Vandens vaidmuo ląstelėje, organizmuose ir ekologinėse sistemose

Žemės gyvybė negali egzistuoti be vandens. Daugiausia vandens yra gyvoje ląstelėje (apie 80%). Vanduo - svarbiausias ląstelės komponentas. Nuo vandens priklauso ląstelės fizikinės savybės - jos dydis, tamprumas. Vanduo aktyviai dalyvauja susidarant organinėms medžiagoms, pvz. baltymams. Vanduo yra svarbus kaip tirpiklis: daugelis medžiagų patenka į ląsteles iš aplinkos, ištirpusios vandenyje. Taip pat ištirpusios vandenyje panaudotos medžiagos pašalinamos iš ląstelių. Vanduo dalyvauja daugelyje cheminių reakcijų (baltymų, riebalų, angliavandenių skaidymas).
Biologinį vandens vaidmenį lemia jo molekulinės struktūros ypatybės, molekulių poliškumas. Nuo vandens molekulių struktūros ypatybių priklauso ir jo, kaip tirpiklio, savybės. Medžiagos, kurios gerai tirpsta vandenyje, vadinamos hidrofilinėmis (šarmai, baltymai, angliavandeniai). Medžiagos, kurios blogai tirpsta vandenyje vadinamos hidrofobinėmis (riebalai, celiuliozė). Ploną hidrofobinį medžiagų sluoksnį turi ląstelių membranos. Jos apsaugo ląsteles nuo per didelio vandens veržimosi iš aplinkos ir iš jų į aplinką, bei iš vienos ląstelės dalie į kitą.
Daug organizmų gyvenančių vandenyje, kitų organizmų viduje ar šiaip drėgnose vietose, negali gyventi kai jiems stinga vandens. Taip žūsta į krantą išmesti jūros dumbliai, medūzos, žuvys. Duobagyvių kūne vandens būna 95-98%, žinduolių - 60-70%, vabzdžių - 45-65%, augalų - 80-95%. Kai kurie organizmai dėl vandens stokos išdžiūsta ir pereina į anabiozės būseną. Jų ląstelių citoplazma susitraukia, o medžiagų apykaita tik sulėtėja, kad sunku aptikti gyvybės požymius. Kai toks organizmas vėl gauna pakankamai vandens jo medžiagų apykaita pagreitėja ir gyvybinė veikla atsinaujina. Bakterijų ir samanų sporos, pirmuonių cistos, plikasėklių ir gaubtasėklių sėklos - anabiozės būsenoje gali ištverti be vandens. Sporiniai induočiai buvo pirmieji augalai, kuriems atsirado šaknys ir vandens apytakos audiniai - vandens ir rietiniai indai. Sporiniai induočiai, plikasėkliai, gaubtasėkliai, siurbdami vandenį iš dirvos, geba išlaikyti pastovų kiekį vandens, nors karštu sausu oru jis greitai garuoja. Lapų odelę dengia vaškingos medžiagos sluoksnis.
Kuo sausringesnėje vietoje augalai auga, tuo sluoksnis storesnis ir tuo mažiau H2O garų praleidžia. Dažnai lapai būna apaugę plaukeliais, kurie sulaiko garus prie lapo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!