Vanda Zaborskaitė

VANDA ZABORSKAITĖ LIETUVIŲ LITERATŪROS MOKSLO RAIDOJE Apie profesorę Vandą Zaborskaitė lietuvių literatūros tyrinėtoja Viktorija Daujotytė yra pasakiusi: “Profesorė iš pašaukimo ir įsipareigojimo”. (Bibliografijos rodyklės. 2002). Ir iš tiesų, gyva, aštri mintis, staiga pasisukanti netikėtu kampu, profesoriškas dėmesys jauniems žmonėms. Pašaukta mąstyti apie literatūrą ir kultūrą, analizuoti, aiškinti, interpretuoti, kūrybos neatskiriant nuo žmogaus būties, jos rūpesčių. Laisvai ir sąmoningai įsipareigojusi nuolatiniam darbui, inteligentės priedermei svarstyti, turėti nuomonę, pilietės pareigai dalyvauti sprendžiant tautai, visuomenei svarbius klausimus. (Bibliografijos rodyklės. 2002). Profesorė Vanda Zaborskaitė gimė 1922 m. Vaškuose (Pasvalio rajonas), užaugo Panevėžyje farmacininkų šeimoje. Jos asmenybei skleistis turėjo įtakos liga, negalia, varžiusi judrumą, bet įtempusi vidinę klausą. (Beje, pati profesorė niekada nesureikšmino to, kad sunkiau vaikščiojo). Nuo ankstyvos vaikystės užsimezgė ryšys su poezija. Nepaprasta būsena užvaldė mažą, gal aštuonerių metų amžiaus, mergaitę, perskaičiusia V.Mykolaičio-Putino eilėraštį “Pumpurėlis”. Paauglystėje ji išgyveno pakylėjimą, atvertusi eilėraštį “Margi sakalai”. Taip užsimezgė nematomos jungtys, išlikusios visą gyvenimą. (“Gyvenimas man iki šiol gražus”. Dubovijienė I. “Šeimininkė”, 2003m. NR. 7). “Mano kelias į pasirinktą filologės, literatūros tyrinėtojos profesiją pasirodė aiškus nuo pat pradžių, - pasakojo V.Zaborskaitė. – Buvau daug skaitantis vaikas. Tėvai rūpinosi, kad vaikams netrūktų lektūros, mokė kalbų, muzikos. Jiems esu dėkinga už kultūrinę aplinką. Gražiausi vaikystės atsiminimai yra susiję pirmiausiai su mamos skaitytom įvairiom pasakom. Didžiausią įspūdį dar ankstyvoje vaikystėje paliko knyga “Dėdės Tomo trobelė”. Mama, kol mus augino, rūpinosi namais. Ji buvo energinga, veikli, pozityviai nusistačiusi gyvenimo atžvilgiu moteris. Tėvelis nelabai mėgo vaistininko darbą. Nors turėjo vaistinę, jis buvo tikras valstiečio vaikas (aukštaitis, svėdasiškis), mėgo žemės ūkio darbus, puoselėjo gėlynus, įsirengė staliaus dirbtuves, augino dekoratyvinius balandžius, medžioklinius šunis. Be galo svarbus žmogus vaikystėje buvo močiutė. Ji man iki šiol išlikusi žmogaus ir krikščionio idealas.” (“Gyvenimas man iki šiol gražus”. Dubovijienė I. “Šeimininkė”, 2003m. NR. 7). Pati profesorė ypač pabrėžia pedagoginio ugdymo svarbą. Ji pati buvo mokytoja, dėstytoja. Nors įgijo skirtingos ir prieštaringos patirties, niekada neprarado savitvardos ir šviesaus požiūrio į žmones bei gyvenimą: “Kai atvykau į Vilnių, - pasakoja profesorė, - tvyrojo vokietmetis – sunkus, šaltas ir alkanas metas. Bet kultūrinis gyvenimas Vilniuje ir universitete buvo gyvas ir intensyvus. Vilniaus universitete dirbo žymieji senosios kartos profesoriai: Krėvė, Putinas, Sruoga, Sezemanas, Karsavinas ir daugelis kitų, mokėsi būsimieji poetai žemininkai: K.Bradūnas, A.Nyka-Niliūnas, V.Mačernis, P.Aukštikalnytė. studijų metai (iki universiteto uždarymo teko mokytis pusantrų metų) buvo labai svarbus pažinimo laikas. Vokiečiai uždarė universitetą 1943 metų pradžioje. Grįžau į Panevėžį ir pradėjau mokytojauti toje pačioje gimnazijoje, kur mokiausi, mergaičių gimnazijoje. Sekėsi nelengvai, nes bijojau ir mokinių, ir mokytojų. Susirgau skarlatina. Išdirbau dvejus metus, susiklostė labai šilti, geri santykiai su vyriausiąja klase. Buvom beveik vienmetės su mokinėm, jos vadino mane “mažiuke”. (“Gyvenimas man iki šiol gražus”. Dubovijienė I. “Šeimininkė”, 2003m. NR. 7). Vidinės pastangos, intelektas, užsispyrimas, kurio netrūko ir vėliau, padėjo jaunai ir ypač jautriai humanitarei įveikti vieną etapą, persilaužti. Pasibaigus karui, V.Zaborskaitė vėl išvažiavo į Vilnių studijuoti. Universitete rado išblaškytą visą literatūrinį žvaigždyną, iš profesorių dirbo tik V.Mykolaitis-Putinas. Būsimoji profesorė studijas baigė 1946 metų rudenį eksternu. Studijuodama mokytojavo dabartinėje Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje (tuo metu – Vilniaus mergaičių gimnazija) ir ten patyrė šilčiausių jausmų. Toliau kelias vedė į aspirantūrą. Per trejus aspirantūros metus radikaliai pasikeitė politinė situacija. Pasibaigus karui, dar daugelis turėjo liberalizmo vilčių: galbūt gyvenimas bus bent kiek demokratiškesnis. Bet įsigalėjo arši, žiauriausia reakcija. Negalėjo būti nei kalbos apie disertacijos Maironio gyvenimo ir kūrybos tema gynimą. Vadovas Kostas Korsakas nesiėmė rizikuoti, niekas nebūtų ir oponavęs. Disertaciją teko padėti į stalčių. Tačiau jauną gabią mokslininkę dirbti į universitetą pakvietė Jurgis Lebedys, kuris išėjo kūrybinių atostogų – rašyti kandidatinės disertacijos apie Simoną Stanevičių. Profesorė prisimena: “Aš turėjau pavaduoti jį vieną semestrą ir skaityti senosios literatūros paskaitas. J. Lebedys pasiūlė paskaitų konspektus, bet aš išdidžiai tariau: “Ačiū, ne, aš paskaitas parengsiu pati”. Sėdau ruošti pirmosios apie sarbievijų. Rengdama vieną paskaitą, prasėdėjau tris savaites ir pamačiau, kad nieko nebus, tad pati nuėjau pas Lebedį ir paėmiau jo užrašus. Po tam tikrų peripetijų likau universitete ir išdirbau dešimt metų. Tai buvo ir sunkūs, ir šviesūs metai. Sunkūs dėl politinio gyvenimo ir priespaudos. Tuo metu VU Lietuvių literatūros katedroje susibūrė naujai atėję kaip aš žmonės, be to, dirbo V.Mykolaitis-Putinas ir dar prieškario universitetą baigę J.Lebedys bei M.Lukšienė. ant mūsų pečių gulė reikalas parengti visų dalykų naujus kursus, nes visa mokomoji literatūra atsidūrė specialiuosiuose fonduose, nebuvo vadovėlių. Užgriuvo didžiulė atsakomybės našta: atrodė, atėjau į be galo garbingą universitetą su be galo gilia praeitimi ir štai, aš – tokia nemokša – stoju čia ir turiu tą darbą dirbti. Žinoma, supratau, kad negalima švaistyti laiko ir energijos savigraužai, o reikia daryti, ką turiu daryti. Labai daug jauniems davė Putino buvimas katedroje. Kai svarstydavome kokią problemą, jis kalbėdavo paskutinis, kad nevaržytų jaunų žmonių. Tai buvo labai geros augimo, brendimo sąlygos. Studentai išgyveno tą pačią įtampą, tą pačią priespaudą. Tačiau mezgėsi tik tokiomis sąlygomis galimas lyg suokalbis tarp dėstytojų: studentai suprasdavo iš pusės sakinio, iš nutylėjimo, iš kai ko nepasakymo. Darbas davė labai didelį moralinį pasitenkinimą. O baigėsi plačiai nuskambėjusia universiteto byla. Katedros branduolys buvo apkaltintas neigiama politine įtaka studentams ir pašalintas iš universiteto”. (“Gyvenimas man iki šiol gražus”. Dubovijienė I. “Šeimininkė”, 2003m. NR. 7). Iš universiteto buvo pašalinta ir Vanda Zaborskaitė. Bet, kaip būdinga stipriems ir valingiems žmonėms, ji neprarado kvalifikacijos nei kompetencijų, įsitvirtino teatro, kultūros ir istorijos baruose, neišleisdama iš akių svarbiausio – lietuvių literatūros: “Po priverstinio išėjimo negalėjau gauti darbo. Mane tuo metu rėmė “Vagos” leidykla. Jos vadovai duodavo vertimų, mokėjo už kiekvieną atneštą išverstą gabalą. Pirmoji išversta knyga – garsaus keliautojo T.Hejerdalo “Aku Aku (Velykų salos paslaptis)”. Dar K.V.Ceramo “Dievai, kapai ir mokslininkai”. Tai buvo pragyvenimo minimumas. Po metų pradėjau dirbti Mokslų akademijos Istorijos instituto Menotyros sektoriuje. Tai buvo atotrūkis nuo profesijos, bet buvau suprasta, neapkrauta instituto darbais. Baigiau rašyti apie Maironį, išleidau knygas “Šimtas literatūros mįslių”, “Eilėraščio menas”. Su instituto veikla susijusi studija apie senąjį teatrą (XVI – XVIII a.). 1970m. buvau pakviesta dirbti į Vilniaus pedagoginį institutą (dabar – universitetas). Keista situacija – atleista su įrašu, kad negaliu dirbti pedagoginio darbo, o dabar gavau dėstyti būsimiesiems pedagogams. Šioje mokykloje aukštojoje išdirbau dvidešimt metų ir sulaukiau atgimimo, sąjūdžio laikų. Po nepriklausomybės atkūrimo pirmosios Vyriausybės jauniausias ministras D.Kuolys pasiūlė dirbti Švietimo ministerijoje, tapau Ugdymo turinio departamento direktore. Pasitraukiau iš ministerijos 1994 metų pabaigoje, rengiau spaudai V.Mykolaičio-Putino raštus, skaitiniu vidurinei mokyklai, parašiau mokyklai skirtą trumpą lietuvių literatūros istoriją, bendradarbiavau Lietuvių literatūros instituto leidžiamoje XIXa. Lietuvių literatūros istorijoje – rašiau apie M.Valnčių, Maironį, ankstyvąją didaktinę prozą”. (“Gyvenimas man iki šiol gražus”. Dubovijienė I. “Šeimininkė”, 2003m. NR. 7). 2002 metais profesorę ištiko malonus netikėtumas. Leidykla “Tyto alba” pasiūlė perleisti “Eilėraščio meną”, išleido naują knyga “Tarp istorijos ir dabarties”. Tai trisdešimties metų darbas. Ji apima ir kas parašyta atgimimo, sąjūdžio laikais. (“Gyvenimas man iki šiol gražus”. Dubovijienė I. “Šeimininkė”, 2003m. NR. 7). Vandos Zaborskaitės įnašas į lietuvių literatūros mokslą yra didžiulis. Monografija “Maironis” (1968) kartu su Donato Saukos studija “Tautosakos savitumas ir vertė” (1970) priklauso pamatiniams to laiko lietuvių humanistikos darbams, lėmusiems ne vieną jauną likimą. Apginti ir kaip habilitacinės disertacijos, skatinant ir rūpinantis profesoriui Jurgiui Lebedžiui, šie darbai reiškė nors ir dalinę, bet labai svarbią to laiko humanistikos pergalę. Moralinio įsipareigojimo aktu laikytinas Vandos Zaborskaitės, tada jau Vilniaus pedagoginio universiteto profesorės, atliktoas Jurgio Lebedžio studijos “Lietuvių kalba XVII – XVIIa. viešajame gyvenime” apmatų parengimas spaudai (1976). (Bibliografijos rodyklės. 2002). Rizika, kompromisas, kai to reikalavo aukštesni tikslai, irgi priklausytų profesorės asmenybės zonai. Ji galėjo “Literatūros mokslo įvadui” (1982) parašyti ir apie socialistinį realizmą, kad tik būtų išleistas originalus literatūros pradžiamokslis, pakeitę iš rusų kalbos išverstus. Sudėtingu ir sunkiu laiku profesorė ženklina unikalią laikyseną: tapatybės, savasties išsaugojimą ir daliniais kompromisais, susitelkiant į tai, kas svarbiausia. (Bibliografijos rodyklės. 2002). Itin sudėtingomis salygomis (1946 – 1961), analizuodama įmanomas temas (kad ir realizmo klausimus), profesorė rodėsi kaip sąžininga analitikė, netgi faktografė, bet jau tada aiškiai linkstanti į asmeniškesnę, subjektyvesnę kūrinio traktuotę, į fenomenologinę tradiciją. Profesorei V.Zaborskaitei būdingas paltus terinis horizontas, ji yra svarbiausių estetikos ir literatūros teorijos antologijų sudarytoja. Bet nė vienai metodologijai nėra įsipareigojusi, kurdama gana savitą literatūros supratimo modelį, pagrįstą klaiskinėmis vertybėmis, estetine patirtimi, skaidriu stiliumi. Akademinė, bet ne akademiška laikysena, deranti Lietuvos MA narei korespondentei ( nuo 1990). (Bibliografijos rodyklės. 2002). Vanda Zaborskaitė save yra identifikavusi su žemininkais, kurie karo metais studijuodami VU būrėsi į V.Mykolaičio-Putino vadovaujamą literatų būrelį. Iš čia perimta ir jos estetinė nuostata, teigianti kūrybą kaip žmogiškosios esmės manifestaciją, o kritiką – kaip jos interpretaciją. (Lietuvių literatūros enciklopedija). Vanda Zaborskaitė šiuo metu labai tiki gera Lietuvos ateitimi ir pagrindine užduotimi laiko iššsaugoti ir puoselėti kultūrą: “Tikiu, kad mūsų laukia gera ateitis. Yra duomenų galvoti, kad mes, kaip valstybė, kaip visuomenė, rasim savy jėgų paimti tai, ką mums duoda Europos Sąjunga. Ekonomine, materialine prasme netrukus atsistosim ant kojų. Ši gyvenimo plotmė turi susitvarkyti. Mūsų visuomenėje yra daug tinginystės, apsileiodimo ir šiaip vargo, skurdo, bet yra daug mąstančių, gabių, energingų žmonių, ir jie ekonominį gyvenimą greit įsuks. Žinoma, lieka didysis rūpestis – kultūra, savo tautinės tapatybės išsaugojimas. Tai priklauso nuo mūsų pačių, nuo švietimo: kiek mes pajėgsim perteikti kultūrinę tradiciją jaunajai kartai, kiek gebėsime ją transformuoti, suteikti jai gyvybingumo. Pagrindinė problema – visuomenės kultūra. Ne visi gali mėgti simfoninę muziką, avangardinį teatrą, moderniąją poeziją, ir ne tai svarbiausia. Svarbiausia – elementarus padorumas, pagarba žmogui, žmogaus gyvenimui. Kaip išbristi iš dvasinio skurdo, nežinau. Su didele viltimi žiūriu, kaip kuriasi kaimo bendruomenės, atsiranda jungtys tarp žmonių. Žinau, kad valstybiškai mąstančių, plačiai žiūrinčių žmonių yra visur, net atkampiausiose vietose.” (“Gyvenimas man iki šiol gražus”. Dubovijienė I. “Šeimininkė”, 2003m. NR. 7). LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. “Gyvenimas man iki šiol gražus”. Dubovijienė I. “Šeimininkė”, 2003m. NR. 7. 2. Lietuvių literatūros enciklopedija 3. Bibliografijos rodyklės. 2002

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!