenys dėl to, kad bijo rizikų, nori savo gerovės pastovumo, vengia didelių nuostolių. Nuostoliai susiję su socialinėmis rizikomis. Jei draudimas pigesnis-draudžiasi daugiau. Labiau draudžiasi didesnes pajamas turintys žmonės. „didžiųjų skaičius didesnis“-neįmanoma nustatyti, kas bus ateityje, kuo daugiau asmenys rūpi kaip draudimo pirkėjai-tuo lengviau nusakyti apie ateitį. Draudimas-lėšų surinkimas iš tų, kurie draudžiasi nuo rizikos ir jų atsiradimų, nelaimės atvejų. Paklausa draudime yra jei yra besidraudžiančių, bijančių rizikos. Kuo didesnis besidraudžiančių skaičius-tuo labiau tikėtina, kad kas nors atsitiks jiems. Iš pasiūlos pusės kyla daugiau nesekmių. Standartinės draudimo rinkų veikimo sąlygos. įvykių tarpusavio nepriklausomybė. Draudimo įvykiai turi būti nepriklausomi. Jei vienas patyrė nuostolį, tai kitas neturi jo pajusti. Draudimo rinka neveikia, jei veiksniai susiję. tikimybė turi būti mažesnė nei 1, kad tas įvykis įvyks. Jei tikimybė=1, tai draudimo kompensatoriai turės paimti tokias įmokas iš besidraudžiančiojo, kurios padengtų jų išlaidas jam. Valstybė padeda nustatyti tokius atvejus, kai tikimybė lygi 1. tikimybė turi būti žinoma ar apskaičiuojama. Turi būti žinomas konkretus skaičius. Reikia žiūrėti į draudimo premiją. p=q×T+L T-draudimo nuostolis L-pelnas ir administravimo išlaidos q-tikimybė, kad įvykis įvyks. Draudimo žalą reikia žinoti. Žala fiksuojama. Visi draudžiamieji prilygsta 100% arba 1 ir paskui tikimybės taikomos, kad 0,1×... reikia žinoti, kuriam skaičiui įvyks kas nors. Paprastai remiamasi tyrimais gautais duomenimis. Gyvybės draudime remiamasi demografine statistika. INFORMACINĖS NESEKMĖS (nėra informuotumo asimetrijos) 1) gali būti, kad draudimo rinkose viena pusė yra labiau informuota nei kita. Draudėjai šiuo aspektu mažiau žino nei draudimo vartotojai. Valstybė įveda privalomą draudimą, nes negalima atskirti visų rizikos žmonių, todėl ir draudžiami visi. Sveikatos draudimas dalyviams privalomas. Apdairiųjų apsauga- jie labai apdairūs, draudžiasi civilinės atsakomybės draudimu-privalomas, nes tam, kad būtų apsaugoti apdairieji. (nuo tų, kurie neapdairūs). 2) moralinė rizika Draudimo bendrovė skaičiuoja įkainius atsižvelgiant į įvykių tikimybę esant nedraustam ir draustam turtui. Atitinkami ir įkainiai. Moralinė rizika didesnė turto draudimo atveju. Klientams kitąkart reikia apsidrausti nuo žioplumo Aktualijus skaičiuoja tikimybės žalos. Valstybė kišasi esant socialinėms rizikoms. 1) trumpalaikės socialinio draudimo išmokos; 2) ilgalaikės socialinio draudimo išmokos 1. ligos, motinystės 2. senatvė, negalė, našlystė (pensijos išmokamos) 1) trumpalaikės socialinio draudimo išmokos. Pvz.: Dėl ligos, asmuo negali dirbti kurį laiką. Turėtume analizuoti reiškinį bendruomeniškai, t.y. dėl epidemijos draudimo bendrovė turėtų išmokėti daug išmokų apsidraudusiems susirgusiems asmenims. Draudimo įvykio tikimybė turi būti B; B>C; A>C Svarbu racionalumas, bet ne visada laimi racionalumas. Labai reikšminga klausimo formuluotė prieš pateikiant nagrinėti klausimą, priimant įstatymą (kolektyvinį sprendimą). Kolektyvinių sprendimų efektyvumą apsprendžia du veiksniai: Alokacinis (paskirstomasis) efektyvumas. Jis siejamas su rinkėju. Kiek vartotojų poreikiai yra atspindėti kolektyvinių sprendimų rezultatuose. Jį galima padidinti didinant sprendėjų skaičių. Viena iš būdų – referendumas. Tačiau jis taip pat nepakankamas – tai nereiškia, kad rezultatas atitinka visų nuomonę – ir čia galioja daugumos taisyklė. Veto teisė – tada visiškai geras kolektyvinis sprendimas, jei visi sutaria, jei bent 1 yra “prieš”, sprendimas nepriimamas. Alokacinis efektyvumas būtų efektyviausias, jei būtų referendumas su veto teisės taisykle. Kuo daugiau sprendėjų, tuo mažesni efektyvumo nuostoliai. Techninis efektyvumas (susijęs su balsavimo organizavimu). Kuo daugiau sprendėjų, tuo didesni efektyvumo nuostoliai. Politiniai sprendimai priimami dėl išteklių paskirstymo, kuris turi išorinį poveikį ir t.t. tie ištekliai turi būti paskirstomi gyventojams per biurokratines įstaigas. Biurokratinės įstaigos-tam tikra institucijų rūšis, kurios yra finansuojamos valstybės lėšomis. Jos sąnaudas padengia ne parduodamos paslaugas, o gaudamos subsidijas iš valstybės ir rinkdamos mokesčius (nepriklausant, ar tie mokesčių mokėtojai naudojasi tomis paslaugomis). Vartotojai-politikai-biurai;vartotojai-biurai-visuomeninis rezultatas Biurokratinių įstaigų vadovų asmeninė gerovė priklauso nuo disponuojamų išteklių dydžio. Biurokratinės įstaigos tikslo funkcija – biudžeto maksimizavimas. Aukščiausio rango biurokratinių įstaigų biudžetus tvirtina politikai; žemesnio rango biurokratinių įstaigų – įstaigų vadovai. Maksimizuodami biudžetą turi atsižvelgti į vartotojų poreikius. Biurokratinės įstaigos turi tendenciją plėstis. Dažnai biurokratinės įstaigos, maksimizuodamos biudžetą, įgyvendindamos politikų sprendimus juos iškreipia, tad visuomeninis rezultatas neatspindi vartotojų poreikių. Biurokratinės įstaigos pateikia daugia paslaugų nei rinka apteiktų, tačiau esant ribotiems ištekliams tai nėra gerai. Yra veiksniai, kurie stabdo biurokratinių įstaigų plėtimąsi: Politikų kontrolė per biudžeto tvirtinimą (norint duoti daugiau pinigų įstaigų plėtrai, reikia didinti mokesčius, o to nepageidauja rinkėjai). Biurokratinės įstaigos konkuruoja dėl tų pačių lėšų (valstybė surenka apibrėžtą pinigų kiekį – jei viena gauna daugiau, tai kita – mažiau). Politikų nesėkmės kontroliuojant biurokratų veiklą susijusios su biurokratų profesionalumu – politikai turi aprėpti daug sričių, o biurokratai – atsakingi už 1 sritį, tad jie geriau tą sritį išmano, todėl dažnai biurokratai primeta savo valią politikams. Profesionalų ir politikų interesai dažnai išsiskiria. Profesionalai gali riboti aptarnaujamų klientų skaičių (kad būtų kokybiškos paslaugos), o biurokratai siekia didinti klientų skaičių. Profesionalai gali pakreipti sprendimus vartotojų naudai. Biudžeto sudarymo technika (procedūra) – dar viena biurokratinių įstaigų problema. Paprastai biudžetai sudaromi inkramentiniu principu – biudžetas sudaromas remiantis praėjusių metų biudžetu darant nedidelius pakeitimus. Idealiu atveju turėtų daryti tyrimą, kad nustatytų ir išanalizuotų dabartinius poreikius. Tačiau manoma, kad pokyčiai yra daliniai ar nuoseklūs, jie negali būti revoliuciniai. Tai daroma dėl techninių priežasčių. Nepelno siekiančių organizacijų (NPO) veikla rinkos ekonomikoje NPO daugiausia paplitusios tose srityse, kur paslaugas perka valstybė (švietimas, kultūra ir pan.). Ištekliai yra riboti, todėl NPO apsaugo išteklius nuo pelno siekiančių organizacijų ir valstybės. NPO prieštarauja ekonomikos logikai. NPO ypatybės: Pelno nepaskirstymas. Šis aspektas yra nustatomas organizacijos įstatuose. Organizacijos savininkai ar įsteigėjai tarp savęs pelno nepasiskirsto (pelno siekiančiose organizacijose pelnas paskirstomas dividendų forma). Mokesčių lengvatos – NPO yra atleistos nuo pelno mokesčio (15%). Jos paprastai gauna aukas – yra susijusios su filantropija. Tai nebūtinai formali savybė. Pačios organizacijos paslaugas gali teikti nemokamai arba mažesne nei rinkos kaina. Visuomenė – aukotojai, o tai iškreipia organizacijų veiklą (tad ir gali teikti nemokamas paslaugas). Jaučiama sąveika tarp aukotojų ir paslaugų gavėjų. Žmonės kartais yra užkrečiami aukojimu – propaguojama, kad aukoti garbinga ir t.t. NPO sėkmingai konkuruoja su pelno siekiančiomis organizacijomis ir valstybė. Kodėl? Yra dvi teorijos: Lyginama, kuo NPO yra pranašesnės už pelno siekiančias organizacijas: informuotumo asimetrija – jei paslaugų vartotojai yra mažiau informuoti apie paslaugas nei gamintojus, jie labiau pasitikės NPO. Jiems atrodys, kad pelno siekianti organizacija pelno sieks prekių ar paslaugų kokybės sąskaita. Bet šis argumentas nėra labai stiprus – pvz., automobilių ar mobiliųjų telefonų NPO negamina, nors gamintojai apie prekę žino daugiau už vartotoją. kontrakto nesėkmė – kai negalima sudaryti sutarties tarp paslaugos teikėjo ir vartotojo, kai negalima tiksliai nustatyti, kokios paslaugos ir kokios kokybės bus teikiamos, ir kaip bus galima atlyginti žalą, jei bus teikiamos nekokybiškos paslaugos. trečiosios pusės (tarpininko, agento) problema. Kai yra paslaugos teikėjas, vartotojas ir aukotojas (paslaugos pirkėjas). NPO lyginamos su valstybinėmis – biurokratinėmis organizacijomis: kartais valstybė nors ir reaguoja į rinkos nesėkmes, bet nepateikia pakankamo kiekio paslaugų. Kadangi ištekliai riboti, tai viskam neužtenka pinigų, o didinti mokesčių politikai nesiryžta. nepakankama paslaugų įvairovė valstybiniame sektoriuje – čia jos gana standartizuotos, kad taip galėtų kontroliuoti biurokratus, kurie siekia maksimizuoti biudžetą (tada pinigai gali būti panaudoti neefektyviai). Aukotojai ne visada nustato griežtus reikalavimus organizacijos veiklai, tad NPO yra lankstesnės – jos gali teikti įvairesne paslaugas. Jei aukotojų yra daug, tai reikalavimų išvis negali būti. aukų vaidmuo. NPO gali paslaugas teikti mažesnėmis sąnaudomis nei valstybinės, kurios 100% finansuojamos iš valstybės. NPO ekonominė veikla Tikslo funkcija priklauso nuo to, kokioje srityje jos veikia, bet ne ir čia jos gali labai skirtis. Kadangi NPO vadovaujasi tam tikra ideologija, tai jų tikslo funkcija – tam tikros ideologijos (vertybių sistemos) skleidimas. Jos remiasi ne visuotinai paplitusia vertybių sistema (tokia remiasi valstybinės organizacijos) NPO atstovauja visuomenėje nepakankamai propaguojamoms vertybėms. Ekonominės viso to pasekmės: dėl to NPO gauna aukas (randamos tokios vertybės, dėl kurių bus aukojama). NPO gali naudotis savanorių darbu. Jos pateiks daugiau ir įvairesnių paslaugų nei pelno siekiančios organizacijos. NPO yra linkusios į iššvaistymus, nes neturi savininkų kontrolės. Kodėl jas steigia? Nes steigėjai paskui ten dirba. Vidinį švaistymą didina savanorių darbas, o mažina konkurencija tarp toje pačioje srityje dirbančių NPO (aukotojai labiau remia tas organizacijas, kurių vidinis efektyvumas yra didesnis).

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!