Vaižgantas. Dėdės ir dėdienės

 • Vaižgantas. • Dėdės ir dėdienės Kokius tikslus turėjo rašytojas ateidamas į literatūrą? Ko siekė savo kūryba? • „Pirmieji mano norai buvo pasergėti ir sukaupti į vieną vietą lietuvių tautos „deimančiukus“, kurių yra pilkame jų gyvenime“ (Vaižgantas) • „<...> rašytojui rūpi parodyti liaudies žmogaus prigimties turtingumą ir joje glūdinčias neišsenkamas kūrybines galias, liaudies etinių principų aukštumą, tą „būdo švelnumą ir širdies gerumą“, kuris, Vaižganto manymu, sudaro būdingiausią lietuvių etninio charakterio bruožą“ (V.Zaborskaitė) Kokius socialinius tipus užsibrėžia pavaizduoti? • Apie tokius dėdes ir dėdienes, kuriais galima pasididžiuoti, pas kuriuos malonu pasisvečiuoti, ir apie kitokius – tam tikrą socialinį vienetą šeimoje. • Vaižgantas „dėdes ir dėdienes“ vadina socialiniais tipais šeimoje (jie tarsi samdiniai, negaunantys algos; savi – todėl blogesnė ne tik jų situacija šeimoje, bet ir ekonominė padėtis). Mykoliukas • „Mykoliuk, šen, Mykoliuk, ten. • „Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju.“ • „Mykoliukas šypsos kitam pasauliui, su kuriuo jis bendrauja kitiems neregimu būdu; kam jis pritaria, kas jam atsiliepia“. • „Lygiai taip pat, kaip tuo pradėjimu, nesiliaudamas čirškia jo gamtos brolis žiogas, čia pat žolyne drauge prisigraužęs.“ • „Niekur Mykoliukas nėjo, niekur nesikišo, niekuo nesisielojo, <...> jo nelaikė rimtu darbininku.“ • „Ak, jis tik Mykoliukas, ne Mykolas tai ir reikalai jo maži.“ • „Tik jau toks jo buvo būdas: ne prieštarauti, ne ginti, ne pretenzija kelti, tik vis gilyn į savo kiautą trauktis: juo skaudžiau, juo giliau, ir ten gyventi savo gyvybe“. Mykolas-Mykoliukas (1) • Stiprus, darbštus, tylus ir vienišas, įsižiūrėjęs į kažką jam vienam matomą, vienam girdimą. • Mykoliuko muzika sukviečia žmones draugėn – jie klausosi, kalbasi, šoka. Ir kaip pačios gamtos liepiamos viena į kitą palinksta Mykoliuko ir Severiutės širdys. • Mykoliuko širdyje meilė išjudina pačius pamatus, suardo ramybę, iškelia klausimų, į kuriuos sunku atsakyti: kas kaltas? Už ką? Kuriomis teisėmis? Bet ar gali palikti brolį, jo vaikus, suardyti jų gyvenimą? „Ne, tikrai, ne!“ • Mykoliukas traukiasi į save, pasiryžęs aukai. • Visą amžių liko laimingas, kad tos akimirkos, tų rūmų neišmainė į ką nors pigesnį. Prarasdamas mylimąją, Mykoliukas nepraranda meilės, nušviečiančios jo veidą prakilnumu. Mykolas-Mykoliukas (2) • Dėdė Mykolas – Dzidorius Artojas realiame gyvenime atrodo bereikšmis, kiekvieno pastumiamas. Tačiau susikaupimo valandomis bažnyčioje jis išsiskiria iš kitų. (psl. 63) • Mykoliukui daug kas nepasiekiama, nes pagal socialinę padėtį jis neturi net tiek savarankiškumo, kiek jo turi kiti baudžiauninkai. Bet jis nėra tik aplinkybių vergas – pats ryžtasi aukai. • Vidinis pasiryžimas atrodo kaip neryžtingumas, pasyvumas Bet žmogaus dvasia bręsta iš vidinių apsisprendimų. Mykoliuko portretas • Pagal šią lentelę parinkti ištraukų iš teksto Mykoliuko charakteristikai ir parašyti apibendrinančias išvadas. • Buitinė plotmė • Vidinio pasaulio plotmė Mykoliuko portretas • Buitinė plotmė • Vidinio pasaulio plotmė • Niekieno nevertinamas. • Priklauso žemiausiai socialinei pakopai. • Pats save laiko „mažu“. • Liaudies menininko pasaulio turtingumas (šypsosi, žvilgsnis atgręžtas į save, „žmonių jis nebuvo reikalingas“). • Artimas gamtai, susilieja su ja (lyg žiogas groja saulei, miškui, pievai, dirvos motinėlės atsišliejęs). • Stiprių jausmų.Turi moteriškai jautrią širdį („Visą savo tikrai moteriškai jautrią širdį dabar atidavinėjo savo vargo bendrams jauteliams...“). • Dzidorius Artojas. • Gyvenimas praėjo pro šalį. • Šeimoje atliekamas, vos pakenčiamas. • Nepakeičiamas darbininkas. • „toks keiksmininkas, toks pikčiurna, surumbėjęs senas jaunikis storžievis. Apgižo senas vienišas, nes gyvenimas nevienišo jo nepadarė“ • Dėdės klėtelė • Save įprasmina darbe, kuris, pakylėtas į poetines aukštumas, tampa moraline vertybe. • Įgyja ištvermės gyventi, galios viską iškęsti. • Meilės jausmas neišblėsta, o suteikia atsparumo gyvenime, vidinio orumo, išugdo vertingumo jausmą (juosta, smuikelis, lankymasis bažnyčioje). • Rezignacija. Sielvartingas susitaikymas. Pasyvumas. Mykoliuko portretas. Išvados • Socialinės sąlygos įpratino ir patį Mykoliuką laikyti save mažu. • Visų ujamas ir stumdomas, ir dvare, ir namie išnaudojamas Mykoliukas paguodą ir atilsį randa gamtoje. Taigi Mykoliukas – žmogus be socialinės vertės, jo sąmonė pavergta. Kaip žmogus, jis įgyja reikšmę gamtoje. • Mykoliuko galia auga gamtoje (jo melodija stipri). Visas kaimas eina paskui jį. Visi sukasi magiškame rate. • Turtingas savo dvasia, bet užguitas kasdienybėje. • Mykoliukas – svajotojas, „sodžiaus artistas“, „romantinė siela“, kuri neišsitenka šiukščioje realybėj, nors ir nedrąsiai, bet kažkur veržiasi, siekia dvasingumo. • Mykoliukas groja iš meilės. Kai nebėra kam groti, stygos nutrūksta. Jis kenčia egzistenciją. • Dirbu, tinginiauju rodo gyvenimo kaitą, darbą ir malonumą. Diskusiniai klausimai • Išgirdęs apie Severiutės užsakus. Mykoliukas tarsi išgyvena dvasinę mirtį, tačiau kodėl jis išlaiko dvasinio gyvenimo visavertiškumą iki senatvės? • Kaip Dzidorius Artojas sugeba įprasminti savo gyvenimą? • Kodėl Mykoliukas negalėjo būti laimingas? • Severjos paveikslas • Panagrinėkite Severiutės portretinę charakteristiką. • Kas sąlygoja dėdienės Severjos dvasinį palūžimą ir jos rezignaciją. Severjos paveikslas • Severja, turtingiausia Vaižganto moters charakteris, aprėpia visus svarbiausius moteriškumo variantus: mergaitės skaistumą, drumsčiantį meilės budimą, fizinės meilės išgyvenimus, moterišką globos jausmą, motinystės instinktą, moters vienišės dalią. • Neišplėtojant, bet labai tiksliai fiksuoja motinos ir dukters ypatingumą: „Du instinktu, motinos ir dukters, sukibo; du karkleliu susipynė iš bailės ateinančios audros viesulo, kurs pagaus vieną jų, pasuks pasuks ir nublokš į kažin kokią nežinomą šalį, į neatspėjamą likimą. Ir svyravo svyravo abidvi be žodžių.“ • Severjos charakteriu sujungtos priešpriešos. Iš savo namų, ypač klėtelės, mylėtojos ir sergėtojos, Severja patenka į dvaro namus, kur nieko nėra padaryta mylinčia ranka, ir pagaliau tampa „vergė-dėdienė, svetimų namų inventorius“. • Po vyro mirties ji „buvo nebe ta“. Rapolienė nebe namų, nebe šventos gamtos prieglobstyje, ji – karčemoje. Bet ta reakcija trumpalaikė. Severja „galutinai pavirto tokia dėdiene, kaip Mykoliukas dėde“. • Šeimos rūpesčiai užgožia jausmų pasaulį: panaikinus baudžiavą, Geišėms nebeliko vietos dvare. Griūva jų ekonominis ir gyvenimo pamatas. Severjos paveikslas • Mykoliukas žiūri jai į pakaušį, o Geišė – į kojas. Ji pajaučia skirtingus jausmus. Su Mykoliuku jai gera, šviesu. Perspektyva – tik dvasinis pasaulis su juo. Su Geiše tamsu... • Mergina traukė kaimo vyrus. Ji – erotiška moteris. • Pasyvi patriarchalinės baudžiauninkų bendruomenės gyvenimo normų ir įstatymų vykdytoja. • Net piršlybų valandą yra vien impulso, instinktyvaus jausmo valdoma: „Ji nieko negalvojo, Griaustis ar gailestis jai dar nebuvo ko, o ateities ji dar nematė.“ • Severja stipri tol, kol turi už ką kovoti. Kai nebėra kuo rūpintis, ką globoti, labai moteriškos prigimties Severja netenka pusiausvyros. Jos maištavimas trumpas ir beprasmis, o po jo – susitaikymas su „dėdienės“ dalia. • Severjos maištas. Rapolas Geišė • Netipiškas dvaro prievaizdas. Savitą jį daro gerumas baudžiauninkams, būdo švelnumas. • „Geišę, nors jis buvo darbų prižiurna ir nešiojos rimbą, gerbė visa Saveikių seniūnija, griežtai visi, kurie tik ėjo to dvaro darbus. Nei jis mušės, nei jis keikės, nei ką piktino. Protingas beraštis ir nematyto sąžiningumo. “ • Geišė nemoka būti kitoks – tik valdyti. Rapolas Geišė • KUO PATRAUKLUS • KUO ATSTUMINATIS Rapolas Geišė • KUO PATRAUKLUS • KUO ATSTUMINATIS • Stiprus, galingas, turintis gaivališkos jėgos (scena miške, Severiutės įvardijimas). • Sudvariškėjimas • Paprastų baudžiauninkų prižiūrėtojas, darbų organizatorius, jį visi gerbia ir net myli, nepiktai pravardžiuodami – „mūsų Daisia“. • Tinginiavimas – nemėgo fizinio dvaro. • Netrūksta artistinių sugebėjimų. • Greit susensta ir virsta karšinčium – našta ir Severjai, ir visiems aplinkiniams. Palūžta vengia bet kokio darbo. • Meilė jį darė gesenį. Kodėl nesurado laimės Mykoliukas ir Severiutė? • Kaip pati gamta liepė, palinksta viena į kitą Mykoliuko ir Severiutės širdys. • „Mykoliukas nenusimanė Severjai griežęs; Severja nenusimanė tai jaučianti ir atliepianti. Jis ir ji buvo tik gamtos akordas, dar vienas visoje jos harmonijoje.“ • Kas buvo bendro tarp Mykoliuko ir Severiutės? • Severiutė išdavė Mykoliuką? • Socialinės aplinkos įtaka. • Geišės vaidmuo. • Kodėl nesurado laimės Mykoliukas ir Severiutė? • Praradę meilę, užslėpę savo jausmus, jie nė vienas jau nieko gyvenime negalėjo tikėtis. Meilės praradimas yra gyvenimo praradimas. • Moteriškai jautri širdis neleidžia išsiplėtoti meilės egoizmui, neleidžia rungtis. • Severja atitenka kitam – stipresniam, tijūnui Geišei. Stipresniam ne tik padėtimi, bet ir aktyviu vyriškumu. • Mykoliukas rezignuoja – skaudžiai liūdėdamas susitaiko su viskuo. (Vaižganto nuomone, tai lietuvio bruožas: „Tokiam dalykui tinkamas nebent vienų tik lietuvių vidus. Jo viduje širdies sopė, sielos nelaimės apauga kaip gumbas“.) Apie meilę pagal Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“ • Fatališkas meilės trikampis. • Meilė išjudina pačius pamatus, suardo ramybę, iškelia klausimų, į kuriuos sunku atsakyti: kas kaltas? Už ką? Kuriomis teisėmis? • Vyro meilę priima kaip gamta: ◦ „Vyrišką meilę ta gamtos duktė gėrė lygiai taip pat, kaip gėrė ryto rasą ar aušros šilumą...“ ◦ „Geišė jai buvo tik gamtos pajėga, pasinaudojusi tik jo rankom jai spaudžioti ir glostyti, lūpomis jai bučiuoti.“ • Meilė skatina kurti. • Vedybos ne iš meilės, bet iš utilitarinių ūkio reikalų sumetimo, vadovaujantis principu: pagyvensi – apsiprasi – susimylėsi, vadinasi, meilė atsiranda iš įpratimo. • Dvasinė ir fizinė meilė. • Meilės daina. • Likę meilės ženklai – šalikas, skripkelė su nutrūkusia styga. • Trijų veikėjų meilės apraiškos (veikėjų šeimyniškumas lemia meilės jausmo pobūdį) – kūniškumas ir dvasingumas iš esmės visų trijų apysakos herojų meilėje yra neatskiriami. ◦ Mykoliuko meilė • Mykoliuko meilė Severjai yra tarsi šeimos jausmo modifikacija. • Tai ne meilė „iš pirmo žvilgsnio“, pačiam sau netikėta, staigi ir akla. Severją Mykoliukas pažino dar mažą, mylėjo kaip seserį. Ir dvidešimtį metų brendęs ryšio jausmas natūraliai perauga į troškimą matyti Severją savo žmona. • Severiutę Mykoliukas suvokia ne kaip mylimąją, o kaip būsimą žmoną, neatskiriamą savo paties dalį, antrąją pusę. • Atsisveikinimo scenoje mylimos ir mylinčios Severjos glamonės sužadina pačius tauriausius jausmus. • Jam pažįstamas ir fizinis potraukis (psl. 53). Kaip tik kūniškas Severjos artumo pajautimas padeda atgauti dėl mylimosios vestuvių prarastą vidinę pusiausvyrą ir ramybę. • Mykoliuką meilė pažadina kad ir trumpalaikiam susimąstymui apie savo likimą. Severijos meilė • Iš pirmo žvilgsnio atrodo nenuosekli, dvilypė: dvasiška Mykoliukui ir kūniška – Geišei. • Geišė, senas, arti penkiasdešimties metų kavalierius, pažadina Severjos moterišką prigimtį. • Pamilusi Mykoliuką daugiau kaip brolį, Severja prieš vedybas su Geiše pastarojo pažadintą kūnišką aistrą nukreipia į savo vaikystės draugą (atsisveikinimo scena). • Iš pradžių pavergta fizinės Rapolo aistros ir glamonių, Severja po vedybų, ypač apsigyvenus Dovydų namuose, labai kilniadvasiškai rūpinasi savo nusenusiu vyru. Tai jau ne kūniška meilė, net ne tiek žmonos jausmas vyrui, kiek dukters meilė tėvui. Rapolo Geišės meilė • Ūmus, aistringas meilės prasiveržimas yra priešybė ir Mykoliuko, ir Severjos jausmams. • Tai lemia ne tik Geišės charakterio savybės, bet ir išskirtinė socialinė padėtis – tijūno meilė, sustiprinta galingojo teisės turėti ir valdyti, įgyja realų, kūnišką pavidalą. Tačiau Rapolas nėra vien tik fizinės aistros valdomas – jis trokšta šeimos, nors iki Severjos apie vedybas ir negalvojęs, visas moteris kvailėmis tepavadinęs. • Po vedybų Rapolo meilė įgyja dvasingumo: ji „gėrėjosi Severiute, ne tik žmona, dar lyg ir savo dukrele“. • Žmona lieka vienintelis džiaugsmas ir paguoda: „Žiūrėjo į ją maldingai, kaip į kokį šventąjį paveikslėlį...“ Parenkite tezes rašiniams: • „Mykoliuko meilės daina“ • „Dzidorius Artojas – dėdė Mykolas“. • Severja – duktė ir dėdienė. Nacionalinio charakterio bruožai • Trijų veikėjų – Mykoliuko, Severjos, Geišės – ryšys su gamta. • Stiprus šeimos jausmas. • Kūrybiniai ir meniniai sugebėjimai, estetinis jausmas, pasaulėjautos svajingumas. • Religingumas, pamaldumas. • Sukurti ne mažiau kaip 100 žodžių pastraipą • Gamta kuria žmogumi. • Kokius nacionalinius charakterio bruožus Vaižgantas atskleidžia kurdamas Mykoliuko paveikslą? • Kodėl Mykoliuko gyvenimas nebuvo laimingas? APIBENDRINIMAS • Kokius nacionalinio charakterio bruožus atskleidžia Vaižgantas „Dėdėse ir dėdienėse“? • Kokius „deimančiukus“ surado Vaižgantas? • Įrodykite, kad Vaižganto apysaka „Dėdės ir dėdienės“ yra ne įvykių, o išgyvenimų apysaka. • „Dėdės ir dėdienės“ – amžinas ar tik tam laikotarpiui būdingas problemas kelianti apysaka? • Palyginkite „Dėdes ir dėdienes“ bei „Liūdną pasaką“. • Rapolas Geišė – kaip Don Kichotas – liūdno veido. Jūsų opožiūris. Pabaikite sakinius • Rašytojas vaizduoja Mykoliuką kaip... • Vaižgantas poetizuoja... • Apysakoje akcentuojama • Rašytojas gilinasi į... • Žmogaus dvasinis grožis atskleidžiamas...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!