Unės Babickaitės dienoraščio pristatymas/analizė

Unė Babickaitė-Graičiūnienė gimė 1897 m. balandžio 19 d. Laukminiškiuose, Kupiškio rajone. Mokėsi Kupiškyje, vėliau remiama motinos brolio gydytojo Andriaus Graičiūno, gyvenusio JAV, baigė Panevėžio mergaičių gimnaziją. 1913 metais išvyko į Sankt Peterburgą. Dienoraštis, kurį nagrinėsiu, kaip pastebi Viktorija Daujotytė savo straipsnyje „Dienoraščio aktorė – Unė“, pradėtas rašyti Unei jau perkopus trečio dešimtmečio gūbrį, menininkės, kurios vidinė patirtis jau buvo išsikristalizavusi artistinėmis ir likiminėmis formomis.
Unės Babickaitės dienoraštis dažnai pereina į atsiminimus, memuarines noveles. Kiekvienas naujas įrašas pradedamas data, tada dažniausiai įrašoma vieta, kurioje aktorė daro konkretų dienoraščio įrašą. Tai ir Šveicarijoje, netoli Ciuricho esantis miestelis Glasiregas, ir Hotehlingeno pilis, prancūzų baronienės ir garsaus mezzo-soprano Blanche Marchesi vokalo studija, Stanley studija Londone... Dažniausiai kokia nors cituojama mintis ar nesenas įvykis sužadina vaikystės ar ankstyvos paauglystės vaizdinius. Net teigiami prisiminimai vaikystės kaime nuspalvinami niūriom, blankiom spalvom, kaimo žmonės prisimenami kaip nevalyvi, tamsūs ir grubūs. Unė, net būdama maža, kaimo aplinkoje jautėsi esanti svetima: „aš nenoriu gyvint čia su vištom, avim vienoj gryčioj, aš nemėgstu, kai smirda“. Jos motina, pasak autorės, išgirdusi tokius žodžius izoliavo Unę nuo kaimiečių, ir net nuo šeimos sakydama: „Mokslus ais. Panyta bus. Ji ne toki, kaip mes visi, ji ir gima kitoniškai”. Rodos, Unės Babickaitės unikalus, „kitoniškas” likimas jau buvo jai nuo gimimo pažadėtas. Tai liudija ir ryškus dienoraščio epizodas iš ankstyvos paauglystės į kurį nusikeliama įvedant šiuo įžanginiu tekstu.
Love itself would, did they not.
Pati meilė tokios nenorėtų.
Tačiau įžanga baigiama viltingai, „aš tikiu, kad galiu įkopti viršunėn, aš turiu „dievišką ugnį“. Jaučiamas maksimalizmas, net suprantant, kad vienintelis priminimas apie žmogaus egzistenciją gali likti tik užrašas antkapyje. Lietuviškoji įrašo dalis tęsia autorės minčių eigą, pradedama sakiniu „Divine fire – Mano jaunystėje, ko aš neturėjau savyje?“, mano nuomone, yra raktas padedantis suvokti Unės Babickaitės kūrybinio polėkio ir nenuilstančio grožio pajautos siekimo ištakas, tai grindžia ir kritikės Viktorijos Daujotytės pastaba, kad Unė...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!