Viešojo ir privataus administravimo sektorių skirtumai

 ĮVADAS Lietuvoje nuolat daugėja viešojo administravimo įstaigų. Šiuo metu viešajai administracijai yra priskiriama apie 250 įstaigų. Todėl šiame darbe pabandysiu aptarti įvairius viešojo ir privataus sektorių skirtumus. Nagrinėdami literatūrą išaiškinsim klausimus, kas yra viešojo ir privataus administravimo sąvokos, kuom jos skiriasi ir kokie jų panašumai. Taip pat aptarsime, kokie skirtumai yra tarp “viešojo” ir “privataus”administravimo sektoriaus. Paliesime ir tokius kriterijus, kaip darbo sąlygos ir uždarbis šiose institucijose, kuom jos panašios. Panagrinėsim ir viena iš pagrindinių kriterijų - darbo uždarbi. Taip po gi atkreipsim dėmesį ir į šių sektorių efektyvumą. Šio tyrimo tikslas - atskleisti viešojo ir privataus administravimo skirtumus. Išanalizuoti kuo jie yra susiję, kuo panašūs ir kuo skiriasi Tyrimo objektas – viešojo ir privataus administravimo sektorius. Uždaviniai tikslui pasiekti – 1. Suprasti kas tai yra viešasis ir privatus sektoriai. 2. Nustatyti jų skirtumus. 3. Padaryti išvadas. 1. Viešasis administravimas “Viešasis administravimas – palyginti jauna mokslo sritis: ją galima laikyti 19 a. pabaigos prancūzų ir vokiečių mokslininkų pastangų vaisiumi, tačiau viešojo administravimo principus žmonija praktikavo jau prieš keletą tūkstantmečių.”[1, p. 7] Administravimo metodais jau buvo naudojamasi Senovės Egipte, Tarpupio civilizacijos laimėjimuose ir Didžiosios sienos projekto įgyvendinime. Lietuvoje viešasis administravimas kaip mokslas ir kaip praktika, nėra visiškai naujas reiškinys. “Viešojo administravimo akademinės studijos, kaip atskira studijų šaka, susiformavo tik pastaraisiais metais, nors atskiros disciplinos, susijusios su viešuoju administravimu, buvo dėstomos ir tarpukario Lietuvoje.”[1, p. 8] „Tradiciškai viešasis administravimas apibūdinamas kaip plati, įvairiapusė valdžios ir valdymo institucijų veikla, apimanti politiką, viešąsias programas bei projektus. Viešasis administravimas suprantamas ir plačiau – kaip valstybės tarnyba, profesija, akademinės studijos, dar kaip tam tikra atsakomybės rūšis, priskirta įvairių lygių viešosioms institucijoms, vykdančioms įvairias funkcijas – politikos, sprendimų įgyvendinimą ir kt. Kitaip tariant, viešasis administravimas gali būti suprantamas kaip veikla, daugiau koncentruojama į planavimą, vadovavimą, koordinavimą, išteklių telkimą ir naudojimą, valdžios veiklos kontrolę.“ [2, p. 8] Sąvoką ”viešasis administravimas” galima būtų apibūdinti kaip priemones, organizuoti, sukelti finansinius, technologinius ir finansinius išteklius įvairiems socialinių grupių tikslams iškelti. Doc. Dr. A. Raipa savo knygoje teigia, kad “ yra daug viešojo administravimo apibrėžimų, , kad viešasis administravimas apima: • administracinio personalo elgseną ir motyvacijas; • organizacinius susitarimus, įgyvendinant svarbias, valstybinės reikšmės viešąsias programas; • administracinę aplinką, kurią sukuria administracinės sistemos ryšiai su politine sistema ir su visuomene.” [1, p. 9] „Toliau reikia išskirti esminius viešojo administravimo principus, pagal kuriuos viešasis sektorius struktūrizuojamas į institucines struktūras, viešojo sektoriaus tarnautojų motyvaciją bei viešuosius interesus: 1. Viešojo sektoriaus institucijų uždaviniai ir tikslai nelemia politikų, bet realizuojami administratorių, siekiančių įgyvendinti racionalų sprendimų modelį. 2. Administravimas remiasi dokumentais (įstatymais, nutarimais, sprendimais) ir tai daro viešąją įstaigą. 3. Viešieji reikalai analizuojami, sprendžiami, remiantis valdymo taisyklėmis, įstatymine baze. 4. Taisyklės, kuriomis vadovaujamasi organizuojant, dažniausiai gali būti techninės arba įstatyminės, daugelio atveju darbuotojų mokymas yra būtinas. 5. Uždaviniai ir funkcijos skirstomos į funkciškai skirtingas sritis, kurioms suteikiamos būtinos priemonės ir kontrolė, sankcijos. 6. Įstaigos vadybininkai surikiuoti hierarchiniu principu, kontrolės ir apskundimo galimybės yra procedūrinės. Pirmumas teikiamas centralizavimui, visi kiti principai yra lygūs. 7. Organizacijų ir privačių struktūrų ištekliai skiriasi. 8. Viešųjų įstaigų vadovai negali šių įstaigų pertvarkyti į privačias institucijas. 9. Viešųjų įstaigų tarnautojai pasirenka šias pareigas jausdami pašaukimą ar pareigą, prisiima didelius įsipareigojimus prieš visuomenę vykdydami savo vaidmenį. 10. Viešajame sektoriuje vienintelis svyruojantis interesas – viešasis interesas, ribojantis asmeninius politikus ir administratorių interesus“. [2, p. 10-11] Kalbant apie valdymo funkcijas, tenka pažymėti dvi esmines formalios valdymo sistemos funkcijas – politiką ir administravimą. Politika išreiškia valstybės valią, o administravimas privalo veikti politiką įgyvendindamas valstybės valios išraišką, remdamasis bendriausiais viešojo valdymo principais: Bendraisiais: 1 – kolegialumu, demokratiškumu, teisėtumu, viešumu, skaidrumu; 2 Specialiaisiais: – centralizavimo bei decentralizavimo – derinimu, administravimo subjektų pavaldumo ir atsakomybės, visuomenės interesų viršenybės prieš grupinius ir asmeninius interesus, visuomenės įtraukimo į viešąjį valdymą ir kt. [4] Viešojo administravimo plačiausiai paplitę požymiai: ◦ normatyvinis modelis- skirtas valdymui įgyvendinti ◦ kritinis požiūris į administravimo modelius ◦ sunkus paaiškinimas, kaip efektyviai turi dirbti viešasis sektorius [2 p 11] 2. Viešojo ir privataus sektoriaus skirtumai 2.1 Viešojo ir privataus sektoriau skirtumai Vienas svarbiausių tikslų modernioje visuomenėje yra ryšių tarp valdžios ir verslo atstovų plėtojimas. Valdžios sprendimai veikia verslo aplinką, valstybinės institucijos specifinėmis formomis reguliuoja daugumą verslo krypčių, tampa verslo partneriais realizuojant įvairius projektus ir programas. Tai vyksta tiek vietinės valdžios lygmeniu. Centrinė valdžia pasitelkia reguliavimo politikos mechanizmus, kurie riboja, stabdo ar skatina verslo sumanymus. Vietos lygmeniu verslas reguliuojamas įvairių valstybinio sektoriaus institucijų . “Viešajame sektoriuje veikia politinės institucijos, vyriausybė bei įstaigos, tuo tarpu privačiame įsikūrusios įvairios rinkos institucijos.” [3, p.10] Apibrėžti viešojo administravimo ir privataus sektorių santykį nėra lengva. Yra daug pranašumų ir skirtumų tarp privataus ir viešojo administravimo. Šios abi sferos užsiima organizacijų kūrimo ir plėtros reikalais, finansine apskaita, resursų naudojimu ir žmonių išteklių vadyba. „Tačiau tiek teoretikai, tiek praktikai išskiria tris ryškiausius skirtumus. Pirmasis skirtumas – institucijų veiklos tikslas ir veiklos vertinimas.“ [1, p. 13] Privataus verslo srityje svarbiausias tikslas- verslas, tos vertinimas netinka viešosioms organizacijoms. Antras skirtumas – sprendimų priėmimas. Viešajame sektoriuje priimant sprendimus stengiamasi, kad būtų kuo daugiau įtraukiama piliečių, o štai privačiame sektoriuje dažnai sprendimai priimami skubotai, žymiai greičiau ir ne visada kokybiškai parengti. Trečiasis skirtumas – viešumas, viešųjų institucijų darbuotojai jaučia didesnį visuomenės dėmesį, bei kontrolę nei privačiame versle. „Viešasis sektorius apima įvairias institucijas, kurias pasitelkus daromi ir įgyvendinami sprendimai įvairių rūšių interesų atžvilgiu. Kaip elgiamasi su tais interesais – priklauso tiek nuo interesų prigimties, tiek nuo institucijų tipo. Viešojo sektoriaus institucijos neapibrėžia interesų ir neįgyvendina jų automatiškai. Privačiame sektoriuje mechanizmus interesams koordinuoti pasiūlo rinkos institucijos, o viešosios institucijos derina interesus formuodamos ir įgyvendindamos vienokią ar kitokią politiką.“ [3, p. 27] Pagrindinė problema – kaip atskirti vieša nuo privataus sektoriaus; “ čia tenka svarstyti, kam priskirtinos “viešumo” ir “privatumo” sąvokos, taip pat aptarti kriterijus, kurie gali būti tinkami identifikuoti viešuosius, privačius ir mišrius reiškinius ir kaip tokie sprendimai įgyvendinami.” Viešojo ir privataus sektoriaus atskyrimas apima nemažai klausimų kylančių siekiant rasti optimalius sprendimus šiai problemai apibrėžti. ’’Viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi šiais principais: 1) įstatymo viršenybės. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais; 2) objektyvumo. Šis principas reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs; 3) proporcingumo. Šis principas reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus; 4) nepiktnaudžiavimo valdžia. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint įstatymų suteiktų reikiamų įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus siekiant kitų, negu įstatymų nustatyta, tikslų; 5) tarnybinio bendradarbiavimo. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektai, rengdami administracinius sprendimus, prireikus teikia vienas kitam reikalingą informacinę ir kitokią pagalbą; 6) efektyvumo. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas ir įgyvendindamas sprendimus, jam skirtus išteklius naudoja ekonomiškai, rezultatų siekia kuo mažesnėmis sąnaudomis; 7) subsidiarumo. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų sprendimai turi būti priimami ir įgyvendinami tuo viešojo administravimo sistemos lygiu, kuriuo jie yra efektyviausi; 8) „vieno langelio“. Šis principas reiškia, kad asmeniui informacija suteikiama, prašymas, skundas ar pranešimas priimamas ir atsakymas į juos pateikiamas vienoje darbo vietoje. Prašymą, skundą ar pranešimą nagrinėja ir informaciją iš savo administracijos padalinių, pavaldžių subjektų, prireikus – ir iš kitų viešojo administravimo subjektų gauna pats prašymą, skundą ar pranešimą nagrinėjantis ir administracinį sprendimą priimantis viešojo administravimo subjektas, neįpareigodamas tai atlikti prašymą, skundą ar pranešimą padavusį asmenį.   Pagrindinės viešojo administravimo sritys: 1) administracinis reglamentavimas, administracinių aktų įgyvendinimo priežiūra ar kontrolė; 2) administracinių paslaugų teikimas; 3) viešųjų paslaugų teikimo administravimas; 4) viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. “ [5] Pabandysim aptarti pagrindinius viešojo ir privataus sektoriaus skirtumus, kurie nėra pastovūs, nes keičiasi. Privatus sektorius vis dažniau perima viešojo sektoriau savybių. Privatus sektorius vis dažniau siekia išplėsti darbuotojų dalyvavimą organizacijos valdyme, dalytis visa informacija, išskyrus komercines paslaptis. Viešajame sektoriuje Privačiame sektoriuje Tarnavimas visuomenei yra galutinis tikslas Tarnavimas visuomenei yra rinkos dalies ir pelno didinimo bei organizacijos augimo sąlyga Tikslas – protingai išleisti pinigus Tikslas – uždirbti pinigų Žymiai sunkiaus susitarti, kas yra kokybė, ypač aukščiausiuose valdančiuose sluoksniuose Paprastai yra įmanoma susitarti, kas yra kokybė Sprendimų priėmimas yra atviras, ir siekiama kad jis būtu netik atviras, bet jame būtų galima ir dalyvauti Sprendimas gali būti atviras arba uždaras arba tarpinis variantas Veikla galima konkrečių įstatymų, įstatymų ar kitų norminių aktų rėmuose, o tai riboja lankstumą, veikimo laisvę, įgalinimą, delegavimą, vietinę iniciatyvą ir sprendimų priėmimą Nėra tokių įstatymų ar norminių aktų rėmų Veikla apribota tarpusavyje susipynusiomis hierarchinėmis programomis, skirtomis įvairioms visuomenės gerovės dimensijoms patenkinti Nėra tokios painiavos Vadovai yra bendro atskaitomybės tinklo dalis: atskaitomybė yra demokratijos esmė Organizacijos gali laisvai apibrėžti savo atsiskaitomybės rėmus Lygybės principas reikalauja lygaus požiūrio į visus klientus, o ypatingas aptarnavimas į visus kreipia demokratijos principus Kiekvienas kietas priimamas kaip unikalus, netgi lygus, kuriuo suteikiamas kiekvienam klientui reikalingas aptarnavimas, nulemia verslo sėkmę Būtina subalansuoti nuolat besikeičiančius ir dažnai prieštaringų klientų interesus Galima susitelkti prie vieno didelio kliento- vien jo patenkinimas užtikrins verslo sėkmę 1 lentelė Viešųjų ir privačių organizacijų skirtumai Knygoje „Viešasis administravimas“ autorius apie skirtumus padaro tokias išvadas, jog „išskiriant viešojo ir privataus administravimo skirtumus, vis dažniau aiškėja, kad šiandien nebegalime suprasti šių skirtumų vien kaip skirtumus tarp orientacijų į paslaugų teikimą ir į pelno siekimą. Vis dažniau susiduriame su situacijomis, kai tradicinės viešojo sektoriaus struktūros siekia pajamų augimo, o privačios struktūros orientuojasi į paslaugų tiekimą. Tačiau, nepaisant šių tendencijų, ir toliau privačiose verslo struktūrose pelno siekis išlieka pirmaeilis interesas, o viešosiose institucijose svarbiausias tikslas ir toliau lieka paslaugų organizavimas.“ [1, p. 14] 2.1. Viešojo ir privataus sektoriaus sąvokų skirtumai Pirmiausia aptarsiu, ką apibūdina „viešojo sektoriaus“ sąvoka. Dažnai laikoma, kad viešasis sektorius yra politinių susirinkimų įteisintas biudžetas. Turima omenyje politinis biudžeto sudarymas, įvairių valdžios lygmenų politinių institucijų surenkami ir naudojami ištekliai. Tačiau viešojo sektoriaus apibrėžimų yra ir daugiau. “Patį bendriausią „viešojo sektoriaus“ apibūdinimą formaliai galima pavaizduoti šitaip: • (AP1) „Viešasis sektorius = Vyriausybės veikla ir jos pasekmės Čia pateikiama viešojo sektoriaus samprata išreikia tradicinį požiūrį į viešąjį sektorių kaip į viešojo administravimo arba viešosios valdžios sektorių“ [3, p. 31] Šią lygtį galima pakeisti kita lygtimi: • (AP1) Viešasis sektorius = Valstybės bendrieji sprendimai ir jų pasekmės Autorius aiškina, kad šis apibrėžimas “labiau pabrėžia įstatymų leidimą ir valdžią, o ne biudžetą ir paskirstymą. Apibrėžimus AP1 IR AP1’ galėtume laikyti viešojo sektoriaus apibūdinimu pagal valdžios kriterijus.” [3, p. 32]. Trečiasis apibrėžimas remiasi biudžetu: • (AP2) Viešasis sektorius = Vyriausybės vartojimas, investicijos ir išmokos “Apibrėžimas AP2 yra gerai pagrįstas, nes šiuo atveju nebūtų neįveikiamų sunkumų apibūdinti kurios nors šalies viešąjį sektorių. Tačiau AP2 yra ganėtinai amorfiškas, nes trys jo elementai gali labai keistis vienas kito atžvilgiu.” [3,p. 32] Todėl praverstų šį apibrėžimą keisti kitu: • (AP3) Viešasis sektorius = Valstybės vartojimas ir investicijos “Apibrėžimas AP3 reikštų viešojo sektoriaus nusakymą pagal išteklių išdėstymą, tai yra pagal reiškinio esmę.” [3, p. 32] ketvirtu apibrėžimu galėtu būti: • (AP4) Viešasis sektorius = Viešoji gamyba “Šitą apibrėžimą galima naudoti dviem skirtingiems atvejams: kai vyriausybė teikia gamybos priemones ir kai vyriausybei jos priklauso.” [3, p. 32] Autoriaus Lane E.J teigimu “Ap4 nėra vienareikšmiškai apibrėžtas, nes jis tinka ir vien tenkančiai prekes ir paslaugas vyriausybei (AP4’), ir didelio kapitalo nuosavybę turinčiai vyriausybei (AP5), ir užimtumu pasižyminčiai vyriausybei (AP 6). Atsižvelgti reikia į tai, jos viešąjį ir privatų sektorius padalija ne vienas, o keli skirtumai. Ieškodami viešojo sektoriaus priešybės turime tikėtis rasti daug įvairių visumų. Pirmojo viešojo sektoriaus apibrėžimo – vyriausybės valdžios – atžvilgiu priešybę turime privačią laisvę. Antrojo apibrėžimo – viešojo vartojimo ir investicijų – atžvilgiu privatų sektorių paprasčiausiai sudarys privatus vartojimas ir investicijos arba grynosios pajamos, liekančios po to, kai vyriausybė pasiima savo dalį mokesčiais ir dalį gautų pajamų perskirsto gyventojams išmokų pavidalu. Čia ta visuomenės išteklių dalis, kurią vyriausybė teikia viešajam vartojimui, likusioji dalis yra privataus pasirinkimo sritis. Trečias apibrėžimas – viešasis perskirstymas – paveikia privatų pasirinkimą, bet visiškai jo nepakeičia. Ketvirtame, penktame ir šeštame apibrėžimuose antonimu būtų privatus prekių ir paslaugų teikimas.” [3, p 33 - 34] 2.2 Darbo santykiai ir jų reguliavimas Viešajame sektoriuje dirbančių administratorių veikla įvairiapusė, reikalaujanti žinių, sugebėjimų ir talento. Sugebėjimus galima skirstyti į abstrakčius, techninius ir žmonių pažinimo. Abstraktūs sugebėjimai – tai sugebėjimai teorizuoti, abstrakčiai mąstyti, suvokti organizaciją, atskiras jos struktūras, tų struktūrų poveikį vienų kitoms ir visai organizacijai – kaip visumą. Techniniai gebėjimai apima metodų, procesų ir procedūrų, reikalingų organizacijos veiklai, visumą. Žmonių pažinimas – tai sugebėjimas dirbti grupėje ar organizuoti grupės veiklą. Analizuojant viešųjų institucijų darbuotojų veiklą reikia suprasti viešųjų organizacijų veiklos kontekstą, jų veiklos metodikos elementus – planavimą, sprendimų priėmimą, programų vertinimą. Darbas viešosiose institucijose reikalauja atsakomybės siekiant piliečių ir jų grupių interesus. Viešasis administravimas reikalauja vadybos, politinio supratimo ir administravimo etikos vienovės. [5] Skirtumą galima įžvelgti ir darbo santykiuose bei jų reguliavime. Kolektyvinių sutarčių sudarymą autorius A. Raipa apibrėžia kaip “dvišalį sprendimų priėmimo procesą, kurio metu įgalioti organizacijos vadovų ir darbuotojų atstovai susitaria dėl darbo užmokesčio, darbo laiko ir sąlygų, sudaro abi šalis įpareigojančią nustatyto galiojimo laiko raštišką sutartį ir susitaria dėl bendro sutarties sąlygų įgyvendinimo. [1, p. 238] „Privačiame sektoriuje gana lengva nustatyti, kas iš įmonės vadovybės bus atsakingas už parengimą deryboms, už patį derybų procesą ir organizacijos įsipareigojimą laikytis sutarties sąlygų, o viešajame sektoriuje dažnai sunku rasti, kas prisiimtų šią atsakomybę, dėl valdžios išsiskaidymo į įstatymus leidžiančią ir vykdomąją, į politikus ir biurokratiją. Be to, išorinės grupės derybų procesui siekia daryti įtaką. Taigi valdžiai kolektyvinių sutarčių sudarymo procese atstovauja daugybė potencialiai konfliktuojančių subjektų ir nuomonių.“ [1, p. 139] „Privačiame sektoriuje neproduktyvus darbas gali būti greitai pakeistas priėmus kitų darbuotojų, arba privertus tuos pačius efektyviai dirbti, o viešajame sektoriuje daug sunkiau pakeisti viešųjų projektų ar programų administratorius, vadybininkus. Antra vertus, veiklos vertinimo kriterijai viešajame sektoriuje kur kas sudėtingesni, kartais net neįmanoma objektyviai įvertinti kurio nors darbuotojo ar institucijos veiklos efektyvumo, nustatyti kuri viešoji organizacija veikia sėkmingiau, tuo tarpu privačioje struktūroje veiklos efektyvumo pagrindiniai indikatoriai yra finansinės veiklos balansas“. [2, p. 28] “Kita vertus privatus sektorius keičiasi, perimdamas vis daugiau savybių iš viešojo. Privačiame sektoriuje vis dažniau siekiama išplėsti darbuotojų dalyvavimą organizacijos valdyme, vystyti demokratizavimo procesus, dalytis visa informacija, išskyrus komercines paslaptis, Privatus sektorius siekia sumažinti netvarka organizacijose: įvesti papildomas taisykles, įvairiausių procedūrų aprašymus.’” [2, p.122] 2.3 Darbo užmokesčio skirtumai „Kompensavimo arba atlyginimo politika viešajame sektoriuje lemia valdžios efektyvumą ir atsakingumą. Privatus sektorius iš esmės remiasi darbo jėgos paklausos ir pasiūlos santykiu. Tačiau viešajame sektoriuje situacija šiek tiek kitokia. Pirmiausia, vyriausybei socialinis teisingumas labiau rūpi nei privačiam sektoriuje. Iš dalies tai susiję su teisingos valdžios vertybe, tačiau nulemta ir politinių motyvų. Be to, rūpindamasi socialine lygybe viešojo sektoriaus viduje, vyriausybė turi atsižvelgti ir į situaciją privataus sektoriaus darbo rinkoje.“ [1, p. 241] Kalbant apie kompensavimo sistemą, be abejo, turime galvoje ne tik atlyginimus, bet ir įvairias socialines garantijas. Anot A. Raipo daugelyje šalių viešojo sektoriaus darbuotojams užtikrinamas sveikatos ir gyvybės draudimas, atostogos ir pensija. Kartu su socialinio saugumo jausmu ir pasitenkinimu dėl atliekamo visuomenei naudingo darbo, tai pagrindiniai viešojo sektoriaus pranašumai prieš privatų sektorių. Nors pastaruoju metu tam tikras socialines garantijas pradėjo teikti ir privatus sektorius. Galima daryti tokią išvada, jog vis gi skiriasi darbo pobūdis privačiame ir viešajame sektoriuje. Todėl logiškai galvojant turėtų būti ir skirtingas darbo užmokestis, pav., žemesnių grandžių vyriausybės tarnautojų darbas apmokamas geriau negu jų kolegų privačiame sektoriuje. Viešojo sektoriaus darbuotojai yra pranašesni todėl, kad bent iš dalies gali daryti spaudimą politiniams lyderiams grasindami jiems streikais, be to, jų nevaržo privatininkams būdingas „suinteresuotumas pelnu“. 2.4 Viešojo ir privataus sektorių efektyvumo skirtumas „Viešojo administravimo efektyvumą suprantame dažniausiai kaip efektyvią viešąją politiką, racionalų išteklių naudojimą, pozityvios organizacinės kultūros įtvirtinimą. Tačiau viešųjų institucijų veiklos efektyvumo samprata skiriasi nuo privataus verslo struktūrų neefektyvumo sąlygų ir veiksnių, nes viešųjų ir privačių struktūrų institucijų veiklos aplinkoje gerokai skiriasi. Viešųjų institucijų misija ir funkcijos yra patvirtintos įstatymiškai, jų veikla kur kas atviresnė visuomenės kontrolei ir vertinimui. Gerokai skiriasi ir veiklos vertinimo kriterijai. Privataus sektoriaus prekės ir paslaugos vertinamos pinigine išraiška, gautas jas realizavus rinkoje, o nemaža viešųjų paslaugų ir prekių dalis nėra skirta pardavimui, todėl daug sunkiau įvertinti jų poveikį visuomenei ar jos interesų grupėms. Tačiau tinkama ir naudinga informacija, matuojant viešųjų struktūrų efektyvumą, itin reikalingas ir naudingas, plečiantis vadinamajam trečiajam sektoriui- nevyriausybinėmis ir nepelno organizacijoms, kurių veiklos efektyvumui vertinti iš esmės tinka viešųjų institucijų veiklos efektyvumo vertinimo metodai, technika ir kriterijai. Efektyvumas viešajame sektoriuje- tai kompleksinė problema, reikalaujanti kompleksiškų sprendimų, teikiant viešąsias paslaugas.” [2, p. 14] Išvados 1. Yra daug viešojo administravimo apibrėžimų, tačiau daugumos jų autoriai sutinka, kad viešasis administravimas apima: • Administracinio personalo elgseną ir motyvacijas; • Organizacinius susitarimus, įgyvendinant svarbias, valstybinės reikšmės viešąsias programas; • Administracinę aplinką, kurią sukuria administracinės sistemos ryšiai su politine sistema ir su visuomene. 2. Privatus sektorius keičiasi, perimdamas vis daugiau savybių iš viešojo. 3.. Vis dažniau susiduriame su situacijomis, kai tradicinės viešojo sektoriaus struktūros siekia pajamų augimo, o privačios struktūros orientuojasi į paslaugų tiekimą.. 4. Skirtumą galima įžvelgti ir darbo santykiuose. Privačiame sektoriuje neproduktyvus darbas gali būti greitai pakeistas priėmus kitų darbuotojų, o viešajame sektoriuje daug sunkiau pakeisti darbuotojus. 5. Galima daryti tokią išvada, jog vis gi skiriasi darbo pobūdis privačiame ir viešajame sektoriuje, todėl logiškai galvojant turėtų būti ir skirtingas darbo užmokestis. LITERATŪRA 1. Raipa A. Viešasis administravimas. Kaunas: Technologija 1999 2. Raipa A. Viešojo administravimo efektyvumas. Kaunas: Technologija 2001 3. Lane E. J. Viešasis sektorius. Sąvokos, modeliai ir požiūriai. Vilnius: Margi raštai 2001 4. http://www.kuss.lt/n/uploads//metodine%20medziaga/viesojo_administravimo_paskaitu_konspektas.doc 5. http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=291833&p_query=&p_tr2= (Lietuvos respublikos viešojo administravimo įstatymo pakeitimo įstatymas 2006 m. birželio 27 d. Nr. X-736 Vilnius)

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!