Transseksualų teisės

TURINYS ĮŽANGA 2 D. Van Oosterwijck v. Belgija byla 3 B. v. Prancūzija byla 6 Rees v. United Kingdom byla 9 Cossey v. Jungtinė Karalystė byla 11 Sheffield and Horsham v. Jungtinė Karalystė byla 13 X, Y and Z. V. Jungtinė Karalystė byla 17 Christine Goodwin v. Jungtinė Karalystė byla 19 I v. Jungtinė Karalystė byla 21 IŠVADOS 23 Naudota literatūra 25 ĮŽANGA Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvancija), pasirašyta 1950 m. Romoje, įtvirtina pagrindines asmens teises bei laisves. Viena iš tokių teisių - žmogaus teisė pakeisti lytį, kuri kyla iš Konvencijos 8 straipsnio, garantuojančio teisę į asmeninio bei šėimos gyvenimo apsaugą. pripažinimą. Europos žmogaus teisių teismas (toliau Teismas arba EŽTT) ne kartą yra nagrinėjęs bylas dėl transseksualų teisių pažeidimų, kuriose pripažino transseksualų teisę į teisinį naujos lyties identiškumą. Tačiau, kad tai būtų padaryta, turėjo praieti nemažai metų. Transseksualūs asmenys į Teismą kreipėsi prašydami nustatyti Konvencijos 3, 8, 12, 13 ir 14 straipsnių pažeidimus. Konvencijos 3 straipsnis uždraudžia kankinimus bei nežmonišką, orumą žeimnantį elgesį. 8 straipsnis įtvirtina, kad „kiekvienas turi teisę i tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymu nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės saugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti”. Konvencijos 12 straipsnis įtvirtina asmenų teisę sudaryti santuoką su kitos lyties asmeniu ir sukurti šeimą. Konvencijos 13 straipsniu užtikrinama teisę į veiksmingas teisinės gynybos priemones, jei buvo pažeistos Konvencijos garantuojamos teisės. Bet kokio pobūdžio diskriminacija yra uždraudžiama Konvencijos 14 straipsniu. Visų pirma, yra svarbu apibrėžti, kas yra transseksualus asmuo. Transseksulas, tai asmuo, kenčiantis nuo tam tikrų psichikos sutrikimų, save suvokiantis kaip kitos lyties asmenį ir priskiriantis save prie jų. Dėl to tokiam asmeniui gali būti atlikta lyties keitimo operacija arba jis jos siekia. Transseksualiu asmeniu gali būti laikomas ir asmuo, kuriam taikoma hormonų terapija. Tačiau svarbiausia – kaip pats asmuo savo suvokia ir kaip elgiasi.Transseksualus svarbu yra atskirti nuo panašios sąvokos – transvestitų. Transvestitui pakanka tik kuriam laikui pakeisti savo išvaizdą, apsivelkant kitos lyties drabužius ir pan. Toks asmuo nesiekia lyties pakeitimo operacijos, galimai savęs net nepriskiria prie kitos lyties asmenų, o pasitenkina tik laikinu išvaizdos pakeitimu. Būtina pažymėti, kad EŽTT sprendimuose naudoja socialinę asmenų lytį, nurodytą kreipimosi į Teismą ar Komisiją metu. Dėl to ir darbe bus vartojama socialine asmeenų lytis, t.y. kaip pats asmuo save suvokia, kuriai iš lyčių jis pats save priskiria. Be to, bylos nagrinėjamos chronologine tvarka, nes taip geriausiai atsisklaidžia, kaip keitėsi Teismo nuomonė transseksualių asmenų atžvilgiu. D. Van Oosterwijck v. Belgija byla 1944 m. Belgijoje gimusi Daniele van Oosterwijck teigia, kad jau ankstyvoje vaikystėje pastebėjo susidvejinusią asmenybę – nors morfologiškai buvo moteriškos lyties, psichologiškai jautėsi esanti vyriškos lyties. Šitokia priešprieša sukėlė depresiją, o būdamas 18 metų amžiaus pareiškėjas bandė žudytis. 1969m. daktarai patvirtino, kad visi jo juntami simptomai yra būdingi transseksualizmui. Pareiškėjui buvo pradėtas hormonų terapijos kursas ir po kelių mėnesių pasireiškė antriniai vyriškos lyties bruožai. Vėliau buvo atliktos ir dvi lyties keitimo operacijos. D. van Oosterwijck pabrėžia, kad jis sąmoningai nesiėkė, kad jam būtų atlikto operacijos, o tai buvo įtakota jo negalios. Dalį šių operacijų išlaidų padengė Europos Bendrijų Medicinos Tarnyba. Dėl to Bendrijų administracinis depatamentas (pareiškėjas tuo metu užėmė pareigas vienoje iš Bendrijų institucijų) išdavė jam naują darbo kortelę pono D. Van Oosterwijck vardu (Mr. D. Van Oosterwijck). 1973 m. pareiškėjas pateikė prašymą ištaisyti/pakeisti jo civilinį statusą. Pirmos instancijos Briuselio teismas šį prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Tuo tarpu Briuselio Apeliacinis teismas patvirtino šį sprendimą teigdamas, kad pareiškėjo ginčijama tvarka neleidžia patvirtinti, kad asmuo nuo gimimo turėjo vyriškos lyties bruožų arba polinkį į transseksualizmą. Pareiškėjo teigimu, Belgijos teismų pozicija, kad gimimo liudijimo įrašai yra galutiniai ir nekeičiami, įstūmė jį į netoleruotiną teisinę ir administracinę situaciją. 1976 m. rugsėjo 1d. peticijoje Komisijai pareiškėjas skundžiasi Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, nes jis pateko į žeminančią ir nežmonišką civilinės mirties būklę. Taip pat nurodomas 8 straipsnio pažeidimas remiantis tuo, kad pareiškėjas, taikant įstatymus, buvo verčiamas naudotis jo realios tapatybės netitinkančiais dokumentais ir šitokiu būdu buvo įsikišta į jo privatų gyvenimą. Pareiškėjo teigimu, buvo pažeistas ir Konvencijos 12 straipsnis, nes Belgijos teismai, nepanaikindami prieštaravimų tarp jo fizinės būsenos (vyriškos tapatybės) ir teisinės būsenos (moteriškos tapatybės), sutrukdė jam vesti ir sukurti šeimą. Jis teigia, kad yra svarstęs galimybę susituokti ir įsivaikinti. Komisijos nuomone, byla turėjo būti nagrinėjama iš esmės. Be to, Komisija 1979 m. kovo 1d. pranešime daro išvadą, kad buvo pažeisti 8 ir 12 straipsniai. Komisija, išanalizavusi šalių pateiktus argumentus, teigia, kad pareiškėjo skundas iškelia jau minėtų 8 ir 12 straipsnio taikymo problemas ir dėl to yra būtinas bylos nagrinėjimas iš esmės. Ji iškelia klausimą, ar valstybės institucijų neveikimas ar vengimas užtikrinti naują pareiškėjo tapatybę ir identitetą, kurie atitiktų jo dabartinį statusą su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis – dokumentų išdavimu, įdarbinimo vertinimu viešame ar privačiame sektoriuje - nesukelia Konvencijos 8 straipsniu užtikrintos asmenų teisės į privataus gyvenimo gerbimą pažeidimo. Belgijos vyriausybė, prieštaraudama Komisijos nuomonei, teigė, kad skundas turėjo būti paskelbtas nepriimtinu dėl vidaus gynybos priemonių neišnaudojimo. Be to, Vyriausybė „priekaištavo D. van Oosterwijckui, kad jis nepadavė kasacinio skundo, nesirėmė Konvencija nei Pirmojoje instancijoje, nei Apeliaciniame teisme, neprašė pakeisti vardų, remdamasis 1974m. liepos 2d. įstatymu, ir nepradėjo bylos dėl būsenos“1. Be to, Vyriausybė teigia, kad Konvencijos 12 straipsnis negalėjo būti pažeistas, nes D. van Oosterwijck niekada nesikreipė į atitinkamas institucijas dėl santuokos sudarymo ar įvaikinimo ir jam niekada nebuvo uždrausta ar sutrukdyta tai padaryti2. Tačiau EŽTT atsisakė nagrinėti šią bylą iš esmės, nes nustatė, kad nebuvo išnaudotos visos efektyvios vidaus gynybos priemonės, o ypatingų priežasčių, dėl kurių būtų galima atleisti van Oosterwijck nuo šių priemonių išnaudojimo, nebuvo. Kadangi byla išnagrinėta iš esmės nebuvo, EŽTT nepareiškė savo nuomonės transseksualų teisių ar jų pažeidimo klausimu. Šiame sprendime svarbiausia yra Teismo pozicija dėl vardų pakeitimo ir būklės nustatymo. Teismas teigia, kad jei van Oosterwijck būtų padavęs prašymą dėl vardų pakeitimo ir šis būtų buvęs patenkintas, tretiesiems asmenims būtų buvę daug lengviau nepastebėti kontrasto tarp jo išvaizdos ir jo civilinės būklės. Tačiau tai tik būtų išeliminavę kai kurias blogybės, kurias pareiškėjas skundžia, pasekmes, o priežastys būtų likusios nepašalintos. Jo seksualinė tapatybė vis tiek būtų likusi nepripažinta. O tai būtų sukėlę neigiamas socialines pasekmes. Kiek tai susiję su būklės nustatymu, Teismas pažymi, kad tokia byla pagal Belgijos teisę pripažįstama priemonė nustatyti, pakeisti ar panaikinti asmens būklę. Tokia byla būtų išprovokavusi nacionalinių teismų išankstinį sprendimą pakeisot lyties nustatymo klausimu. Minėti teismai privalės apsispręsti, ar tokia byla bus atvira suinteresuotam asmeniui3. Van Oosterwijck byla yra svarbi tuo, kad tai buvo pirmas kartas, kai į Teismą kreipėsi transseksualus asmuo, prašydamas nustatyti, kad valstybė savo veiksmais pažeidė tam tikras jo teises. Nors Komisija ir paskelbė skundą priimtinu, Teismas atsisakė jį nagrinėti iš esmės dėl teisinės gynybos priemonių neišnaudojimo. B. v. Prancūzija byla Ieškovė B., gimusi 1935 m. Alžyre, buvo paskelbta esanti vyriškos lyties ir jai duoti vyriški vardai: Norbertas ir Antoine. Nuo pat ankstyvos vaikystės jos elgsena buvo moteriška, nes ji save laiko moterimi, ir jos šeima ją laiko tokia. Atlikusi karinės prievolės tarnybą 1963 m. ji atvyksta į Paryžių, kur gyvena iki bylos nagrinėjimo, ir dirba teatre. Nuo 1963 m. iki 1967 m. ji gydoma nuo depresijos, po to jai taikomas hormonų terapijos kursas, o išvaizda sumoteriškėja. 1972 m. ji ryžtasi chirurginei intervencijai dėl lyties konversijos Maroke, ir nuo tada gyvena su vyru, už kurio norėtų ištekėti. 1978 m. ji iškelia bylą dėl jos moteriškos lyties pripažinimo ir gimimo liudijimo pataisymo, kad jame būtų pažymėtas lyties keitimas ir įrašyti nauji moteriški vardai – Lyne-Antoinette. Liburno aukštesnės instancijos teismas 1979 m. lapkričio mėnesį nepatenkina prašymo; Bordo apeliacinis teismas, o vėliau ir Kasacinis teismas jos ieškinius atmetė. Jos oficialūs dokumentai (pasas, asmens liudijimas ir vairuotojo teisės), išduoti Norbert B. Vardu, taip pat ir socialinės draudos kortelė turi vyriškos lyties asmenims vartojamo kodo numerį. 1987 m. panelė B. Skundžiasi, kad Prancūzijos valdžios institucijos atsisako jai pripažinti tikrąją lyties tapatybę, o konkrečiai – pripažinti civilinės būklės pakeitimą, kurio ji prašo. Ji remiasi Konvencijos 3, 8 ir 12 straipsniais. Komisija prašė Teimsmą paskelbti nepriimtinomis vyriausybės suformuluotas abi išlygas: jų nagrinėjimas labai apsunkintų Konvencijos organų procedūrą ir padėtų atsirasti naujai nelygybei tarp vyriausybės ir ieškovės, nes pastaroji negali pateikti skundo prieš Komisijos priimtą sprendimą dėl nepriimtinumo. Tačiau Teismas laiko save kompetentingu išnagrinėti išlygas. Liburno aukštesnės instancijos teisme ir Bordo apeliaciniame teisme suinteresuotoji skundėsi daugiausia dėl jos teisės į asmeninį gyvenimą pažeidimo. Kasacinis teismas nepaskelbė priemonės nepriimtina, nes ji buvo nauja. Taigi Teismas atmeta vidaus teisinės gynybos priemonių neišnaudojimo išlygą. Kasaciniam teismui pareiškėja buvo padavusi skundą dėl teisės, sietinos su 8 straipsniu. Tuo metu nebuvo nuolatinės jurisprudencijos, kuri numatytų iš anksto kasacinio skundo beprasmiškumą. Pastarasis iki šiol figūruoja taro gynybos priemonių, kuriomis būtina pasinaudoti, norint prisiderinti prie 26 straipsnio, ir jo poveikis buvo nukelti mažiausiai 6 mėnesių laikotarpiui išeities tašką. Todėl Teismas atmeta ir šią išlygą. Pasak panelės B., atsisakymas pripažinti jos tikrąjį lyties tapatuma pažeidžia jos teisę į asmeninio gyvenimo gerbimą, garantuojamą 8 straipsnio. Tas ją verčia pateikti tretiesiems asmenims intymaus ir asmeninio pobūdžio žinias ir kartu tai jai teikia nepatogumų profesinėje veikloje. Teismas iš anksto primena, kad „gerbimo“ sąvoka stokoja aiškumo, nėra iki galo suformuluota ar aiški. Norint nustatyti, ar yra pozityvus įsipareigojimas, reikia atsižvelgti, ar yra pusiausvyra tarp bendrojo intereso ir individų interesų. Teismas laiko nepaneigiamu dalyku, kad transseksualizmo klausimu žmonių mentalitetas evoliucionavo, mokslas progresavo ir kad vis didesnė reikšmė teikiama šiai problemai. Tačiau Teismas, pasitelkdamas ekspertų išvadas, pažymi, kad neišnyko netikrumas dėl esminės transseksualizmo prigimties ir kad kartais keliamas klausimas dėl chirurginės intervencijos šiuo atveju teisėtumo. Iš to išplaukiančios teisinės situacijos, beje, yra labai sudėtingos ir tarp valstybių Europos Tarybos narių nėra visiško konsensuso, kuriuo remdamasis Teismas galėtų padaryti išvadas, kitokias nei Rees ir Cosey bylose prieš Jungtinę Karalystę. Teismas konstatuoja, kad Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje skirtingai suprantama teisė ir jos praktika civilinės būklės klausimu, vardų pakeitimas, asmens tapatumo dokumentų naudojimas ir kt. Po sprendimo neturėjo būti kliūčių įrašyti į panelės B. gimimo liudijimą pastabą, atspindinčią dabartinę pastarosios padėtį. Daugelis Prancūzijos pirmosios instancijos ir apeliacinių teismų jau yra nusprendę įtraukti panašią pastabą kitų transseksualų atžvilgiu. Kasacinio teismo dotkrina tam prieštarauja, bet ji galėtų evoliucionuoti. Tiesa, ieškovei buvo padaryta chirurginė intervencija svetur, nesinaudojant visomis medicinos ir psichologinėmis garantijomis, kurių yra reikalaujama Prancūzijoje. Be to, operacija nesukėlė negrįžtamo išorinių jos pradinės lyties požymių atsisakymo. Teismas laiko, kad panelės B. apsisprendimas yra ganėtinai svarus argumentas, su kuriuo reikia skaitytis, kaip ir su kai kuriais kitais, 8 straipsnio pagrindu. Teismų sprendimai, vyriausybės pateikti Teismui, rodo, kad lyties pakeitimo nepripažinimas dar nereiškia, kad suinteresuotas individas negalėtų gauti naujo vardo, kuris geriau atspindėtų jo fizinę išvaizdą. Tačiau ši jurisprudencija nebuvo priimta tuo metu, kai bylą svarstė Liburno ir Bordo teismai. Kasacinis teismas iki bylos nagrinėjimo EŽTT dar nėra patvirtinęs tokios pozicijos. Atsisakymas pakeisti ieškovei vardą taip pat yra svarbus elementas Konvencijos 8 straipsnio požiūriu. Teismo nuomone, nesusipratimai, kurie kilo dėl disharmonijos tarp panelės B. lyties, teisiškai nurodytos įvairiuose dokumentuose, ir jos realios lyties, yra tokie rimti, kad jų užtenka, jog reikėtų atsižvelgti į 8 straipsnio tikslus. Taigi Teismas, remdamasis minėtais elementais, dėl kurių šis ginčas skiriasi nuo Reese ir Cossey bylų, ir nematydamas reikalo nagrinėti kitus ieškovės argumentus, daro išvadą, kad pastaroji kasdien patenka į tokią situaciją, kuri nesuderinama su jos asmeninio gyvenimo gerbimu. Net atsižvelgiant į nacionalinę vertinimo skalę, sutriko pusiausvyra, būtina tarp bendrojo intereso ir individo interesų, taigi buvo pažeistas Konevncijos 8 straipsnis. Valstybė atsakovė gali pasirinkti keletą priemonių padėčiai pataisyti, tačiau Teismas neprivalo nurodyti jai tinkamiausią. Komisijoje panelė B. save laike teisminio elgesio, kartu nežmoniško ir žeminančio, auka pagal 3 straipsnį. Komisija priima prašymą 1990 m. vasario 13 d. ir paskelbia, kad skundas pagal 12 straipsnį nepriimtinas. 1990 m. rugsėjo 6d. pranešime Komisija nusprendžia, kad 3 straipsnis nebuvo pažeistas. Tačiau pareiškėja šio skundo Teismui oficialiai nepateikė, todėl šis klausimas nebuvo nagrinėtas. Be to, Teismas atmetė pretenzijas dėl moralinės žalos: keblumas susirasti darbą dėl būtinybės atskleisti savo padėtį, nors ir yra realus, bet nėra nepašalinamas. Laikydamas, kad panelė B. patyrė moralinę žalą dėl sprendimo, prieštaraujančio konvencija, Teismas jai skiria 100 000 Prancūzijos frankų4. Rees v. United Kingdom byla 1942 m. gimęs ieškovas nuo gimimo turėjo visas moteriškos lyties charakteristikas, tačiau nuo pat vaikystės elgiasi vyriškai ir tampa dviprasmiškos išvaizdos. 1970 m. pradedamas gydymo kursas dėl lyties pakeitimo, o po metų pasikeičia vardą į vyrišką. 1977 m. pareiškėjas pakeičia ir pavardę ir nuo to laiko yra žinomas kaip Mark Nicholas Alban Reese. Gyvena kaip vyras, o visuomenė priima jį tokį. Visi oficialūs dokumentai, išskyrus gimimo liudijimą, nurodo jo naująją pavardę, o esant reikalui pridedamas ir žodis „ponas“ 1980 m. pareiškėjas kreipiasi į Civilinės būklės aktų registrą, kad būtų padaryti taisymai gimimų regitre, atsižvelgiant į lyties pakeitimus. Toks jo prašymas nebuvo patenkintas ir atitinkami įrašai padaryti nebuvo. Junginėje Karalystėje intervencijos dėl lyties pakeitimo nereikalauja jokių teisinių formalumų. Be to, nei įstatymų leidėjas, nei teismai nėra priėmę bendro ir vienodo sprendimo dėl operuotų transseklsualų būklės. Tačiau, norint sudaryti santuoką, kuri, pagal anglų teisę, galima tik tarp priešingos lyties asmenų, nustatyta jurisprudencija laiko, kad iš keturių kriterijų – chromosominio, gonadinio, genitalinio ir psichologinio – apibūdinančių lytį, tik pirmi trys – biologiniai faktoriai – leidžia pasakyti, ar tokie asmenys yra vyrai, ar moterys. Atskiri registrai fiksuoja gimimus, santuokas, mirtis, įvaikinimus. Jie patvirtina įvykius tokius, kokie jie buvo, neminėdami pakeitimų, nebent išskirtines aplinkybes kaip įvaikinimas, legitimacija ar pan. Šie įvykiai, faktai perrašomi kitose valstybėse. Kiekvienas gali pakeisti savo pavardę ir vardus savo nuožiūra be jokių ar su minimaliais formalumais. Civilinės būklės išrašai ar jiems tapatūs dokumentai nėra reikalaujami norint įrodyti asmens tapatumą. Tokiu atveju pakanka paso ar vairuotojo pažymėjimo. Peticijoje Komisijai Markas Rees skundžiasi, kad Jumgtinė Karalystė neuteikia jam teisinio statuso, atitinkančio jo realią padėtį. Jis nurodo Konvencijos 3, 8 ir 12 straipsnius. 1984 m. kovo 15 d. Komisija atmetą skundą dėl 3 straipsnio pažeidimo, o vėliau pateikia išvadą, kad 8 ir 12 straipsniai buvo pažeisti. Marko Reeso skundas, paremtas 8 Konvencijos straipsniu kelia klausimą, kokie pozityvūs įsipareigojimai gali būti būdingi efektyviam asmeninio gyvenimo gerbimui. Šių įsipareigojimų buvimas ir mastas, kai nėra visiško pažiūrų endrumo tarp įvairių susitariančių valstybių, taikančių labai didelę nuožiūros skalę, priklauso nuo teisingos pusiausvyros tarp bendrojo intereso ir individų interesų. Ieškant tokios pusiausvyros Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje išvardinti tikslai gali suvaidinti tam tikrą vaidmenį. Jungtinė Karalystė stengėsi pritarti ieškovo reikalavimams tiek, kiek tai leto jos tuometinė sistema. Jos požiūriu, gimimo aktas patvirtina, konsignuoja tik istorinius faktus, nėra jokios nuostatos, numatančios juridiškai galiojančius sertifikatus. Valstybės nuomone, negalima sakyti, kad dėl teisingos interesų pusiausvyros reikėtų naujos rūšies dokumentų, liudijančių civilinę būklę tuo metu. O tai tam tikru požiūriu buvusi Marko Reeso reikalavimų esmė. Valstybė atsakovė nelaikė pareiga daryti tokį pakeitimą, kurio administracinės pasekmės būtų svarbios ir likusią visuomenės dalį užgultų papildomi įsipareigojimai. Šiek tiek siauriau aiškinamas ieškovo skundas gali būti laikomas prašymu dėl šalutinio sureguliavimo, kuris turėtų anotacijos gimimų registre formą, bet nėbūtų prieinamas tretiesiems asmenims. Gali atrodyti, kad tokiai slaptai anotacijai nereikia norimos pusiausvyros. Dėl to įvairiose viešojo intereso srityse (pvz., šeimos ir paveldėjimo teisėje) atsiratų didelių sunkumų, kuriuos įveikti galėrų tik detalūs įstatymai, kai kalbama apie pakeitimo pasekmes įvairiuose kontekstuose ir aplinkybes, kuriomis slaptas pobūdis turėtų nusileisti viešajam interesui. Taigi Teismas daro išvadą, kad 8 Konvencijos straipsnis nebuvo pažeistas. Tačiau jis priduria tarytum įspėjimą: reikia palikti Jungtinei Karalystei nuspręsti, iki kokio laipsnio ji gali patenkinti kitų transseksualų reikalavimus, bet Teismas puikiai įsivaizduoja, kokios rimtos problemos, su kuriomis pastarieji susiduria, yra. Dėl 12 Konvencijos straipsnio Teismas yra tos nuomonės, kad šis straipsnis, garantuodamas teisę tuoktis, numato tradicinę santuoką tarp skirtingos biologinės lyties asmenų. Tačiau Teismas priduria, kad šios teisės apribojimai negali jos susiaurinti ar sumažinti tiek, kad būtų pažeista jos esmė. Tokio efekto negalima priskirti teisėtoms kliūtims, daromoms Jungtinėje Karalystėje, asmenų, nepriklausančių skirtingoms biologinėms lytims, santuokai. Taigi šis straipsnis nebuvo pažeistas5. Cossey v. Jungtinė Karalystė byla 1954 m. Jungtinėje Karalystėje gimusi pareiškėja gimimų registre buvo registruota kaip vyriškos lyties kūdikis ir jai suteikti vyriški vardai Barry Kenneth. Tačiau būdama trylikos metų suprato, kad ji nėra kaip kiti berniukai, o po kelių metų suvokė, nors ir turinti išorinius vyriškos lyties organus, psichologiškai yra moteriškos lyties. 1972 m. ji pasikeitė savo vardus į moterišką Caroline. Nuo to laiko ji yra žinoma šiuo vardu visose gyvenimo srityse ir rengiasi bei elgiasi moteriškai. Pareiškėjai taikoma hormonų terapija, padaroma krūtų didinimo operacija įdedant implantus. 1974 m. jai atliekama chirurginė operacija, siekiant jos išvaizdą priartinti prie moteriškos. Po dešimties metų atliktas medicininis raportas apibūdina panelę Cossey kaip malonią jauną moterį bei teigia, kad ji iki tol gyveno vsavertį moters gyvenimą tiek psichologiškai, tiek fiziškai6. 1976 m. pareiškėjai išduotas Jungtinės Karalystės pasas nurodantis jos dabartinę lytį. 1983 m. ji nusprendė sukurti santuoką. Tačiau Pagrindinis Registras jai atskė, kad tokia santuoką bus niekinė pagal Anglijos teisę, kuri ją prilygina vyrui neatsižvelgdama į jos anatominę ir psichologinę būklę. Vėliau tas pats registras nurodė, kad jos gimimo liudijimo įrašas, nurodantis jos lytį negali būti pakeistas, nes toks įrašas nurodo asmens būseną gimimo metu. Nepavykus sukurti šios santuokos, pareiškėja vienoje is Londono sinagogų susituokė su kitu vyru. 1990 m. sausio 17 d. teismo srendimu ši santuoka buvo paskelbta negaliojančia dėl to, kad sutuoktiniai nebuvo skirtingų lyčių asmenys. 1984 m. vasario 24 d. peticijoje Komisijai panelė Cossey skundžiasi, kad faktas, jog pagal Anglijos teisę ji negali įgyti visiško jos pasikeitusui statuso pripažinimo ir dėl to negali sudaryti visavertės santuokos su vyru. Ji tvirtina, kad buvo pažeisti Konvencijos 8 ir 12 straipsniai7. Komisija paskelbė skundą priimtinu ir nusprendė, kad buvo padarytas pažeidimas 12 straipsnio atžvilgiu, tačiau 8 straipsnis pažeistas nebuvo. Pareiškėja teigia, kad atsisakymas išduoti jai gimimo liudijimą, nurodantį jos moterišką lytį sukėlė kišimąsi į jos privataus gyvenimo gerbimą tuo būdu, kad ji turėjo atskleisti savo intymias asmeninio gyvenimo detales kai reikėdavo parodyti gimimo liudijimą. Šioje vietoje Teismas laikosi Rees byloje išsakytos pozijos: atsisakymas pakeisti gimimų registro duomenis ar išduoti gimimo liudijimus, kurių turinys ir esmė skiriasi nuo origginalių, negali būti laikomi kaip kišimasis į privatų gyvenimą. Šiame sprendime Teismas dar kartą pakartoja, kad sąvoka „gerbimas“ nėra pakankamai aiški, ypač kiek tai susiję su pozityviais valstybių įsipareigojimais: sąvoka interpretuojama skirtingai, atsižvelgian į bylos aplinkybes. Nusprendžiant, ar egzistuoja pozityvus įsipareigojimas, turi būti atsižvelgiama į teisingą balansą tarp bendrojo visuomenės intereso ir individo intereso. Teismas, didele dalimi remdamasis Rees byla, nustatė, kad ir panelės Cossey atveju taip pat nebuvo pažeistas nei 8, nei 12 Konvencijos straipsniai. Pasisakydamas dėl 12 straipsnio, Teismas pabrėžia, kad valtybėse vykstantys pokyčiai dar nereiškia tradicinės šėimos sampratos atsisakymo. Šiomis sąlygomis Teismas nesiryžta šios sąvokos nagrinėti nauju aspektu. Jo manymu, prisirišimas prie tradicinės santuokos konepcijos suteikia pakankamai priežasčių ir toliau taikyti biologinį kriterijų sprendžiant dėl asmens lyties santuokos atveju. O valstybės pačios turi teisę nuspręsti dėl teisės tuoktis. Pareiškėja abiejų minėtų straipsnių kontekste skundėsi ir 14 Konvencijos straipsnio, draudžiančio bet kokio pobūdžio diskriminaciją naudojantis Konvencijos garantuojamomis teisėmis ir laisvėmis, pažeidimu. Teismas nemano, kad ši nuostata turi didesnės reikšmės, nes pareiškėja nesirėmė ja pakankamai. Cossey byla yra tiesiogiai susijusi su Rees byla. Teismas abiem atvejais rėmėsi tais pačiais kriterijais, nustatančiais pusiausvyrą tarp visuomenės ir individo interesų, nors abi bylos savo fabula nebuvo panaios. Teismas nustatė, kad lyties skirtumai ir faktas, ar besiskundžiantis asmuo turėjo nuolatinį gyvenimo partnerį ar būsimą sutuoktinį, nėra esminis bylos aplinkybių skirtumas. Abiem atvejais nusprendė, kad patenkinus pareiškėjų prašymus, bus pažeistas didžiosios visuomenės dalies interesas ir tai sukels jai per daug sunkumų. Sheffield and Horsham v. Jungtinė Karalystė byla Pirmoji pareiškėja Kristina Sheffield, 1946 m. gimusi Britanijos pilietė, po gimimo buvo užregistruota kaip vyriškosios lyties kūdikis. Iki lyties pakeitimo terapijos santuokoje jai gimė duktė. Šiuo metu santuoka nutraukta. 1986 m. pareiškėjai buvo sėkmingai atlikta lyties pakeitimo operacija ir pritaikytas gydymas, ji pasikeitė vardą į dabartinį, šiuo vardu pareiškėjai buvo išduotas naujas pasas bei vairuotojo pažymėjimas. Kristina Sheffield kreipėsi dėl sunkumų, patirtų dėl jos sprendimo keisti lytį chirurginiu būdu bei dėl lyties pakeitimo pasekmių. Santuokos nutraukimo iš jos buvo reikalaujam kaip būtinos sąlygos lyties pakeitimo operacijai atlikti, teismas patenkino. buvusios sutuoktinės prašymą uždrausti bendrauti su dukra, motyvuodamas tuo, kad vaikui gali pakenkti santykiai su transeksualu, pareiškėja nematė savo dukters apie dvylika metų. Visuose pareiškėjos dokumentuose bei įrašuose, išskyrus pasą ir vairuotojo licenziją, buvo palikti senasis jos vardas be lytis, taigi išliko galimybė identifikuoti šiuos duomenis. 1992 m. kreipdamasai į teismą dėl 2000 GBP laidavimo už savo draugą ji buvo priversta atskleisti savo buvusį vardą, jai nebuvo leista anonimiškai liudyti jos draugo baudžiamojoje byloje 1994 m., nors ji motyvavo tokį savo prašymą siekimu išvengti proceso sensacingumo elementų paaiškėjus neatitikimui tarp įrašo gimimo liudijime ir išvaiždos. 1992 m. pareiškėjai, policijos sulaikytai dėl ginklų taisyklių pažeidimo, policininkai pakomentavo, kad jie žino apie pareiškėjos lyties pakeitimo operaciją. Siekdama išsiaiškinti, ar tokia asmeninė informacija yra policijos kompiuteriuose, ji būtų tyurėjusi pateikti oficialų prašymą, o jame nurodyti savo lytį ir kitus vardus. Tais pačiai metais sudarant automobilio draudimo sutartį vėl buvo reikalaujama nurodyti lytį. Pareiškėja nurodė, kad ji 1986 m. buvo atleista iš orlaivio piloto pareigų dėl lyties pakeitimo ir neteko galimybės įsidarbinti pagal turimą profesiją. Antroji pareiškėja Rachel Horsham, 1946 m. gimusi Britanijos pilietė buvo užregistruota vyriškos lyties kūdikiu. Ji nurodo, kad nuo ankstyvosios vaikystės jautė sunkumus matydama save kaip vyriškos lyties asmenį, o sulaukusi 21 metų visiškai suvokė, kad ji yra transeksulali. 1971 m. ji išvyko iš Jungtinės Karalystės, nes jaudinosi dėl pasekmių paaiškėjus, kad yra transeksuali. Užsienyje ji gyveno kaip moteris. Nuo 1990 poniai Horsham buvo taikytas psichoterapinis ir hormonų gydymas, o 1992 m. atlikta lytiez pakeitimo operacija Amsterdame. Pateikusi prašymą pakeisti nuotrauką ir vardą pase ji gavo atsakymą, kad tam reikalingas teismo sprendimas. 1992 m. pagal Amsterdamo teismo sprendimą Hagos Gimimų registras išdavė jai naują gimimo liudijimą, o pagal jį – Britanijos konsulatas išdavė jai naują pasą, kuriame nurodytas naujas jos vardas bei moteriška lytis. Pareiškėja kreipėsi su prašymu atitinkamai pakeisti Jungtinėje Karalystėje išduotą pirminį gimimo liudijimą, tačiau jai buvo atsakyta, kad tam nėra pagrindo pagal JK teisę. Pareškėja teigia, kad yra priversta gyventi tremtyje dėl jai nepalankios teisinės aplinkos Jungtinėje karalystėje. Ji ketina susituokti su savo vyriškos lyties partneriu ir norėtų bendrai gyventi Jungtinėje karalystėje, tačiau yra gavusi oficialų išaiškinimą, kad pagal JK teisę jos santuoka, nors ir teisėtai sudaryta Nyderlanduose ar kitoje valstybėje, Jungtinėje karalystėje nebūtų registruojama. Pareiškėjos nurodo, kad valstybė atsakovė nepripažindama jų kaip moteriškosios lyties asmenų, pažeidžia jų teises į privatų gyvenimą, numatytas Konvencijos 8 straipsnyje. Teismas nagrinėjo pareiškėjų skundą atsižvelgdamas į poziciją, kad valstybė atsakovė ne privalėtų susilaikyti nuo veiksmų, darančių žalos pareiškėjoms, tačiau kad nesugebėjo imtis pozityvių veiksmų pakeisti teisės sitemą, kuri pareiškėjų nuomone yra joms nepalanki. Nustatant, ar egzistuoja pozityvi pareiga, svarbu nustatyti, ar teisėje įtvirtintas sąžiningas santykis tarp bendrojo visuomenės intereso ir individo interesų. Teismas nustatė, kad valstybė neturėjo pozityvios pareigos pakeisti gimimų registravimo sistemą taip, kad pareiškėjoms būtų suteikta teisė atnaujinti gimimo įrašą ar išduoti joms gimimo liudijimo kopiją ar sutrumpintos formos liudijimą nenurodant jokios lyties apskritai ar nenurodant lyties, buvusios gimimo metu. Teismas nustatė, kad pareiškėjos skundžiasi iš esmės dėl reikalavimo nustatyti lytį tik pagal biologinius kriterijus ir dėl gimimų registre esančios informacijos apie lytį nekeičiamumo. Vyriausybė argumentavo savo poziciją viešuojo intereso gynyba, siekiant gimimų registro įrašus išsaugoti kaip istorinius fakto įrašus, nekeistinus įrašant įrašo subjekto pasikeitusią lytį ir netrumpintinus nenurodant besikreipiančiojo įregistruotos lyties. Pareiškėjos argumentavo, kad tokie vyriausybės argumentai nebeprotingi atsižvelgiant į žymius medicinos mokslo ir teisės pasiekimus bei akivaizdžią žalą, kurią egzistuojanti sistema daro joms asmeniškai. Tokiu būdu, pareiškėjų nuomone, viešasis interesas ginamas jų asmeninių interesų sąskaita, pažeidžiamas viešojo intereso ir asmeninių individo interesų balansas. Teismo požiūriu pareiškėjos nenurodė, kad medicinos moksle yra esminių postūmių ar atradimų, leidžiančių paneigti abejones dėl transeksualumo priežasčių, transseksualumo priežastys iki šiol nėra pakankamai aiškios, o chirurginės intervencijos teisėtumas kartais gali būti abejotinas, medicinos mokslo ir teisės vystymosi žymių pokyčių nuo 1990 m. sprendimo, priimto Cossey byloje, nenustatyta. Taigi, valstybės atsakovės valdžios institucijų atsisakymas pripažinti psichologinę lytį kaip esminį kriterijų asmens lyčiai nustatyti negali būti kritikuojamas kaip nepagrįstas. Teismas konstatavo, kad nežiūrint mokslo pažangos lyties pakeitimo srityje, vis dar nepaneigta medicinos mokslo nuostata, jog po lyties pakeitimo operacijos neatsiranda visi kitos lyties biologiniai požymiai. Nagrinėdamas teisės vystymosi aspektą teismas konstatavo, kad nėra pakankamai įrodymų, jog Europos valtybėse egzistuotų vieningas požiūris į problemas, atsiradusias kai kurių valstybių teisėje įtvirtinus lyties pakeitimo pripažinimą, taip pat nėra vieningo požiūrio į tokio pripažinimo įtaką šeimos teisei, įvaikinimui, duomenų apsaugos teisei ir panašiai. Transeksualizmas vis dar pripažįstamas kaip mokslo, teisės, moralės ir socialinių klausimų kompleksas, dėl kurio Susitariančios Šalys nepriėjo vieningo požiūrio. Atsižvelgdamas į tokius argumentus teismas padarė išvadą, kad tik dėl medicinos mokslo ir teisės pžangos valstybė atsakovė nebegali remtis margin of appreciation pateisindama savo atsisakymą teisiškai pripažinti lyties pakeitimą. Teismas konstatavo, kad asmeniui turi būti žinoma, kad kai kuriais konkrečiais atvejais (sudarant asmens draudimo, ar transporto priemonės draudimo sutartis, taip pat siekiant išsiaiškinti asmens kriminalinę praeitį ir panašiai) yra pagrįsta reikalauti nurodyti lytį prieš ir po lyties pakeitimo operacijos ir pateikti lytį įrodančius dokumentus. Teismas nustatė, kad valstybė atsakovė siekė sumažinti tokius atvejus, suteikdama teisę transseksualams gauti pasus, vairuotojo pažymėjimus ir kitokius oficialius dokumentus, juose nurodant naujuosius vardus, ir oficialiai neskatindama naudoti gimimo liudijimų asmenybei identifikuoti. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos neįrodė, jog valstybei atsakovei buvo kilusi pozityvioji pareiga pagal Konvencijos 8 straipsnį teisiškai pripažinti pareškėjų lytį po lyties pakeitimo operacijos, taigi, ši Konvencijos nuostata šiuo konkrečiu atveju nebuvo pažeista. Preiškėjos taip pat kreipėsi į Teismą teigdamos, kad Valstybės veiksmai pažeidė ir Konvencijos 12 straipsniu garantuojamą teisę sukurti šeimą, o būtent – sydaryti santuoką. Jos nurodė, kad pagal Anglijos teisę bet kokia santuoka, sudaryta tarp vyro ir transseksualaus asmens, kuriam buvo pakeista lytis iš vyriškos į moterišką, laikytina negaliojančia, nes pastarasis asmuo laikomas vyriškos lyties asmeniu. Panelė Horsham nurodė, kad ji su savo partneriu ketino tuokits Olandijoje, kur tos pačios lyties asmenų santuoka yra pripažįstama, tačiau jai iškilo abejonių, kad Jungtinėje Karalystėje tokia santuoka bus nepripažinta. Dėl to ji būtų verčiama gyventi prievartinėje tremtyje už Jungtinės Karalystės ribų. Teismas minėto straipsnio pažeidimo nenustatė teigdamas, kad valstybės siekis išsaugoti tradoconį šeimos sąvokos suvokimą yra pakankamas tam, kad nustatant asmenų lytį būtų remiamasi tik biologiniu kriterijumi. Pareiškėjos taip pat skundėsi, kad buvo pažeisti Konvencijos 13 bei 14 kartu su 8 straipsniai. Bylos svarsymo metu pareiškėjos atsisakė, kad jų byla būtų nagrinėjama 13 straipsnio atžvilgiu. Tačiau 14 Konvencijos straipsnio požiūriu Teismas taip pat nenustatė Konvencijos pažeidimų. Jis pažymi, kad ir 8 straipsnio atžvilgiu nebuvo nustatyta pažeidimų, o ir ne kiekvienas skirtingas asmenų traktavimas gali būti laikomas diskriminaciniu. Šiomis bylomis (Reese, Cossey bei Sheffield and Horsham) Teismas dar teigė, kad valstybės neturi pareigos keisti galiojančią gimimo liudijimų išdavimo tvarką. Tuo tarpu po keleto metų Teismas aiškiai pasakė, kad valstybė įpareigota yra užtikrinti naujos asmenybės lyties pripažinimą. Pozityvūs valstybių įsipareigojimai galimi dviem atvejais: 1. Valstybė privalo imtis tam tikrų veiksmų, kad užtikrintų pagarbą asmens teisei į jo privataus gyvenimo apsaugą; 2. Valstybei taip pat gali būti keliama pareiga apginti asmenis nuo kitų individų8. X, Y and Z. V. Jungtinė Karalystė byla Pareiškėjai šioje byloje yra Jungtinės Karalystės piliečiai. Ponas „X“ gimė 1955 metais, jam atlikta lyties keitimo iš moters į vyrą operacija. Nuo 1979 m. Jis gyvena su ponia „Y“, gimusia 1959 m. Tais pačiais metais jam buvo atlikta lyties keitimo operacija. Trečias pareiškėjas „Z“ gimė 1992 m. po dirbtinio apvaisinimo anoniminio donoro sperma, atlikto antrajai pareikšėjai. Vėliau, pritaikius tokį patį metodą, ponia „Y“ pagimdė dar vieną vaiką. Pareiškėjas „X“ 1992 m. kreipėsi į Centrinį registrą su prašymu, kad jis būtų nurodytas kaip vaiko tėvas. Tai padaryti buvo atsisakyta teigiant, kad tik biologinis vyras gali būti traktuojamas ir registruojamas kaip vaiko tėvas. Taip pat buvo pažymėta, kad „X“ gali suteikti vaikui savo pavardę, o įrodęs, kad teikė finansinę paramą vaikui, būtų gavęs mokesčių lengvatą. Gimimo registro grafa, kurioje turi būti nurodytas vaiko tėvas, buvo palikta tuščia, o vaikui buvo suteikta „X“ pavardė. Be to, pareiškėjas „X“ atsisakė darbo Botsvanos universitete, nes ten apgyvendinimas ir nemokamas išsilavinimas buvo garantuojamas tik darbuotojo sutuoktiniams ir biologiniams ar įvaikintiems vaikams. Kreipdamiesi į EŽTT pareiškėjai nurodo, kad buvo pažeisti Konvencijos 8 ir 14 kartu su 8 straipsniai. Jie taip pat skundėsi 12 ir 13 straipsnių pažeidimasi jų atžvilgiu. Tačiau Komisija skundus pagal šiuos straipsnius paskelbė nepriimtinais. Pareiškėjai teigė, kad priešingai 8 Konvencijos straipsniui, garantuojančiam teisę į privataus ir šęimos gyvenimo gerbimą, atsisakant pareiškėja „X“ registruoti kaip tėvą trečiojo pareiškėjo atžvilgiu, o tai sukėlė diskriminacines situacijas. Pareiškėjai šioje byloje, priešingai negu kitose Teismo nagrinėtose bylose, kai buvo skundžiamasi dėl atsisakymo teisiškai pripažinti naują asmens lytį, skundėsi teisės į privataus ir šeimos gerbimą pažeidimu tuo požiūriu, kad jiems nebuvo leista nustatyti teisinių ryšių, siejančių pareiškėjus „X“ ir „Z. Pareiškėjų teigimu, nuo „Z“ gimimo, jie gyveno bendrą šeimyninį gyvenimą Konvencijos 8 straipsnio požiūriu. Jie pabrėžė Teismo nuomonę, įtvvirtintą jo praktikoje, kad šeimos buvimas ar nebuvimas priklauso nuo socialinės tikrovės, nuo to, kaip asmenys gyvena, o ne nuo teisinių formalumų. Teismas konstatavo, kad teisinės priemonės transseksualų atžvilgiu turi būti interpretuojamos atsižvelgiant į mokslinę pažangą, tačiau pripažino, kad šiuo atveju Konvencijos 8 straipsnis negali būti laikomas įpareigojančiu valstybes formaliai pripažinti tėvystę asmeniui, kuris nėra biologinis vaiko tėvas. Teismas teigia, kad visuomenė yra suinteresuota išsaugoti tam tikrą šeimos teisės sistemą, kurioje primenybė teikiama geriausiems vaiko interesams. Teismas pažymi, jog nėra įrodyta, kad pareiškėjų siūlymas keisti esamą tvarką, galėtų pasitarnauti „Z“ ar kitų vaikų, gimusių dirbtinio apvaisinimo būdu, interesų užtikrinimui. Be to, tokios tvarkos pakeitimas gali turėti įtakos kitoms šeimos gyvenimo sferoms. Kaip pavyzdį Teismas nurodo, jog teisės norma, keičianti esančią tvarką gali tapti visuomenės kritikavimo objektu, nes bus neatitikimų, jei transseksualui, pakeitusiam lytį iš moteriškos į vyrišką, būtų suteikta teisė teisiškai tapti vaiko tėvu, nors kitais atvejais teisiniu požiūriu jis būtų laikomas moterimi ir jam būtų suteikta teisė sudaryti santuoką su vyru9. Tokiomis aplinkybėmis Teimas mano, kad šiuo atveju valstybės atsisakymas keisti atitinkamas teisės normas yra visiškai pateisinamas, kadangi toks keitimas galėtų sukelti nepageidaujamas ir sunkiai nuspėjamas pasekmes vaikams, esantiems „Z“ situacijoje. Teismas šioje byloje rėmėsi jau ankstesnėse bylose suformuluotu viešo ir individualaus interso balansu ir nustatė, kad svarbiau yra viešas visuomenės, o ne pareiškėjų šeimos interesas. Be to, Teismo nuomone, nustatyti, kokias paskekmes „Z“ vystymuisi sukels tas faktas, kad valstybė nėra nustačiusi teisinio ryšio tarp jo ir pareiškėjo „X“. Taip pat nėra aišku, kaip šioje situacijoje geriausia yra apsaugoti vaiko interesus ir dėl to Teismas neturėtų išreikšti konkrečios kategoriškos nuomonės. Todėl Teismas nustatė, kad Konvencijos 8 straipsnio pažeidimo nebuvo. Tuo pačiu Teismas pažymi, kad transseksualizmas kelia sudėtingus socialinius, teisinius, moralinius ir mokslinius klausimus, kurių atžvilgiu valstybės nėra priėmusios bendros pozicijos, ir dėl to 8 straipsnis negali būti traktuojamas kaip uždedantis pozityvius įsipareigojimus valstybėms. Christine Goodwin v. Jungtinė Karalystė byla Pareiškėjęs, gimęs 1937m. Jungtinėje Karalystėje kaip vyriškos lyties atstovas, vedęs ir susilaukęs keturių vaikų su savo žmona, po ilgų hormonų terapijos seansų, konsultacijų su psichologais ir pan. ėmė gyventi moters gyvenimą, 1990 m. buvo atlikta ir lyties keitimo operacija, kurią apmokėjo Nacionalinė sveikatos tarnyba. Pareiškėja išsiskyrė su savo žmona, tačiau ir toliau rūpinosi savo vaikais. 1996 m. pareiškėja, pradėdama dirbti, privalėjo pateikti nacionalinio draudimo numerį. Tam, kad nereikėtų atskleisti darbdaviui informacijos apie savo asmeninį gyvenimą, pareiškėja kreipėsi į atitinkamas institucijas, kad jai būtų išduotas naujas nacionalinio draudimo numeris. Tačiau tai padaryti buvo atsisakyta. Dėl to, jos nuomone, ji vėl patyrė tam tikrą įtampą darbe. Be to, Socialinės apsaugos departamentas atsisakė pensijos atveju jai taikyti moterims nustatytą 60 m. amžiaus limitą, kai tuo tarpu vyrai naudojosi 65 m. amžiaus riba senatvės pensijai gauti. Be to, jai buvo taikomi ir vyrams galiojantys automobilių draudimo tarifai. Socialinės apsaugos departamentas Goodwin bylą traktavo kaip „jautrią“, kad būtų užtikrintas jos slaptumas, o priėjimą prie šios bylos turėjo tik darbdavys. Įrašuose jos lytis nurodyta kaip vyriška. Be to, pareiškėja nepranešė policijai apie pinigų vagystę, nes bijojo, kad vykstant tyrimui turės atskleisti savo tikrąją tapatybę. Pareiškėjai, registruotai kaip vyras, buvo atlikta lyties keitimo operacija ir visuomenėje ji yra žinoma kaip moteris. Nepaisant to, teisine prasme pareiškėja išlikusi vyru. Šitai pareiškėjos gyvenimui turėjo įtakos tose sferose, kur lytis turi teisnės reikšmės kaip pensijos ir draudimo atvejais. Teismas šiuo atveju sprendė klausimą, ar valstybė įvykdė pagal 8 Konvencijos straipsnį jai keliamus pozityvius įsipareigojimusgerbti pareiškėjos, tapusios iš vyro moterimi, privatų gyvenimą, jei valstybėje buvo tam tikrų jos lyties pakeitimo teisinio pripažinimo spragų. Teismas pasirėmė savo praktika Didžiosios Britanijos atžvilgiu, nurodė, kad tose bylose Teismas nustatė, jog nebuvo Vyriausybės pozityvios pareigos keisti egzistuojančią gimimų registravimo sistemą, įvedant naują sistemą ar sudarant galimybes tirkinti asmens pilietinį statusą. Teismas taip pat pabrėžė, kad jis seka savo praktika, tačiau turi atsižvelgti į naujas pasikeitusias aplinkybes atitinkamoje valstybėje. Be to, jis pažymi, kad nuo 1986 m. transseksualai susiduria su rimtomis problemomis, todėl būtinos tam tikros teisinės priemonės šitoje srityje. Būtent šioje byloje Teismas ir pabrėžė, kad šiuo atveju neišlyla viešųjų interesų apsaugos klausimas, kuris galėtų nusverti individo interesų aosaugą jam gaunant jo lyties pakeitimo visišką teisinį pripažinimą. Todėl teisingo balanso principas ir sudaro individo teisės į pagarbą jo privačiam gyvenimui pažeidimą Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies požiūriu10. Teismas pabrėžė, kad teisės susituokti įgyvendinimas sukelia socialines, asmenines bei teisines pasekmes. Šios teisės įgyvendinimas yra susitariančių valstybių nacionalinės teisės reikalas, tačiau ribojimai neturi trukdyti ar sumažinti ją taip ar tokia apimtimi, kad būtų pažeista pati teisės tuoktis esmė11. Nors ir valstybės pačios gali nustatyti sąlygas, kurioms esant transseksualaus asmens, siekiančio teisinio lyties pakeitimo pripažinimo, ankstesnė santuoka laikytina galiojančia ir reikalavimus bei formalumus (pavyzdžiu, informacijos apie pakeistą lytį pateikimą būsimam sutuoktiniui), taikytinus būsimoms santuokoms. Teismas nemato jokių priemonių, kuriomis gali būti pateisintas draudimas transseksualiems asmenims pasinaudoti teise tuoktis. Šioje byloje Teismas pripažino, kad transseksualo pakeistos lyties teisinis nepripažinimas sutrukdė jam pasinaudoti ir Konvencijos 12 straipsnio garantuojama teise tuoktis ir sukurti šeimą. Pareiškėja taip pat teigė, kad buvo pažeisti ir Konvecijos 13 bei 14 straipsniai. 13 Konvencijos straipsnis numato, kad „kiekvienas, kurio teisės ir laisvės, pripažintos šioje Konvencijoje, yra pažeistos, turi teisę pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone kreipdamasis į valstybės instituciją nepriklausomai nuo to, ar tą pažeidimą asmenys padarė eidami savo oficialias pareigas“. Tuo tarpu Konvencijos 14 straipsnis uždraudžia diskriminaciją – „Naudojimasis šioje Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas nepriklausomai nuo asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais”. Pareiškėjos teigimu, jai nebuvo suteikta galimybė efektyviai ginti pažeistas teises. Pareiškėja taip pat teigė, kad faktas, jog jos lyties pakeitimas nebuvo teisiškai pripažintas, sukėlė diskriminacinius veiksmus ir sprendimus jos atžvilgiu. Ypatingai pabrėžė faktą, kad valstybinė pensija jai suteikta kaip vyrui, o ne kaip moteriai.. Teismo nuomone, 14 straipsnio atžvilgiu neiškyla naujos aplinkybės, todėl jo ir nenagrinėja. Konvencijos 13 straipsnis nebuvo pažeistas, nes iki 2000 m. Spalio 2 d. Jungtinėje Karalystėje nebuvo nustatyta gynybos priemonė. Nuo tos datos būtų buvę įmanoma skųstis nacionalinams teismams. Remdamasis šiais motyvais, Teismas minėtų straipsnių pažeidimų nenustatė. I. v. Jungtinė Karalystė byla Pareiškėja yra 1955 m. gimusi Jungtinės Karalystės pilietė, kuriai buvo pakeista lytis iš vyriškos į moterišką. 1985 m. ji norėjo pakelti savo kvalifikaciją, tačiau jai nebuvo leista to padaryti, nes pareiškėja atsisakė pateikti savo gimimo liudijimą. Būdama 33 metų amžiaus ji dėl sveikatos problemų išėjo į neįgalumo pensiją. Kreipdamasi į EŽTT pareiškėja skundžiasi Konvencijos 8, 12 ir 14 straipsnių pažeidimais. Skųsdama 8 straipsnio pažeidimus, pareiškėja teigė, kad Jungtinėje Karalystėje nėra teisiškai pripažįstama pooperacinė transseksualių asmenų lytis ir kad tai sukėlė pareiškėjos asmeninio gyvenimo gerbimo ir privatumo pažeidimus. Ji taip pat pateikė Teismui apsvarstyti sunkumus ir paženimą, kurių nebuvo pateikė kiti transseksulai. Įkalinimo atveju galiojančios įkalinimo taisyklės leistų ją siųsti į vyrų kalėjimą ar kitą įkalinimo vietą ir neuždraustų, kad asmens apžiūra būtų atlikta vyriškos lyties asmens. Medicininės slaugos atveju, remiantis ligoninių praktika, ji būtų paskirta rūpintis vyriškos lyties asmenimis, šį reikalą paliekant spręsti ligoninei. Teismas pabrėžia, kad ši byla iškelia klausimą, ar valstybė pažeidė savo pozityviąją pareigą užtikrinti asmens teisių, o šiuo atveju – privataus gyvenimo gerbimo – apsaugą ir įgyvendinimą, t.y., ar valstybė ėmėsi aktyvių veiksmų, tam, kad nebūtų pažeistos minėtos teisės. Šiuo atveju svarbu nustatyti, ar valstybė užtikrino transseksualių asmenų, kuriems buvo atlikta lyties keitimo operacija, privataus gyvenimo gerbimą nors ir nebuvo lyties pakeitimo teisinio pripažinimo. Teismas šioje byloje dar kartą pabrėžia, kad „gerbimo“ sąvoka nėra iki galo aiški. Teismas pabrėžė, kad tokia situacija, kai transseksualūs asmenys priklauso tarpinei padėčiai (intermediate zone), nepriklausydami vienai ar kitai lyčiai, nebegali būti pateisinama. Be to, EŽTT šioje byloje atsisakė remtis vien biologiniais požymiais, apibūdinančiais lytį, bet pabrėžė, kad turi būti atsižvelgta į naujausius medicinos ir mokslo pažangos aspektus, psichologinius faktorius, kurie gali turėti lemiamą reikšmę lyties identifikavimui12. Sprendime nurodomi ir konkretūs kriterijai, kuriais gali būti remiamasi, nustatant asmens lytį. Tokiais kriterijais gali būti medicinos ir sveikatos apsaugos specialistų patvirtinimas, kad asmuo kenčia nuo lytinės tapatybės dualumo; asmeniui suteiktas gydymas, kurio metu sulyginta asmens išorinė būklė su ta lytimi, kuriai, jo manymu, priklauso; taip pat – atitinkamos lyties socialinio vaidmens prisiėmimas13. Teismas taip pat pabrėžė, kad šioje byloje nėra nustatyta svarbių visuomeninių faktorių, kuriuos būtų galima priešpastatyti individo interesams dėl lyties pripažinimo, o viešų ir privačių interesų balansas šiuo atveju yra pareiškėjos pusėje. Todėl jis nustatė, kad buvo pažeistas Konvencijos 8 straipsnis asmens teisės į privataus gyvenimo gerbimą požiūriu. Transseksualūs asmenys turi teisę į jų naujos lyties teisinį pripažinimą, nebent valstybė įrodytų, kodėl negali to padaryti. Dėl to tokie asmenys turi teisę, kad naujoji lytis būtų nurodyta tokiuose dokumentuose kaip vairuotojo pažymėjimas, pasas, medicininiai ir sutidjų įrašai, nacionalinio draudimo pažymėjimas bei gimimo pažymėjimas. Pareiškėja skunde teigė, kad buvo pažeistas ir Konvencijos 12 straipsnis, garantuojantis teisę sukurti šeimą. Ji rėmėsi ta nuomone, kad pooperaciniams transseksualams turi būti leidžiama tuoktis su jų buvusios lyties asmenimis. Teismas šioje vietoje taip pat paminėjo, kad ankstesnėse Rees, Cossey, Sheffield and Horsham bylose draudimas transseksualiems asmenims sukurti santuoką su priešingos lyties, negu pareiškėjai buvo kreipimosi metu, asmenimis nebuvo pripažintas Konvencijos pažeidimu. Tai buvo pagrįsta tuo, kad santuoka suvokta kaip tradicinė tarp dviejų skirtingos biologinės lyties asmenų. I. v. United Kingdom byloje Teismas atsisako lyties nustatymo remiantis vien biologiniu faktoriumi. Be to, pabėžiama, kad pooperaciniai transseksualai turi teisę tuoktis su jų buvusios lyties asmenimis. Tačiau, pagal valtybės teisę transseksualūs asmenys turi teisę tuoktis tik su tos lyties asmenimis, kuri yra priešinga jų buvusiai lyčiai. O tai, Teismo nuomone, gali būti traktuojama kaip teisės tuoktis esmės pažeidimas. Tokiu atveju transseksualams pripažįstama teisė tuoktis su tos pačios lyties, kuri yra nurodyta gimimo registre, asmenimis. Sprendime, taip pat kaip ir Goodwin byloje, pakartojama, kad valstybės pačios nustato sąlyga, kurioms esant transseksualų esančios ar buvusios santuokos pripažįstamos teisėtomis ir galiojančiomis ir reikalavimus bei formalumus būsimoms santuokoms. Taigi, norėdamas tuoktis transseksualus asmuo, kuriam buvo atlikta lyties keitimmo operacija, visų pirma, turi kreiptis dėl jo naujosios lyties teisinio pripažinimo. Teismas, nerasdamas pateisinimo santuokų ribojimams, daro išvadą, kad I. atveju taip pat buvo pažeistas 12 straipsnis teisės tuoktis požiūriu. Pareiškėja taip pat kreipėsi dėl Konvencijos 14 straipsnio, uždraudžiančio bet kokio pobūdžio diskriminaciją, pažeidimo. Ji rėmėsi tais pačiais argumentais, kaip ir skųsdamasi dėl ankstesnių straipsnių pažeidimo. Teismas galimo 14 straipsnio pažeidimo nenagrinėjo teigdamas, kad naujos lyties teisinio pripažinimo nebuvimas ir jo sukeliamos pasekmės jau išnagrinėtos svarstant, ar buvo pažeistas Konvencijos 8 straipsnis. IŠVADOS Europos žmogaus teisių teismas ne kartą yra nagrinėjęs bylas dėl transseksualų teisių pažeidimų, kuriose pripažino transseksualų teisę į teisinį naujos lyties identiškumą. Tačiau tai padaryta buvo ne iš karto. Teismo nuomonė keitėsi pamažu, kol Goodwin bei I. atveju jis pripažino, kad biologiniai kriterijai nėra pakankami, nustatant asmens lytį. Transseksualai dažniausiai kreipėsi į Teismą prašydami nustatyti Konvencijos 3 straipsnio, uždraudžiančio kankinimus, 8 straipsnio, garantuojančio asmeninio ir šeimos gyvenimo apsaugą ir neliečiamumą, 12 straipsnio, suteikiančio teisę sukurti šeimą ir tuoktis, pažeidimus. Vėliau buvo prašyta nustatyti ir 13 straipsnio bei 14 kartu su 8 straipsniu pažeidimus. Dažniausiai asmenys teigia, kad valstybės atsisakydavo registruoti jų naują, pakeistą lytį, kad jų naują seksualinė tapatybė nebuvo pripažįstama teisiškai. Tokiu būdu valstybės pažeidžia savo pozityviuosius įsipareigojimus pagal Konvenciją apsaugoti asmens teises. Pirmosios transseksualo bylos teismas net nenagrinėjo, pareiškęs, kad ši byla (D. van Oosterwijck v. Belgija) yra nepriimtina dėl neišnaudotų efektyvių vidaus gynybos teisinių priemonių. Tačiau ir šioje vietoje Teismas pasisakė, kad nepatogi asmeniui būklė kilo dėl jo paties neveiksnumo, t.y. nesikreipus dėl vardų pakeitimo ir pan. Vėlesnėse bylose Teismas jau nustatė tam tikrus pažeidimus. Tačiau ilgą laiką laikėsi pozicijos, kad lytis turi būti nustatyta remiantis biologiniais kriterijais. Jis taip pat remiasi teisingo balanso tarp visuomenės ir individo intersų principu ir nenustato, kad valstybė (konkrečiai – Jungtinė Karalystė Rees, Cossey ir Sheffield and Horsham bylose) pažeidė savo pozityviuosius įsipareigojimus apsaugoti transseksualių asmenų teises ir teisiškai pripažinti jų pasikeitusią lytį. Tik nuo 1997 m. Teismas ima keisti savo poziciją ir pripažįsta socialinius bei mokslinius kriterijus. Tačiau dar laikosi nuomonės, kad valtybės savo pozityvių įsipareigojimų nepažeidė. O nuo 2002 m. Teimas, remdamasis mokslo ir teisės pažanga pripažįsta mokslinius bei socialinius kriterijus, nustatant asmens lytį, transseksualo teisę, kad būtų teisiškai pripažinta jo nauja lytis. Išskirtina yra X., Y., Z. v. United Kingdom byla, kurioje pasreiškėjai kreipėsi ne dėl naujos lyties teisinio nepripažinimo, o dėl to, kad transseksualas nebuvo pripažintas vaiko tėvu. Nors šioje byloje Teismas ir pažymėjo, kad biologiniai faktoriai nėra pakankami, jis nesiryžo priimti kategoriško sprendimo dėl tėvystės pripažinimo, remdamasis geriausiais vaiko interesais ir viešojo bei individualaus intereso pusiausvyra. Taigi Teismas savo sprendimu atsisakė pripažinti transseksualams, pakeitusiems lytį iš moteriškos į vyrišką, būti registruotam kaip vaiko tėvui. Tačiau pabrėžė, kad tokio asmens neregistravimas tėvu nesukelia pasekmių jo šėimos gyvenimui ir tolesniam vaiko vystymuisi. Pažymėtina, kad Teismas 2002 m. nagrinėtose Goodwin ir I. bylose aiškiai pabrėžė, kad asmuo po lyties keitimo operacijos turi turėti pagal Konvencijos 12 str. teisę tuoktis ir sukurti šeimą. Tačiau Teismas palieka pačių valstybių diskrecijai nustatyti reikalavimus, keliamus jau esančioms santuokoms, kad jos būtų pripažintos galiojančiomis ir būtinus formalumus būsimos santuokoms. Tokiais kriterijais galėtų būti atlikta medicininė lyties keitimo operacija ir pranešimas būsimam sutuoktiniui apie pakeistą lytį. Tačiau Teismas nė vienu atveju nenustatė Konvencijos 3, 14 ar 13 straipsnių pažeidimų. Taigi galima daryti išvadą, kad ilgainiui Europos žmogaus teisių teismas pripažino transseksualiems asmenisms teisę į jų naujos seksualinės tapatybės pripažinimą bei teisę sukurti šeimą tuokiantis. Literatūra: 1. V. Berger, Europos Žmogaus teisių teismo jurisprudencija, -Vilnius:Pradai, 1997m.; 2. D. Jočienė, K. Čilinskas, Žmogaus teisių apsaugos problemos tarptautinėje ir Lietuvos Respublikos teisėje, -Vilnius:Teisės projektų ir vystymų centras, 2004 m. Teisės aktai: 1. Europos pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Roma, 1950 m. lapkričio 4d., Lietuvos Respublikoje ratifikuota 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr.I-865 „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“. Europos žmogaus teisių teismo jurisprupencija: 2. D. Van Oosterwijck v. Belgium, Nr. 40, serija A, 1980 m. lapkričio 6d. sprendimas; 3. Komisijos 1978 m. gegužės 9 d. sprendimas, peticijos Nr. 7654/76; 4. Rees v. United Kingdom, Nr. 2/1985/88/135, 1986 m. rugsėjo 26 d. sprendimas; 5. B. v. France, Nr. 57/1990/248/319, 1992 m. vasario 24 d. sprendimas; 6. Cossey v. united Kingdom, Nr. 16/1989/176/232, 1990 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas; 7. Sheffield and Horsham v. United Kingdom, Nr. 31-32/1997/815-816/1018-1019, 1998 m. liepos 30 d. sprendimas; 8. X, Y, Z v. United kingdom, Nr. 75/1995/581/667, 1997 m. balandžio 22 d. sprendimas; 9. Goodwin v. United Kingdom byla Nr. 28957/95, 2002 m. liepos 11 d. sprendimas; 10. I. v. United Kingdom, Nr. 25680/94, 2002 m. liepos 11 d. sprendimas. Internetinės nuorodos 11. http://www.pfc.org.uk/news/1997/xyzindex.htm; 12. http://www.pfc.org.uk/legal/gimeans.htm.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!