Topografijos pagrindai

1.Topografija. Jos ryšys su kitais mokslais. Topografija glaudžiai susijus su daugeliu gamtos mokslų ir techninių disciplinų. Viena jų – astronomija. Tai mokslas nagrinėjantis gamtos šviesulius, jų dinamiką, padėtį dangaus skliaute. Susijusi su metrologija. Topog-je lb svarbus tikslus matavimai. Metrologija pateikia matavimo vienetus, etalonus, matavimo kontrolės vienetus ir standartus. Topog-je matematiškai apdorojami geodezinių matavimų rezultatai, įvertinamas jų tikslumas, skaičiuojami jų galutinai išmatuoti dydžiai. Kuriant naujus geodezinius prietaisus, tobulinant matavimo metodus, topog. ypač svarbūs ryšiai su fizika, matematika, optika ir kt. disciplinom. 2.Topografijos ir geodezijos skirstymas. Topografijos praktinė reikšmė. Topografija ir geodezija skirstoma į keletą mokslinių techninių krypčių: 1.Aukštoji geodezija. Ją sudaro teorinė, sferoidinė, kosminė ir dinaminė geodezija. 2.Topog-ja. Ji dar vadinama topometrija arba žemąja geodezija, jos sritis-nedidelių plotų, vadinamų plokštuma matavimai. 3.Inžinerinė geodezija. Aukštoji geodezija nagrinėja Žemės formą, jos išorinį gravitacinį lauką, Žemės paviršiaus taškų koordinates vienoda sistema. Taip pat nustato matematinę priklausomybę tarp astronominių stebėjimų rezultatų ir taškų koordinačių žemės paviršiuje bei tarp žemės parametrų ir jos gravitacinio lauko. 3.Topografijos mokslo kai kurie raidos bruožai. Jos atsiradimą lėmė žmonių poreikiai atlikti matavimus statant inžinerinius statinius. Prieš 4-5tūkt.metų sukurti Š Mesopotamijos ir Babilono miesto kartog. vaizdai molio lentelėse. 1 tūkst.pr Kr. Kinijoje jau veikė speciali geodezinė tarnyba dirbusi topog darbus. Pirmasis moksliškai pagrindęs, kad žemė yra rutulio formos ir beveik tiksliai išmatavęs jos dydį buvo Eratostenas. XVIIIa. Niutonas ir Hjugensas teoriškai nustatė, kad žemė yra suplota ir elipsoido formos. Vėliau tobulėjant matavimo prietaisams ir būdams buvo kuriami tikslesni topog žemėlapiai, atsirado ir tobulėjo aviacija ir fotografija. XXa sudarant žemėl. imta taikyti aeronuotraukas ir fotogrametriją. 4.Geodeziniai ir topografiniai darbai Lietuvoje. Pirmieji geodeziniai ir topog. darbai Lietuvoje pradėti vykdyti seniai. IIa Klaudijus Ptolemejus atlase „Vidurio Europa“ parodė kartografinį LT vaizdą. Pirmieji kartografavimo darbai prasidėjo XVa buvo matuojami žemės plotai, sudarinėjami planai ir žemėlapiai. Kylant ekonomikai ir vystantis prekybai buvo naudojami vandens keliai. Hidrografinį tinklą galima pažinti iš žemėlapių, nors jie turėjo ir nemažai trūkumų. 1587-1600m Amsterdame išleistas keturių lapų 1:200000 LDK žemėl. XIXa vadovaujant V. Chomskiui buvo pradėtas kompleksiškas LT kartografavimas. 5.Žemės forma ir dydis. Žemės pav. plotas yra 510mln.kv.km. sausuma užima 29,2%, o vandenynas 70.8%. nustatant žemės formą, turima omeyje jos teoriškai nustatytas paviršius, kuris skiriasi nuo fizinio ar topog. paviršiaus. Žemė yra geoido formos. Kartografijoje ir geodezijoje naudojama paprastesnė geometrinė figūra – elipsoidas, kurio dydis ir forma panaši į elipsę. Toks elipsoidas su mažąja sukimosi ašimi vadinamas žemės elipsoidu. Ž. elipsoido ašigalio spindulys (mažasis pusašis) 21,4km.trumpesnis už ekvatorinį spindulį (didįjį pusašį). 6.Žemės formos ir dydžio nustatymo metodai. Žemės forma nustatoma ir jos dydis apskaičiuojamas taikant šiuos metodus: astronominį, geodezinį ir kosminį. Astr.metodas, kurį taikant buvo apskaičiuotas žemės dydis istoriškai yra seniausiais. Taikant geodezinį metodą galima apibrėžti ir išmatuoti geoido paviršių. Galima teoriškai apskaičiuoti taisyklingo elipsoido svorio jėgos pagreitį ir nustatyti svorio jėgos kryptį. Kosminiai metodai pradėti taikyti paleidus dirbtinius ž.palydovus. kosminė geodezija stebi palydovų orbitas ir fiksuoja žemės paviršiaus taškų koordinates. naudojant sudėtingus geodezinius matavimus ir skaičiavimus.Pagr,metodas kuris taikomas nustatant ir išdėstant geodezinio pagrindo punktų koordinates vadinamas trianguliacija. 14,Stačiakampės koordinatės topografiniame žemėlapyje. Taško koordinatės stačiakampėje zoninėje koordinačių sistemoje nustatomos paprastai, kiekviena tokai zona dengiama viena kitai statmenų linijų tinklu,kuris išvedamas kas 1-2 km,to tinklo vertikalios linijos lygiagrečios su ašiniu zonos dienovidiniu, o horizontalios su pusiauju.Kiekviena šešelaipsnė zona su pažymėtu joje kilometriniu tinklu dalijama į dalis.Jas sudaro atskiri žemėlapio lapai.Kiekvieną lapą dengia koordinačių tinklo dalis kuri būdinga visai zonai.Kilometrinio tinklo linijos už rėmo užrašomos skaičiais-abscisė arba ordinatė.Kilometrinis tinklas padeda paprasčiau ir tiksliau nustatyti vietovės taškokordinates žemėlapyje ir pažymėti jame taškus kurių žinomos stačiakampės koordinatės. Ši sistema padeda orientuotis žemėlapyje,nurodyti objekto padėtį iš akies nustatyti atstumą tarp taškų. 13.topografinių žemėlapių geodezinis pagrindas. Darant vietovės topografinę nuotrauką reikia tikslių vietovės matavimų.Todėl sudaromas geodezinis pagrindas.Pagrindą sudaro geodeziniai tinklai. Jie skirstomi į vertikaliuosius ir horizontaliuosius.Geodezinis pagrindas-tai fiksuotų žemės paviršiuje taškų tinklas su žinomomis jų koordinatėmis ir altitudėmis.Tokie taškai vadinami geodeziniais.Geodeziniai tinklai skirstomi į valstybinius vietinius ir nuotraukas.Geodezinio pagrindo punktų geografinės koordinatės nustatomos 15.1994Lietuvos koord.sistema. 1994m LR vyriausybė priėmė nutarimą pradėti taikyti naują valstybinę geodezinių koord.sistemą.Sutrumpintas pavadinimas LKS94.Geodez.koordinačių sistemos pagrindas yra GRS 80 elipsoidas, kurio didžioji pusašė a=6378137m,plokštumas a=1/298,257222101.Elipsoido centras sutampa su Europos geodezinių koord.sistemos ETRS 89 pradžia, o mažoji pusašė su šios sistemos erdvinių stačiakampių koordinačių Z ašimi.Todėl atliekant geodezinius darbus naudojama LKS94 koordi.sistema.o lietuvoje esančių geodezinio pagrindo taškų koor. priklauso vienodai europos koord sistemai ETRS 89. 16.Linijų orientavimas ir kampai. Orientuoti liniją- tai nustatyti kampą tarp tos linijos ir geografinio ar magnetinio dienovidinio.Linijos orientuojamos tam kad būtų galima nustatyti objektų kryptį ir išsidėstymą pasaulio šalių atžvilgiu. Geografinis dienov.yra žemės paviršiaus ir einančios per duotaji taška bei abu polius plokštumos kirtimosi linija.Magnetinis dien.yra laisvai patvirtintos magnetinės rodyklės rodoma linija.Magnetiniai poliai nesutampa su geografiniais.Magnetinio dienovidinio nukrypimo nuo geografinio kampas vadinamas magnetine deklinacija.Azimutas yra kampas, matuojamas nuo dienovidinio šiaurinio galo iki duotosios linijos.Dienovidiniai nėra lygiagretūs ašigaliuose jie sueina y viena tašką.Kai neatsižvelgiama į dien.artėjimą, tai vadinama direkciniais kampais.Kai kada linijos kryptį patogiau nustatyti smailius kampus, tada naudojami kampai vadinami rumbais-kampas tarp artimiausio dienovidinio galo ir linijos. 17.Geografinis žemėlapis ir raidos istorija. Geogrf.žemelapis- žemės paviršiaus grafinis vaizdavimas plokštumoje.jame matyti gamtos objektų išsidėstymas ,visuomenės veikla jos tarpusavio ryšiai..pirmuosius žemėlapius sukūrė pirmykščiai žmonės norėdami pažinti aplinką.Jie pradėjo daryti piešinius juose piešdavo akmenis medžius. Seniausias radinys-3800m.p.m.e.Kartografijos pradžia egipte babilone indijoje.Prasidėjus prekybai buvo kaupiama duomenų apie kelius vandenys.1339m buvo sudarytas portulanas.jame yra ir lietuvos kartograf. Vaizdas.Žemėlapiai teikai informaciją,vaizdas turi sutartinius ženklus nurodomi objektai.Tai sena žmonijos kultųros išraiška. 18.geografinių ir topografinių žemėlapių klasifikacija. Žemėlapiai skirstomi pagal vaizduojamos teritorijos dydy, mastelį,turinį ir paskirtį.pagal teritorijos dydį skirstomi y :1 pasaulio 2pusrutulių 3žemynų ir vandenunų 4jūrų ir geografinių rajonų 5valstybių 6atskirų administracinių vienetų žemėlapiai.Pagal mastelį:stambaus 1:5000-1:100000, vidutinio 1:100000-1:1000000smulkau 1:1000000/Pagal turinį:bendrieji ir teminiai.Ūkio žemėlapiai būna:techniniai, bendrieji ir teminiai.Mokslo ir kultūros žemėlapiai tai visi bendri teminiai gaografinai žemėlapiai. Mokykliniai žemėlapiai būnapradinės mokyklos vidurinės ir aukštos. 20. Skaitmeniniai žemėlapiai. Juo laikomas skaitmeninės informacijos masyvas, modeliuojantis geografinę padėtį bei reljefo topografines charakteristikas. Šie žemėl.saugomi duomenų bazėse, diskeliuose. Naudojant aerofotonuotraukas, galima sudaryti ortografinį žemėlapį. Skaitmeninis kartografavimas yra svarbi geografinių informacinių sistemų sudėtinė dalis. Sudarant skaitmeninį žemėl.naudojami planai, žemėlapiai. Toks pradinės informacijos raiškos būdas yra KARTOMETRIJA. 22. Lietuvos žemėlapių skilčiavimas lapais. Lietuvos Respublikos žemėlapiai pagal LKS 94 reglamentuojančius reikalavimus sudaromi skersine cilindrine Merkatoriaus projekcija su ašiniu dienovidiniu. Žemėlapiai skilčiuojami 50*50cm dydžio lapais. Lapai yra kvadrato formos ir sudaromi pagal LKS 94 stačiakampių ploštuminių koordinačių tinklelį. Visų mastelių topog.žemėlapių bazinis pagrindas 1:10000 mastelio žemėlapio skilčiavimas. 24. Topografinių žemėlapių masteliai. Mastelis tai santykis, kuris parodo kiek kartų atkarpa žemėlapyje yra mažesnė už analoginės atkarpos horizontaliąją projekciją vietovėje. Masteliai išreiškia santykį: skaitmenimis, žodžiais ir grafiškai. Pagal tai masteliai skirstomi į: skaitmeninius, žodinius ir vardinius (linijiniai, skersiniai). Kuo mažesnis mastelio vardiklis, tuo jis stambesnis ir atvirkščiai. Mastelio dydis – atstumas vietovėje išreikštas mastelio pagrindu. Linijinio mastelio tikslumas – mažiausio linijinio mastelio padala. Tai viena dešimtoji mastelio pagrindo. 25. Topografinių žemėlapių sutartiniai ženklai. Sutartiniai ženklai sudaro žemėlapio turinį. Šie ženklai apibūdina vaizduojamų vietovės elementų kokybines ir ir kiekybines ypatybes bei parodo jų būvimo vietą. Yra masteliniai arba kontūriniai, lijininiai ir nemasteliniai, paaiškinamieji sutartiniai ženklai. Objektų pavaizdavimas, kurie priklauso atitinkamai rūšiai, pvz geležinkelių, sienų, miškų ir t.t, turi vienodus žymėjimus. Svarbus vaidmuo tenka užrašams ir skaitmeniniams skaitmenims, kurie apibūdina objektus žemėlapyje. Nedidelių objektų užrašai ir skaitmeniniai ženklai užrašomi lygiagrečiai žemėlapio šiauriniam rėmui. Ištęstų objektų pavadinimai, pvz upių, užrašomi palei didžiąją jų ašį. Laisvam topogr. žemėl. Skaidymui būtina gerai žinoti fiz-geogr ir soc-ekonominių objektų sutartinius ženklus. Visi sutartiniai ženklai derinami pagal piešinius ir spalvą, kurie pateikiami sutartinių ženklų lentelėse. Masteliniai sutartiniai ženklai parodo objektus, jų dydį ir formą. Jie išreiškiami duoto žemėlapio masteliu. Jie skirstomi į kontūrinius ir lijininius. Kontūriniai ženklai žem-je parodo geografinius objektus, užimančius atitinkamą plotą: miškai, gyvenvietės, sodas, ežeras. Lijininiai panaudojami žem-yje linijinio pobūdžio vietovės objektams pavaizduoti: upės, keliai, sienos, vamzdynai. Šie ženklai leidžia masteliu pavaizduoti tik objektų ilgį ir formą, plotį išmatuoti negalima. Nemasteliniai sut ženklai parodo smulkius vietovės objektus, neišreiškiamus žemėlapio masteliu. Jie nurodo tik vaizduojamų objektų tipą, svarbiausius požymius, buvimo vietą, tačiau nenurodo jų dydzio (ploto). Aiškinamieji sut ženklai naudojami vietovės objektų papildomai charakteristikai. Pvz rodyklė upėje parodo tėkmės kryptį, o skaičius virš jos vandens tekėjimo greitį; medžio figūrėlė- vyruojančią medžių rūšį. 26. Reljefo vaizdavimas topografinime žemėlapyje. Reljefas- žemės pav nelygumu visuma, išsidėsčiusi įv tvarka. Topogr žemėlapiai pateikia trimatį vietovės vaizdą ir leidžia matuoti jį ne tik horizontalioje plokštumoje, bet ir nustatyti žemės pav taškų aukščius. Topogr žem-e reljefas vaizduojamas izohipsėmis. Izohipse vadinama kreiva uždara linija žem-e, jungianti vienodo absoliutinio aukščio taškus žemės pav. Izohipses galima įsivaizduoti kaip linijas, kurios gaunamos kertant vietovę horizontaliomis plokštumomis, lygiagrečiomis ramiam vandens paviršiui vendenyne. Izohipsės: pagrindinė, papildoma, pagalbinė, pastorinta. Jos naudojamos detaliam reljefo vaizdavimui. Pastorinta pravedama tam, kad lengviau būtų nustatyti taškų aukštį, skaičiuojant, todėl kas 5 ar 10 izohipsė būna pastorinta. Pagrindinė izohipsė- linija išvesta standartiniu kirtimo laipsniu (h). Papildoma h/2, pagalbinė h/4. Dviejų gretutinių paviršių aukščių skirtumas h vad reljefo laiptu. Kiekviena izohipse turi atitinkamą aukštį virš jūros lygio ir skiriasi nuo gretutinio aukščio izohipsės šlaito kirtimo laiptu h. Kuo daugiau izohipsių šlaite, tuo jis aukštesnis, o kur izohipsės arčiau viena kitos, šlaitas būna statesnis. Rejlefo kirtimo laiptas priklauso nuo žemėlapio mastelio ir vietovės reljefo pobūdžio: stambaus m žem-e reljefas vaizduojamas detaliau ir tiksliau, naudojamas mažesnis kirtimo laiptas. Žem-e, kur vyrauja lygumos, neaukštos kalvos, rejlefo kirtimo laiptas 2 kartus mažesnis už įprastą; žem-e, kur vyrauja aukštikalnių rajonai- didesnis kirtimo laiptai. Žemės pav taško aukštis nuo jūros lygio vad absoliutiniu, o vieno taško aukštis kito atžvigiu- santykiniu. Žemės pav absoliut ir santyk aukščiams, šlaito statumui nustatyti topogr žem-e greta izohipsių žymimi būdingų vietovės taškų absoliutiniai aukščiai, kurie vad aukščių pažymomis, taip pat užrašomi atskirų izohipsių absoliutiniai aukščiai. Reljefą sudaro teigiamos ir neigiamos formos. Išsiskiriantis vietovėje staigus iškilimas vadinamas kalnu. Aukščiausias kalno taškas- kalno viršūnė. Kalno šoniniai paviršiai nuo viršūnės iki apačios vad šlaitais, o šlaitų apačia- kalno papėde. Mažesnis (iki 200m) aukščio aškilimas su nuolaidžiais šlaitais vad kalva. Kalnadūbris- ilgas žemės pav pakilimas viena kryptimi. Kalnagūbrio abiejų šlaitų susijungimas sudaro kalnadūbrio liniją, vad vandenskyros linija (takoskyra). Tai aukščiausia kalnagūbrio linija, nuo kurios vanduo teka į priešingas puses abiem kalnagūbrio šlaitams. Ši linija skiria gretutinių upių baseinus. Balnakalnis- vietovė, savo forma primenanti balną. Jį sudaro du kalnai, tarp kurių prasideda du slėniai. Tai vieta, kur susitinka dvi vandentekos ir vandenskyros linijos. Dauba- vietovės įdubimas. Žemiausia jo vieta vad daubos dugnu. Vietos, kur dauba susilygina su aplinkinės vietovės paviršiumi, vad daubos krantais, o šoniniai daubos paviršia tarp krantų ir dugno- šlaitais. Daubose dažnai yra kūdros ir ežerai. Slėnis- ilgas, vienos krypties nuolydį turintis žemės paviršiaus įdubimas. Žemiausia slėnio vieta vad vandenteka (talvegas). Slėniais teka upės ir upeliai. Altitudė- izohipsės aukštis. Skaičiai rašomi visada taip, kad jų viršus būtų nukreiptas į kalną. Prie uždarų (kalną ar daubą vaizduojančių) izohipsių pažymimi trumpi brukšneliai- kalnabrūkšniai. Jie brėžiami šlaito nuolydžio kryptimi statmenai izohipsei. Dabartiniuose topogr žem-e kalnabrūkšniais žymimos tik „neigiamos“ reljefo formos. Punktyrinėmis linijomis parodomos vandentekos ir vandenskyros linijos. Topogr žem-e izohipsėmis vaizduojamos apakios šlaitų formos, kurių statumas neviršija 450. kitos pav formos vaizduojamos specialiais sutartiniais ženklais. Tokios reljefo formos, kurios neišreiškiamos izohipsėmis, yra skardžiai, pylimai, uolos, kanjonai, duobės, griovos, išplovos ir kt. Atskiti nelygumai, kurie turi atitinkamą išorinį vaizdą, vad reljefo formomis. Dėsningai pasikartojantys teritorijoje reljefo formų deriniai, turintys vienodą (vienarūšį) išorinį vaizdą, sudaro reljefo tipus: lyguminis, kalvotas ir kalnų tipo reljefai. Upių tinklo piešinys rodo kalnagūbrių kryptį, upių slėnių vingiuotumą, bendrą teritorijos pežemėjimo kryptį. Šlaito forma ir skirtumas žem-e apibūdinamas atstumu tarp izohipsių šlaite. Šlaitai yra 4 rūšių: tiesus, įgaubtas, išgaubtas, banguotas. 27. Hidrografinio tinklo vaizdavimas topografiniame žemėlapyje. Hidrografinis tinklas- tai vandens objektai pogr žem-je. Jis vaizduojamas įv ir tiksliai, nes jo reikšmė teritorijos gamtinių ypatumų formavimui, ūkiui ir šalies gynybai yra didelė. Žem-se parodomi visi vandens objektai- vandenynų, jūrų, ežerų ir kt vandens baseinų krantų linijos, upės, upeliai, kanalai ir grioviai, natūralūs ir didrbtiniai šaltiniai, hidrotechnikos įrengimai. Žem-se tiksliai išreiškiams vandens ir sausumos susilietimo linija. Už kranto linijos, jūros link, pažymima atoslūgio juosta, nurodomas jos gruntas, parodomi virš vandens kyšantys ir povandeniniai rieduliai, uolos, rifai, navigaciniai įrengimai. Jūrų krantų linija atitinka aukščiams vandens lygiui potvynio metu. Ežerų, tvenkinių, upių krantų linijos parodomos esant mžiausiam vandens lygiui. Priklausomai nuo upės tekmės pločio ir žemėlapio mastelio upės nurodomos viena ar dviem linijom (viena linija jei upės plotis iki 5m, dviem- jei didesnis). Visos upės žymimi stambių mastelių žem-se iki mastelio 1:100000. Tik vietose, kur tankus hidrografinis tinkles patys smulkiausi upeliai (kurių ilgis žem-se iki 1cm) pavaizdujami pasirenkamai. Upės žem-je turi tokias charakteristikas: plotį, vandens tekėjimo kryptį ir greitį, gylį, dugno ypatybes brastos vietoje, eilėje vietų palei upę duodama vandens lygio atžymos, kuriuose reiškiamas aukštis virš jūros lygio. Greitis matuojamas m/s ir užrašomas palei rodyklę, rodančią vand tekėjimo kryptį. Upėse urodomi slenksčiai, kriokliai, navigaciniai ir hidrotechniniai įrengimai, persikelimo priemonės. Upės pavadinimoo užrašas pažymi jos tinkamumą laivybai: didžiosios visos raidės- tinkama laivybai; pirmoji didžioji, kitos mažosios- netinkama. Ant upių pažymimi tiltai, keltai ir perkėlos, šliuzai, užtvankos r kt įrengimai. Kanalai ir grioviai, esant 3m pločio žymimi viena linija, o daugiau 3m pločio- dviem. Upių ir kanalų pavaizdavimas topogr žem-je leidžia nustatyti: konkrečios geogr vietovės upių tinklo tankumą ir pobūdį; upių ir kanalų dydį, jų vandeningumą ir transportinę reikšmę; hidrotechninius įrengimus ir jų statybų ant upių galimumą; upių reikšmę žemės ukiui. Ežerai ir dirbtiniai vandens baseinai žymimi žemėlapiuose jeigu jų plotas viršija 1mm2. mažesni nurodomi tik tada jei jie yra upės ištakos, bevandeniame rajone kai turi gydimąsias savybes. 28. Augalijos ir gruntų vaizdavimas topografiniame žemėlapyje. Topogr. žem-se žymima augalija ir gruntai, kurie nusako apie vietovės pereinamumą, matomumo sąlygas, ūkinio panaudojimo galimybes. Augalijos ir grunto tikslios ribos žem-je žymimos juodais taškais, o kartais ir punktyrais. Natūrali augalija žem-se skirstoma pagal augalų gyvenimo formas: medieninė, krūmai, krūmokšniai, pusiau krūmokšniai, žolė, nendrės, kerpės. Ištisų miškų plotai žymimi žalia spalva, kurios fone žymima medienos charakteristika, kamieno aukštis (skaityklyje) ir storis (vardiklyje), vid atstumas tarp medžių (dešinėje trupmenos), vyraujanti rūšis. Stambiuose iško masyvuose pažymimos proskynos, kuriomis eina keliai, ryšių linijos ir administracinės sienos (jos išvedamos ir pietų į šiaurę, iš rytų į vakarus). Žemėlapis leidžia spręsti apie miško sudėtį ir tamkumą, jo amžių, produktyvumą, naudingumą ir praeinamumą. Krūminė augalija žem-se skirstoma į ištisai užaugusius ir atskirus krūmus. Skirtingais sutartiniais ženklais žymimi lapuočiai, spygliuočiai. Žolinė augalija žem-se skirstoma į pievų ir stepių. Specialiais sutartiniais žemklais žymima sodinta augalija- sodai, vynuoginai, plantacijos ir t.t. Pelkės- perdėto drėgnumo vietos su būdinga augalija ir storesniu negu 30 cm durpių sluoksniu. Žem-se pelkės skirstomos į nepereinamas (gilios, klampios pelkės, kur negalima važioti mašina, eiti peščiomis; neišlaiko vieno žmogaus svorio), sunkiai pereinamos (galima pereiti po vieną atstumu keliatą metrų), praeinamos (žmonės gali praeiti grupėmis arba po vieną. Šių pelkių paviršių dengia žolinė augalija). Druskožemiai- pažemėjusios vietovės dalis, persisunkusi sūriu vandeniu. Būna praeinami ir nepraeinami. Nuo pelkių pavaizavimo skiriasi brūkšnelių kryptimi. Dirvožemiai topogr žem-se nevaizduojami, parodomi tik tie gruntai, kurie skiriasi savo paviršiumi, pvz riedulinis paviršius, molingas ir pan. Augalijažymima naudojant įv sutartinius ženklus. 29. Socialinių- ekonominių objektų vaizdavimas topografiniame žemėlapyje. Gyvenvietės ir kt ūkio objekta yra vieni svarbiausių topogr žem-o elementų. Jų žymėjimas parodo teritorijos apgyvendinimą, apibūdina jos ekonominę reikšmę. Žemėl-je pateikiama kiekvienos gyvenvietės detali charakteristika: dydis, tipas, jos administracinė reikšmė, planas ir kvartalų užstatymo tankumas, statinių atsparumas ugniai, magistralinių pravažiavimų išsidėstymas, pagrindinės gatvės ir žymūs pastatai, gyvenvietės aplinkos pobūdis, jos reljefas, vandens baseinai ir augalinė danga. Gyvenvietės adminiistracinė reikšmė ir dydis (gyventojų skaičius) pažymimas žem-je skirtingo pobūdžio ir dydžio šriftu, užrašomi jų pavadinimai. Kuo stambesnis gyvenvietės užrašas, tuo ji didesnė arba yra stambesnis administracinis centras. Po kaimo ir sodybų pavadinimo užrašu nurodomas namų skaičius gyvenvietėje. Savivaldybių ir seniūnijų centrai išskiriami sutrumpintais užrašais po jų pavadinimų (SA- savyvaldybės centras, SE- seniūnijos centras). gyvenvietės pagal tipus žem-je skirstomos į miestus ir kaimus. Lyguminėse vietovėse kaimai užima didesnius plotus, gatvės juose tiesios, užstatymas retas. Vietovėje su suskaidytu lyguminiu-eroziniu reljefu gyvenvietės paprastai išsidesto plačiuose slėniuose. Pažymint guvenvietę išlaikomas užstatytų ir neužstatytų teritorijų santykis. Gyvenviečių viduje vaisduojamos gamyklos, bažnyčios, mokyklos, bokštinio tipo tipo statiniai, žymūs pastatai. Plotai su ugniai atspariais statiniais žymimi oranžine spalva, o kvartalai su netspariais ugniai pastatais- geltona. Greta gyvenviečiu, žem-se pavaizduojami visi pramoniniai, žemės ukio ir socialiniai-kultūriniai objektai, esantys ne gyvenvietėje. Kiekvienas objektas turi savo sutartinį ženklą. Specialiais sutartiniais ženklais žem-se žymimos ryšių linijos, elektros perdavimo linijos, neftotekiai ir dujotekiai, eantys ne gyvenvietėje. 30. Atstumų matavimas žemėlapyje. Atstumai žem-je matuojami naudojant linijinį mastelį arba liniuotę su milimetrinėmis padalomis. Matuojama skriestuvu. Laužytos linijos matuojamos dalimis, bendras ilgis nustatomas pagal linijinį mastelį arba liniuote su milimetrinėmis padalomis. Kreivos linijos matuojamos kreivomačiu. 31. Plotu matavumas zemelapyja. Objektu plotai topogr. Zemel. Nustatomi grafiskai ir mechananiskai. Plotu matavimas grafiniu budu. Norint nustatyti, koks plotas yra nedidelio objekto (ezero, misko), jo kontura galima padalyti I keleta paprastu geometriniu figuru (trikampiu , trapeciju), istiesinant konturo islinkimus. Akivaizdu, kad objekto plotas bus lygus plotu sumai, susidedanciai is paprastu geometriniu figuru plotu.Istiesinant kontura, stengiamasi, kad trukumu suma butu kompensuojama ploto pertekliaus suma. Matuojant didelius onjektus naudojame kilometrinio tinklo kvadratus. Yra apskaiciuojami pilni kvadratai ir ju dalis, kurios daznai ivertinamos is akies, o toliau ismatuotas plotas apskaiciuojamas kvadratiniais km ar ha. Objektai kurie turi sudetinga konfiguraciaja, nustatomi mechaniskai: palete ar planimetru. Palete uzdedama ant zemel. matuojamo objekto, apskaiciuojamas kvadratu skaicius, dengiantis objekto kontura. Pirmiausiai skaiciuojami pilni kvadratai, o po to sumojami ne pilni kvadratai, ivertinant ju plota is akies. Toliau apskaiciuojame koki plota vietoveja uzima vienas kvadratas, padauginama ie paletes kvadratu skaiciaus. 32. Reljefo profilio sudarymas ir jo praktinis pritaikymas. Zemel. Nubriezema linija duota kriptimi, nustatomi visu izohipsiu, kertanciu ta linija, atzimejimai ir ju auksciai. Tada nistatomi horizont. ir vertik masteliai. Profilio horizont. mastelis imamas zemel mastelis ie kurio imami duom vietoves aukscio charakteristikai. Linijiniai profiliai imami izohipsiu auksciai, kurie kerta profilio linija. Profilio sudarimui popieriaus lape isvedamos horizont (atstumai tarp izohipsiu) ir vertikalios (tasku auksciai) auksciai yra sujungiami I viena linija kuri vad reljefo profiliu.Placiai naudojamas praktikoja : tesian kelius, gelezinkelius, vamzdynus, kanalus, statybose. Moksl tirimuose: sudarant atskitu gamtiniu komponentu profilius ( reljefo, dirv, sarangos ). 33.Vietoves schemos- marsruto sudarymas. Tirinejant vietoveje augalija reljefa dirv sudaroma vietoves schema. Schemai naudojamas topogr pagrindas, ant kurio pazimymi spec duom. Schemos gali buti sudarytos pagal zemel ar aeronuotr zemel masteliu arba pakeistu, paprastai stambesniu masteliu. Schemoje zenklais pavaizduojami vietoves objektai ir R formos, kurios padeda lengviau orientotis.Ant schemos zimimi svarbus vietoves objektai( upes keliai gyvenvietes stambus miskai) toliau parodomos stambios R formos, vietoves pbjektai ir R formu butini uzrasai. Objektu pavadin ir aiskinimieji uzrasai shemoje pateikiami lygiagreciai su apatiniu popieriaus lapo krastu. Rasome paprastu sriftu. 34. Orientavimosi vietoveje esme ir budai. Orientuotis vietoveje- nustatyti savo buvimo vieta horizontalo saliu ir aplinkiniu vietoves objektu atzvilgiu, taip pat reikiama judejima krypti.Orientavimosi vietoveje greitumas ir tikslumas bei kelio krypties islaikymas priklauso nuo mokejimo pasirinkti ir pasinaudoti vietoveje esanciais orientyrais.Orientyrais gali buti:R detales iesisriancios nuo kitu vietoves objektai kurie yra gerai matomi vietoveje( bokstas, gamyklu kaminai, varpines).Orientavimasis- nepertraukiamas procesas judant vietove.Orientuojantis nezinomoje vietoveje, pirmiausiai reikia nustatyti horizonto salis, o veliau savo buvimo vieta.Budai komposu( galima nustatyti bet kuria krypti vietoveje, ismatuoti jos magnetini azimuta,. t. y. horizont. kampa, kuri sudaro magnetinis dienividinis ir kryptis I vietoves objekta) pagal saule ir zvaigzdes ( zinant laika galima pagal saule nustatyti horizonto saliu krypti,giedra nakti horizonto salis paprasciausia nustatyti pagal siaurine zvaigzde, visada nurodancia siaures krypti 1 laipsnio tikslumu) pagal vietinius objektus(atskirai miske auganciu medziu zieve(siaureje grubesne, pietineje puseje sausesne,; ant uolu esanciu ir pavieniu riedukiu; skruzdelinai buna visada pietineje puseje) 35. Ejimas pagal azmuta.Prasto matomumo salygomis, taip pat vietoveje, kur maza orientyru, naudotis orientyrais sunku, o kartais ir neimanoma, tada ejimo kryptis nustatoma ko mposu, o buvimo vieta marsrute- ismatuotu atstumu kelyje. Toks ejimas vad ejimu pagal azmuta.Ejimo pagal azmuta esme , kad reikia moketi rasti vietoveje reikiama krypti pagal duota azmuta, laikytis jo naudojant kompasa ir pasiekti numatyta taska. Duom be kuriu neimanomas ejimas pagal azmutais anksto uzrasomi semel. Einant atvira, turincia ne daug orientiru vietove, krypti galima islaikyti pagal pazenklinimus. Einant dairomasi I tam tikruus atstuma pazymimus zenklus ir stebima, ar nenuklysta nuo ejimo krypties.Einant apsnigtu lauku orientaciniais zenklais gali buti pedos. 36. Geografinis zemelapis. Jo savybes.Tai sumazintas, apibendrintas sutartiniais zenklais pavaizduotas zemes pavirsius plokstumoje, sudarytoje pagal atitinkamus, rysius ir reiskinius, leidzia vienu metu juos ivertinti ju tarpusavio padeti ir paliginti ju savybes erdveje. Zemel skirstomi pagal vaizduojamas teritorijas (pasaulio, zemynu, saliu), masteli ( stambus, smulkus, vid), turini( bendrageogr, specialieji:gamtiniai(bendrieji, fiziniai, geolog.) social-ekonom( gyventoju pasiskirstimas, paplitimas, zemes ir misku ukio) Pagal paskirti: mokslo ir kulturos, mokykliniai, kariniai(operativuus, strateginiai, taktiniai). 37.Geograf. zemelapio vaidmuo moksliniuose tyrimuose ir praktiniame darbe Geograf.zemelapis praktikoje yra svarbus norint pazinti teritorija,ja isisavinti,taip pat svarbus zvalgant naudingasias iskasenas,pletojant zemes ukio plotus,vykdant misku apskaita ir kitu gamtiniu istekliu ivertinima. Zemelapiu pagrindu yra vykdomi magistraliu, keliu tiesimo darbai, vandentiekio elektros, duju liniju statyba ir kt. Moksliniuose tyrimuose zemelapiai padeda pazinti reiskiniu paplitimo desningumus, objektu issidestyma ir kt. Geografijos moksle zemelapiai yra svarbus tiriant klimata,augalija,gyvunija, gyventoju tankuma ir pan. Svarbus zemelapio vaidmuo tenka geograf.mokymui ir destymui. Sis vaidmuo pasireiskia norint atskleisti mokiniams reiskinius, rysius ir priezastis, salygojancias vienas ar kitas mokslines ir praktines ypatybes. 38. Pagrindiniai geografinio zemelapio elementai Zemelapi sudaro: kartograf.vaizdas, matemat.komponentai, papild.komponentai. Kartograf.vaizdas – tai informacija,parodanti zemelapyje gamtinius,socialinius bei ekonominius objektus arba reiskinius. Sie duomenys sudaro zemelapio turini, o turiniai yr skirstomi I atskirus geograf.elementus: hidrologijos, reljefo, augalijos, gyvenvieciu, keliu, rysiu ir t.t. Papildomi elementai – tai papildomi zemelapiai, grafiniai breziniai (profiliai,diagramos, blokdiagramos, lenteles, tekstiniai duomenys). Sie elementai papildo praturtina kartograf.vaizda. 39. Matematiniai zemelapio elementai Tai yra kartograf.vaizdo geometrines savybes ir sudarymo desniai. Juos sudaro kartograf.projekcija ir su ja susijes kartograf.tinklelis, mastelis, bei geodezinis pagrindas. Kartograf.projekcijos esme – tai analitines priklausomybes israiska tarp zemes pavirsiaus elipsoido tasku ir ju pavaizdavimo plokstumoje. Kartograf.tinklelis yra bet kurio geograf.zemelapio butinas elementas. 40 .Topografinio žemėlapio esmė ir rūšys. Topog.žemėlapis tikslesnis už geografinį. Topog.žemėlapiai dabartiniu laiku sudaromi apdoroant atitinkamos teritorijos aeronuotraukas. Rečiau atliekami objektų betarpiški stebėjimai ir matavimai vietovėje. Topog žemėl., kuriuose pavaizduotos didelės teritorijos, išleidžiami serijomis ant daugelio lapų . Topog.žemėlapiai naudojami: ūkio poreikių tenkinimui, mokslui, šalies gynybai. Jie turi bendravalstybinę reikšmę. Šie žemėl.panaudojami projektuojant ir statant gyvenvietes, pramonės, energetikos, hidrotechnikos įrengimam.... 41. Geografinio žemėlapio ir plano ypatumai. Planuose vaizduojama maža teritorija (miestas, seniūnija), čia taikomas stambus mastelis, todėl planai pasižymi vaizdavimo tikslumu ir įv.objektai parodomi vietovės kontūrais. Planuose praktiškai nėra deformuoti kontūrų kampai, plotai ir ilgiai. Tokia pat savybe pasižymi topog.žemėlapiai, juose vaizduojamos mažos žemės paviršiaus dalys, nor teritorija nurodoma masteliu 1:100000 ir t.t 43.Topografinio žemėlapio geografinis turinys. Topografiniai žemėlapiai susidaeda iš: kartografinio vaizdo,papildomų elementų,turi atitinkamą matematinį pagrindą.Papildomi elementai :legenda,kartografinis tinklelis,grafinis mastelis,minutinis rėmas,duomenys apie magnetinius nukrypimus.Matematinį pagrindas:mastelis,kartografinė projekcija,geodezinis pagrindas. Kartografinis vaizdas-pagrindinė geografinio žemėplapio dalis,jis susideda iš atskirų daliųkurios priimtos vadinti žemėlapio turinio elementais.Bet kokiame teminiame ar socialiniame žemėlpyje turi būti pavaizduotas hidrografinis tinklas.Kartografinis vaizdas turi saugoti geometrinį tikslumą ir geografinį atitikimą.Geometrinis tikslumas reikalauja,kad žemėlapyje vaizduojamas objektas butų tokiais pat kontūrais kaip ir realybėje. 44.Topografinių žemėlapių panaudojimas. Topografinis žemėlapis-stambus bendrageografinis žemėlapis,kuris pavaizduoja pagr. vietovės ypatybes.Toks žemėlapis yra tikslensis už geografinį.Dabartiniai topografiniai žemėlapiai sudaromi naudojant aerofotonuotraukas.Rečiau atliekami objektų stebėjimai ir matavimai vietobėje.Topografiniai žemėlapiai naudojami:ūkio poreikių tenkinimui,mokslui,šalies gynybai.Jie turi bedravalstybinį reikšmę.Topografiniai žemėlapiai panaudojami projektuojant ir statant gyvenvietes ,pramonės,energetikos ir hodrotechnikos įrengimus,tiesiant kelius, vykdant melioracijos darbus,drėkinant sausus žemės sklypus.Įvairus topografinio žemėlapio oritakymas ura kariuomenėje.Pagal juos tiriama ir įvertinama vietovė ,kuriami ir organizuojami pratybų ir kainiai veiskmai,ruošiami duomenys artileriniam šaudymui raketų pleidimui.Svarbus vaidmuo –mokyklos geografijos kurse.Šie žemėlapiai padeda mokiniams suprasti žemės paviršiaus objektų pavaizdavimo konkretumą. 45.Vietovės nuotrauka jos esmė ir rūšys. Vietovės nuotraukos sudaromos kaip tiesioginiu žemės matavimo būdu,taip ir netiesiogiai-aerofotonuotaukos apdorojimo būdu.Topografinė nuotrauka yra aeorofotonuotrauka.Matavimų rezultatai apibendrinami ir jų pagrindu gaunami grafiniai brėžiniai.Pagal žemės pavaizdavimo pobūdį vietovės nuotraukos skirstomos į:horzontalines(planinės),vertikalinės(aukštuminės)horizontalinės-vertikalinės(mišrios).Horizontalinės nuotraukos duoda turinį,planinšį vietovės vaizdą,bei aukščio charakteristikas.Vertikalines nuoraukos yra profiliai arba reljefo vaizdavimas izohipsėmis.Pilnesnį vietovės vaizdą gauname planinėje-aukštuminėje nuotraukoje arba horizontalinėje vertikalinėje.Čia duoda ne tik palninį vietovės vaizdą, bet ir reljefo pavaizdavimną izohipsėmis. 46.Atstumų matavimas vietovėje. Atliekant vietovės nuotrauką vienas svarbiausių reikalavimų yra linijų atstumų matavimas vietovėje.atstumus vietovėje galima matuoti betarpiškai ir tarpiškai.betarpinių atstumų matavimo būdai:matavimas rulete,plienine juosta,lauko matuokliu,žingsniais.Tarpinio matavimo metu atstumas nustatomas dydis,esantis tiesiogiai priklausomas nuo atstumo.atstumas matuojamas tolimačiu, pagal ėjimo laiką ir iš akies.vieno ir kito būdo panaudojimas priklauso nuo reikiamo darbų tikslumo.Tikslumą lemia nelygumų visuma-reljefas.Į patasią atsižvelgiama,kai duotos nuotraukos masteliu ji viršija grafinį mastelio tikslumą. 47.Horizontalinė nuotrauka. Horizontalinės nuotraukos apima linijų ir kampų matavimą.Horizontalus vietovės vaizdas gaunamas be jos charakteristikos nustatant linijų ilgį ir jų kryptį vietovėje. Kryptis nustatoma matuojant horizontalius kampus tarp vietovės linijų krypčių,taip pat nubrėžiant šias kryptis horzotalioje plokštumoje.Horizotalinės nuotraukos skirstomos į:kampų matavimo ir kampų brėžimo.Kampų matavimo nuotraukos:busolinė.tetodolitinė,ekerinė.Kampų brėžimo nuotraukos:menzūrinė,akinė.Atstumai nuo prietaisų stovėjimo vietas iki būdingų objemtų ir jų dydis matuojamas vienu ir minėtų atstumų matavimo būdų.Norint popieriuje parodyti planinius vietpvės objektų kontūrus ir jų tarpusavio padėtį pakanka pažymėti būdingus tų objektų taškus,o po to pagal juos nubrėžti kontūrus 48.Horizontalinė-vertikalinė nuotrauka. Šio tipo nuotraukose pavaizduojami reikiami vietovės objektai horizontalioj plokštumoj, bei šios vietovės reljefas. Tai leidžia surasti (nustatyti) bet kurio vietovėj pavaizduoto objekto ne tik geografinę padėtį, bet ir jos aukštį. 49. Vertikalinė nuotrauka – tai profiliai arba reljefo vaizdavimas izohipsėmis. Tai tokios nuotraukos kur detaliai pavaizduojamas vietovės reljefas, joje galima nustatyti bet kurio vietovės taško absoliutinį arba santykinį aukštį. 50. Niveliavimas – tai vietovės aukščio matavimų visuma ir duomenų kameralinis apdorojimas. Niveliavimas gali būti: geometrinis, trinogometrinis, barometrinis. Tiksliausias yra geometrinis niveliavimo būdas.Jis skirstomas į valstybinį, I,II,III ir IV klasės tikslumo bei techninį. Geometrinio niveliavimo esmė: aukščio skirtumas nustatomas vizuojant į matuoklę horizontaliu spinduliu. Dviejų taškų aukščio skirtumą nivelyru ir matuokle galima nustatyti 2 būdais: niveliuojant ‘iš vidurio’ ir ‘pirmyn’. Jeigu dviejų taškų aukščio skirtumas nivelyru nustatomas iš vienos stoties, tai toks niveliavimas vadinamas paprastu. Jeigu atstumas tarp dviejų taškų yra didesnis kaip 200-300m tai toks niveliavimas vadinomas sudėtingu. 52. Busolė padeda nustatyti horizonto šalis vietovėje bei išmatuoti krypčių magnetinį azimutą/rumbus. Busolinė nuotrauka priskiriama mažo tikslumo nuotraukoms. Ji būna plotų ir maršrutų. Maršrutinė daugiausiai atliekama ekspedicijose, žygiuose, ekskursijose…Atliekant busolinę nuotrauką lauko dokumentais yra žurnalas ir abrisas. 53. Ekeris yra geodezinis instrumentas, kuriuo vietovėje žymimos pastovaus dydžio kampai - 45º,90º,135º,180º.Ekerių rūšys: kryžminiai, veidrodiniai, prizminiai, cilindriniai, aštuonbriauniai. Ekerinė nuotrauka panaudojama sudarant nesudėtingussituacijos vietovės planą. Tam tikslui išbrėžiamos pagrindinis ėjimas į kurį iš būdingų matuojamų kontūro taškų nuleidžiami statmenys. Jų ilgiai ir atstūmai tarp jų matuojami juosta iš eigos. Rezultatai fiksuojami abrise. 54. Planinio objekto padėties nustatymui yra panaudojami šitie būdai. Poliniu būdu kelių taškų padėtis vietovėje nustatoma atstumu nuo žinomo taško ir kampu nuo žinomos krypties. Užkirtimo būdas tai būdas, kurio padėtis nustatoma plane, kai duoti 2 taškai. Atliekant kelio nuotrauką miške, gatvėje, gyvenvietėje naudojamas apiejimo būdas. Atliekant vingiuoto kontūro nuotrauką pvz.upės,ežero kranto ir t.t panaudojamas statmenų būdas. Lauko matavimo rezultatai žymimi specioliuose žurnaluose. Darbų sekmė priklauso nuo kruopštumo ir tų užrašų atidumo. 55.Teodolitas ir teodolitinė nuotrauka. Teodolitas- tai prietaisas tiksliausiai Išmatuojantis horizontalius kampus.Toe- odolito sandara:optinis taikiklis,žiūrono veržiamasis sraigtas,ryškumo reguliavimo sraigtas,žiūrono okuliaras, žiūrono mi- krometrinis sraigtas,alidadė su alidadės mikrometriniu sraigtu, kelmelio keliamasis sraigtas,limbo mikrometrinis sraigtas, centravimo skylė,atskaičiavimo mikroskopo okuliaras,šviesos veidrodėlis.Šių tipų prie- taisai naudojami sudarant valstybinius geodezinius tinklus,nutiesiant teodolitinius ėjimus,atliekant vietovės plotų nuotrauką. Teodolitų tipai įvairūs.Kampų matavimo jais tikslumas svyruoja nuo 30 s techniniuose teodolituose iki 0,5 s labai tiksliuose prietaisuose.Optiniai teodolitai turi įrengimą, kuriuo greitai ir tiksliai daroma atskaita skritulyje.Teodolitas turi žiūroną, kuris didina nuo 15 iki 60-65 kartų.Žiūronas turi siūlų tinklą, kuris tarnauja tiksliam vizavimui.Teodolitas panaudojamas ir atstumų matavimams vietovėje.Tiksliausias matavimas teo- politinėje nuotraukoje pasiekiamas tada, kai poligonas pradedama pirmam taške ir grįžtame į pirmą tašką.Dėl matavimų netikslumų susidaro linijinis nesąrišis. Šis nesąrišis negali viršyti 1/200 nuo matuojamo ėjimo ilgio.Jei gautas nesąrišis neviršija leidžiamos ribos, jis išlaikomas lygiagrečių linijų dėka. 56.Nivelyras.Jo konstrukcija ir pa- naudojimas. Geod. Instrumentas žemės taškų aukščių Skirtumams nustatyti ir horizontaliems Paviršiams nužymėti.Pagal konstrukciją Skiriamas optinis mechaninis ir hidro- statinys nivelyras.Op. mech. nivelyro pagr. dalys yra cilindrinis gulsčiukas ir žiūronas.Žiūrono vizavimo ašis tiksliai horizontaliai nustatoma cilindriniu gul- ščiuku.Pagal matuoklių atskaitas skir- tinguose taškuose apskaičiuojamas aukščių skirtumas.Yra optin. Mech. Niv. kurių vizavimo ašis automatiškai užima horizontalią padėtį,pastačius ją apytiksliai horizontaliai. Optin.mech.nivel. skirstomi į precizinius, tikslius ir techninius.Pres- čižiniai nivelyrai naudojami I ir II klasės niveliavimui,pastatų sėdimui ir reforma- cijai stebėti,tikslūs- III ir VI klasės niveliavimui, techniniai-statinių projektų nužymėjimui statybų vietoje.Hidrostatinį nivelyrą sudaro spec. Dėkluose įtvirtinti stikliniai vamzdeliai su padalomis,sujungti gumine žarnele ir pripildyti skysčio. Jo veikimas pagrįstas susisiekiančiųjų indų principu.Hidrostatinis nivelyras naudojamas tunelių statyboje,niveliavimui per upes, žemės plutos vertikalių judesių stebėjimui. 57.Aerofotonuotraukos.Jų savybės Žeės paviršiaus dalies vaizdas,gautas spec.fotokamera iš skraidymo aparato. Pagal fotokameros ašies orientavimą būna vertikalioji(planinė) ir įstrižoji (perspektyvinė),pagal objektų skaičių -vienaobjektyvė ir daugiaobjektyvė, pagal spektro spindulį-infroraudonoji, regimoji,radiolokacinė,pagal fiksą- vimo būdą-kadrinė,vientisoji,panora- minė.Fotogrametrijos tikslams dau- giausia daroma vertikaliojo foto- nuotrauka,kurios ašis keliais laipsniais (pagr.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!