V. Mačernio trečiosios „Vizijos“ interpretacija

Vytaytas Mačernis yra XX amž. lyrikas, poetas. Jo kūrybai būdingas dainiškumas, pagrįstas pakartojimais ir paralelizmais, matyti ryškus tapybiškumas, sentimentalumas bei melodingumas, kylantis iš gausių sąskambių. Visi autoriaus eilėraščiai primena trumpas pasakiškas istorijas, kur matyti sąsaja su proseneliais, keliami egzistenciniai klausimai, ieškoma gyvenimo prasmės.
Vizija - tai paslaptingas, sureikšmintas regėjimas, prisiminimas kupinas skirtingų atspalvių, besikartojančių detalių. Ciklas „Vizijos“ yra sudarytas iš įžangos, septinių regėjimų (magiškasis skaičius septini, ypač svarbus kūrinyje) ir pabaigos. Pagrindinė „Vizijų“ tema yra lyriniam subjektui svarbus santykis su namais, bei su juose gyvenusiomis praeities kartomis. Taip pat, lyrinis žmogus mėgina atrasti save.
Duotoji analizuoti trečioji „vizija“ yra sietina su lyrinio „aš“ regėjimu, kuriame kalbama apie senolės laiminimą lyrinio „aš“ praeičiai ir dabarčiai.
Lyrinis „aš“ užima žvelgiančio subjektyviai stebėtojo pusę. Tai mums rodo pasakojimas trečiuoju asmeniu ir daugybė sentimentų. Taip pat galime atpažinti aiškų ieškančio, besiblaškančio tarp praeities šešėlių, pasimetusio žmogaus veidą.
Senolė, šiame eilėraštyje siejama su dieviškumo ir sakralumo samprata. Lyrinis „aš“ žvelgdamas į saulę (dievybės simbolį) patiria regėjimą ir išvysta senolę jai išskirtinę, vestuvių dieną („Ir šviesiame regėjime mačiau jaunosios rūbuose senolę skaisčią“). Ji apsirengusi vestuviniais rūbais atlieka pašventinimo procesą („Paskui drąsiu mostu laukus palaimino“). Ji vandeniu (kuris yra priemonė nuo visokio blogio) laimina laukus, kuriuose vyksta dabarties darbai, ir nuo kurių priklauso ateities kartos. Tai praeities laiminimas dabarčiai ir ateičiai. Ji yra dangiška namų sergėtoja ir globėja. Taip pat, senolė laimina ir lyrinį „aš“. Ji liesdama jį vandeniu apvalo jo kaktą ir lūpas („šaltais šaltais lašais suvilgė kaktą, lūpas“). Kakta simbolizuoja išmintį, o lūpos kalbą, taigi, lyrinis „aš“ jos palaiminimo dėka įgyja išmintingos kalbos dovaną. Po tam tikro laiko lyrinis žmogus senolės laiminimą patiria antrąkart („Dažnai jaučiu gaivinančius lašus ant lūpų lašant“). Lūpos taip pat ir kūrybos simbolis, taigi, senolė laimina lyrinio „aš“ kūrybą, tampa jo įkvepėja, mūza.
Trečioji „vizija“ yra modernios kompozicijos eilėraštis: ją sudaro keturi šešiaeiliai, vienas ketureilis ir...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!