Kursiniai darbai

Valdžių padalijimo principas ir teismų sistema Lietuvoje

9.6   (3 atsiliepimai)
Valdžių padalijimo principas ir teismų sistema Lietuvoje 1 puslapis
Valdžių padalijimo principas ir teismų sistema Lietuvoje 2 puslapis
Valdžių padalijimo principas ir teismų sistema Lietuvoje 3 puslapis
Valdžių padalijimo principas ir teismų sistema Lietuvoje 4 puslapis
Valdžių padalijimo principas ir teismų sistema Lietuvoje 5 puslapis
Valdžių padalijimo principas ir teismų sistema Lietuvoje 6 puslapis
Valdžių padalijimo principas ir teismų sistema Lietuvoje 7 puslapis
Valdžių padalijimo principas ir teismų sistema Lietuvoje 8 puslapis
Valdžių padalijimo principas ir teismų sistema Lietuvoje 9 puslapis
Valdžių padalijimo principas ir teismų sistema Lietuvoje 10 puslapis
Valdžių padalijimo principas ir teismų sistema Lietuvoje 11 puslapis
Valdžių padalijimo principas ir teismų sistema Lietuvoje 12 puslapis
Valdžių padalijimo principas ir teismų sistema Lietuvoje 13 puslapis
Valdžių padalijimo principas ir teismų sistema Lietuvoje 14 puslapis
Valdžių padalijimo principas ir teismų sistema Lietuvoje 15 puslapis
Valdžių padalijimo principas ir teismų sistema Lietuvoje 16 puslapis
Valdžių padalijimo principas ir teismų sistema Lietuvoje 17 puslapis
Valdžių padalijimo principas ir teismų sistema Lietuvoje 18 puslapis
Valdžių padalijimo principas ir teismų sistema Lietuvoje 19 puslapis
Valdžių padalijimo principas ir teismų sistema Lietuvoje 20 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

Įvadas Darbo aktualumas. Teisinė valstybė, reikalaujanti valdžios galias saistyti įstatymu ir visur teigdama turinio primatą, nuolat kelia klausimą, koks turi būti įstatymas, kurio viršenybės reikalaujama. Įsta­tymus skirstyti turinio požiūriu į „teisingus” ir „neteisingus” pradėjo antikinės Graikijos filo­sofas Platonas. J. Locke’as įstatymus skirstė į „prigimtinius” ir „pilietinius”. Lietuvoje teisinė mintis ypač suklestėjo XVI a. A. Volano, M. Lietuvio ir A. Goštauto darbuose. Jų mintys ir šiandien stebina savo aktualumu įstatymų turinio vertinimo požiūriais. Pasak A. Volano, „Įstatymai yra tokia jėga, kuri minią sulydo į vieną tautos kūną jie kuriami tam, kad individai galėtų naudotis savo gėrybėmis, nevaržydami vienas kito laisvės” [1, p. 145]. Lietu­voje jau XVI a. buvo siekiama civilizuoti laisvę saiko ir įstatymo sąvokomis sekant pažangia Antikos tradicija, kurią šiuolaikinės teisinės valstybės koncepcija išrutuliojo į socialinio kom­promiso sąvoką. Šio darbo autorius atstovauja nuomonei, kad konstituciniai principai skirstomi į „bendruosius” ir „kitus”. „Bendraisiais" principais vadinami tie, kurie kreipia, orientuoja visą teisės sistemą, visas įvairioms teisės šakoms priskiriamas normas; „kitais" principais laikomi tie, kurie gali būti toliau detalizuojami tik tam tikrose teisės šakose ar institutuose. Antai „bendriesiems" principams priskiriami: a) tautos suvereniteto principas; b) demokratiškumo (demokratinės valstybės) principas; c) prigimtinės teisės principas; e) lygybės (lygiateisiškumo) principas; f) žmoniškumo (humaniškumo) principas; g) teisėtumo principas; h) Konstitucijos virše­nybės principas; i) teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo (tei­sės i teismine gynybą) principas; j) nekaltumo prezumpcijos principas; k) konstitucinio valdžios galių ribojimo principas; 1) valdžių padalijimo (at­skyrimo) principas; m) principas, pagal kurį teisingumą vykdo tik teismas. Iš „kitų" principų, įtvirtintų Konstitucijoje, nurodomi: a) dvigubos pilie­tybės negalimumo principas; b) Seimo nario neliečiamumo principas; c) Respublikos Prezidento asmens neliečiamumo principas; d) teisėjų „depolitizacijos” principas. Matyt, tai toli gražu ne visi „kiti" principai. Visi minėti principai iš tikrųjų įtvirtinti Konstitucijoje - arba joje „tie­siogiai deklaruojami", arba išvedami iš kitų konstitucinių principų. Pa­teiktasis konstitucinių principų išvardijimas yra informatyvus. Tačiau ne­pakanka tik išvardyti principus - juos reikia išvardyti taip, kad jų sąrašas atitiktų sistemiškumo standartus.1 Darbo naujumas. Šiame darbe nagrinėjamas valdžių padalijimo principas tai toks principas, kuris tiesiogiai nėra deklaruojamas Konstitucijoje - nei vienoje, nei kelio­se nuostatose, bet yra išvedamas iš pirminių ir sudėtinių konstitucinių principų juos aiškinant. Darbo objektas- valdžių padalijimo principas ir teismų sistema Lietuvoje. Darbo tikslas- išanalizuoti valdžių padalijimo principą ir teismų sistemą Lietuvoje. Darbo uždaviniai: 1. pateikti valdžių padalijimo principo samprata; 2. ištirti valdžių padalijimo principo modelio įtaka teismų sistemai; 3. pateikti teismų sistemos sąsajas su valdžių padalijimo principu; 4. teismų valdžios įgyvendinimui ir sąsajoms su kitomis valdžiomis 5. išanalizuoti valdžių padalijimo principą ir teismų sistemą Lietuvoje. Darbo metodai. Rašant ši dabą autorius naudojosi konstitucinės teisės teorija bei Konstitucinio teismo nutarymais. Reikėtų taip pat paminėti, kad rašant šį daba autorius naudojosi analitiniais, istoriniais, lyginamaisiais ir kt. tyrimo metodais. 1. Valdžių padalijimas istorinių aspektu Teisminei valdžiai būdingi visi valstybės valdžios pagrindiniai požy­miai. Pagrindinis ir svarbiausias požymis - tai privalomumas paklusti šios valdžios sprendimams. Teismas priima sprendimus valstybės vardu. Savo galia šie sprendimai prilygsta įstatymams: jie yra privalomi visoms valsty­bės institucijoms, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, jų vykdymas garantuojamas valstybės prievarta. Patys teismų sprendimai daugeliu atvejų yra valstybės prievartos aklai. Teisminės valdžios institu­cijos turi teisę taikyti įvairias, net pačias griežčiausias, valstybinės prievar­tos priemones, pvz., laisvės atėmimą iki gyvos galvos, turto konfiskavimą ir kt.2 Teisminė valdžia, priimdama privalomus sprendimus, taip pat atlieka ir socialinio reguliavimo funkciją konkrečioje visuomeninių santykių srityje: nustato konkrečių asmenų teises, pareigas ir atsakomybe. „Priimant ir vykdant teismo sprendimus, garantuojamas įsiteisėjusių teismo sprendimų nustatytų ir patvirtintų teisinių santykių stabilumas"3. Be bendrųjų valstybės valdžios požymių, teisminei valdžiai būdingi specifiniai požymiai ir funkcijos. Teisminės valdžios paskirtis - užtikrinti teisės viešpatavimą, konstitu­cinės santvarkos stabilumą, žmogaus ir piliečių teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Demokratinėje valstybėje teismas yra svarbiausia pažeistų žmo­gaus teisių ir laisvių gynimo institucija. Teisė ginti savo teises nepriklau­somame ir nešališkame teisme yra viena iš svarbiausių asmens teisiu ga­rantijų. Tokia žmogaus teisių ir laisvių gynyba įtvirtinta Konstitucijos 30 str. l d. Asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Ši konstitucinė nuostata užtikrina kiekvienam as­meniui galimybe savo teises ginti nuo kitų asmenų, taip pat ir nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų. Su minėta Konstitucijos norma siejasi Konstitucijos 31 str. 2 d.: asmuo, kaltinamas padaręs nusi­kaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklauso­mas ir nešališkas teismas. Užtikrinant Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintų teisių ir laisvių ap­saugą teismams suteikiami ypatingi įgaliojimai, kurių neturi nė viena kita valdžia. Tik teismas gali priimti sprendimą, kuriuo žmogui atimama ar apribojama laisvė, konfiskuojamas fizinių ar juridinių asmenų turtas, už­draudžiama politinės partijos veikla, panaikinamas valstybės institucijos neteisėtas aktas, valstybės institucija įpareigojama atlyginti asmeniui pa­daryta neteisėtais veiksmais žalą ir kt. Išskirtinę teisminės valdžios vietą valstybės valdžios sistemoje apibū­dina tai, kad teisminė valdžia įgyvendina teisingumo vykdymo valstybėje funkciją. Tai pagrindinė teisminės valdžios funkcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. l d. Jos negali įgyvendinti jokia kita valstybės valdžios institucija ar pareigūnas, išskyrus teismą. Dėl teisingumo funkcijos apimties ir ribų konstitucinės teisės moksle nėra vieningos nuomonės. Neretai teigiama, kad konstituciniai teismai, atliekantys konstitucinės priežiūros funkciją, teisingumo nevykdo ir ne­priklauso teisminei valdžiai. Kita vertus, tai priklauso ir nuo to, kokia konstitucinės kontrolės sistema egzistuoja konkrečioje valstybėje. Lietu­vos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo i str. 2 d. teigiama, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra savarankiškas ir nepri­klausomas teismas, kuris teisminę valdžią įgyvendina Konstitucijos ir įsta­tymų nustatyta tvarka. Tokiu apibrėžimu Lietuvos įstatymų leidėjas suformulavo savo poziciją, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra teisminės valdžios dalis. Tačiau vien įstatymų leidėjo pozicija neturė­tume remtis aiškindami Konstitucinio Teismo vietą valdžios institucijų sistemoje. Klausimas yra sudėtingas, juolab, kad Konstitucinio Teismo priskyrimo teisminei valdžiai dėl tam tikrų motyvų negalėtume laikyti neginčytinu. Teisingumo turinį sudaro teismų veikla sprendžiant konkrečius ginčus dėl teisės, atsirandančius visuomenėje dėl įvairių konfliktų (turtinius, darbo, politinio pobūdžio ginčus, piliečių skundus dėl neteisėtų valstybės tarnautojų veiksmų ir kt.). Teismai šiuos ginčus sprendžia nagrinėdami baudžiamąsias, civilines ir administracines bylas, griežtai laikydamiesi įstatymų nustatytos teisminio proceso tvarkos. Teisminio proceso tvarkos reikalavimai įgyvendinant teismine valdžią yra esminiai: aukštesniajam teismui visi procesinės teisės pažeidimai gali būti pagrindas teismo sprendimui panaikinti. Teisminei valdžiai būdinga specifinė teisingumo funkcijos vykdymo kontrolės sistema. Ši kontrolė gali būti lik teisinė: kontroliuojama, ar teismo sprendimai yra teisėti, ar jie atitinka materialinės ir procesinės teisės normas. Ši kontrolė gali būti tik vidinė: žemesniojo teismo spren­dimą gali pakeisti ar panaikinti tik aukštesnė (apeliacinė ar kasacinė) teisminė institucija.4 Išskirtinis teisminės valdžios požymis -jos politinis ir socialinis neut­ralumas. Vykdant teisingumą, pagrindinė teismo pareiga - išspręsti teisi­nį konfliktą: visapusiai, pilnutinai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinky­bes ir priimti teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą. Tokį sprendimą gali priimti tik nepriklausomas ir nešališkas teismas. Vykdydamas šią pareigą, teismas privalo būti politiškai ir socialiai neutralus bei laisvas nuo bet kokio poveikio iš šalies. Nagrinėdamas ir spręsdamas bylas, jis turi vado­vautis tik įstatymu ir savo teisine sąmone bei vidiniu įsitikinimu. Teisinė sąmonė ir vidinis įsitikinimas yra itin svarbūs įgyvendinant teisminę val­džią. Teisingumo vykdymas nėra vienintelė teisminės valdžios funkcija. Ne mažiau svarbi yra valstybės institucijų, padedančių vykdyti teisingumą, veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo teisminės priežiūros funkcija. Pvz., tik teismas gali sankcionuoti asmens suėmimą. Lietuvos Respublikos Konsti­tucijos 20 str. 3 d. teigiama, kad nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur, jam dalyvaujant, spren­džiamas sulaikymo pagrįstumas. Jeigu teismas nepriima nutarimo asmenį suimti, sulaikytasis tuojau pat paleidžiamas. Reikia pastebėti, kad šią Konstitucijos nuostatą buvo pradėta nuosekliai įgyvendinti 1996 m. gegu­žės 28 d. Seimui priėmus tam tikrus Baudžiamojo proceso kodekso pa­keitimus. Iki šių pakeitimų įsigaliojimo asmenų suėmimą ar suėmimo pratęsimą sankcionuodavo prokurorai. Suėmimas - pati griežčiausia Baudžiamojo proceso kodekse numatyta kardomoji priemonė, skiriama tik tada, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima užtik­rinti kaltinamojo dalyvavimo procese, netrukdomo bylų tyrimo, teisminio nagrinėjimo ir užkirsti kelio naujiems sunkiems nusikaltimams. Teismai atlieka arba gali atlikti visuomenėje ir kitas teisines funkcijas, pvz., teisės normų aiškinimo funkciją. Lietuvoje, be Konstitucinio Teis­mo, šią funkciją įgyvendina Aukščiausiojo Teismo Teisėju senatas, apro­buodamas teismų sprendimus, į kurių išaiškinimus turi atsižvelgti teismai, valstybinės ir kitos institucijos, taip pat kiti subjektai, taikydami tuos pa­čius įstatymus. Kai kuriose valstybėse teismai atlieka teisės kūrimo funk­ciją (pvz., anglosaksu teisinės tradicijos valstybėse). Tiesa, kai.kurie Lie­tuvos teisininkai mano, kad įstatymų aiškinimas per Aukščiausiojo Teis­mo Teisėjų senato aprobuotus sprendimus - tai „kelias į teismo sprendi­mo, kaip precedento, įsitvirtinimą mūsų teisės sistemoje". Konstitucinis teisminės valdžios nepriklausomumo pripažinimas už­tikrina teismams savivaldos teisę - teise savarankiškai spręsti tam tikrus, su jų veikla susijusius, klausimus. Tuo tikslu yra steigiamos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos. Jos turi teisę spręsti klausimus dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų, dėl drausminių nuobaudų skyrimo ir kt. įstatymų leidžiamosios ir vykdomo­sios valdžios institucijos, nors ir renka arba skiria teisėjus, tokių teisių neturi. Specialios teisėjų institucijos, patariančios Respublikos Preziden­tui dėl teisėjų skyrimo ar atleidimo, įsteigimą numato Lietuvos Respubli­kos Konstitucijos 112 slr. 5 d. Dabartiniu metu tokius įgaliojimus turi Teisėju taryba. Jos sudarymo ir veiklos organizavimo tvarką nustato Lie­tuvos Respublikos teismų įstatymas. Teisėjų drausmines bylas, vadovau­damasis šiuo įstatymu, nagrinėja Teisėjų garbės teismas. Lietuvos teisinės minties pali­kimo, kuriame daug dėmesio skirta socialinių interesų derinimo, kompromiso įtvirtinimo įstatymuose problemoms – analizuojami M.Riomerio, P.Leono ir kitų garsių teisininkų darbai. Kuriant teisinio įstatymo ir teisinės valstybės koncepcijas daug prisidėjo prof. habil. dr. A. Vaišvila, kuris pažymi, kad teisinis įstatymas – tai valstybinės valdžios suformuluota, priva­loma bendro elgesio taisyklė, atitinkanti prigimtines (konstitucines) žmogaus teises ir išreiš­kianti priešingų interesų kompromisą [1. p. 343]. Socialinis kompromisas yra būtina teisinio įstatymo sąlyga. Tačiau ne tik teisės praktikoje, bet ir teorijoje pasigendama dėmesio šiai ypač aktualiai temai, todėl šio pobūdžio problemą būtina plėtoti. Jau visuotinai pripažįstama, kad įstatymų leidėjas kuria elgesio taisykles, kurios savo turiniu privalo neprieštarauti prigimtinėms žmo­nių teisėms. Visa tai įpareigoja toleruoti skirtingus socialinių grupių interesus ir įtvirtinti ku­riamo įstatymo teisės normoje socialinį kompromisą. Teisinis įstatymas dar prieš įstatymo išleidimą įstatymų leidėją įpareigoja metodiškai vertinti teisės normos turinį, t. y. ar elgesio taisyklė teisių ir pareigų pusiausvyrą išreiškia kaip būtiną socialinio kompromiso sąlygą. Teisiniam įstatymui socialinio kompromiso užprogra­mavimas pačioje teisės normoje yra viena iš svarbiausių užduočių ir yra reikšmingiausias teisinio įstatymo požymis. Pareigų paskirstymo valstybėje klausimu domėjosi dar senovės mąstytojai. Daugiausia šioje srityje nuveikė XVII a. anglų filosofas J. Locke, sukūręs ištisą mokslą apie valdžios galių atskyrimą. Veikale "Du traktatai apie valstybinį valdymą” jis pagrindė būtinybę sukurti tokią valstybę, kuri nesikėsintų į piliečių privatinę nuosavybę, garantuotų nuomonių ir sąžinės laisvę. J. Locke suformavo specialų konstitucinį mechanizmą, kuris neleido valstybei viršyti savo įgaliojimų ir tapti despotine. Svarbiausi tokio mechanizmo komponentai - valdžios galių atskyrimo principas ir teisėtumas. Siekdamas išvengti valdžios susikoncentravimo vienose rankose, jis siūlė atskirti įstatymų leidybą nuo vykdomosios valdžios. Šią idėją filosofas pagrinde konkrečiais žmogaus veiklos bruožais. Įstatymų leidyba turi užsiiminėti žmonės turintys sugebėjimų kurti taisykles ir jomis vadovautis. Dirbantys vykdomosios valdžios struktūrose privalo sugebėti vykdyti bei įgyvendinti tokias parengtas taisykles. Teisinė valdžia Locke koncepcijoje nėra savarankiška. Ji priskiriama vykdomajai valdžiai. Svarbiausias J. Lucke. (1632-1704 m.) veikalas "Du trakiniai apie valstybinį valdymą" (1690 m.). Locke politinės teorijos yra šiuolaikinės Vakarių demokratijos provaizdis. Daugelis jo idėjų turėjo įtakos XVIII a. Amerikos ir Prancūzijos revoliucijoms. Savo tvirtinimu visi žmonės sukurti lygūs Locke prieštaravo Hobbes. Locke tikino, jog Hobbes supainiojo dvi sąvokas - prigimtinė būklė ir karo padėtis. Locke nuomone, valdymas turi būti grindžiamas įstatymu, o ne jėga, įstatymus kuria žmonių atstovai tų pačių žmonių vardu, todėl piliečiai turi teises, kurių apriboti negali valdžios kišimasis. Šis teiginys įtrauktas į Amerikos konstitucijos Teisių bilį.5 Locke ir jo amžininko Montesquieu valdžios padalijimo idėja buvo reikš­minga tuo, jog skleidė ir stiprino tikėjimą valdžios institucijomis kaip politinės laisvės įrankiais, nebuvo klaidinga. Gyvendamas Anglijoje, jis atsikratė išankstinės nuomonės, kad politinė laisvė remiasi lik romėnams žinoma ir tik mieste-valstybėje įgyvendinta pranašesne dorybe. Gyvenimas Anglijoje davė medžiagos jo įsišaknijusiai neapy­kantai despotizmui ir siūlė būdą, kaip galbūt galima pašalinti žalingą absoliutizmo poveikį Prancūzijoje. Greičiausiai netiesa, kad pats Mon­tesquieu tikėjo, jog įmanoma Prancūzijoje mėgdžioti Anglijos valdžią, bet garsioji vienuoliktoji veikalo Apie įstatymų dvasią knyga, kurioje laisvę Anglijoje jis aiškino įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių atskyrimu ir jų pusiausvyros išlaikymu, tikrai iškėlė šias doktrinas kaip liberalaus konstitucijos kūrimo dogmas. Montesquieu įtakos šiuo atžvilgiu mastas yra neabejotinas, ir apskritai ją galima įžvelgti Amerikos teisių biliuose ir Prancūzijos konstitucijose".6 Žinoma, ši idėja buvo viena iš seniausių politinėje teorijoje. Mišrios valstybės idėja buvo tokia pat sena kaip Platono Įstatymai, ja pasinaudojo Polibijas aiškindamas tariamą romėnų valdžios stabilumą. Nuosaikios arba mišrios monarchijos koncepcija buvo žinoma viduramžiais, o viduramžių konstitucionalizmas faktiškai rėmėsi valdžių atskyrimu ir tuo skyrėsi nuo aukščiausiosios valdžios, į kurią pretendavo naujoji mo­narchija. Anglijoje ginčai tarp karūnos ir bendrosios teisės teismu, tarp karaliaus ir parlamento valdžių atskyrimui suteikė realią reikšmę. Harringtonas laikė jį esminiu laisvai valdžiai, o Locke'as skyrė jam pagalbinę vietą savo parlamento viršenybės teorijoje. Bet iš tiesų mišrios valdžios idėja niekada neturėjo labai aiškios prasmės. Iš dalies ji reiškė socialinių bei ekonominių interesų grupių ir klasių dalyvavimą ir subalansavimą, iš dalies tokių korporacijų kaip komunos arba muni­cipalitetai dalyvavimą valdyme ir tik menkai - konstitucinę teisinių valdžių sąrangą. Ko gero, ji labiausiai buvo naudinga kaip atsvara kraštutiniam centralizavimui ir kaip priminimas, kad jokia politinė struktūra neveiks, kol tarp įvairių jos dalių neatsiras tarpusavio pagarba ir sąžiningas bendradarbiavimas. Montesquieu pakeitė senąją doktriną, paversdamas valdžių atsky­rimą teisinių apribojimų ir atsvarų tarp struktūros dalių sistema. Iš tikrųjų jis nebuvo labai tikslus. Daug kas iš to, kas buvo vienuoliktoje knygoje - pavyzdžiui, bendrieji atstovaujamųjų institucijų pranašumai arba specifiniai prisiekusiųjų teismų sistemos pranašumai, arba kilmin­gieji, - neturėjo nieko bendro su valdžių atskyrimu. Jo teorijos savitumą lėmė teiginys, kad visas politines funkcijas būtinai turi būti galima suskirstyti į įstatymų leidžiamąsias, vykdomąsias ir teismines, bet šio lemiamo klausimo jis visai nesvarstė. Vargu ar kuriame nors amžiuje galimybė radikaliai atskirti įstatymų leidybos ir teisminį procesą arba politikos kūrimą nuo jos vykdymo kontrolės būtų patraukusi politinį realistą. Montesquieu, kaip ir visi, kurie naudojosi jo teorija, iš tikrųjų negalvojo apie absoliutų trijų valdžių atskyrimą: įstatymų leidžiamoji valdžia turėtų atsižvelgti į vykdomosios valdžios poreikius, vykdomoji valdžia išsaugoja veto įstatymo leidžiamajai, o įstatymų leidžiamoji valdžia turėtų naudotis ypatingomis teisminėmis galiomis. Valdžių atskyrimas, kaip jį aprašė Montesquieu ir koks jis visuomet išliko, kirtosi su nesuderinamu principu - didesne įstatymų leidžiamosios valdžios neapibrėžta privilegija daryti išimtis. Nuostabu tai, kad Montesquieu savąją valdžių atskyrimo versiją dėjosi atradęs tyrinėdamas Anglijos konstituciją. Iš tiesų pilietiniai karai sugriovė viduramžiškas liekanas, ir tai leido Angliją teisingai vadinti mišriai valdoma valstybe, o 1688 m. revoliucija nustatė parlamento viršenybe. Žinoma, kai Montesquieu lankėsi Anglijoje, ministrų kabineto statusas nebuvo labai aiškiai nustatytas, bet nė vienas žmogus, kuris pasikliovė savarankišku stebėjimu, nebūtų fantazavęs apie valdžių atskyrimą kaip skiriamąjį konstitucijos bruožą. Tačiau Montesquieu nesirėmė stebėjimu. Locke'as ir Harringtonas pamokė jį, ko tikėtis, o dėl viso kito jis perėmė tarp pačių anglų paplitusį mitą. Tad jis galėjo pasimokyti iš savo draugo Bolingbroke'o: „Dėl šito monarchinės, aristokratinės ir demokratinės valdymo formų, sujungtų į vieną sistemą, derinio ir dėl šitų vienas kitą atsveriančių trijų luomų taip ilgai buvo išsaugota nepažeista mūsų laisva valdžios sąranga."7 Šią konstitucijos teoriją išsaugojo Blackstone'as, iš dalies veikiamas Montesquieu įtakos. Net Burke'as, nors jis buvo paskutinis žmogus, rimtai žiūrėjęs į griežtą teisinių galių atskyrimą, tikėjo, kad revoliucija subalansavo interesų grupes ir visuomenės sluoksnius. Iki pat Benthamo Fragmente apie valdžią (1776) pateiktos Blackstone'o kritikos valdžių atskyrimas nebuvo veiksmingai puolamas.8 Kaip jau buvo minėta pirmiausia susikūrė konstitucinė priežiūra JAV. JAV Konstitucijoje nėra numatyta tokia priežiūra, kas ją turi vykdyti, bet gyvenime Konstitucijos priežiūros funkciją pasisavino JAV Aukščiausias Teismas ( buvo bijomasi teisminės valdžios dalyvavimo įstatymų leidyboje), palaipsniui susitaikyta ir paplito kitose valstybėse. Iš Aukščiausio teismo vėliau perėmė valstijų teismai, kurie nagrinėjo bylas valstijų ribose ir susikūrė Konstitucinės priežiūros sistema. Po I pasaulinio karo atsirado nauja Konstitucinės priežiūros sistema. Hansas Kelzenas (austras). Jis išnagrinėjo JAV sistemą, bet jis pasiūlė Konstitucinei priežiūrai vykdyti steigti specializuotus teismus. Pirmieji Konstituciniai teismai įsikūrė 1920 m. Austrijoje ir Čekoslovakijoje, 1931 m. Ispanijoje. Austrijos Konstitucinis teismas išliko iki šių dienų. Po II pasaulinio karo H. Kelzeno modelis (kontinentinės europietiškas Konstitucinės priežiūros modelis) labai išplito. Žlungant kolonijinei sistemai daug kur perimtas ir 8-ame dešimtmetyje gavo naują įkvėpimą, žlugus TSRS. 2. Valdžių padalijimo principas kaip išvestinis konstitucinis principas 2.1.Valdžių padalijimo modelis 1992 m. Lietuvos Konstitucijoje Teismas Konstitucijos 5 straipsnio l dalies prasme yra: a) Konstitucinis Teismas ir b) teismai. Konstitucinis Teismas, kaip Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje ir konstitucinio teisėtumo garantas, „sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausy­bės aktai - neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams" (Konstitucijos 102 str. 1d.). Įstatymas, kitas teisės aktas (ar jų dalis) „negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitu­cijai" (Konstitucijos 107 str. l d.).9 Teismas - išskirtinė institucija, vykdanti teisingumą; „teisėjas ir teis­mai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi"; „teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo"; „teismas priima sprendimus Lietuvos Respub­likos vardu" (Konstitucijos 109 str. 1-4 d.). Konstitucijos 110 straipsnio l dalis nustato, kad „teisėjas negali taiky­ti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai". „Tais atvejais, kai yra pagrin­do manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją" (110 str. 2 d.). Trumpa įgaliojimų, suteiktų savarankiškoms valstybinės valdžios šakoms, apžvalga rodo, kad Konstitucijoje įtvirtinti tokie Seimo, Respubli­kos Prezidento ir Vyriausybės, Teismo įgaliojimai, kurie neleidžia nė vie­nai valdžiai savo rankose sukoncentruoti absoliučių ir nekontroliuojamų galių. Valdžios padalijimo ir atribojimo principo įgyvendinimas kartu neat­meta būtinumo užtikrinti savarankiškų valdžios šakų sąveiką, valdžios vienybę ir darną. Tai sudėtingas uždavinys, nes kiekviena valstybės insti­tucija savo veiklos srityje yra autonomiška, o valdžių konkurencija ir kon­fliktai tam tikra prasme esti užprogramuoti ir neišvengiami. Jie neišvengia­mi tose srityse, kuriose atskirų valdžios šakų vykdomos funkcijos nėra griežtai atribotos įstatymų arba kuriose šios valdžios šakos konkuruoja tarpusavyje, turi viena kitai įtakos ar kontroliuoja viena kitą. Svarbu ir tai, kad valstybės valdymo ir administravimo bei vietos savi­valdos reforma lėmė didelę valstybinių įstaigų ir teismų plėtrą. Valstybės teritorijos administraciniams vienetams, kurie sovietmečiu buvo visiškai pavaldūs centriniam valdžios aparatui, suteikta savivaldos teisė Lietuvos politinę sistemą padarė sudėtingesnę, suskaldė ją į daug pirminių kompo­nentų. Dezintegruojantis veiksnys yra taip pat ir valstybės bei savivaldy­bių biudžeto menkų išteklių paskirstymas ir perskirstymas atsižvelgiant į ekonominius, socialinius, kultūrinius, aplinkosaugos ir kitus poreikius, kuriuos vos ne kiekvienas regionas laiko prioritetiniais, tai gilina priešta­ravimus tarp savarankiškų valstybinės valdžios šakų, silpnina pusiau­svyrą tarp lūkesčių ir jų įgyvendinimo galimybių. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta klasikinė valdžių padalijimo samprata: valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas (Konstitucijos 5 str. l d.). Tačiau po šio apibrėžimo eina kita norma: 'Valdžios galias riboja Konstitucija (5 str. 2 d.) Nors ši konstitucinė norma iš pirmo žvilgsnio yra išvestinė iš pirmosios, tačiau jų santykis yra sudėtingesnis. Reikalas tas, kad pastaroji norma įtvirtina konstitucinės valdžios galių ribojimo prielaidas. Žinoma, ši norma tiesioginiai nenustato konkrečių santykių, ją galima apibūdinti ir kaip Konstitucijos principą. Tačiau jos reali reikšmė konstitucinių normų sistemoje yra ta, kad jos pagrindu įtvirtinami konkrečių valstybės organų konkretūs įgaliojimai. Kita vertus, tai reiškia, kad valstybės organų galios yra tik tokios, kiek jų suteikia Valstybės Konstitucija - Pagrindinis Įstatymas. Negalima nekreipti dėmesio į dar vieną konstitucinę normą, kuri suformuluota Konstitucijos 7 straipsnio l dalyje. Joje skelbiama: "Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai". Akivaizdu, kad ši norma yra taip pat bendresnio pobūdžio ir gali būti apibūdinta kaip principas, apibrėžiantis vieną svarbiausių socialinio gyvenimo bruožų - teisėtumą. Konstitucijos 5 ir 7 straipsnių turinio loginė ir sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kuri yra tiesiogiai susijusi su mūsų nagrinėjama problema. Ši išvada būtų tokia: valdžios galių ribojimo konstitucinės prielaidos ir teisėtumo principo įtvirtinimas Konstitucijoje yra būtent tos konstitucinės prielaidos, kurios suponuoja konstitucinės justicijos organo - Konstitucinio Teismo - galias vertinti Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės teisės aktų konstitucingumą. Vadovaujantis bendrosiomis konstitucinėmis nuostatomis dėl valdžios galių ribojimo galimybių visiškai suprantama, kodėl kitose konstitucinėse normose yra suformuluotos konstitucinės justicijos formos ir jų įgyvendinimo tvarka.10 Konstitucinės justicijos institucinė forma įtvirtinta Konstitucijos VIII skirsnyje "Konstitucinis Teismas". Šiame skirsnyje nustatyta Konstitucinio Teismo kompetencija, jo sudarymo tvarka, teisėjų konstitucinis statusas, kai kurios procedūrinės taisyklės, reglamentuojančios teisės kreiptis į Teismą įgyvendinimo klausinius, Teismo aktų teisinė galia. Vadinasi, Konstitucijoje yra apibrėžtos ir įtvirtintos taisyklės, kurių visuma apibūdintina kaip konstitucinės justicijos oficiali doktrina. Šią doktriną atspindi ir 1993 m. vasario 3 d. Konstitucinio Teismo įstatymas. Mūsų panaudotas terminas atspindi, tiesą sakant, yra netikslus, nes Įstatymas ne tik perteikia konstitucinės doktrinos turinį, bet yra neatskiriama dalis, kuri papildo, konkretizuoja doktrinos turinį. Štai Konstitucijoje nėra bendrojo Teismo apibūdinimo, o Įstatyme konstatuota, kad Konstitucinis Teismas yra teisminė institucija (Įstatymo l str. pavadinimas). Įstatymo l str. 3 d. nustatyta, kad Konstitucinis Teismas yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris teisminę valdžią įgyvendina Konstitucijos ir šio įstatymo nustatyta tvarka. Antrasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnis skelbia, jog „suverenitetas priklauso Tautai." Tad suvereniteto šaltinis Lietuvoje, kaip ir minėtose valstybėse, yra tauta. Penktasis 1992 m. Konstitucijos straipsnis teigia, kad „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas". Šio straipsnio analizė leidžia teigti, jog skiriamos trys valdžios - įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė. Valdžių struktūra atitinka klasikini Š. L. Monteskjė pasiūlytą modelį.11 Nors Lietuvos Konstitucija išskiria įstatymo leidžiamąją ir vykdomąją valdžias, tačiau valdžių pasidalijimas nėra griežtas kaip prezidentinio valdymo modelio šalyje. Atvirkščiai, Lietuvoje Vyriausybės likimas ir imunitetas visiškai priklauso nuo parlamento - Seimo. Konstitucijos 67 straipsnio 9 punktas skelbia, jog Seimas „prižiūri Vyriausybės veiklą, gali reikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar ministru". Šiuo atveju Seimo galias rodo ta aplinkybė, kad Konstitucija leidžia parlamentui svarstyti ministrą pirmininką, ministrą, o kartu ir pačią Vyriausybę tuomet, kai pats Seimas nuspręs, kad tai yra būtina. Vykdomoji valdžia Lietuvoje negali egzistuoti ir veikti neturėdama Seimo paramos. Tiesa, prezidentas turi tam tikrų įgaliojimų Vyriausybės sudarymo klausimu. Jis savo dekretu, bet pritarus Seimui, skiria ministrą pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę (Konstitucijos 84 str.), tačiau tai nekeičia padėties, ir Seimo sprendimai Vyriausybės atžvilgiu yra galutiniai. Dar daugiau. Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuojama: „Būtent dėl to Respublikos Prezidentui tenka skirti Seimo daugumos palaikomą Ministrą Pirmininką ir tvirtinti tokią Vyriausybę, kurios programai Seimas gali pritarti posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma". Tačiau Lietuvos doktrinoje yra diskutuojama su Konstitucinio Teismo obiterdieta, skelbiant, jog prezidento galios sudarant vyriausybę yra „ne mažiau svarbios, t. y. lygiavertės. Si nuomonė grindžiama keliomis aplinkybėmis. Yra tvirtinama, kad, net ir esant Seimo pritarimui, galutinis žodis skinant ministrą pirmininką priklauso prezidentui, nes jis pasirašo dekretą, o ir „Vyriausybės įgaliojimai visais atvejais grąžinami Prezidentui, o ne Seimui". Taip pat teigiama, jog „Prezidento įgaliojimai Vyriausybei yra pirminiai -jie būtini ir jų pakanka, kad Vyriausybė rengtu savo programą, kuriai turės pritarti Seimo dauguma" ir kad „Seimo įgaliojimai yra antriniai -jie negali būti suteikiami, jeigu Prezidentas nėra suteikęs savųjų". Tačiau reikia pabrėžti, kad yra galima ir kitokia Įgaliojimų tvarka. Juk Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 6 punktas skelbia, kad Seimas „pritaria ar nepritaria Respublikos Prezidento teikiamai Ministro Pirmininko kandidatūrai". Tad, kad atsirastų prezidento dekretas, kuriuo skiriamas ministras pirmininkas, yra būtinas Seimo pritarimas šiai kandidatūrai ir Vyriausybės programai. Tad Vyriausybės skyrimo yra ne du, o trys etapai; Seimas - prezidentas - Seimas. Taip pat akivaizdu, kad įgaliojimų grąžinimas prezidentui nekeičia Konstitucijos reikalavimų sudarant naują Vyriausybę, kurioje Seimo įgaliojimai buvo minimi, įgaliojimų, suteikiamų Vyriausybei, nelygiavertiškumą liudija Seimo ir prezidento galių analizė, Vyriausybei gavus įgaliojimus veikti. Manytume, kad 96 Konstitucijos straipsnis dar labiau išryškina prezidento galių ribotumą ir Seimo dominavimą Vyriausybės reikaluose. Šį straipsnį sudaro dvi dalys, kurių pirmoji skelbia, kad „Vyriausybė solidariai atsako Seimui už bendrą Vyriausybės veiklą". Prezidentas čia neminimas. Antrojoje dalyje jau kalbama ne apie Vyriausybę kaip kolegialų organą, o apie ministrus bei jų atsakomybę. Siame punkte skelbiama, kad ministrai „atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui", tačiau „tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui". E. Kūris pastebi, kad „įstatymai ministrų atsakomybės nekonkretizuoja", ir tai yra „teisinio reguliavimo spraga"' '. Tad nors Konstitucija ir numato, kad ministrai atsakingi šalies vadovui, prezidentas negali atleisti jokio ministro be ministro pirmininko teikimo. Neseni įvykiai akivaizdžiai liudija apie įgaliojimų problemas, kai prezidentas negalėjo priversti Muitinės departamento vadovo atvykti į posėdį Prezidentūroje. Vyriausybė, visiškai priklausydama nuo parlamento, įstatymų įgyvendinimo funkciją vykdo tiek, kiek tai sutampa su Seimo nuomone. Panaši, bet drauge ir skirtinga situacija ryškėja iš dar nesenų prezidento institucijos santykių su Vyriausybe ir Seimu. Po moralinio prezidento nepasitikėjimo pareiškimo atsistatydino Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas. Nagrinėjant minėto įvykio aplinkybes, remtis vien teisės normomis nepakanka. Visų pirma tenka priminti jau minėtus faktus, kad Vyriausybės vadovą - ministrą pirmininką, Seimui pritarus, skiria prezidentas (Konstitucijos 84 str. 4 p.). Taigi be Seimo pritarimo tapti ministru pirmininku yra nerealu. Atsistatydinti gali pats premjeras arba jis privalo tai padaryti, jei Seimas visu narių balsų dauguma slaptu balsavimu pareiškia nepasitikėjimą ministru pirmininku (Konstitucijos 101 str.). Premjero atsakomybė Prezidentui Konstitucijoje nenumatyta. Taigi sąvoka „valstybės vadovas" (Konstitucijos 77 str.) nėra visagalybės sinonimas, o turi griežtai apibrėžtą turinį, kurio ribos nurodytos Konstitucijos 84 ir kituose straipsniuose bei Prezidento įstatyme. Konstitucinio Teismo nutarime skelbiama Jog „Respublikos Prezidentas negali laisvai pasirinkti Ministro Pirmininko ar ministru kandidatūrų, nes visais atvejais minėtu pareigūnų skyrimas priklauso nuo Seimo pasitikėjimo ar nepasitikėjimo jais". Akivaizdžią atsakomybės takoskyrą konstitucinės jurisprudencijos aktuose matome net iš „atsistatydinimo" ir „įgaliojimų grąžinimo" sąvokų. Perrinkus valstybės vadovą, įgaliojimai grąžinami tik kaip „mandagumo atsistatydinimas" (demission de courtoide), o vyriausybė patvirtinama iš naujo. Tad Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarime konstatuojamas teiginys, kad „Seimas veikia kaip tautos atstovybė, kuriai atskaitinga Vyriausybė", yra pagrįstas. Konstitucinė Vyriausybės sudarymo tvarka leidžia teigti, kad ji (Vyriausybė) priklauso Seimui, o ne prezidentui. Prezidento įgaliojimu realizavimo aplinkybės, kurioms esant galima skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus, numatytos 58 Konstitucijos straipsnyje. Šioje normoje nurodytos valdžios institucijų teisinių santykių situacijos, kurios galimos tik teorinėje plotmėje. Minėto Konstitucijos straipsnio l punktas numato, kad galimybė paleisti parlamentą atsiranda, kai „Seimas per 30 dienų nuo pateikimo nepriėmė sprendimo dėl naujos vyriausybės programos arba nuo Vyriausybės programos pirmojo pateikimo per 60 dienų du kartus iš eilės nepritarė Vyriausybės programai". Sunku įsivaizduoti situaciją, kad parlamentas (Seimas), davęs pritarimą prezidentui skirti asmenį ministru pirmininku, nepatvirtintų šio asmens vadovaujamos Vyriausybės programos. Taip pat sunkiai įsivaizduojama ir antroji sąlyga, numatanti iniciatyvos teise Vyriausybei siūlyti prezidentui paleisti parlamentą, jei Seimas tiesiogiai išreikštu nepasitikėjimą Vyriausybe. Mes jau minėjome, kad Vyriausybės sudarymo būdas leidžia suformuoti tokią vyriausybe, kurioje tik teoriškai gali gimti siūlymas prezidentui paleisti Seimą. O Konstitucijos 87 straipsnis, suteikiantis naujai išrinktam parlamentui teise skelbti pirmalaikius prezidento rinkimus, sumažina šalies vadovo galimybe pasinaudoti įgaliojimais, suteikiančiais teisę paleisti Seimą. Šalies Konstitucija numato, kad prezidentas turi galimybę daryti įtaką Seimo priimamiems įstatymams, naudodamasis veto teise. Įstatymas, jei už jį balsavo „dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje" (Konstitucijos 69 str.), yra laikomas priimtu. Jeigu prezidentas nutaria, kad įstatymas yra nekokybiškas, tai jis „motyvuotai grąžina Seimui pakartotinai svarstyti" (Konstitucijos 71 str.). Parlamentas, pakartotinai apsvarstęs įstatymą, gali jį priimti, jei už įstatymą balsuoja daugiau nei pusė visų Seimo narių. Jungtinėse Valstijose pakartotinai už prezidento vetuotą įstatymą turi balsuoti daugiau nei du trečdaliai abejų parlamento rūmų deputatų. Kadangi Prancūzijoje prezidento vėto nugalima daugiau nei puse visų parlamento narių balsų, ji vadinama silpnuoju veto' . Lietuvos prezidento veto galėtume lyginti su Prancūzijos Respublikos prezidento galiomis. Štai A. Brazausko prezidentavimo metu 1996 m. rinkinių Seimas visus devynis kartus ignoravo prezidento pastabas ir nė karto neįsiklausė į Šalies vadovo argumentus" . Mūsų parlamentas lengvai surinkdavo pusės Seimo narių balsus ir prezidento siūlymus atmesdavo. Paaiškėjo, kad iš tikrųjų prezidentas gali tik užvilkinti Įstatymo įsigaliojimo laiką, o galių, padedančių koreguoti įstatymą ar priversti Seimą atsisėsti prie derybų stalo, mūsų valstybės vadovas neturi. Nors prezidentas yra valstybės vadovas, tai nereiškia, kad ministras pirmininkas jam pavaldus ar privalo atsiskaityti. Priešingai, sudarius Vyriausybe, pavaldumas prezidentui tampa formalus. Nors prezidentas vadovauja užsienio politikai, tačiau tai jis daro kartu su Vyriausybe (Konstitucijos 84 str.). Užsienio politikos koordinavimas yra tik menka Vyriausybės veiklos sritis. Konstitucijos 85 straipsnis reikalauja Vyriausybės pritarimo ir užsienio reikalų ministro parašo prezidentui skiriant ir atšaukiant diplomatinius atstovus. Net pagrindiniais užsienio politikos klausimais (už šią sritį prezidentas atsakingas) prezidentas negali sušaukti Vyriausybės posėdžio, vadovauti jam. Prancūzijoje Vyriausybės posėdžiuose prezidentas dalyvauja kaip svarbiausias šio kolegialaus organo narys, o Jungtinėse Valstijose prezidento valia vykdomosios valdžios sprendimu turiniui yra svarbiausias veiksnys. Tad nagrinėdami prezidento, Vyriausybės bei Seimo galių mastą, pastebėjome, kad savo galia neabejotinai išsiskiria pastaroji institucija. Tam, kad geriau iliustruotume valdžių tarpusavio santykiu turinį, pažvelkime į teismą kaip į vieną iš valdžių, dalyvaujančių valdant valstybę (Konstitucijos 5 str.). Teisminės valdžios nepriklausomumo garantijas apibrėžia Konstitucija ir įstatymai. Kalbėdami apie teisėjų nepriklausomumą ir norėdami, kad jie tokie būtų, įvardijame tai vienas, tai kitas sąlygas, kurias reikia patenkinti. Autores nuomone, teismų nepriklausomumą garantuoja: 1) teisėju atleidimo tvarka; 2) teisminės valdžios vidinis administravimas; 3) teisėjavimo pareigų trukmė; 4) atsitiktinis teisėjų parinkimas nagrinėti bylas; 5) draudimas vienpusiškai bendrauti su teisėju; 6) teisėjų imunitetas nuo civilines ir baudžiamosios atsakomybės; 7) nuolatinės algos teisėjui garantavimas; 8) specialiu teismu ir specialių procesu nebuvimas; 9) piliečių galimybės daryti įtaką; 10) teisėjų atrankos tvarka; 11) teisėju lavinimo garantija; 12) teisėjų autoriteto pripažinimas. Daugelis šių principų Lietuvoje jau įgyvendinti arba yra įgyvendinami. Tai principai, saugantys teismą kaip instituciją, jo nepriklausomybe nuo Šiurkštaus administracinio ar kitokio poveikio iš kitų valdžios Šakų. Tačiau, įgyvendinant šiuos principus, siekiama garantuoti teismo nepriklausomumą vadovaujantis galiojančiu įstatymu. Išvardytos garantijos neatleidžia teisėjo nuo pareigos vadovautis bet kokios kokybės įstatymu. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis konstatuoja, kad teismas vykdo teisingumą ir klauso tik Įstatymo. Taigi, jei teismas klauso tik įstatymo, o teisingumą vykdo tik teismas, tai įstatymas sutapatinamas su teisingumu. Teismas gina teisingumą tiek, kiek jis yra įtvirtintas įstatyme. Kadangi Konstitucija teisėkūros teisę suteikia tik Seimui, tai reikia pripažinti, kad teisingumo šaltinis yra Seimo nario priimti įstatymai. Tačiau neaišku, kaip teisėjas gali klausyti lik įstatymo, kai: 1) yra įstatymų kolizija; 2) yra įstatymų spragų; 3) teisės normose vartojamos vertinamosios sąvokos. Konstituciniai principai skirstomi į „bendruosius” ir „kitus”. „Bendraisiais" principais vadinami tie, kurie kreipia, orientuoja visą teisės sistemą, visas įvairioms teisės šakoms priskiriamas normas; „kitais" principais laikomi tie, kurie gali būti toliau detalizuojami tik tam tikrose teisės šakose ar institutuose. Antai „bendriesiems" principams priskiriami: a) tautos suvereniteto principas; b) demokratiškumo (demokratinės valstybės) principas; c) prigimtinės teisės principas; e) lygybės (lygiateisiškumo) principas; f) žmoniškumo (humaniškumo) principas; g) teisėtumo principas; h) Konstitucijos virše­nybės principas; i) teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo (tei­sės i teismine gynybą) principas; j) nekaltumo prezumpcijos principas; k) konstitucinio valdžios galių ribojimo principas; 1) valdžių padalijimo (at­skyrimo) principas; m) principas, pagal kurį teisingumą vykdo tik teismas. Iš „kitų" principų, įtvirtintų Konstitucijoje, nurodomi: a) dvigubos pilie­tybės negalimumo principas; b) Seimo nario neliečiamumo principas; c) Respublikos Prezidento asmens neliečiamumo principas; d) teisėjų „depolitizacijos” principas. Matyt, tai toli gražu ne visi „kiti" principai. Visi minėti principai iš tikrųjų įtvirtinti Konstitucijoje - arba joje „tie­siogiai deklaruojami", arba išvedami iš kitų konstitucinių principų. Pa­teiktasis konstitucinių principų išvardijimas yra informatyvus. Tačiau ne­pakanka tik išvardyti principus - juos reikia išvardyti taip, kad jų sąrašas atitiktų sistemiškumo standartus.12 Valdžių padalijimo principas tai toks principas, kuris tiesiogiai nėra deklaruojamas Konstitucijoje - nei vienoje, nei kelio­se nuostatose, bet yra išvedamas iš pirminių ir sudėtinių konstitucinių principų juos aiškinant. Konstitucijos 5 str. l d. nustatyta, kad valsty­bės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriau­sybė, Teismas. Konstitucinis Teismas 1994 m. sausio 19 d. nutarime konstatavo beje, be platesnio argumentavimo, kad Konstitucijos 5 str. yra įtvirtintas valdžių padalijimo principas. Vėliau, plėtodamas valdžių pada­lijimo konstitucinę doktriną, Konstitucinis Teismas šį principą siejo ir su kitomis Konstitucijos nuostatomis, konkrečiai - su tomis, kuriose įtvirtin­tos Seimo, Vyriausybės, Teismo galios, su Konstitucijos viršenybės prin­cipu, interpretavo Konstitucijos 5 str. l d. kartu su šio straipsnio 2 d., ku­rioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija.13 Pagal Konstituci­nio Teismo suformuotą valdžių padalijimo doktriną konstitucinis valdžių padalijimo principas (dar vadinamas ir valstybės valdžių padalijimo prin­cipu) reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti pusiausvyra; kad kiekvienai valdžios institucijai yra nustatyta jos paskirtį atitinkanti kompetencija; kad institucijos kompetencijos konkretus turi­nys priklauso nuo tos valdžios vietos bendroje valdžių sistemoje ir jos santykio su kitomis valdžiomis, nuo tos institucijos vietos tarp kitų val­džios institucijų ir jos įgaliojimų santykio su kitų institucijų įgaliojimais; kad Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybinės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti bei, kad tokie įgalioji­mai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d., 1995 m. gruodžio 6 d., 1997 m. gegužės 29 d., 1997 m. lapkričio 13 d., 1998 m. sausio 10 d., 1998 m. balandžio 21 d., 1999 m. balandžio 20 d., 1999 m. birželio 3 d., 1999 m. liepos 9 d., 1999 m. lapkri­čio 23 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2000 m. vasario 10 d., 2000 m. spalio 18 d., 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Visi šie teiginiai, kaip ir pats valdžių padalijimo principo įvardijimas, yra Konstitucinio Teismo aktų, bet ne pačios Konstitucijos teiginiai. Todėl valdžių padalijimo principas laikyti­nas išvestiniu iš kitų Konstitucijos nuostatų - pirmiausia iš tų, kuriose tiesiogiai formuluojami konstituciniai principai. Nagrinėjamu atveju yra pagrindo teigti, kad buvo remiamasi mažiausiai dviem „tiesiogiai dekla­ruojamais" konstituciniais principais - valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų konstitucinio įtvirtinimo (5 str. l d.) ir Konstitucijos viršenybės bei konstitucinio valdžios galių ribojimo (5 str. 2 d.) bei jų aiškinimu platesniame Konstitucijos nustatyto reguliavimo kontekste. 2.2.Teismų sistema Lietuvoje Teismai Lietuvoje imperatyviai įpareigoti nenukrypti nuo įstatymo. Šiuo požiūriu Lietuva atkartoja prancūziškąjį teismų įgaliojimu modeli, nenumatantį teisminio precedento kaip teisės šaltinio. Lietuvos teismų veiklos patirtis rodo, jog teisingumą vykdanti institucija - teismai visuomenėje tampa atsakomybės subjektu dėl įstatymų netobulumo. Teismai tampa įstatymu, jų spragu įkaitu ir dėl to atsakomybės subjektu. Štai kodėl Lietuvos institucija, vykdančia teisingumą (Konstitucijos 109 str.), nepasitiki visuomenė. Neigiamą požiūrį \ teismus yra išsakiusi Lietuvos visuomenė daugumoje apklausu, atliktų per pastaruosius penkerius metus. Iškėlus įstatymą iki teisės rango, atsakomybė dėl įstatymų spragų, kolizijų, formuluočių netikslumo tenka Lietuvos Seimui, nes jis vienintelis yra teisėkūros subjektas. Įstatymų leidėjas, dažnai keisdamas teisės normas, koreguoja teismų sprendimų turinį . Nestabilumas skatina teisinį nihilizmą, pasireiškiantį teismų sprendimų negerbimu. Padėtis galbūt keistųsi, jei Lietuvoje teisėjai ad hoc, esant įstatymo spragai ar teisės normų kolizijai, galėtų patys spręsti bylas. Nepaisydamas pasaulinės patirties, rekomenduojančios parlamentui nesismulkinti ir formuluoti tik pačias bendriausias visuomenės elgesio taisykles, Seimas vis dar stengiasi reglamentuoti kaip galima daugiau visuomeninių santykių. Parlamentui imantis reguliuoti daugybę visuomeninio gyvenimo sričių, darbo kokybė ne visuomet būna pakankama. Gal todėl Seimą visuomenė vertina dažniausiai nepalankiai. Lygindami Lietuvoje įgyvendintą valdžių padalijimo modelį su mūsų aptartais modeliais, turime konstatuoti, kad parlamento (Seimo) galios yra didžiausios. Si institucija aiškiai dominuoja kitų valdžios šakų atžvilgiu. Prezidentas, nors ir renkamas visuotiniuose rinkimuose, Konstitucijoje neturi pakankamai įgaliojimų paleisti parlamentą, sąlygų veiksmingai naudotis veto teise, turėti svarbesnę įtaką Vyriausybės veiklai. Teismai, Konstitucijos įgalioti vykdyti teisingumą, yra įstatymų leidėjo valios vykdytojai, nes vadovaujasi tik jo priimtais įstatymais. Teisminę valdžią sudaro valstybėje veikianti teismų sistema. Teismų sistema - tai valstybės teisminės valdžios institucijų, kurias sieja bendri organizavimo ir veiklos principai, visuma. Yra kelios nuomonės dėl teismų sistemą apibūdinančių požymių. Vieni teisininkai aiškina, kad valstybės teismų sistemą apibūdina teismų hierarchiniai ryšiai. Pagal šį kriterijų valstybėje gali veikti viena arba kele­tas teismų sistemų. Kita vertus, yra nemažai nuomonių, jog tai ne vienin­teliai ryšiai, siejantys valstybėje veikiančius teismus, pvz., juos jungia ta pati funkcija, veiklos principai, teisinė bazė ir kt. Šiuo požiūriu kai kurio­se valstybėse veikia viena vieninga teismų sistema (pvz., Didžiojoje Bri­tanijoje), o daugumos valstybių teismų sistemą sudaro keletas santykinai savarankišku teismų grupių (posistemių). Šiuo požiūriu visi teismai, kurie nurodyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos IX skirsnyje, sudaro Lietu­vos Respublikos teismų sistemą6. Šią sistemą sudaro bendrosios kompetencijos teismai ir specializuoti teismai. Šiuo metu Lietuvoje veikia specializuoti administraciniai teismai. Prireikus įstatymu gali būti įsteigti ir kiti specializuoti teismai darbo, šei­mos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti. Lietuvos Respublikoje drau­džiama steigti teismus su ypatingais įgaliojimais taikos metu. Bendrosios kompetencijos teismai. Lietuvoje šiuo metu veikia 4 pa­kopų (grandžių) bendrosios kompetencijos teismai: Lietuvos Aukščiau­siasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teis­mai. Jų kompetenciją nustato Teismų įstatymas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas. Apylinkės teismas yra pirmoji instancija civilinėms, baudžiamosioms, administracinių teisės pažeidimų byloms; byloms, susijusioms su spren­dimų ir nuosprendžių vykdymu; priimti sprendimams (nutarimams) dėl įstatymų numatytų prievartos priemonių taikymo; įstatymo nustatytais atvejais nagrinėti skundams dėl kvotėjo, tardytojo ar prokuroro veiksmų. Įstatymo nustatytais atvejais apylinkės teismo teisėjai vykdo ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas. Apylinkės teismo teisėjas negali nagrinėti tų by­lų, kuriose vykdė ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas. Prie apylinkės teismo veikia hipotekos skyrius. Hipotekos skyrius įsta­tymų nustatytais atvejais ir tvarka registruoja turto įkeitimus ir turto areš­to aktus, tvarko hipotekos ir turto arešto aktų registrą, priima sprendi­mus dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto bei paskirsto išieškotas sumas išieškotojams. Hipotekos skyriui vadovauja, jo darbą organizuoja ir kon­troliuoja hipotekos teisėjas. Hipotekos teisėjas turi tokias pačias teises ir pareigas kaip ir kiti apylinkės teismo teisėjai. Prie apylinkės teismo veikia teismo antstolių kontora. Teismo antsto­liai vykdo teismo sprendimus ir kitus įstatymų nustatytus vykdomuosius dokumentus. Teismo antstolis yra valstybės pareigūnas. Jo reikalavimai vykdymo procese yra privalomi visiems Lietuvos Respublikos fiziniams asmenims ir įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms. Apygardos teismas yra pirmoji instancija civilinėms ir baudžiamosioms byloms, įstatymo priskirtoms jo kompetencijai; apeliacinė instancija apy­linkių teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims ir nutarimams; atlieka kitas su teisingumo vykdymu susijusias ir įstatymu priskirtas jo kompetencijai funkcijas. Apeliacinis teismas yra apeliacinė instancija byloms, kurias išnagrinėjo apygardų teismai kaip pirmosios instancijos teismai. Jis taip pat nagrinėja kitas bylas, kurias Lietuvos Respublikos įstatymai priskiria jo kompeten­cijai, bei atlieka kitas šio teismo kompetencijai įstatymo priskirtas su tei­singumo vykdymu susijusias funkcijas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelė kasacinė instancija įsi­teisėjusiems teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims ir nutari­mams. Šioje instancijoje Baudžiamojo proceso ir Civilinio proceso ko­deksų nustatytais atvejais bylą nagrinėja arba trijų teisėjų kolegija, arba išplėstinė septynių teisėjų kolegija, arba Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą teismų praktiką taikant įstatymus. Jis skelbia kolegijų ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos pasiūlytas ir kasacine tvarka priimtas nutartis. Į šiose nutartyse esančius įstatymų taikymo išaiškinimus turi atsižvelgti teismai, valstybinės ir kitos institucijos, taip pat kiti subjektai taikydami tuos pa­čius įstatymus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas analizuoja teismų prak­tiką įstatymų taikymo klausimais, susipažindamas su apygardų teismų ir Apeliacinio teismo darbu vietose bei kitais būdais, konsultuoja teisėjus bendraisiais įstatymų taikymo klausimais. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme yra sudaromas Teisėjų senatas. Tai kolegiali teisėjų institucija, turinti savarankišką įstatymo nustatytą kom­petenciją. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų senatą sudaro Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, skyrių pirmininkai, taip pat po septy­nis Civilinių bylų skyriaus ir didesnį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo tei­sėjo darbo stažą turinčius Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjus. Kiti Lietu­vos Aukščiausiojo Teismo teisėjai gali dalyvauti senato posėdžiuose su patariamojo balso teise. Senato posėdžiuose taip pat gali dalyvauti kitų teismų pirmininkai, jų pavaduotojai, skyrių pirmininkai ir kiti teisėjai. Pagrindinė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato funkcija - aprobuo­ti teismų sprendimus ir nagrinėti įstatymų taikymo teismų praktikoje api­bendrinimo rezultatus. Senato aprobuotos teismų praktikos apibendrini­mo apžvalgos skelbiamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje. Senatas turi ir kitus įstatymo nustatytus įgaliojimus: svarsto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko pasiūlytas šio teismo skyrių pirmininkų kandidatūras; teikia Respublikos Prezidentui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų garbės teismo narių kandidatūras ir tvirtina šio teismo nuostatus; nagrinėja skundus dėl teisėjų egzaminų komisijos išvadų ir teisėjų garbės teismų sprendimų, sprendžia kitus organizacinius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo veiklos klausimus. Administraciniai teismai. 1999-2000 m. Lietuvos administracinių teis­mų sistemą sudarė apygardų administraciniai teismai, Aukštesnysis ad ministracinis teismas ir Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyrius. Šių teismų kompetenciją nustatė Administracinių bylų teisenos įstatymas. 2000 m. rugsėjo 19 d. Administracinių teismų įsteigimo įstatymo 2, 3, 4, 5, 6 str. pakeitimo ir papildymo įstatymu ši sistema buvo reorganizuo­ta. Vadovaujantis šiuo įstatymu, buvo įsteigti: 1. Administraciniai teismai: 1.1. Vilniaus apygardos administracinis teismas; 1.2. Kauno apygardos administracinis teismas; 1.3. Klaipėdos apygardos administracinis teismas; 1.4. Panevėžio apygardos administracinis teismas; 1.5. Šiaulių apygardos administracinis teismas; 2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Administracinių teismų sistemą sudaro: 1) apygardų administraciniai teismai ir 2) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Konkrečios apygardos administracinio teismo veiklos teritorija sutampa su atitinka­mo bendrosios kompetencijos apygardos teismo veiklos teritorija. Lietu­vos vyriausiasis administracinis teismas veikia visoje valstybėje. Kadangi administracinių teismų sistema - nauja struktūra, jos sudėti­nių dalių jurisdikciją reikėtų plačiau aptarti. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. administraciniai teismai sprendžia bylas: 1) dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksnių teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompe­tencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus; 2) dėl savivaldybių administravimo subjektų priimtų aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat dėl šių subjektu atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus; 3) dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam as­meniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institu­cijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo; 4) dėl mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių sankcijų taikymo, taip pat dėl mokes­tinių ginčų; 5) dėl tarnybinių ginčų, kai viena šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus (įskaitant parei­gūnus ir įstaigų vadovus); 6) dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimų ir šios ko­misijos kreipimųsi dėl tarnybos santykių su valstybės tarnautojais nutrau­kimo; dėl ginčų tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl kompetencijos ar įstatymų pažeidimo, išskyrus civilinius gin­čus, priskirtus bendrosios kompetencijos teismams; 8) dėl rinkimų ir Referendumo įstatymų pažeidimo; 9) dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje apskundimo; 10) dėl viešųjų įstaigų, įmonių ir nevyriausybinių organizacijų, turin­čių viešojo administravimo įgaliojimus, priimtų sprendimų ir veiksmų viešojo administravimo srityje teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų atsisa­kymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus; 11) dėl visuomeninių organizacijų, bendrijų, politinių partijų, politinių organizacijų ar asociacijų priimtų bendro pobūdžio aktų teisėtumo; 12) dėl užsieniečių skundų dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi ar dirbti Lietuvoje ar tokio leidimo panaikinimo, taip pat dėl skundų dėl pabėgėlio statuso. Administracinių teismų kompetencijai įstatymu gali būti priskiriamos ir kitos bylos. Apygardos administracinis teismas yra pirmoji instancija administra­cinėms byloms, nurodytoms Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str., kai pareiškėjas ar atsakovas yra teritorinis valstybinio administravi­mo ar savivaldybių administravimo subjektas, išskyrus bylas, nurodytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. l d. 6,11 ir 12 p. Netaikant išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros, apy­gardos administracinis teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagri­nėja bylas dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumo; taip pat bylas: pagal Seimo kontrolierių pareiškimus remiantis Seimo kontrolierių įstatymu, kai atsakovai yra teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai; pagal savivaldybių tarybų pareiškimus dėl jų teisių pažeidimo, kai atsako­vai yra teritoriniai valstybiniai administravimo subjektai; pagal Vyriausy­bės atstovo pareiškimus dėl vietos savivaldos institucijų ir jų pareigūnų aktų, prieštaraujančių Konstitucijai ir įstatymams, dėl įstatymų ir Vyriau­sybės sprendimų nevykdymo, dėl aktų ar veiksmų, pažeidžiančių gyven­tojų ir organizacijų teises, teisėtumo; dėl turtinės ir moralinės žalos, pa­darytos fiziniam asmeniui ar organizacijai teritorinių valstybės ar vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų tarnautojų, einančių tarnybi­nes pareigas, neteisėtais veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Civilinio kodekso 485 str.); pagal pareiškimus, kai kyla ginčai tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjek­tų dėl kompetencijos ar įstatymu pažeidimo (šio įstatymo 15 str. l d. 7 p.), išskyrus atvejus, kai viena iš ginčo šalių yra centrinė administravimo institucija, įstaiga, tarnyba; pagal skundus dėl valstybės institucijų (parei gūnų) nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose; pagal skundus dėl apylinkės rinkimų komisijos sprendimo arba apylinkės referendumo komisijos sprendimo dėl rinkėjų sąraše ar piliečių, turinčių teisę dalyvauti referendume, sąraše padarytų klaidų; pagal prašymus užtikrinti administ­racinių ginčų komisijų sprendimų vykdymą. Jis taip pat nagrinėja tarnybinius ginčus, kai viena ginčo šalis yra vals­tybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgalio­jimus, išskyrus atvejus, kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinė administ­ravimo institucija, įstaiga, tarnyba ar jos tarnautojas ir jeigu Valstybės tarnybos įstatymas nenustato kitokios tokių ginčų sprendimo tvarkos. Apygardos administracinis teismas, kaip pirmoji instancija, taip pat nagrinėja skundus (prašymus) dėl savivaldybių ir apskričių administraci­nių ginčų komisijų, o įstatymų numatytais atvejais - ir dėl kitų išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijų priimtų sprendimų. Be šios kompetencijos, Vilniaus apygardos administraciniam teismui numatyta papildoma kompetencija. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 19 str. Vilniaus apygardos administracinis teismas yra pirmoji instancija Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. nurodytoms by­loms, kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinis administravimo subjektas, išskyrus bylas dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centri­niai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo, taip pat bylas, nu­rodytas šio įstatymo 15 str. l d. 11 p. Netaikant išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros, Vil­niaus apygardos administracinis teismas, kaip pirmosios instancijos teis­mas, nagrinėja bylas pagal Seimo kontrolierių pareiškimus remdamasis Seimo kontrolierių įstatymu, kai atsakovai yra centriniai valstybinio ad­ministravimo subjektai; taip pat bylas pagal savivaldybių tarybų pareiški­mus dėl jų teisių pažeidimo, kai atsakovai yra centriniai valstybinio admi­nistravimo subjektai. Vilniaus apygardos teismas nagrinėja tarnybinius ginčus, kai viena ginčo šalis yra valstybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įga­liojimus, ir kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinė administravimo insti­tucija, tarnyba ar jos tarnautojas, jeigu Valstybės tarnybos įstatymas ne­nustato kitos tokių ginčų sprendimo tvarkos; taip pat bylas pagal skundus dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimu ir šios komisijos kreipimųsi dėl tarnybos santykių su valstybės tarnautojais nutraukimo ir kt. Vilniaus apygardos administracinis teismas, kaip pirmoji instancija, taip pat nagrinėja skundus (prašymus) dėl Mokestinių ginčų komisijos, o įstatymų numatytais at­vejais - ir dėl kitų išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institu­cijų priimtų sprendimų. 3. Teisminė valdžia ir valdžių padalijimas konstitucinės teisės doktrinoje Valdžių padalijimas - vienas labiausiai išplėtotu principų konstituci­nėje doktrinoje. Sąvoka valdžių padalijimas nėra tapati sąvokai valdžių atskyrimas, pirmoji žymi horizontalų, antroji - vertikalų valdžių atriboji­mą (valstybės valdžion atskyrimą nuo vietos savivaldoj. Konstituciškai įtvirtintas valdžių padalijimas savaime nereiškia, kad valstybės teritorijos administraciniams vienetams bus garantuota savivalda. Kai kurios valsty­bės, kuriose įgyvendinamas valdžių padalijimas, yra ganėtinai centrali­zuotos (pvz., Prancūzija), kitos yra decentralizuotos (pagal sutvarkymo formą gali būti net federacinės), tačiau valdžių padalijimas joms nebū­dingas (pvz., Indija, Australija).14 Valstybės valdžios pagal kelerius amžius gyvuojančią tradiciją skirs­tomos į įstatymų leidžiamąją (legislatyvine), vykdomąja (egzekutyvine) ir teisminę (jurisdikcine). Lietuvoje įstatymu leidžiamąją valdžią įgyvendina Seimas, vykdomąją - Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė (kiekvienas pagal savo kompetenciją), teisminę - Teismas.15 Kaip minėta, valdžių padalijimas - išvestinis konstitucinis principas. Nepaisant jo „populiarumo" konstitucinėje jurisprudencijoje, šis princi­pas laikytinas determinaciniu, o ne koordinaciniu iš dalies dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių determinaciniu principu laikomas demokratijos principas, iš dalies dėl to, kad daug Konstitucijos nuostatų (ypač įtvirti­nančių žmogaus teises bei jų garantijas) vienodai „neprieinamos” jokiai valdžios šakai. Turi reikšmės ir ta aplinkybė, kad valdžių padalijimas, priešingai dažniems tvirtinimams, tiesiogiai neseka nei iš teisinės valsty­bės, nei iš Konstitucijos viršenybės ar jos vientisumo. Abstrakčiai kalbant, konstitucija, kurioje neįtvirtintas valdžių padalijimas, vis tiek gali būti teisės sistemos hierarchijos viršūnėje, vientisa ir grindžiama teisės viešpa­tavimo idėja. Antai konstitucionalizmo tėvynė Didžioji Britanija nežino valdžių padalijimo (nors ir ten teisėjai, t.y. teisminės valdžios atstovai, yra nepriklausomi), tačiau konstitucija (reguliavimo požiūriu) ir ten yra vien­tisa (nors nekodifikuota) ir neabejotinai yra grindžiama teisės viešpata­vimu. Valdžių padalijimo principas buvo išvestas iš Konstitucijos 5 str. l d. nuostatos, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Jį siejant su kitomis Konstitucijos nuostatomis, valdžių pada­lijimo principas įgavo ryškesnius kontūrus. Įstatymų leidžiamoji, vykdo­moji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet tarp jų turi būti pusiausvyra; kiekvienai valdžios institucijai yra nusta­tyta jos paskirtį atitinkanti kompetencija; institucijos kompetencijos kon­kretus turinys priklauso nuo tos valdžios vietos bendroje valdžių siste­moje ir jos santykio su kitomis valdžiomis, nuo tos institucijos vietos tarp kitų valdžios institucijų ir jos įgaliojimų santykio su kitų institucijų įgalio­jimais; Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybinės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti bei kad tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d., 1995 m. gruodžio 6 d., 1997 m. gegužės 29 d., 1997 m. lap­kričio 13 d., 1998 m. sausio 10 d., 1998 m. balandžio 21 d., 1999 m. ba­landžio 20 d., 1999 m. birželio 3 d., 1999 m. liepos 9 d., 1999 m. lapkričio 23 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2000 m. vasario 10 d., 2000 m. spalio 18 d., 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimai).16 Pastaroji nuostata itin svarbi. Ji reiškia ir tai, kad Lietuvoje nėra dele­guotosios įstatymų leidybos: Seimas neturi teisės pavesti, tarkime, Vyriau­sybei, realizuoti jo konstitucinę kompetenciją, pvz., leisti įstatymus (37 str. 2 p.), nustatyti valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus (67 str. 15 p.) ir pan. Kildinti valdžių padalijimo principą tik iš Konstitucijos 5 str., juolab tik jo l d. būtų netikslu. Nuostatoje, kad valstybės valdžią Lietuvoje vyk­do Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, įtvirtintos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, bet nieko nekalbama apie jų tarpusa­vio santykius. Todėl suprantama, kad valdžių padalijimo principas grin­džiamas sisteminiu visos Konstitucijos kaip vientiso akto aiškinimu. Pažymėtina, kad, be Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės, Teismo, yra ir daugiau Konstitucijoje numatytų (taip pat ir Konstitucijoje tiesiogiai nenumatytų) institucijų, turinčių valdingus įgalinimus. Tokios institucijos taip pat vadinamos valdžios institucijomis. Bet pagal Konsti­tuciją jos nelaikytinos institucijomis, įgyvendinančiomis valstybės valdžią. Šis dalykas kaip nors turėtų būti paaiškintas, tačiau konstitucinė jurisp­rudencija šiuo klausimu kol kas tyli. Vadinasi, kol kas reikia tenkintis galimais teoriniais šios tikros ar tariamos neatitikties tarp trijų (ir tik tri­jų) valdžios šakų konstitucinės sampratos ir faktinės situacijos, kurią kuo puikiausiai atspindi įprasta žodžio valdžia (reiškiančio subjektą, turintį valdingus įgalinimus) vartosena.17 Galimas toks toli gražu ne kategoriškas paaiškinimas, pagal kurį valdžių padalijimą grindžianti valdžios šakų konstitucinė samprata ir įprasta žodžio valdžia vartosena nėra nesuderinamos. Visos minėtos insti­tucijos veikia valstybės (Lietuvos Respublikos) vardu: Seimas leidžia įsta­tymus (67 str. 2 p.), ratifikuoja ir denonsuoja Lietuvos Respublikos tarp­tautines sutartis (67 str. 16 p.); Respublikos Prezidentas atstovauja Lie­tuvos Valstybei (77 str. 2 d.); Vyriausybė užmezga diplomatinius santy­kius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organiza­cijomis (94 str. 6 p.); teismai priima sprendimus (109 str. 4 p.). Žinoma, toli gražu ne visi šių institucijų įgaliojimai atliekami valstybės vardu, bet tai nekeičia reikalo esmės: svarbu, kad kai kurie Konstitucijoje įtvirtinti įgaliojimai atliekami valstybės vardu. Būtent tai leidžia šias institucijas vertinti kaip vykdančias valstybės valdžią Konstitucijos 5 str. l d. prasme. Reikia nurodyti ir štai ką: kai kurios kitos, 5 str. l d. nenurodytos, institu­cijos, taip pat gali veikti valstybės vardu; antai, pvz., Lietuvos bankas „at­stovauja Lietuvos valstybei užsienio valstybių centriniuose bankuose, tarptautiniuose bankuose ir kitose tarptautinėse finansinėse institucijose, taip pat tarpvalstybiniuose pasitarimuose (tarybose) pinigų, valiutos ir kredito politiko^ klausimais" (Lietuvos banko įstatymo 5 str. l d.), bet pabrėžkime dar kartą: šie įgaliojimai nustatyti ne Konstitucijoje, o įstaty­me! Tuo tarpu Konstitucijoje jokiai kitai institucijai, jokiai valdingus įga­linimus turinčiai valstybės įstaigai nenustatyta teisė veikti valstybės vardu - tik Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei bei Teismui.18 4. Valdžių padalijimo principo bruožai Valstybėse, kurių teisinėse sistemose yra įtvirtinta centralizuota konstitucinių konfliktų sprendimo institucija, konstitucinių teismų vieta valstybės organų sistemoje sprendžiama nevienodai. Vienose konstitucijose šie teismai yra sudedamąja bendrosios teismų sistemos dalimi, kitose - atskirti nuo šios sistemos. Vadinasi, siekdami visapusiškiau įvertinti konstitucinių teismų vietą valstybės organų struktūroje ir jo statusą, turime į tai atsižvelgti.19 Vienas iš svarbiausių valdžių padalijimo bruožų, valdžių pusiausvyros užtikrinimo mechanizmų yra stabdžių ir atsvarų sistema. Valdžių padali­jimas - ne savitikslis, jis turi garantuoti, kad valdžia nebus sutelkta vieno­se rankose, nebus pernelyg centralizuota, nes, kaip skelbia garsusis lordo Actono dėsnis, kiekviena valdžia veda į korupciją, bet absoliuti valdžia veda į absoliučią korupciją. Taigi valdžių padalijimas - valdžių vienybės principo (kuris buvo būdingas tarybinei sistemai) antipodas. Kad valdžia nebūtų sutelkta vienose rankose, visos trys valdžios turi įgaliojimus viena kitos atžvilgiu. Antai Respublikos Prezidentas teikia Seimui Ministro Pirmininko kandidatūrą (Konstitucijos 84 str. 8 p.), kuriai Seimas pritaria ar neprita­ria (67 str. 6 p.); pritarus kandidatūrai, Respublikos Prezidentas skiria Ministrą Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį (84 str. 4 p.), bet nauja Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma pritaria jos progra­mai (92 str. 5 d.). Jei Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujai sudarytos Vyriausybės programai, Vyriausybė privalo atsistatydinti (101 str. 3 d. l p.). Be to, kai pasikeičia daugiau nei pusė ministrų, Vyriausybė turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus, priešingu atveju ji turi atsistatydinti (101 str. 2 d.). Ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, tie­siogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui, bet atsakingi Seimui bei Respub­likos Prezidentui (96 str. 2 d.). 20 Tačiau Respublikos Prezidentas ministrus (jam atsakingus!) skiria ir atleidžia ne savo iniciatyva, o Ministro Pirmi­ninko teikimu (84 str. 9 p., 92 str. 2 d.). Seimas gi visų Seimo narių balsų dauguma slaptu balsavimu gali pareikšti nepasitikėjimą Vyriausybe ar Ministru Pirmininku (101 str. 3 d. 2 p.). Bet Seimas čia turi būti apdairus: jeigu jis pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe, ši gali siūlyti Res­publikos Prezidentui paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus (58 str. 2 d. 2 p.). Turi apdairus būti ir Respublikos Prezidentas: naujai išrinktas Sei­mas 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma per 30 dienų nuo pirmos posė­džio dienos gali paskelbti pirmalaikius Respublikos Prezidento rinkimus (87 str. l d.). Ir t.t. Stabdžiai ir atsvaros ypač būdingi aukštųjų pareigūnų skyrimo proce­sui. Antai Prezidentas teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandi­datūras, Aukščiausiojo Teismo teisėjus skiria Seimas (67 str. 10 p.), o paskyrus visus aukščiausiojo Teismo teisėjus, Respublikos Prezidentas iš jų teikia Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo pirmininką (84 str. 11 p.). Respublikos Prezidentas teikia Seimui ir trijų Konstitucinio Teismo tei­sėjų kandidatūras (84 str. 12 p.), Konstitucinio Teismo teisėjus skiria Seimas (67 str. 10 p.), o paskyrus visus Konstitucinio Teismo teisėjus, Respublikos Prezidentas iš jų teikia Seimui skirti Konstitucinio Teismo pirmininko kandidatūrą (84 str. 12 p.). Respublikos Prezidentas taip pat teikia Seimui valstybės kontrolieriaus, Lietuvos banko valdybos pirmi­ninko kandidatūrą, gali teikti Seimui nepasitikėjimą jais (84 str. 13 p.). Taigi šiais atvejais „galutinis žodis" priklauso Seimui. Kitais atvejais Res­publikos Prezidentas ne teikia kandidatūras Seimui skirti, bet turi gauti Seimo pritarimą. Antai kariuomenės vadą ir saugumo tarnybos vadovą jis skiria ir atleidžia Seimo pritarimu (84 str. 14 p.); Respublikos Preziden­tas taip pat skiria Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų - Apeliacinio teismo pirmininką, jeigu jų kandidatūroms pritaria Seimas (84 str. 11 p.). Dar kitais atvejais Seimo pritarimo skiriant nereikia (užtat reikia atleidžiant): Respublikos Prezidentas skiria apygardų ir apylinkių teisėjus ir pirminin­kus, keičia jų darbo vietas, įstatymo numatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus (84 str. 11 p.), bet ir šįsyk yra atsvara: dėl teisėjų paskyri­mo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezi­dentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija (112 str. 5 p.); pagal Teismų įstatymą ši institucija yra Teisėjų taryba. Konstitucinėje doktrinoje įtvirtinta, kad Konstitucijoje nurodyta teisėjų institucija „turi patarti Respublikos Prezidentui visais teisėjų skyrimo, jų profesinės kar­jeros, taip pat atleidimo iš pareigų klausimais. Šios institucijos patarimas sukelia teisinius padarinius: jei nėra šios institucijos patarimo, Respubli­kos Prezidentas negali priimti sprendimo dėl teisėjo paskyrimo, paaukš­tinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų", tad ši institucija „ne tik pade­da Respublikos Prezidentui formuoti teismus, bet ir yra atsvara Respub­likos Prezidentui, kaip vykdomosios valdžios subjektui, formuojant tei­sėjų korpusą" (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas).21 Tai tik keli Konstitucijoje nustatytų stabdžių ir atsvarų pavyzdžiai. Ša­lia šio politinių valdžių aukščiausiųjų institucijų triumvirato - Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės - teisminė valdžia (vienintelė, formuojama remiantis ne politiniais, bet profesiniais kriterijais) atrodo šiek tiek kitaip. Tiesa, teismo sprendimai turi įstatymo galią, Konstituci­nis Teismas turi įgaliojimus paskelbti prieštaraujančiais Konstitucijai (ir dėl to negalimus taikyti) ir įstatymų leidžiamosios, ir vykdomosios valdžios aktus, o administraciniai teismai - įstatymu jiems nustatytą galią vykdomosios valdžios institucijų (išskyrus Vyriausybės) aktus pripažinti prieštaraujančius įstatymams. Bet teisminė valdžia nedalyvauja formuo­jant kitas dvi valdžias. Nei teisminės valdžios institucijos nėra atskaitingos įstatymų leidžiamajai ar vykdomajai valdžiai, nei kuri nors įstatymų lei­džiamosios ar vykdomosios valdžios institucija atskaitinga teisminei val­džiai. Stabdžių ir atsvarų sistema čia specifinė dar ir tuo, kad teisminės valdžios autonomiškumas nuo politinių valdžios šakų užtikrinamas per teisėjų savivaldos mechanizmą, taip pat įtvirtinant teisėjo ir teismų nepri­klausomumą, garantuojant jų nešališkumą, nustatant teisėjams socialines ir materialines jų nepriklausomumo ir veiklos garantijas, kurios negali būti mažinamos (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas, 2000 m. sausio 12 d. sprendimas). Taip užtikrinamas ir teisminės valdžios visavertiškumas. Reikia pažymėti, kad kasdienėje kalboje įprasta vartoti posakius „pirmoji valdžia" (žymintis įstatymų leidžiamąją valdžią), „antroji val­džia" (žymintis vykdomąją valdžią) ir „trečioji valdžia" (žymintis teisminę valdžią). Tai daugiau negu neteisinga: Konstitucijos požiūriu visos valdžios yra lygios ir turi būti pakankamai savarankiškos, tarp jų turi būti pusiau­svyra. Akivaizdu, kad pusiausvyra būtų neįmanoma tarp „skirtingą svorį" turinčių valdžios šakų.22 Valdžių padalijimo principas kaip determinacinis principas diktuoja reguliavimo kryptį visai statutinei teisei. Jis svarbus ir mokslo požiūriu, nes jo įtvirtinimas arba neįtvirtinimas, taip pat valdžių padalijimo kon­krečioje šalyje ypatumai leidžia valstybes pagal valdymo formą priskirti tam tikram tipui - parlamentinėms, prezidentinėms arba pusiau prezi­dentinėms valstybėms (respublikoms). Toks priskyrimas veikiau yra poli­tologinės, bet ne teisinės, diskusijos objektas. Vis dėlto reikia paminėti, kad Konstitucinis Teismas viename iš nutarimų yra įvardijęs Lietuvą kaip parlamentinę respubliką, turinčią ir pusiau prezidentinės respublikos bruožų. Tokia formuluotė iš esmės neužkerta kelio Lietuvos Respubli­kos valdymo formą klasifikuoti kaip pusiau prezidentinę, nors kai kuriais požiūriais ir skirtingą nuo „klasikinio" pusiau prezidentizmo, būdingo Prancūzijai. Apskritai, nepanašu, kad diskusijos, kokiai valdymo formai priskirtina Lietuvos valstybė, greitai liautųsi. 5. Valdžių padalijimo principas Konstitucinio teismo nutarymuose Konstitucijos teismas 1999 m. gruodžio 21 d. nutaryme išreiškė nuomonę, kad pagal Konstituciją valstybės valdžia organizuota ir įgyvendinama remiantis valdžių padalijimo principu. Šis principas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios yra atskirtos, pakankamai savarankiškos, kad tarp šių valdžių turi būti pusiausvyra. Kiekviena valdžios institucija turi jos paskirtį atitinkančią kompetenciją, kurios konkretus turinys priklauso nuo to, kokiai valstybės valdžiai ši institucija priklauso, taip pat nuo jos vietos tarp kitų valstybės valdžios institucijų, jos įgaliojimų santykio su kitų valstybės valdžios institucijų įgaliojimais. Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisingumo vykdymas - teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje ir teisėjų statusą. Jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos.23 Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje nustatyta: "Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi.” Teisėjo ir teismų nepriklausomumas - vienas iš esminių demokratinės teisinės valstybės principų. Tokioje valstybėje socialinis teisminės valdžios vaidmuo yra toks, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Pažymėtina, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumas nėra savitikslis dalykas - tai yra būtina žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sąlyga. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas. Taigi svarbiausias kriterijus, kuriuo būtina vadovautis vertinant teisėjo ir teismų nepriklausomumą, yra tas, kad nepriklausomumas yra ne privilegija, o viena svarbiausių teisėjo ir teismo pareigų, kylanti iš Konstitucijoje garantuotos žmogaus teisės turėti nešališką ginčo arbitrą (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutarimas).24 Atsižvelgiant į Konstitucijos preambulėje įtvirtintą atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekį, Konstitucijos 5 straipsnį ir kitų straipsnių normas, nustatančias valdžių padalijimą, galima skirti du neatsiejamus teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo aspektus. Šis principas visų pirma reiškia teisėjo ir teismų, vykdančių teisingumą, nepriklausomumą. Pagal Konstitucijos 109 straipsnį teisėjai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Konstitucijos 114 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo nustatytą atsakomybę. Teisėjo procesinis nepriklausomumas yra būtina nešališko ir teisingo bylos išnagrinėjimo sąlyga.25 Kita vertus, teisėjas ir teismai nėra pakankamai nepriklausomi, jei neužtikrintas teismų, kaip teisminės valdžios institucijų sistemos, nepriklausomumas. Pagal valdžių padalijimo principą visos valdžios yra savarankiškos, nepriklausomos, galinčios atsverti viena kitą. Teisminė valdžia, būdama savarankiška, negali būti priklausoma nuo kitų valdžių dar ir dėl to, kad ji vienintelė formuojama ne politiniu, bet profesiniu pagrindu. Tik būdama savarankiška, nepriklausoma nuo kitų valdžių, teisminė valdžia gali įgyvendinti savo funkciją - vykdyti teisingumą. Teisminės valdžios visavertiškumas ir nepriklausomumas suponuoja jos savivaldą. Teisminės valdžios savivalda apima ir teismų darbo organizavimą, taip pat teisėjų profesinio korpuso veiklą. Teismų organizacinis savarankiškumas ir savivalda - svarbios realaus teisminės valdžios nepriklausomumo garantijos. Kitų valdžios institucijų konstitucinė pareiga - gerbti Konstitucijoje įtvirtintą teismų nepriklausomumą. Pažymėtina, kad teismų veiklą užtikrina Konstitucija, jai neprieštaraujantys įstatymai ir kiti teisės aktai. Valstybės pareiga - sudaryti teismams tinkamas darbo sąlygas. Tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad nustatant konkrečius kitų valdžios institucijų įgaliojimus santykiuose su teismine valdžia galima paneigti Konstitucijoje įtvirtintą valdžių padalijimą bei teismo, kaip visavertės ir veikiančios nepriklausomai nuo kitų valdžių, valdžios esmę. Užtikrinant teisėjo ir teismų nepriklausomumą ypač svarbu aiškiai atriboti teismų veiklą nuo vykdomosios valdžios. Konstitucija draudžia vykdomajai valdžiai kištis į teisingumo vykdymą, daryti teismams kokį nors poveikį ar vertinti teismų darbą nagrinėjant bylas, juo labiau - nurodinėti, kaip turėtų būti vykdomas teisingumas. Teismų administravimas ir drausminių priemonių taikymas teisėjams turi būti organizuojamas taip, kad nebūtų pažeidžiamas realus teisėjų nepriklausomumas. Pagal Konstituciją teismų veikla nėra ir negali būti laikoma valdymo sritimi, priskirta kuriai nors vykdomosios valdžios institucijai. Vykdomosios valdžios institucijoms gali būti nustatomi tik įgaliojimai, skirti sudaryti sąlygas teismams veikti. Teismai už savo veiklą vykdant teisingumą neatsiskaito kitoms valdžios institucijoms ar pareigūnams. Tik nepriklausoma teismų institucinė sistema gali laiduoti teismo organizacinį, o kartu ir teisėjo procesinį savarankiškumą.26 Organizacinio teismų savarankiškumo materialinis pagrindas - jų finansinis nepriklausomumas nuo vykdomosios valdžios sprendimų. Pažymėtina, kad finansinį teismų nepriklausomumą užtikrina toks teisinis reguliavimas, kai lėšos teismų sistemai ir kiekvienam teismui yra skiriamos įstatymu patvirtintame valstybės biudžete. Teismų organizacinio nepriklausomumo garantavimas yra viena esminių prielaidų žmogaus teisėms užtikrinti. Išvados 1. Konstitucijos 5 str. l d. nustatyta, kad valsty­bės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriau­sybė, Teismas. Konstitucinis Teismas 1994 m. sausio 19 d. nutarime konstatavo beje, be platesnio argumentavimo, kad Konstitucijos 5 str. yra įtvirtintas valdžių padalijimo principas. Vėliau, plėtodamas valdžių pada­lijimo konstitucinę doktriną, Konstitucinis Teismas šį principą siejo ir su kitomis Konstitucijos nuostatomis, konkrečiai - su tomis, kuriose įtvirtin­tos Seimo, Vyriausybės, Teismo galios, su Konstitucijos viršenybės prin­cipu, interpretavo Konstitucijos 5 str. l d. kartu su šio straipsnio 2 d., ku­rioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija. 2. Pagal Konstituci­nio Teismo suformuotą valdžių padalijimo doktriną konstitucinis valdžių padalijimo principas (dar vadinamas ir valstybės valdžių padalijimo prin­cipu) reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti pusiausvyra; kad kiekvienai valdžios institucijai yra nustatyta jos paskirtį atitinkanti kompetencija; kad institucijos kompetencijos konkretus turi­nys priklauso nuo tos valdžios vietos bendroje valdžių sistemoje ir jos santykio su kitomis valdžiomis, nuo tos institucijos vietos tarp kitų val­džios institucijų ir jos įgaliojimų santykio su kitų institucijų įgaliojimais; kad Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybinės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti bei, kad tokie įgalioji­mai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu. 3. Yra pagrindo teigti, kad buvo remiamasi mažiausiai dviem „tiesiogiai dekla­ruojamais" konstituciniais principais - valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų konstitucinio įtvirtinimo (5 str. l d.) ir Konstitucijos viršenybės bei konstitucinio valdžios galių ribojimo (5 str. 2 d.) bei jų aiškinimu platesniame Konstitucijos nustatyto reguliavimo kontekste. 4. Valdžių padalijimas - vienas labiausiai išplėtotu principų konstituci­nėje doktrinoje. Sąvoka valdžių padalijimas nėra tapati sąvokai valdžių atskyrimas, pirmoji žymi horizontalų, antroji - vertikalų valdžių atriboji­mą (valstybės valdžion atskyrimą nuo vietos savivaldoj. Konstituciškai įtvirtintas valdžių padalijimas savaime nereiškia, kad valstybės teritorijos administraciniams vienetams bus garantuota savivalda. Kai kurios valsty­bės, kuriose įgyvendinamas valdžių padalijimas, yra ganėtinai centrali­zuotos (pvz., Prancūzija), kitos yra decentralizuotos (pagal sutvarkymo formą gali būti net federacinės), tačiau valdžių padalijimas joms nebū­dingas (pvz., Indija, Australija). 5. Kildinti valdžių padalijimo principą tik iš Konstitucijos 5 str., juolab tik jo l d. būtų netikslu. Nuostatoje, kad valstybės valdžią Lietuvoje vyk­do Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, įtvirtintos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, bet nieko nekalbama apie jų tarpusa­vio santykius. Todėl suprantama, kad valdžių padalijimo principas grin­džiamas sisteminiu visos Konstitucijos kaip vientiso akto aiškinimu. 6. Pažymėtina, kad, be Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės, Teismo, yra ir daugiau Konstitucijoje numatytų (taip pat ir Konstitucijoje tiesiogiai nenumatytų) institucijų, turinčių valdingus įgalinimus. Tokios institucijos taip pat vadinamos valdžios institucijomis. Bet pagal Konsti­tuciją jos nelaikytinos institucijomis, įgyvendinančiomis valstybės valdžią. Šis dalykas kaip nors turėtų būti paaiškintas, tačiau konstitucinė jurisp­rudencija šiuo klausimu kol kas tyli. Vadinasi, kol kas reikia tenkintis galimais teoriniais šios tikros ar tariamos neatitikties tarp trijų (ir tik tri­jų) valdžios šakų konstitucinės sampratos ir faktinės situacijos, kurią kuo puikiausiai atspindi įprasta žodžio valdžia (reiškiančio subjektą, turintį valdingus įgalinimus) vartosena. Literatūra 1. Konstitucinės priežiūros institucijų sprendimų teisinės prigimties, galių ir realizavimo problemos, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, Vilnius, 1997. 2. T. Birmontienė ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė, V. Vilnius, 2002. 3. Biekša L. Pabėgėlio statusas pagal tarptautinę teisę ir Lietuvos Respublikos įstatymus // Justitia. 1998. Nr. 6. 4. Meosnis G. Valdžių padalijimas kaip teisinės valstybės elementas // Žmogaus teisės ir jų gintis. Vilnius, 2000. 5. Romėris M. Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose, Vilnius, 1994. 6. Mikelienė D. Mikelėnas V. Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo aspektai, Justitia, 1999. 7. Konstitucija, žmogus, teisinė valstybė. - V.,1997. 8. Smoth E. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas lyginamuoju aspektu. 9. Lapinkas K. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas valstybės valdžių sistemoje. 10. Pr. Kūris. Europos žmogaus teisių konvencijos įtaka Lietuvos Respublikos įstatymams. // Lietuvos teisės tradicijos. Justitia. Vilnius, 1997. 11. Valstybės žinios. 1999, Nr. 60 - 1948. 12. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai. Nr. 5, 4 Priimti nuo 1996 m. liepos 1 d. iki 2001 m. sausio 1 d. Viltis, Vilnius, 1996. 13. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai. Priimti nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2001 m. liepos 1 d. Viltis, Vilnius, 1995. Summary The system of checks and balances is a part of our Constitution. It guarantees that no part of the government becomes too powerful. For example, the legislative branch is in charge of making laws. The executive branch can veto the law, thus making it harder for the legislative branch to pass the law. The judicial branch may also say that the law is unconstitutional and thus make sure it is not a law. The legislative branch can also remove a president or judge that is not doing his/her job properly. The executive branch appoints judges and the legislative branch approves the choice of the executive branch. Again, the branches check and balance each other so that no one branch has too much power. The principle known as "separation of powers" which is also referred to as "checks and balances" serves as testament to the brilliance and forethought of the drafters of the Constitution of the Republic of Lithuania. By designing a tripartite Lithuanian government, a Lithuanian government with three, coequal branches, the drafters bequeathed to their descendants the last, best hope for government of the people, by the people, and for the people. Assuming everything works as designed, the drafters created the governmental equivalent of rock, paper scissors. However, separation of powers does not operate or emerge in a vacuum. It is the result of a multi-layered design which includes the complimentary principle known as "division of powers." Division of powers is the often overlooked principle of dividing governmental power among the Lithuanian, state, and local governments. Also, each level of government within the United States of America is comprised of an executive branch, a legislative branch, and a judicial branch.

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 10917 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

Turinys
  • Įvadas 2
  • 1. Valdžių padalijimas istorinių aspektu 2
  • 2. Valdžių padalijimo principas kaip išvestinis konstitucinis principas 5
  • 2.1.Valdžių padalijimo modelis 1992 m. Lietuvos Konstitucijoje 5
  • 2.2.Teismų sistema Lietuvoje 11
  • 3. Teisminė valdžia ir valdžių padalijimas konstitucinės teisės doktrinoje 17
  • 4. Valdžių padalijimo principo bruožai 20
  • 5. Valdžių padalijimo principas Konstitucinio teismo nutarymuose 22
  • Išvados 25
  • Literatūra 28

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Lygis
Universitetinis
Failo tipas
Word failas (.doc)
Apimtis
36 psl., (10917 ž.)
Darbo duomenys
  • Politologijos kursinis darbas
  • 36 psl., (10917 ž.)
  • Word failas 247 KB
  • Lygis: Universitetinis
www.nemoku.lt Atsisiųsti šį kursinį darbą

www.nemoku.lt Panašūs darbai

JAV teismų sistema

JAV teismų sistema Politologija Peržiūrėti darbą

Partinė sistema Lietuvoje

Partinė sistema Lietuvoje Politologija Peržiūrėti darbą

Lietuvos savivaldos ir vietinio valdymo sistema ir ją reglamentuojantys įstatymai

Lietuvos savivaldos ir vietinio valdymo sistema ir ją reglamentuojantys įstatymai Politologija Peržiūrėti darbą

Rinkimų sistemos. Rinkimų sistema Lietuvoje

Rinkimų sistemos. Rinkimų sistema Lietuvoje Politologija Peržiūrėti darbą

Migracijos politika Lietuvoje: prieš ir po įstojimo į ES

Migracijos politika Lietuvoje: prieš ir po įstojimo į ES Politologija Peržiūrėti darbą

Lietuvos partinė sistema. "Kairės-dešinės" reikšmė Lietuvoje

Lietuvos partinė sistema. "Kairės-dešinės" reikšmė Lietuvoje Politologija Peržiūrėti darbą

Nepasitikėjimo valdžia priežastys Lietuvoje ir vakaruose

Nepasitikėjimo valdžia priežastys Lietuvoje ir vakaruose Politologija Peržiūrėti darbą

Politinės partijos Lietuvoje ir jų funkcijos

Politinės partijos Lietuvoje ir jų funkcijos Politologija Peržiūrėti darbą

Savivalda Lietuvoje: savivaldos funkcijos ir jų finansavimas

Savivalda Lietuvoje: savivaldos funkcijos ir jų finansavimas Politologija Peržiūrėti darbą

Dekoncentracija ir decentralizacija Lietuvoje

Dekoncentracija ir decentralizacija Lietuvoje Politologija Peržiūrėti darbą

Politinės kultūros ir dalyvavimo Lietuvoje apžvalga

Politinės kultūros ir dalyvavimo Lietuvoje apžvalga Politologija Peržiūrėti darbą

Rinkimų sistemos ir jų politinės pasekmės Lietuvoje

Rinkimų sistemos ir jų politinės pasekmės Lietuvoje Politologija Peržiūrėti darbą
Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt