Upės hidroekologinis įvertinimas: Veiviržo upė

 ĮVADAS Upės ir upeliai yra svarbi vendens ūkio sistemos dalis. Lietuvoje daugelis jų tarnauja žmogui. Iškyla nemažai vandens išteklių naudojimo problemų. Sprendžiant jas būtina atlikti specialius tyrimus ir hidrologinius stebėjimus. Reikia vesti šių išteklių fondo apskaitą. Iš visų hidrosferos komponentų hidrologiniu požiūriu upės ir upeliai yra labiausiai kintantys. Labai ryškūs yra jų paros, sezoniniai, metiniai kitimai. Todėl, norint suprast visus jų hidrologinio rėžimo niuansus, reikia atlikti įvairiapusiškus ir detalius tyrimus. Lietuvoje yra apie 29 tūkst. upių, upelių ir kanalų, ilgesnių negu 0,25 km. Jų bendras ilgis apie 64 tūkst.km. Upės ar upelio baseinas – tai visa teritorija, iš kurios upė kartu su savo intakais surenka paviršinius ir gruntinius vandenis. Laboratorinių darbų metu tyrėme Veiviržo upelį. Tai vakarų Lietuvos upė, Klaipėdos ir Šilutės rajonuose, kairysis Minijos intakas. Šio darbo tikslas - upės hidroekologinis įvertinimas hidrologiniu ir hidrocheminiu požiūriais. Pagrindiniai darbo uždaviniai: 1. Įvertinti upės metinę, mėnesinę ir sezoninę nuotėkio kaitą; 2. Įvertinti upės nitratų, nitritų, fosfatų, bendrojo fosforo, bendrojo azoto ir mineralinio azoto metinę, mėnesinę ir daugiametę kaitą; 3. Įvertinti biocheminio deguonies suvartojimo (BDS7) metinę, mėnesinę ir daugiametę kaitą; 4. Rasti vidutinį kiekvienų (1991 – 2006) metų ir sezonų N/P, N/Si ir P/Si santykį. 1. Literatūros apžvalga 1.1. Minija Minija - didžiausia ir viena gražiausių vakarų Lietuvos upė, dešinysis Nemuno intakas. Prasideda Telšių rajone, pačiose Žemaitijos aukštumose ir baigiasi lygioje Pajūrio žemumoje. Teka per Ilgio, Pluotinalio, Didovo ežerus į vakarus žemiau Alkupio žiočių. Įtekėjus Salantui, pasuka į pietus ir vingiuodama per Žarėnus, Medingėnus, Karteną, Gargždus, Priekulę, įteka į Atmatą (dešiniąją Nemuno deltos atšaką) netoli Rusnės. Intakai - Veiviržas, Dreverna, Vilhelmo kanalas, Babrungas, Salantas, Tenenys, Agluona, Alantas, Skinija, Žvelsa, Mišupė. Minijos pakrantėse daug istorijos, gamtos paminklų, saugomų teritorijų, gražių vietų stovyklavietėms. Aukštupyje - srauni ir rėvėta, daug slenksčių. Nuolydis garsiojoje Dyburių kilpoje - virš 2 m/km. Žemiau Kartenos - rami ir vandeninga. Didelių miestų, pramonės įmonių Minijos baseine nėra, todėl į jį patenka bene mažiausiai buitinių ir pramoninių nuotėkų teršalų (lyginant su didžiųjų upių baseinais). 1990 m. tarša buvo tokia 35 kg/km- pagal BDS, 6,4 kg/km- pagal Nir 3,2 kg/km-pagal P-PO. Pagal visus vandens kokybės kriterijus Minija priskirta mažai užterštoms upėms, todėl jos vandeniu papildomos Klaipėdos vandenvietės. Į Miniją ir jos intakus plaukia neršti lašišos, šlakiai, žiobriai - švarų vandenį mėgstančios žuvys. Iš ichtiologų tirtų 16-os baseinų upelių (1991), net 13-oje buvo aptikta šlakių reproduktorių, ypač daug jų buvo Veiviržo ir Žvelsos upeliuose (atitinkamai 32/ha ir 22/ha). Ištirta, kad šlakių ir upėtakių jauniklių vidutinis tankis bei biomasė Minijos baseine yra didžiausi tarp visų Lietuvos upių (514/ha, 22,9 kg/ha). Taip pat Minija yra svarbi lašišų nerštavietė, iš jos į jūrą kasmet sugrįžta apie 4000 – 5000 lašišų jauniklių (rituolių). Retųjų žuvų nerštavietėms apsaugoti įsteigti Aisės, Ašvos, Blendžiavos, Didžiosios Sruojos, Sausdravo, Šlūžmės, Šalpės, Upitos, Veiviržo ichtiologiniai draustiniai. Taip pat gamtininkai saugo ir Miniją – nuo žiočių iki Sausdravo (Kilkus, 1998). Upės krantai palyginti statūs. Kadangi upė palyginti srauni, krantai nuolat plaunami srovės, vyksta jų erozija. Tokiose vietose susiformuoja palankios tulžiams perėti buveinės. Didesnė jų dalis aptinkama Minijos vidurupyje. Apie senvages susiformavę pelkėti plotai sudaro palankias veisimosi sąlygas kitoms retoms paukščių rūšims (Raudonikis, Kirlovičius, 2000). Pagrindinė baseino dalis yra Pajūrio žemumoje, aukštupys - Žemaičių aukštumoje. Baseino upių tinklo tankumas - 0,95 km/km2 - yra artimas Lietuvos vidurkiui. Ežerų palyginti nedaug (39), vidutinis baseino ežeringumas 0,6 %. Ežeringiausias yra Babrungo baseinas (ežerai užima 5,5 % baseino ploto), kuriame yra Platelių ežeras (12 km2). Miškingumas - apie 21 %. Pelkės užima apie 5 % baseino ploto (daugiausiai tai aukštapelkės), šlapios žemės - net 58 %. Svarbiausios pelkės - Reiskių Tyras (8,75 km2) ir Aukštumalė (apie 30 km2). Minijos baseino vidutinis metinio nuotėkio hidromodulis siekia net 13,1 l/s iš km2, Minijos aukštupyje jis kiek mažesnis (11,8 l/s iš km2), o Veiviržo baseine siekia net 14,3 l/s iš km2. Vidutinis Minijos debitas žiotyse – apie 38,5 m3/s. Bet ne visas Minijos vanduo suteka į Nemuno deltos atšakas: 18,4 km atstumu nuo žiočių nuo Minijos atsišakoja Klaipėdos kanalas, žemiau Minijos kaimo – protaka, įtekanti į Krokų Lankų ežerą, o dar viena atšaka įteka tiesiai į Kuršių marias. Pagal (1 lent.) rodiklius Minijai tenka atitinkamai 6-oji ir 8-oji vietos. Tačiau Minija išsiugdė gana šakota upyną ir yra VII kategorijos upė ir šiuo atžvilgiu pranoksta, pavyzdžiui kur kas ilgesnę ir dvigubai didesnio baseino maitinamą Šešupę. Upė Vyresnė upė Ilgis, km Baseino plotas, km2 Minija Nemunas 201,8 2942,1 Babrungas Minija 47,3 270,4 Salantas Minija 42,1 268,5 Alantas Minija 42,9 146,4 Žvelsa Minija 38,6 131,9 Veiviržas Minija 67,9 668,0 Tenenys Minija 71,9 300,0 Šalpė Veiviržas 38,0 148,6 Ašva Veiviržas 48,4 218,7 1.lentelė. Minijos pabaseinio pagrindinių upių ilgiai ir baseinų plotai Žemėlapyje (1 pav.) matomas Minijos upyno „medis“ išsiskiria savo asimetrija. Minijos aukštupys atrodo tarsi prilipdytas prie šio „medžio“ kamieno, kurį šiaurėje pratęsia Salantos upelis. Paleogeografinių įvykių analizės duomenys sako, kad tuomet, kai ledynai pasitraukė į Šiaurės Lietuvą, Darbėnų-Skuodo apylinkėse buvo 35-40m NN prieledyninis ežeras. Jo vandenys persiliejo į panašų ežerą, kuris telkšojo pietų pusėje 16-20m NN aukštyje. Vandeninga upė išplovė tiesų, platų, gilų slėnį. Dabar juo teka Salantas, taip pat Minija nuo jo žiočių iki Gargždų.Kai ledynas ištirpo, senoji upė nuseko. Iš Žemaičių aukštumos plūdo daugybė vandens. Taip užsimezgė dabartinės Minijos aukštupys. Minijos vagos išilginis profilis yra įgaubtas t.y primena klasikinį, bet jame yra daug nelygumų. Pagal šiuos nelygumus Minija galime suskirstyti į 7 atkarpas. Pirmoji atkarpa – aukštupys iki Medingėnų. Čia upė teka siauru eroziniu slėniu. Antra atkarpa nuo Medingėnų iki Sruojos žiočių. Minija patenka į plynaukštę ir meandruoja buvusio prieledyninio baseino pakrante. Trečioji atkarpa tarp Didžiosios Sruojos žiočių ir Liepgirių kaimo Minija kerta vidurinį kraštinių moreninių kalvų ruožą.Ketvirtoji atkarpa tarp Liepgirių ir Salanto žiočių. Penktoji atkarpa ilgiausia, ji tęsiasi nuo Salanto žiočių iki Gargždų. Tarp Gargždų ir Priekulės- šeštoji atkarpa. Žemiau Priekulės prasideda paskutinė -septintoji atkarpa. Ten prasideda užpelkėjusi ir aliūvinių sąnašų apklota Nemunas deltos lyguma. Per visą ilgį upė krinta 178m, vagos vidutinis nuolydis yra 0,084%. 1 pav. Minijos upyno hidrografinė schema 1.2 Veiviržas Veiviržas – vakarų Lietuvos upė, Klaipėdos ir Šilutės rajonuose, kairysis Minijos intakas. Upelio ilgis 67,9 km, o baseino plotas 686 km. Antras pagal ilgumą, tačiau didžiausią baseiną drenuojantis intakas (23% Minijos baseino ploto). Prasideda Patyrio miške, 3 km į šiaurės rytus nuo Endriejavo (Klaipėdos raj.). Teka per Kapstato ežerą (telkšančiame Endriejavo šiauriniuose paribiuose).Aukštupyje teka į vakarus (vagos nuolydis I=0,3-0,14%), ties Antkopčiu staiga pasuka į pietus ir tokia kryptimi teka iki Veiviržėnų – į pietus, o toliau iki žiočių – į pietvakarius. Į pietvakarius orientuota vaga tarp Veiviržėnų ir Ašvos žiočių yra labai vingiuota (nuolydis sumažėja iki 0,067%). Nuo Veiviržėnų vaga vingiuota. Pasiekus „šilų“ smėlių lygumą, Veiviržas praranda salpą, pasuka į vakarus ir ties Vilkyčiais patenka į Nemuno deltos lygumą (nuolydis siekia vos 0,024%). Įteka į Miniją 21 km nuo žiočių 6 km į pietus nuo Priekulės. Vidutinis nuolydis 155cm/km. Jos baseinas nesimetriškas. Veiviržas nuo 1974 m. priklauso Minijos ichtiologiniam draustiniui (vadinamas Veiviržo ichtiologinis draustinis). Visoje upėje saugomi upėtakiai, šlakiai, paprastieji kūjagalviai ir nėgės. Dalis upės su slėniais įtraukti į Veiviržo kraštovaizdžio draustinį (1992 m.). Veiviržas vandens turizmui tinka nuo Veiviržėnų, bet tik pavasario polaidžio metu arba po didesnių liūčių. Veiviržo baseino vidutinis metų nuotėkio hidromodulis yra bene didžiausias Lietuvoje ir siekia 14,11 skm. Upės vidutinis debitas žiotyse – apie 9,4 m/s. Metų nuotekyje vyrauja lietaus vandenys, natūraliai nuotėkis palyginti mažai reguliuojamas. Veiviržo svarbiausi intakai yra šie: Ašva (kairysis, 48 km, 219km), Šalpė (kairysis, 38 km, 149 km), Aistė (dešinysis, 25 km, 64 km), Upita (kairysis, 16 km, 59 km). Kairiųjų intakų daliai tenka apie 78% baseino ploto, taigi Veiviržo upynas (2 pav.) yra labai asimetriškas. Intakai: • kairieji – Vinkurė, Drobūkštis, Liekna, Krioklys, Upita, Šalpė, Pintakis, Senupelis, Kuisis, Santakys, Ašva. • dešinieji – Dirsteika, Juodupis, Kastys, Graužupis, Šalteikė, Aisė. 2 pav. Veiviržo baseino upės 1.3 Vandens tarša Vandens kokybė daugiausiai priklauso nuo aplinkos higieninės būklės. Pramonės, žemės ūkio, kitų veiklos sričių bei buitinės atliekos, patenkančios į aplinką, gali pabloginti ir vartojamo vandens kokybę. Todėl jo telkinių apsauga, ypač gerai išvystytos pramonės rajonuose, yra nepaprastai svarbi. Nežiūrint to, kad vandens nuotekos išleidžiamos į upes vis geriau išvalytos, upės Lietuvoje yra labai užterštos. 3 pav. Lietuvos upių vandens kokybės tyrimų vietos ir jų užterštumas Nuo 2005 m. upių monitoringas Lietuvoje vykdomas pagal naująją Valstybinę aplinkos monitoringo programą 2005-2010 m. Naujoji vandens telkinių monitoringo programa parengta vadovaujantis Bendrąja vandens politikos direktyva ir kitų direktyvų, tarptautinių konvecijų ir nacionalinų teisės aktų reikalavimais. Kasmet vandens kokybė bus tiriama apie 360 upių vietų. Ankstesnės monitoringo programos tyrimai buvo skirti daugiausiai tarpvalstybinių pernašų bei miestų įtakos upių vandens kokybei vertinti, beveik netirta mažesnių upių būklė, akcentuoti cheminiai vandens būklės rodikliai. Pereinant prie naujojo požiūrio į vandens telkinių būklės vertinimą bei vandens kokybės valdymą, svarbiausiu rodikliu tampa biologiniai parametrai, atspindintys sąlygas vandens gyvūnijai ir augalijai telkinyje gyvuoti.    Monitoringas yra vienas iš svarbiausių vandens telkinių būklės valdymo įrankių. Remiantis monitoringo duomenimis: • įvertinama esama vandens telkinių būklė; • įvertinami ilgalaikiai vandens telkinių būklės pokyčiai; • įvertinamas antropogeninės veiklos daromas poveikis vandens telkinių būklei; • nustatomi vandensaugos tikslai vandens telkiniams; • parenkamos priemonės vandens telkinių būklei gerinti; • įvertinamas parinktų priemonių efektyvumas; • informuojama visuomenė apie vandens telkinių būklę. Upių vandens kokybė pastoviai stebima 99-iose monitoringo stotyse 47-iose Lietuvos upėse (3 pav.). Minčia, Veiviržas, Skroblus tai upeliai, kurie pasirinkti gamtiniam fonui stebėti, dėl to, kad jų baseinus mažai pažeidė žmogaus veikla. Dauguma (43) monitoringo stočių yra išdėstytos žemiau miestų. Aukščiau miestų vandens mėginiai imami 32-ose vietose, o 31-a monitoringo stotis įrengta žemės ūkio laukuose. 17-oje upių mėginiai imami žiotyse, o 11 monitoringo stočių įrengtos pasienio ruožuose. Upių vandens kokybės monitoringą atlieka Jungtinis Tyrimų Centras ir 8 regioniniai Aplinkos ministerijos departamentai. Šiuo metu yra vertinama apie 70 vandens kokybės rodiklių. 2 lentelė. Upių taršos klasifikacija Apibūdini- mas Kokybės klasė I II III IV V VI labai švarus švarus mažai užterštas vidutiniš-kai užterštas smarkiai užterštas labai smarkiai užterštas BDS7, mgO2/l 20,7 Mineralinis azotas, mgN/l 15,0 Fosfatai, mgP/l 0,50 Upių vandens kokybė skirstoma į šešias klases (2 lent.) remiantis keturiais pagrindiniais rodikliais: • organinių medžiagų užterštumu; • mineralinio azoto užterštumu; • fosfatų koncentracijomis vandenyje; • vandens bakteriologiniu užterštumu. Organinė tarša yra vertinama pagal integralinį rodiklį – biocheminį deguonies sunaudojimą per 7 paras (BDS) (Juknys, 2002). Apie 10% Lietuvos upių dabartiniu metu priskiriamos prie sąlyginai švarių (I, II kokybės klasės), apie 70% prie vidutiniškai užterštų (III,IV klasės), ir apie 20% prie stipriai užterštų upių. Mūsų tiriamas Veiviržo upelis įeina į 10% Lietuvos upių kurios yra priskiriamos prie sąlyginai švarių. 3 lentelė. Didžiausios leistinos medžiagų koncentracijos upių vandenyje (DLK) Vandens švarai kontroliuoti yra priimti valstybiniai didžiausios leistinos teršalų koncentracijos standartai (DLK) (3 lent.). Šių rodiklių vir­šijimas ir rodo vandens užterštumą ( Januškis,1990). Vanduo turi nuostabią savybę apsivalyti. Šis procesas paspartėja didelio nuolydžio, su slenksčiais, užtvankomis upėse, kuriose vanduo aktyviai maišosi su oru, t.y. vyksta aeracija. Lėtai tekančios upės apsivalo lėčiau. Vandenį aktyviai valo jame gyvenantys organizmai, vandenyje ir pakrantėse augantys augalai. Bakterijos pasisavina mineralines medžiagas, o dumbliai gamina deguonį (Januškis, 1990). Vandens temperatūra - svarbus veiksnys, reguliuojantis vandenyje vykstančius fizinius, cheminius, biocheminius ir biologinius procesus. Nuo temperatūros priklauso vandens prisotinimas deguonimi, savaiminio valymosi procesų greitis ir kiti reiškiniai. Nuo vandenyje ištirpusio deguonies koncentracijos priklauso vykstantys biocheminiai ir cheminiai procesai (www.am.lt). 2. Darbo objektas ir metodai 2.1 Darbo objektas Mūsų laboratorinio darbo objektas Veiviržo upelis - antras pagal ilgumą, didžiausią baseiną drenuojantis Minijos intakas. Jo ilgis 67,9 km, o baseino plotas 686 km. Įteka į Miniją 21km nuo žiočių 6km į pietus nuo Priekulės. Veiviržas priskiriamas prie sąlyginai švarių upių. 2. 2 Darbo metodai Pateiktais 1991 – 2006 metų aplinkos ministerijos matavimų duomenimis atlikome Veiviržo upės hidrologinį ir hidrografinį tyrimą. Apskaičiavome turimų duomenų metinius, mėnesinius vidurkius, santykinį ir sezoninį pasiskirstymą. Nuotėkio, nitratų, nitritų, fosfatų, bendrojo fosforo, bendrojo azoto, mineralinio azoto, BDSmėnesiniai kaitai skaičiuoti naudojomės, aplinkos ministerijos 1991-1999 metų surinktais duomenimis. Naudojome ties Veiviržėnais atliktais skaičiavimų duomenimis. Duomenis apdorojome kompiuterinės programos Microsoft Excel pagalba. 3. Darbo rezultatai 3.1. Hidrologinis Veiviržo upės įvertinimas 4 pav. Daugiametis Veiviržo upės nuotėkis Debitu vadinamas vandens kiekis pratekantis kokiu nors tėkmės skersiniu per laiko vienetą. Laiko vienetas dažniausiai yra sekundė, tūrio – litras arba kubinis metras Taigi debitas matuojamas l/s arba m3/s. Per ilgiau nei sekundę (valandą, parą) pratekantis vandens kiekis paprastai vadinamas vandens debitu, o per mėnesį, metus – nuotėkiu. Veiviržo upės nuotėkis matuojamas nuo 1954 metų. Pagal Sakūtėlių HS duomenis vidutinis metinis upės debitas lygus 9,4 m/s, o variacijos koeficientas c=0,11 (nestabilus nuotėkis). Grafike (5 pav.) pavaizduotas 1991-1999 metų upės nuotėkis. Didžiausi nuotėkiai užfiksuoti 1994 metų balandžio mėnesį, bei 1995 metų vasario mėnesį, jie siekė net 19 m3/s. Žiemą, pavasarį ir rudenį nuotėkis ryškiai didesnis, vasarą – mažas, arti 0. 5 pav. Metinė Veiviržo upės nuotėkio kaita Grafike pavaizduota metinė (1991-2006m.) nuotėkio kaita. Mažiausias nuotėkis buvo 1998-1999 metais (~1,6 m3/s), o didžiausias – 1997 m. (6 m3/s). 1993 metais nuotėkis pradėjo greitai mažėti, bet 1995 m. sumažėjęs iki 2,3 m3/s, pradėjo didėti ir 1997 m. pasiekė maksimumą – 6 m3/s. Nuo 1997 m. nuotėkis labai greitai sumažėjo ir jau 1998 m. buvo lygus ~1.5 m3/s. Iki 2003 m. nuotėkis šiek tiek mažėjo ir didėjo, ir 2003-2006 m. kito tolygiai. Metinis nuotėkis gana didelis, nes jame vyrauja lietaus vandenys (~60%). Tai lemia upės geografinė padėtis, nes ten kur teka Veiviržo upė, kritulių kiekis didžiausias visoje Lietuvos teritorijoje, taip pat įtakos turi reljefinė padėtis – aukštuma. 6 pav. Mėnesinė Veiviržo upės nuotėkio kaita (1991-1999 m.) Grafike pavaizduota mėnesinė Veiviržo nuotėkio kaita. Didžiausias nuotėkis yra žiemą – lapkritį, gruodį, sausį. Šiek tiek mažesnis pavasario mėnesiais – vasarį, kovą, balandį, ir mažas – vasarą, dėl padidėjusio vandens garavimo. Rudenį nuotėkis didėja. Žiemą, pavasarį ir rudenį nuotėkis didelis dėl liūčių ir pavasarinių potvynių.Veiviržo upės teritorijoje vidutinis potvynių aukštis siekia net 300-400 cm. Nuotėkio maksimumas sausį – 16 m3/s, o minimumas liepą lygus 0,2 m3/s. 7 pav. Sezoninis Veiviržo upės nuotėkio įvertinimas Skritulinėje diagramoje (7 pav.) vaizduojamas Veiviržo upės procentinis metų laikų nuotėkio įvertinimas. Sezoninis nuotėkis pasiskirstęs netolygiai: didžiausias nuotėkis yra žiemą - 43%, pavasaris - 27%, ruduo – 25%, o mažiausias nuotėkis – vasarą, tesiekia 5%. Didelė tikimybė, jog vasaros mažiausią nuotėkį lemia didesnis vandens garavimas, o iškritę krituliai papildo atsiradusį drėgmės deficitą. Pavasarį nuotėkis didėja, nes prasideda potvyniai, tirpsta sniegas. O žiemą nuotekis didžiausias dėl to, kad jei vis keičiasi oro temperatūra, prasideda atltydžiai, nuotėkis suintensyvėja. Rudenį nuotėkis taip pat nemažas, dėl liūčių bei sumažėjusio vandens garavimo. 3.2. Hidrocheminis Veiviržo upės įvertinimas Vertinant tiriamų medžiagų koncentracijas, naudojama upių vandens kokybės klasifikacija, pagal bendro užterštumo rodiklius (2 lentelė). 3.2.1. Veiviržo upės tarša nitritais 8 pav. Metinė Veiviržo upės nitritų kaita 8 pav. grafike pavaizduota metinė nitritų kaita upėje. Nitritų didžiausia leistina koncentracija upėje (0,02 mg/l) viršyta 1991-1993, 1994-1997 metais, o mažesnė už DLK – 1998-2006 m. Nuo 1998 m. koncentracijos kiekis kinta beveik tolygiai. Nitritų koncentracijos maksimumas buvo lygus 0,05 mg/l – 1992 m., minimumas buvo lygus 0,0085 mg/l – 1999 m. Nuo 1992 m. iki 2006 m. nitritų koncentacija sumažėjo apie 0,038 mg/l. 9 pav. Mėnesinė nitritų kaita Veiviržo upėje (1991-1999 m.) Grafike (9pav.) pavaizduota mėnesinė nitritų koncentracijų kaita. Kaip matyti, DLK neviršyta nei vieną mėnesį. Didžiausia koncentracija užfiksuota gegužės mėn. (0,018 mg/l), o mažiausia vasario mėn. – 0,005 mg/l. Iškart kyla klausimas kodėl rezultatai skiriasi nuo metinės kaitos, taip yra dėlto kad kai skaičiuojami vidurkiai, vienais metais sausio mėnesį koncentracija matomai buvo maža, kitais – didelė, tad taip jos kompensavo viena kitą. 10 pav. Nitritų kaitos tendencija Veiviržo upėje Grafike (10 pav.) pavaizduota nitritų koncentracijos kaitos tendencija Veiviržo upėje. Pagal 1991-1999 m. nitritų koncentracija turi tendenciją mažėti. Vidutinė NO koncentracija šiuo laikotarpiu buvo apie 0,012 mg/l. 3.2.2. Veiviržo upės tarša nitratais 11 pav. Nitratų metinė kaita Veiviržo upėje Grafike (11 pav.) pavaizduota metinė nitratų kaita 1991-2006 m. laikotarpiu. Iki 1997 m. nitratų koncentracija didėjo iki 1,3 mg/l. Tuomet pradėjo greitai mažėti ir 2002 m. buvo lygi 0,5 mg/l. Nuo 2002 m. koncentracija didėjo, tačiau 2003 m. vėl pradėjo mažėti. Nuo 2005 m. koncentracija vėl didėja. Mažiausia nitratų koncentracija užfiksuota 1991 m. (0,162 mg/l), didžiausia užfiksuota 1997 m. (1,268 mg/l). 12 pav. Mėnesinė nitratų kaita Veiviržo upėje (1991-1999 m.) Grafike (12 pav.) pavaizduota mėnesinė nitratų kaita Veiviržo upėje. Žvelgiant į rezultatus, matyti, jog didžiausia tarša nitratais yra lapkričio (1,1 mg/l) ir gruodžio (1 mg/l) mėnesiais. Mažiausia tarša nitratais užfiksuota gegužės mėnesį (0,6 mg/l). 13 pav. Nitratų kaitos tendencija Veiviržo upėje Nitratų koncentracijos kitimo tendencija upėje, 1991-1999 m. laikotarpiu pavaizduota 13 pav. Pagal gautus tyrimo rezultatus, galima daryti išvadą, jog nitratų koncentracija turi tendenciją didėti ir gana žymiai. Vidutinė nitratų koncentracija buvo apie 0,8 mg/l. 3.2.3. Veiviržo upės tarša mineraliniu azotu 14 pav. Metinė mineralinio azoto kaita Veiviržo upėje Grafike (14 pav.) vaizduojama metinė mineralinio azoto koncentracijos kaita upėje. Mažiausias mineralinio azoto kiekis užfiksuotas 1991 m., jis buvo lygus 0,4 mg/l. Iki 1993 m. jis greitai didėjo ir pasiekė 1,1 mg/l vertę. 1993-1996 m. koncentracija kito gana tolygiai. Didžiausia koncentracija buvo užfiksuota 1997 m. – 1,6 mg/l. Tačiau pradėjo staigiai mažėti, ir 1999 m. buvo lygi 0,58 mg/l. 1999-2006 m. laikotarpiu koncentracijos dydis šiek svyravo, tačiau neviršijo 1 mg/l. 15 pav. Mėnesinė mineralinio azoto Veiviržo upėje kaita (1991-1999 m.) Ištyrus 1991-1999 metų Veiviržo upės mineralinio azoto koncentracijos kaitą, matyti, jog didžiausia mineralinio azoto koncentracija buvo vasario ir lapkričio mėnesiais – 1,4 mg/l. Mažiausias mineralinio azoto kiekis buvo nuo balandžio iki rugpjūčio mėnesio – apie 0,9 mg/l. 16 pav. Mineralinio azoto kaitos tendencija Veiviržo upėje Grafike (16 pav.) pavaizduota mineralinio azoto koncentracijos kaita 1991-1999 m. laikotarpiu. Akivaizdu, jog minerlinio azoto kiekis turi tendenciją didėti. Jo vidutinis kiekis lygus apie 1 mg/l. 3.2.4. Veiviržo upės tarša bendruoju azotu 17 pav. Metinė bendrojo azoto kaita Veiviržo upėje 1992-2006 m. laikotarpiu didžiausią leistiną normą (DLK) bendrasis azotas viršija nuo 1992 m. iki 1997 metų. Nuo 1998 m. bendrojo azoto kiekis neviršija DLK bei kinta gana tolygiai (17 pav.) 18 pav. Mėnesinė bendrojo azoto kaita Veiviržo upėje (1991-1999 m.) Grafike (18 pav.) pateikta mėnesinė bendrojo azoto koncentracijos kaita upėje. DLK bendrojo azoto kiekis viršijo visus mėnesius, išskyrus sausio, bei kovo mėnesius. 19 pav. Bendrojo azoto kaitos tendencija Veiviržo upėje 1991-1999 m. laikotarpiu bendrojo azoto kiekis turėjo tendenciją mažėti, nors ir viršijo DLK (2 mg/l). Vidutinis bendrojo azoto kiekis ~3 mg/l. 3.2.5. Veiviržo upės tarša bendruoju fosforu 20 pav. Metinė benrdojo fosforo kaita Veiviržo upėje Kaip rodo 1992-2006 m. atlykti turimai (20 pav.), fosforas nevirštijo DLK (0,2 mg/l) nė vienais metais. Bendrojo fosforo koncentracija kito nežymiai, tarp 0,13 ir 0,05 mg/l. Nuo 2001 m. vyko žymus fosforo koncentracijos mažėjimas. 21 pav. Mėnesinė bendrojo fosforo koncentracija Veiviržo upėje (1992-1999 m.) Grafike (21 pav.) pavaizduota mėnesinė bendrojo fosforo koncentracijos kaita. Didžiausia koncentracija, kuri siekė 0,12 mg/l – sausio mėnesį, mažiausia – 0,04 mg/l balandžio mėnesį. DLK taip pat neviršijama. Mažiau fosforo aptikta pavasarį, rudenį, bei žiemą, daugiau – vasarą. 22 pav. Bendrojo fosforo kaitos tendencija Veiviržo upėje 1992-1999 m. laikotarpiu atlikti tyrimai (22 pav.) parodė, jog bendrojo fosforo kiekis turėjo tendenciją mažėti, tačiau labai nežymiai ir lėtai. Vidutinis fosforo kiekis buvo lygus apie 0,06 mg/l. 3.2.6 Veiviržo upės tarša fosfatais 23 pav. Metinė fosfatų kiekio kaita Veiviržo upėje Grafike (23 pav.) pavaizduota metinė fosfatų koncenracijos kaita upėje 1991-2006 m. laikotarpiu. Didžiausias kiekis užfiksuotas 1991 m.- 0,09 mg/l. Nuo 1992 m. fosfatų kiekis pradėjo labai žymiai mažėti ir nuo 1993 m. buvo lygus 0,03 mg/l. Iki 2006 m. fosfatų kiekis kito gana tolygiai. Galima teigti jog upėje tarša fosfatais, gana maža palyginus su kitomis tirtomis medžiagomis, pvz. azotu. DLK (0,08 mg/l) buvo viršyta tik pirmaisiais tyrimo metais. 24 pav. Mėnesinė fosfatų kaita Veiviržo upėje (1991-1999 m.) Mėnesinė fosfatų koncentracijos kaita upėje gana tolygi (24 pav.). Mažiausia fosfatų randama balandžio, birželio bei rugsėjo mėnesiais, daugiausia – kovo, gegužės ir rugpjūčio mėnesiais. DLK neviršijama nė vieną mėnesį. 25 pav. Fosfatų kaitos tendencija Veiviržo upėje 1991-1999 m. metų laikotarpiu fosfatai turėjo tendenciją mažėti (25 pav.). Vidutinis fosfatų kiekis buvo apie 0,035 mg/l, pagal šį rodiklį Veiviržo upę galima priskirti II kokybės klasei (upė švari). 3.2.7. Bendrasis deguonies suvartojimas (BDS) Veiviržo upėje 26 pav. Metinė BDSkaita Veiviržo upėje Grafike (26 pav.) pavaizduota metinė BDSkaita 1991-2006 metų laikotarpiu. Didžiausi deguonies suvartojimo kiekiai Veiviržo upėje, viršijantys DLK (2,3 mgO/l) buvo užfiksuoti 1991-1996, 2005-2006 metų laikotarpiais. Pastaraisiais metais organinės medžiagos kiekis viršija leistiną normą. 27 pav. Mėnesinė BDS kaita Veiviržo upėje (1991-1999 m.) Bendras deguonies suvartojimas per 7 dienas, viršijo DLK (2,3 mgO/l) – sausio, vasario, kovo, gegužės, birželio, rugpjūčio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais. Didžiausias deguonies sunaudojimas buvo rugpjūčio mėnesiais, apie 3,5 mgO/l (27 pav.). 28 pav. BDSkaitos tendencija Veiviržo upėje 1991-1999 metų laikotarpiu bendrojo deguonies suvartojimas (28 pav.) kito gana tolygiai, bei turėjo tendenciją mažėti. Vidutinis BDS kiekis buvo lygus apie 2,55 mgO/l. Pagal BDS rodiklį, Veiviržo upę galima priskirti II kategorijai, vanduo švarus. 3.2.8 Veiviržo upės metiniai ir sezoniniai 1991-2006 m. N/P, N/Si ir P/Si santykiai Bendrojo azoto ir bendrojo fosforo svorio santykis (N:P) rodo, kuris iš šių elementų riboja dumblių augimą (Tumas, 2003). Optimalus azoto santykis nuo 10:1 iki 20:1, o upėse jis kartais ir didesnis. Azoto būna per daug dažnai dėl taršos, tai reiškia jog fosforo nepakanka dumblių vystymuisi. Kadangi silicio kiekis vandenyje gana pastovus, pagal jį vertiname N ir P kaitos dydį. 4 lentelė. Vidutinis metinis N:P, N:Si ir P:Si santykis (1991-2006 m.) Metai N:P N:Si P:Si 1991 4,39 0,17 0,04 1992 15,00 0,20 0,01 1993 36,87 0,21 0,01 1994 36,53 1,01 0,03 1995 43,41 0,35 0,01 1996 37,00 0,28 0,01 1997 51,22 0,65 0,01 1998 55,09 0,61 0,01 1999 29,12 0,38 0,01 2000 35,27 0,29 0,01 2001 51,24 0,60 0,01 2002 20,74 0,24 0,01 2003 23,05 0,36 0,02 2004 21,58 0,33 0,02 2005 24,19 0,25 0,01 2006 31,65 0,29 0,01 Vidurkis 32,27 0,39 0,01 Iš pateiktų rezultatų (4 lentelė) matyti, jog didžiausias N:P santykis Veiviržo upėje buvo 1998 m. - 55,09:1. Nuo 1999 m. santykis ėmė mažėti, tačiau 2001 metais vėl šoktelėjo iki 51,24:1. Tačiau nuo 2002 m. santykis vėl pradėjo mažėti ir kito gana tolygiai. Vidutinis metinis N:P santykis Veiviržo upėje 1991-2006 m. laikotarpiu buvo 32,27:1. N:P santykis labai didelis, vadinasi jame nepakankamas fosforo kiekis dumblių vystymuisi, upė nėra švari. Vidutinis metinis (1991-2006 m.) N:Si santykis buvo lygus 0,39, o P:Si – 0,01. Remiantis N:Si ir P:Si santykių dydžiais, galima teigti, jog metinė bendrojo azoto (N) kaita yra žymiai didesnė nei bendrojo fosforo (P). 5 lentelė. Vidutinis sezoninis N:P, N:Si, ir P:Si santykis (1999-2006m.) Sezonas N:P N:Si P:Si Žiema 47,88 0,38 0,01 Pavasaris 34,98 0,52 0,01 Vasara 23,94 0,34 0,01 Ruduo 35,93 0,26 0,01 Vidurkis 35,68 0,38 0,01 5 lentelėje pateikti rezultatai leidžia teigti, jog didžiausias N:P santykis Veiviržo upėje užfiksuotas žiemomis, mažiausias – vasarą. Galima to priežastis – didelis upės paviršinis nuotėkis. Didėjant paviršiniui nuotekiui, didėja azoto (N) kiekis vandenyje. Vidutinis sezoninis (1991-2006 m.) N:Si santykis buvo lygus 0,38, o P:Si – 0,01.Pagal N:Si ir P:Si santykius matyti, jog bendrojo azoto (N) kaita, daug didesnė nei bendrojo fosforo (P) kaita. IŠVADOS Veiviržo upė gana svarbi hidrologiniu požiuriu, jos debitas –vienas iš didžiausių Lietuvoje. Upės metinis nuotėkis siekė net 6 m3/s 1997 metais. Didžiausias nuotėkis žiemą, mažiausias – vasarą. Atlikus nuodugnius tyrimus, galima teigti jog Veiviržo upė gana švari. Pagal hidrocheminius rodiklius, DLK viršijo nitritai (NO),tačiau nuo 1998 metų nebeviršijo. Bendrasis azotas (N), nuo 1998 m. taip pat nebeviršijo. Ir organinių medžiagų koncentracija (BDS), nors ir viršijo, pagal BDS kiekį, upės vanduo švarus. Bendrasis fosforas (P), bei fosfatai (PO) neviršijo leistinų normų. Vidutinis metinis N:P santykis Veiviržo upėje (1991-2006 m.) buvo 32,27:1, jame didelis azoto perteklius ir nepakankamas fosforo kiekis vystytis dumbliams, vanduo šiek tiek užterštas. Mažiausias N:P santykis būna vasarą, didžiausias – žiemą. Vidutinis sezoninis N:P santykis lygus – 35,68:1. LITERATŪRA 1. Januškis V. 1990. Gamta ir mes. Vilnius: Mokslas. 100 p. 2. Kilkus K. 1998. Lietuvos vandenų geografija. Vilnius. 250 p. 3. Raudonikis L., Kirlovičius P.2000.Paukščiams svarbios teritorijos Lietuvoje. Vilnius. 98 p. 4. Juknys R. 2002. Aplinkotyros pagrindai. Kaunas. 225 p. 5. Tumas R. 2003. Vandens ekologija. Kaunas. 350 p. Interneto puslapiai 1. http://www.am.lt

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!