Valiutų valdybos sistema. Lito kurso režimo pasirinkimas

 VILNIAUS KOLEGIJA EKONOMIKOS FAKULTETAS Dieninių studijų skyriaus II kurso BN04A gr. studentės VALIUTŲ VALDYBOS SISTEMA. LITO KURSO REŽIMO PASIRINKIMAS Seminaras Darbo vadovė dėst. Gražina Berkelienė Vertinimas Vilnius 2005 VALIUTŲ VALDYBOS SISTEMA Nesenai žiniasklaidoje galėjote perskaityti, kad Vyriausybė pritarė Lietuvos banko įstatymo pakeitimo projektui, kuriuo bus įtvirtinta, kad nuo 2002 metų pagrindinis Lietuvos banko tikslas bus kainų stabilumas. Tai reiškia, kad jei Seimas nuspręs tai patvirtinti, Lietuvos bankas atgaus pagrindines centrinio banko funkcijas ir bus atsisakyta dabar veikiančio valiutų valdybos modelio. Kadangi ši tema yra aktuali daugumai Lietuvos gyventojų, šio seminaro metu galėsite plačiau susipažinti su valiutų valdybos sistema, jos privalumais bei trūkumais. Kadangi Lietuvoje veikia šiek tiek modifikuota valiutų valdybos sistema, galėsite susipažinti su tuo, kuo ši sistema skiriasi nuo klasikinio valiutų valdybos modelio. Taip pat supažindinsime su valiutų valdybos istoriją Lietuvoje. Kas yra valiutų valdyba? Valiutų valdyba yra automatinės pinigų emisijos mechanizmas, reikalaujantis nacionalinės valiutos (rezervinių pinigų) kiekį visiškai padengti auksu ir konvertuojamomis užsienio valiutomis. Pagrindinės valiutų valdybos charakteristikos yra šios: Bazinė valiuta: Bazinė valiuta yra valiuta pasirinkta dėl laukiamo jos stabilumo bei tarptautinio priimamumo. Daugumoje valiutų valdybų kaip bazinė valiuta naudojamas JAV doleris, Didžiosios Britanijos svaras sterlingų, Vokietijos markė ar euras. Konvertuojamumas: valiutų valdyba išlaiko visišką, neribotą konvertuojamumą tarp vietinės valiutos ir bazinės valiutos nustatytu fiksuotu kursu. Nors ortodoksinė valiutų valdyba paprastai nekonvertuoja vietinių indėlių, denominuotų vietine valiuta, į bazinę valiutą, tačiau bankai paprastai siūlo tai padaryti už nedidelį mokestį. Valiutų valdyba neprisiima atsakomybės užtikrinant, kad indėliai bankuose yra konvertuojami į valiutos valdybos pinigus. Tai yra vien tik bankų atsakomybė. Valiutų valdyba rūpinasi tik pinigais, kuriuos ji išleido. Neribotas konvertuojamumas į bazinę valiutą reiškia, kad ortodoksinėje valiutų valdybos sistemoje nėra jokių apribojimų nei einamosios sąskaitos transakcijoms (prekių ir paslaugų pirkimui), nei kapitalo sąskaitos transakcijoms (finansinio turto, tokio kaip užsienio obligacijos, pirkimui ir pardavimui). Rezervai: valiutų valdybos rezervai turi būti adekvatūs, kad būtų užtikrinama, jog visi vietinių pinigų turėtojai galėtų pasikeisti savo turimus pinigus į bazinę valiutą. Valiutų valdybų rezervai dažniausiai sudaro ne 100%, o 105-110% jų įsipareigojimų, kad apsisaugoti tuo atveju, jei jų turimos obligacijos prarastų vertę. Pelnai: ne taip kaip obligacijos ar dauguma banko indėlių, gryni pinigai neneša palūkanų; jie yra kaip beprocentė žmonių, laikančių pinigus, paskola leidėjui. Leidėjo pelnas yra lygus iš rezervų uždirbtoms palūkanoms minus pinigų išleidimo į cirkuliaciją kaštai. Šios išlaidos paprastai yra mažesnės nei 1% turto per metus. Priedo, jei banknotai ar monetos yra sunaikinami, leidėjo grynasis turtas padidėja, kadangi įsipareigojimai sumažėja, tačiau turtas - ne. Monetarinė politika: pagal savo prigimtį, valiutų valdyba veikia visiškai pasyviai ir automatiškai. Pagrindinė valiutų valdybos funkcija yra keisti banknotus ir monetas į bazinę valiutą fiksuotu kursu. Ne taip kaip centrinis bankas, ortodoksinė valiutų valdyba neskolina vietos vyriausybei, vietinėms įmonėms ar bankams. Valiutų valdybos sistemoje vyriausybė gali finansuoti savo deficitą tik didindama mokesčius arba skolindamasi, o ne spausdindama pinigus ir taip kurdama infliaciją. Palūkanų normos ir infliacija: ortodoksinė valiutų valdyba nebando paveikti palūkanų normų nustatydama diskonto normą kaip tipinis centrinis bankas. Fiksuotas valiutos kursas su bazine valiuta skatina arbitražą, kuris verčia išsilaikyti palūkanų normas bei infliaciją valiutų valdybos šalyje tokią pat, kaip bazinės valiutos šalyje. Tačiau išimtys pasitaiko šalyse, pakeičiančiose centrinio banko sistemą su didele infliacija į valiutų valdybos sistemą. Tokiais atvejais daugumos prekių pradinės kainos, išreikštos rezervine valiuta yra žemesnės, kadangi nacionalinė valiuta anksčiau buvo nepatikima. Todėl įvedus valiutų valdybą, infliacija, nors ir sumažėjusi, yra aukštesnė nei bazinės valiutos šalyse. Tai yra normalu ir nesukuria ekonominio spaudimo devalvuoti valiutą. Ryšys su bankais: kadangi valiutų valdyba neturi jokios dalies bankų pelnuose, ji neturi jokios pareigos veikti kaip paskutinis skolintojas, kad apsaugotų bankus nuo nuostolių. Ortodoksinėse valiutų valdybos sistemose bankų griūtys buvo gana retos, tačiau jos buvo dažnos į valiutų valdybas panašiose sistemose, kurios perėmė daug bankinių problemų iš centrinio banko sistemos. Čia išdėstėme ortodoksinės valiutų valdybos požymius. Lietuvoje veikia šiek tiek modifikuota valiutų valdyba, o apie tai, kuo ji skiriasi nuo ortodoksinės, išgirsite šiek tiek vėliau. Pagrindiniai skirtumai tarp valiutų valdybos ir centrinio banko sistemų Lentelėje galite matyti, kokiais pagrindiniais bruožais valiutų valdybos sistema skiriasi nuo tipinės centrinio banko sistemos: Valiutų valdybos sistema Tipinis centrinis bankas 1. Išlaiko fiksuotą valiutos kursą su rezervine valiuta. Išlaiko susietą ar svyruojantį valiutos kursą. 2. Laiko užsienio rezervus, kad jie padengtų 100% pinigų bazės arba pinigų apyvartoje. Užsienio rezervų laikymas neparemtas jokiomis taisyklėmis 3. Valiuta pilnai konvertuojama, valiutų valdyba pasyviai keičia savo įsipareigojimus į rezervinę valiutą fiksuotu valiutos kursu neribotais kiekiais. Valiutos konvertuojamumams yra politikos sprendimas. 4. Negali vykdyti nepriklausomos monetarinės politikos. Negali daryti intervencijų į valiutų rinką. Gali vykdyti diskretišką monetarinę politiką. 5. Kadangi ji negali sukurti kredito, ji negali būti paskutinės vilties skolintoju nei valstybei, nei bankiniams sektoriui. Atlieka paskutinės vilties skolintojo vaidmenį. Diegiant valiutų valdybos sistemą, susiduriama tiek su jos privalumais, tiek trūkumais. Čia trumpai apibūdinsime pagrindinius iš jų. Privalumai: 1. Monetarinis mechanizmas yra paprastas ir skaidrus, o kiekvienas rinkos dalyvis gali stebėti valiutų valdybos veiksmus paprasčiausiai stebėdamas užsienio rezervų bei pinigų apyvartoje dinamiką. 2. Užtikrinamas konvertuojamumas. Kadangi valiutų valdyba turi turėti didesnius už įsipareigojimus užsienio valiutos rezervus, ji visada galės pakeisti bet kokį kiekį savo įsipareigojimų į užsienio valiutą. Tačiau valiutų valdyba nedaro intervencijų į valiutų rinką. Tai yra kontrastas fiksuoto valiutos kurso sistemai kur centrinis bankas daro intervencijas į valiutų rinką kad išlaikyti fiksuotą kursą. 3. Ekonominės disciplinos ir pasitikėjimo išugdymas. Valiutų valdyba negali finansuoti fiskalinio deficito. Todėl Vyriausybė, turės subalansuoti savo biudžetą, jei ji nebegalės pasiskolinti viduje arba užsienyje. Valiutų valdyba taip pat užtikrins žemesnę infliaciją,nes rezervinė valiuta dažniausiai būna šalies, kurioje maža infliacija. Valiutų valdyba gali pasitarnauti kaip efektyvus mechanizmas užtikrinant pasitikėjimą vyriausybės ketinimais vykdyti tinkamą makroekonominę politiką ir taip išlaikyti visuomenės pasitikėjimą. 4. Kadangi valiutų valdyba neteikia paskutinės vilties paskolų (kai kurie valiutų valdybos kritikai įvardina tai kaip trūkumą), eliminuojama moralinės rizikos problema, kadangi paskutinės vilties paskolų buvimas skatina bankus būti mažiau apdairiais, nei kitu atveju. Trūkumai: 1. Sukūrimo sudėtingumas. Iš pradžių sunku surinkti pakankamus konvertuojamos valiutos rezervus visos monetarinės bazės padengimui, o tai gali sutrukdyti valiutų valdybos sistemos sukūrimui. Nors pagal teoriją pilnai padengta turi būti tik monetarinė bazė, tačiau kuo didesni užsienio valiutos rezervai, tuo patikimesnė valiutų valdyba. 2. Dideli valiutos kurso neatitikimo ištaisymo kaštai. Valiutų valdybos sistemoje, norint ištaisyti realaus valiutos kurso neatitikimus yra keičiamas nominalus valiutos kursas. Jei darbo jėgos ir turto kainos nėra labai lanksčios, yra neišvengiamas aukštų palūkanų normų ir galimai didelio nedarbo periodas. Tai sukels abejones apie tai ar sistema išlaikoma ir ar vyriausybė pasiryžusi ją išlaikyti, o tai gali privesti prie spekuliatyvių valiutos atakų. 3. Aktyvios monetarinės politikos vykdymo negalimumas. Valiutų valdyba į monetarinių sąlygų pasikeitimą turi reaguoti visiškai pasyviai. Vidinis likvidumas tampa pro-cikliniu: kai laikai geri, sulaukiama pinigų įplaukų, ilgalaikės palūkanų normos krenta, ekonomika auga ir atvirkščiai. Tai padidina ekonomikos svyravimus. Valiutų valdybos istorija Lietuvoje Lietuvoje valiutų valdybos sistema pradėjo veikti 1994 metų balandžio 1 dieną įsigaliojus Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymui. Pagal šį įstatymą litas buvo susietas su JAV doleriu dabar jau visiems įprastu absoliučiai fiksuotu keitimo santykiu 4 : 1. Pagrindiniai veiksniai, paskatinę įdiegti valiutų valdybą Lietuvoje, buvo pastebimi valiutos kurso svyravimai, mažas gyventojų pasitikėjimas monetarine politika, valiutų valdybos sistemos sėkmė Estijoje bei Tarptautinio valiutos fondo (TVF) įtaka. Priimtas Lito patikimumo įstatymas užtikrino gyventojų bei įmonių pasitikėjimą valiutų valdybos modeliu, tačiau jis nebuvo šimtaprocentinis, nes šio įstatymo 3 straipsnyje buvo numatyta, kad "tik esant nepaprastoms aplinkybėms, kai nustatyto lito kurso tolesnis išlaikymas žlugdytų nacionalinės ekonomikos stabilumą, Lietuvos bankas, suderinęs su Lietuvos Respublikos Vyriausybe, gali keisti bazinę valiutą ir (ar) lito kursą." Visuomenės pasitikėjimą stiprino ir tai, jog būdavo pabrėžiama, jog bendrasiomis užsienio atsargomis litas yra padengtas apie pusantro karto. Kadangi Lietuvos bankas turi įsipareigojimų ne tik litais, tačiau ir užsienio valiuta, grynasis lito padengimas buvo mažesnis, tačiau litas visada buvo padengtas daugiau nei 100%. Kaip kito lito padengimas nuo 1996 metų, galite pamatyti grafike. Įdiegus valiutų valdybos sistemą Lietuvoje, joje vistiek liko centrinės bankininkystės atributų. Vienas iš jų - komerciniai bankai ir toliau privalėjo laikyti privalomąsias atsargas Lietuvos banke, nors griežtos valiutų valdybos modelis to nenumato. Lietuvos bankas taip pat išsaugojo teisę teikti riboto dydžio likvidumo paskolas komerciniams bankams, vykdydamas paskutinio likvidumo šaltinio funkciją. Kaip jau minėjau, griežtas valiutų valdybos modelis paskutinės vilties paskolų teikimo nenumato. Paskutinės vilties paskolų teikimą taip pat kritikuoja ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertai. Lietuvos bankas taip pat išlaikė ankstesnę savo organizacinę struktūrą bei personalą, taip pat nebuvo atskirtas bankų priežiūros padalinys, nors griežtoje valiutų valdybos sistemoje tai turėtų būti padaryta. Nors griežtame valiutų valdybos modelyje negalima jokia aktyviai vykdoma pinigų politika, Lietuvos bankas pradėjo laipsniškai plėsti savo pinigų politikos priemones paskelbęs Pinigų politikos programą 1997-1999 m. Pagal šią programą 1997-1998 metais buvo įdiegtos šios pinigų politikos priemonės: 1) vertybinių popierių atpirkimo (repo) sandoriai; 2) indėlių aukcionai; 3) vienos nakties skolinimosi galimybės Lietuvos banke įkeičiant Vyriausybės vertybinius popierius. Pagrindiniai šių pinigų politikos priemonių tikslai buvo palaikyti bankų sistemos likvidumą bei padėti išvengti staigaus oficialiųjų atsargų sumažėjimo , galinčio destabilzuoti pinigų sistemą. Kaip vienas iš šių priemonių tikslų taip pat įvardinamas nefundamentalių veiksnių sukeliamo palūkanų lygio svyravimus bei nukrypimus nuo fundamentalaus lygio. Indėlių aukcionų panaudojimas nėra apribotas, kadangi tai yra priemonė, absorbuojanti likvidumo perteklių bankų sistemoje. Kitos priemonės - repo sandorių (jie didina likvidumą) naudojimas neturi pažeisti Lito patikimumo įstatymo, kuriame numatyta, kad Lietuvos banko įsipareigojimai litais turi būti visiškai padengti aukso ir konvertuojamos užsienio valiutos atsargomis. Kadangi šiuo įstatymu reikalaujama litų kiekį padengti bendrosiomis, o ne grynosiomis užsienio atsargomis, perteklinis padengimas viršija milijardą litų ir yra neįtikėtina, kad šis limitas būtų peržengtas. Iš Lietuvos banko tinklapyje pateikiamos atpirkimo sandorių statistikos, žinome, kad atpirkimo sandoriai nebuvo labai dažni bei didelių apimčių, o nuo 1998 metų pabaigos jie išvis nebevykdomi. Kita atvirosios rinkos operacijų priemonė - indėlių aukcionai - buvo naudojama daug dažniau. Lietuvos laisvosios rinkos instituto (šis institutas ženkliai prisidėjo įvedant valiutų valdybą Lietuvoje ir yra didelis jos šalininkas) ekspertai siūlo Lietuvos bankui arba visiškai atsisakyti atvirosios rinkos operacijų, arba laikytis grynojo litų padengimo užsienio valiutos atsargomis reikalavimo. LITO KURSO REŽIMO PASIRINKIMAS Stabilios ir prognozuojamos monetarinės sąlygos yra gyvybiškai svarbi tvirtos ekonominės plėtros prielaida kiekvienam ūkiui, ir ypač tokiam mažam ir atviram ūkiui kaip Lietuva, kurios ekonomika ypač jautriai reaguoja į išorinius veiksnius ir tarptautinius pokyčius. Dabartinis Lietuvos pinigų politikos tikslas – siekti Lietuvos Respublikos pinigų stabilumo. Savo pagrindinio tikslo Lietuvos bankas siekia pasirinkdamas bazinę valiutą ir išlaikydamas fiksuotą lito kursą. Fiksuotas lito kursas padeda užtikrinti vidinį makroekonominį stabilumą ir sukurti tvirtą tarptautinių prekių ir paslaugų mainų sistemą. Litas Lietuvoje yra vienintelė teisėta mokėjimo priemonė. Taupyti gyventojai ir įmonės gali taip pat ir kitomis konvertuojamomis valiutomis – eurais ar doleriais. Bankai taip pat gali teikti paskolas užsienio valiuta. 1994 m. Lietuvoje buvo priimtas Lito patikimumo įstatymas, kuris įtvirtino Valiutų tarybą. Valiutų taryba – tai monetarinė institucija, emituojanti rezervine valiuta visiškai padengtus banknotus ir monetas, kurie, prireikus, fiksuotu kursu gali būti visiškai konvertuojami į rezervinę valiutą. Litas buvo susietas su JAV doleriu santykiu 4:1, o visi apyvartoje esantys litai 100 % padengti užsienio valiutos rezervais. JAV doleris buvo pasirinktas kaip bazinė valiuta, tikintis jo vertės stabilumo. Nuo pat Valiutų tarybos modelio įvedimo buvo ir jo šalininkų, ir priešininkų. Politiniuose sluoksniuose vyravo nuomonė, kad Valiutų taryba yra naudinga priemonė litą stabilizuoti (prisiminkime, kad 1994 m. infliacija Lietuvoje siekė 45 %, o 1998 m. - 2.4 %), tačiau toleruotina tik trumpą laiką. Pagrindiniu jos trūkumu buvo įvardijama tai, kad Centrinis bankas negali vykdyti savarankiškos pinigų politikos (t.y. jos lanksčiai koreguoti, priklausomai nuo ekonominės situacijos), o Valiutų tarybos sistemos egzistuoja vos keliose pasaulio šalyse. 1997 m. buvo paskelbta Lietuvos banko pinigų politikos programa, numačiusi laipsnišką Valiutų tarybos atsisakymą, iš pradžių pakeičiant bazinę valiutą. 1998 m. rudenį kilus ekonominei krizei Rusijoje, planai atsisakyti esamo lito režimo buvo pristabdyti. Tačiau dėl Rusijos krizės eksporto dalis į Europos Sąjungą ėmė augti sparčiau, ir lito susiejimas su JAV valiuta susilaukė naujos kritikos bangos. Populiariausia valiuta sandoriuose su prekybos partneriais iš Rytų buvo JAV doleris. Europos Sąjungos šalys, į kurias Lietuvos įmonių eksportas tuo metu siekė pusę viso eksporto, sandorius dažniausia sudarė eurais. Bendra Europos Sąjungos šalių valiuta pasirodė esanti nelabai stipri, lyginant su JAV valiuta. Euro kursas JAV dolerio atžvilgiu svyruodamas vis mažėjo (tiksliau - doleris stiprėjo) ir tam tikru momentu smuko žemiau vieno dolerio ribos. Lietuvos eksportuotojams tai reiškė, kad už suderėtus eurus jie gauna mažiau dolerių, taigi, mažiau ir litų. Atsirado nuomonė, kad litas turi būti devalvuotas, tai yra nuvertintas. Lito nuvertinimo propaguotojai savo nuomonę grindė tuo, kad stiprus litas nesudaro galimybių eksportuoti, dėl to pramonė negali plėtotis, taigi didėja nedarbas, neauga gyventojų pajamos, dėl to nesurenkami planuoti mokesčiai. O stabilaus lito kurso išlaikymo šalininkai savo nuomonę argumentavo taip: pirma, nuvertėjus litui, pablogėtų sąlygos importui; antra, 70 % valstybės skolos sudaro skola užsienio valiuta, nuvertinus litą, tai pačiai skolai grąžinti reikėtų daugiau litų, o tai reiškia, kad valstybės skolos našta gyventojams dar padidėtų; trečia, privačių žmonių bei įmonių imtos paskolos litais nuvertėtų, o valiuta išaugtų - valiutines paskolas reikia grąžinti litais, kurių staiga prireiktų daugiau. Integruojantis į Europos Sąjungą (ES), buvo svarstoma, ar nebūtų naudingiau pakeisti bazinę lito susiejimo valiutą iš dolerio į eurą. Šis pakeitimas būtų pagrįstas didėjančia Lietuvos įmonių integracija į ES, nes tuomet būtų patogiau valdyti valiutos kurso riziką. Tačiau esama ir kitų veiksnių, kurie kelia abejonių dėl perorientavimo tikslingumo. Visų pirma, didžiausias valiutų tarybos privalumas yra jos pastovumas. Bazinės valiutos pakeitimas padidintų netikrumo jausmą rinkoje bei sukeltų laikinų svyravimų ir litų keitimo į dolerius bangą. Antra, bazinė valiuta gali būti ne bet kokia, o tik gerą reputaciją turinti valiuta. Trečia, Lietuvos ekonomika ir pinigų rinka vistiek išliktų labai dolerizuota. Ateityje įsivesdama eurą, Lietuva išlaikys fiksuoto valiutos kurso režimą, pareiškė Lietuvos bankas. Europos Sąjungos (ES) institucijoms priėmus būtinus sprendimus, Lietuva prisijungė prie vadinamojo antrojo valiutų kursų mechanizmo (ERM II), išlaikydama dabartinį lito kursą - 3,45280 lito už 1 eurą, pranešė Lietuvos bankas (LB). Valstybių ES narių, dalyvaujančių antrajame valiutų kurso mechanizme (VKM II), valiutoms leidžiama svyruoti euro atžvilgiu standartinėse ±15 proc. ribose. Antrasis valiutų kursų mechanizmas (VKM II) – tai euro zonos šalių ir ES valstybių narių, neįsivedusių euro, valiutos kurso politikos sistema. Pagrindinis šios sistemos bruožas – nustatomas valstybės, neįsivedusios euro, nacionalinės valiutos ir euro centrinis kursas bei leistinos kurso svyravimo ribos. Lietuvos atveju aukščiausia galima riba - 3,97072 lito ir žemiausia - 2,93488 lito už eurą. Tačiau Lietuva vienašališkai įsipareigojo išlaikyti dabar esančius fiksuoto valiutos kurso režimą ir lito bei euro kursą be jokio svyravimo. Tokį įsipareigojimą Lietuva prisiėmė atsižvelgdama į tai, kad fiksuoto valiutos kurso režimas nuo pat 1994 m. buvo ir tebėra vienas iš svarbiausių veiksnių užtikrinant šalyje neinfliacinį ir stabilų makroekonominį augimą ir kad jis, fiksuoto valiutos kurso režimas, turi būti išlaikytas ateityje įvedant eurą. Artimiausia galima euro įvedimo Lietuvoje data – 2006 m. pabaiga arba 2007 m. pradžia. Tai pagrįsta tuo, kad Lietuva, 2004 m. gegužės 1 d. tapusi ES nare, savo valiutos kurso politiką turės laikyti bendru interesu ir įsivesti eurą. Lietuva tai galės padaryti tuomet, kai atitiks valstybėms, siekiančioms prisijungti prie euro zonos, Mastrichto sutartyje nustatytus konvergencijos kriterijus (biudžeto deficitas dvejus metus neviršys 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), valstybės skola neviršija 60 proc. BVP, o infliacija - ne didesnė nei trijų ES šalių su mažiausia infliacija vidurkis plius 1,5 punkto). Prieš įsivedant eurą, Lietuvai ne trumpiau kaip dvejus metus reikės dalyvauti Valiutos kurso mechanizme II (VKM II). Per šį laikotarpį ES kompetentingos institucijos stebės, kaip valstybės narės, dar neįsivedusios euro (taip pat ir Lietuva), vykdo šiuos kriterijus, ir pateiks išvadą dėl kiekvienos valstybės įsijungimo į euro zoną pradžios. Kokia gi euro įvedimo nauda? Įvedus eurą, visiškai išnyks bet kokia nacionalinės valiutos ir euro kurso kitimo rizika, o Lietuvos finansų rinka taps bendros euro zonos finansų rinkos dalimi. Dėl to, atsiskaitant su pagrindiniais prekybos partneriais Europoje, nebus pinigų keitimo, sumažės skolinimosi ir pervedimo išlaidos, bus skatinamos investicijos bei prekybos ryšiai. Kadangi visi pagrindiniai Lietuvos prekybos partneriai naudos eurą, bus sudarytos geresnės sąlygos kainoms palyginti, o tai savo ruožtu skatins sveiką konkurenciją, išnyks kainų svyravimai, kuriuos lemia valiutų kursų pokyčiai. Šie ir daugelis kitų veiksnių turėtų spartinti Lietuvos ūkio augimą, naujų darbo vietų kūrimą, o kartu ir gerovės kilimą iki ES lygio. Koks bus Lietuvos banko vaidmuo Lietuvai įstojus į ES ir įsivedus eurą? Lietuvos bankas ir toliau bus Lietuvos centrinis bankas. Iš esmės pasikeis tai, kad Lietuvos bankas taps Europos centrinių bankų sistemos, kurią sudaro Europos centrinis benkas (ECB) ir visų ES valstybių narių centriniai bankai, nariu. Tai lems glaudesnį bendradarbiavimą priimant sprendimus dėl centrinio banko operacijų tvarkos, statistikos, apskaitos ir kitose srityse. Lietuvos banko valdybos pirmininkas dalyvaus ECB Bendrosios tarybos darbe, Lietuvos bankas – įvairių komitetų veikloje, tačiau, kol nebus įvestas euras, tiesiogiai nedalyvaus nustatant ir įgyvendinant bendrą pinigų politiką. Taip pat Lietuvos bankas turės pervesti pradinę reikalaujamos įmokos į Europos centrinio banko (ECB) kapitalą dalį. Tai gi, Lietuvoje galioja fiksuoto valiutos kurso režimas, kuris nuo pat 1994 m. buvo ir tebėra vienas iš svarbiausių veiksnių užtikrinant šalyje neinfliacinį ir stabilų makroekonominį augimą ir kad jis, fiksuoto valiutos kurso režimas, turi būti išlaikytas ateityje įvedant eurą. Tokį valiutos kurso režimo pasirinkimą lėmė tai, kad fiksuotas lito kursas padeda užtikrinti vidinį makroekonominį stabilumą ir sukurti tvirtą tarptautinių prekių ir paslaugų mainų sistemą. Literatūra ir kiti šaltiniai: 1. [žiūrėta 2005 m. rugsėjo 9 d.]. Prieiga per internetą: . 2. [žiūrėta 2005 m. rugsėjo 10 d.]. Prieiga per internetą: . 3. [žiūrėta 2005 m. rugsėjo 15 d.]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!