Vaižgantas - Dėdės ir dėdienės konspektas

Juozas Tumas gimė 1869 m. rytų Aukštaitijoje, Maleišių kaime netoli Svėdasų. Baigęs Daugpilio realinę gimnaziją įstojo į Kauno kunigų seminariją. Dar gimnazijoje įgytas konspiracinės veiklos patyrimas (priklausė slaptiems lavinimosi rateliams, nagrinėjantiems draudžiamus raštus) pravertė ir seminarijoje - jos slaptosios draugijos jaunus idealistus nuteikdavo patriotiškai, skatino dirbti tautai. „Niekam nebuvo galvoje karjeros darytis ar turtai krautis", - vėliau rašė Vaižgantas. Seminarijoje pra62 leisti penkeri metai išugdė stiprų charakterį ir pareigingumą, o gyvas ryšys su kaimu ir namais, aktyvi veikla klierikų draugijose formavo tautinę pasaulėžiūrą. Baigęs seminariją Juozas Tumas, kaip tautiškai susipratęs, todėl pavojingas, buvo paskirtas vikaru ne į Lietuvos, o į Latvijos, Mintaujos, bažnyčią, bet ir ten įsitraukė : vietos lietuvių inteligentų tautinę veiklą. Jie aktyviai rėmė V. Kudirkos leidžiamą „Varpą“, rašė straipsnius, vertė grožinius kūrinius. Grįžusio į Lietuvą J. Tumo kunigavimas primena odisėją: trylika metų vaikomas po tolimiausius užkampius (Mosėdis, Kuliai, Micaičiai, Vadaktėliai, Sidabravas), valdžios ir vyskupijos vyresnybės persekiojamas, jis nenustojo dirbti tėvynei. Visą energiją skyrė lietuviškai spaudai - uoliai bendradarbiavo Prūsijoje leidžiamuose laikraščiuose, slapta gabeno juos per sieną, įsteigė, redagavo, platino katalikišką leidinį „Tėvynės sargas", jame daug rašė apie lietuvių spaudos reikalingumą, aiškino rusiškų mokyklų žalą vaikų sąmonei, ragino mokyti juos slapta namie. Sulaukęs spaudos grąžinimo 1904 m. Tumas rūpinosi steigti lietuviškas mokyklas, 1905 m. organizavo lietuvišką valsčiaus savivaldybę. Tik spėjęs įsikurti vienoje vietoje, tuoj būdavo keliamas kitur, mat baimintasi didelės kunigo įtakos žmonėms. Galop Tumas tapo pavojingiausiu žmogumi - nuspręsta jį išguiti iš Vilniaus į Laižuvą. Kitaip nei daugelis to meto vyresnės kartos kunigų, jis netapo klebonu ūkininku. Žemiškieji dalykai jo sielos nesupančiojo, parapijos horizontas buvo per ankštas. 1918 m. pavasarį kunigas Tumas grįžo į Vilnių. Netrukus miestą užėmė bolševikai. Bijodami teroro daug žmonių iš Vilniaus pasitraukė - tik ne Tumas. Jis mėgino drauge su nauja valdžia dirbti ne politinį, bet kultūrinį darbą, nes apskritai gyvenime labiau ieškojo to, kas žmones vienija, o ne kas skiria. Kaip pats sakė, „viso mano gyvenimo tendencija - tiesti tiltą tarp vieno ir kito krypsnio inteligentų". Savos pozicijos gynimu, drąsa, demokratiška laikysena Vaižgantas primena XIX a. pradžios kunigą ir poetą Antaną Strazdą. Lietuvai tapus nepriklausomai patriotams, regis, jau nebuvo dėl ko kovoti. Bet tik ne Vaižgantui! Jis drąsiai smerkdavo tai, kas jam atrodė smerktina, užsipuldavo brolių lietuvių tamsumą, konservatyvumą, pašiepdavo tariamą inteligenciją. Vieną straipsnį baigė taip: „ daug ir kitų literatūros veikalų yra. Jie recenzuojami, jie vitrinose išstatomi ir vis dar tebelaukia, kada mūsų šviesuolis galų gale pajus reikalą - įsigyti knygų spintą." Metams bėgant vis dažniau atsigręždavo į jaunimą, prieš mirtį labai rūpinosi pastatydinti studentams bendrabutį - Vaižganto namus. „Aš buvau gyvas - lietuvių reikalais", - sakė apie save. Stengėsi padėti ir įkalintam buvusiam Lietuvos prezidentui, ir paprastam žmogui - yra vadavęs dešimtis įvairių politinių kalinių, prašęs paleisti ir krikščionių demokratų, ir komunistų veikėjų. Prašymai, pateikti raštu, galėjo tapti įkalčiu, bet jam svarbiau už asmeninius interesus buvo gailestingumas ir pakanta. Gindamas asmeninį apsisprendimą dirbti išvien su visais, jei tik tas darbas neš naudos Lietuvai, Vaižgantas ne kartą įrodė, kad jo žodžiai nesiskiria nuo darbų. Būti tarp žmonių, nuoširdžiai mylėti tuos, kuriems tarnauji, žinoti, kad esi naudingas visuomenei, jam, kunigui, buvo didžioji gyvenimo prasmė, o giedra nuotaika, pozityvus mąstymas - jaunatviškos energijos šaltinis. „Sprogstantis optimistas", - taip Vaižgantą apibūdino V. Krėvė. Vaižgantas mirė 1933 m., palaidotas Kaune, Vytauto bažnyčioje, kurioje ilgą laiką darbavosi. KŪRYBOS APŽVALGA Atsiminimai ir kelionės apybraižos Pirmieji Vaižganto kūriniai - atsiminimų „Vaizdeliai" ir kelionės j Ameriką aprašymų knyga. Po 1601 m. išleistos Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio „Kelionės j Jeruzalę", išpopuliarėjusios lotyniškai skaitančioje Europoje, Vaižganto „Ten gera, kur mūsų nėra“ buvo pirma lietuvių literatūroje kelionės apybraižų knyga. Joje rašytojas karštai ragina lietuvius imtis iniciatyvos savame krašte: „Grįžkite dar gyvais žmonėmis, o ne vien pelenų urnomis ar vien maišeliais pinigų!' „Pragiedruliai “ Stambiausias Vaižganto kūrinys - dviejų tomų veikalas „Pragiedruliai". Šio kūrinio žanrą geriausiai nusako pavadinimas ir paantraštė „Vaizdai kovos dėl kultūros". Dėmesys sutelktas ne į fabulą, ji sieja tik dalį vaizdų, o į siekį ne tik pavaizduoti lietuvių kultūrinį atgimimą - knygnešių veiklą, ekonominius krašto reikalus, - bet ir suprasti, kur slypi tautos gyvybingumas. Skirtingo pobūdžio vaizdus „Pragiedruliuose" vienija pasakotojas ir jo idėjinė pozicija - rūpinimasis lietuvių savimonės ugdymu, tautos dvasiniu tobulėjimu. Metaforiškais ir realistiniais vaizdais, publicistiniais nukrypimais jis formuoja nacionalinės kultūros modelį, kuriame svarbiausia vieta tenka išmintingos gamybos (agrokultūros), meilės darbui ir gamtai pavyzdžiams. APYSAKA „DĖDĖS IR DĖDIENĖS“ Tema Lietuvių etninis savitumas - pagrindinė Vaižganto kūrybos tema, meniškiausiai išplėtota apysakoje „Dėdės ir dėdienės". Apysaką sudaro keturios dalys. Pirmoje dalyje „Labai senai: Mykoliukas ir Severiutė" vaizduojami baudžiavos laikai, baudžiauninkų Mykolo ir Severjos bundanti meilė. Abu veikėjai susitaikę, kad jų laimei nelemta išsipildyti: Mykoliukas užgniaužia norą turėti savą gyvenimą, Severja pasiduoda tijūno Rapolo Geišės geismui ir tėvo sprendimu išteka už šio „dvaro prižiurnos". Kitose trijose dalyse pasakojama, kaip susiklostė veikėjų gyvenimas po baudžiavos panaikinimo. Beteisė socialinė padėtis, menka savivoka, nuolankumas, visiškas atsidavimas aplinkybėms ir stipresniųjų (tėvo, brolio, kaimo bendruomenės, Bažnyčios, galiausiai gamtos gaivalo - instinktų) valiai yra pagrindiniai šių žmonių bruožai, nulemiantys likimą. Pasakotojas ir jo veikėjai Apysakoje dominuoja pasyvumas. Laisvas ir aktyvus, pasak Jūratės Sprindytės, tik pasakotojas. Jis žino, supranta ir permato daugiau nei veikėjai. Štai Mykoliukas lyg „gamtos brolis žiogas" groja sau niekuo daugiau nesirūpindamas. O pasakotojas kalba ir apie savaimingai spontanišką muzikanto prigimtį, lygina su saule, kurios „dirb64 tinai nepasigaminsi", ir apie baudžiavos - „verguvės" - nežmoniškumą, net daro išvadą: nors ir primityvus, tas menas vis lengvina sunkų baudžiauninkų gyvenimą. Veikėjams tai nerūpėjo, nes jie „nemokėjo galvoti". Apie jų savimonę beveik nieko negalima pasakyti, nes pasakotojas nuolat primena: „nenusimanė", „nežinojo", „nesumesdavo". Vienintelis dvaro tijūnas Rapolas Geišė rodosi esąs aukštesnės savimonės, bet ir jj pasakotojas vadina „protingu beraščiu". Gamtos jausmo Vaižganto veikėjai irgi beveik neišgyvena, nes patys yra „stiprios gamtos stiprūs padarai". Kad siela ieškotų gamtoje kokio nors atbalsio, reikia refleksijos - gebėjimo suprasti ir matyti save iš šalies, o apysakos veikėjai šios savybės neturi. Pasakotojas teisina savo veikėjų primityvumą, nes grožisi jų natūralumu, spontaniškumu. Tad ir mistines gamtos pajautas dera priskirti jam, o ne veikėjams. Net ir įsijausdamas į veikėjų išgyvenimus jis nesitapatina su jais, priešingai - neretai vertina ironiškai. Pasakotojas kalba apie baudžiauninkų gyvenimą prisimindamas pavyzdžių iš Biblijos, lygindamas savo veikėjus su Europos literatūros personažais, kartais nuklysdamas į didmiesčio gatves, kur cypia tramvajai, įpindamas ne vieną tarptautinį žodį. Tokio pasakotojo iki Vaižganto lietuvių literatūroje nebuvo. Mykolas Šiukšta Mykoliukas - jautrios, pasiaukojančios sielos žmogus. Portretas atskleidžia jo sveikatą ir jėgą - „gražiai išaugęs, storas juosmenyje, pečiuitas, daugiau kaip vidutinio ūgio ir pagali. Šieno plakais, grūdų maišais jis žaiste žaidžia". Dirba neprieštaraudamas, nesiskųsdamas. Bet žmonių būryje visada vienas, į save nugrimzdęs. Jo mėlynos lipšnios akys šypsosi „kitam pasauliui, su kuriuo jis bendrauja kitiems neregimu būdu tame pasaulyje negalėjo būti žmonių, nes žmonių Mykoliukas nebuvo reikalingas". Visko jam užteko - ir kasdienio valgio, ir prasto rūbo. Tik paties pasidirbtą skripkelę, kuria kaimo jaunimui grieždavo negudrią melodiją, Mykoliukas brangino. Ir dar Severją - nujausdavo ją iš tolo, žinojo esant gražiausią, meiliausią ir tėvams paklusniausią. Mykoliukas „juste juto, kaip Severiutė yra jam artima, kokią didelę dalį jo būtybės sudaro". „Aš tau pačią saulę atiduosiu, nes tu man skaistesnė už saulę", - dainavo jo širdis, tačiau prieiti, užkalbinti, juo labiau vesti net svajoti nedrįso. į kokius namus ją parsivestų, jei pats kaip kampininkas glaudžiasi pas brolį? Gandas, kad Severja išteka už Rapolo Geišės, atėmė iš Mykoliuko visas jėgas - „nebebuvo jokios energijos, nei tos kojos bežingsniavo savaime, nei rankos besitiesė ko paimti". Tik Severjos, atėjusios prašyti pagroti vestuvėse, glamonė vėl prikelia Mykoliuką gyventi: „Nieko panašaus jis nebuvo prityręs per visą savo amžių. Lyg dangus jam tai valandai būtų prasivėręs ir davęs jam paragauti savo saldybių!' Šią valandą jis paskui prisimena visą gyvenimą, jau tapęs Dzidoriumi Artoju. Po daugelio metų, pasipuošęs Severiutės dovanotu šaliku, bažnyčioje tarp žmonių dėdė Mykolas „laikėsi nė kiek ne menkiau už pačius didžiuosius, pačius turtinguosius ūkininkus - net rimčiau ir didesniu savo vertybės jautimu už patį kleboną". Žinojimas, kad mylėjo ir buvo mylimas, padeda jam nesugniužti, atlaikyti likimo negandas ir jaustis laimingam: „Ir buvo tiek laimingas, tiek laimingas, tiek to pilnas, jog ničnieko daugiau ir nebegeidė iš gyvenimo. Žinojo jį nieko daugiau nebegalint duoti." Severja Pukštaičia Severja - darbšti, „slauni ir verta nemenko likimo“ mergina, tik jos „gyvenimas kitaip pasuko savo ratą”. Nepatenkinta tėvų namų aplinka, ji susikuria savą pasaulį: jos klėtelė iš tolo kvepia švara, džiovintais žolynais ir raugintais grybais - krembliais, pelniusiais šeimininkei namiškių ir kaimo moterų pagyras. Severja gražina savo buitį: klėtelės sienas puošia šventi paveikslai, indauja ir skrynia išmargintos gėlėmis, net vienintelės kėdės atlošas išdrožinėtas piešiniais. Iš kaimo jaunimo jai artimiausias Mykoliukas, nenuilstantis griežėjas. Jiems gera kartu tylomis sėdėti, „taip gera, kaip pilnu žiedu pražydusiems žolynams”. „Dievas juos buvo besurenkąs į dvejetą, tik gyvenimas išskyrė!1 Dėl Severjos susikerta dviejų vyrų troškimai ir laimi aktyvesnis, labiau savimi pasitikintis Rapolas Geišė. Bučiniais ir glamonėmis jis pažadina Severjos moteriškąją prigimtį - norą sukurti šeimą, auginti vaikus. Ištekėjusi už dvaro tijūno, mylima ir lepinama, Severja patiria moteriškos laimės pilnatvę. Ji tampa vaišinga šeimininke, gera žmona, laiminga motina. Tačiau panaikinus baudžiavą Rapolienei belieka dėdienės, neapmokamos darbininkės vyro brolio šeimoje, dirbančios už du, lemtis. Ji bejėgė ir prieš kasdienybės nuobodulį, rutiną, kaimo gyvenimo inerciją. Mirus vyrui dėl „per didelio neramumo” neberanda sau vietos nei Geišių namuose, nei savo jaunystės biržėse, kur tiek jos mėgstamų kremblių ir žemuogių. „Jai kažin ko viduje trūksta, ir tuščia, ir šalta!1 Minios nuotaika ją nuneša bažnyčion, minios ūpas nuveda ir karčemon. Rapolas Geišė Iš pažiūros stropus ir rūstus „dvaro prižiurna“ iš tikrųjų jautrus ir atlaidus kaimo žmonėms. Skirstydamas darbus kitiems pats taip ir neišmoko dirbti. Tijūnavimas buvo jo tikrasis pašaukimas, užtat ir tarnavo dvarui su „nematytu teisingumu ir ištikimybe". Saveikių seniūnijos žmonės gerbė Geišę, mat „nei jis mušės, nei jis keikės, nei ką piktino. Tipingas ramus kavalierius rodės kaip tik skirtas vienišu pragyventi amželį”. Betgi krinta jam į akį Pukštų Severja. Svarstydamas, kodėl vienaip ar kitaip susiklostė veikėjų likimai, pasakotojas ne kartą mini gamtą kaip stiprių instinktų šaltinį. Ir Geišė - „galingas gamtos epizodas” Severjos gyvenime. Jis „sutraukė Severjos giminės ryšius ir pasiėmė ją sau kaip jam skiriamą, kaip gyvenimo kovos grobį ar ką panašu. Nei kūnu, nei dvasia tai galybei nepasipriešinsi”. Vedęs Severiutę Rapolas „perkėlė ją į visai kitą buitį, į dvaro buitį, kur jis vėl buvo galingas, didžius darbus tvarkė kaip koks inžinierius, ir visi jo klausė”. Tačiau „lūžus verguvei, lūžo ir jos tarnas Geišė; lūžo visais galais, nelūžo tik vienu liežuviu”. Panaikinus baudžiavą visą savo neišnaudotą energiją jis skiria brolio vaikui Adomukui: per dienų dienas pasakoja jam tikras ir pramanytas istorijas, seka pasakas, moko atpažinti bet kurį augalėlį ar gyvį. Rapolas karšinčius tampa vieninteliu vaiko mokytoju, draugu ir patarėju, o Adomukas - vieninteliu jo klausytoju. „Diemančiukai “ Vaižgantas literatūros istorijoje dažnai apibūdinamas kaip „diemančiukų” ieškotojas. Kalbėdamas apie „Pragiedrulių” sumanymą pats sakė - „mano norai buvo pasergėti ir sukaupti j vieną vietą lietuviškos tautos „diemančiukų**, kurių yra pilkame jų gyvenime**. Tokių „diemančiukų** nemaža „Dėdėse ir dėdienėse**: tai ir Mykoliuko jautrumas, meilė brolio vaikams, svajingumas, ir Severjos darbštumas, švara, polinkis prie grožio net ir skurdžioje buityje, ir Rapolo pasakojimai, gebėjimas palenkti vaiko sielą padavimais ir sakmėmis. Pasakotojas neslepia, kad jam gražūs šie žmonės, kai dirba, ilsisi ar meldžiasi. Jam svarbu išryškinti, kas, jo manymu, yra gera patriarchaliniame kaime - patvari šeima, darbštumas, religingumas. Vis dėlto tame Vaižganto posakyje - ne tik deimančiukai, yra ir jų priešprieša, „pilko gyvenimo** užuomina. Apysakos įžangoje pabrėžiama, kad „dėdės ir dėdienės pavadinimai anuolaik reiškė visai ne giminės ar šeimos santykį, tiktai tam tikrą socialinį vienetą šeimoje**. „Vargingoji buitis**, „žemės vargai ir kartybės** - taip ne kartą nusakomas veikėjų gyvenimas. Pasakotojui rūpi ne tik užguito žmogaus grožis, bet ir trūkumai - tinginystė, inercija, apsileidimas (Severjos tėvų pirkios vaizdas primena Žemaitės aprašymus), dvasios nuopuolis (girtuoklystė, nesąžiningumas). Idealizuojamieji tautos bruožai - tvirtybė, darbštumas, sielos liūdesys Literatūros tyrinėtojai Vaižgantą dažnai vadina tautinio charakterio vaizduotoju. Kokį lietuvį regi apysakos „Dėdės ir dėdienės** pasakotojas? Pirmiausia fiziškai stiprų, sveiką, tvirtą, ištvermingą. Apie Mykoliuką sako: „Dirba tikrai už du, už tris!* O lygi, blizganti „lyg lakuota** Severjos oda „reiškė geležinį kūno padarymą ir jo patvarumą**. Lietuvis vyras kaip Mykoliukas - „gražiai išaugęs, storas juosmenyje, pečiuitas**. Moterys, „sveikosios ir riebiosios lietuvaitės**, „kresnos ir storagalės**, apsisegusios keliais sijonais „tyčia, kad būtų storiau pasturgalyje ir dėl to laibiau rodytųsi juosmenyje**. Riebumas - vienas svarbiausių lietuvių portretinės charakteristikos bruožų. Jei tik pasakotojas sako „gražus**, čia pat priduria ir „riebus**. Severiutė mąsto apie Mykoliuką: „Kad nebūt toks blogas, būt gražus!* Anot pasakotojo, „blogas - reiškė: neriebus, sublogęs, sumenkęs**. Kitas pasakotojui svarbus lietuvių bruožas - darbštumas. Mykoliukas ir Severja nuo aušros ligi sutemos darbų sūkuryje. Mykoliuko vikrumas, greitumas, bet kokių darbų nesikratymas pažymėtas pačioje apysakos pradžioje. Severja ne tik nudirba ūkio darbus namie - visam kaimui miegant dar ir prikrembliauja, kad žiemą ne tik šeimai užtektų, bet ir viešnioms būtų ko pakišti. Kiek hiperbolizuotas personažų darbštumas, matyt, padėjo susidaryti nuomonei, kad Vaižgantas laiko lietuvius darbščia tauta. Tačiau pabrėždamas Mykoliuko ir Severjos darbštumą pasakotojas šio bruožo nepriskiria visos tautos būdui, niekur plačiau to nesvarsto. Geišę, irgi lietuvį, vengiantį „mažiausio darbelio**, pavadina iškrypėliu, nes „jam tuštumo reikėjo, kad visados būtų laisvas, nieko nenusitvėręs**, o jo tingėjimą laiko pirmykščiu (suprask, paveldėtu iš protėvių, iš seniausių laikų) ir čia jau ne vieną pastraipą skiria lietuviškam nerangumui aptarti. Paskui lyg susigriebia, esą neveiklumas - „ne tų vienų lietuvių liga**, bet Geišės gyvenseną vis tiek pavadina „tautiniu tingėjimu**. Taigi lietuvis - tingus padaras, o Mykoliuko ir Severjos darbštumas greičiau ne tipiškas, o išskirtinis bruožas, kiekvienam sektinas pavyzdys. 67 Kalbėdamas apie lietuvių charakterį pasakotojas randa ir kuo pasidžiaugti. Pirmiausia sielos paveikslu. Melancholija ir liūdesys - būdinga lietuvio savijauta. „Mykoliukas buvo ne tragedijoms ar skaudžioms dramoms pergyventi, tik melancholijai, liūdesiui reikšti . Tokiam dalykui tinkamas nebent vienų tik lietuvių vidus!' Pilnai liūdesio, tyliai kenčiančiai lietuvio sielai, pasak Vaižganto, artima poezija, nes „viena poezija tai težino, ir ta - tik nujautimu”. Šiuo atžvilgiu komplikuotas Severjos charakteris. Jos išvaizda, darbštumas ir tvarkingumas dera bendrame „lietuviško paveikslo" fone. Bet aistros - noras išsiveržti iš aplinkos, gebėjimas provokuoti, kurti sau palankią situaciją (sėdėdama su Mykoliuku skiria pasimatymą Geišei) ir rinktis (pati bučiuoja Mykoliuką) - tarsi paneigia, kad lietuviai tokie jau pasyvūs melancholikai. Šiose teksto vietose pasakotojas nesamprotauja apie lietuvių būdą, bet į apysaką tokiu aspektu žvelgiančiam skaitytojui būtų ką pasvarstyti. Severja Pukštaičia išvaizda ir gyvenimo būdu išsiskyrė iš kitų kaimo merginų. Jau kūrinio pradžioje sužinome, jog jos veidelis buvo, nesakysime, gražus, tik toks baltas ir toks švelniai rausvas, jog už tą cerą japonai, sakoma, tikrai būtų dovanoję septynetą kitokių moteriškų trūkumų. Veido, rankų, tad ir toliau turbūt oda buvo tokia lygi, tarytum dirbtinai aptempta, ir taip blizgėjo, lyg lakuota. Derėti tai gal ir nelabai derėjo, bet reiškė geležinį kūno padarymą ir jo patvarumą. Rodės, tokia oda nė senatvėje nesiraukšlės. Iš šio aprašymo galėtume klaidingai manyti, jog mergina temokėjo būti graži, rūpintis savimi ir daugiau nieko. Tačiau Severiutė buvo ne tik daili, bet ir be galo darbšti moteris. Ji visuomet palaikė pavydėtiną švarą namuose: ,,Pas tave taip švaru, jog net nedrąsu stotis, – kalbėjo draugės atbėgusios pasikieminėt ir nairydamos.“ Jos stebėdavosi, jog viduje nėra nė bluselės, o kieme visuomet nosį kutena įvairūs kvapai. Nieko keista, juk jį šlavė kas šeštadienis, ir jis visados buvo švarus švarus, daug švaresnis, mažiau prišiukšlintas negu troba. Nors ir užsiėmusi ruošos darbais, savęs, kaip ir pridera moteriai, taip pat neužmiršdavo: ,,Kitų matei kojas, šventei tenumazgojamas. Pukštaičios buvo tiek neįpurvintos, jog lengvai įspėjai jas esant rūpestingai mazgojamas ne tik tai vienai dienai. Buvo baltos tuo švelniu baltumu, kuriuo žymisi moteriškas kūnas, parausvinamas sveikatos ir nepagedusio kraujo.“ Severjos išskirtinumą rodė ir jos pomėgiai. Kaime visi pasakodavo ir žinodavo, jog ji esanti pirmoji šiame miške krembliautoja, pirmoji išrenkanti pačius gardžiuosius kremblius. Pukštaičia, kupina jaunystės žavesio ir nerūpestingumo, džiaugdavosi gamta, gėrėdavosi nepaprastu jos žavesiu. Puikiai pažinojo mišką, nesibaimino jame tykančių žvėrių, juokaudama net lūšis sulygindavo su dvigubai mažesne savo kate. Didžiuodavosi savo drąsa bei nevengdavo ir apie kaimo bernelius atvirai vieną kitą pašiepiamą žodelį pasakyti: ,,Tokiuo ankstyvu laiku, kaip aš kad krembliauju, jie, tinginiai, nepaslenka, o gal labiau už mane, mergelę, miško bijo.“ Taip pat ruošė puikius patiekalus, dosniai jais vaišindavo svečius: ,,Ič gerai viešnelei Severja išsinešdavo šaukštą grietinės ir apdažydavo paliepę ar grūzdį, kol uždės ant riekės menkos duonos. Visa tai buvo taip apetitinga, jog net nosį sukė ir seilę varė. Tikrai sakau, tai toki skanėsai, kokių tegali patiekti labai išmintinga virėja savo smailižiams.“ Visi šie valgiai pelnė jai daug meilės, pagyrų, tačiau, būdama kukli, nesuprasdavo, kodėl sulaukia tiek nuopelnų. Taigi matome, jog ji buvo nepaprasta gamtos mylėtoja, nevengė darbo, rūpinosi buitimi, švara, namų jaukumu, pasižymėjo kulinariniais sugebėjimais, moterišku paslaptingumu ir žavesiu. Meilė yra tauriausias jausmas kiekvieno žmogaus gyvenime. Tėvas Valerijus yra pasakęs, jog ,,tai pati nuostabiausia ir labiausiai gydanti dovana. Vertybė, kuriai niekas žemėje negali prilygti, nes tik ji vienintelė atveria žmoguje iškiliausias patirtis. Tik ji kuria stebuklus.“ Severja, būdama jauna, žavi, taip pat troško patirti šį nuostabų jausmą. Jai reikėjo artumo, rūpesčio, globos. Kūrinio pradžioje matėme, jog ši yra neabejinga senam pažįstamui Mykoliukui: ,,O koks geras! Jau tokio kito visoje parapijoje nerasi... Mums jis kaip ir nesvetimas, tik saviškis. Drauge augom... O koks jis nedrąsus... Mes, mergelės, savo tarpe drąsesnės. Jokio palaido žodžio... O kad griežia! Girdi? Visas raistas jam taria.“ Jis jai taip pat buvo neabejingas, dainuodavo meilės dainą: ,,Aš tau pačią saulę atiduosiu, nes tu man skaistesnė už saulę. Aš tau visas žvaigždes nuraškysiu, nes tavo dvi akelės gražesnės ir meiliau mirksi už visą dangaus skliaustą giedrią šaltą žiemos naktį. Tegul sau iškerta visą mielą mūsų raistelį, – liks man tavo plaukeliai...“ Mykoliukas ir Severiutė vis ,,netyčia“ susitikdavo, klausydavosi jo griežiamų melodijų. Deja, šiai meilei atsiskleisti nebuvo lemta. Mykoliukas žinojo, jog vedybos sugriautų brolio ir jo vaikų, kuriuos mylėjo kaip savus, gyvenimą. Neilgai trukus tarp įsimylėjėlių įsikišo Saveikių dvaro prižiūrėtojas Rapolas Geišė. Bene pusę amžiaus nugyvenęs vyriškis, kaimo tijūnas, kurio visi bijo, taip pat buvo įsižiūrėjęs Severją Pukštaičią - ,,jos geidė, kaip alkanas duonos.“ Severja, pirmąkart susidūrusi su kūniška suaugusio vyro agresija, suprato: ,,Visai kas kita esama mylėti ir būti mylimai.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!