Vandenynai

1 Bilietas 1. Pasaulinio vandenyno pažinimo istorija. Gyvendami prie jūrų ir vandenynų krantų, plaukiodami ir stebėdami įvairius jūrų ir vandenynų reiškinius, žmonės kaupė žinias apie Pasaulinį vandenyną. Ir neįmanoma atsakyti, kada buvo gautos pirmosios žinios apie jūras ir vandenynus. Apie vandens ir sausumos pasiskirstymą bei vandenyno vientisumą jau rašė Aristotelis 4 a.pr.m.e. 2 m.e. amžiuje Ptolemėjas sudarė pasaulio atlasą, kuriame pažymėjo graikams žinomus kraštus ir vandenis. Viduramžiais vertingomis žiniomis apie Pasaulinį vandenyną praturtino garsūs keliautojai: Kolumbas, Magelanas, Vaskas da Gama ir kt. Magelanas atliko pirmą, nors ir nesėkmingą bandymą išmatuoti vandenyno gylį. Jo kelionė aplink pasaulį įrodė, kad visi vandenynai tarp savęs jungiasi. 18 a. Pasirodė Kircherio sukurti Pasaulinio vandenyno žemėlapiai, kuriuose nurodomos tuo metu žinomos srovės. Pirmuoju fizinės okeanografijos darbu laikomas 18 a. Išėjęs Marsiljo veikalas „Fizinė jūros istorija“. 37. Pasaulinio vandenyno vandens druskingumas, jo pasiskirstymas vandenyno paviršiuje. Pasaulinio vandenyno druskingumas vidutiniškai lygus 35‰. Prie ekvatoriaus druskingumas yra šiek tiek mažesnis už vidutinį (~34,5 prom), bet tolstant nuo jo druskingumas greitai didėja iki vidutinių platumų, nuo jų druskingumas vėl pradeda mažėti. Krituliai, upių nuotėkis, ledų tirpsmas mažina vandens druskingumą. Baltijos jūroje druskingumas tik 7,5 prom. Druskingumą didina vandens garavimas, ledų susidarymas. Šaltosios srovės druskingumą mažina, o šiltosios didina. Metinės druskingumo amplitudės nedidelės. Viršutiniame vandens sluoksnyje, maždaug iki 1500m, kur vanduo lengviau persimaišo, druskingumas labiau nukrypsta į vieną ar į kitą pusę nuo vidurkio. Poliarinių vandenų paviršiuje druskingumas mažiausias, bet gilėjant didėja. Aukščiausias Pasaulinio vand druskingumas yra Persų įl ir Raudonojoje jūroje (42prom). 73. Baltijos jūra, jos duburio raida, dugno reljefas ir nuosėdos. Baltija – šelfinė Atlanto jūra. Jos istorija prasidėjo prieš 13000 metų, kai ledynui traukiantis susidarė Baltijos ledyninis ežeras. Baltija perėjo keletą vystymosi stadijų. Jos lygis kilo, tai vėl žemėjo. Dabartinį dydį ir dubens bruožus Baltija įgijo Litorinos jūros stadijoje (prieš 7500-7000m). Tuo laikotarpiu susiformavo ir Kuršių Marios ir Nerija. Baltijos dugnas labai įvairus, tiek reljefų, tiek uolienų sudėtimi. Čia yra nuosėdinių ir kristalinių uolienų. Baltijoje labiausiai paplitę rusvi arba pilki varviniai moliai. Arčiau krantų paplitę smėliai ir žvyrai, smėliai yra seklumoje. Giliausia Baltijos vieta Landsorto įduba 459m. Be jos yra daugiau gilių duburių. Gausios dugno pakilumos, kurios daugelyje vietų iškyla iš vandens ir sudaro salas. Pati didžiausia centrinės Baltijos dalies sala Gotlandas. Yra skiriamos 3 pagrindinės geologinės Baltijos jūros dugno struktūros: Baltijos skydas, Baltijos sineklizė, kraštinė sinklina. Baltijos skydas yra suskaidytas į blokus giluminių lūžių, būtent vienas ir sudaro Baltijos jūros dugną. Baltijos sineklizė susidarė Rytų Europos platformos kristaliniame pamate. Būtent didesnė Baltijos jūros dalis priklauso Baltijos sineklizės struktūrai. PV Baltijos jūros dalis priklauso kraštinei sinklinai. Ši sritis - jauniausia struktūra. Baltijos jūros plotas su sąsiauriais sudaro 425, t. km2. ~60% dugno ploto jūros gylis neviršija 50m. Didžiausios Baltijos jūros salos: Gotlandas, Sarema, Elandas, Hyjuma, Riūgenas. 2 Bilietas 2. Okeanografijos mokslo ir jūrinių ūkio šakų raida. Pirmuoju fizinės okeanografijos darbu laikomas 18 a. Išėjęs Marsiljo veikalas „Fizinė jūros istorija“. 19 a. Pr. Belinhauseno ir Lazarevo, Lisianskio kelionėse laivais aplink Pasaulį atlikta daug okeanografinių tyrimų. Šiuo laikotarpiu imtos organizuoti tikros mokslinės ekspedicijos, o 1853 m. Briuselyje įvyko pirmoji tarptautinė jūrų konferencija. 19 a. Vid. Jau buvo surinkta labai daug vandenyno gylių matavimų duomenų. Šiuolaikinės okeanografijos mokslo pradžia ir kompleksinių okeaninių tyrimų pradžia laikoma ekspedicija pirmuoju mokslinio tyrimo laivu „Čelendžeriu“. Tyrinėjimo metu buvo aptikta daug naujų organizmo rūšių ir šeimų, atlikti giliavandeniai matavimai ir kt. žymiausios ekspedicijoms priskiriamos ir Hanseno dreifas „Framu“. Jis praplaukė visą Arkties vandenyną, kurios metu buvo atlikti daug magnetinių ir klimatinių stebėjimų. XX a.pr. pasirodė nemažai teorinių darbų apie Pasaulinį vandenyną. Naujas vandenynų tyrimo etapas prasidėjo po II Pasaulinio karo. Uo metu sustiprėjo bendradarbiavimas, taip pat padaugėjo specialių tyrimo laivų. Pastaruoju metu okeaniniai tyrimai tapo kompleksiškesni. Tyrinėjama dabar ne tik vandens storymės savybės, bet ir visi procesai, kurie vyksta dugne ir Žemės gelmėse po juo. Pasaulinio vandenyno pažinimui didelę įtaką turėjo technikos progresas. Nes ankstyvuoju pasaulinio vandenyno pažinimo periodu žmonės nenaudojo jokių tyrimo priemonių, buvo tik atliekami stebėjimai. O dabar atsirado daug naujų radioelektroninių prietaisų, tyrimo ir stebėjimo tikslių prietaisų. 38. Pasaulinio vandenyno vandens druskingumas, jo pasiskirstymas vandenyno vandens storymėje. Pasaulinio vandenyno druskingumas vidutiniškai lygus 35‰. Prie ekvatoriaus druskingumas yra šiek tiek mažesnis už vidutinį (~34,5 prom), bet tolstant nuo jo druskingumas greitai didėja iki vidutinių platumų, nuo jų druskingumas vėl pradeda mažėti. Krituliai, upių nuotėkis, ledų tirpsmas mažina vandens druskingumą. Baltijos jūroje druskingumas tik 7,5 prom. Druskingumą didina vandens garavimas, ledų susidarymas. Šaltosios srovės druskingumą mažina, o šiltosios didina. Metinės druskingumo amplitudės nedidelės. Pagal gylius skiriami 4 druskingumo kaitos variantai: 1) Ekvatorinėse platumose gilėjant druskingumas didėja ir maksimumą pasiekia 100m gylyje. Po 100m gylio druskingumas pradeda mažėti. 2) Subtropinėse platumose druskingumas mažėja iki 1000m gylio, o paskui pastovus. 3) Vidutinėse platumose gilėjant druskingumas beveik nesikeičia. 4) Poliarinėse platumose paviršiuje druskingumas mažas, bet gilėjant jis didėja, o nuo 200m gylio mažai besikeičia. Aukščiausias Pasaulinio vandenyno druskingumas Persų įlankoje ir Raudonojoje jūroje (42 prom). 74. Baltijos jūros krantai. Lietuvos pakrantės raida ir krantų tipai. Įvairūs yra ir Baltijos jūros krantai. Bosnijos įlanka, PV Švedijos, R Jutlandijos krantai yra fiordiniai arba fiardiniai. Š Suomijos įlankos krantai yra išlyginti ir susidarę prie jūrinių aliuvinių lygumų. Tai dažnai žema smėlinga pakrantė ir lėkšta. Visą rytų ir pietų Baltiją juosia krantai, kuriuos suformavo vyraujančios bangos. Būtent Kuršių ir Aistmarių nerijos yra tipiški išlyginti akumuliaciniai krantai. Abraziniai ir abraziniai-akumuliaciniai įlankomis suskaidyti krantai yra paplitę Estijoje. Baltijoje prie Lietuvos ir vyrauja išlyginti abraziniai arba akumuliaciniai smėlio krantai. Jiems formuotis didelės įtakos turėjo hidrodinaminiai procesai. 3 Bilietas 3. Pasaulinis vandenynas ir jo sudėtinės dalys. Skirstyti Pasaulinį vandenyną į atskiras dalis jau pradėta seniai, bet skirtingais laikais tas skirstymas buvo įvairus. 1650m geografas Varėnijus pirmą kartą pasiūlė Pasaulinį vandenyną skirstyti į 5 vandenynus: Arkties, Atlanto, Ramusis, Indijos ir Pietinį. Tačiau vėliau Kriukelis pasiūlė skirti tik 3 vand: Atlanto, Ramųjį ir Indijos, o Arkties vand laikyti vidine Atlanto jūra. 1953m buvo pasiūlyta išskirti Atlanto, Ramųjį, Arkties ir Indijos vand. Tačiau dar vėliau vėl pasiūlyta išskirti Pietinį vand. Jo šiaurinės ribos vedamos dabar per P Pietų Amerikos, Australijos ir Afrikos dalis išilgai antarktinių vandenų paplitimo šiaurinės ribos. Tačiau dėl Pietinio vand išskyrimo ribų diskutuojama. Oficialiai mūsų šalyje galioja vand skirstymas į 4 dalis. Visame Pasaulyje šis skirstymas ir yra plačiausiai priimtas. Yra vadovaujamasi tarptautiniais susitarimais. Vandenynų ir jūrų ribos yra susitarimo rezultatas. Tačiau dažniausiai remiamasi gamtiniais atskirų vandenyno dalių skirtumais. Svarbiausi kriterijai, pagal kuriuos nustatomos vandenynų ir jūrų ribos yra tokie: krantų konfigūracija, dugno reljefo ypatumai, potvynių ir atoslūgių pobūdis, horizontalaus ir vertikalaus vandens temp ir druskingumo pasiskirstymo ypatumai ir kt. dabar Ramiojo vand ribos vedamos vakarine Malakos sąs dalimi Zundos ss, Timoro ir N. Gvinėjos ss iki Jorko kyš Australijoje. Toliau riba tarp ramiojo vand ir Indijos vand eina Baso sąs iki Tasmanijos, o paskui nuo jos 147° dienovidiniu iki Antarktidos. Rytuose Dreiko sąs Ramusis vand jungiasi su Atlantu (nuo Ugnies Žemės iki Antarktidos). Atlanto ir Indijos vand skiria 20° dienovidinis, einantis nuo Adatos kyš iki Karalienės Matildos Žemės. Š Atlanto vand riba eina rytine Hadsono sąs dalimi, per Deivio sąs Grenlandijos link, o paskui Danijos sąs Islandijos link. Nuo jos per Farerų ir Šetlando ss iki Norvegijos (61°š.pl). Arkties vand nuo ramiojo skiria Beringo sąs. 39. Cheminių elementų apytaka vandenyne. Biogeniniai elementai. Deguonis ir gyvybiniai procesai. Skeletus sudarantys elementai. Mikroelementai vandenyje. Vandenyno vanduo labai sudėtinga tirpalas, kuriame yra kone visi cheminiai elementai. Ištirpusias vandenyje medžiagas galima suskirstyti į 5 grupes: 1) druskų jonai (chloridai, sulfatai...); 2) mikroelementai; 3) organinė medžiaga; 4) dujos (O2 ir CO2); 5) biogeniniai elementai (azotas, fosforas). Pirmos grupės komponentų santykis vandenyje yra pastovus, kitų grupių komponentų santykis vandenyje yra kaitus. Biogeninius elementus sudaro tie mineraliniai junginiai, kurie Pasauliniame vandenyne fotosintezės dėka gali virsti organiniais. Jiems priskiriamos azoto, fosforo, kalcio, magnio druskos. Azotu vandenynas įsisotinęs dėl sąlyčio su atmosfera. Jo daugiau būna ištirpę vėsesniuose ir gėlesniuose vandenyse. Pvz.: tropikų srityse 10mg/l, o subpoliarinėse 15mg/l. Iš dujų labai svarbios jūrų gyvybei O2. Deguonies vandenynas įsisotina iš atmosferos, ypač banguodamas. Nemažai deguonies išskiria dumbliai per fotosintezę. Deguonies daugiau ištirpsta šaltesniame ir gėlesniame vandenyje nei šiltame ir druskingame. Paviršiniame sluoksnyje deguonies koncentracija yra didžiausia ~4,5 ml/l prie ekvatoriaus iki 8 ml/l Antarkties vandenyne. Giliau deguonies kiekis sumažėja. Tose vandenynų vietose, kur trūksta deguonies atsiranda sieros vandenilis. Mirus mikroskopiniams planktoniniams organizmams, jų skeletai sudaryti iš kalcio karbonatų pamažu grimzta gilyn ir grimzdami tirpsta. Jų tirpimo greitis priklauso nuo vandens prisotinimo kalcio karbonatu. Jei vanduo neprisotintas – tai skeletai gali ištirpti taip ir nepasiekę dugno. Jei vanduo prisotintas iškrinta ant dugno ir sudaro baltas nuosėdas. Panašiai vandenyje pasiskirsto ir kitos skeletus sudarančios medžiagos: radioliarijų – stroncio sulfatas, diatomėjų – silicio dioksidas. Mikroelementai – tai ištirpusios medž, kurių koncentracija vandenyje yra mažesnė negu 1mg/l. Priskiriamas auksas, fluoras, nikelis, uranas; mikrobiogenai – geležis, varis, cinkas, boras, natris. Jie gyvybiškai reikalingi biogeniniams procesams. 75. Baltijos jūros charakteristika. Yra skiriamos 3 pagrindinės geologinės Baltijos jūros dugno struktūros: Baltijos skydas, Baltijos sineklizė, kraštinė sinklina. Baltijos skydas yra suskaidytas į blokus giluminių lūžių, būtent vienas ir sudaro Baltijos jūros dugną. Baltijos sineklizė susidarė Rytų Europos platformos kristaliniame pamate. Būtent didesnė Baltijos jūros dalis priklauso Baltijos sineklizės struktūrai. PV Baltijos jūros dalis priklauso kraštinei sinklinai. Ši sritis - jauniausia struktūra. Baltijos jūros plotas su sąsiauriais sudaro 425, t. km2. ~60% dugno ploto jūros gylis neviršija 50m. Didžiausios Baltijos jūros salos: Gotlandas, Sarema, Elandas, Hyjuma, Riūgenas. Baltijos jūra – šelfinis baseinas, kurio krantus ir dugną daugiausiai formavo glacialiniai procesai. Dėl to dugno nuosėdų kilmė gana artima kranto dariniams. Baltija – šelfinė Atlanto jūra. Jos istorija prasidėjo prieš 13000 metų, kai ledynui traukiantis susidarė Baltijos ledyninis ežeras. Baltija perėjo keletą vystymosi stadijų. Jos lygis kilo, tai vėl žemėjo. Dabartinį dydį ir dubens bruožus Baltija įgijo Litorinos jūros stadijoje (prieš 7500-7000m). Tuo laikotarpiu susiformavo ir Kuršių Marios ir Nerija. Baltijos dugnas labai įvairus, tiek reljefų, tiek uolienų sudėtimi. Čia yra nuosėdinių ir kristalinių uolienų. Baltijoje labiausiai paplitę rusvi arba pilki varviniai moliai. Arčiau krantų paplitę smėliai ir žvyrai, smėliai yra seklumoje. Giliausia Baltijos vieta Landsorto įduba 459m. Be jos yra daugiau gilių duburių. Gausios dugno pakilumos, kurios daugelyje vietų iškyla iš vandens ir sudaro salas. Pati didžiausia centrinės Baltijos dalies sala Gotlandas. Yra skiriamos 3 pagrindinės geologinės Baltijos jūros dugno struktūros: Baltijos skydas, Baltijos sineklizė, kraštinė sinklina. Baltijos skydas yra suskaidytas į blokus giluminių lūžių, būtent vienas ir sudaro Baltijos jūros dugną. Baltijos sineklizė susidarė Rytų Europos platformos kristaliniame pamate. Būtent didesnė Baltijos jūros dalis priklauso Baltijos sineklizės struktūrai. PV Baltijos jūros dalis priklauso kraštinei sinklinai. Ši sritis - jauniausia struktūra. Baltijos jūros plotas su sąsiauriais sudaro 425, t. km2. ~60% dugno ploto jūros gylis neviršija 50m. Didžiausios Baltijos jūros salos: Gotlandas, Sarema, Elandas, Hyjuma, Riūgenas. Įvairūs yra ir Baltijos jūros krantai. Bosnijos įlanka, PV Švedijos, R Jutlandijos krantai yra fiordiniai arba fiardiniai. Š Suomijos įlankos krantai yra išlyginti ir susidarę prie jūrinių aliuvinių lygumų. Tai dažnai žema smėlinga pakrantė ir lėkšta. Visą rytų ir pietų Baltiją juosia krantai, kuriuos suformavo vyraujančios bangos. Būtent Kuršių ir Aistmarių nerijos yra tipiški išlyginti akumuliaciniai krantai. Abraziniai ir abraziniai-akumuliaciniai įlankomis suskaidyti krantai yra paplitę Estijoje. Baltijoje prie Lietuvos ir vyrauja išlyginti abraziniai arba akumuliaciniai smėlio krantai. Jiems formuotis didelės įtakos turėjo hidrodinaminiai procesai. 4 Bilietas 4. Pasaulinio vandenyno geopolitinė, ekonominė ir rekreacinė reikšmė. Turizmas skiriamas pagal turistų veiklą, keliavimo priemonę, trukmę, nuotolį ir kt. Pagal veiklą yra populiariausias ir masiškiausias rekreacinis turizmas. Tai aktyvus arba pasyvus poilsis ir gydymasis. Rekreacinio turizmo vietų yra visose valstybėse. Tačiau vėsesnio klimato sričių gyventojai, stokojantys saulės ir šilumos, mieliau renkasi saulėtus paplūdimius ir šiltą jūrą. Daug turistų lankosi kalnuose: slidinėja, keliauja pėsčiomis, kopia į viršukalnes, mėgaujasi grynu oru. Plečiasi pažintinis ekskursinis turizmas. Mokslinį ir dalykinį turizmą skatina studijos, stažuotės, konferencijos, verslo ryšiai. Pagal transporto rūšį turizmas skirstomas į sausumos, oro ir vandens. 40. Jūrinis ledas. Jo susidarymo sąlygos ir paplitimas. Ledai ir navigacija, gamta, gyvasis pasaulis. Jūrinio vandens užšalimo temp. Priklauso nuo druskingumo. Kuo jis didesnis, tuo užšalimo temp žemesnė. Druskėti vandenys, kai druskingumas kaip iš 50 pasaulio valstybių. 5 Bilietas 5. Pasaulinis vandenynas ir Lietuva - kaip jūrų valstybė. Baltijos jūra –viena jauniausių jūrų pasaulyje. Aplink ją daug valstybių (9), kurios palaiko tarpusavio ryšius. Baltija priklauso Atlanto vand ir ji yra giliai įsiterpusi į Europos žemyną. Baltijos jūra – tai šelfinė jūra, kurios plotas 422700 km2. palyginti su kitomis jūromis, Baltija yra nedidelė, tačiau ji svarbi prie jūros esančioms valstybėms, taip pat ir Lietuvai. Lietuva turi 99 km jūrinę sieną, todėl ją galima laikyti jūrų valstybe. Didžiulis Baltijos jūros turtas – žuvys. Joje veisiasi ~ 100 rūšių žuvų. Lietuvos pakrantėse priskaičiuojama ~70 rūšių. Svarbiausios verslinės žuvys: silkės, lašišos, strimelės, menkės, plekšnės... daugiausiai krovinių Lietuvoje pervežama jūrų transportu. Jo reikšmę lemia patogi Klaipėdos uosto padėtis. Tai šiauriausias neužšąlantis jūros prekybos uostas. Klaipėdos uostas – svarbus transporto mazgas. Jis laivybos linijomis sujungtas su Vokietijos, Švedijos, Danijos, Olandijos, Lenkijos ir kt uostais. Į Klaipėdos uostą kasmet įplaukia ~7000 laivų daugiau kaip iš 50 pasaulio valstybių. Per metus čia perkraunama ~15 mln.t. įvairių krovinių: metalų, naftos produktų, medienos, cemento ir kt. ypač svarbus jūrų transportas sietuvoje užsienio prekybai. Baltijos pajūris – puiki vieta poilsiui. Čia daug kurortų, tarp jų ir Lietuvos kurortai: Palanga, Neringa, Šventoji. 41. Pasaulinio vandenyno vandens dinamika ir jos priežastys. Bangavimas – tai svyruojamasis dalelių judėjimas tam tikrame vandens sluoksnyje. Bangavimas atsiranda dėl įvairių priežasčių: vėjo, potvynių ir atoslūgių, žemės drebėjimų, atmosferos slėgio pokyčių ir kt. bangavimo metu susidarančioms bangoms būdinga tai, kad vandens dalelės pasislinkdamos vertikaliąja ir horizontaliąja kryptimis apibrėžia tam tikro dydžio uždaras ar pusiau uždaras orbitas. Giliose baseino vietose tos orbitos yra apskritimo formos, o judant nuo paviršiaus gilyn, jos yra elipsės formos. Labiausiai paplitusios yra vėjo sukeltos bangos, tačiau banginis vandens alelių judėjimas vyksta ir gilesniuose sluoksniuose (vidinės bangos). Bangos struktūrą apibūdina bangos aukštis, ilgis, periodas, sklidimo greitis. Bangos aukštis – aukščio skirtumas tarp aukščiausio ir žemiausio bangos profilio taškų. Bangos ilgis – horizontalus atstumas tarp gretimų bangų viršūnių ar papėdžių. Bangos periodas – laikas per kurį kiekvienas bangos taškas nusklinda atstumą, lygų bangos ilgiui. Bangos sklidimo greitis – horizontalus atstumas, kurį nueina kiekvienas bangos taškas per laiko vienetą bangos judėjimo kryptimi. Bangos dar gali būti taisyklingos (dvimatė) arba netaisyklingos (trimatės). Yra skiriamos 3 bangavimo stadijos: 1) pradinis bangavimas, kuris atsiranda, kai vėjo greitis >25cm/s; 2) nusistovėjęs bangavimas, kai pagrindiniai bangos parametrai išlaikomi ilgai; 3) bangų gesimas. Šiuo metu mažėja bangavimas. Vandens paviršiuje susidaro tvarkingos, ritmingos inercinės ilgo periodo bangos (siūba). Bangavimas svarbus nuosėdų susidarymui, jų pasiskirstymui, formuoja krantus. Vizualiai nustatyta ir rekordinė banga laikoma 34 m aukščio Ramiajame vand. Jame užfiksuota instrumentiniais matavimais aukščiausia banga 25m. Cunamio bangos susidaro dėl žemės drebėjimų, vulkanų išsiveržimo. Šios bangos atvirame vand neaukštos 1-2m, bet jų sklidimo greitis yra 1000km/val. Prie krantų cunamio bangų greitis kinta, o aukštis išauga. Cunamio bangų daugiausiai susidaro Ramiajame vand. Potvynių-atoslūgių bangavimą sukelia periodiniai Žemės gravitacinio lauko pokyčiai. Potvynių ir atoslūgių bangų periodas 12 val 25min. Daugiausiai vyrauja pusės paros potvyniai ir atoslūgiai (išskyrus Ramųjį vand, čia vyrauja paros ir mišrūs). Srovės – tai slenkamieji vandens masių judesiai. Jas sukelia vėjas, atmosferos slėgių pokyčiai, krituliai, garavimas, potvynių-atoslūgių jėgos ir pan. Srovės gali būti klasifikuojamos pagal: 1) genezę; 2) gylį; 3) judėjimo pobūdį; 4) pastovumą; 5) fizines-chemines savybes. Pagal genezę gali būti dreifinės, gradientinės, potvynių-atoslūgių sukeltos srovės. Dreifinės srovės kyla dėl vandens dalelių pernašos pavėjui ir patvankos sukelto vandens nuolydžio. Potvynių-atoslūgių sukeltos srovės labiausiai jaučiamos pakrantėse ir tai pačios greičiausios srovės. Pagal gylį gali būti paviršinės, popaviršinės, giluminės ir priedugninės. Pagal judėjimo pobūdį: meandruojančios, cikloninės, anticikloninės, tiesiaeigės. Iš meandruojančių labiausiai ištirtos Golfo ir Kurosijo srovės. Tiesiaeigės srovės – tai pasatinės srovės, kurios susidaro prie tiesių kranto atkarpų. Šiaurės pusrutulyje žiedinės srovės nukreiptos prieš laikrodžio rodyklę, o pietų pusrutulyje – pagal ją yra cikloninio tipo, o joms priešingos – anticikloninio tipo srovės. Pagal pastovumą yra periodiškos, laikinos, pastovios, besikeičiančios. Periodiškos srovės susijusios su potvyniais ir atoslūgiais, laikinos – su ciklonais, pastovios su pasatais, besikeičiančios su masonais. Pagal fizines-chemines savybes yra išskiriamos šiltosios ir šaltosios, pasūrijusios ir pagėlėjusios srovės. Tai jau priklauso nuo jas supančių akvatorijų vandens temp ir druskingumo. Potvynių-atoslūgių bangavimą sukelia periodiniai Žemės gravitacinio lauko pokyčiai. Potvynių ir atoslūgių bangų periodas 12 val 25min. Daugiausiai vyrauja pusės paros potvyniai ir atoslūgiai (išskyrus Ramųjį vand, čia vyrauja paros ir mišrūs) 77. Šiuolaikinė gamybos plėtra Pasaulinio vandenyno pakrantėse. Traukos prie jūros gamybinė tendencija ir mokslinis - techninis progresas. Intensyvus vandens baseinų biologinių išteklių panaudojimas dirbtinai veisiant organizmus yra akvkultura. L juntami žvejyboje: lašišų mailius išleistas į Baltijos baseinų upes, Kaspijos eršketai perkelti į Juodąją ir Azovo jūras, Atlanto silkė į Ramųjį vandenyną. Akvakultūra vystoma keliom kryptim: 1 – pramoniniu jūros prekiniu ūkiu, 2- ūkinis veisimas ir masinis maitinimas limaninio tipo ūkiuose. 1984m. Akvakultūra patekdavo 8,7 mln.t. produkcijos, pasaulinės žūklės. Baltijos jūroje 90proc. Nevos ir baltijos lašišų laimikio sudaro įmonių išaugintą produkciją. Moliuskų tarpe perspektyviausias auginimas yra austrių, midijų, ir jūros arklių. Vėžiagyvių auginimas žymiai lėtesnis. Jų ūkių yra Indijoje, PR Azijoje, Ausralijoje. Viena iš pagrindinių akvakultūros krypčių yra stambių jūrinių dumblių auginimas. Pramoninę reikmę turi žalieji, rudieji ir raudonieji dumbliai. Kai kurios dumblių rūšys turi daugiau baltimų nei kviečiai ar kukurūzai. Ypač vertingas jų panaudojimas medicinoje ( dėl jodo). Ypatinga pajamų dalimi pasižymi perlas. Gamtinio perlo gavyba vykdoma Raudonojoje jūroj, Persų įl., Australijos, Venesuelos valstybių pakrantėje. Kompleksinis marikultūros vystymas ir organizmų naudojimas gėluose baseinuose- ateities perspektyva. 6 Bilietas 6. Pasaulinio vandenyno vandens kilmė. Kantas ir Laplasas iškėlė kosmogoninę Žemės susidarymo hipotezę. Ji teigia, kad mūsų planeta pradžioje buvo skysto būvio. Iš Žemės gelmių išsiskyrė vandens garai ir įvairios dujos, kurios kaupėsi paviršiuje ir kartu suardydamos karštą ir tankią atmosferą. Auštant Žemei garai kondensavosi ir sudarė pirminį vandenyną ir atmosferą. Tačiau šiandien daugiau laikomasi kitos (taip pat kosmologinės) Žemės kilmės hipotezės. Ji sako, kad visos Saulės sistemos planetos susidarė iš šalto dujų ir dulkių debesies, kuriuos pritraukė saulė, kai jis judėjo orbita. Judant medžiaga skirstėsi ir susidarė šaltos planetos, skaidantis radioaktyvioms medžiagoms, Žemė ėmė kaisti, o ją sudaranti medžiaga ėmėsi lydytis planetą sudaranti medžiaga ėmė skaidytis į sluoksnius, tarp jų buvo ir hidrosfera. 42. Bangavimas ir bangų rūšys. Bangų dydis. Bangavimas – tai svyruojamasis dalelių judėjimas tam tikrame vandens sluoksnyje. Bangavimas atsiranda dėl įvairių priežasčių: vėjo, potvynių ir atoslūgių, žemės drebėjimų, atmosferos slėgio pokyčių ir kt. bangavimo metu susidarančioms bangoms būdinga tai, kad vandens dalelės pasislinkdamos vertikaliąja ir horizontaliąja kryptimis apibrėžia tam tikro dydžio uždaras ar pusiau uždaras orbitas. Giliose baseino vietose tos orbitos yra apskritimo formos, o judant nuo paviršiaus gilyn, jos yra elipsės formos. Labiausiai paplitusios yra vėjo sukeltos bangos, tačiau banginis vandens alelių judėjimas vyksta ir gilesniuose sluoksniuose (vidinės bangos). Bangos struktūrą apibūdina bangos aukštis, ilgis, periodas, sklidimo greitis. Bangos aukštis – aukščio skirtumas tarp aukščiausio ir žemiausio bangos profilio taškų. Bangos ilgis – horizontalus atstumas tarp gretimų bangų viršūnių ar papėdžių. Bangos periodas – laikas per kurį kiekvienas bangos taškas nusklinda atstumą, lygų bangos ilgiui. Bangos sklidimo greitis – horizontalus atstumas, kurį nueina kiekvienas bangos taškas per laiko vienetą bangos judėjimo kryptimi. Bangos dar gali būti taisyklingos (dvimatė) arba netaisyklingos (trimatės). Yra skiriamos 3 bangavimo stadijos: 1) pradinis bangavimas, kuris atsiranda, kai vėjo greitis >25cm/s; 2) nusistovėjęs bangavimas, kai pagrindiniai bangos parametrai išlaikomi ilgai; 3) bangų gesimas. Šiuo metu mažėja bangavimas. Vandens paviršiuje susidaro tvarkingos, ritmingos inercinės ilgo periodo bangos (siūba). Bangavimas svarbus nuosėdų susidarymui, jų pasiskirstymui, formuoja krantus. Vizualiai nustatyta ir rekordinė banga laikoma 34 m aukščio Ramiajame vand. Jame užfiksuota instrumentiniais matavimais aukščiausia banga 25m. Cunamio bangos susidaro dėl žemės drebėjimų, vulkanų išsiveržimo. Šios bangos atvirame vand neaukštos 1-2m, bet jų sklidimo greitis yra 1000km/val. Prie krantų cunamio bangų greitis kinta, o aukštis išauga. Cunamio bangų daugiausiai susidaro Ramiajame vand. Potvynių-atoslūgių bangavimą sukelia periodiniai Žemės gravitacinio lauko pokyčiai. Potvynių ir atoslūgių bangų periodas 12 val 25min. Daugiausiai vyrauja pusės paros potvyniai ir atoslūgiai (išskyrus Ramųjį vand, čia vyrauja paros ir mišrūs). 78. Pagrindiniai pajūrio kompleksų tipai. Kuro ir žaliavų pervežimai, kontinentinio šelfo ištekliai, elektrinių statybos, rekreacijos ir jūros transporto vystymas. Jų įtaka pajūrio kompleksų Lietuvoje formavimuisi. Neradau 7 Bilietas 7. Okeanosferos vandens sudėtis, jos raida. Visos Saulės sistemos planetos susidarė iš šalto dujų ir dulkių debesies, kuriuos pritraukė saulė, kai jis judėjo orbita. Judant medžiaga skirstėsi ir susidarė šaltos planetos, skaidantis radioaktyvioms medžiagoms, Žemė ėmė kaisti, o ją sudaranti medžiaga ėmėsi lydytis planetą sudaranti medžiaga ėmė skaidytis į sluoksnius, tarp jų buvo ir hidrosfera. Pasaulinio vand ir visos hidrosferos susidarymą galima paaiškinti skirtingu kai kurių cheminių elementų kiekiu nuosėdinėse uolienose, bei atmosferoje ir palyginti su tų pačių elementų sankaupomis Žemės gelmėse. Paaiškinti H2O. Kantas ir Laplasas iškėlė kosmogoninę Žemės susidarymo hipotezę. Ji teigia, kad mūsų planeta pradžioje buvo skysto būvio. Iš Žemės gelmių išsiskyrė vandens garai ir įvairios dujos, kurios kaupėsi paviršiuje ir kartu suardydamos karštą ir tankią atmosferą. Auštant Žemei garai kondensavosi ir sudarė pirminį vandenyną ir atmosferą. Tačiau šiandien daugiau laikomasi kitos (taip pat kosmologinės) Žemės kilmės hipotezės. Ji sako, kad visos Saulės sistemos planetos susidarė iš šalto dujų ir dulkių debesies, kuriuos pritraukė saulė, kai jis judėjo orbita. Judant medžiaga skirstėsi ir susidarė šaltos planetos, skaidantis radioaktyvioms medžiagoms, Žemė ėmė kaisti, o ją sudaranti medžiaga ėmėsi lydytis planetą sudaranti medžiaga ėmė skaidytis į sluoksnius, tarp jų buvo ir hidrosfera. 43.Srovės ir jų klasifikacija pagal genezę, pastovumą, gylį, judėjimo pobūdį, fizinės - cheminės savybės. Srovės – tai slenkamieji vandens masių judesiai. Jas sukelia vėjas, atmosferos slėgių pokyčiai, krituliai, garavimas, potvynių-atoslūgių jėgos ir pan. Srovės gali būti klasifikuojamos pagal: 1) genezę; 2) gylį; 3) judėjimo pobūdį; 4) pastovumą; 5) fizines-chemines savybes. Pagal genezę gali būti dreifinės, gradientinės, potvynių-atoslūgių sukeltos srovės. Dreifinės srovės kyla dėl vandens dalelių pernašos pavėjui ir patvankos sukelto vandens nuolydžio. Potvynių-atoslūgių sukeltos srovės labiausiai jaučiamos pakrantėse ir tai pačios greičiausios srovės. Pagal gylį gali būti paviršinės, popaviršinės, giluminės ir priedugninės. Pagal judėjimo pobūdį: meandruojančios, cikloninės, anticikloninės, tiesiaeigės. Iš meandruojančių labiausiai ištirtos Golfo ir Kurosijo srovės. Tiesiaeigės srovės – tai pasatinės srovės, kurios susidaro prie tiesių kranto atkarpų. Šiaurės pusrutulyje žiedinės srovės nukreiptos prieš laikrodžio rodyklę, o pietų pusrutulyje – pagal ją yra cikloninio tipo, o joms priešingos – anticikloninio tipo srovės. Pagal pastovumą yra periodiškos, laikinos, pastovios, besikeičiančios. Periodiškos srovės susijusios su potvyniais ir atoslūgiais, laikinos – su ciklonais, pastovios su pasatais, besikeičiančios su masonais. Pagal fizines-chemines savybes yra išskiriamos šiltosios ir šaltosios, pasūrijusios ir pagėlėjusios srovės. Tai jau priklauso nuo jas supančių akvatorijų vandens temp ir druskingumo. 79.Pasaulinis vandenynas - susisiekimo priemonė. Jūrų transportas ir pasaulinė prekyba. Pasaulinis vandenynas – tai pagr susisiekimo priemonė tarp žemynų. Jūrų transportas aprūpina didelę dalį gyventojų darbu. Viena vieta jūrininkystėje aprūpina iki 600 darbo vietų. Jūrinis transportas pigiausias, čia nėra suvaržymų krovinių dydžiui ir formai, masei. Laivas perveža vienu metu tiek krovinių, kiek neperveža 30 geležinkelio sąstatų. Jūros ir vandenynai visų tautų bendras erdvės kelias. Jūrinis transportas aprūpina prekybos ekonominius išteklius. >95% visų pervežimų betarpiškai susiję su prekyba. Jūriniai pervežimai priklauso nuo ekonomikos struktūros. Vystantis pramonei spartėja ir jūriniai pervežimai. Didelės įtakos pervežimams turi ekonominiai nuosmukiai, krizės, karai. Ypač didelės įtakos krizės turi naftos pervežimams. Jūromis gabenama beveik 80% tarptautinių krovinių (~3,6 mlrd.t. per metus. Daugiausiai tai nafta ir jos produktai). Dideli gabenimo srautai iš Persų įl į Japoniją ir kt., R bei PR Azijos valstybes, JAV, Vakarų Europos šalis. Vis daugiau vežama anglių (400 mln.t per metus). Svarbiausi gabenimo srautai iš Australijos, JAV, PAR. Geležies rūdos pergabenama ~340 mln.t per metus. Javų jūromis pervežama irgi gana daug - ~250 mln.t. per metus. Svarbiausi laivybos keliai driekiasi iš JAV, Kanados, Australijos ir Antarktidos. 8 Bilietas 8. Okeanosferos apimtis, vandens lygio svyravimai geologinėje praeityje. neradau 44.Potvyniai - atoslūgiai, jų priežastys, dydžiai, pasireiškimo ypatumai ir praktinė reikšmė. Potvynių-atoslūgių bangavimą sukelia periodiniai Žemės gravitacinio lauko pokyčiai. Potvynių ir atoslūgių bangų periodas 12 val 25min. Daugiausiai vyrauja pusės paros potvyniai ir atoslūgiai (išskyrus Ramųjį vand, čia vyrauja paros ir mišrūs). Dar reikia 80.Valstybių poreikiai jūriniams krovinių ir keleivių pervežimams. Šiuolaikinis lygis ir perspektyvos. Šiuolaikinė laivininkystė labai sudėtinga technologinio organizacinio pervežimo sistema, kuri įgalina per minimalų laiką krovinį iš siuntėjo pristatyti užsakovui. Tam yra tokio pervežimo sistemos: 1)konteinerinė (ilgiausia pasaulyje transibiro konteinerinė linija. Ji jungia geležinkelio magistrales su jūrinėmis dalimis). 2) Rolkerinė (tai laisvai pakrantėje iškraunantys prekes be spec prieplaukų nuo kranto tiesiai į laivą ). 3) Likerinė (naudojama sekliuose vandenyse. Jos naudojimas padidina įv seklių uostų veiklą. 1984m Rusijoje pastatytas atominis likterovežis). 4) keltų sistema (ji aprūpina pervežimą mažais atstumais su pastoviu krovinių ir keleivių srautu. Kursuoja dažnai, būtinas turizmo ir auto turizmo išvystymui). 5) baržų buksyrinė (skirta priekrantės pervežimams. Dažnai jie būna be automatinio valdymo). 6) upių jūros laivų sistema naudojama nedideliems atstumams, neišeinant į atvirą jūrą ar vandenyną. Tokie laivai paplitę sistemose, turinčiose senas tradicijas. 7) netransporto laivų sistema skirta pervežti ne turistams, o aptarnauti naftos ir dujų versloves. 8) kruizinė keleivinė susijusi su jūrinės Okeanijos plitimu. Į ją įeina ir laivai su oro pagalve. Vis daugiau dabar statoma tanklaivių, nes pigesnis pervežimas. Taip pat statomi naftotiekiai, dujotiekiai, vyksta netradicinių laivų statyba, ateityje paplis povandeniniai atominiai laivai. Jie bus greitesni už viršvandeninius ir galės plaukioti plačiau nei kiti. 9 Bilietas 9.Žemės plutos raidos hipotezės. Vandenynų žemės plutos susidarymą aiškina įvairios hipotezės. 1) susispaudžiančio Žemės rutulio hipotezė. Alpėse buvo aptikti seniausių darinių užslinkimas ant jaunesnių. Paviršiai buvo rekonstruoti. Tada paaiškėjo, kad ankstesnieji plotai visada buvo didesni už vėlyvesnius. Buvo iškelta mintis, kad Žemės pluta jau ataušusi ir išlaiko savo dydžius, o tarpinis sluoksnis, kuris yra prie vidinių Žemės srities kraštų aušta ir traukiasi, o kartu ir raukšlėja Žemės pluta. 2) besiplečiančios žemės hipotezė. Tyrimai parodė, kad vandenynų vidurokeaniniuose kalnagūbriuose vyksta Žemės drebėjimai. Taip pat kalnagūbriai sudaro milžinišką visą planetą apimančią sistemą. Kalnagūbrių centre praeina rifto slėnis, kuris tęsiasi ir sausuma (Afrikoje). Jis nusidriekia per visą žemyną. Buvo nustatyta, kad rifto zonose slėnio kraštai tolsta vienas nuo kito. 3) žemynų dreifo hipotezę iškėlė Vėgeneris. Jis įrodė, kad žemės plutos sluoksniai pasiskirstę tolygiai ir lengvi granitiniai žemynai plaukioja sunkesniame bazalto sluoksnyje. Jis žemėlapyje parodė, kaip Vangėjos pirminis žemynas suskilo į dalis. Jis nustatė tų dalių judėjimo trajektoriją. 4) Litosferos plokščių hipotezė. Ji teigia, kad žemę dengia 8 didžiulės ir kelios mažesnės litosferos plokštės. Plokštės veikia viena kitą. Pagal judėjimo pobūdį yra: atsiskyrimas, susidūrimas ir slinkimasviena kitos atžvilgiu. Pagal tai skiriamos plokščių ribos, kurios yra: 1- divergentinės (vandenynų vidurio kalnagūbrių ašinė zona); 2- konvergentinės (sutampa su giliavandenių lovių ir salų lankų struktūromis) čia vyksta plokščių susidūrimas, viena plokštė užslenka ant kitos krašto ir ją nugramzdina; 3- konservatyvos, sietinos su transforminiais lūžiais, išilgai kurių slenka plokštės lygiagrečiai ir skirtingu greičiu. 45.Vandens masės ir struktūrinės zonos. nėra 81.Pasaulinės jūrinių pervežimų apimtys ir struktūra. Jūros kelių geografija, svarbiausi pasaulinių laivybos linijų mazgai. Nėra 10 Bilietas 10.Vandenynų pluta. Vandenynų žemės plutos susidarymą aiškina įvairios hipotezės. 1) susispaudžiančio Žemės rutulio hipotezė. Alpėse buvo aptikti seniausių darinių užslinkimas ant jaunesnių. Paviršiai buvo rekonstruoti. Tada paaiškėjo, kad ankstesnieji plotai visada buvo didesni už vėlyvesnius. Buvo iškelta mintis, kad Žemės pluta jau ataušusi ir išlaiko savo dydžius, o tarpinis sluoksnis, kuris yra prie vidinių Žemės srities kraštų aušta ir traukiasi, o kartu ir raukšlėja Žemės pluta. 2) besiplečiančios žemės hipotezė. Tyrimai parodė, kad vandenynų vidurokeaniniuose kalnagūbriuose vyksta Žemės drebėjimai. Taip pat kalnagūbriai sudaro milžinišką visą planetą apimančią sistemą. Kalnagūbrių centre praeina rifto slėnis, kuris tęsiasi ir sausuma (Afrikoje). Jis nusidriekia per visą žemyną. Buvo nustatyta, kad rifto zonose slėnio kraštai tolsta vienas nuo kito. 3) žemynų dreifo hipotezę iškėlė Vėgeneris. Jis įrodė, kad žemės plutos sluoksniai pasiskirstę tolygiai ir lengvi granitiniai žemynai plaukioja sunkesniame bazalto sluoksnyje. Jis žemėlapyje parodė, kaip Vangėjos pirminis žemynas suskilo į dalis. Jis nustatė tų dalių judėjimo trajektoriją. 4) Litosferos plokščių hipotezė. Ji teigia, kad žemę dengia 8 didžiulės ir kelios mažesnės litosferos plokštės. Plokštės veikia viena kitą. Pagal judėjimo pobūdį yra: atsiskyrimas, susidūrimas ir slinkimas viena kitos atžvilgiu. Pagal tai skiriamos plokščių ribos, kurios yra: 1- divergentinės (vandenynų vidurio kalnagūbrių ašinė zona); 2- konvergentinės (sutampa su giliavandenių lovių ir salų lankų struktūromis) čia vyksta plokščių susidūrimas, viena plokštė užslenka ant kitos krašto ir ją nugramzdina; 3- konservatyvos, sietinos su transforminiais lūžiais, išilgai kurių slenka plokštės lygiagrečiai ir skirtingu greičiu. 46. Geografinių sferų sąveika vandenyne. nėra 82. Jūrų sąsiauriai ir kanalai: reikšmė jūriniuose pervežimuose. Svarbiausių iš jų apibūdinimas. Jūrų sąsiauriai ir kanalai yra labai reikšmingi. Iš visų laivybos kanalų svarbiausi yra Sueco, Panamos, Kylio. Širmieji 2 sutrumpina kelią tarp vandenynų, o 3 sutrumpina ir kartu daro patogesnį kelią tarp Baltijos ir Šiaurės jūros. Sueco kanalas jungia Viduržemio ir raudonąją jūras. Jis labai naudingas P. Europos šalims, kurios palaiko ryšius su Persijos įl, Kinijos, Japonijos uostais. Sueco kanalu ir Viduržemio jūra į Raudonąją reikia ~15val. Kanalu laivams leidžiama plaukti viena eile, todėl jie vedami karavanais, o prasilenkia paplatintose vietose. Kanalo ilgis 161 km, gylis 12,5-13m. Praplaukia ~20000 lavų. Panamos kanalas labai svarbus pasaulinei laivybai, tačiau naudingiausias JAV. Kanalas labai sutrumpino jūrų pervežimus iš šios šalies rytinių pakrančių į vakarines. Šio kanalo ilgis 82km, o gylis 12,5-12m. Čia praplaukia ~12-14 t. Laivų. Kylio kanalas sutrumpina kelią tarp Baltijos ir Šiaurės j. Uostų. Jis turi daugiau regioninę reikšmę. Jo ilgis 99km, gylis 11m. Čia praplaukia 48-50 t. Laivų. Savo regionine reikšme ir dydžiu į Kylio kanalą panašus Korinto kanalas Graikijoje. Jo ilgis 6km. Juo plaukioja nedideli laivai. Sąsiauriai: Lamanšo – judriausias pasaulyje. Kartu su Pa de Kalės sąs jungia Šiaurės jūrą su Atlanto vand. Šie sąs seklūs. Ir nors sąlygos sudėtingos, Lamanšą abiem kryptimis praplaukia 800 lavų per parą. Labai svarbus Gibraltaro sąs, kuriuo perplaukia ~150000 lavų per metus. Pagal perplaukiančių lavų skaičių svarbią vietą užima Malakos ir Singapūro sąs, kuriuos perplaukia daug laivų, plaukiančių iš Ramiojo į Indijos vand. Svarbūs pasaulinei laivybai ir Bosforo bei Dardanelų sąs, veda iš Juodosios jūros baseino į Viduržemio jūrą. Jie nėra gilūs, bet siauri ir vingiuoti. Baltijos j nuo Šiaurės j skiria Skagerako ir Kategato sąs. Nors pakui dar eina Didž Belto, Zundo, Mažojo Belto sąs. Šie sąs yra siauri ir vingiuoti, o žiemą užšąla. Bet laivų vis tiek čia praplaukia daug – keli šimtai per parą. 11 Bilietas 11.Vandenynų raida, vandenynų plutos amžius. Vandenynų žemės plutos susidarymą aiškina įvairios hipotezės. 1) susispaudžiančio Žemės rutulio hipotezė. Alpėse buvo aptikti seniausių darinių užslinkimas ant jaunesnių. Paviršiai buvo rekonstruoti. Tada paaiškėjo, kad ankstesnieji plotai visada buvo didesni už vėlyvesnius. Buvo iškelta mintis, kad Žemės pluta jau ataušusi ir išlaiko savo dydžius, o tarpinis sluoksnis, kuris yra prie vidinių Žemės srities kraštų aušta ir traukiasi, o kartu ir raukšlėja Žemės pluta. 2) besiplečiančios žemės hipotezė. Tyrimai parodė, kad vandenynų vidurokeaniniuose kalnagūbriuose vyksta Žemės drebėjimai. Taip pat kalnagūbriai sudaro milžinišką visą planetą apimančią sistemą. Kalnagūbrių centre praeina rifto slėnis, kuris tęsiasi ir sausuma (Afrikoje). Jis nusidriekia per visą žemyną. Buvo nustatyta, kad rifto zonose slėnio kraštai tolsta vienas nuo kito. 3) žemynų dreifo hipotezę iškėlė Vėgeneris. Jis įrodė, kad žemės plutos sluoksniai pasiskirstę tolygiai ir lengvi granitiniai žemynai plaukioja sunkesniame bazalto sluoksnyje. Jis žemėlapyje parodė, kaip Vangėjos pirminis žemynas suskilo į dalis. Jis nustatė tų dalių judėjimo trajektoriją. 4) Litosferos plokščių hipotezė. Ji teigia, kad žemę dengia 8 didžiulės ir kelios mažesnės litosferos plokštės. Plokštės veikia viena kitą. Pagal judėjimo pobūdį yra: atsiskyrimas, susidūrimas ir slinkimas viena kitos atžvilgiu. Pagal tai skiriamos plokščių ribos, kurios yra: 1- divergentinės (vandenynų vidurio kalnagūbrių ašinė zona); 2- konvergentinės (sutampa su giliavandenių lovių ir salų lankų struktūromis) čia vyksta plokščių susidūrimas, viena plokštė užslenka ant kitos krašto ir ją nugramzdina; 3- konservatyvos, sietinos su transforminiais lūžiais, išilgai kurių slenka plokštės lygiagrečiai ir skirtingu greičiu. Pangėjoje formavosi Žemė. Prieš 55mln.m. pradėjo skirtis žemynai. Ne viskas 47.Šilumos apytaka grandinėje atmosfera - vandenynas - sausuma - dugnas. Visą laiką tarp atmosferos ir vandenyno vyksta medžiagų apykaita. Apytakos pvz – šilumos apytaka tarp vandenyno ir atmosferos. Prasiskverbusi į vandenyną saulės šviesa , fotosinteze už-tikrina gyvųjų organizmų egzistavimą ir mineralinių medžiagų virtimą organinėmis. Saulės šviesa vandens storymėje dar virsta šilumine ir pakelia vandens temp. Šilumos mainuose tarp atmosferos ir okeano šilumos perdavimas visada nukreiptas temp išlyginimo kryptimi. Kuo didesnis temp skirtumas tarp vandens ir oro, tuo didesnis šilumos perdavimo greitis. Atmosferai iš vandens perduodama šiluma susideda iš tiesioginės ir slaptosios garavimo šilumos, slaptosios garavimo šilumos perdavimas atmosferai atšaldo vandenį, sukelia garavimą, padidina druskingumą. Ne visas išgaravęs vanduo vėl iškrinta tame pačiame rajone. Todėl čia padidėja druskingumas ir vandens lygis. Tai sąlygoja vandens pritekėjimą iš gretimų sričių. Temp ir druskingumas sąlygoja vandens tankį. Jam padidėjus paviršiuje, vandens masė ima grimzti gilyn – tai nulemia vertikaliąją vandens cirkuliaciją. Dėl vandenyno paviršiau įšilimo netolygumų atmosferoje ima formuotis ciklonai, nulemiantys visos planetos klimatą. Pasaulinis vandenynas švelnina ir reguliuoja planetos temp. 83.Jūrų transporto vystymosi perspektyvos, laivų specializacija. Lietuvos jūrų transportas. Jūrų transportas – svarbi pasaulinio ūkio dalis, užtikrinanti žaliavų tiekimą, gamybos pasiskirstymą visos planetos mastu, užimtumą pakrančių rajonuose. 1986-1990 m duomenimis pasauliniame laivyne buvo 76 tūkst įvairių laivų, kurių bendras tonažas siekia beveik 650 mln.t. laivyną turėjo 159 šalys ir teritorijos. 96% iš tų laivų turėjo tik 48 šalys. Dabar net 62% tenka 10 šalių. Pagal pervežimo tonažą pirmauja Panama, Japonija, Graikija, Rusija, JAV, Kinija, nes šių laivų vėliavos labai patogios. Yra laisva jų registracija, mažesni reikalavimai. Vis daugiau dabar statoma tanklaivių , nes pigesnis pervežimas. Taip pat statomi naftotiekiai, dujotiekiai, kruiziniai laivai. Ateityje paplis povandeniniai, atominiai laivai, kuriais galės plaukioti civiliai žmonės. Jie bus greitesni už paviršinius ir galės plaukioti plačiau nei kiti. Lietuvos jūrų transporte svarbią reikšmę turi Lietuvos 99 km ilgio jūrinė siena, Klaipėdos uostas. Tai II miestas po Vilniaus pagal ekonomikos išsivystymą. 30-40% šalies įplaukų eina per Klaipėdos uostą. 1 darbo vieta Klaipėdos uosto infrastruktūroje sukuria ~7 darbo vietas už uosto ribų. Šia šaką sudaro laivininkystė ir uostai. Sunkiai, bet laivyba ir prekyba prasiskverbė kelius į Švediją, Daniją, Angliją, Nyderlandus. Masinėms prekėms vežioti tiek vidaus, tiek jūriniais vandens keliais ir toliau lieka pigiausia. Dėl to kanalų statyba, jūrinių ir vidaus uostų statyba, jų tobulinimas, naujų laivų statyba ir toliau intensyviai vyksta ir vyks. 12 Bilietas 12.Litosferos plokščių teorija. Litosferos plokščių hipotezė. Ji teigia, kad žemę dengia 8 didžiulės ir kelios mažesnės litosferos plokštės. Plokštės veikia viena kitą. Pagal judėjimo pobūdį yra: atsiskyrimas, susidūrimas ir slinkimas viena kitos atžvilgiu. Pagal tai skiriamos plokščių ribos, kurios yra: 1- divergentinės (vandenynų vidurio kalnagūbrių ašinė zona); 2- konvergentinės (sutampa su giliavandenių lovių ir salų lankų struktūromis) čia vyksta plokščių susidūrimas, viena plokštė užslenka ant kitos krašto ir ją nugramzdina; 3- konservatyvos, sietinos su transforminiais lūžiais, išilgai kurių slenka plokštės lygiagrečiai ir skirtingu greičiu. 48.Pasaulinis vandenynas — globalinių procesų reguliatorius (klimatas, šiluma, deguonis – CO2). Dėl vandenyno paviršiaus įšilimo netolygumų atmosferoje ima formuotis ciklonai ir anticiklonai, kurie nemaža dalimi nulemia visos planetos klimatą. Be to pasaulinio vandenyno žemose platumose akumuliuotą šilumą perneša į aukštas platumas. Didelį šilumos kiekį okeanas sugeria vasarą ir atiduoda žiemą. Taip pasaulinis vandenynas švelnina ir reguliuoja visos planetos temp. Pagrindinės jūriniame vand ištirpusios dujos yra deguonis, azotas, CO2. Jų tirpimas priklauso nuo vandens temp. Kuo žemesnė vandens temp ir druskingumas, tuo daugiau dujų gali ištirpti vandenyje. Dujos į vandenyną patenka su upių vandeniu, su povandeninių vulkanų išmetamomis medžiagomis, dėka cheminių ir biologinių procesų. Tačiau didžiausia dujų dalis patenka iš atmosferos. Dujų apytakoje tarp atmosferos ir hidrosferos, dėl tirpumo priklausomybės nuo temp, gerai išryškėja paros ir metų ciklai. Šaltuoju periodu dujos iš atmosferos pereina į hidrosferą, šiltuoju – atvirkščiai. Ši dujų apykaita ypač reikšminga biologiniam procesams. Dėl Saulės energijos pritakos vyksta nuolatinis garavimas ir vandenynų, jūrų. Susidarius palankioms sąlygoms iš vandenyno atnešti vandens garai kondensuojasi ir sausumoje iškrinta krituliais. Nepriklausomai nuo to, kiek kartų krituliai iškris, anksčiau ar vėliau jie vis tiek pasieks vandenyną. Taip formuojasi ir gruntinio vandens atsargos. 84.Jūrų uostai, jų išsidėstymas, specializacija, apimtys. Klaipėdos jūrų uostas. Dabar pasaulyje yra > 7000 uostų. Kiekvieno jų atsiradimas šiandien priklauso nuo daugelio fizinių, geografinių ir ekonominių, istorinių, politinių sąlygų. Pasaulinio vandenyno pakrantėse uostai pasiskirstę nevienodai. ~2/3 visų didžiųjų pasaulio uostų įsikūrę Atlanto vand pakrantėse. Didžiausiu uostu pasaulyje dabar laikomas Roterdamas. Jo apyvarta ~300 mln.t. per metus. Jį per metus aplanko ~30000 vandenynų laisvų ir 250000 upių laivų. Antras Europoje ir didžiausias Viduržemio jūros baseino uostas Marselis. Jis gerai mechanizuotas, turi daug specializuotų prieplaukų naftai, grūdams ir kt. šio uosto metinė krovinių apyvarta 109 mln.t. dauguma pasaulio uostų yra palyginti nedideli ir jų krovinių apyvarta ne didesnė kaip 1 mln.t. Tik 530 pasaulio uostų turi didesnę nei 1 mln.t. krovinių apyvartą. Svarbiausias JAV uostas – Niujorkas. Jis užima I vietą pagal apdorojamų krovinių kainą ir gauna didžiausią pelną, jame priregistruota daugiausia laivų. Seniausias Rusijos uostas – Archangelskas. Tai didžiausias šalyje ir vienas didžiausių pasaulyje medienos išvežimo uostų. Dideli Pasaulio uostai – Čibos, Kobės, Nagojos, Jokahomos (visi Japonijos), Singapūro, Šanchajaus (Kinija). Yra nemažai specializuotų uostų, atsilikusiose ir besivystančiose šalyse, iš kurių vežamos žaliavos: Persijos, Omano įl. – nafta, Brazilijoje, Indijoje, Australijoje – metalų rūdos ir t.t. Klaipėdos jūrų uostas – svarbus transporto mazgas. Laivybos linijos Klaipėdos uostą jungia su daugeliu pasaulio valstybių. Veikia tarptautinė jūrų perkėla, iš kurios jūrų keltai plaukioja į Mukrano, Kylio, Kopenhagos, Stokholmo, Roterdamo uostus. Į Klaipėdos uostą kasmet įplaukia ~7000 laivų. Per metus perkraunama ~15 mln.t. įvairių krovinių – metalų, naftos produktų, medienos, durpių, cemento, grūdų. Daugiau kaip 70% visų krovinių yra tranzitiniai. Per Klaipėdos uostą kasmet pervežama 5-6 mln.t. krovinių, ~35 t. keleivių. 13 Bilietas 13.Litosferos plokštės. Ž.litosfera ne vientisa, ji suskaidyta I stambius blokus ar plokstes.Le Pichonas isskyre Ž.pav. sesias stambias plokstes:Afrikos,Eurazijos,Amerikos,Ram.v.,Indijos ir Antarktidos.Be ju yra ir keleta mazesniu.Dabar zinoma, kad kai kurie mkslininkai isskiria iki 100ploksciu, remdamiesi seismiskumo zonu issidestymu.Litos.plokstes gali tureti savyje kontinentine ir okeanine pluta.issikiriami trys ju tipai:1)okeanines(Ram.v.,Naskos,Kokoso),2)kontinentines(Vidur.j.-Himalaju juostoje) ir 3)misrios(dauguma ploksciu).Litos.ploksciu storis vandenynuose nedidelis ir yra nuo 7-10km iki 80-90km abisalinese vandenynu dalyse.Visos plokstes labai nevienodai veikia viena kita.Pagal judejimo pobudi skiriami trys ju tarpusavio saveikos budai:atsiskyrimas, susidurimas ir slinkimas viena kitos atzvilgiu.Pagal tai skiriamos ploksciu ribos I tris rusis: 1)konstruktyvios-jas zymi vandenyno vidurio kalng.asine zona,t.y.vyksta spredingas. 2)destruktyvios-kurios sutampa su giliavandeniu loviu ir salu lanku strukturomis. 3)konservatyvios-isreikstos transforminiais luziais, jos nera ardomos. 49.Jūrinių organizmų formų įvairovė. Jų klasifikacija. Augalai. Pasauliniame vandenyne aptinkami paprasti vienaląsčiai ir sudėtingi daugialąsčiai augalai, sudarantys pirminę okeano bioprodukciją. Labiausiai paplitę vienaląsčiai mikroskopiški dumbliai. Jų gali būti tiek daug, kad vanduo tampa žalsvo, rudo arba rusvo atspalvio. Dauguma šių dumblių turi tvirtą celiuliozinį, kalkinį arba titnaginį, skeletą, kuris po organizmo mirties ištirpsta vandenyje arba nusėda ant dugno. Tarp daugialąsčių augalų vyraujančią padėtį užima rudieji bei raudonieji dumbliai. Dauguma jų prisitvirtinę prie dugno, bet yra ir laisvai plaukiojančių (pavyzdžiui, sargasai). Kai kurių rūšių dumbliai išauga iki gigantiško dydžio, neretai viršydami net 100 m ilgį. Laminarijos, fokusai, fureceliarijos ir daugelis kitų daugialąsčių dumblių rūšių turi pramoninę reikšmę. Gyvūnai. Iš gyvūnų okeano vandens storymėje labiausiai paplitę vienaląsčiai foraminiferai bei radioliarijos. Kalkiniai foraminiferų skeletai, sudarantys globigerininį dumblą, dengia apie 30 % vandenyno dugno. Radioliarijos turi titnaginius skeletus, kurių sankaupos užima 35 % dugno ploto. Be vienaląsčių organizmų, okeaniniame vandenyje tarpsta pintys, koralai, įvairūs moliuskai, dygiaodžiai ir daugelis kitų gyvūnų, kurių piramidės viršuje -- stuburiniai. Bakterijos - tai mikroskopiniai vienaląsčiai organizmai. Vienos jų gyvena tik esant pakankamam ištirpusio deguonies kiekiui (aerobinės), kitos (anaerobinės) gali apsieiti ir be laisvo deguonies. Augalų ir gyvūnų liekanas bakterijos suskaldo iki mineralinių junginių. Dėl bakterijų veiklos iš jūros vandens išsiskiria cheminiai elementai, kurių santalkos ilgainiui tampa fosforitų bei geležies-mangano konkrecijomis. Priklausomai nuo gyvenimo būdo gyvieji Pasaulinio vandenyno organizmai skirstomi į planktoną, nektoną ir bentosą. Planktonas (gr. nešiojamas) jungia smulkius augalinius organizmus (fitoplanktonas), gyvūnėlius bei įvairiausius ikrelius ir lervutes (zooplanktonas). Jie neturi aktyvių plaukiojimo organų, todėl bangos ir srovės juos laisvai nešioja po vandenyną. Nektonas (gr. - plaukiojantis) tai aktyviai plaukiojantys gyvūnai: žuvys, moliuskai, žvėrys. Jie turi aptakią kūno formą bei vandens pasipriešinimą mažinančią odą. Vieni jų juda irdamiesi uodegos peleku (žuvys), kiti - reaktyviniu būdu (kalmarai), dar kiti irkliniu būdu (vėžliai, irklakojai žvėrys). Bentosas (gr. - giluminis) apima visus dugno gyventojus. Jam priklauso dumbliai, pintys, koralai, įvairūs dugnu šliaužiojantys arba į jį įsikibę gyvūnai: kirmėlės, dygiaodžiai, moliuskai, vėžiagyviai ir kt. Gyvybė vandenyno storymėje pasiskirsto netolygiai. Daugiausia gyvų organizmų yra Saulės apšviestame paviršiniame 100 metrų sluoksnyje. Gyvūnų pasiskirstymas priklauso nuo geografinės platumos. Poliariniuose vandenyse dėl žemos temperatūros ir ilgos poliarinės nakties planktono nedaug. Didelis jo kiekis vasarą susikaupia vidutinėse vandenyno platumose. Srovės ir stiprūs vėjai sumaišo įvairių platumų ir gelmių vandenį, todėl jame susidaro daug maisto medžiagų ir deguonies. Tai vandeningiausios sritys. Ties atogrąžomis gyvųjų organizmų sumažėja, tačiau rūšinė sudėtis žymiai margesnė. Čia paviršinis vanduo žymiai šiltesnis, druskingesnis ir menkai maišosi su gelmių vandeniu. Ties pusiauju organizmų pagausėja. Priedugninių sluoksnių ir dugno organizmai -- dumbliai, koralai, vėžiagyviai, kirmėlės, moliuskai, jūrų žvaigždės ir kt. Čia gyvena ir žuvys bei aštuonkojai. Ypač daug gyvūnų yra šviesesniame ir šiltame pakrančių dugne. Čia iš sausumos, skalaujamos bangų ir srovių, patenka daug maisto medžiagų. Šiltų atogrąžų vandenų dugne plačiai paplitę bestuburiai jūrų gyviai - koralai, iš kurių susidaro rifai ir salos. 85.Jūrinis turizmas, kruizų geografija, jų dabartis ir ateitis. 14 Bilietas 14. Pasaulinio vandenyno vientisumas. Gylių pasiskirstymas. Aukščių ir gylių santykiai sausumoje ir jūroje. Pas.van.yra pgr.hidrosferos d.Jis sudaro 96,49% visu planetos atsargu.Kitos hidrosferos dalys(upes,ezerai)nesudaro istisines dangos.okeanasdengia 70,5 žemes pavirsiaus.Š pasrutulyje sausuma sudaro 39, o vandenynas 61.P pusrutuly sausuma 19, o vandenynas 81.Ti vanduo pavirsiuje pasiskirstes netolygiai.Ir pagal geografine padeti pasiskrirsto ne vienodai.senovej nieks nezinojo, kad pasaulinia vand. Yra vientisas.Magelanas irode, kad zeme apvali, o vandenynas vientisas. Pasaulinio vandenyno skirstymas skirtingais laikotrpiais buvo ivairus.Pradzioje buvo dalinamas i 5dalis:arkties, atlanto, ramusis, indijos, Pietinis).Veliau tik I tris:Atl.,Ram.,Ind.O Arkties vand. Buvo siulyta laikyti vidine atlanto jura. 1953m. pasiulyta isskirti 4vand.Ir dar veliau pasiule priskirtiir Pietini. Žemes pavirsiaus auksciu ir gyliu pasiskirstyma parodo kreive, kuri susideda is 2d.:hipso-(virs vandens lygio) ir batigrafines.Vid.kontinentu aukstis 840m., o vidut. Pasaulinio vandenyno gylis 3800m. didziausias gylis ismatuotas Marianu lovyje Ram.vand.(11022m), auksciausias kalnas sausumoje –everestas(8851).Vidut.gylis Ram.van. 3976m., o maziausias vidut.gylis Arkties vand.1225m. Pagal hipsografine kreive žemes pavirsiuje isskiriami 2lygiai:vienas atstojauja kontinentams ir yra artimas vandenyno pavirsiui, o kitas atitinka vyraujancius vandenyno gylius(4000-5000m).Taigi isskiriami 2lygiai:žemasis ir aukstasis.aukstasis paviršiaus lygis plyti vandenyno lygyje ir truputi auksciau iki 400-600m. Foptosinteze ir trofiniai lygiai Svarb.procesas uztikrinantis gyvybine veikla yra fotosinteze.Jos metu veikiant saules energijai, vanduo ir anglies dvideginis zaliuosiuose augaluose virsta deguonimi ir angliavandeniais.Taip Pas.vand. sukuria daug organines medz.~75proc. Ekosistemoje susidaro maistines grandys.jo deka energijos ir medziagu srautai yra perduodami is vienos grandioes ikita. Pirmoji grandis yra fioplanktonas.Jis yra trofines grandies pagrindas.T.p. fotoplanktonas uztikrina zooplanktono ir nektono gyvybine veila.Fitopl.turi buti daug, nes ji naudoja zoopl. Ir dar turi likti reprodukcijai.Antroje ir kt. trofinese grandines dalyse viskas vel kartojasi.Kuo trofinis lygis aukstesnis, tuo maziau energijos gaunama ir maziau atiduoda.Kuo aukstensniam trofiniam lygiui priklauso tam tikra rusis, tuo mazesnis jo individu skaicius. 50.Pasaulinio vandenyno vandens fizinių-cheminių savybių įtaka gyvajam pasauliui. Fotosintezė ir trofiniai lygiai. Vand.vanduo del savo fiziniu ir chemiiu savybiu yra palanki aplinka vystytis organizmams. Vanduo geras tirpiklis, todel jame gausu elememtu irjunginiu, kurie butini augalu mitybai.Jiems nebutina saknu sistema, nes augalai medziagas pasisavina is aplinkos.Svarbus biogeniniai elem. Yra nitratai ir fosfatai.Jie uztikrina gyvybine veikla.Organizmas vandenyne turi nuolat keisti savo padeti, todel kad, augaliniu lasteliu biogenai yra greitai sunaudojami.Svarbia reiksme gyvybei vandenyne turi vandens druskingumas, temp.,vandens chemines reakcijos.juru organizmai negali gyventi ten, kur duskingumas nei perplaukusiu Atlanto vand. Nauja transporto rusis-elektros kabeliu linijos po vandeniu(Italija-Korsika-Sardinija) Perspektyvoje juru ukis vystysis ne tik tradicinio jurinio transporto pletimu, bet ir nauju transporto rusiu-vamzdynu, oro, elektros liniju kabeliu bei sausumos transporto rusiu isibrovimu i akvatorijas tiltu ir tuneliu statybos deka. 15 Bilietas 15.Vandenynai, jūros ir kiti Pasaulinio vandenyno elementai, jų išskyrimas ir problemiškumas. Skirstyti pasaulini vandenyna atskiras dalis pradeta seniai.1650m.Varenijus 1karta pasiule pasaulini vand. Skirstyti i 5 vand.:Arkties, Atlanto,Ramuji, Ijdijos ir Pietini.Taciau veliau Kriumelis pasiule Pasaulini vand. Skirti tik I 3 van.:Atlanto, Ram., Ind. O Arkties vand laikyti vidine Atlanto jura.Taciau veliau 1953m isskyre 4vand. Ir Pietini.Jom š ribos vedamos per pietine P.Amerikos, Australijos ir Afrikos dalis isilgai antarktiniu vandenu paplitimo siaurines ribos. Taciau tai dar diskutuojama.Visame pasaulyje 4vand. Skirstymas priimtinas placiausiai.vadovaujamasi tarptautiniais susitarimais.Vand. ir juru ribos-susitarimo rezultatas.Bet dazn remiamasi gamtiniais atskiru vandenyno daliu skirtumais.Svarb. kriterijai:krantu konfiguracija, dugno reljefo ypatumai, potvyniu ir atoslugiu pobudis, horizontalaus ir vertikalaus vandens temperaturos ir druskingumo pasiskirstymo ypatumai ir kt.Dabar Ram.vand. ribos vedamos vakarine Malakos sas. Dalimi, Sundos salyno, Timoro ir N.Gvinejos salomis iki Jorko kysulio Australijoje.Toliau Ram.v. ir Ind.v. riba eina iki Tasmanijos, o paskui nuo jos 147laipsniu dienovidiniu iki Antarktidos.Rytuose Dreiko sas. Ram.v. jungiasi su Atlantu(nuo Ugnies zemes iki Antarkt).Atlanto ir Indijos v. skiria 20laipsniu dienovidinis, enantis nuo Adatos kysulio iki Karalienes Matildos žemes.Šiaurine Atlanto v. riba eina rytine Hadsono sasiaurio dalimi, per Deivio sas. Grenlandijos link, o paskui Danijos sas. Islandijos link. Nuo jos per Fareru ir Šetlando salas iki Norvegijos(61laipsn. Š.pl.). Arkties vand. nuo Ram. skiria Beringo sas. 51.Atlanto vandenyno duburio apibūdinimas (dugno reljefas, nuosėdinė danga). ŠV vand. Dalyje reljefa sudaro denudacines bei akumuliacines reliktines formos, kurias suformavo pleistocene denge ledynai.Panasus reljefas ir P P.Amerikos selfe bei Folklendo plynauksteje.Į P nuoMontevidejo selfas tampa platesnis, o jo reljefui budingi smelio gubriai, kuriuos suformavo potvyniu sroves. Europos selfai daugiausiai siauri, gana platus jie aplink Britanija.Selfo pavirsiu dengia smelio bei dumblo nuosedos.Afrikos selfai siauri ir praplateja tik prie Nigerio.vakarineje vand. Dalyje kontinento slaitui budinga daug povandeniniu sleniu bei kanjonu.Kontin.slaitu papedes turi nuozulniu akumuliaciniu lygumu pavidala.Specifiniu kalvotu reljefu pasizymi Mexikos il kontinento slaitas.Europos kont. Slaita kerta daugybe kanjonu, o kontinento papede turi stora nuosedine danga.Ypac ryskus relj.tektoninis suskaidymas I vakarus nuo Pirenu pus-lio.Daug labiau islygintu rel. pasizymi Vafrikos kontinento slaitas.Kontinento papede sudaro nuozulni ir plati lyguma, turinti stambius isnasu kugius bei povandenines kalvas.Antiluose labai sudetingas reljefas, cia aptinkami skirtingos morfologijos ir amziaus salu lankai.Povandeniniai gubriai jungiasi su giliavandeniais duburiais.Vand.guolis morfostrukturiniu poziuriu gana simetriskas.Vand.vid.kanlg.gylis 2000-3500m, o plotis siekia simtus km.kalng.slaitams budingas blokinis-gubrinis rel. ir daugybe povandeniniu kalvu.Gubrius kerta luziai(Čarlio Gibso,Azorų,Romanso)Visur nusidrieke vulkaniniai kalnai.Ryskus slaitai ir rifto zonos.Abiejuose vand.vidurio kalng.sistemos pusese yra giliavandeniai duburiai.Giliav.duburius skiria pakilumos, plynaukstes ir kalnai.daugelio siu reljefo srukturu pavirsiuje yra povandeniniu vulkanu ir vulkaniniu salu. Atlano v.issiskiria storiausia nuosedine danga, kurios storis –850mSoriausia susikloscius pakrastineje v.d.Didesneje dalyje(~55proc.ploto)nuosed.dangos storis sudaro 0.1-1.0km.Tai giliavandeniai duburiai, kuruose nuosed.sluoksnis 100-300mstorio.l.sora nuosed.danga aptikta lokaliose vand.vidur.kalng.depresijose, susidariusiose transforminiu luziu vietose.Vyrauja biogenine karbonatines nuosedos, kurias pakeicia pelaginis poligeninis molis.vidutinis nuosed.sluoksnio storis Š d. lygus 960m, o P d.680m.Gerokai storesne nuosedine danga aptinkama V d., o R.d. didz.storio jos juosta siauresne.Tai siejama su gerokai didesne terigenines medž. prietaka is sausumos. 87.Tarptautinis teisinis jūrų akvatorijų režimas. Vidaus ir teritoriniai vandenys, jų nustatymo kriterijai, valstybių sienos jūroje. Tik viduriniais amziais pradeta kuria nors jura laikyti savo nuosavybe.Dabar didele dalis Pasaulinio vandenyno turi “Atviros juros” statusa, cia gali plaukioti visu saliu laivai, virs jo skraidyti lektuvai, galima gaudyti zuvis ir t.t.”Atviros juros” statusas galioja Dardanelu, Bosforo,Gibraltaro sas.Salims, kurios prieina prie juros nemazai rupesciu kele savo krantu apsauga.Noredami kontroliuoti svetimu laivu invazija, savo tvarka sios valstybes eme taikyti ir juroje.taip atsirado teritoriniai vandenys.Pradzioje sios zonos riba buvo atstumas, kuriuo girdeti nuo kranto sklindantis zmogaus balsas, veliau- nuo kranto matoma horizonto linija, kita-su patrankos sviedinio lekimo nuotoliu.Dabar si zona svyruoja nuo 3-12jurmyliu.salys noredamos apsaugoti savo mineralinius ir biologinius isteklius platina teritorinius vandenis.del to kilo nesutarimu del D.Brit. ir Island. Islandija paskelbe 200myliu zvejybos zona, veliau sias zonas paskelbe ir kt. Valstybes.tokiose zonose uzsienio saliu laivai neturi teises gaudyti zuvu, eksploatuoti naud. Iskasenu bei licenciju.Pradejus naudinguju iskasenu zvalgyba vandenyno selfe kilo vel nesutarimu. Daugelis saliu ju paskelbe povandenine savo teritorijos tąsa.Pirmoji salis paskelbusi selfa-Rusija.Aktyvios selfo derybos visada vyksta tarp sali aptikus naud.iskasenu selfe. 16 Bilietas 16.Vandenynų krantai, jų klasifikacija, klasifikavimo principai. Linija, skiriancia jura nuo sausumos tykos metu-vad.kranto linija.Tai labai santykine riba.Ji nuolat migruoja sausumoje.Sausumos d., tiesiogiai prisisliejusi prie kranto linijos ir suformuota is esmes vandens jegu-krantas.Priesingoje kranto linijai puseje esanti juros d., kurioje pavirsiu nuolat ir intensyviai veikia bangos-povandeninis kranto slaitas(pakrante).Krantas ir povandeninis kranto slaitas kartu sudaro kranto zonaDiskusijos del kranto zonos ribu iki siol nepasibaigusios, nws bangavimo poveikis ne visuomet vienodai suprantamas. Ivairus krantu tipai daznai l.skiriasi nuo greta esanciu krantu ne tik pagal morfologines formas, bet ir pagal kilme.Labiausiai paplite ir dazn taikomi tektoniniai, geomorfologiniai bei dinaminiai klasifikavimo principai. Tektoniniu pgrd. Krantu tipai skiriami pagal tai, kokiai Žemes pav. Daliai jie priklauso tektoninio stabilumo atzvilgiu.Geomorf. principai taikomi krantams, kuriu isskirtiniai bruozai priklauso nuo bangavimo ir l.aktyvios organizmu veiklos(itakos turi potvyniai ir atoslugiai, termoabrazija).Dinaminiu principu pagrista krantu klasifikacija parodo, ar krantai juda juros link, ar jie transgresyvus, irstantieji, priaugantieji ir t.t. Vienu naujasniu klasif., apimanciu 27krantu tipus(Jonin) isskirtos trys krantu grupes pagal vyraujanti veiksni, kuris nulemia geomorf.kranto tipa.Tai:a)suformuoti subarealiniu ir tektoniniu procesu ir mazai pakeisti juros veiklos,b)suf.is esmes nebangines veiklos, c)suformuoti bangu. O.K.Leontjevo klasif.krantai suskirstyti pagal juros poveikio intesyvuma krantodarai.didz ilgi turi akumuliaciniai krantai, o abraziniai, abraziniai-akumuliaciniai ir silpnai juros pakeisti krantai paplite beveik vienodai. D.L.Inmanas pteike krantu klas. Pagal tektoninius ir morfologinius kriterijus.Sudaro tris pagr.klases.A klase baseinu su naujai besiformuojanciomis riftu zonomis krantai(Raud.j.,Kalifornijos il.).B klase kontinentiniu ir okeaniniu ploksciu susidurimo sritys-vakariniai Amerikos kontinentu krantai, t.p. salu lanku sritys-Filipinu, Indonezijo irkt.C klase sudaro krantai priklausntys pakrastinems juroms, kurios atskirtos salu lankais(Kinijos, Korejos,Indokinijos). 52.Ramiojo vandenyno duburio apibūdinimas (dugno reljefas, nuosėdinė danga). Dugno rel.l.sudetingas ir ivairus vakarineje vandenyno d.L.platus selfas –net iki 800km.yra Berigo j., o Ochotsko j. selfas itin gilus.Dugno pavirsiaus rel.Japonijos aplinkoje gana monotoniskas, nuolydis mazas, yra daug povandeniniu sleniu.I PV d. patenka didelis nuosedines medz. Kiekis., kuri atnesa upes.Platus selfas su koralianiais riftais sliejasi prie SR Australijos krantu.Konitento slaitui budingi povandeniniai kanjonai(Š.Amerikos, Australijos, N.Zelandijos).Kontinento papede ryski prie Š.Am., yra stambus kugiai, kurie jungdamasi formuoja nuozulnia lyguma.dugo rel. pereinamoje zonoje labai sudetingas ir kaitus.isilgai salu lanku isisdeste giliavandeniai loviai su l.staciais skardziais.R.Ram.v. d. selfas l. siauras, o perweinamoji zona nepalyginamai paprastene.isilgai centrines ir P.Am. kontinento slaito tesiasi trys labai ilgi giliavandeniai liviai-C.Am.,Peru ir Ciles.Povandeniniu kalnag. Ir duburiu gylis dazn siekia 5-6km.Didz.yra ŠR Ram.v.duburys.daugiausia lygumu yra rytineje v.d. Vakarineje daug povandeniniu kalng., ypac luistikalniu ir povandeniniais klanais.Vakarinei ir centrinei v.d. budingi povandeniniai kalng.,sudarantys lanko formos sistemas.Pietrytine d. uzima didziule R.Ramiojo vand.pakiluma-vidurio kalng.R d. paplite platus duburiai, turintys lygu arba kalvota pavirsiu, cia yra vand. Vid.kalng. ir gigantiski platuminiai luziai. Rytineje vand.d.povandeninio pakrascio nuosedine danga sudaro kainozojaus terigenines nuosedos su daugybe turbidiniu trapsluoksniu.Dangos storis nedidelis, nesiekia1-2km.vakarines vandenyno d.pakrastinese jurose nuosedu storis labai nevienodas, vyrauja kainozojaus terigenines ir biogenines nuosedos tropinese srityse.Asine R.ram.v. pakilumos dali sudaro bazaltines lavos.Rytiniuose duburiuose nuosedine danga sudaro mioceno-pleistoceno karbonatinis biogeninis dumblas.Beveik visas P.Ram.v.duburys turi nedidelio storio nuosed.danga, o pakilumu ir kalng.srityse storyme siekia1km-klintys su titnagu tarpsluoksniais.didesne viso v.nuosedines dangos dali sudaro minkstos ir silpnai litifikuotos nuosedos.ŠV,R ir PR yra terigeniniu nuosedu uolienos, o V-karbonatiniu ir siliciniu-karbonatiniu biogeniniu uolienu formavimasis.Lab. paplites oligoceno –pleistoceno nuosedu kompleksassalu lankuose dideli stori sudaro vulkanongenines, vulkanogenines-nuosedines formacijos. 88.Tarptautinis teisinis jūrų akvatorijų režimas. Kontinentinis šelfas ir 200 mylių ekonominė zona. "Atviros jūros" režimas. Tik viduriniais amziais pradeta kuria nors jura laikyti savo nuosavybe.Dabar didele dalis Pasaulinio vandenyno turi “Atviros juros” statusa, cia gali plaukioti visu saliu laivai, virs jo skraidyti lektuvai, galima gaudyti zuvis ir t.t.”Atviros juros” statusas galioja Dardanelu, Bosforo,Gibraltaro sas.Salims, kurios prieina prie juros nemazai rupesciu kele savo krantu apsauga.Noredami kontroliuoti svetimu laivu invazija, savo tvarka sios valstybes eme taikyti ir juroje.taip atsirado teritoriniai vandenys.Pradzioje sios zonos riba buvo atstumas, kuriuo girdeti nuo kranto sklindantis zmogaus balsas, veliau- nuo kranto matoma horizonto linija, kita-su patrankos sviedinio lekimo nuotoliu.Dabar si zona svyruoja nuo 3-12jurmyliu.salys noredamos apsaugoti savo mineralinius ir biologinius isteklius platina teritorinius vandenis.del to kilo nesutarimu del D.Brit. ir Island. Islandija paskelbe 200myliu zvejybos zona, veliau sias zonas paskelbe ir kt. Valstybes.tokiose zonose uzsienio saliu laivai neturi teises gaudyti zuvu, eksploatuoti naud. Iskasenu bei licenciju.Pradejus naudinguju iskasenu zvalgyba vandenyno selfe kilo vel nesutarimu. Daugelis saliu ju paskelbe povandenine savo teritorijos tąsa.Pirmoji salis paskelbusi selfa-Rusija.Aktyvios selfo derybos visada vyksta tarp sali aptikus naud.iskasenu selfe. 17 Bilietas 17.Vandenynų dubens geologinė sąranga. Pagrindiniai dugno reljefo elementai. Kontinentine žemes pluta sudaro nuosedine storyme, po kuria eina granito sluoksnis.Dar giliaus yra bazalto sluoksnis.Po kontinentais žemes plutos storis yra 35-40km.o po kalnais 70-80km.Po vandenynais žemes pluta skiriasi.cia beveik niekur nera granito sluoksnio, o plutos parinda sudaro bazalto sluoksnis, sudarytas is bazaltiniu lavu.jos persisluoksniavusios su nuosedinem uolienom.atvirame vand. Nuosedos sudaro kelis simtus metru, jos storis dideja artejant prie krantu.vandenyne aptinkamos panasios I platformas lygumines sritys-talasokratonai.Prie ju jungiasi kalnag. Ir povand.kalng.talasokratonai sudarytsi is bazaltiniu lavu, o povand.kalng neturi raukslines strukturos.Van.vid.kalng. slaitai yra nuolaidus, israizyti sleniu, o ju viduryje yra riftinis tarpeklis.Riftiniu sleniu dugna dengia bazaltoidai ir peridotitai. Pagr.rel.formos:povandeninis žemyno krastas, pereinamoji zona, vandenyno guolis ir vandenynu vidurio kalng. Povandeninis žemyno krastas uzima 22.6% Jis skirstomas i kontinentini selfa, kontinento slaita ir kontinento papede.Kont.selfas-žemyno povandenine tąsa, besidriekianti nuo atoslugio vandens lygio linijos iki gylio, kuriame staiga keiciasi dugno nuotolis.plotis 0-1500km.Kont.slaitas-dugno dalis, i kuria pereina selfas, padidejus nuolydziams iki 3-6º.plotis 20-100km, o apatine riba 1400-2-3200km.Kontinento papede prasideda 2-4km gylyje.Tai pasvirusi lyguma, kurios plotis siekia 600-1000km. Pereinamoji zona uzima beveik 10 % ploto. Ja sudaro pakrastiniu juru idubos, salu lankai, giliavandeniai loviai, pakilimai. Pas.van.dugne yra 34giliav.duburiai, pagr.pozymiai yra didele nuosedines dangos storyme. vandenyno guolis uzima ~55% ploto.Stambiausi guolio elementai yra giliavandeniai duburiai, vulkaniniai bei sprudiniai kalnagubriai ir vandenynu vidurio kalng. Pas.v. yra 50 duburiu. vandenynu vidurio kalng linijinis tąsos planetine morfostruktura, turinti aisku gubriu su riftiniu sleniu ir suskaidyta tektoniniu skersiniu luziu.Per visus vandenynus jie tesiasi ~60tuks.km. ir apjuosia visa zemes pavirsiu.Vid.kalng. asine dalis-riftas, turi l.plona nuosedine danga, kuri nera istisine. 53.Arkties vandenyno duburio apibūdinimas (dugno reljefas, nuosėdinė danga). Arkties v. selfas Eurazijos pakrastyje l/platus ir del nevienodos regiono geologines sandaros nepaprastai įv.Selfo pavirsiui budingaos glacialines reliktines subaeralines rel.formos:upiu sleniai, snosios kranto linijos ir kt.Baltijos j. selfe idubos gylis siekia 350m.l.nelygus us kristalinio pamato gubriais Karos j. selfo pavirsius.Norvegijos ir Grenlandijos j. selfai gerokai gilesni 200-500m.Dugno pav. Daug povandeniniu sleniu, kurie yra fiordu tęsinys, aptinkama idubu ir loviu.L.gigus selfas bafino j. 1000m.Eurazijos kontinento slaitas vietomis pakopinio profilio, kirut nuozulnus, su daugybe dideliu ir giliu kanjonu.kontinento papede l.ryski reljefe, jos plotis 150-300km.Bafino j. ir Kanados salyno, kurio sas yra grabenu sistemos israiska, dugnui budingas gana sudetingas tektoninis-glacialinia rel.Kiekvieno sas dugnas, tai nugrimzdes slenis.Arkties v. giliavandeniu duburiu rel. yra tipiskas plokscias lygumu pavirsius, suformuotas akumuliacijos procesu.Arkties, Knipoviciaus, Mono gubriai, turintys budinga kalnu sistemai rifto zona ir suskaidyti skersiniu tektoniniu luziu, kurie sudaro gilius tarpeklius vandenyno dugne.Lomonosovo kaln.ir Arkties gubrys- tai didelis kalnu masyvas su staciais ir silpnai raizytais slaitais. Nuosed.dangos storis kontinento papedeje virsija 1km, o Voringo plynauksteje siekia iki 9km.Islandijos plyn.nuosedine dana sudaro trys pagr. Sluoksniai:virs bazaltinio pamato slugso terigeninis dumblas, storis-261m.Antras sluoksnis-terigeninis pelitinis dumblas su vulkanoklastiniais tarpsluoksniais ir biogenine medz.Virsutini sluoksni sudaro vel terigeninisdumblas.Pietrytineje d. storyme(500m) sudaro vulkanoklastines, diatomitines-terigeninis dumblas ir terigeninis smelis, aleuritas, olis su bazaltu, granitu, metamorfiniu skalunu bei klinciu fragmentais ir nuolauzomis.Nuosedine danga Arkties baseine sudaro paleozojines, mezozojines, kainozojines uolienos.Dugno pavirsius daugiausiai lekstas ir islygintas, nes I arkties v. kasmet patenka apie 2mlrd.tonu nuosedines medz.Todel duburiu pavirsiu sudaro plokscios abisalines lygumos, o vid. Nuosedu storis iki 2-4km.Vyraujantis siuolaikiniu nuosedu tipas yra terigeninis dumblas.Smelis uzima tik lokalius priekrantes povandeninio slaito plotus Baltojoje, Barenco ir Karos j. 89.Teisinis salynų, sąsiaurių, kanalų režimas. Teisinis Arkties ir Antarkties režimas. Dabar salos yra dazn jau nepriklausomos ir yra yra kai kurios atskiros valstybes.Kai kurios nesiruosia kovoti del nepriklausomybes, nes joms patogu ir taip.Jai kuriai nors valstybei priklauso sala, tai tai tik valstybe ir turi visas teises,pvz:.Kubos saloje JAV baze, Marsalo ir Karolinu salose prancuzai atlieka branduolinius bandymus.Sas. ir kanalai priklauso tai valstybei, kurios teritorijoje yra. Tos valstybes gauna nemazas pajamas is to, pvz:.Sueco kanalas Egiptui per metus vid. Duoda 1mlrd.$ Per sas. Negali buti praleidziami ginklai, karine technika, toksines medz. 1959m. Antarktidos konvencija pasirase 26salys.Veliau dar 16.Buvo susitarta, kad Antarktida turi likti nemilitarizuota, nebranduoline visu saliu vykdomiems mokslo tyrimams.Ji neturi priklausyti nei vienai saliai.Moksliniu stociu teritorijose turi galioti jos ikurusios salies istatymai.Net 7valstybes yra pareiskusios aiskias pretenzijas I Antarktidosteritorija.arktyje taip pat leidziami tyrimai, bet eksploatuoi naudingu iskasenu negalima. 18 Bilietas 18.Povandeninis žemyno kraštas. Si globaline struktura, uzimanti 73.6mln.km², ypac paplitusi Š pusrutuly.arkties v. ji sudaro net 75% viso ploto, o Ram.v.-10%.Povandeniniame žemyno kraste yra isskiriama selfas,kontinento slaitas ir kontinento papede.Ju uzimamas plotas l.skiriasi atskiruose v. Kontinentinis selfas povandenine žemyno tąsa, besidriekianti nuo atoslugio vandens lygio linijos iki gylio, kuriame staiga keiciasi dugno nuolydis.Tai selfo zonos virsutine dalimi eina riba, skirianti Pas.v. nuo sausumos, t.y. kranto linija.Selfui pereinant I kontinento slaita, nuolydziai gerokai padideja, sudarydami ~5º,t.y.170-200m/km.Anot O.Leontjevo selfas, tai dinamine sistema, pasipildanti nuosedomis, kuriu didziuma patenka is kranto zonos, o energija gauna per vandens storyme.Vidurineje ir isorineje selfo dalyse svarb.rel.formuojantys veiksniai yra nuotakiniai, kompensaciniai ir suspensiniai srautai.Selfas ir jo reljefo formos kartais aptinkamos net 500-600m gyly(Beringo j.), be to nemazai pakrastiniu juru plyti ien kontinentiniame selfe, tai daugelis Arkties baseino j.,Geltonoji, Javos, Baltija, Siaures, Azovo j. Kontinento slaitas ir papede. Kon.slaitas, tai Pov.v. dugno dalis, I kuria pereina selfas, dugno nuolydziams padidejus iki 3-6º.Jo plotis buna 20-100km.Povandeniniai kanjonai- ne vienintele kontinento slaito stambi reljefo forma, daugely vietu susidaro plynaukstes.(Bleiko, Iberijos).Kontinento papede prasideda 2-4km.gyly, tai siek tiek pasvirusi lyguma, siekianti 600 net 1000km.Cia jungiantis gretimiems terigenines medz. Isnasu kugiams, gali susidaryti net keliu km nuosedine storyme.Kontinento papede ryskiausia Atlanto v. prie Š Am. krantu. 54.Indijos vandenyno duburio apibūdinimas (dugno reljefas, nuosėdinė danga). van. selfas V ir Š d. yra siauras nuo 2-40km., daug kur I jo sudeti ieina koralinai rifai.Š d. Azijos upes suformavo didz. Isnasu kugius, kurie tesiasi tukst.km. per visa kontinento slaita Benalijos il. Ir Arabijos j. Cia susiformavusios kanjou sistemos sudaro palankiassalygas pernesti nuosedine danga I kontinento slaito papede ir toliau.V ir R v.d. kont.slaitas gana status iki 10-15º ir siauras, bet l.sudetingas.Afrikos kontinento slaitui budingi kanjonai, dl kuriu kontinento papedeje susidare nuosedu sleifai.kont.slaitas i vakarus nuo australijos pasizymi sudetingu rel., kuriam budingi stambus povandeniniai gubriai ir plynaukstes, tarp ju didziule Naturalistu plynaukste.Šiaurine pereinamosios zonos daly sudarp Andamanu j. duburys su povandeniniais gubriais ir giliom depresijom bei idubom.Vakaru Indijos, Arabijos-Indijos, Centrinis Indijos ir Australijos-Antarktidos vandenyno vidurio kalng. Dalija vandenyno guoli i tris segmentus:afrikini, azini-australini,- ir antarktidini.V.Indijos kalng. Turi l.rysku rifto sleni, kalng. Plotis siekia 400km,o santyk.aukstis 3300m.Van.vid.kaln.sistemai budingi kertantys jos gubrius transforminiai ir kt tektoniniai luziai, kurie daznai yra giliu depresiju-trogu ar loviu tipo.Cenrineje azinio-autralinio segmento d. issiskiria ilgas gana tiesus ir palyginti siauras Rindijos kaln., sudarytas is siauru horsu su ploksciomis virsunemis, islygintomis forominiferu dumlu sluoksnio. Upes suformavo nuosedu kugi 5.5km storio.Nemazas nuosedu storis budingas daugeliui vandenyno guolio kaln., kur jis siekia 300-1000m.Taciau vand. Vidurio kaln.asinese zonose nuosedine danga l. plona, o vietomis arti rifto jos nera.labai nevienodas storis tektoniniu luziu zonose.Labai mazas nuosed.sluoksnio storis yra Paustralijos ir Kroze duburiuose, lab. Nutolusiuose nuo vandenyno pakrascio.Vand. nuosedine danga sudaro velyvosios juros-kvartero nuosedos.and.pakrasty-pilki, juodi moliai su organine medz. Azijos ir australijos kontinentu papede sudaro terigenines nuosedos.Vand. guolio duburiuose-biogenines karbonatines arba terigenines, toliau nuo kontinentu-poligenine pelagines.Rindijos kaln.Šiaurineje d. sudaro 650m nuosedu storyme-karbonatines biogenines n.P kaln. D.-vulkanogenines n. 90.Pasaulinis vandenynas: gamtinis lygis ir bendras užterštumo įvertinimas. Geocheminės anomalijos vandenyje ir dugne. Vand.pavirsius yra globalinis reperis:nuo jo skaiciuojami planetos absoliutiniai auksciai ir gyliai.Vand.lygis svyruoja.Pries 15000m Okeanosferos lygis buvo bent 150m zemesnis uz dabartini.Mazdaug pries 6000m lygis stabilizavosi, bet dabar jis linkes kilti 1,0-1,5mm per metus.Vand. lygis svyruoja 33metu ir dar trupmesniu periodu ciklas.Vand. lygi kelia didejanti vandens mase.Vandens issiskiria is mantijos, is tirpstanciu ledynu, ar klimato atsilimo padarinys.Vienose anomalijose vandenyno lygis keliasdesimcia metro pakiles.Didz teikiamos anomalijos yra S Atlante..Neigiamos anomalijos yra Indijos vand.viduryje iki -100m.Virs sunkesniu mantijos masiu kupso vandens kupros, o neigiamos vandens lygio anomalijos rodo, kad cia susitelkusios lengvesnes mases-duburiai, slenksciai. 19 Bilietas 19. Pereinamoji zona. Pereinamosios zonos relj. Sudaro sudetingos strukturos, turincios iv. ir kontrastingus pavirsiaus elementus.Tai planetine morfostruktura, kuria sudaro pakrastiniu juru duburiu, salu lanku ir prie ju prisisliejusiu giliavandeniu loviu kompleksas.Sioje zonoje ryškios kai kurios makroreljefo formos.Tai nera labai paplites visuose vandenynuose dugno tipas, taciau ypac budingas vakarinei Ram.v.d. Perein.zonos reljefas budingas jaunoms rauksletoms Žemes sritims. Atlanto v. V krasta ir Ram.v. R Azijos krantus supa pakrastines juros, atskiros nuo vandenyno salu lankais.Siu lanku salos turi l.siaurus selfus, greitai pereinancius I kontinento slaita, pasibaigianti giliavandeniais loviais, uz kuriu prasideda vandenynu guolis.Skirtingo tipo per.zona turi C ir P Amerikos Ram.v. pakrastys. Per.zonos strukturoms priskiriami vidurzemyniniu juru, turinciu okeaninio tipo plutos fragmentu, giliavandeniai duburiai, pvz:.Vidur.j. ir kt.j., kurios ieina I alpiskos rauksledaros juosta, susiformavusia mezozojinio Tečio okeano vietoje. 55.Atlanto vandenyno vandens storymės apibūdinimas (vandens temperatūros, druskingumo vertikalus ir horizontalus pasiskirstymas, hidrodinaminiai procesai). . Paviršinio vandens temp. Nuo pusiaujo į Š. Ir į P. Žemėja. Druskingumas artimas vidutiniam Pasaulinio vandenyno druskingumui. Bendrojo atmosferos nulemia Islandijos ir Antarkties depresijosi ir Š. Ir P. Atlanto anticiklonai. Žinomaiusia Atlanto srovė – Golfo. Šilumos mainuose tarp atmosferos ir okeano šilumos perdavimas visada nukreiptas temp išlyginimo kryptimi. Kuo didesnis temp skirtumas tarp vandens ir oro, tuo didesnis šilumos perdavimo greitis. Atmosferai iš vandens perduodama šiluma susideda iš tiesioginės ir slaptosios garavimo šilumos, slaptosios garavimo šilumos perdavimas atmosferai atšaldo vandenį, sukelia garavimą, padidina druskingumą. Ne visas išgaravęs vanduo vėl iškrinta tame pačiame rajone. Todėl čia padidėja druskingumas ir vandens lygis. Tai sąlygoja vandens pritekėjimą iš gretimų sričių. Temp ir druskingumas sąlygoja vandens tankį. Jam padidėjus paviršiuje, vandens masė ima grimzti gilyn – tai nulemia vertikaliąją vandens cirkuliaciją. Dėl vandenyno paviršiau įšilimo netolygumų atmosferoje ima formuotis ciklonai, nulemiantys visos planetos klimatą. Pasaulinis vandenynas švelnina ir reguliuoja planetos temp. 91.Vandenyno teršalai ir jų patekimo keliai. Atskirų akvatorijų užterštumas (lygis) ir apsauga. Iki siol zmonija nesugeba organizuoti vartojamu medz. uzdaros sistemos balanso is gautos imama viskas ko reikia, o atmetama tai, kas nebereikalinga.Atlieku daugeja ir ju nera kur deti, todel dauguma ju apatenka i P.vand. ir taip kaupiasi.Atliekos patenka is sausumos ir is atmoferos.Pgr.vaidmuo pernesant iv. medz. Tenka globalinei vandens apytakai.Yra du pozymiai, pagal kuriuos klasif. Ismetamos atliekos?pagal patekimo I okeana pobudi ir pagal tarsos produktu rusi.Pagal. 1 poz. Dar buna uzterstumas tycinis ir netycinis.tycinis, kai zmones ispila vandeni likusi praplovus laivus, isveda I upes ir juras pramonine ar buitine kanalizacija, pila atliekas, chemikalus irt.t.Netycinis yra naftos issiliejimas -tanklaiviu avarijos, greziniu eksploatacijos avarijos,laukuose ispurksti pesticidai ir t.t. P.v. apsaugos problema aktualiausia ten, kur vandenynas jau dabar lab. Uzterstas:ilankose,estuarijose,upiu ziotyse,esanciose prie issivystanciu valstybiu krantu.Norint uztikrinti P.v. apsauga nuo uztersimo reikia igyvendinti l.daug priemoniu.reikia ieskoti svarios gamybos budu, statyti kuo daugiau valymo irengimu, eksploatuoti tik “svaraus” tipo laivus, gaminti tokias chem.medz.ž.ū.,kurios greitai suirtu os pateke I vandenyna.Svarbus tarptautinis bendradarbiavimas P.v. apsaugos klausimais ir tam pasirasytos tarpt.konvencijos.Saugant biologinius isteklius nustatytos sugavimo kvotos.Daug prie P.v. apsaugos turi prisideti mokytojai(ekologinis svietimas). 20 Bilietas 20.Vandenyno guolis. Vandenyno guolis tai planetine morfostruktura turinti žemiausia batimetrini Žemes pav. Lygi ir okeaninio tipo pluta.Jis sudaro > kaip 30%o Ž.pav.Jis prasideda nuo 4000-4500m gylio.ai vand. Duburiai, kuriuos skiria kalnag. ir povand. aukstumos ir vand. Vidurio kalng. Grandi , nusidriekusi per visus vandenynus. Stambiausi vand. guolio elementai: giliavandeniai duburiai, vulkaniniai bei sprudiniai kalng ir vand. vidurio kalng. Pas v. ra apie 50 duburiu, turincius vardus.Jie ne visuomet turi aiskias ribas.Pagal rel pavirsiu duburiai skirstomi I plokscias ir kalvotas lygumas.Plokscios buna nuolaidzios ir subhorizontalios, sudaro tik 10% van.guolio.Dazn aptinkamos nuozulnios lygumos (V Atlanto,Š Indijos ir ŠR Ram.v. dalyse)Sio tipo lygumas formuoja gana storas puriu nuosedu sluoksnis, kuri sudaro didelio produktyvumo juostoje besikaupianti biogenine medz.Kalvotu lygumu pasitaiko daznai, jos budingos Ram. V. ir uzima beveik 85%o vandenyno guolio pavirsiaus.Buna ovalios formos, siekia iki 500m aukscio.abisaline lygumas skiria okeanines plynaukstes.Abis.lygumu ir okeaniniu plynauksciu pavirsiuje aptinkamos pavienes ploksciavirsunes kalvos-anksciau veikusiu vulkanu kugiai.Gana stambios rel.formos yra akumuliaciniai volai, suformuoti priedugnio sroviu.Vand. guolio rel. sutinkama turbiditiniu ir suspensiniu srautu kanalu ir vagu, susidariusiu puriose dugno nuosedose.Jie tęsiasi 1000km ir >, siekia iki 1-2myliu plocio.Kanalus ir vagas dazn. Riboja isilginiai pylimai ir volai. 56.Ramiojo vandenyno vandens storymės apibūdinimas (vandens temperatūros, druskingumo vertikalus ir horizontalus pasiskirstymas, hidrodinaminiai procesai). Vid. Vandens temperatūra paviršiuje 2 laipsniais aukštesnė nei Atlanto. Druskingmas taip pat mažesnis. Į vandenyną suteka daug upių. Centrinėse vandenyno dalyse vyrauja pasatai, o vakarinės masonai. Vidutinėse platumose vyrauja vakarų oro pernaša. Vandenyno paviršinės srovės susijusios su vyraujančiais vėjais. Šilumos mainuose tarp atmosferos ir okeano šilumos perdavimas visada nukreiptas temp išlyginimo kryptimi. Kuo didesnis temp skirtumas tarp vandens ir oro, tuo didesnis šilumos perdavimo greitis. Atmosferai iš vandens perduodama šiluma susideda iš tiesioginės ir slaptosios garavimo šilumos, slaptosios garavimo šilumos perdavimas atmosferai atšaldo vandenį, sukelia garavimą, padidina druskingumą. Ne visas išgaravęs vanduo vėl iškrinta tame pačiame rajone. Todėl čia padidėja druskingumas ir vandens lygis. Tai sąlygoja vandens pritekėjimą iš gretimų sričių. Temp ir druskingumas sąlygoja vandens tankį. Jam padidėjus paviršiuje, vandens masė ima grimzti gilyn – tai nulemia vertikaliąją vandens cirkuliaciją. Dėl vandenyno paviršiau įšilimo netolygumų atmosferoje ima formuotis ciklonai, nulemiantys visos planetos klimatą. Pasaulinis vandenynas švelnina ir reguliuoja planetos temp. 92.Baltijos jūros gamtiniai - antropogeniniai komponentai, užterštumas ir apsauga. Lietuvos priekrantės problemos. Baltijos ekologine bukle lemia juros dubens ypatybes, silpnas rysys su P.v., klimatines salygos.Dabar dideja gresme antropogeninei tarsai.Mazas Baltijos druskingumas riboja gyvojo pasulio plitima vandenyse.Juriniu rušiu skaiciumi Baltija atsilieka nuo daugelio pakrastiniu juru.Tu rusiu, kurios prisitaike mazo druskingumo, individai cia yra smulkesni negu vandenyne.Blogejans ekologinei bulei, laimikiai po truputi mazeja, cia keiciasi ir gaudomos zuvies rusies sudetis.tai priklauso nuo hidrocheminio Baltijos j.rezimo, ypac nuo biogeniniu junginiu vertikalaus pasiskirstymo.Nustatant atskiru saliu tarsos parametrus paaiskejo, kad daug. Biogeniniu medz. I jura sunesa upes is Lenkijos ir R Baltijos saliu.Lietingesniais metais I upes ir juras suplaunama daugiau biogeniniu ir kt.medz. nei sausesniais. Is miestu, pramones imoniu ir ž.ū. naudmenu I Baltija patenka daug organiniu medz.Taciau ir daug tersalu, naftos.Didz tanklaivio avarija ivyko 1981m Klaipedoje.Cia issiliejo daug mazuto, jis paplito iki Latvijos, uzterse Kursiu marias.Baltijos j. yra nuodingu chlororganiniu junginiu.Baltija supa salys, turincios gerai isvystyta chemijos pramone, butent sie gamybos produktai buvo metami I jura.B.j. yra uztersta sunkiaisiais metalais, ypac gyvsidabris, svinas, kadmis, varis.Daug. patenka cinko, vario, svino.Norint isspresti Baltijos j. ekologines problemas, reikia sumazinti antropogenine tarsa, naudoti svarenes gamybos technologijas, statyti valymo irenginius, kelti zmoniu ekologine kultura. Prie Lietuvos krantu Baltija lab. Tersia Klaipedos miestas,Palangos kurortas,Nemuno baseino upes.daug tersalu patenka is atmosferos, su krituliais-svino,cinko.Jura kencia ir nuo laivu, gabenanciu naftos produktus. 21 Bilietas 21.Vidurokeaniniai kalnagūbriai. Vidurokeaniniai kalng. tai linijines tįsos planetine morfostruktura, turinti aisku gubri su riftiniu sleniu ir suskaidyta tektoniniu skersiniu luziu.Jie sudaro globalia sistema, kuri tesiasi per visus vand. apie 60 tukst.km. ir apjuosia visa zemes pav.Tik Ram.v. si sritis pasislinkusi i R.Vid.kalng. plotis siekia 1000-2000km, ju aukstis virs giliavandeniu duburiu sudaro apie 3-4km..centirne d. uzima riftiniai sleniai, suskaidyti giliu tektoniniu luziu.Visiems kaln. budingos tektoniniu luziu zonos, skaidancios juos I daugeli bloku, kurie vienas kito atzvilgiu pasislinke po keleta km. Bloku ilgis dazn. Nuo 50-300km.Pavieniai aukstesni gubriai iskyla virs van. Vid.kalng. salu pavidalu.(San Paulo, Azoru, Sv.Elenos).Vand.vid.kalng. asine dalis-riftas turi l.plona nuosedine danga, kuri nera istisine.Dug kur pavirsiuj slugso bazaltines uolienos.žemes pluta po vand.vid.kalng yra tipiska okeanine.Atlanto ir Indijos v. žemes pluta turi anomalia struktura-cia nera sluoksnio, kurio sesminiu bangu greitis-6.8km/s.Jo vietoje yra uolienos, apibudinamos Stachovas 1945m pasiule santykini jurai ar vand. priklausancio denudacijos ploto(S) ir baseino akvatorijos dydzio(S1) palyginima.Juo didesni nuosedines medz. Kieki gali gauti baseinas, tuo mazesnes yra jo energines galimybes diferencijuoti sia medz.Medziagos nevienodi kaupimo greiciai palyginami remiantis: Sedimentacijos greiciu ir Akumuliacijos greiciu.Sed.gr.tai linijinis matavimo vienetas, rodantis kokio storio nuosedu sluoksnis per konkretu laiko tarpa susikaupe baseino dugne. Akum.gr. tai nuosedu kaupimosi intensyvumas, rodo, kiek nuosed.medz. tame paciame ploto vienete susikaupe per konkretu laiko tarpa.taikomos formules. 60.Nuosėdas sudarantys organizmai (foraminiferai, kokolitai, radioliarijos, diatomėjos). Organizmu vaidmuo labai ivairus ir nevienodas vandenyno geolog.procesuose.Visus organizmus remiantisju indeliu I geologiniu sluoksniu sudaryma, galima suskirstytii:mikrofosilijas,kolonijinius koralus ir moliusku bendrijas.Foraminiferai-tai l.iv.pirmuoniu grupe.Dauguma ju susije su normalaus druskingumo vandenimis, todel pakrantes sritims, kur ypac didele gelo vandens prietaka, jie nebudingi.Jie gyvena iv gylyje priklausomai nuo vandens tankio gyvieji osrganizmai plaiko tam tikra kalcito kiekio skelete ir protoplazmos tankio santyki.Pagal temper. Foraminiferu kompleksai desningai keiciasi nuo ekvatoriaus asigaliu link.Bentiniai foraminiferai-vienalasciu dumbliu pagal dydi skirstomi I smulkiuosius(0.02-0.3mm) ir stambiuosius (iki 16mm).Kokolitai-vienalasciu dumbliu kalcitiniai skeletai, kuriu skersmuo siekia iki 0.01mm.Kokolitoforidai gyvena virsut. 150m vandens sluoksnyje iv. Temperaturoje(0-34C).Karbonatines nanofosilijos evoliucionavo greiciau nei planktoniniai foraminiferai- kas 30tukst.metu atsirasdavo vis nauja rusis.reiksmingi planktoniniai pteropodai ir heteropodai, turintys aragonito skeletus.Radioliarijos-planktoniniai pirmuonys, kuriu skletus sudaro amorfinis opalas.Skiriami subtropinis, arktinis ir antarktinis radioliariju kompleksai.Dauguma ju gyvena popavirsiniame vandens sluoksnyje(50-200m).Prisitaikyti joms padeda dygliai.Radioliarijos pasizymi didele morfologine skeletu ivairove, sudetinga ju sandara, daug geresniu islikimu.Diatomejos-pavieniai ir kolonijiniai dumbliai, kuriu skeletai yra is amorfinio opalo.Jie lab.paplite fotosintezes sluoksnyje, kur sudaro 70-90% suspenduoto Si, bet diatomejos gali gyventi ir prisitvirtinusios prie kieto substrato.Ju raidai itaka turi vandens temp.,druskingumas,sviesa.Daugelyje rajonu diatomeju kompleksai padeda atsekti ledu paplitimo, priedugnio sroviu veiklos vietas. 96.Dujinis Pasaulinio vandenyno režimas (O2, CO2, NH3, CH4, N, P ir kt.). vandens -atmosferos sąveika. Vandenyne visada yra tam tikras istirpusiu duju kiekis.dujos yra svarbios gyvybiniams procesams palaikyti.Svarb.dujos-deguonis, azotas, anglies dvideginis, sieros vandenilis ir kt. Ju kiekis priklauso nuo druskingumo, temperaturos.Kuo zemesne temp., tuo mazesnis druskingumas, tuo daugiau duju gali istirpti vandeny.dujos I vandenyna patenka su upiu vandeniu, vulkanizmo deka, is atmosferos.Duju apykaitoje tarp vandenyno ir atmosferos gerai isryskeja paos ir metu sezonu ciklai.tarp visu duju didz. Reiksme turi deguonis , jis patenka is atmosf. Ar fotosintezes metu.Deg. yra butinas kvepuoti gyviesiems organizmams.deguonies kiekis dideja einant nuo ekvatoriaus link asigaliu.leidziantis zemyn jo mazeja.maziausias deg. Kiekis issiskiria 400-2500m sluoksnyje. Azota vand. gauna is atmosferos, be to ji isskiria zalieji dumbliai, jis dar susidaro yrant mirusiems organizmu kunams.Anglies dvideginis vel gi patenka is atmosferos, kvepuojant gyvunams, irstant org.medz.Ji geriau sugeria saltas vanduo, o siltas iskiria I atmosfera.Jis butinas augalams sintezuoti organine medz.tuo tarpu gyvunai vartoja organine medz. Ir iskiria CO.Istirpusio CO kiekis leidziantis gylyn dideja. 25 Bilietas 25. Terigeninės nuosėdos, jų paplitimas Pasauliniame vandenyne. Dugno nuosėdos – tai įvairios kilmės mineralinių ir (arba) organinių kietų dalelių bei jų agregatų rinkinys, susikaupęs ir išlaikantis stabilią būseną vandenynų ir jūrų dugne. Pagal genezę nuosėdos nuosėdos skirstomos į pelagines (susidariusias pačiame vandenyne) ir terigenines (atkeliavusias iš sausumos). Terigeninės nuogulos labiausiai paplitę šelfo zonoje. Terigeninės kilmės nuogulų randama ir atvirame vandenyne, bet jos siejamos su aisbergų atneštomis blogai išrūšiuotomis dalelėmis ir daugiau paplitę poliarinėse vandenynų srityse. Terigeninės nuosėdos – tai nuolaužinių ir smulkiadispersinių dalelių junginiai, susidarę iš sausumos denudacijos produktų. Į smilkesnius klasifikacinius vienetus terigeninės nuodėdos dažniausiai skirstomos atsižvelgiant į jų granulometrinę sudėtį. Tokiais atvejais skiriamos dvi didelės grupės: nuotrupinės ir molinės. Nuotrupinės. Priskiriamas aleuritas, smėlis. Žvirgždas, gargždas, rieduliai, bei stambesnių uolienų fragmentai. Nuosėdos būdingos dabartiniams šelfams, kur labai aktyvi vandens dinamika, ypač bangų veikla. Molinės. Tai įvairios sudėties ir skirtingo kristalizuotumo aliumosilikatai, , kurie dažniausiai yra šio tipo nuosėdų dalis. Be jų namažą dalį sudaro smilkiadispersinis kvarcas ir lauko špatai, vulkaninis stiklas bei kiti mineralai. (nebūtina) Kokalitinis – foraminiferinis dumblas – tai nuosekliai besikeičiančių nuosėdų tipų eilė, kurios kraštiniai nariai yra vienakomponentės nuosėdos- foraminiferinės arba kokolitinės. Tarpiniuose tipuose šie du komponentaiaptinkami įvairiu santykiu. Kadangi vyraujantis foraminiferų skeletų dydis (50 – 200mkm) labai skiriasi nuo kokolitų (2 – 20 mkm), šių komponentų tarpusavio santykis nulemia, koks bus nuosėdų granulometrinis tipas, jo struktūriniai bei tekstūriniai požymiai bei savybės. Pteropodinis dumblas pasirodė mažiau paplitęs nei manyta. Pteropodinės – foraminiferinės nuosėdos, kurias sudaro pelaginių moliuskų pteropodų ir foraminiferų skeletai, aptiktos tropinės ir subtropinėse Atlanto vandenyno dalyse, Raudonojoje bei Viduržemio jūrose, bei nedideliuose kitų vandenyno dugno plotuose. Šios nuosėdos klostosi šelfo ir kontinento šlaito zonose dažniausiai nuo 100 – 200 m iki 2000 – 3000m gylyje. Pagal granulometrinę sudėtį tai smėliai, kuriuose pteropodams tenka iki 30 – 40%; jie sudaryti iš aragonito (pteropodų kiautelių) ir kalcito (foraminiferų). Tipiškos sekliavandenės karbonatinės nuosėdos yra koralų ir dumblių kompleksai tropinėse jūrose ir tam tikrų klimato juostų srityse vandenynuose. Jų paplitimas dabar labai ribotas +18 C izotermos ir, matyt, ši temperatūrinė riba nesikeitė ir anksčiau (mezozojuje). Kitos svarbios sąlygos koralams augti - švarus vanduo ir nedidelis gylis (50 – 60 m). koraliniai dariniai užima nedidelę vandenynų dalį, bet jų statiniai būna labai įspūdingi - iki 1000 – 1500 m ir daugiau. 61.Koralų paplitimas Pasauliniame vandenyne, jų sukurtos reljefo formos (rifai, atolai). Koralų komplekso nuosėdos pasižymi įvairia struktūra – nuo labai smulkaus pelitinio dumblo iki stambių koralinių klinčių luitų ir atskalų. Labiausiai yra paplitę menkai rūšiuoti karbonatiniai smėliai ir aleuritai. Atolų ir barjerinių rifų priekrantėse koralinės nuosėdos pasiekia 1 – 2 km, kartais ir didesnį gylį, kur pereina į mišrias koralines – foramoniferines nuosėdas. 97.Atmosferos, okeanosferos, litosferos ir žmogaus veiklos sąveika. Gamtiniai ir antropogeniniai aspektai. Atmosfera susiliečia su litosfera (žemynuose) bei su okeanosfera (vandenynuose), todėl keičiasi su šiomis paklotinėmis geosferomis energija, medžiagomis, patiria jų mechaninį ir kitokį poveikį. Šitaip atmosferos apatiniai sluoksniai įgyja naujų paklotinio paviršiaus savybių, susidaro žemynų ir vandenynų klimatas. Tai daugiametis orų režimas, kurį lemia Saulės radiacija, atmosferos cirkuliacija ir paklotinis paviršius. Paklotinis paviršius vandenyno klimatui įtakos nedaro, tačiau vandenynų klimatą įtakoja aplink esantys žemynai, o ypač Šiaurės bei Pietų Amerika. Šie pirminiai faktoriai nulemia ir sekančius: slėgį, vėjus, debesuotumą, kritulius, atmosferos drėgnumą, sroves, ledų išplitimą ir kitus. 26 Bilietas 26. Biogeninės karbonatinės nuosėdos, jų paplitimas Pasauliniame vandenyne. Dugno nuosėdos – tai įvairios kilmės mineralinių ir (arba) organinių kietų dalelių bei jų agregatų rinkinys, susikaupęs ir išlaikantis stabilią būseną vandenynų ir jūrų dugne. Pasaulinio vandenyno biogeninėmis karbonatinėmis nuosėdomis dabar dažnai laikomos tokios, kuriose CaCO yra daugiau nei 50% . Nemaža dalis biogeninių karbonatinių dabartinių vandenynų nuosėdų atitiktų mišrius nuosėdų tipus – silicingas klintis, tufitines klintis ir pan. Karbonatinėms biogeninėms jūrų ir vandenynų nuosėdoms daba atstovauja dvi pagrindinės grupės – planktonogeninės ir bentogeninės nuosėdos. Jos labiau paplitusios atvirose ir gilesnėse jūrų ir vandenynų dalyse. Tai kokolitiniai, foraminiferiniai, foraminiferiniai – kokolitiniai dumblai, rečiau aptinkami pteropodiniai nuosėdų tipai. Dumblai, kurių pagrindinę dalį sudaro kokolitai ir foraminiferai, užima didelius dugno plotus Atlanto, Ramiajame ir Indijos vandenynuose. Šios nuosėdos dengia vandenyno vidurio kalnagūbrių šlaitus, bei prie jų prisišliejusias plynaukštes, povandenines kalvas abisalinėse vandenyno srityse ir kitas teigiamas reljefo formas. Šiai grupei priklauso koralų, moliuskų, bentinių foraminiferų ir kitos bentinės karbonatinės faunos ir floros bei jų detrito nuosėdos. Jos paplitusios tik šelfo srityse, retais atvejais – povandeninių kalvų viršūnėse, jei gylis nedidelis. 62.Fizinė geografinė ir praktinė srovių reikšmė. Vandenynų ir jūrų srovės – tai masinė dalelių pernaša iš vienos vietos I kitą. Atvirame vandenyne srovės gali pernešti vandenį labai dideliais atstumais, matuojamais tūkstančiu km. Srovės klasifikuojamos pagal įvairius požymius: kilmę, veikim trukmę, gylį, judėjimo pobūdį. Svarbiausias srovių klasifikavimo kriterijus yra kilmė. Pagal tai skiriamos gradientinės (tankio, nuotėkio, kompensacinės ir kt) , vėjinės ir potvynių bei atoslūgių srovės. 98. Planetos šilumos apytaka, vandenynas ir Žemės klimatas. Garavimas ir šilumos pokyčiai įvairiose platumose. Planetoje vyksta šilumos apytaka, kuri labai priklauso nuo vadn ir atmosferos sąveikos. Saulės radiacija svarbiausias klimatą formuojantis veiksnys. Vandenynas atspindi saulės radiaciją nei žemynai. Aukštose platumose sugeria l mažai, o tropikuose beveik visą. Taip pat klimatą lemia atmosferos cirkuliacija, kuri priklauso ne tik nuo slėgio, bet ir nuo kontinentų bei vandenynų įšilimo vasarą ir atšalimo žiemą. Susidaro pastovūs vėjai (pasatiniai musonai), oro sūkuriai (ciklonai, anticiklonai). Atmosferos cirkuliacija lemia šilumos ir drėgmės apykaitą tarp geografinių juostų, vand ir kontinentų. Jūriniam klimatui būdingesni mažesni temp svyravimai, o debesuotumas, drėgnumas ir kritulių kiekis didesnis nei žemyne. L stiprus šiltų ir šatų srovių poveikis. Virš šaltų oras atvėsta, susilpnėja vertikalioji oro apykaita, debesų nesusidaro, būna dažni rūkai. Šiltos srovės formuoja šiltą ir drėgną klimatą. Ties ekvatorium šilumos ištekliai pakankami, garavimas neintensyvės, nes oro drėgnumas didelis, tropikuose šilumos ištekliai dideli, bet išgaravimas taip pat didesnis,vid platumų juostoje išgaravimas mažesnis, kiek daugiau prie šiltųjų srovių. Poliarinėse srityse, kur labai mažai šilumos išgaravimas nedidelis. 27 Bilietas 27.Biogeninės silicinės (titnaginės) nuosėdos, jų paplitimas Pasauliniame vandenyne. Dugno nuosėdos – tai įvairios kilmės mineralinių ir (arba) organinių kietų dalelių bei jų agregatų rinkinys, susikaupęs ir išlaikantis stabilią būseną vandenynų ir jūrų dugne. Biogeninėmis silicinėmis nuosėdomis laikomos tokios nuosėdos, kurių vyraujantis komponentas yra amorfinis Sio2 arba jo diagenetiniai produktai. Kvarcinis klastogeninis smėlis šiam nuosėdų tipui nepriklauso. Jos dabar labiausiai paplitusios juostoje aplink Antarktidą, Ochotsko jūroje, kur labai dideliu produktyvumu pasižymi diatominis planktonas, o terigeninės medžiagos atnešama nedaug. Diatominis dumblas aptinkamas Atlanto vandenyno rytinėje dalyje į pietvakarius nuo Afrikos. Silicinėms nuosėdoms kauptis palankios sąlygos yra ten, kur priedugnio horizontuose vandens dinamika neaktyvi, o rami aplinka leidžia netrukdomai nusėsti ir kauptis lengvam diatominiam detritui. Be grynai silicinių biogeninių nuosėdų, didelę Pasaulinio vandenyno dugno dalį dengia silicinės – karbonatinės ir silicinės – molinės nuosėdos. 63.Pasaulinio vandenyno bioproduktyvumas erdviniai ir giluminiai paplitimo dėsningumai. Sezoninė bioproduktyvumo kaita. Į skirtingas pasaulinio vandenyno vietas patenka nevienodas Saulės enrgijos kiekis, dėl nevienodo hidrodinaminio aktyvumo vanduo skirtingai prisotinamas deguonimi ir biologiniais elementais. Skirtingų akvatorijų bioproduktyvumas svyruoja nuo 50 ik 1000 mg biomasės viename jūros vcandens m3. Mažiausias produktyvumas būdingas kai kurioms tropinėms atviro vandenyno akvatorijoms, o maksimalus – šelfo zonai, apvelingo raj. Ir kt.. Bendroje Pasaulinio Vandenyno bioprodukcijoje fitoplanktonas duoda apie 550 mlrd.t. organinės medžiagos per metus, zooplanktonas 56 mlrd.t., nektonas tik 0,2 mlrd.t/m.. taigi, pirminė fitoplanktono bioprodukcija apie 10 kartų viršija zooplanktono ir nektono kiekį. Be to, daugiau kaip 50 proc. vandenyno ploto turi žemą produktyvumą, kuris neviršija 50 mg/m3. Aukšto (10 proc) reikšminga petrografiniam nuosėdų tipui bei jų susidarymo specifinei aplinkai. Tai metalingosios, ceolitinės, , fosfatinės ir kai kurios kitos nuodėdos, kuriose gausu autigeninių komponentų. 65.Gamtinės okeanų zonos, jų išskyrimo problema ir charakteristika. Vandenyne nėra griežtų gamtinių zonų ribų. Ir gamtinės zonos vandenyne taip pat keičia savo padėtį per metus, dėl kontinentų konfigūracijos srovių įtakos, gyvųjų organizmų plitimo ir migracijos. Vandenyne galima išskirti tokias gamtines zonas: arktinė, antarktinė, subarktinė ir subantarktinė, vidutinių platumų, subtropinė, tropinė, subekvatorinė, ekvatorinė. Arktinė antarktinė gamtinės zonos – nedaug gauna saulės radiacijos, vasarą saulės spinduliai krenta smailiu kampu, o žiemą čia tamsu. Vandenyną dengia ledai. Gamta rūsti. Gyvena nemažai žuvų. Vandenyno zonoje būdingi plaukiojantys aisbergai, gausu floros ir faunos. Subarktinė subantarktinė. Žiemą viskas padengta ledu, klimatas atšiaurus. Poliarinės dienos metu vasarą sužaliuoja didelė fitoplanktono masė, vanduo pasidaro žalias. Tuomet pasirodo ir daugybė vėžiagyvių, kuriais minta žuvys. Čia gausu silkių, plekšnių, lašišų, moliuskų, ruonių ir .t.t. tai svarbiausi žuvų gaudymo rajonai. Vidutinių platumų. Šie vandenys šilti vasarą ir šalti žiemą. Žiemą susiformuoja ledai, siaučia stiprūs štorma, kritulių kiekis 500- 1000mm. Druskingumas 35 prom. Čia gyvena menkės silkės, plekšnės, skumbrės, ančiuviai. Subtropinės. Pučia silpni, bet pastovios krypties vėjai, vyrauja žydras dangus, ir įv.fauna. čia dažniausiai aukšto slėgio sritis, geri orai, kurie apsprendžia vandenų šiltumą. Oras sausas, kritulių nedaug, o garaviams didelis. Druskingumas 38prom. Čia nedaug deguonies, todė mažai planktono. Čia gyvena tunai, skumbrės, rykliai, koralai. Tropinės. Tai pasatinių vėjų ir srovių veiklos rajonas. Žiemos sausos, o vasaros lietingos. Nedaug planktono. Mažas žuvų produktyvumas, vyrauja žuvys skaidruolės, skumbrės, merlinos. Tropiniai vandenys gan ramūs, nors neretai cia būna tropinių ciklonų. Ekvatorinė. Driekiasi išilgai terminio ekvatoriaus. Susidaro gausūs lietaus debesys. Čia teka 1 paviršinė ekvatorinė priešsrovė, vyrauja giluminio vandens kilimas i paviršių. Ekvatorinė zona nepaprastai turtinga. 101.Žmogaus ūkinė veikla ir galimi vandenyno pokyčiai. Avarijos ir jų pasekmės. Pavyzdžiai. Gamtiniai - antropogeniniai komponentai. Vandenyno ištekliais (daugiausia maisto) žmonės naudojosi jau nuo paleolito laikų, ir šios gamtonaudos mąstai vis didėja. Be to, žmonija iki šiol neišmoko organizuoti uždaras visas gamtonaudos sistemas - iš aplinkos ima sau naudingas medžiagas ir išmeta tai, kas pasidaro nebereikalinga. Kaupiantis atliekoms, didžioji jų dalis anksčiau ar vėliau patenka į Pasaulinį vandenyną, didindama šios geosistemos užterštumą. Be atliekų, kurios susidaro vandenyne, kaip tiesioginės žmonių veiklos rezultatas, nemažai jų į okeaną patenka nuo sausumos paviršiaus ir iš atmosferos. Daugiausia teršalų Pasauliniame vandenyne atsiduria globalinės vandens apytakos dėka. Daugelis teršalų tirpsta vandenyje ir gerokai pakeičia jį biologiškai arba chemiškai, o nemaža jų dalis nusėda ir sudaro dugno nuogulas. Visos į Pasaulinį vandenyną išmetamos atliekos dažniausiai klasifikuojamos pagal du požymius: patekimo į okeaną pobūdį ir taršos produktų rūšį. Augant miestams, plėtojantis laivybai, daugelyje jūrų ir atviro vandenyno pakrantėse pastaruoju metu nyksta gamta. Užteršti vandenys, oras, pablogėjo poilsio sąlygos. Pavyzdžiui, Šiaurės jūroje plūduriuoja kilometrinės naftos dėmės. Prie Šiaurės Amerikos pakrančių naftos plėvelės plotis siekia iki 600km. Viduržemio jūra yra užteršta labiausiai. Atlantas jau nebegali apsivalyti nuo teršalų. Kova su Atlanto vandenyno teršimu yra visų tautų rūpestis. Jau sudaryta sutarčių, draudžiančių teršti vandenyną kenksmingomis atliekomis. Kai kuriais atvejais aukštą užterštumo lygį - net su katastrofiniais padariniais – gali sukelti ir natūralūs vandenyne vykstantys procesai. Jiems, pavyzdžiui, priklauso cikliški hidrometeorologiniai režimo svyravimai Pietų Amerikos vandenyno pakrantėje. Sustiprėjus apvelingui, čia ne tik į paviršių nepakyla šalti, maistingomis druskomis prisotinti vandenys, bet ir padidėjus temperatūrai, paviršiniame vandens sluoksnyje ima trūkti deguonies. Taip išreguliuojama visa tropinė sistema ir prasideda masiškas gyvųjų organizmų žuvimas. Savo ruožtu dėl to vanduo užteršiamas yrančių organizmų išsiskiriančiomis kenksmingomis medžiagomis. Prasideda ekologinė katastrofa, kuri cikliškai kartojasi kas septyneri metai ir kol kas žmonių pastangos jos išvengti labai mažos. Šis, periodiškai pasikartojantis reiškinys turi Elninjo pavadinimą. 30 Bilietas 30.Poligeninės nuosėdos, jų paplitimas Pasauliniame vandenyne. Tai raudonieji moliai, kurie išskirti kaip savarankiškas tipas. Šiose nuosėdose yra daug autogeninių komponentų ir medžiagos atneštos eoliniu būdu arba susidariusios vandenyno dugne įv.endogeninių ir egzogeninių procesų metu. Svarbus požymis yra įv.atspalvių raudona ir ruda spalva, žyminti oksidacines nuosėdų formavimosi sąlygas. Šiose nuosėdose labai maža terigeninių mineralų, organinės medžiagos, o ir esama yra gerai mineralizuota. Šiolauikiniai moliai užima abisalineę vandenyno dalį ypač subtropikų juostose abipus ekvatorinės silicinių nuosėdų kaupimosi juostos. Svarbus nuosėdų požymis yra mažas sedimentacijosgreitis ir didesnis nuosėdų dispersiškumas. Seniausios šios nuosėdos yra vėlyvosios juros nuosėdos. Nuosėdų sudėties ir facinių požymių pagrindu. Buvo pasiūlyta skirti 2 pagrindinius tipus: miopelaginius ir eupelaginius molius. 66.Atskirų vandenynų gamtinių kompleksų vieningumas ir specifika. 102.Ozono problema dabar ir praeityje. Karinių kompleksų vaidmuo jo mažėjime. Kosminis spinduliavimas ir gyvybės pokyčiai Žemės istorijos eigoje. Ozonas – 3 deguonies atomai. Kartu vyksta ir jo skaidymas dėl saulės energijos įsisavinimo, susiduriant ozono molekulėms su deguonies atomais.tuo būdu, priklausomai nuo energijos įsotinimo deguonimi susidaro ozono koncentracijos pusiausvyra. Iki 10 km aukščio ji labai maža, sparčiai auganti iki 20 – 25 km aukščio. Aukščiau ozono kiekis vel mažėja ir 70 km aukštyje jis net 1000 kartų mažesnis nei prie žemės paviršiaus. Bendras ozono kiekis atmosferoje siekia tik 3,2 mlrd arba 0,00006 prrocentų visos atmosferos. Manoma, kad azoto trąšos išskiria NO3 į orą, kuris, oksiduojantis sudaro cheminius junginius, ardančius ozoną. Freonas, plačiai taikomas šaldiklių pramonėje, sklinda atmosferoje. Šiuo metu joje freono jau yra keli mln. t. silpnai tirpstantis, chemiškai stabilus, freonas išsilaiko labai ilgai. Ultravioletinio spinduliavimo pasekoje jis skyla, sudarydamas atominį Ci, kuris ardo ozoną. Branduoliniai sprogimai, reaktyviniai lėktuvai ir raketos į atmosferą išmeta daug dujų, nepalankiai veikiančių ozono sluoksnį. Okeano specialistai – okeanologai ir fizikai ozono problemą sieja su planetiniais atmosferos pokyčiais dėl Žemės sukimosi procesų. Ozono skylės danguje stebimos tik poliarinėse srityse. Praeityje, matyt, ozono kiekis stratosferoje sparčiai kito, kaip nevienodas buvo mūsų planetos kosminio spinduliavimo intensyvumas. Su tuo siejosi ir gamtos, ir visų pirma, biosferos pokyčiai. 31 Bilietas 31.Sedimentacijos ir akumuliacijos greičiai Pasauliniame vandenyne. Medžiagos sedimentacijos greitį matuojame sluoksnio storiu milimetrais per 1000 metų. Lėčiausia sedimentacija būdinga raudoniesiems moliams 0,1-0,3 mm per 1000 metų. Greičiausiai nuosėdos kaupiasi stambių upių priedeltiniuose rajonuose, kai kuriuose priejūriniuose baseinuose, giliavandeniuose loviuose. Sedimentacijos greitį galima nustatyti kai storymėje aptinkami metinių ciklų sluoksniai. Nevienodas sedimentacijos greitis nulemia skirtingo storio sluoksnius. Be to nuosėdų danga storėja žemynų link. Storas nuosėdų sluoksnis yra ir giliavandeniuose loviuose. Sedimentacijos greičiui įtakos turi ir platuminis zoniškumas. Atlanto vandenynas iš visų vandenynų išsiskiria storiausia nuosėdine danga, kurios vidutinis storis – 860 m. 67.Šiuolaikinės Pasaulinio vandenyno problemos, jų tyrimai ir sprendimai. Augant miestams, plėtojantis laivybai, daugelyje jūrų ir atviro vandenyno pakrantėse pastaruoju metu nyksta gamta. Užteršti vandenys, oras, pablogėjo poilsio sąlygos. Pavyzdžiui, Šiaurės jūroje plūduriuoja kilometrinės naftos dėmės. Prie Šiaurės Amerikos pakrančių naftos plėvelės plotis siekia iki 600km. Viduržemio jūra yra užteršta labiausiai. Atlantas jau nebegali apsivalyti nuo teršalų. Kova su Atlanto vandenyno teršimu yra visų tautų rūpestis. Jau sudaryta sutarčių, draudžiančių teršti vandenyną kenksmingomis atliekomis. Kai kuriais atvejais aukštą užterštumo lygį - net su katastrofiniais padariniais - gali sukelti ir natūralūs vandenyne vykstantys procesai. Jiems, pavyzdžiui, priklauso cikliški hidrometeorologiniai režimo svyravimai Pietų Amerikos vandenyno pakrantėje. Sustiprėjus apvelingui, čia ne tik į paviršių nepakyla šalti, maistingomis druskomis prisotinti vandenys, bet ir padidėjus temperatūrai, paviršiniame vandens sluoksnyje ima trūkti deguonies. Taip išreguliuojama visa tropinė sistema ir prasideda masiškas gyvųjų organizmų žuvimas. Savo ruožtu dėl to vanduo užteršiamas yrančių organizmų išsiskiriančiomis kenksmingomis medžiagomis. Prasideda ekologinė katastrofa, kuri cikliškai kartojasi kas septyneri metai ir kol kas žmonių pastangos jos išvengti labai mažos. Šis, periodiškai pasikartojantis reiškinys turi Elninjo pavadinimą. 103.Kompleksinė Atlanto vandenyno charakteristika. Antras pagal didumą vand. Plotas 72,1mln.km2. vid.gylis3597m, o max – 8742m. Š. Atlanto nuo Indijos skiria Adatos kyšulys iki Antarktidos. Stambiausios salos – D. Brit., Niufaudlendas, Islandija, Kūba. Vandenyne daug vidinių ir pakraštinių jirų. Krantai daugiausia fiordiniai. Vienas iš ypatumų – Š. Atlanto vidurokeaninis kalnagūbris. Išilgai jo slėniai, lūžiai, įdubos. Didelę V. Dalį užima šelfas. Todė čia tinkamos vietos gyventi ir neršti žuvimas. Atlanto v. Nusitęsias per visas klimato juostas. Paviršinio vandens temp. Nuo pusiaujo į Š. Ir į P. Žemėja. Druskingumas artimas vidutiniam Pasaulinio vandenyno druskingumui. Bendrojo atmosferos nulemia Islandijos ir Antarkties depresijosi ir Š. Ir P. Atlanto anticiklonai. Žinomaiusia Atlanto srovė – Golfo. Atlanto v. Išsiskiria storiausia nuosėdine danga ( 860m). Daug gamtos turtų. Prie Europos ŠV pakrančių vienas didžiausių žūvingųjų pasaulio vandenyno rajonų. Per Atlantą eina svarbūs laivybos keliai, daigybė oro maršrutų. 32 Bilietas 32.Sunkiųjų metalų sąnašynų pasiskirstymo dėsningumai Pasaulinio vandenyno dugne. Gelmiu iškasenos pilniau istirtos tik povandeniniu kontinentu pakrasciuose-kranto zonoje, selfe,ir kont.slaite.Telkianiai susiformavo pirminio ju slugsojimo susidarymo vietoje.Eksploatuojami telkiniai yra kontinentiniai klodai besitesiantys ir vandenyne.ju eksplot. Vykdoma soniniais štrekais arba is dirbtiniu salu.Stambiausias Fe rudos telkinys yra prie NIUfaulendo s.R pakrantes Rudingos storymes storis-360m.telkinio atsargos nustatytos 3mlrd.t., kasmetine gavyba 2mln.t.Fe rudos rastos azovo ir Š Juodosios j. Dalies akvatorijose.T.y. azovo-Juod.j. ferum rudu provincija.didz. rudos kiekis yra Kazantipo ir Arabatsko il.Panasios rudos sutiktos išilgai Azovo j. Pakrantese.Alavas.Anglijos V d. Alava jau pries 3tukst. m. kase finikieciai.Siuo metu Sn gavyba vykdo Levanto rudynas, sluoksnio storis 31m.Mineralizacijos amžius-permas.telkiniu yra ir PR Azijoje.Kt.metalai.Hudsono il. Išgaunama Cu ir Ni, prie Egejo j. Vykdoma Hg(cinoberis) gavyba.Sunkieji sanasynai buna kont.slaite.Cia kaupiasi Au, Pt, Sn.Auksas paplites Nomo pus-ly, atsargos ivertinamos 37,3mln.t. auksingo smelio.Auksingi sanasynai sutinkami prie Kalifornijos, Panamos, CIles, Turkijos, Egipto, PV Afrikos pakranciu.Platina-Aliaskos pakrantese, Kolumbijos pakrantese. 68.Vandenyno gyvūnų ir augalijos ištekliai, jų reikšmė, panaudojimas ir atnaujinimas. Augalai. Pasauliniame vandenyne aptinkami paprasti vienaląsčiai ir sudėtingi daugialąsčiai augalai, sudarantys pirminę okeano bioprodukciją. Labiausiai paplitę vienaląsčiai mikroskopiški dumbliai. Jų gali būti tiek daug, kad vanduo tampa žalsvo, rudo arba rusvo atspalvio. Dauguma šių dumblių turi tvirtą celiuliozinį, kalkinį arba titnaginį, skeletą, kuris po organizmo mirties ištirpsta vandenyje arba nusėda ant dugno. Tarp daugialąsčių augalų vyraujančią padėtį užima rudieji bei raudonieji dumbliai. Dauguma jų prisitvirtinę prie dugno, bet yra ir laisvai plaukiojančių (pavyzdžiui, sargasai). Kai kurių rūšių dumbliai išauga iki gigantiško dydžio, neretai viršydami net 100 m ilgį. Laminarijos, fokusai, fureceliarijos ir daugelis kitų daugialąsčių dumblių rūšių turi pramoninę reikšmę. Gyvūnai. Iš gyvūnų okeano vandens storymėje labiausiai paplitę vienaląsčiai foraminiferai bei radioliarijos. Kalkiniai foraminiferų skeletai, sudarantys globigerininį dumblą, dengia apie 30 % vandenyno dugno. Radioliarijos turi titnaginius skeletus, kurių sankaupos užima 35 % dugno ploto. Be vienaląsčių organizmų, okeaniniame vandenyje tarpsta pintys, koralai, įvairūs moliuskai, dygiaodžiai ir daugelis kitų gyvūnų, kurių piramidės viršuje -- stuburiniai. Bakterijos - tai mikroskopiniai vienaląsčiai organizmai. Vienos jų gyvena tik esant pakankamam ištirpusio deguonies kiekiui (aerobinės), kitos (anaerobinės) gali apsieiti ir be laisvo deguonies. Augalų ir gyvūnų liekanas bakterijos suskaldo iki mineralinių junginių. Dėl bakterijų veiklos iš jūros vandens išsiskiria cheminiai elementai, kurių santalkos ilgainiui tampa fosforitų bei geležies-mangano konkrecijomis. Priklausomai nuo gyvenimo būdo gyvieji Pasaulinio vandenyno organizmai skirstomi į planktoną, nektoną ir bentosą. Planktonas (gr. nešiojamas) jungia smulkius augalinius organizmus (fitoplanktonas), gyvūnėlius bei įvairiausius ikrelius ir lervutes (zooplanktonas). Jie neturi aktyvių plaukiojimo organų, todėl bangos ir srovės juos laisvai nešioja po vandenyną. Nektonas (gr. - plaukiojantis) tai aktyviai plaukiojantys gyvūnai: žuvys, moliuskai, žvėrys. Jie turi aptakią kūno formą bei vandens pasipriešinimą mažinančią odą. Vieni jų juda irdamiesi uodegos peleku (žuvys), kiti - reaktyviniu būdu (kalmarai), dar kiti irkliniu būdu (vėžliai, irklakojai žvėrys). Bentosas (gr. - giluminis) apima visus dugno gyventojus. Jam priklauso dumbliai, pintys, koralai, įvairūs dugnu šliaužiojantys arba į jį įsikibę gyvūnai: kirmėlės, dygiaodžiai, moliuskai, vėžiagyviai ir kt. Gyvybė vandenyno storymėje pasiskirsto netolygiai. Daugiausia gyvų organizmų yra Saulės apšviestame paviršiniame 100 metrų sluoksnyje. Gyvūnų pasiskirstymas priklauso nuo geografinės platumos. Poliariniuose vandenyse dėl žemos temperatūros ir ilgos poliarinės nakties planktono nedaug. Didelis jo kiekis vasarą susikaupia vidutinėse vandenyno platumose. Srovės ir stiprūs vėjai sumaišo įvairių platumų ir gelmių vandenį, todėl jame susidaro daug maisto medžiagų ir deguonies. Tai vandeningiausios sritys. Ties atogrąžomis gyvųjų organizmų sumažėja, tačiau rūšinė sudėtis žymiai margesnė. Čia paviršinis vanduo žymiai šiltesnis, druskingesnis ir menkai maišosi su gelmių vandeniu. Ties pusiauju organizmų pagausėja. Priedugninių sluoksnių ir dugno organizmai -- dumbliai, koralai, vėžiagyviai, kirmėlės, moliuskai, jūrų žvaigždės ir kt. Čia gyvena ir žuvys bei aštuonkojai. Ypač daug gyvūnų yra šviesesniame ir šiltame pakrančių dugne. Čia iš sausumos, skalaujamos bangų ir srovių, patenka daug maisto medžiagų. Šiltų atogrąžų vandenų dugne plačiai paplitę bestuburiai jūrų gyviai - koralai, iš kurių susidaro rifai ir salos. 104.Kompleksinė Indijos vandenyno charakteristika. Pagal plotą yra 4. plotas akrtu su jūrom 25,73 mln.km2. vidutinis gylis 3711. max gylis – sundos giliavandeniame vandenyje 7209m. Didžiausia sala Madagaskaras. Dauguma salų yra vulkaninės arba koralinės. Krantai vyrauja abraziniai ir abraziniai – akumuliaciniai. Dugno reljefą sudaro seklumos, kalnagūbriai, lygumos, įdubos. Šelfas nėra platus. Indijos vandenyno Š.dalyje vyrauja sezoniniai vėjai. Ryški masonų kaita dėl žemyno. pietinėje dalyje jaučiamas vėsus oras dėl Antarktidos. Šiaurinėje dalyje oras įšyla iki 30laipsnių. Paviršinio vandens druskingumas daugelyje vandenyno rajonų didesnis už visutinį.labiausiai vyrauja karbonatinės biogeninės nuosėdos.( 60 procentų viso ploto). Organinis pasaulis panašus i Ramiojo vandenyno. Didžiausias produktyvumas Š.pusrutulyje. vandenyno šelfo zonoje daug naudingų iškasenų. Persijos įl.naftos ir dujų atsargos. Verslinė žūklė Indijos v.menkareikšmė dėl besivystančių šalių techninio atsilikimo. 33 Bilietas 33.Fizines - cheminės vandenyno vandens savybės. Temperatūrinis, druskingumo ir tankio pasiskirstymas vandens storymėje. Vidutinė okeaninės masės temperatūra yra gana žema - tik 3,52°C. Šilumos pasiskirstymą nuo paviršiaus iki dugno daugiausia lemia paties paviršinio sluoksnio šiluma, kuri dėl konvekcinio maišymosi, bangavimo, srovių bei kitų dinaminių reiškinių paplinta visoje vandens storymėje. Po viršutiniu, vasarą palyginti šiltu vandens sluoksniu būna temperatūros šuolio sluoksnis, kuriame gilėjant temperatūra staiga keičiasi nuo 100 iki 700metrų gylio. Žemiau šio sluoksnio, maždaug iki 1000- 1500 m gylio, temperatūra kinta palaipsniui. Dar giliau temperatūra kinta nežymiai ir prie dugno neviršija 1-2°C. Vandenynų druskingumo klausimais susidomėta tik tada, kai atsirado gana tikslūs cheminės analizės metodai ir buvo imtos organizuoti mokslinės ekspedicijos. Vidutinis vandenynų druskingumas yra artimas 35 (promilėms). Be to, jo pokyčiai didžiulėse akvatorijose yra tokie maži, kad jiems nustatyti būna nepaprastai tiksli analizė. Vandenynų druskingumą papildo upių vandens atneštos druskos; druskos, patekusios į vandenyną iš atmosferos su krituliais, vėjo atneštos iš sausumos; druskos, degazacijos procesų dėka išsiskyrusios iš mantijos medžiagos ir per dugną patekusios į vandenyną; druskos, iš tirpstančių, dugną ir krantus sudarančių uolienų. Druskų kiekį dugne sumažina: nuosėdomis virstantis druskų kiekis; druskos, audrų metu vandens dalelės vėjo perneštos į sausumą; druskos, kurių vandenynas netenka išdžiūvus priekrančių įlankoms. 69.Jūrinės žvejybos geografija, šiuolaikinis lygis ir vystymo tendencijos. Žuvies perdirbina pramonė. Jūrinė žvejyba prasidėjo l seniai. Anksčiau žvejybos yrankiai buvo primityvūs. Tokių yra ir dabar. Viduriniais a.buvo pradėta statyti gana didlius laivus, o dideli sugautos žuvies kiekiai sūdomi ir gabenami parduoti. Vėlyvaisiais viduriniais a,prasidėjo masiška šiltakraujų žinduolių medžioklė (banginiai, ruoniai). Šios vrslo rūšys l suklestėjo 19a. Tačiau dideli sugaunamos žuvies kiekiai kritškai sumažino jų populiacijas. Žvejyba ypač klesti Atlanto vandenyne ir jo pakrantėse. L žvejybą plėtija Japonija, Rusija, Kinija, Peru, Jav. Menkai plėtoja Afrikos šalys. Žuvies perdirbimo pramonė plėtojama netoli uostų. Čia sugauta žuvis perdirbama. Gaminami įv.žuvies produktai ir t.t. 105.Kompleksinė Arkties vandenyno charakteristika. Jis pats mažiausias. Jo plotas su jūrom 14,75 mln.km2. vid gylis – 1225m, didžiausias 5527m. Įiam vandenynyi priklauso didž. Psaulyje sala Grenlandija. Krantai dėl atšiaurių klimato sąlygų gyvenami retai ir ūkiniu atžvilgiu mankai įsavinti. Didelį kranto ruožą užima pajūrio lygumos sudarytos iš aliuvinių ir aliuvinių – jūrinių, flioglacialinių nuosėdų. Salynų krantų dalį sudaro fiordiniai ir šcheriniai krantai. Vandenyno dugno reljefui būdinga didelė šelfo dalis, jos plotis kai kur 1300 – 1500 km.šelfas sudaro daugiau kaip trečdalį vandenyno. Klimato ypatybės lemia poliarinė padėtis. Čia ištisus metus vyrauja arktinės oro masės. Vid. Oro temperatūra žiemą nuo -20 - -40, o vasarą artima 0. druskingumas yra mažiausias apie 31 promilę. Arkties baseino pagrindinė srovė Transarktinė. Vyrauja terigeninis dumblas. Būdingiausia ypatybė – ledų gausumas. Čia vyrauja daugiamečiai 2- 4 metrų ir storesni ledai. Dėl atšiauraus klimato organizmų produktyvumas ir biomasė nedidelė. Iš žinduolių gyvena ruoniai ir jūrų vėpliai. Išžvalgyti yra naftos ir dujų telkiniai. Nors ir atšiaurios sąlygos, bet laivyba naudojama, naudojami ledlaužiai. 34 Bilietas 34.Pasaulinio vandenyno vandens temperatūra, jos pasiskirstymas vandenyno paviršiuje. Temperatūros pasiskirstymas okeano paviršiuje pirmiausia glaudžiai siejasi su Saulės radiacijos kiekiu ir todėl labiausiai priklauso nuo geografinės padėties. Dieną vanduo gauna didesnę Saulės radiacijos kiekį, bet ir daug daugiau šilumos sunaudoja garuodamas. Naktį vanduo daugiau šilumos išspinduliuoja į atmosferą, bet kai ant šąlančio vandens ima kondensuotis drėgmė - jos gauna vėl. Paviršinio vandens temperatūrų amplitudė per parą vidutiniškai tesiekia vos 0,5°C. Metinė temperatūrų amplitudė priklauso nuo sezoninio radiacijos balanso, srovių, vėjų, vyraujančių įvairiose platumose. Metinė temperatūra mažai keičiasi (iki 2°C) aukštose platumose, dėl trumpo vasaros laiko vanduo nespėja įšilti. Ir žemose platumose (apie l °C), dėl tolyginio šilumos pasiskirstymo per metus. Didžiausios temperatūrų amplitudės (per 10°C) užfiksuotos vidutinėse platumose. Nors vandens temperatūra kinta priklausomai nuo gamtinių zonų kaitos, šį dėsningumą pažeidžia srovės, vėjai, sausumos artumas ir kiti veiksniai. 70.Žvejybos laivynas ir jūriniai žvejybos uostai. Jūrinė žvejyba Lietuvoje ir Klaipėdos žvejybos uostas. 106.Kompleksinė Ramiojo vandenyno charakteristika. Ramusis v. Yra didžiausias iš visų vandenynų. Jo plotas su kraštinėmis jūromis 150,2 mln.km2. vidutinis v. Gylis 3976m, o gilaiusia vieta Marianų lovys – 11022m. Šiame vandenyne yra dagiau nei 10tūkst. Įvairios kilmės alų. Stambiausios salos: Kaliamntano, N.gvinėjos, N. Zelandijos, Hosniu, Sulavesio, Javos. Jis šolčiausias paviršiuje, nes ovalių kontūrų. Vand, krantus sudaro nuosėdinės magminės, metamorfinės uolienos. Čia yra denudacinių, abrazinių, fiordinio tipo krantų. Čia budingi drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai. Būdinga reljefo ypatybė – didž. Gyliai jo pakraščiuose. V. Ir R. Vandenyno dalyje tęsiasi giliavandeniai loviai. Yra daug lūžių. Šitame vandenyne yra visos klimato juostos išskyrus arktinę. Būdingas poligeninis pelaginis molis. Vid. Vandens temperatūra paviršiuje 2 laipsniais aukštesnė nei Atlanto. Druskingmas taip pat mažesnis. Į vandenyną suteka daug upių. Centrinėse vandenyno dalyse vyrauja pasatai, o vakarinės masonai. Vidutinėse platumose vyrauja vakarų oro pernaša. Vandenyno paviršinės srovės susijusios su vyraujančiais vėjais. Šiam vandenyne dau įvairių gamtos turtų – pusė pasaulyje sugaunamos žuvies. Be to krabai ir krevetės. Šelfe eksploatuojami metalų sąnašynai. Iuo vandenynu dreikiasi svarbūs jūrų keliai. 35 Bilietas 35.Vertikalus vandens temperatūros pasiskirstymas vandenyno vandens storymėje. Vidutinė okeaninės masės temperatūra yra gana žema - tik 3,52°C. Šilumos pasiskirstymą nuo paviršiaus iki dugno daugiausia lemia paties paviršinio sluoksnio šiluma, kuri dėl konvekcinio maišymosi, bangavimo, srovių bei kitų dinaminių reiškinių paplinta visoje vandens storymėje. Po viršutiniu, vasarą palyginti šiltu vandens sluoksniu būna temperatūros šuolio sluoksnis, kuriame gilėjant temperatūra staiga keičiasi nuo 100 iki 700metrų gylio. Žemiau šio sluoksnio, maždaug iki 1000- 1500 m gylio, temperatūra kinta palaipsniui. Dar giliau temperatūra kinta nežymiai ir prie dugno neviršija 1-2°C. 71.Žvejybos reguliavimas. Jūrinių fermų ir plantacijų kūrimas (akvakultūra, marikultūra). Nuo seniausių laikų žvejyba vand pakrantse, pakraštinėse jūrose daugeliui šalių yra svarbi ekonomikos dalis, kuri duoda žmonėms maisto ir darbą. Svarbiausi žvejybos raj – Ramusis sugaunama 56 proc visų žuvų, Atlanto 38proc, Indijos 6 proc vandenynai. Ilgai buvo manoma, kad jūrose yra neribotas ir neišsenkantis žuvų kiekis, tačiau intensyvi žvejyba sutrikdė Pasaulinio vand biologinę pusiausvyrą. Vand nėra neišsemiamas ir būtina derinti žmogaus ūkinę veiklą su moksliniais tyrimais bei žvejybos reguliavimą tarptautiniu mastu. Jau dabar daug rūšių žuvų išnyko arba yra prie išnykimo ribos. Pastaruoju metu susirūpinta ir būtent todėl pasirašomi tarptautiniai susitrimai ribojantys žūklės intensyvumą. Vis daugiau šalių mažėjančius Pasaulinio vand žuvų išteklius kompensuoja aklvakultūromis. Intensyvus vandens baseinų biologinių išteklių panaudojimas dirbtinai veisiant organizmus yra akvkultura. L juntami žvejyboje: lašišų mailius išleistas į Baltijos baseinų upes, Kaspijos eršketai perkelti į Juodąją ir Azovo jūras, Atlanto silkė į Ramųjį vandenyną. Akvakultūra vystoma keliom kryptim: 1 – pramoniniu jūros prekiniu ūkiu, 2- ūkinis veisimas ir masinis maitinimas limaninio tipo ūkiuose. 1984m. Akvakultūra patekdavo 8,7 mln.t. produkcijos, pasaulinės žūklės. Baltijos jūroje 90proc. Nevos ir baltijos lašišų laimikio sudaro įmonių išaugintą produkciją. Moliuskų tarpe perspektyviausias auginimas yra austrių, midijų, ir jūros arklių. Vėžiagyvių auginimas žymiai lėtesnis. Jų ūkių yra Indijoje, PR Azijoje, Ausralijoje. Viena iš pagrindinių akvakultūros krypčių yra stambių jūrinių dumblių auginimas. Pramoninę reikmę turi žalieji, rudieji ir raudonieji dumbliai. Kai kurios dumblių rūšys turi daugiau baltimų nei kviečiai ar kukurūzai. Ypač vertingas jų panaudojimas medicinoje ( dėl jodo). Ypatinga pajamų dalimi pasižymi perlas. Gamtinio perlo gavyba vykdoma Raudonojoje jūroj, Persų įl., Australijos, Venesuelos valstybių pakrantėje. Kompleksinis marikultūros vystymas ir organizmų naudojimas gėluose baseinuose- ateities perspektyva. 107.Fizinė geografinė ir praktinė srovių reikšmė. 36 Bilietas 36.Okeaninio vandens sudėtis ir druskingumas, druskų balansas. Vandenynų druskingumo klausimais susidomėta tik tada, kai atsirado gana tikslūs cheminės analizės metodai ir buvo imtos organizuoti mokslinės ekspedicijos. Vidutinis vandenynų druskingumas yra artimas 35 (promilėms). Be to, jo pokyčiai didžiulėse akvatorijose yra tokie maži, kad jiems nustatyti būna nepaprastai tiksli analizė. Vandenynų druskingumą papildo upių vandens atneštos druskos; druskos, patekusios į vandenyną iš atmosferos su krituliais, vėjo atneštos iš sausumos; druskos, degazacijos procesų dėka išsiskyrusios iš mantijos medžiagos ir per dugną patekusios į vandenyną; druskos, iš tirpstančių, dugną ir krantus sudarančių uolienų. Druskų kiekį dugne sumažina: nuosėdomis virstantis druskų kiekis; druskos, audrų metu vandens dalelės vėjo perneštos į sausumą; druskos, kurių vandenynas netenka išdžiūvus priekrančių įlankoms. 72.Žmonių traukos prie jūros istoriniai aspektai ir gyventojų pasiskirstymo vandenynų pakrantėse ekonominės - geografinės sąlygos. 108.Klaipėdos uostas. Jo reikšmė Lietuvai ir vieta kitų Baltijos uostų tarpe. Baltijos jūros plotas yra (be salų) 422700 km2. ji skalauja 9 valstybes (Suomija, Rusija, Švedija, Danija, Vokietija, Lenkija, Estija, Latvija ir Lietuva). Tankiausiai gyvena pietinėse Baltijos jūros pakrantėse. Mažiausiai apgyvendinta Š Baltijos jūros pakrantė. Baltijos jūros pakrantėse yra daugybė miestų-uostų. Tai Klaipėda, Liepoja, Ryga, Talinas, Helsinkis, Sankt-Peterburgas, Stokholmas, Kopenhaga, Kylis, Gdanskas, Kaliningradas. Lietuva turi 99 km jūrinę sieną. Dabar Lietuvos pajūrio regione (Klaipėdos apskrityje) gyvena 416000 žmonių. ~73% apskrities gyventojų yra miestiečiai. Baltijos jūra turi įvairios įtakos visam šalies gyvenimui, jos ūkiui (uostai, kurortai, keleivių ir krovinių srautai į juos), žmonių gyvensenai (poilsis, darbas aptarnavimo sferoje, smulkus verslas...). Dėl istorijos vingių Lietuvos pajūrio gyventojai nuolat kito. Nuo seno čia gyveno įvairios gentys: kuršiai, prūsai, skalviai ir kt. regiono ir apskrities centras Klaipėda – trečias pagal dydį Lietuvos miestas ir vienintelis uostas. Klaipėdos uostas laivybos linijomis sujungtas su Vokietijos, Švedijos, Danijos, Olandijos uostais. Per jį kasmet pervežama 15 mln.t. krovinių (metalų, medienos, naftos), ~60000 keleivių. Klaipėdos uostas – svarbus transporto mazgas, nes jame kryžiuojasi sausumos ir jūrų keliai tarp R ir V šalių. Klaipėdos jūrų uostas gali priimti laivus iki 200 m ilgio ir 10,5 m grimzlės. Yra numatyta Klaipėdos sąsiaurio farvaterį pagilinti iki 12-14 m, kad galėtų įplaukti dar didesni laivai. Į Klaipėdos uostą kasmet įplaukia ~7000 laivų > kaip iš 50 pasaulio valstybių.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!