Verslo finansai - teorija

RIZIKOS ANALIZĖ Rizikos samprata. Tarptautinių žodžių žodyne rizika apibūdinama kaip nepasisekimo galimybė. Websterio žodyne rizika apibrėžiama kaip grėsmė, nuostolio ar žalos galimybė. Lietuvos autorių leidiniuose rizika dažniausiai apibūdinama kaip galimybė įvykti nepageidaujamam įvykiui. Finansine prasme, rizika dažniausiai yra suprantama kaip nuostolių, praradimų ar žalos galimybė. Ji reiškia įmonei pavojų (galimybę) netekti dalies lėšų, negauti planuoto planuoto pelno ar patirti papildomas išlaidas, o gal net ir nuostolius, vykdant tikrą gamybinę ir finansinę veiklą. Rizikos bruožai. – Prieštaringumas; prištaringumas gali pasireikšti skirtingais aspektais: --iš vienos pusės rizika verčia sprendimus priimančius asmenis naudoti netradicinius būdus; -- iš kitos pusės nuspėjamos rizikos pasekmės ir tikimybinės charakteristikos verčia naudoti tradicinius seniai patikrintus metodus. Tai užkerta kelią iniciatyvai, tobulėjimui, naujoms idėjoms. Alternatyvų pasirinkimo galimybė: susijusi su būtinybe rinktis sprendimą iš keleto galimų variantų. Vienais atvejais pasirenkamas ankstesnės patirties ir intuicijos siūlomas variantas. Kitais atvejais, būtina pasitelkti ir specialius (matematinius) metodus, tam kad, būtų priimtas vienas variantas. Neapibrėžtumas. Neapibrėžtumo šaltiniai: 1. Įmonės aplinkos spontaniškumas 2. Atsitiktinumas 3. Spartus naujų mokslinių, technologinių naujovių atsiradimas ir pritaikymas 4. Informacijos įtaka apie objektą procesą 5. Materialinių, finansinių bei darbo išteklių trūkumas svarstant sprendimų alternatyvas. Dažniausiai minimos rizikos rūšys. – gamybinė rizika; -- investicinė rizika; -- rinkos rizika; -- finansinė rizika. Finansinė rizika. Viena iš sudėtingiausiai rizikos rūšių, susijusių su įmonės ūkinės veiklos realizavimu yra finansinė rizika. Finansinė rizika – įmonei nepalankių finansinių atsiradimų tikimybė esant finansiniai esant finansiniai veiklos vykdymo sąlygų neapibrėžtumui. Finansinė rizika – reiškia įmonės pavojų netekti lėšų, negauti planuojamo pelno ar patirti papildomas išlaidas, o gal net ir nuostolius, vykdant tam tikrą gamybinę ir finansinę veiklą. Finansinės rizikos charakteristikos. 1. ekonominė prigimtis. Pasireiškia įmonės ekonominėje veikloje, tiesiogiai susijusi su jos pelno formavimu. 2. pasireiškimo objektyvumas. Yra objektinis reiškinys prie kiekvienos įmonės finansavimo procese. Ji praktiškai lydi visas finansines operacines rūšis ir visas įmonės finansines veiklos kryptis. 3. realizavimo tikimybė. Rizikingas įvykis gali įvykti, gali neįvykti finansinės veiklos realizavimo procese. 4. pasekmių neapibrėžtumas. Rizika gali būti susijusi su finansinės praradimais, arba su papildomų pajamų formavimu. 5. laukiamas pasekmių nepalankumas. Nors finansinės rizikos pasekmės gali būti neigiamos ir teigiamos, praktikoje ji riziką dažnai matuojama neigiamu pasekmių laipsniu 6. lygio variaciją. Finansinės rizikos lygis vartojamas laike, t.y. priklauso nuo vykdomos finansinės operacijos trukmės bei nuo daugelio objektų ir subjektų faktorių. 7. vertinimo subjektyvumas. Pagrindinis rizikos rodiklis – rizikos laipsnis (lygis), turi subjektyvų charakterį. Šį subjektyvumą sąlygoja informacijos bazės pilnumo ir patikimumo lygis, finansininkų kvalifikacija, jų patyrimas rizikos valdymo srityje ir kiti reiškiniai. Finansinės rizikos klasifikavimo požymiai. Pagal rūšis; pagal charakterizuojamą objektą; pagal tyrimo kompleksiškumą; pagal kilmės šaltinius; pagal pasireiškimo charakterį laiko atžvilgiu; pagal finansinių nuostolių lygį; pagal numatymo galimybes; pagal draudimo galimybes. Finansinės rizikos rūšys -- finansinio stabilumo mažėjimo rizika – susijusi su neoptimalia kapitalo struktūra (per didelis skolintų lėšų dalis). Pagal finansinės rizikos pavojingumo lygį, ši rizika yra viena svarbiausių. -- nemokumo rizika – susijus su TT likvidumo žemėjimu. Ši rizikos rūšis viena pačių sudėtingiausių. Šią riziką sudaro likvidumo rodiklių kitimas -- investicinė rizika – charakterizuojanti įmonės finansinius nuostolius, kurie atsiranda, vykdant investicinę veikla. -- infliacinė rizika – charakterizuoja galimus kapitalo vertės sumažinimus bei iš finansinių operacijų gautų pinigų nuvertėjimas. -- procentinė rizika – susijusi su nenumatytu palūkanų normos kitimu finansų rinkoje. Šios atsiradimo priežastimi yra finansinės rinkos pasikeitimas (valst. reguliavimo įtakoje), laisvų piniginių lėšų palūkanų augimas arba mažėjimas ir kt. -- valiutinė rizika – būdinga įmonėms vykdančioms tarptautinio pobūdžio ekonominę veiklą. -- depozitinė rizika – atspindi galimą depozitinių indėlių negražinimą. Ji pasitaiko retai ir atspindi nesėkmingą, komercinio banko pasirinkimą vykdant depozitines operacijas. -- kreditinė rizika – būdinga įmonėms taikančioms prekinį arba vartotojo kreditą pirkėjams ir susijusi su parduotos kreditan produkcijos nesavalaikiu apmokėjimu ar neapmokėjimu. -- mokesčių rizika – pasireiškia įvairių naujų mokamų rūšių ir rinkliavų ir įvedimo tikimybė, egzistuojančių mokesčių lygio padidinimo galimybė, egzistuojančių įmonių terminų ir vykdomų sąlygų pasikeitimas ir kt. -- struktūrinė rizika – susijusi su neefektyviu įmonių einamųjų sąnaudų finansavimu, sąlygojančiu didelį pastovų sąnaudų lyginamąjį svorį bendrame sąnaudų lygyje. -- kriminogeninė rizika – pasireiškia kaip įmonės partnerių paskelbimas apie fiktyvių bankrotui dokumentų padirbinėjimas, sąlygojantis piniginių ir kitų aktyvų pasisavinimą. -- kitos rizikos rūšys – stichinių nelaimių rizika, nesavalaikių kasinių operacijų vykdymas ir kt. Rizikos valdymas. Tai įmonės valdymo veiksnių sistema, numatanti metodų ir instrumentų naudojimą, siekiant identifikuoti galimas rizikas, apskaičiuoti jų pasireiškimo galimybes, numatyti galimus finansinius nuostolius ir parengti vidines bei išorines priemones, mažinančius riziką. Rizikos valdymo etapai. Rizikos nustatymas; rizikos kiekybinis įvertinimas; rizikos mažinimo būdų pasirinkimas. Rinkos nustatymas. Pagrindiniai šio etapo tikslai: -- numatyti, kokios rizikos rūšys gali pasitaikyti vykdyti įmonės veiklą; -- kokybiškai ir kiekybiškai apibūdinti potencialias rizikos rūšis. Identifikuojanti rizika orientuojamasi tiek į vidinius tiek į išorinius rizikos nustatymus. Vidinė rizika gali būti kontroliuojama arba paveikta įmonėje priimamų sprendimų. Išorinė rizika nėra įmonės kontrolės įtakos sfera. Rizikos kiekybinis įvertinimas. Rizikos kiekybinio įvertinimo metodai: -- ekonominiai – statistiniai; -- ekspertinis; -- analogų. Statistinis rizikos įvertinimo metodas taikomas skaičiuojant laukiamą kiekvieno darbo ir viso projekto trukmę. Metodo esmę sudaro tai, kad, nustatant nuostolių galimybes, analizuojami visi statistiniai duomenys, liečiantys įmonės veiklos rezultatyvumą. Taikant ekonominius-statistinius rizikos įvertinimo metodus skaičiuojami šie rodikliai: -- rizikos laipsnis – R= nuostolių dydis * rizikos atvejų tikimybė; -- dispersija; -- vidutinis nukrypimas; -- variacijos koeficientas. Rizikos laipsnis nustatomas pagal formulę: R=Nn*p Nn – nuostolių dydis; P – rizikos atvejo tikimybė. Rizikos atveju tikimybė gali būti nustatoma arba objektyviu metodu apskaičiuojant tam tikro įvykio dažnumą arba subjektyviu metodu – atsižvelgiant į ekspertų nuomone ir suteikiant įvykiams dažnumą, kuo didesnis galimas nuostolių dydis ir jų tikimybė tuo rizikos laipsnis yra didesnis. Dispersija Nustatant galimą jo teigiamą ar neigiamą nukrypimą nuo vidutinės reikšmės skaičiuojama dispersija. Vidutinis kvadratinis nukrypimas σ=Σ(X-X)2*n/Σn Variacijos koeficientas V= σ/*100 Variacijos koeficiento dydžių kokybinis įvertinimas yra toks: iki 10 proc. – silpnas svyravimas; 10-25 proc. – vidutinis lygis; daugiau kaip 25 proc – aukštas svyravimų lygis. Gilesnei analizei taikomas variacijos koeficientas, kuris parodo tariamo rodiklio nukrypimo laipsnį ir dažnai reiškiamas procentais. Ekspertinis metodas. Naudojamas tuomet, kai, dėl informacijos nepakankamumo, negalima taikyti kitų rizikos analizės metodas. Šis metodas remiasi kvalifikuotų ekspertų apklausa, kurios rezultatai apdorojimai taikant matematinius metodus. Vertinant dažnumą nustatant riziką, veiksniai ir jų pasikeitimo įtaką įmonės veiklai. Vertinama kiek kiekvienam iš šių veiksnių pasikeitimas turės įtakos rizikos laipsnių lygių. Analogų panaudojimo metodas. (rečiau taikomas) Taikant šį metodą įvertinama, kokią įtaką įvairūs riziką lemiantys veiksniai turėjo panašiems įmonėms ar kitų įmonių projektams. Analogų metodas leidžia įvertinti įmonės atliekamų finansinių operacijų riziką, lyginant su anksčiau pačios įmonės ar kitų įmonių vykdytų tokių operacijų rizika. Rizikos valdymo priemonės. Vidinės priemonės – vidinės rizikos neutralizavimo mechanizmai, kurie apsimoka šios rizikos neigiamą pasekmių minimizavimą (atliekamas pačios įm viduje); išorinės priemonės (išoroinės rizikos, įm išorėje). Vidinės finansinės rizikos neutralizavimo mechanizmai: 1. Rizikos vengimas: -- finansinių operacijų atsisakymas, kurių rizikos lygis pernelyg didelis; -- atsisakymas didelių apimčių skolinto kapitalo; -- atsisakymas nelikvidžių apyvartinių lėšų naudojimo; -- atsisakymas laikinai laisvų piniginių lėšų naudojimo trumpalaikiams įdėjimams. 2. Rizikos koncentracijos limitavimas: Vykdymas, kai fin. Apmokėjimas yra kritinės ar katastrofinės rizikos lygyje. Toks limitavimas atliekamas nustatant vidinius finansinius normatyvus, kuriais galėtų būti: -- skolintų lėšų kritinis dydis; -- minimalus aukšto likvidumo trumpalaikio turto dydis; -- kiti normatyvai. 3. Vidinis apsidraudimas: -- rezervinio fondo formavimas; -- tikslesnių rezervinių fondų formavimas; -- likusio nepanaudoto pelno „užšaldymas“. 4. Rizikos diversifikacija: -- dažnas naudojimas nesisteminės rizikos neigiamų fin pasekmių neutralizavimui; -- taip pat ji leidžia minimizuoti tam tikras sistemin. Rizikos rūšis: valiutinę riziką, procentinę riziką ir kt. Pavojingiausios rizikos rūšys, kurios negali būti valdomos įmonės pastangomis, turi būti valdomos išorinėmis rizikos mažinimo priemonėmis. Išorinės rizikos mažinimo priemonės yra visuma išorinių priemonių, leidžiančių sumažinti ar neutralizuoti galimus neigiamus rizikos padarinius, už tam tikrą rizikos premiją (atlygį), perkeliant riziką kitam verslo subjektui, kuris prisiima atsakomybę už rizikos padarinių kompensavimą. Išorinės rizikos mažinimo priemonės. -- rizikos draudimas; -- rizikos paskirstymas; -- išvestiniu finansinių instrumentų naudojimas. FINANSINIS PLANAVIMAS IR PROGNOZAVIMAS Planavimo ir prognozavimo reikšmės • Norint sėkmingai valdyti įmonę, nepakanka vien tik analizuoti retrospektyvius duomenis ir psręsti dabarties problemas • Būtina žvelgti į ateitį ir numatyti būsimus įvykius, galimą grėsmę ir riziką. • Įmonė, siekdama sėkmingai veikti, turi planuoti veiklą. Planavimo ir prognozavimo reikšmė • Kuo nestabilesnė aplinka, tuo reikšmingesnės prognozės, padėsiančios išvengti neigiamų aplinkos pokyčių padarinių. • Įmonei vertingesni aprendimai, pagrįsti prognozėmis, negu priimti intuityviai. Samprata Planavimas- tai racionalumo principu pagrįstas būsimos veiklos sumanymas, procesas, apsprendžiantis, kokių veiksmų turi būti imtasi ateityje. Prognozė – tai aiškaus tikimybinio pobūdžio sprendimas apie ateitį, tam tikrais duomenimis pagrįstas numatymas, kokia bus reiškinio eiga. Prognazavimas – bet kokių objektyvių ir subjektyvių procedūrų derinys, skirtas numatyti ateities įvykius ir jų sąlygotas pasekmes. Prognozavimo procesas – yra veikla, susidedanti iš daugelio tyrinėjimo etapų, kurių bendras tikslas – gauti informaciją apie nagrinėjimo reiškinio, objekto ar proceso ateitį. Finansinis prognozavimas – apima įmonės ateities finansavimo poreikių ir prognozuojamų ataskaitų įvertinimą bei projektavimą. Planavimo ir prognozavimo ryšys • Prognozavimas yra planavimo dalis. • Planavimo procese neapibrėžtumo laipsnis yra didelis, todėl vadovai jų konkretizavimui gali naudoti prognozes, kurių pagalba parengiami efektyvesni planai. • Įmonės rengia detalius verslo planus, kuriuose atsispindi verslo tikslų siekimo būdai konkurencinėje rinkoje ()strategija ir prognozė), strategijos įgyvendinimo būdai (detalus planas ir sąmatos) ir finansavimo būdai. • Prognozė ir sąmatos yra papraščiausia verslo plano finansinė išraiška. Prognozavimo metodai 1. Prognozavimas, paremtas praeitos veiklos rezultatų įvertinimu. Pagrįstas praėjusių laikotarpių finansiniais duomenimis, atsižvelgiant į būsimojo laikotarpio verslo planus, į dabartinius ir būsimus veiksnius (konkurencija bei kiti išoriniai faktoriai), veikiančius paklausą bei tikėtinas sąnaudas, susijusias su būsimąja įmonės veikla. 2. Prognazavimas, paremtas numatytų pajamų (sąnaudų) pasiekimu. Jį geriausia taikyti, kurios gyvuoja palyginti trumpą laiką ir nėra pakankamai informacijos apie praeities operacijas ir įvykius. Sėkmingas planavimas ir prognozavimas priklauso nuo praėjusių laikotarpių faktų analizės bei juridiškai interpretuotų ateities tendencijų ir verslo galimybių. Prognozavimo etapai 1. kokybinė analizė – nagrinėjamos okybinės įmonės veiklos problemos, kurios dažniausiai susiję su tos šakos, kuriai priklauso įmonė, problemomis. Analizuojami rodikliai: Išoriniai: a)Šakos charakteristika; b)Prekių realizavimo apibūdinimas; c)Išlaidų struktūra Vidiniai: a)įmonės apibūdinimas; b)Įtaka pardavimams Rodiklių svarba. • Išanalizaus minėtus rodiklius, galima sužinoti įmonės vietą šakoje, nustatyti jos veiklos specifiką. • Vertinant įmonės valdymą, strategiją, gamybinį pajėgumą, produkcijos gamybą, jos struktūrą ur savikainą, galima nustatyti kritinius parametrus, kurie gali daryti lemiamą įtaką įmonės būsimai veiklai. Tie parametrai yra labai svarbūs prognozavimui. 2. kiekybinė analizė – paremta kiekybinių rodiklių analizė. Jos metu nagrinėjami analogiškų įmonių pagrindiniai rodikliai. Remiantis turima informacija ir atlikta analize, atliekami savos įmonės prognozės. Prognozinių ataskaitų sudarymas: • Šis etapas yra svarbiausias planuojant ir prognozuojant įmonės veiklą. • Išankstinės, prognozuojamos finansinės ataskaitos yra pagrindinė įmonės finansinio plano dalis. Finansinės atskaitomybės svarba: • Su jos pagalba nustatomas įmonės veiklai būtino finansavimo poreikis ir šaltiniai. • Ji naudojama investiciniams sprendimams priimti. • Su jos pagalba galima imituoti įmonės būsimos veiklos strategiją ir būsimos veiklos rodiklius. 3. Prognozinių ataskaitų sudarymas. Prognozuojamų ataskaitų naudojimo būdai – galima įvertinti, ar įmonės veiklos efektyvumas tenkins investuotojų lūkesčius. Prog ataskaitas galima naudoti vertinant įmonės operacinės veiklos pokyčių įtaką finansiniams rodikliams.prog ataskaitos leidžia įvertinti finansavimo šaltinių poreikį. Progn ataskaitos maudojamos įvertinant įvairių priemonių įgyvendinimo įtaką įmonės pinigų srautams. Įmonės prognozuojamų finansinių ataskaitų sudarymo etapai 1. Pardavimų prognozė – atliekama remiantis įmonės retrospektyviniais duomenimis bei numatomais veiklos pokyčiais. Prognozuojant pardavimus remiamasi vidine bei išorine informacija. Parengus pardavimų prognozę, suddaromos prognozuojamos finansinės ataskaitos. Prognozuojama finansinė ataskaita – tai orientacinė finansinė ataskaita, kuri parodo, kokia bus faktinė ataskaita, realizavus tam tikras nustatytas prielaidas prognozuojamo laikotarpio pabaigoje. 2. Pelno (nuostolių) ataskaitos prognozė 3. Balanso prognozė Prognozuojant finansines ataskaitas gali būti naudojami šie metodai: • Prognozavimo proporcingai realizavimo apimčiai metodas; • Linijinės regresijos metodas; • Neišnaudotų gamybinių pajėgumų vertinimo metodas ir kiti metodai.... Prognozavimo proporcingai realizavimo apimčiai metodas. Šis metodas yra dažniausiai naudojamas prognozuojant įmonės pelno (nuostolių) ataskaitos ir balanso duomenis. Jį taikant daroma prielaida, kad tam tikri ataskaitų straipsniai keičiasi proporcingai pardavimų kitimui. Metodo privalumas – lengvas taikymas (nesudėtingi skaičiavimai). Metodo trūkumas – nenumato tam tikrų straipsnių mažinimo, leidžiančio padidinti veiklos efektyvumą, galimybės. Metodo taikymo žingsniai: retrospektyvinių duomenų analizė; pelno(nuostolio) ataskaitos prognozė; balanso prognozė; reikalingų finansavimo šaltinių nustatymas. Veiksniai, lemiantys išorinio finansavimo poreikį: pardavimų prieaugis; kapitalo imlumas. Kuo šis santykis didesnis, tuo daugiau reikės turto augant pardavimams; savaiminių įsipareigojimų ir pardavimų santykis; grynojo pelno ir pardavimų santykis (grynasis pardavimų pelningumas); nepaskirstyto pelno prieaugis. Kiti finansinių ataskaitų prognozavimo metodai: • Linijinės regresijos metodas taikomas kuomet tam tikras turtas kinta neproporcingai pardavimų apimčiai. • Neišnaudotų gamybinių pajėgumų metodas taikomas kuomet įmonėje yra nenaudojamų įrengimų. Padidėjus pardavimams, turto apimtis gali ir nedidėti kadangi padidės įrengimų išnaudojimas. ĮMONĖS VERTĖS NUSTATYMAS Reikšmingumas • Vertė pilniausias ir tiksliausias verslo būklės indikatorius. • Vertė integruoja veiksnius, atspindinčius įmonės vidinę situaciją ir jos išorinę aplinką, ir tuo pačiu leidžia palyginti įvairių ekonominių subjektų veiklą. • Vienas iš svarbiausių tikslų, apimančių visus kitus tikslus yra vertės maksimizavimas. Verte pagrįsto valdymo koncepcija • Remiantis verte pagrįsto valdymo koncepcija, visi priimami sprendimai turi būti nukreipti vertės maksimizavimui. • Vadybininkai pasiektų daug geresnių rezultatų, jeigu suprastų, kaip kiekvienas jų valdomas procesas įtakoja vertės maksimizavimą. • Verte pagrįstas valdymas tapo sėkmingiausių pasaulio kompanijų Coca cola, General, electric, ir kt veiklos pagrindu. Vertinimo tikslai: Įmonės pardavimas; Įmonės padalinio pardavimas 9pirkimas); Įmonės likvidavimas; Susijungimas su kita įmone; Įmonės išskaidymas į atskirus verslus; Finansavimo gavimui; Akcininkų dalies pirkimas ar pardavimas Pajamų požiūris • Populiariausias ir dažniausiai naudojamas nustatant įmonės planuojančios tęsti veiklą, vertę. • Taikant šį požiūrį verslo vertę apsprendžia pinigų srautai, kuriuos planuojama gauti ateityje. Metodai: • Diskontuotų pinigų srautų – vertinant verslą diskontuotų pinigų srautų metodu, verslo vertė nustatoma pagal formulę. Reminatis formule būtina apskaičiuoti laisvuosius pinigų srautus, diskonto normą, tęstinę vertę. Laisvieji pinigų srautai apskaičiuojami pagal formule LPS=GP+N-I+/-AKP kur AKP apyvartinio kapitalo pokytis. • Kapitalizacijos Rinkos požiūris • Numato duomenų, gautų paskutiniais metais apie analogiško verslo rinkos vertę, analizę ir palyginimą. • Jo taikymui būtinas tinkamas palyginimo pagrindas. Kaštų požiūris • Paremtas rinkos dalyvių supratimu, kad vertė ir kaštai yra susiję. • Grindžiamas principu, kad joks turtas nevertas daugiau, negu kiekvieną jo sudedamąją dalį kainuotų pakeisti kita. Diskontų norma Matematine prasme tai procentinis dydis, naudojamas būsimųjų saisvųjų pinigų srautų perskaičiavimui į dabartinę vertę. Įmonės požiūris tai kapitalo pritraukimo iš įvairių šaltnių kaina. Rizikos veiksnys verslo vertinime. Verslo vertės nustatymo požiūriu, rizika reiškia tikimybę, kad nebus gauti planuojami pinigų srautai. Riziką įvertinant diskonto normoje, idesnė rizika lems aukštesnę diskonto normos reikšmę, mažesnė – mažesnę. Tęstinė vertė. Naudojama diskontuojant veiklos tęstinumo periodo laisvuosius pinigų srautus. Ji nustatoma pagal formulę. TV=(LPSt/DNt)/(1+DNt)t Investicijų projektų vertinimas Investavimas – tai kapitalo įdėjimas į tam tikrą veiklą, siekiant gauti pelną arba teigiamą socialinį efektą. Tai lėšų įdėjimas, siekiant gauti naudą ateityje. LR investicijų įstatyme: investicijos – piniginės lėšos ir įstatymais, bei kitais teisės aktais nustatyta tvarka įvertintas materialusis, nematerialusis ir finansinis turtas, kuris investuojamas siekiant jį investavimo objekto gauti pelno, socialinį rezultatą arba užtikrinti valstybės funkcijų įgyvendinimą. Investicinė veikla: • Lėšų įdėjimas yra sudėtingas ir dinamiškas procesas. • Šis procesas įmonėje egzistuoja kaip santykinai savarankiška veiklos sfera, kuri vadinama investicine veikla. • Įmonės investicinė veikla yra viena iš svarbesnių finansinio valdymo objektų. Investicinės veiklos tikslas – įgyvendinti efektyviausias kapitalo įdėjimo formas, užtikrinančias įmonės ekonominio potencialo plėtrą. Atsižvelgiant į investicinės veiklos tikslą, formuojama įmonės investicinė politika. Investicinė politika – tai įmonės bendros finansinės strategijos dalis apimanti efektyviausių investavimo formų išrinkimą ir realizavimą, nukreiptą aukštų įmonės vystymosi tempų palaikymui, ekonominio potencialo plėtrai. Įmonės investavimo strategijos rūšys: Pasyvi investavimo strategija; Aktyvi in.str – įmonė investuoja tam, kad užtikrintų jos augimą. Investicijų rūšių klasifikavimo požymiai pagal: Investavimo objektą; Investavimo trukmę; Nuosavybės formą; Finansavimo šaltinius; Investicinio proceso dalyvius; Rizikos laipsnį ir kt. Investicijų rūšys pagal investavimo objektą: 1. investicijos į nematerialųjį turtą. Apima investicijas į nematerialius aktyvus (žinias, technologiją, kvalifikaciją..) 2. realiosios investicijos. Tai investicijos į ilgalaikį ir trumpalaikį materialųjį turtą (pastatus, įrengimus, medžiagas...) 3. finansinės investicijos. Apima investicijas į įvairius finansinius instrumentus (dažniausia vertybinius popierius) Investicijų rūšys pagal investavimo trukmę: 1. ilgalaikės inv.– investuojama ilgesniam laikotarpiui nei vieneri metai. 2. trumpalaikės inv. – investuojama iki vienų metų laikotarpiui. Investicijų rūšys pagal nuosavybės formą: 1. valstybės inv. – atspindi valstybinių įmonių įvairių biudžeto lygmenų (valstybės, savivaldybių) investicijas. 2. privačios inv. – atspindi fizinių ir nevalstybinių juridinių asmenų investicijas. Investicijų rūšys pagal finansavimo šaltinius: 1. investicijos iš nuosavų lėšų – naudojamos nusidėvėjimo ir nepaskirstyto pelno lėšos. 2. inv iš skolintų lėšų – dažniausiai naudojamasi kreditais. 3. inv iš pritraukiamų lėšų – tai lėšos, kurios gautos išleidus akcijas, obligacijas. Investicijų rūšys pagal investicinio proceso dalyvius: įmonės investicijos; įvairaus lygmens biudžetų inv; bankų inv; akcininkų inv; kitų įmonių inv. Investicijų rūšys pagal rizikos laipsnį: 1. nerizikingos investicijos – yra lėšų įdėjimas į objektus garantuojančius įdėtų lėšų grąžą ir pelną. 2. mažos rizikos inv – lėšų įdėjimas į investavimo objektus, pasižyminčius mažesne nei vidutinė rizika rinkoje. 3. vidutinės rizikos inv – apima investicijas į objektus, kurių rizika prilygsta rinkos vidurkiui. 4. didelės rizikos inv – susiję su investavimu į objektus, pasižyminčius aukštesniu rizikos laipsniu nei vidutinės rizikos investicijų objektai. 5. spekuliatyvinės inv – apima investicijas į labiausiai rizikingus objektus, kurių investicijų grąža yra didžiausia. Investicijų klasifikavimo požymiai: pagal pagrindinės veiklos kryptį; pagal investavimo tikslus; pagal investuotojo nuolatinę buveinę (rezidavimą). Investuotojų rūšys pagal pagrindinės veiklos kryptį: 1. individualus investuotojas – konkretus fizinis ar juridinis asmuo investuojantis į savo pagr.veiklą. 2. institucinis investuotojas – juridinis asmuo akumuliuojantis individualių investicijų lėšas ir vykdantis investicinę veiklą, susijusią su vertybinių popierių operacijomis. Pagrindinai instituciniai investuotojai – investicinės kompanijos, investicijų fondai ir t.t. Investuotojų rūšys pagal investavimo tikslus: 1. strateginis investuotojas – tai toks investicinės veiklos subjektas, kuris įgyja įminės kontrolinį akcijų paketą tam, kad galėtų valdyti įmonę ir siekti savo strateginių tikslų realizavimo. 2. portfelinis investuotojas – investuoja įvairius objektus tam, kas gautų pajamas arba užtikrintų kapitalo padidėjimą ateityje. Jis nesiekia dalyvavimo įmonių veikloje. Investicijų rūšys pagal investuotojo buveinę: 1. vidaus investuotojas. 2. užsienio investuotojas. Realiosios investicijos. 1. realusis investavimas sudaro įmonės investicinės veiklos pagrindą. 2. daugelyje įmonių šis investavimas yra vienintelė investicinės veiklos kryptis. 3. ši aplinkybė sąlygoja realiųjų investicijų valdymo svarbą. Investicijų į realųjį turtą klasifikacija. Investicijos į efektyvumo didinimą –tikslas sudaryti sąnaudų mažinimo sąlygas, keičiant įrenginius, apmokant darbuotojus ir t.t. Investicijos į gamybos išplėtimą; Investicijos į naują gamybą – susijusios arba su naujų įmonių sukūrimu, kurios gamins naują šiai įmonei produktą, arba išėjimu į naujas rinkas su jau seniau gaminama produkcija. Investicijos Valstybės poreikių tenkinimui – šių investicijų tenkinimo poreikis atsiranda, kai įmonė turi tenkinti valdžios reikalavimus, susijusius su ekologiškai švarios gamybos bei kitais klausimais. Trečia ir antra rūšis – aukštas rizikos lygis. Pirma ir ketvirta rūšis - žemas rizikos lygis. Investavimo ciklas. Visos realaus investavimo formos įgyvendinamos tam tikrais etapais, kure sudaro investavimo ciklą. Pagrindiniai etapai: priešinvesticinis etapas; investavimo et; poinvesticinis et. Priešinvesticinio etapo pagrindą sudaro investicinio projekto paruošimas. Investicinis projektas – tai dokumentas, pagrindžiantis investavimo būtinumą ir naudą. Investicijų projektas – dokumentas, finansiškai, techniškai ir socialiai pagrindžiantis investavimo tikslus, įvertinantis investicijų grąžą bei kitus efektyvumo rodiklius, nurodantis projekto įgyvendinimui reikalingas lėšas bei finansavimo šaltinius ir terminus. Investicinių projektų klasifikavimo požymiai: būtinumo laipsnis; greitumas; priklausomumo laipsnis. Pagal būtinumo laipsnį: būtini ir nebūtini projektai. Pagal greitumą: neatidėliotini projektai – šie projektai arba apskritai bus ateityje, arba praras savo patrauklumą; atidėliotini pr. – nepaisant nežymaus galimo šių investicini projektų patrauklumo sumažėjimo, jie gali būti realizuoti vėlesniais periodais. Pagal priklausomumo laipsnį: alternatyvūs projektai – gali būti priimtas tik vienas iš kelių investicinių projektų. Paprastai vieną projektą pasirinkti tenka tik dėl ribotų lėšų; nepriklausomi pr. – vieno projekto priėmimas nesusijęs su kito pr.priėmimu. Pagrindinės investicinio projekto dalys: reziumė (trumpa projekto charakt.); pagrindinė proj.idėja; rinkos analizė; medžiagos ir tiekimas; vietos aprašymas; projektavimas ir technologija; valdymo organizavimas; darbi ištekliai; projekto realizavimo planavimas; finansinis planas ir projekto priimtinumo įvertinimas. Investavimo sąlygos. Priimant investicinius sprendimus būtina atsižvelgti į šias sąlygas: Įdėtos lėšos turi būti pelningai padengtos; Gautos naudos dydis turi būti pakankamas, kad kompensuotų laikiną lėšų panaudojimo sustabdymą (įmonė šias lėšas gali investuoti į kitus objektus) bei riziką, susijusią su galutinio rezultato neapibrėžtumu. Investicinės veiklos administravimo etapai. Pats svarbiausias – Planavimas – planuojamos investicijos į konkrečią sritį ar veiklą, vertinamas investicijų tikslingumas; Projekto realizavimas – vykdomos investicijos, pradedama veikla; Likvidavimas – likviduojamas projektas, nustatoma jo likvidacinė vertė; Kontrolė- vykdoma visuose etapuose. Kritiniai investicinių projektų rengimo momentai. 1. Pardavimų prognozė, įvertinant galimą produkcijos paklausą. Sudėtinga tiksliai prognozuoti paklausos pokyčius, turinčius tiesioginę įtaką pardavimų apimčiai. 2. Kiekvienų metų piniginių įplaukų apskaičiavimas. Nuo piniginių įpl.skaičiavimo tikslumo priklauso investicinio projekto vertinimo rodikliai. Kadangi skaičiavimai atliekami prognozuojamam laikotarpiui, sudėtinga prognozuoti 5-10 metų laikotarpyje planuojamus gauti piniginius srautus. 3. Reikalingų finansavimo šaltinių prieinamumo įvertinimas. Labai svarbu tiksliai įvertinti reikalingų finansavimo šaltinių gavimo galimybes. 4. kapitalo kainos priimtinumo nustatymas. Svarbu įvertinti ne tik finansavimo šaltinių struktūrą, bet ir kainą, kurią reikės mokėti už šiuos šaltinius. Net ir nedidelis kapitalo kainos pokytis, gali turėti reikšmingos įtakos investicinio projekto vertinimo rodikliams. Tam, kad priimami investiciniai sprendimai būtų naudingi finansiniu požiūriu, būtina, kad su jais susijusios piniginės išmokos (investicijos, sąnaudos, mokesčiai ir pan.) bent jau būtų kompensuojamos piniginėmis įplaukomis. Esant tokiai situacijai galima investuoti tik tuomet, kai prognozuojamų duomenų svyravimo rizika yra nedidelė. Vertinat investicinius sprendimus būtina: 1) atsižvelgti į laiko veiksnį, t.y. būsimus visus planuojamus pinigų srautus perskaičiuoti vertinimo datai (nustatome būsimų srautų esamąją vertę); 2) perskaičiavimus atlikti naudojant riziką įvertinančią normą (diskonto normą). Ši norma paremta kapitalo finansavimo šaltinių kainos nustatymu. Priimant investicinius sprendimus būtina spręsti šiuos uždavinius: 1) išanalizuoti projekto realizavimo galimybes; 2) išanalizuoti projekto realizavimo tikslingumą; 3) įvertinti projekto palyginamąjį efektyvumą. Investicinių projektų ekonominis-finansinis vertinimas 1) organizacijos vadovybei renkantis projektą iš eilės alternatyvių, visuomet yra pasinaudojama ekonominio-finansinio vertinimo rezultatais. 2) ekonominis-finansinis investicinių projektų vertinimas – tai racionalus būdas pasirinkti sprendimą. 3) kiekviena įmonė privalo mokėti nustatyti perspektyvias investavimo kryptis tam, kad sukaupusi pinigų investicijoms, galėtų teisingai pasirinkti projektą finansavimui. Pagrindiniai investicinių projektų vertinimo rodikliai: Grynoji esamoji vertė; Pelningumo indeksas; Vidinė pelno norma; Atsipirkimo laikas. GEV tai investicinio projekto grynųjų pinigų srautų suma, perskaičiuota vertinimo datai; GEV metodas paremtas investicijos GEV nustatymu, kurios dydžiu, realizavus investicinį projektą, gali padidėti įmonės vertė; Šis rodiklis rodo naudą, kurią gali gauti investuotojai, realizavus projektą. GEV interpretavimas. 1) jei GEV>0, projektas priimtinas, reiškia projekto efektas teigiamas; 2) GEVk – investicinis projektas priimtinas; 2) VPN 1 – investicinis projektas priimtinas; 2) PI0, tai VPN>k ir PI>1; 2) jei GEV

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!