Vandos Juknaitės biografija

Vanda Juknaitė gimė 1949 m. Papiliuose (Rokiškio r.). Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas, dėsto literatūrą Vilniaus pedagoginiame universitete. 1983 m. išleido pirmąjį apsakymų rinkinį ,,Ugniaspalvė lapė“, 1990 m. romaną ,,Šermenys“, 1995m. – apysaką ,,Stiklo šalis“, 2002 m. – knygą ,,Išsiduosi. Balsu...“ V Juknaitė – bene labiausiai pilietinę ir etinę atsakomybę jaučianti rašytoja šių dienų Lietuvoje.
Baigusi 1972 m. lituanistikos studijas, Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytoja, išleido dvi autobiografinės tonacijos prozos knygas „Ugniaspalvė lapė" (1983), „Šermenys" (1990), kuriose dominuoja gyvenimo vertės ir dvasinio tobulėjimo per kančią problematika.
Kasdieninių įvykių seka, nesuglausta į vientisą fabulą, - būdingas Juknaitės kūrinių kompozicijos principas. Apysakoje Ugniaspalvė lapė detaliai fiksuojami, tarytum dienoraštyje, mergaitės - internato auklėtinės - įspūdžiai: iš ryto skardi trimitas, pagal komandą vaikai pradeda valgyti, pagal komandą atsistoja nuo stalo, vienas berniukas kas savaitę bėga iš internato. Mergaitė nakčia verkia - ji ilgisi namų šilumos, gerumo, meilės. Bet jos tėvai išsiskyrę (girtas tėvas trankydavo motinos galvą į sieną). Kodėl suaugę žmonės tokie žiaurūs, svetimi vienas kitam ir nesirūpina savo vaikais (kambario draugės tėvas „degtinėje sudegė")? O juk gyvastis yra didžioji, bet trumpalaikė žmogaus savastis. Mergaitė mąsto apie savo senelį, kuris nebepaeidamas nušliuoždavo į žydinčius dobilus ar gulėdamas lovoj stebėdavo brinkstančias aviečių šakeles, brūžinančias lango stiklą. Karstą su mirusiu seneliu nuleido į kapo duobę, kurios „dugne telkšojo vanduo", ir „vaikiškas jos protas negalėjo suvokti baigties". Juknaitė sugeba subtiliai įjungti į sumišusios ir kažko svarbaus ieškančios mergaitės savijautą apybraižiškai škicuojamos aplinkos piešinį, skaldydama epinį pasakojimą į nedidelius fragmentus, kuriuos turi peršviesti vos regima biliūniška etinė refleksija.
Romane Šermenys žmogaus baigtis, nežadanti jokių būties tęsinių kosminėje erdvėje, tapo svarbiausia pasakojimo ašimi. Kaip ir sakytiniuose liaudies pasakojimuose, mirtis čia yra pagrindinis kaimo gyvenimo įvykis. Romano vyksmas - tai mirčių kronika, dėstoma beveik natūralistinių detalių kalba, kurią permuša prislopinta ties nevilties riba skaudumo intonacija. „Jis gulėjo aikštėje, kol pasmirdo, ir ji nepasirūpino sužinoti,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!