Vaižgantas „Dėdės ir dėdienės“ klausimynas su atsakymais

Vaižgantas. ,,Dėdės ir dėdienės” ,,Dėdės ir dėdienės“ 1. Kas yra dėdė? Kokie žmonės, anot autoriaus, taip vadinami?  Dėdė yra žmogus, kuris yra šeimos narys ir samdinys, jis dirbdavo brolio ūkyje už lažą. Dėdė taip pat yra suaugęs Mykoliukas. Anot autoriaus, žmonės vadinami „dėdėmis“ yra tie, kurie aria, dirba, prižiūri dvarą. „Taip Mykolas Šiukšta pamažu pamažu virto „dėde“, tuo senovės šeimos žmogum ašvieniu, kurs aria, akėja, viską dirba, dvarą atlieka, namie berną atstoja, tuo būtinuoju ūkio inventorium, be kurio ūkis būtų ne ūkis ir šeimininkas gautų išeiti elgetautų. Dėdė – tai ta pati tyli žemė: vaiso nesididžiuodama, nesigirdama.“ 2. Koks kūrinio veiksmo pradžios laikas? Kūrinio veiksmas yra XIX a. baudžiavos galas, jos panaikinimas. „Gerokai prieš panaikinant dvarų baudžiavas.“ 3. Kokiame dvare vyksta veiksmas? Veiksmas vyksta Saveikių dvare. „Saveikių dvaras buvo ne didžiausias Pats–Pamarnecko dvarų. Vis dėlto jo laukų dirbtų suvarydavo iš keleto apylinkės kaimų: Aužbikų, Geišių, Tilindžių ir kitų.“ Visus juos valdė Geišė Rapolas, prižiūrėtojas. 4. Apibūdinkite tijūną Rapolą. Tijūnas Rapolas buvo dvaro prižiūrėtojas. Jis mėgo susirinkimus, nes labai mėgo kalbėti ir visi jo klausė. „Tijūnas labai mėgo susirinkimus, nes buvo plepys ir džiaugės, radęs, kas jo klauso.“ Tijūnas Rapolas, kad ir buvo tik prižiūrėtojas, gerbė dvaro darbininkus ir buvo sąžiningas. „Geišę, nors jis buvo darbų prižiurna ir nešiojos rimbą, gerbė visa Saveikių seniūnija, griežtai visi, kurie tik ėjo to dvaro darbus. Nei jis mušės, nei jis keikės, nei ką piktino. Protingas beraštis ir nematyto sąžiningumo.“ Jis taip pat nėra šeimos žmogus, jis sako, kad iš šeimos nėra jokios naudos. „Jis pats matė netesėsiąs, o vesti nebuvo linkęs. Pagaliau, ką tai pridės? Vesi tą „kvailę bobą“ (kitaip jis moterų nevadino), ims perėti tau vaikų, ir tiek iš jos naudos ūkiui per keliolika metų. Valdykis tad kaip išmanydamas, o pajusi Dievo valią, vesi kvailę bobą ir perėk sau sveikas vaikų. Aš tam amatui netikęs ir tau kelio nepastosiu.“ 5. Kas jo antrininkas? Kaip su juo elgiasi tijūnas? Tijūno Rapolo antrininkas buvo Mykolas, perpus už jį jausnesnis. Tijūnas Mykolą varinėja po visą dvarą, verčia dirbti. „Tijūnas Rapolas, geroką bizūną nusitvėręs, rūsčiai ir rimtai vaikčiojo dvare aplink ūkio trobas ir lauke aplink darbininkus. Tvarkė, barės, bizūnu pliaukšėjo ir – nuolat pypkę rūkė. Kur tik jis pasisuko, visur girdėjai: – Mykoliuk šen, Mykoliuk ten. Reikia grėbti: – Mykoliuk, veskis mergas! Reikia vežti: – Mykoliuk, vežimų krautų! Reikia kimšti: – Mykoliuk, į galą! Taip per kiaurą dieną, per kiaurus metus, per nemaža metų.“ 6. Apibūdinkite Mykoliuką. Koks jo būdas? Mykoliukas yra darbštus darbininkas. Dirbti jam nėra lengva, tačiau jis niekada niekam nesiskundžia, neprieštarauja, nepasiteisina. Jis dirba tyliai, niekam nesiskųsdamas, kalba tik tada, kada reikia. Jis nebuvo nuobodus, niekada nerodė nepasitenkinimo savo veide. Buvo gražių mėlynų akių, dėl kurių žmonės į jį kreipdavosi „Mykoliuk“. „Mykoliukas visur šoka, bėga, nė neviptelėjęs, mažiausiu žodeliu nepaprieštaravęs, nepasiteisinęs, niekam, nė namiegams, nepasiskundęs. Dirbo tylomis, kalbėjo tik kas reikia. Vis dėlto jis nebuvo paniuręs, nuobodžius. Viską taisė mėlynos jo akys, tokios ramios ir lipšnios, jog už vienas jas negalima buvo jo kitaip šaukti kaip malonėjamu žodžiu: Mykoliuk.“ Jo būdas ramus, tylus. Kad ir kaip sunkiai dirba, niekada neprašo žmonių pagalbos – viską daro vienas. Jis visada šypsosi ir niekas nesupranta, ko jis toks patenkintas. „Tylus tylus buvo Mykoliukas, o visiems matės, jog jis šneka. Bent nori kažką pasakyti. Lūpos atsičiaupusios ir taip sudarytos, lyg tuoj štai pasakys, ką jis gera yra sugalvojęs ar atminęs. Mykoliukas kažin kuo džiaugės, kažin kam šypsojos.“ 7. Kaip Mykoliukas dirba? Mykoliukas dirba darbščiai, visus darbus atlieka laiku, niekieno nepadedamas, jis pagalbos niekada neprašo. Dirba už du, ir netgi už tris, niekam nesiskundžia. „Mykoliukas bėga kaip įdygtas, krauna, mina, braukia, triūsia pluša, – ar maža Pats–Pamarnecko dvaruose darbų lažininkams! Dirba tikrai už du, už tris, niekados nieko nesišaukdamas padėtų. Net kai tirštai žmonių aplink esti, Mykoliukas dirba vienas, varo vienas savo barą.“ 8. Kaip žmonės bendrauja su Mykoliuku? Žmonėms jis yra tikras Mykoliukas, tačiau žmonės niekada jo nepakalbina, nepagiria, nieko nepaklausia, neįvertina jo pastangų. „Ne, niekas jo nepamalonino nei šiandien, nei bet kada per visą jo amžių, niekas jo darbštumo ir spartumo nepamatė ar tyčia nepasirodė matą, juoba niekas nė gražiu žodžiu neatlygino. Niekas, niekas; nė artimiausieji kaimynai neprakalbino jo.“ 9. Kokie jo santykiai su brolio šeima? Šeimoje, kaip ir dvare Mykoliukas yra visų ujamas. Santykiai su brolio šeima nėra artimi. Brolienė jam užkrauna vaikus ir skiria kitus darbus, bet ir namuose dirbdamas tuos darbus, Mykoliukas visada su šypsena ir niekam nesiskundžia. Ir tijūnas Geišė, ir brolis Mykoliuką laiko pastumdėliu, išnaudoja, nuvertina. „Kai tijūnas nevaro į dvarą, brolis jį varo į savo dirvą, į savo pievą, į savo klojimą. Ligi tik pasirodė pirkioje, tuoj brolienė užkorė jam ant rankų vaiką ar pristatė prie lopšio supti klykiantį. Ir Mykoliukas ėmės tų „darbų“ lygiai meiliai ir švelniai šypsodamos, kaip ir vežimų krauti. Dar labiau. Vaikelį ėmė minkštai, moteriškai, prabildamas gražius maloninamus žodžius, glaudė į save abiem didelėm kaip vėtyklės saujom už pakalio ir už nugarėlės. Jis myli savo brolio vaikus, su jais žaidžia, iš laukų jiems nešioja paukščiukus, kiškiukus, iš miesto riestainius.“ 10. Įrodykite, kad Mykoliukas dėdė. Nusakykite bent tris požymius. Mykoliukas džiaugėsi svetima šeima, nes savo neturėjo. Jis nuo pat mažens dirba, aria, atlieka lažą. „Bene nuopelno – „dėdės“, seno, bevaikio jaunikio, kurs džiaugias svetima šeima, savo neturėdamas; taigi sau daros malonu, ne kitam. Ar negana „dėdei“, kad ūkininkas brolis sėja jam keliais gorčiais linų pasėlio, iš ko jis gauna keletą auksinų saviems reikalams, tabokui, jei rūko, ar kam kitam. Mykoliukas nerūkė, tai tuos auksinus supenėdavo brolvaikiams riestainiais.“ 11. Iš kur Mykoliukas gavo smuiką? Mykoliukas smuiką pasidarė pats. „Štai jis pagrįžo iš bažnyčios, pavalgė, pažygiavo, pagulėjo, pagaliau pasiėmė savo paties darbo skripkelę. Jis pats susisuko avinžarnių stygoms, pats pasidirbo skrynutę, prisipešiojo arklio ašutų smuikui, nusipirko kanifolijo. Iš viso to negudraus padargo dabar jis moka gauti melodiją, tokią pat negudrią, bet jam pakankamą.“ 12. Kokią melodiją ir kaip grodavo Mykoliukas? Pacituokite. Mykoliukas grodavo vis tą pačią melodiją. Jis groja nepertraukdamas, tuo pačiu taktu, nepagreitindamas. „Mykoliukas varo ir varo vis tą pačią melodiją: „Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju; kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju.“ Nepertraukdamas, nepagreitindamas, tuo pačiu taktu, visai nesumesdamas, kam jis griežia, kas jo muzika gėrisi, kas naudojasi, kas klauso, kas šoka, kam jo muzika labai tai.“ 13. Kaip jausdavosi Mykoliukas grodamas? Kaip veikia muzika lietuvio sielą? Mykoliukui smuiko muzika padėdavo užmiršti sunkius darbus, žmonių vargus, savo vidinį liūdesį. Muzika Mykoliuką verčia eiti toliau į gamtą. „Išėjo Mykoliukas su savo liūdesiu, visame kaime sužadinęs ilgesį, norą eiti toliau toliau, į gamtą griežėjėlę, į gamtą dainuotoją, į gamtą dabitą, kur gražu, kur prakilnu, iš kur – „tol matyt“, destis, kas atitinka lietuvio liūdesį ir ilgesį. Muzika pagauna sielas, užburia jas ir nebepaleidžia jų iš savo srities ne tiek savo dailiškumu, kiek tuo sielai tinkamumu.“ 14. Kaip kaimas reaguodavo į Mykoliuko muziką? Mykoliuko muzika kaime sužadindavo ilgesį, kaimo žmonės klausosi jo muzikos, eina jauni, seni, paskui jį taku. „Balsas silpnėja, tolyn einant nyksta, lyg Mykoliukas jį pamažu aišytų iš sodžiaus vidurių sau į galulaukę. Sodžius, lyg nepasiduodamas, kad tai iš jo vidaus aišytų, pats, balsų traukiamas, pasirodo voromis po du, po tris. Jauni, paaugusieji ir net seni slenka Mykoliuko taku ten pat į paraistę. Dabar jie patys skripkelės balsus aišo į save iš Mykoliuko, artindamiesi į jį ir vis aiškiau girdėdami: „Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju.“ 15. Kas ir kaip šokdavo Mykoliukui grojant? Mykoliukui grojant šokdavo jauni žmonės, daugiausiai šokdavo mergaitės. Šokdavo ypatingai, sukdamosios. „Toli toli nuo griežėjo ima suktis dvejetai. Daugiausia vienos mergaitės. Lažininkų sūnūs šokti nemoka, jie, rodos, tiek išvargę, ir kojos nebe tam; po tam dar viena už kitos užklius ar pats šokis panašesnis bus į šlubavimą. Šoka ypatingai. Susitveria vienom rankom už pečių, už pažasčių, ne už liemenų, ne už rankų plaštakų, palinksta viena į kitą galvom, plačiai atkiša storus pasturgalius ir sukas, ne kratytinio, tik suktinio. Muzika girdis: „Kai noriu, rimtai dirbu“, o šokikės čiūkš, čiūkš, čiūkš, darydamos labai plačią apačioje ir siaurą viršuje gubą, lyg dvi vantos, surištos ražais ir už jų sukamos.“ 16. Kaip vertindavo Mykoliuko griežimą? Žmonės Mykoliuko griežimo neįvertino, kaip kad neįvertindavo jo sunkaus darbo. Niekas net nejautė, kas grojo. „Kam tai rūpi? Niekas ir nejautė. Taip ir reikia, kad muzikantas sau griežtų, kaip dėdė sau džiaugtųs, kad ir svetimais vaikais. Niekas neįvertino Mykoliuko muzikos, kaip neįvertino jo darbo, nė meilės, – kaipgi ir kam gi įvertinsi saulės labą darbą, kad tai ir savaime aišku?“ 17. Ką nori pasakyti autorius teigdamas, kad gamtoje viskas tikslu? Autorius nori pasakyti, kad gamtoje viskas turi pradžią, priežąstį ir pabaigą. Manau, gamta siejama ir su žmogaus prigimtimi, nes kaip ir gamtoje, žmogus turi pradžią, gyvenimo tikslą ir pabaigą. „Gamtoje betgi viskas tikslu. Bet kas turi savo šaltinį, pradžią ar priežastį ir plėtojasi, kol prieina skiriamąjį galą.“ 18. Kam buvo skirtas Mykoliuko griežimas? Mykoliukas griežė Severjai, nors to ir nenumanė. „Mykoliukas nenusimanė Severjai griežiąs; Severja nenusimanė tai jaučianti ir atsiliepianti. Jis ir ji buvo tik gamtos akordas, dar vienas visoje jos harmonijoje.“ 19. Kaip Severiutė bendraudavo su muzikantu, kai šis grodavo? Ką tai reiškė? Kai Mykoliukas grodavo, Severiutė iš pradžių laikėsi mergaičių būrelyje, tačiau vis praeidavo pro Mykoliuką. Jie abu vienas kitą pajaučia, pamato. Tai reiškia, kad jie abu vienas kitam jautė meilę. „Dabar Severiutei atėjus paraistėn, nors ji kaip ir pirma laikėsi mergaičių būryje, atokiai nuo Mykoliuko, vis dažniau atsitikdavo praeiti pro griežiką. Gal tai draugė vedė, už rankos susitvėrus, o Severja nepasidavė – ir grįžo tuo pat keliu, vėl pro Mykoliuką. Jei ne praeinant, tai bent grįžtant, vis atsitikdavo ir dirstelėt iš šono į griežėjo veidą“ 20. Kaip jautėsi Mykoliukas Severjai praeinant? Mykoliukas žiūrėdavo į Severją tik iš tolo, kai ji prieidavo arčiau jis nuleisdavo galvą ir nežiūrėdavo. Severjai prieinant Mykoliukas jautė šilumą, kuo arčiau ji prieina, tuo geriau Mykoliukas jaučiasi. „Tačiau jai praeinant, nepažiūrėjo į veidą ir jos akelių negaudė. Jautė ją grįžtant, nors buvo nusigręžęs, jautė artinantis, kaip jaučiama šilima, einant į krosnį ar žiburį kišant į veidą. Juo arčiau, juo Mykoliukui darėsi geriau, lyg šaltyje artinantis šilumėlės srovei. Severjai praėjus, jau buvo patogiau ją lydėti, įrėmus žvilgį jai į pakaušį, kur drūti bizai, į nugarą, kuri, kaip ir kitų sveikųjų ir riebiųjų lietuvaičių, kuprelė buvo, lyg palenkdama galvą sprandelyje.“ 21. Kuo Severiutė skyrėsi iš kitų kaimo merginų? Severja Pukštaičia mažiau už kitas buvo panaši į vantą. Ji eidavo galvą nuleidus, buvo kukli, veidas baltas, švelniai rusvas, veido, rankų bei viso kūno oda buvo lygi ir blizganti, lyg nulakuota. Severiutė, lyginant su draugėmis, buvo nepaprastai švari, ji laikėsi higienos normų, jos kojos buvo švarios, ne tik per šventę nuplautos. Ji taip pat buvo puiki grybautoja. „Serveriotė skyrėsi nuo kitų mergiočių nebent tik dviem dalykais. Ji ėjo, vis akis nuleidus, lyg ieškodama žemėje ko mažo, ir kas žingsnis kinksėjo kaip varliaująs gužas. Prityręs būtų pasakęs – tai krembliautoja specialistė. Be to, jos veidelis buvo, nesakysime, gražus, tik toks baltas ir toks švelniai rausvas, jog už tą cerą japonai, sakoma, tikrai būtų dovanoję septynetą kitokių moteriškų trūkumų. Veido, rankų, tad ir toliau, tur būt, oda tokia lygi, tarytum dirbtinai aptemta, ir taip blizgėjo, lyg lakuota.“ 22. Kas, be Mykoliuko, stebėdavo šokančią Severiutę? Šokančią Severiutę stebėdavo ne tik Mykoliukas, bet ir Geišė Rapolas. „Šitas blauzdas dabar štai visą laiką seka atsidėjęs ir net paraudęs Saveikių dvaro tijūnas, Mykoliuko vyresnysis, Geišė Rapolas, atėjęs paraistė, kur žmonių būrys.“ 23. Kodėl tijūnui patikdavo žmonių susirinkimai? Tijūnui patikdavo žmonių susirinkimai, nes jis mėgdavo kalbėtis su žmonėmis, mėgo, kai jo klausėsi kiti. „Jis čia nebe pirmą kartą, ir niekam nekeista: tijūnas labai mėgo susirinkimus, nes buvo plepys ir džiaugės, radęs, kas jo klauso.“ 24. Kuo skyrėsi broliai Geišės? Broliai Geišės skyrėsi amžiumi, Rapolas vyresnysis brolis vyresnis už jaunesnįjį Dovydžiuką. „Vis tiek Geišių baigia nykti šeima; bebuvo likę vienudu: jis, visų vyriausias, ir brolis Dovydžiukas, visų jauniausias, mažas, menkas pusbernelis.“ Taip pat skyrėsi savo darbais, Rapolas ieškodavo pagalbos pas kitus, o jo brolis Dovydžiukas bandė pats išspręsti problemą, be kitų pagalbos. „Tarp jo ir broliuko toks buvo skirtumas, kad berniūkštis alkdamas dairės, kaip šia čia savo sumanumu nebealkus o jis, Rapolas, tik dairės, kad jį kas kitas pašertų, pamylėdamas ar kaip kitaip.“ 25. Koks buvo Rapolas Geišė?  Rapolas Geišė buvo protingas beraštis, gerbė Saveikių seniūniją, buvo labai sąžiningas dvarininkas. „Geišę, nors jis buvo darbų prižiurna ir nešiojos rimbą, gerbė visą Saveikių seniūniją, griežtai visi, kurie tik ėjo to dvaro darbus. Nei jis mušės, nei jis keikės, nei ką piktino. Protingas beraštis ir nematyto sąžiningumo.“ Tačiau jis taip pat buvo tinginys, pats nedirbo. „Rapolas, per savo tingėjimą teatlyžęs nuo kaimo darbų, nėmaž nebuvo atlyžęs nuo paties kaimo ir kaimiečių, kurie vieni temokėjo jį pagerbti neveidmainiškai.“ 26. Kuo iš viso kaimo išskyrė Rapolas Geišė? Nusakykite bent du požymius. Rapolas Geišė skyrėsi tuo, jog nenorėjo vesti, nenorėjo turėti vaikų. „Jis pats matė netesėsiąs, o vesti nebuvo linkęs. Pagaliau ką tai pridės? Vesi tą „kvailę bobą“ (kitaip jis moterų nevadino), ims perėt tų vaikų, ir tiek iš jos naudos ūkiui per keliolika metų.“ Taip pat Rapolui sunkiai sekėsi ūkininkauti. „Rapolui sunkiai ėjo ūkis.“ 27. Ar Rapolas Geišė buvo baudžiauninkas? Rapolas Geišė buvo baudžiauninkas, netgi dvigubas baudžiauninkas, nes jis buvo paskirtas dvaro prižiūrėtoju. „Dvaras jį labai seniai įspytrėjo ir padarė dvigubą baudžiauninką: viena, kad buvo ir be to baudžiauninkas, antra, kad jį padarė dvariškį.“ 28. Kaip savo požiūrį į moteris reiškė Rapolas Geišė? Moteris Rapolas laikė kvailomis, Rapolas moterų neskyrė nuo vyrų, visi turėjo dirbti vienodai ir nesiskųsti. „Moterų jis ne tik nebuvo papiktinęs, nė nematė. Mergų darbininkių visai neskyrė nuo bernų darbininkų. Visus vienodai muštravo ir kvailiais vadino; visi jautė tai iš pertarmės, ne iš pažeminimo ir niekinimo.“ 29. Ką kaime vadino Daisia? Kodėl? Rapolas Geišė kaime buvo vadinamas Daisia, nes į savo kalbą mėgdavo įterpti keletą nelietuviškų iškreiptų žodžių. „Visas Rapolo sudvariškėjimas reiškėsi tuo, kad į save kalbą mokėjo ir mėgo įmaišyti keletą nelietuviškų, saviškai perkreiptų žodžių, lyg savo kalbos pertarmę. Ypač žymu buvo – daisia, iš: zdaje się. Nuo to ir patį kaimiečiai ėmė pravardžiuoti: mūsų Daisia.“ 30. Kaip Rapolą paveikė meilė? Rapolas buvo pasiruošęs atiduoti savo dvarą už tai, kad galėtų būti kartu su Severiute. Vis įkalbinėjo ir ieškojo priežasčių, kodėl jie negalėtų būti kartu ir niekaip nerado sau ramios vietos, negalėjo užmigti. Jis net susirgo, visas degė, mąstė tik apie vieną ir tą patį – Severją Paukštaičia. Dėl tos minties Rapolas pamiršo savo pareigas, pas darbininkus ėjo paniuręs, vis galvojo, kur Severją pamatyti. „Užmiršo Rapolas savo pareigas. Nebeėmė savo bizūno. Ėjo į darbininkus apsiblausęs; nieko nebematė, net tikrųjų šelmybių. Vis galvojo galvojo tą vieną mintį, kur čia Severja dar kartą susitikus?“ 31. Kodėl jam atrodė , Kad Severja jam netinka? Kodėl kankinos? Rapolui atrodė, jog Severja jam netinka dėl didelio metų skirtumo ir jį neramino mintis, kur ją jis padėtų, nes jų namuose jau ir taip yra viena šeima – Dovydo. „Daisia, man jau arti 50 metų... Ką gi aš beveikčiau su ta plienine merga? Ir kur ją padėčiau? Pas Dovydus jau ir be to arti pilnio. Dvi kvailės bobos prie vienos krosnies, daisia, paskuigaliais užsibadytų. Mudu su Dovydu gal ir nesimuštuva, tik duonos visiems tikrai neužtektų. „Kas bus taro jų, kai jis, neilgai betrukęs, nebetesės eiti vyro pareigų, o jo moteris tebebus pilna jaunų pajėgų. Tirpo ir iš baimės, už ką jis kankins jauną moteriškę, atėmęs iš jos teisėtą laisvę pasirinkti sau tinkamą amžiui porą.“ 32. Kaip pasiryžo Rapolas užkalbinti Severiutę? Rapolas išsitepė plaukus sviestu, susiveržė juostą ir nušvitęs pasiryžo užkalbinti Severiutę. „Pagaliau arti šv. Jono išsitepė pušnis taukais, praretėjusius plaukus sviestu, jog net vienoje vietoje jam balta liko, susiveržė juostą, perbraukę sau per ranka per karpytus uostus ir gaidžio statumu, visas nušvitęs, išėjo į paraistę, pasiryžęs šį vakarą būtinai pasikalbėti, ne apie piršlybas, o ne! Tik taip sau.... “ 33. Ką netikėtai pamato Rapolas nutilus muzikai? Be eidamas pas Severiutę Rapolas klausėsi Mykoliuko griežimo, o tam griežimui nutilus pamato Severiutę, tyliai sėdinčią su Mykoliuku. „Išeidamas iš girelės, tačiau išvydo paprastą, gerai jam žinomą reginį. Visi buvo kaip buvę; tik viena atmaina. Mykoliukas nebegriežė, nes šalia jo sėdėjo Severja, ir abu tylėjo.“ 34. Kodėl vieną rytą nepatenkintas sugrįžo Mykoliukas iš bažnyčios? Mykoliukas iš bažnyčios grįžo nepatenkintas, nes buvo karšta bei nervinanti diena, visi buvo pikti, kunigas bažnyčioje visus išpeikė. „Visa ta diena buvo ypatingai nervinanti. Kaitra, kokios dar šiemet nebuvo buvę.“ „Bažnyčioje žmonės šlapo mirko savo prakaite ir nervinosi. Ir pats kunigas nervingai pasakė pamokslą: visus išpeikė, išbarė, pragaru pažadėjo ir iš ten nebemėgino vaduoti, kaip papratai darė, paduodamas vilties. Oras sudaro gyvenimo nuotaiką.“ „Benorėk doros iš kitų. Vaikams šiuo kartu jis neparnešė nieko. Tai ir jie paliko nepatenkinti.“ 35. Kaip jis suvokia savo gyvenimo pragarą? Mykoliukas suvokia, kad jis nieko savo neturi, kad jis jau baigia tris dešimtis, tokio amžiaus draugai jau yra vedę, turi savo ūkį, šeimą. „Štai jis baigia tris dešimtis. Kiti tos eilės draugai jau savaimingi ūkį laiko, yra vedę, po vieną antrą klykiantį džiaugsmą susilaukę. O jis, Mykoliukas? Ko jis prigyveno? Ir tai, kas dabar ant jo, skalbiniai, „dveji“, ir tie brolio ar brolienės „duoti“ vilkėti; tik vartoti, ne į savo skrynelę pasidėti ar išsinešti.“ 36. Nuo kada Mykoliukas pažįsta Severiutę? Mykoliukas pažįsta Severiutę nuo jos gimimo. „Atmenu jos krikštynas. Paskui bėgdavo jos verkiančios pasupti. Paskui nešiojo ją ir žadino, Paskui vedžiojos, piemeniuku būdamas, kai visas būrelis sodžiaus mažiukų prie jo prikibdavo. Paskui drauge vakaravo, jai šokti griežė, kas dieną matė.“ 37. Kaip Mykoliukas suvokia savo jausmus Severjai? Mykoliukas suvokia, jog Severiutė jam yra be galo artima, įsimylėjo ją ir be jos Mykoliukas netektų dalies savęs. Severiutė Mykoliukui pati brangiausia pasaulyje. „Dabar tik Mykoliukas ne tiek suprato, kiek juste pajuto, kaip Severiutė yra jam artima, kokia didelę dalį jo būtybės sudaro, kokia didelė spraga pasidarytų jo gyvenime, jei jos netektų. Ne spraga, būtų nebelikę ištiso ilgo straipsnio; tiesiog nebebūtų kas beužstoja, kai šiaurus vėjas pučia; kas užtveria, kad svetimas gyvulys nelįstų... tau į sielą. Taip, dabar Mykoliukui aišku: be Severijos jam gyvenimas ne gyvenimas, ar jis jos neves, ar ji už kito ištekės.“ 38. Kokiu būdu be žodžių Mykoliukas ir Severiutė prisipažino vienas kitą mylį? Mykoliukas ir Severiutė pripažįsta vienas kitą mylintys muzikos pagalba. Mykoliukas supratęs savo jausmus griežia, Severiutė net nežinodama atsako į Mykoliuko giežimą. „Bene pirmoji tai išgirdo Severja ir nelaukdama, su kuria čia drauge susitvėrus, viena pasekė. Kažin kodėl kaip tik per šią slopą, namie ir dabar eidama, vis mąstė apie Mykoliuką.“ Mykoliukas ir Severiutė vienas į kitą žvelgia lyg pasaulyje būtų likę tik jie abu. Mykoliukas žiūrėdamas į Severiutę jaučiasi be galo laimingas, o Severiutė žvelgdama į Mykoliuką jaučia pasitikėjimą. „Nuo pat kalno, ligi tik ją išvydo, Mykoliukas ją imte ėmės į save, artino sau Severją, rydamas erdvę, ir kai priėjo visai artie, nebenuleido savo akių, tik didelėm didelėm, pilnom bekraščio džiaugsmo ir pasigėrėjimo žiūrėjo stačiai jai į akeles. Severjos akys, taip pat plačios plačios, lyg atropino įleidus, kiek suvilgusios, taip pat pasižiūrėjo Mykoliukui į akis pilniausiu pasitikėjimu ir be jokių reikalavimų ar pretenzijų.“ . Mykoliukas nieko nemąstė, tik žiūrėjo, žiūrėjo į akeles neatsitraukdamas, kaip pirma žiūrėdavo į savo erdvę. Dabar jis bus radęs naują erdvę, kuriai vėl šypsosis, kuria gyvens, dėl kurios nematys dienos vargų ir sunkumų“. 39. Kaip pasikeičia Mykoliuko savijauta priėjus Rapolui Geišei? Mykoliuko nuotaika ateinant Rapolui Geišei persimaino iš jaukios į nejaukią. „Kiek pirma jam pasidarę jauku, tiek dabar tapo nebejauku. Kaipgi? Jis, Mykoliukas, bus besėdįs ne tik drauge su savo nuolatiniu prižiurnu, dar abipus tos pat mergaitės! Baisiai bus netinkama...“ 40. Kaip atsiskleidžia Geišės, kaip vyro, ryžtingumas?  Geišės, kaip vyro, ryžtingumas atsiskleidžia jo atėjimu prie Severiutės ir Mykoliuko. Jis nesidrovi kalbėtis su Severiute, ima ją už rankelės ir tarsi veda toliau nuo Mykoliuko. „Ir kilstelėjo kiek į šalį, bet kad kalbindamas galėtų žiūrėti jai į veidą. / – Sveikas, dėde,- atsakė Severja ir siekė jo rankos pabučiuoti. / Geišė visas nuraudo. Pagrobė mergaitę už rankos, ištempė ją, kad sėdėdama nepasiektų jo lūpomis, ir ėmė savavalingai kratyti ir truksėti.“ 41. Kaip Severją Geišė pakvietė į pasimatymą? Severją Geišė pakvietė į pasimatymą slaptai, kai Mykoliukas buvo nusisukęs. „ Ir pataikęs valandą, kada Mykoliukas lyg kažin kur nusigręžė, šnibžtelėjo Severjai: – Ateinantį šventadienį, saulei tekant, Girstupio šlaite ar man bus žūti, ar būti. Kas gaili manęs, tegu ateina vaduoti. – Kaip sakai? – išplėtė akis Severja. – Tai slapta, kurią tegali patirti – tenai, – pabaigė Daisia ir atsistojo, nes jau artinos į juos bent dvi voros žmonių.“ 42. Kam tada šoko Severiutė? Mykoliukui pradėjus groti Severiutė atsistojo šokti. Mykoliukas griežė jai, tik neaišku, ar vienam Mykoliukui šoko Severiutė. „Pakviesta šokti betgi atsijokėjo, šoko stačiai ir ėmė kaip padūkusi suktis: čiūkš – čiūkš – čiūkš. Mykoliukas, kaip ir pirma, jai griežė. Tik ar be vienam Mykoliukui Severja šoko?“ 43. Kokio luomo buvo Severja? Severja buvo baudžiauninkė. 44. Kaip gyveno Pukštai? Pukštai gyveno įprastai ir skurdžiai kaip kiti baudžiauninkai. „Menkutė buvo Pukštų, kaip ir kitų, pirkelė. Ji teturėjo du nedideliu ketvirtainiu langu keturiais stiklais: vieną į kiemelį, antrą į gatvę, abudu krikštasuolėje. Tiesa, buvo ir kitudu. Tik jie veikiau reiškė vietą, kur turi būti langai iškirsti, neg pačius langus, nes, kad nešaldytų vidaus, buvo užšaunami lentomis iš vidaus. Jie buvo lygiai keturissyk mažesni už tikruosius langus ir vadinosi – prisimerkėliai, vadinas, kaip nesveika žlibakio akis. Praktinė jų vertė buvo jokia, ir sunku dabar beatspėti, kam jie buvo iškertami, vienas priešais krosnies kaktą, antras ties lova. Nebent tai rudimentinė senovės liekana.“ 45. Kaip atrodė Severjos klėtelė? Severjos klėtelė buvo labai įprasta, tačiau nepaprastai tvarkinga ir švari, net baltumu švietė. Severja savo kletele labai rūpinosi, globojo. „Ką besakyti apie rūbų klėtį, kurią ji viena teglobojo. Prieklėtis, net akmuo pasistoti švietė baltumu, nė žymelės, kad kas būtų jį pasistojęs purvina ar tik dulkėta koja. – Pas tave taip švaru, jog net nedrąsu stotis, – kalbėjo draugės atbėgusios pasikieminėt ir nairydamos; ne ko nauja ieškojo: jos aliai daiktelį čia žinojo, tik kad akis mėgo. Gražiai obliuotos ir sandariai suleistos grindys ir lubos. Sienose, grindyse nė dulkelės; pabalkiais, sąsparose nė vortinklėlio.“ . 46. Kuo Severiutė vaišino drauges? Severiutė vaišino drauges duona ir krembliais „Tikrinių, ruduokių, ūmėdžių, grūždžių, paliepių, voveruškų ir kitų kitokių tokios galybės, nors vežimais vešk, – džiaugias Rapolienė, lauždama duonos iš storos riekės ir kraudama ant jos grietinėtą kremblį.“ 47. Kokio likimo buvo verta Severja? Kodėl? Severja buvo verta nemenko bei gėresnio likimo dėl savo darbštumo, savotiškumo. „Ji buvo savotiškai laiminga, slauni ir verta nemenko likimo. Tačiau gyvenimas kitaip pasuko savo ratą.“ 48. Kaip jautėsi Severja prieš patirdama Geišės paslaptį?  Severja jautėsi išsiblaškiusi, sapnavo keistus sapnus, jautėsi nejaukiai. “Nepaprasta buvo, kad per šį krembliavimą ji gausianti patirti Geišės paslaptį, kuri, ji nuvokė, arti palies ir ją pačią. Krito miegan ir tuojau nuplaukė į tokias karalijas, į tokias keistenybes, kokių dar nebuvo patyrusi net per sapną. Net apglušo, ir širdis jai ėmė kūju plakti, blaškytis ir plastėti.(......) Galų gale taip jai pasidarė nejauku, lyg kas ją nuogą būtų stumtelėjęs į žmonių būrį.“ 49. Kaip ruošėsi prieš susitikimą su Geiše? Severiutė nusiprausė kaip eidama į bažnyčią, pasileido ilgus geltonus plaukus, pasiėmusi šepetį ėmė šukuotis plaukus. Plaukams supinti susirado raudonius, gražius raištelius, o ne paprastus kasdienius. Viską, ką rengėsi, jai atrodė, kad netinka, pagaliau apsirengė baltus marškinėlius bei sijoną. „Pasileido plaukus, ilgus, tankius, geltonus kaip vašką, išsitraukė iš už balkio šerinį šepetį sakuotu kotu, nusistebėjo, kaip jis gražiai, sumaningai ir tvirtai storais siūlais apipintas, ir ėmė juo šukuotis. (....)Pagaliau susigriebė ir šoko pintis bizus. Į galus įsipynė paprastus kasdienius pilkus raištelius, tik susiprato tai šiandie kažin kodėl nederėsiant. Šoko tad į skrynią visai naujų, raudonų. Ir visa kita, ką tik dėjos ant savęs, šiandie rodės jai vis netinkama, vis reikėjo ko kita griebtis ir vis gaišti. Pagaliau pusėje tualeto, pamiršusi pačius reikalingiausius anais laikais apdaro dalykus, prikaištį ir skarelę, vienaplaukė, basakoja, užtat baltutelaičiais marškiniais ir stikluotu sijonu bei tokia pat striuke, nei klėtelės neužšovusi, pasileido kaip stirna šokinėdama per atšlaimo ir kluonų tvoras.“ 50. Kaip jautėsi Severiutė susitikusi su Geiše? Severiutė pamačiusi Geišę klykė iš išgąsčio, bet supratus, kad ten Geišė nustojo. „Dirstelėjo ten link ir žaliame pasienyje išvydo, jai pasirodė – milžiną, visą liepsnojantį tviskantį. Ir tokia bailė ją perėmė, jog ji sukliko nebe savu balsu ir taip šiurpulingai ėmė klykti, lyg proto netekusi. Plačiai akis išvertusi, veizėjo į vyriškį ir, lyg jo nepažindama, spiegė kaip šunų apnikta mažmergė, neturėdama kuo gintis.(....) – Oi, kas čia? Tai čia tamsta, dėde? O kodėl gi toks... Kam gi toks raudonas ir nemirkčioji... – ėmė pagaliau kalbėti, visa perbalus, visa drebėdama, visa uždususi, akyse tebematyt buvo didžiausias išgąstis. – Daisia, tas pats, tas pats, – pradžiugo Geišė. Vėl prišoko arčiau, priglaudė mergelę į sau, prisispaudė jos galvelę, pabučiavo į kaktą, šiurkščiu savo delnu perbraukė jai per skruostą. 51. Ką ji galvojo bažnyčioje? Severiutė jautėsi nesava ir galvojo apie vieną vyrą - Geišę „Severja jautėsi lyg nebe ta pati besanti, lyg viskas joje susitraukė, susispaudė ir kažin kas darosi. Nors nieko nebuvo valgiusi, valgyti visai nenorėjo, tik troško gert. Ir nė valandėlę neišnyksta iš jos vaizduotės – vyriškis, ir ne kas kitas, tik Geišė.“ 52. Kaip Rapolas Geišė atėjo pirštis? Geišė atėjo netikėtai – be piršlio, tik su buteliu dėgtinės kišenėjė. „Tą pačią dieną, lyg tyčia neleisdamas Severjai ar sau ataušti, Geišė Rapolas, Saveikių dvaro tijūnas, piršlėmis atėjo į Aužbikų Pukštus, Saveikių dvaro baudžiauninkus. Atėjo pats vienas, be piršlio, buteliu degtinės kišenėje nešinas, ir išgąsdino visą Pukštų šeimą, visus Aužbikus.“ 53. Kaip Severiutės šeima vertino vedybas? Brolis nepasakė nieko, tačiau viduje džiaugėsi, nes norėjo pasisavinti Severiutės klėtelę, kai sesuo ištekės. Tėvai išsigando, tačiau po degninės tėvas apsiprato ir nurimo, kai Geišė pasakė, jog jam nereikia jokio turto. Tik vienos motinos instinktai vedyboms nepritarė, jai Geišė Rapolas atrodė per senas motinos dukrai. „Brolis nesakė nieko, tačiau širdyje buvo nemaža pradžiugęs. Jis jau buvo pradėjęs dairytis į klėtelę, kaip čia jam pačiam joje susisukus lizdelis, ištekinus seselė. Tėvai iš pradžių nusigando, kaip išgirdę savo nelaimę. Tik degtinė tėvą atvėsino. Jis ir visai nurimo, kai Daisia griežtai pasakė, nieko jam nereikią, nei pinigų, nei galvijų. (...) Vienai močiai instinktas sakė: ne! Lietuvės moteries instinktas. Tos moteries, kuri ir į tikrą vietą ėjo, ašaromis paplūdusi. O ką gi besakyti, už tarno, be tam tikro padėjimo. Taigi kaip nukrito Pukštienei širdis, pirmus žodžius Geišei ištarus, taip daugiau ir nebepakilo; kaip ėmė mausti ją, taip maudė vis labiau, kad pradėjo lūpos virpėt, ir ji niekaip neprarijo degtinės raselės, kurios buvo siurbtelėjus, kai iš eilės jai padavė stiklelį. Siurbtelėjo, paspringo, apsipylė ašaromis ir, pastačius stiklelį atgal ant stalo, išėjo laukan.“ 54. Kaip jautėsi Severiutė per piršlybas? Severiutė nesipriešino Geišei, tačiau jautėsi po žinios vis dar priblokšta, apsvaigusi, piršlybom nesidžiaugė. „Severja ir vėl nieko: nesipriešina, tik ir į jo pusę nė nedirsteli. Jos akelės vėl apsitraukė migla ir nieko nereiškė, kas viduje darosi.“(...) Ir Severją nuolat laikė neatsijokėjusią, lyg apypenais apvalgydintą. Ji svaigo ir svaigo. Net jai kažką skaudėti ėmė.“ 55. Kaip reagavo į Severiutės būsimas vestuves Mykoliukas? Mykoliukas liūdėjo, išgirdęs žinią nieko nepasakė, jis nei pavydėjo, nei kovojo dėl Severiutės, Mykoliukas tik susirūpino. „Nenusigando, neparaudo, tik susirūpino, kaip susirgus kam mylimam pavojinga liga. Nebegriežė jis tą šventadienį, nebėjo ten, iš kur tol matyt, ar kur girelė ošia. Nei jis pavydėjo, nei kelią užbėgti norėjo, nes jautė – ne jo pajėgoms išvaduoti Severiutė iš tos nelaimės, nes nebuvo ko kita duoti, kas vadintųsi – laimė.“ 56. Kaip pasikeitė Severja po piršlybų? Po piršlybų Severija nebesimeldė ir pastoviai atrodė apsvaigusi. „Ji svaigo ir svaigo. Net jai kažką skaudėti ėmė. Nei poterių bekalbėjo, nei bažnyčioje besimeldė.“. 57. Kodėl nedrįso eiti pas Mykoliuką? Severja manė, kad tai bus lyg pasityčiojimas iš Mykoliuko, graužė sąžinė. „Agi aš ketinau tave paprašyti, kad man pagriežtumei per mano vestuves... Kodėl gi tu dabar jau kelintas šventadienis nebegrieži nebeskripkuoji?.. Eisiu pasikviesti. Nutarė ir... nebėjo. Numanė tat būsiant pasityčiojimą. Numanė Mykoliuką ją mylint.“ „– Taip tai taip, – ėmė kalbėt jai sąžinės balsas. – Vis dėlto tu jį išdavei, nes jį mylėjai ir tebemyli. Tebemyli, nesigink! Jis geras. Jis tau yra atidavęs kažin ką geriau neg Geišė.“ 58. Kaip elgėsi susitikusi? Kaip pasikeitė Mykoliukas? Severja ir Mykoliukas susitikę valandą tylėjo, po to Severja ištarė, kad išteka ir ji dėkoja Mykoliukui už jo grojimą. Mykoliukas prarado viltį gyvenime, prarado energiją ir jautė, kad miršta. „Mirė, jis tai kuo aiškiausiai jautė. Silpo jam nariai, nebebuvo jokios energijos, nei tos kojos bežingsniavo savaime, nei rankos besitiesė ko paimti. Mirė budėdamas, dar labiau mirė miegodamas. Tada jis visiškai „ėjo iš šio svieto“, kažin kur tol tol, į nekrikštytų vaikų pragarus, kur nėra kančių, bet nebėra ir džiaugsmo, kur tuščia tuščia, kaip jo širdyje.“ 59. Ko paprašė Severja Mykoliuko? Severja Mykoliuko paprašė, kad jis pagrotų Severiutei per jos vestuves. „– Tai dar kartą... paskutinį kartą pagrok man per vestuves...“. 60. Kuo skyrėsi Mykoliuko ir Geišės bučinys Severjai? Geišė bučiavo Severją geisdamas jos kūno ir grožio negaudamas meilės atsakymo iš Severjos, Mykoliukas gauna bučinį iš Severjos kupiną tikros meilės. „Geišei ji meile neatsakydavo į karščiausius jo malonėjimus. Visa, kas buvo susidarę joje per tuos malonėjimus, ji dabar atnešė tam, kam buvo ji Apvaizdos, regėti, skiriama. Ji visą save davė Mykoliukui ir tikrai būtų atsidavusi, kad tik jis būtų priėmęs.(...) Geišė jos taip nėra nė karto pabučiavęs. Nuo Geišės akys temo, nuo šio šviesiau darės. Nuo ano neramu, nuo šio gera gera, taip gera, jog vargu beužmirština.“ 61. Kodėl Mykoliukas nesustabdė Severiutės? Mykoliukas norėjo sustabdyti Sevėriutės vedybas, bet žinojo kad negalės jei suteikti laimės. “Nei jis pavydėjo, nei kelią užbėgti norėjo, nes jautė – ne jo pajėgoms išvaduoti Severiutė iš tos nelaimės, nes nebuvo ko kita duoti, kas vadintųsi – laimė.” 62. Ką per savo vestuves Severiutė padovanojo Mykoliukui? Sevėriutė per savo vestuves padovanojo Mykoliukui spalvota šaliką. “Severja, dabar jau marti, užrišo Mykoliukui pačią gražiąją juostą šaliką, žalią žalią,geltonais, raudonais kvietkais kaip Aužbikų pieva. Tai už muziką.” 63. Kas nutiko Mykoliuko smuikui? Per Severiutės vestuves, Mykoliukas grojo savo smuiką be sustojimo ir tai darant nutrūko smuiko stygos. “Tad ūmai pasigirdo svečiams skaudus balsas – brrm, ir suprato, jog skripkuotojas savo stygas perdilino. Mykoliuko skripkelės trūko stygos. “ ,,Dzidorius artojas – dėdė Mykolas” 64. Kaip Mykoliukas bendrauja su jaučiais? Mykoliukas jaučius varinėjo, barė, vadino kerėblom, tinginiais, tačiau Mykoliukas ir rūpinosi jaučiais, juos mylėjo, šerė ir ganė. „– N-o-o-a, dvyli, lauki! Vaga, dvyli, lauki! N-o-o-a, maitos, kad jus vilkai papjautų! Šiū-ū, kerėblos keverzos! Tprū-ū, kad jus devynios kur tuoj – ar nematot, kad bližės žagrė iššoko?! Na, ar beįsijudinsite dabar, tinginiai! Jums kad tik ilgiau stovėt ir uodegomis temojuot... Na, ženkite greičiau, dar apsnūsit ir iš vagos išvirsit, negyvėliai!.. Šiū-ū! Akompanimentu tam baudimui ir primokymui girdėjai tokią papliaušką, net skardus aidas ritos trukčiodamas per visą girią. Giria kartojo ir visus piktus rykavimus iš užu skardžio.“ „– Tinginiai, apsimetėliai! Aš jums parodysiu! – aiškina tau vis dar už kalno tebesąs rūstybės balsas ir tokia papliauška, jog tau net šaltis nueina per visą kūną lyg tau prie pat ausies būtų kas iššovęs iš pištalieto. Tai artojas perliejo katram per nugarą. Tokį smūgį gavę, jaučiai turėjo šokti kaip įgelti, o tuo tarpu jie nė nekrust; eina, kaip ėję, lyg kojomis taikydami į valkelę ir nedrįsdami, be nebus per gilu, be nenumarmės ligi pat antrojo dangaus, kurs va matyt“. “Atsiprašinėjo dėdė savo jautelius už daromas jiems skriaudas ir, kiek galėdamas, teikės – ganė, šėrė, trinko, glostė. Ir mylėjo juos, kaip nieką daugiau pasaulyje.” 65. Kaip atrodo dabar Mykoliukas? Mykoliukas buvo jau nebe toks minkštaširdis ar pastumdėlis, kaip anksčiau. Jis pasikeitė, dabar yra susilenkęs, galva plika, lyg būtų buvusi metalinė, delnai šiurkštūs, kaip šepetys arkliams šukuoti. „Už jungo, jaučių ir viso pakinkymo pagaliau matyti žmogysta, pasilenkusi žemyn ir dar perkrypusi kairėn. Tvirtai nutvėręs vieną arklo ragą dešine, kaire žemai nuspaudęs antrą ragą, idant velėna juoba virstų į tą pusę. Žmogaus kepurė užmauta ant styrinčio aukštyn bližės rago, dirželis persvertas per žagrės galą. Palaidi, ant kelinių išleisti, kaip rusų, marškiniai plakasi pakinkliuose ir be sagtelės pakaklėje. Krūtinėje prasikėtę, rodė ją nežmoniškai apaugusią juodais plaukais kaip Ezavo. Tai darė įspūdžio, lyg užantyje tebūtų buvusi tuštuma, ne kūnas. Plika lig pakaušio galva saulėje blizga kaip metalinė. Stori uostai kelmais styri nepakarpomi, tik daugiau darbo užduodami nusišniurkščius, kol juos nusausini šiurkščiais kaip karštuvai delnais.“ 66. Kaip Mykoliukas vadinamas po 30 metų? Kodėl? Mykoliukas vadinamas Dzidorium Artoju, šventojo vardu. „Artojas – geras mūsų pažįstamas Šiukštų Mykoliukas, trims dešimtims metų praslinkus, savo sodžiuje belikęs paprastu „Šiukštų dėde“, o visoje apylinkėje – Dzidorium Artoju. Nejaugi tai tas pats nebylys pastumdėlis? Nejaugi taip atsimainęs, rėksniu virtęs? Tas pats, tas pats minkštaširdis Mykoliukas, dabar kapą metų su kaupu ant savo pečių nešiojąs, nemint kodėl ir bent kiek pakitėjęs. Artimieji ir tolimieji praminė Mykolą savo amato globėjo vardu – Dzidorium, šventojo vardu. Vis dėlto širdingai būtų pasijuokę, jei kas būtų įsižodęs, nujau, bene ir patsai pravardžiuojamasis yra šventas? Kur tau, toks keiksmininkas, toks pikčiurna, surumbėjęs senas jaunikis storžievis! Žinojo svietas Mykolo amatą, žinojo ir jo rėkavimus ir plūdimus, kuriais skambėjo visi laukai ir praretintas dabar raistas. Tiesa, kad tuose tariamuosiuose plūdimuose nebuvo blogesnio už maitą ir vilko sotį. Bet kiek reiškia vienas jo „piktumas“, kuriuo tai pasakoma!“ 67. Kiek Mykoliukas užgyveno dirbdamas broliui ir jo vaikams? Pagaliau Mykoliuko niekas nevarinėjo, niekas nestumdė, jis jau turėjo savo asmeninę vietą lovai pasistatyti, savo stalą, maldaknyges, jo paties darbo skripkelė ir nublukęs šalikas – šie du dalykai buvo jo šventenybė. „Šiukštų dėdė, laisvas patapęs, taip pat praturto: jis jau turėjo jei ne savo, tai bent jam skiriamą vietelę lovai pasistatyti – „Dėdės klėtelė“ buvo vadinamas tarpusienis. (...)Taigi dėdės klėtelėje – tarpusienyje ar, tikriau, dėdės pasienyje, giliau stovėjo lova labai retai mainoma paklode (ančvilkalas dažniau). Priešais duris stovėjo staliukas, ant staliuko maldaknygės ir dvejetas trejetas religinių senų apdriskusių ir apčiurintų knygelių ir dvi vaškinės žvakės. Sienoje kabojo nuo patrešusio kryžiaus nukabinta didžiulė Dievo munka (kančia), didžioji dėdės šventenybė, ir iš abiejų pusių, nujau, bene lygios šiai šventenybės: iš vienos pusės jo paties jaunų dienų darbo skripkelė nutrūkusiomis stygomis, iš antros pusės kitados žalias žalias, dabar gerokai jau nublukęs, bet dar visai sveikas, nepaleistomis akelėmis vilnonis šalikas.“ 68. Koks namiškių požiūris į jį? Kaip į tai reagavo Mykolas? Mykoliukas jau nebėra visų ujamas, Mykoliukas išliko ramus, toliau dirbdavo savo darbus. „Metai vijo metus. Keitėsi žmonės. Šiukštų namuose, priaugant vaikų, vis daugiau radosi pastumdėlių, tai Mykoliuko rolė maža pamažu keitės. Jis nebe visų ir nebe visur buvo siunčiojamas – buvo kas jaunesnis pavaduoja. Tęviršt ir darbininkų Šiukštuose padaugėjo. Kaziukas, Gabriukas ir kiti, o jų bent aštuonetas, darėsi pusberniai ir pusmergės, paskui bernai ir mergos, miško kirtėjai, šieno pjovėjai. Vienos tekėjo, kiti užkuriomis ėjo. Turtų čia daugėjo, čia mažėjo. Tik dėdei nuo visa to nedaug tepalengvėjo.“ 69. Kaip atrodė dėdės Mykolo tarpusienis? Mykolo tarpusienis susidarydavo dvi klėtis statant iš keturių sienų. Viena klėtis yra skirta rūbams ir moterims, antra grūdams ir bernams, trečia skirta kinkymams, šikšnoms ir gelžgaliams. Pasienyje stovėjo lova, niekam nebuvo leidžiama į ją gultis, išskyrus Mykolą, priešais duris stovėjo staliukas, ant jo maldaknygės ir dvi vaškinės žvakės. Ant sienos kabojo Mykolo šventenybė – kryžiaus nukabinta didžiulė Dievo munka. Iš vienos pusės kabojo jo paties darytas smuikas, iš kitos – vilnonis žalias šalikas, kurį kadaise jam padovanojo Severiutė. „Šiukštų dėdė, laisvas patapęs, taip pat praturto: jis jau turėjo jei ne savo, tai bent jam skiriamą vietelę lovai pasistatyti – „Dėdės klėtelė“ buvo vadinamas tarpusienis. Jis susidarydavo dvi klėtis statant iš keturių sienų, katrą skyrium. Bereikėjo tarpas tarp jų užbraukti dviem sienom, ir turi trečią klėtį. Viena klėtis buvo skiriama rūbams ir moterims, antra grūdams ir bernams, į trečią buvo sunešama visi kinkymai, visos šikšnos ir geležgaliai. Čia tai viena siena dabar neabejojamai priderėjo dėdei, ir jau niekas kitas tame pasienyje nebegalėjo pasistatyti savo lovos ar gulėti dėdės lovoje. Šiukštuose tiek buvo delikatnumo, jog į tą lovą niekas nedribo net tada, kada dėdė namie nenakvojo; jis per visą vasarą varydavos savo jautelius per naktį ganyti, idant laikiau galėtų juos pasijungti. Taigi dėdės klėtelėje – tarpusienyje ar, tikriau, dėdės pasienyje, giliau stovėjo lova labai retai mainoma paklode (ančvilkalas dažniau). Priešais duris stovėjo staliukas, ant staliuko maldaknygės ir dvejetas trejetas religinių senų apdriskusių ir apčiurintų knygelių ir dvi vaškinės žvakės. Sienoje kabojo nuo patrešusio kryžiaus nukabinta didžiulė Dievo munka (kančia), didžioji dėdės šventenybė, ir iš abiejų pusių, nujau, bene lygios šiai šventenybės: iš vienos pusės jo paties jaunų dienų darbo skripkelė nutrūkusiomis stygomis, iš antros pusės kitados žalias žalias, dabar gerokai jau nublukęs, bet dar visai sveikas, nepaleistomis akelėmis vilnonis šalikas. Nuo ryšėjimo jis gerokai išsitempė, nebebuvo toks papuręs, šiltas ir gludnus kaip pirma; dabar juoba panėšėjo į juosimąją juostą, ne rišamąjį šaliką, vis dėlto raudonos, geltonos paraistės gėlės tebebuvo veikslios.“ 70. Kaip Mykoliukas stengiasi įprasminti savo gyvenimą? Ar jis jaučiasi laimingas? Kodėl? Mykoliukas stengiasi įprasminti savo gyvenimą melsdamasis. Jis melsdavosi tiek namuose, tiek bažnyčioje, kalbėjo savo poterius, dėkojo Dievui už praleistą dieną ir už jo malonę. Jis jautėsi laimingas atsiguldamas, nes galėjo sapnuoti viską, ko tik jis troško, tačiau kitą dieną reikėdavo atsikelti – grįžti į realybę, kuri buvo visiškai kitokia nei jo sapnuose. „Bažnyčioje dėdė Mykolas – Dzidorius Artojas dvasėjo, nyko jo apatija ir rezignacija, jis darėsi status, kai stovėjo, nužemintai pasilenkęs, kai klūpėjo; akys blizgėjo išmintimi, protu, tokiuo vidaus turiniu, kurs kiaurai peršviečia visą kūną – sielos žievę. Jis meldės ir mokėjo melstis taip, kaip temoka tikrieji dvasininkai, įpratę vartalioti savo sielą, mintimis gyventi. Akylasis būtų įspėjęs jame didžiulę inteligenciją, tik nebuvo kas įspėja. Tik ir be to bažnyčioj ir einant, ir pareinant į Dzidorių Artoją kaimynai žiūrėjo kitaip ir, lyg ko nebedrįsdami, kalbino jį. Mykolas atsakinėjo jiems iš didžio, trumpai, mandagiai, kaip gražiai atsakinėja mandagiems neužaugoms, prikibusiems pakeliui. (...) Ir gulė į lovą, laimingas, gražiai šypsodamos, kaip seniau temokėjo šypsotis. Dar nemigęs sapnavo ir užmigęs svajojo vis kažin ką gera ir laiminga, kol išaušta tikrenybės diena ir dienos tikrenybė su svetimais, šaltais, neprietelingais, bent jam nepalankiais žmonėmis ir perkelia jį visai į kitą sritį. Ūmai jam darėsi šalta, nejauku tarp jų. Ėdė kartėlis. Jautės apviltas, nors nemokėjo ir nebandė sau pasisakyti, formuluoti, ką gi jam brolis, brolienė, brolvaikiai ir kiti turėjo padaryti gera.“ 71. Kam išdrįsdavo Mykoliukas išreikšti nepasitenkinimą gyvenimu? Mykoliukas išdrįsdavo išreikšti nepasitenkinimą gyvenimu savo jaučiams. “Ir skubinos į laukus, į pamiškę, kur nėra žmonių, kur jautėsi vienas pats besąs, kur, jam rodės, niekas į jį nebežiūri, niekas jo nebeklauso, nors buvo girdimas visiems trims apylinkės kaimams. Čia jis reiškė visą savo įpykimą, visą nepasitenkinmą gyvenimu – savo jauteliams, kurie tačiau niekur niekuo nebuvo jam prasikaltę.” 72. Ar pasikeičia Mykoliuko požiūris į Severiutę, kai ši išteka? Kaip? Mykoliuko požiūris į Severiutę po jos vestuvių pasikeitė, Severiutė Mykoliukui atrodė visiškai svetima, lyg būtų buvusi ne ta pati grybautoja ar ta linksma mergina, kuri vos išgirdus Mykoliuko griežimą imdavo šokti. „Tik dėdė Mykolas nė vieno karto jos neprakalbino, jai kelio neužstojo. Matė Severją ir nebematė jos: tai nebebuvo – jo Severiutė, tik visai svetima dabar jam moteriškė, nebe ta plieninė krembliautoja, šokikė, kurią jis ištekino už tijūno Geišės, tik nėščia boba, paskui su mergyte už rankų, paskui našlė, čia laiminga, čia baisiai nelaiminga, ir vis be jo. Mykoliukui rodės belikusi jam viena svaja.“ ,,Laimingoji dėdienė Rapolienė" 73. Palyginkite Mykoliuko ir Severiutės nelaimę? Mykoliuko gyvenimas nesikeitė nors ir jam panorus, kad keistūs, o Severiutės gyvenimas keitėsi nors ir to nenorėjo. “Mykoliuko nelaimė buvo dėl per didelio ramumo; Severiutės – dėl per didelio neramumo tuose namuose, kur jai buvo lemta ilgas amžius pragyventi.“ 74. Ar pasikeičia Mykoliuko požiūris į Severiutę, kai ši išteka? Kaip? Mykoliuko požiūris į Severiutę po jos vestuvių pasikeitė, Severiutė Mykoliukui atrodė visiškai svetima, lyg būtų buvusi ne ta pati grybautoja ar ta linksma mergina, kuri vos išgirdus Mykoliuko griežimą imdavo šokti. „Tik dėdė Mykolas nė vieno karto jos neprakalbino, jai kelio neužstojo. Matė Severją ir nebematė jos: tai nebebuvo – jo Severiutė, tik visai svetima dabar jam moteriškė, nebe ta plieninė krembliautoja, šokikė, kurią jis ištekino už tijūno Geišės, tik nėščia boba, paskui su mergyte už rankų, paskui našlė, čia laiminga, čia baisiai nelaiminga, ir vis be jo. Mykoliukui rodės belikusi jam viena svaja.“ 75. Kaip saveikiškiai reagavo į jaunąją Geišienę? Severja, ateidama į Saveikius, suneramino dvariškius, ji jautė, kad kažkas pastoviai darynėdavo jos durų rankeną, nes domėjosi ja. Ir jai iš pradžių buvo malonu, nes kuriai moteriai nepatiktų, kai vyrai ar netgi moterys ja domisi, jai nerūpėjo, kad ją apkalba ir pavydi. „Severja, ateidama į Saveikius, taip suneramino visus dvariškius, kaip pelė bites, įlindus į jų avilį. Ilgai visi ūžė, ilgai laužės galvas, kuo čia prasimetus ir nuėjus pažiūrėti Rapolienės. Tai nebuvo sunku. Rapolas buvo viso ūkio prižiurna, tai ir reikalų į jį gana buvo visiems. O kad jo nerasdavo namie, pirkioje, na, tai atsitiktinai... Rapolienė per gerai jautė, ko čia jų durų klingė tarkš ir tarkš. Ir jai iš pradžių buvo gera. Kuriai gi moteriškai negera, kai ja domisi vyrai, o kad ir moters, tai ką? Tegu kalba, apkalba, pavydi...“ 76. Kaip prasidėjęs Severiutei šeimos ir socialinis gyvenimas? Kaip sutarė Geišės? Severiutei šeimos ir socialinis gyvenimas prasidėjo gerai, Geišės palankiai sutarė tarpusavyje. “Geišiai iš pirmos dienos tapo pirmaisiais dvaro kumetyne ne tik aukštesniu savo padėjimu, bet ir asmeniniais savumais. – Gerai buvo prasidėjęs Severiutei šeimos ir socialinis gyvenimas. Ir buvo patenkinta, tai, rodės, ir laiminga, nors šiaip jau tuodu dalyku dažnai eina skyrium. Gali būti labai patenkinamas ir vis dėlto nelaimingas. – Jaugi kitos tokios išmanėlės, mano tu paukštyte mylimoji, mano tu voveryte greitoji, kaip tu, nėra pasaulyje, daisia... – pritarė ir Rapolas, kuriam, žinoma, daugiausia tekdavo rūgintųjų. Valgė džiaugės, viena ranka prisitraukdamas prisėdusią prie jo žmonelę, kuri jį maitina ir malonina tikrais dievaičių valgiais. – Niekaip aš dabar nebesuprantu, daisia, kaip žmonės gali gyventi nevedę. Tiek daug pasaulyje gražių, jaunų ir, daisia, išmintingų mergelių. O visų geriausią, visų gražiausią bene bus įspitrėjęs Geišė Rapolas, Saveikių tijūnas... “ 77. Kodėl krembliauti eidavo Aužbikių link? Severjai labiau patiko tas gražus Aužbikų šlaitas. Einant tuo šlatu galima buvo rasti ir riešutų ir žemuogių, kurias Severja mėgsta nuo pat mažens. Čia ji prisikrembliavusi dar žiūrėdavo į tolį, džaiugėsi ir gerojosi juo ir net neskubėdavo grįžti į tą Saveikių lygumą, nes ten buvo nuobodu. „Gražus buvo tas šlaitas. Vis dėlto labiau Severjai patiko tasai, iš kur tol matyt... lig pat Aužbikų, kur daugiausia yra riešutų lazdų, nes visas šlaitas buvo į slėnį prieš pat saulę ir brendino visų daugiausia ir visų didžiausių riešutų. Daugiau čia buvo atakaitoj ir žemuogių, Severiutės iš mažens mėgiamų. Iš čion ir iš tikro tol buvo matyti, nes slėnys buvo kelių mylių ilgumo. Čia Severja, prisikrembliavus pilną vytelinę, dar ilgai ilgai žiūrėjo į tolį, džiaugės toliu ir kažin ko liūdo ir net grįžti nebesiskubino į tą lygumą, kur ir iš tikrųjų nuobodu.“ 78. Kaip bendravo su Dovydo šeima? Dovydo šeima su Rapolu ir Severją buvo lyg priešai, Dovydai net jų vestuvėse nedalyvavo, nes peikė jį, kam Rapolui reikia senatvėje vesti, jis net buvo pasižadėjės Dovydui, kad neves, nes šiam amatui jis netikęs. „Severjai patiko, kad jų pavardė tariama ir yra visiems žinoma. Betgi ir nemalonu buvo: slėnyje likusieji Geišiai buvo atviri jų priešininkai, nė vienas nebuvo nė vestuvėse, visi tik peikė ir koneveikė Rapolą, kam jis senatvėje tokius niekus bedaro, pirma iškilmingai pasižadėjęs nebevest ir tą „darbą“ pavedęs broliui Dovydui. Dovydas vedė, daug vaikų gavo ir dabar nusigando brolio vestuvių ir jo buities netikrumo: išvarys dvaras, tai kurgi daugiau dėsis, jei ne namo, kur ir be jo pilna gūžta. Tą Dovydų baimę Rapolai žinojo ir tvirčiausiai buvo pasiryžę į Geišius niekados nebegrįžti.“ 79. Kaip ruošėsi Rapolas Geišė baudžiavos panaikinimui? Panaikinus baudžiavą, Rapolas buvo išvarytas iš dvaro, todėl jam teko apsigyventi pas savo brolį Dovydą ir jo šeimą, jis suprato, kad kai baudžiava bus panaikinta, žmonės nebedirbs, Rapolas bijojo. „Dvaro dvasios prisigėrė ir Rapolas Geišė. Jis, nors gudrus baudžiauninkas ir laisvės žmonėms laukė, tačiau jo paties padėtis, tos baudžiavos padaras, įtikinėjo jį, jog žmones „paleidus“, ne jis gaus badu stipti, tik tie „tinginiai žmonės“. Ir ėmė grįžti Rapolas namo vis labiau paniuręs, vis labiau susimąstęs, nepatenkintas. Nebenorėjo nė į kaimus beiti. Ką gi bepridės? Ir ėmė viskas irti. Ir tie pavėlavę darbininkai nebe jo istorijų ir pasakų klausė, tik patys, kur nusisukdami, pašnibždomis tarės ir mitingavo. Darės nebejauku, neberamu, net baisu, vienam likus. – Daisia, išdvės badu visi, kai nebegaus nė vogti ko. Sukirmys, „degutą bedegdami“ – bemiegodami per ilgai... Daisia kartojo savo žmonai pareidamas tai, ko buvo prisiklausęs dvare. Ir pats jautė, tai neteisybė, tai tuščia baimė dėl žmonių, jis žmonėms pakiša savo paties baimę, ir naudos iš tų kalbų jokios. Et, bet tik pačiam tomis kalbomis ušsitrenkus. Jam pačiam ėjo nežinomosios, neaprūpintos ateities šmėkla, kuri, rodės, pagriebs ir nusineš kur į pragarus.“ 80. Kiek vaikų susilaukė Geišės? Koks jų likimas? Geišės susilaukė vienos mergaitės, ji numirė būdama maža. „Kaip tik tuo laiku Dievas davė jiemdviem dukterikę – sveiką, gražią ir ėdrią rėksnelę – ir kuriam laikui atstūmė visas šmėklas. Dabar, kur buvę, kur nebuvę, vis sėsdavo prie lopšelio, žiūrėdavo į mažutę, kai miegodavo, ir iš kits kito imliodavo ją sau ant rankų, kai pakirsdavo. Net kūdikėlio verksmas rodės jiems saldžiausia muzika ir daugiau graudino, neg pykino. Ir taip jiem pasidarė ramu, lyg kokios didžios šventenybės susilaukus į savo būstą. Ag ir buvo tai – šventenybė, kuriai vienai telygi nekaltybė. Kur nekaltas kūdikis, ten juk jokios piktos dvasios neturi galybės. Antai ką pasaka sako: net savo sielą gera valia velniui pardavęs ir jau imamas į pragarą, ligi tik nusitvėrė nekalto kūdikio, velnias gavo, pykčiu raitydamos, atlyžt ir musią kandęs pareit.“ 81. Kur Geišės apsigyveno panaikinus baudžiavą? Panaikinus baudžiavą Geišės apsigyveno pas Geišės Rapolo brolį Dovydą. „Neilgai laukus, tas pat šlėktelės arklys privažiavo prie Geišių; du nauju kumečiu sukrovė menką jų turtą į vežimą ir, nė duonos kepalo neįdėję už tris dešimtis su viršum metų kuo ištikimiausios tarnybos dvarui, nuritino pakalnio, per tą Rapolienės mėgiamąjį šlaitą į slėnį ir išvežė į Geišių kiemą.“ 82. Kaip Geišes pasitiko Dovydienė? Dovydienė Geišes pasitiko pikta ir išsigandusi, nenorėjo jų priimti, laikė juos nepageidaujamais žmonėmis, įrodinėjo, kad ne elgetoms priimti yra skirti jų namai, kad šiuose namuose viskas yra padaryta vien tik jų rankomis. „Jėzau, Marija, kas ten pasidarė! Pirmoji išbėgo Dovydienė, visa mėlyna iš pykčio ir baimės. Ir kai paleido savo burną, tai kūliu išvirto iš vidaus Dovydas, visi penketas vaikų ir du samdiniu. – Nereikia nereikia, neleisim neleisim!.. Eikit sau sveiki, iš kur atėję!.. Čia ne elgetoms priglausti namai... Čia mūsų vienų kiekvienas mietas įbestas, kiekvienas tvoros straipsnis užtvertas, kiekviena troba iš naujos medžiagos savo rankomis sutašyta... Kur tu tada buvai, kai aš vienas vargau? Sakei neužeisiąs kelio, o dabar trise užeinat... Iš kur mes jums duonos pritesėsim, kur mes jus paguldysim, kuo apdengsim, jūs, elgetos, plikiai?.. Javai neužauga, duona pelienė, ir tos nėra... Šeimos ir be jūsų dešimts ant to valakėlio... Eikit, eikit, sprokit...“ 83. Kaip elgėsi Geišės, kai tik atvyko pas Dovydus? Geišės tik atvykę pas Dovydus sėdėjo ant savo skrynios ir visiškai neprieštaravo Dovydienei, nes suprato, kad ištiesų jie nėra prisidėje prie jokių darbų tuose namuose, taip pat, kad jiems ten nėra vietos ir neužtektų maisto. „Geišiai sėdėjo kieme ant savo skrynios kaip užmušti, nė vienu žodeliu nepaprieštaraudami: jautė, visa tai teisybė, jų čia nė pirštu nepridėta, ir duonos tikrai maža, ir vietos tikrai nėra.“ 84. Kodėl Dovydas vis tik brolį priėmė? Dovydas brolį priėmė supratęs, kad jeigu taikiai nesusitars, tokiu atveju reikės valaką dalinti per pusę, nes jis priklauso abiems broliams. „Tik kur buvo dėtis? Taip ligi pat vakaro. Mergytė ėmė verkti valgyt. Įsinorėjo ir jie patys. Pagaliau Rapolas nebeištvėrė. Jis pirmą kartą sukrutėjo, kai Dovydas ėmė per arti į jį šokinėt, ir atkirto: – Nutilk, kvaily! Aš ir pats, daisia, matau, kaip viskas yra. Aš galiu ir išeit. Tik atmink, kad valakas vis dėlto yra mudviejų, ir aš išėjęs tuoj nuo tavęs pusę skeliuos su visa puse kad ir tavo pasistatytų trobų. Taigi, daisia, leisk mus nors į viralinę ar į aną senąją klėtelę, kurią tu pavertei pelude. Dovydas nutilo. Jį visą perėmė baimė, kaip reiktų likti ant pusės valako, ypač netekti tų trobų, kurias jis tokiu vargu pats susivežė, susitašė. Tai, nieko nebesakydamas, atidarė senąją klėtelę ir ėmė ten kraustyti, patiekdamas vietos naujakuriams.“ ,,Karšinčius – dėdė Rapolas” 85. Kokie Geišės ir Adomuko santykiai? Geišės ir Adomuko santykiai yra draugiški, artimi, Geišė su Adomuku kalbasi, moko jį įvairių gyvenimo tiesų. Adomukas yra vienintelis dėdės klausytojas. „Tokių draugų kaip dėdė Rapolas ir Adomėlis daugiau gal nė nebuvo. Gulė, kėlė abudu, į kaimą ėjo abudu, valgė abudu. Dėdė už sūnų, sūnus už dėdę būtų galvas padėję. Kas juodu suderino? Žinoma, geros jųdviejų širdys. Be to, Adomėlis dar nemokėjo daug kalbėti, ypač daug suprasti, tai klausė dėdės atsidėjęs, net išsižiojęs ir galvelę atmetęs; be to, dėdė Daisia nemokėjo tylėti, ogi jo maža kas vyresniųjų benorėjo klausyti, tai ir gavo tenkintis tuo vienu klausytoju – Adomėliu.“ 86. Kaip Rapolas Geišė elgėsi brolio namuose? Rapolas Geišė brolio namuose nedirbo jokių fizinių darbų, tačiau labai mėgo kalbėti, pasakoti pasakas ir įvairias istorijas. „Lūžus verguvei, lūžo jos tarnas tijūnas Geišė; lūžo visais galais, nelūžo tik vienu liežuviu. Juo tai dėdė darbavosi nepailsdamas. Šimtą kartų atpasakojo namiegams visas savo girdėtąsias pasakas, istorijas, atsitikimus, melus, – būtus ir nebūtus daiktus. Namiegai iš pradžių jo klausė, nes jis žinojo ir pasakyti mokėjo daug įdomybių. Tačiau galų gale tai pakyrėjo visiems, ypač kad jisai nieko daugiau nedirbo, tik vis šnekėjo. Pagaliau ėmė jam nebeleisti šnekėti. Ypač Dovydienė. Rapolas ničnieko neveikė, bet tai jam pačiam buvo nepasakomai bjauru ir nuobodu. Jis ilgėjos darbo, jei ne darbo, tai bent gyvų krutančių žmonių, jų plepėjimo, juoko. Nuolat ieškojo progos pabūti su žmonėmis ir jų klausyti, jei ne klausyti, tai pačiam malti malti be vieno galo, pipsėti savo liuiką, čirkšėti seilę ir sarkastingai viena puse burnos šypsotis. Miršo namus, miršo valgį ir būtų jų neatminęs, rodės, visą dieną ir antrą dieną, ir visados, bet tik būtų galėjęs šnekėti šnekėti ir taip pats užsitrenkti. Buvo numanu jo sieloje esant kažin kokios neramybės, kurios jis tačiau niekam nepasako ar nemoka pasakyti.“ 87. Kokie buvo Dovydienės ir vyro brolio santykiai? Dovydienė nuolat priekaištavo vyro broliui, kad jis nieko nedirba ir tik daug kalba. „– Vieni plepalai, vieni plepalai, pondievu, mylėk! Kad tu Rapolai, tiek pridirbtumei, kiek liežuviu primali, mūsų namai būtų turtingiausi visame kaime, – ūdijo jį Dovydienė.“ 88. Kaip Dovydienės namuose elgėsi Severiutė? Dovydienės namuose Severiutė buvo darbšti, dirbo dviejų žmonių darbus – tiek savo, tiek vyro Rapolo. „Jauna, darbšti, sparti ir pagalinti Severja ligi tik įžengė į Dovydų namus, tuoj kibo į visokiausią namų ruošą ir liuobą. Iš pradžių, kad jai ir Rapolui nepavydėtų kampo ir maisto, nelaikytų veltėdžiais, paskui kad ir tikrai atidirbtų už du, už save ir už vyrą. Tai šoko bėgo per visą mielą dienelę ir veikiai patapo gyva namų dvasia, centrinis jų asmuo.“ 89. Kaip reaguodavo į Dovydienės priekaištus Severja? Severja girdėdama Dovydienės priekaištus gindavo savo vyrą, sakydama, kad ji visus darbus už jį gali padaryti. „– Ajau, reikia čia man jo! Ar aš neparsinešiu vandens? Daug čia dūmų pirkioj iš vienos liuikos, nuolat duris varstant. Štai atidarysiu aukštinį, ir tie patys pabaigs eiti... – kalbėjo ruošdamos lyg niekur nieko.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!