Tomas Akvinietis ir jo gyvenimas

Tomas Akvinietis (Thomas Aquinas; apie 1225–1274 m. kovo 7 d.) viduramžių sistemintojas, italų filosofas scholastas, teologas, tomizmopradininkas ir krikščionių šventasis, Bažnyčios mokytojas. Itin nusipelnė sujungdamas Aristotelio tradiciją su Augustino mokymu.
Tomas Akvinietis gimė 1224 arba 1225 m. netoli Akvino esančioje Rokasekoje (Roccasecca), Neapolio hercogystėje turtingo grafo Landolfo šeimoje. Jo motinos, grafienės Theodora, genealogija siejasi su Šventosios Romos imperatorių Hohenštaufenų dinastija. Sulaukęs 5 m. pradėjo mokytis Kasin kalne įsikūrusiame benediktinų vienuolyne, kurio abatu buvo tėvo brolis Sinibaldas. Vėliau Neapolio universitete studijavo laisvuosius menus ir logiką. Susižavėjęs dominikonų idėjomis, nutraukė studijas. Tokie jo veiksmai nepatiko šeimai, todėl jį prievarta sugrąžino į San Džiovanio pilį. Teko įsikišti popiežiui Inocentui IV.
Dešimt Tomo Akviniečio mokymo tezių katalikų bažnyčia pasmerkė praėjus trejiems metams po jo mirties. Tačiau 1323 m. popiežius Jonas XXII jį paskelbė šventuoju, netrukus jam suteiktas „Angeliškojo daktaro“, o vėliau ir „Bažnyčios daktaro“ titulai. 1879 m. popiežiaus Leono XIII enciklikoje „Aeterni Patris“ jo mokymas paskelbtas kaip vienintelė teisinga katalikybės filosofija. Vėliau ji buvo pavadinta „amžinąja filosofija“ (philosophia perennis).
• Tomas Akvinietis įnirtingai pasisakė prieš lotyniškuosius Averojaus šalininkus ir kritikavo konservatyvius teologus už prisirišimą tik prie Augustino mokymo. Tuo metu katalikų bažnyčia mažai domėjosi Aristotelio filosofija, o dar mažiau gamtos mokslais. Būtent Tomas Akvinietis sukūrė sistemą, kurioje sujungė filosofiją ir teologiją, pasinaudojo Aristotelio logika ir teistiškai perdirbo jo metafiziką, nuošalyje palikdamas jos fizikines prielaidas.
• Pagrindiniai nagrinėti ontologiniai klausimai buvo būties, potencijos ir akto, priežastingumo, esmės ir esaties, substancijos ir akcidencijos sąveikos. Būtis laikoma abstrakčia esybe, turinčia savybes: vienybę, teisingumą, gerumą. Joms susiliejus ji sutampa su Dievu. Išskiriama potencija ir aktas – ir čia potenciali būtis tėra išvestinė. Tuo tarpu „grynoji būtis“ (actus purus) arba Dievas negali neegzistuoti. Iš jos kyla visa realiosios būties hierarchija – nuo Absoliuto iki apčiuopiamų daiktų. Būties pokyčiai turi priežastį ir virš jų esant visų priežasčių priežasčiai – Dievui.
Pagrindiniai mokymo principai
• Tomo Akviniečio...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!